Tautos Rusijos imperijoje

Užkariavimų ir priespaudos politika

1795 m., po paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Rusija iš­plėtė savo teritorij¹ Vakaruose. Jai atiteko buvusios Lietuvos Didžiosios Kuni­gaikštystės žemės, dalis Lenkijos. Per Napoleono karus Rusija prisijungė Suo­mij¹, kuri anksčiau priklausė Švedijai. Vienos kongrese Rusijai buvo atiduota po padalijimų Prūsijai priklausiusi didžioji Lenkijos žemių dalis.

Valdant Nikolajui I, Rusija stengėsi plėsti savo valdas Kaukaze. 1826 m., po pergalingo karo prieš Persij¹ Rusija prisijungė Nachičevanės ir Jerevano pro­vincijas. 1827 m. sutriuškinusi Turkij¹, Rusija įsitvirtino Pie­tų Kaukaze bei Juodosios jū­ros pakrantėse. Visiškai įsivy­rauti Juodojoje jūroje Rusijai sutrukdė Krymo karas. Kai 1853 m. Rusija užpuolė Turki­j¹, pastar¹j¹ parėmė Vakarų Europos šalys, todėl carinė imperija buvo sutriuškinta.

Po pralaimėto Krymo karo Rusija savo dėmesį nukreipė į Rytus ir stengėsi įsitvirtinti Ramiojo vandenyno pakrantė­se. 1854 m. Rytų Sibiro gene­ralgubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo vadovaujama ekspedicija įkūrė Chabarovsko miest¹. Iš šio atramos punkto N. Muravjovas sparčiai plėtė teritorij¹ į Rytus. Greitai rusų ekspedicijos pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes ir 1860 m. padėjo pamatus Vladivostoko (rus. 'valdyk Rytus') uostui. Kinija buvo pri­versta pripažinti šiuos rusų užkariavimus.

Beveik tuo pačiu metu Rusija pradėjo veržtis į Vidurini¹ja Azij¹. 1864 m. Rusijos kariuomenė sutriuškino ir užgrobė Kokandos, Chivos, Bucharos chanatus ir įsitvirtino visoje vakarinėje Kaspijos jūros pakrantėje.

Reformos

1856 m. atėjźs į valdži¹, caras Aleksandras II įvykdė daug ir labai svarbių re­formų. 1861 m. buvo panaikinta baudžiava. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė, jie galėjo išsipirkti žemź, tačiau išliko valstiečių bendruomenės. Kaimo gyventojai priklausė bendruomenei, kuri valdė vis¹ žemź ir laikėsi tradicinio jos apdirbimo būdo - trilaukės sistemos. Valstiečiai, žinoma, turėjo teisź palikti bendruomenź, tačiau tik labai nedaugelis galėjo įsigyti atskir¹ ūkį, nes tam ne­turėjo lėšų. Tik 1905 m. ministru pirmininku paskyrus Piotr¹ Stolypin¹, jis ėmėsi naujos žemės ūkio reformos, pradėjo skirstyti bendruomenes, su­teikti kreditus valstiečiams, norėju­siems įsigyti atskir¹ ūkį. Aleksandro II valdymo metais buvo išplėsta miestų savivalda, reformuota švietimo sistema, atsisakyta rekrutų ėmimo ir įvesta visuotinė karinė prievolė.

Rusijos pramonė, palyginti su žemės ūkiu, vystėsi žymiai sparčiau. Grei­čiausiai plėtojosi tekstilės ir geležies perdirbimo pramonės šakos. Vyriausybė rėmė geležinkelių tiesim¹, teikė lengvatas ir kreditus, tai skatino geležies gavy­b¹ ir perdirbim¹. Rusijos valdžia skatino ir užsienio investicijas. Ypatingai ka­pitalo įplaukų padaugėjo po 1897 m., kai į šalį ėmė investuoti ir teikti kreditus Prancūzija, Belgija. Apie 1900 m. Rusijoje veikė 269 užsienio bendrovės, ku­rios daugiausiai vertėsi naftos gavyba, turėjo elektrotechnikos, chemijos pro­dukcijos fabrikus. XX a. pr. Rusija pasiekė įspūdingų laimėjimų: pagal geležies išlydym¹ ji užėmė 4 viet¹ pasaulyje ir aplenkė Prancūzij¹, pagal plieno išlydym¹ užėmė 5 viet¹ pasaulyje.

Nepaisant tokios pažangos, pramonėje būta ir daug sunkumų. Ne visi mies­tus užplūdź bežemiai valstiečiai galėjo gauti darbo, jų darbo jėga buvo pigi, žmonės išnaudojami. XIX a. pab. Rusijos darbininkų padėtis beveik niekuo ne­siskyrė nuo tų s¹lygų, kuriomis XIX a. pr., prasidėjus pramonės revoliucijai, gyveno anglų arba prancūzų darbininkai.

Tokiomis s¹lygomis susikūrė net politinis judėjimas, kurio dalyviai pava­dinti 'narodnikais' ('liaudininkais'). Jo atstovai teigė, kad Rusijoje yra so­cializmo pagrindai - valstiečių bendruomenės. Todėl nelaukiant, kol įsitvir­tins kapitalizmas, reikia suorganizuoti valstiečių revoliucij¹, nuversti carinź valdži¹ ir kurti socializm¹. Bet neraštingi rusų valstiečiai net nesuprato, ko siekia šie revoliucijos propaguotojai. Nepavykus įvykdyti valstiečių revoliu­cijos, narodnikai griebėsi teroro. 1881 m. susprogus bombai, žuvo Aleksan­dras II. Po šio teroro išpuolio valdžia ėmėsi represijų, o apie reformas nebuvo galima net užsiminti.

1905 m. revoliucija

Politinės priespaudos s¹lygomis Rusijoje atsirado vis daugiau marksizmo pase­kėjų, kurie veikdami pogrindyje kūrė slaptas grupuotes, platino marksistinź li­teratūr¹. Vienas žymiausių rusų marksistų buvo Georgijus Plechanovas (1857-1918 m.), labai daug rašźs, skleidźs socialistines idėjas ir raginźs sukurti darbi­ninkų partij¹, kuri galėtų vadovauti ir įgyvendinti socialistinź revoliucij¹. 1903 m. užsienyje rusų marksistai pagaliau sukūrė Rusijos socialdemokratų darbi­ninkų partij¹ (RSDDP), kuri nuo savo gyvavimo pradžios suskilo į dvi frakci­jas. Skilimas įvyko dėl prieštaravimų tarp G. Plechanovo bei J. Martovo iš vie­nos pusės ir Vladimiro Lenino iš kitos. V. Leninas, kurio tikroji pavardė buvo Vladimiras Iljičius Uljanovas, kilźs iš inteligentų šeimos (tėvas buvo mokyklos inspektorius), žavėjosi marksizmu ir revoliucine kova. Kadangi už Lenino siūlymus balsavo daugiau deputatų, tai jo frakcija buvo pavadinta 'bolše­vikais' (rus. 'bolše' - 'daugiau'). J. Martov¹ palaikiusieji buvo pavadinti menševikais (rus. 'menše' - 'ma­žiau'). Leninas ir bolševikai manė, kad po revoliucijos, nuvertus cariz­m¹, reikia iš karto kurti socializm¹. Menševikai taip pat pasisakė už revo­liucij¹, tačiau teigė, kad po revoliuci­jos, nuvertus car¹, reikia kurti de­mokratinź santvark¹, valdži¹ atiduoti buržuazijai, o socializm¹ kurti tik vė­liau, kai Rusijoje sustiprės kapitalizmas.

1904 m. Rusija pradėjo nesėkming¹ kar¹ prieš Japonij¹, dėl to labai pablo­gėjo ekonominė padėtis. Daug žmonių buvo mobilizuota į kariuomenź, žemės ūkyje trūko darbo rankų. Nepasitenkinimas dėl sunkių socialinių-ekonominių s¹lygų virto masiniu protestu. 1905 m. sausio pr. daugelio Sankt Peterburgo fabrikų darbininkai paskelbė streik¹. Sausio 9 d., sekmadienį, tūkstančiai pro­testuotojų patraukė prie Žiemos rūmų, caro Nikolajaus II ir jo vyriausybės rezi­dencijos. Nors demonstracija buvo taiki, j¹ pasitiko policija, kariuomenės dalys ir aikštėje prieš rūmus ėmė šaudyti į demonstrantus. Šimtai žmonių žuvo ir bu­vo sužeisti, dėl to šis įvykis buvo pavadintas 'Kruvinuoju sekmadieniu'.

Šios demonstracijos sušaudymas paskatino naujus protestus, prasidėjo strei­kai kitose Rusijos miestuose, neramumai apėmė ir kaimus. Pralaimėjimas kare prieš Japonij¹ dar labiau pakurstė revoliucij¹. 1905 m. spalio mėn. prasidėjo visuotinis streikas, privertźs car¹ Nikolajų II paskelbti 'Spalio manifest¹'. Ja­me Rusijos imperatorius pažadėjo įvykdyti reformas, išplėsti demokratines laisves ir sušaukti parlament¹ - Dūm¹. Gavus tokius pažadus, revoliucija atslū­go. Prasidėjo car¹ palaikančios demonstracijos. Tačiau vyriausybė greitai pa­žeidė savo pažadus. 1906 m. pr. susirinkusi Dūma jau po dviejų mėnesių buvo paleista. 1907 m. išrinkus antr¹j¹ Dūm¹, ir ji buvo išvaikyta, suimti net jos de­putatai.

Nacionalinis pavergtų tautų judėjimas

Rusija, po XIX a. užkariavimų, tapo milžiniška imperija, kurioje gyveno labai daug tautų. Be vyraujančios rusų nacijos, imperijos pakraščiuose gyveno ukrai­niečiai, lenkai, baltarusiai, lietuviai, latviai, estai, suomiai, armėnai, gruzinai, rumunai, Vidurinėje Azijoje - tadžikai, turkmėnai, kazachai, o Sibire ir Toli­muosiuose Rytuose - kitos Rytų tautos.

Nikolajaus I valdymo metais buvo pradėta šių tautų rusinimo politika. Už draudus nacionalines kalbas, siekta, kad visos tautos kalbėtų tik rusiškai, joms būtų primesti rusų papročiai, gyvenimo būdas. Rusinimo politika ypač sustiprė­jo XIX a. pab. Į imperijos pakraščius buvo siunčiami rusų valdininkai. Bankuo­se, geležinkelyje, teismuose ir kitose įstaigose daugiausiai dirbo tik rusų tauty­bės žmonės.

Tokiai rusinimo politikai buvo pasipriešinta. 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. kilo lenkų ir lietuvių sukilimai, buvo bruzdama Šiaurės Kaukaze. Nors ginkluo­ta kova buvo nuslopinta, lenkai, lietuviai, latviai, estai bei suomiai priešinosi 'pasyviai'. Žmonės neleido uždaryti katalikiškų arba protestantiškų maldos na­mų, rėmė savo Bažnyči¹. Jei rusų valdžia uždarydavo nacionalines mokyklas, jos buvo kuriamos slaptai ir vaikai vis tiek buvo mokomi nacionaline kalba. Buvo leidžiami tautiniai leidiniai. Nuolatos buvo reikalaujama atstatyti suvar­žytas autonomines teises. Dėl tokio pasipriešinimo caro vyriausybė buvo pri­versta daryti nuolaidų. Jau 1904 m. buvo panaikintas lietuviškos spaudos drau­dimas. Per 1905 m. revoliucij¹ pavergtos tautos taip pat pakilo į kov¹. 1905 m. caras buvo priverstas atšaukti autonomijos suvaržymus Suomijoje, suteikti dau­giau teisių lenkams, latviams, estams ir kitoms tautoms. Tačiau po revoliucijos numalšinimo ministru pirmininku išrinkus P. Stolypin¹, rusinimas vėl sustiprė­jo. Nacionalinius lyderius tai skatino siekti nepriklausomybės.

Klausimai ir užduotys

Kokios teritorijos buvo prijungtos prie Rusijos imperijos XIX a. ?

Kodėl išsilavinź Rusijos gyventojai siekė, kad Rusijoje būtų pradėta įgyvendinti reformas? Kokios reformų šalininkų grupės išryškėjo XIX a. vid. ?

Kokias reformas buvo pradėta įgyvendinti Aleksandro II valdymo metais?

Į kokias dvi frakcijas suskilo Rusijos socialdemokratų darbininkų partija?

Kokie pakitimai Rusijos politiniame gyvenime įvyko po 1905 m. revoliucijos?

Kokiais būdais pavergtos tautos priešinosi rusifikacijai?