Vienos kongresas

'Šokantis kongresas'

Prancūzijai pralaimėjus kar¹ su s¹jungininkais, Europos valdovai 1814 m. rug­sėjo mėn. suvažiavo į Vien¹. Austrijoje prasidėjusio Vienos kongreso pagrindi­nis tikslas buvo išsprźsti pokario Europos sutvarkymo klausimus. Į kongres¹ atvyko 216 visų Europos valstybių atstovų, tarp kurių buvo du imperatoriai, keturi karaliai ir daug žymių politikos veikėjų. Vienos kongreso dalyviams kiekvien¹ dien¹ buvo rengiami pokyliai, spektakliai, medžioklės. Vienoje buvo juokaujama: 'Rusijos imperatorius myli, Danijos karalius geria, Viurtenbergo karalius valgo, Prūsijos karalius galvoja, Bavarijos karalius kalba, o Austrijos imperatorius užmoka'. Todėl kongresas ir buvo pavadintas 'šokančiu kongre­su'. Nors Vienoje buvo susirinkź visų Europos valstybių atstovai, tačiau lemia­m¹ žodį turėjo Anglija, Prūsija, Rusija, Austrija ir nugalėtoji Prancūzija.

Didžiųjų valstybių nesutarimai kongrese

Kongrese išryškėjo kar¹ laimėjusių valstybių prieštaravimai. Rusija siekė gauti Varšuvos kunigaikštystź ir sustiprinti Prūsijos valstybź, kaip savo s¹jungininkź. Austrai norėjo įsitvirtinti Italijoje ir neleisti Prūsijai išplėsti savo įtakos vokie­čių žemėse. Prūsija tikėjosi prisijungti Saksonij¹ ir vokiečių žemėse užimti vy­raujanči¹ pozicij¹. Prancūzija ketino išsaugoti ikirevoliucines šalies sienas ir neprarasti savo vaidmens Europoje. Anglijai rūpėjo išlaikyti jėgų pu­siausvyr¹ kontinente, neleidžiant įsiviešpatauti nė vienai valstybei. Ypač buvo susiginčyta dėl Saksonijos likimo. Prūsijai, siekiančiai gauti Saksonij¹, ryžtingai pasipriešino Austrija ir Prancūzija. Ta­čiau valstybių nesutarimus apramino gauta žinia apie Napoleono , pabėgim¹ iš Elbos salos.

'Šimtas dienų'

Gyvendamas tremtyje, Napoleonas atidžiai stebėjo Liudviko XVIII valdym¹. Bajorija ir dvasininkija iš Burbonų reikalavo su­gr¹žinti revoliucijos metais iš jų atimtas žemes ir atstatyti feodali­nes privilegijas. Didelis nepasitenkinimas kariuomenėje kilo dėl ka­reivių ir karininkų atleidimo iš tarnybos. Neaiški Burbonų politika ir feodalinės tvarkos atkūrimo grėsmė sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinim¹ nauja valdžia. Napoleonas žinojo ir apie didelius nesutarimus, Vienos kongrese kilusius tarp s¹jungininkų.

1815 m. kovo l d., palikźs Elbos sal¹, Napoleonas su l 100 ginkluotų kareivių išsilaipino Prancūzijos pietuose. Burbonų nuostabai, Napoleon¹ prancūzai pasitiko šaukdami: 'Tegy­vuoja imperatorius!' Visi kariniai daliniai, pasiųsti prieš Napoleon¹, perėjo į jo pusź. Kovo 10d. Napoleonui pasida­vė ir antrasis pagal dydį Prancūzijos miestas Lionas. Marša las M. Nėjus taip pat perėjo į Napoleono pusź. Vienam rojalistų ka­rininkui paprieštaravus M. Nėjui dėl tokio poelgio, jis atsakė: 'O k¹, jūsų nuomone, reikėjo daryti? Argi aš galiu dviem rankom sustabdyti jūr¹?' 1815 m. kovo 20 d., nė karto neiššovźs, Napo­leonas įžengė į Paryžių. Minios žmonių jį pasitiko prie Tiuilri rūmų, džiaugsmingai skanduodamos: 'Tegyvuoja imperatorius! Šalin dvasininkus! Šalin bajorus!' Balandžio mėn. Napoleonas priėmė nauj¹ konstitucij¹, kurioje gerokai buvo sumažintas rin­kėjų ir renkamųjų turto cenzas, užtikrinta spaudos laisvė.

S¹jungininkai, pamiršź nesutarimus, sukūrė septint¹j¹ antiprancūzišk¹j¹ koalicij¹. Napoleon¹, kaip 'žmonijos prieš¹', pa­skelbė už įstatymo ribų. Jis, parengźs nauj¹ kariuomenź, įsiver­žė į Belgij¹. Anglai ir prūsai, pirmieji iš visų s¹jungininkų suskubź atvykti į Belgij¹, pasitiko Napoleon¹. Lemiamas mūšis

įvyko 1815 m. birželio 18d. prie Vaterlo, netoli Briuselio. An­glų kariuomenė, vadovaujama A. Velingtono, sugebėjo atlaikyti prancūzų puolim¹, o laiku į mūšio lauk¹ atskubėjusi Prūsijos armija nulėmė vis¹ kovos eig¹. Po Vaterlo mūšio pralai­mėjimo Napoleonas antr¹ kart¹ atsisakė sosto savo sūnaus naudai. Antrasis jo viešpatavimas, trukźs šimt¹ dienų, baigė­si. Napoleonas ketino išplaukti į Amerik¹, bet, anglų laivams užblokavus kelius į vandenyn¹, jis pasidavė į nelaisvź. Anglų valdžia Napoleon¹ ištrėmė į šv. Elenos sal¹ Atlanto vandenyne.

Taikos sutartis su Prancūzija

Napoleono 'šimtas dienų' s¹jungininkus paskatino sugriežtinti taikos sutarties su Prancūzija s¹lygas. Vienos kongreso nutarimu Prancūzijos sienos buvo gr¹­žintos į 1789 m. ribas. Apskritai sienų klausimas buvo išsprźstas Prancūzijos naudai. Jai buvo uždėta 700 mln. aukso frankų kontribucija. Šiaurės rytų depar­tamentai buvo užimti s¹jungininkų kariuomenės iki tol, kol Prancūzija išmokės kontribucij¹. Prancūzija turėjo atiduoti s¹jungininkams ir karo laivyn¹. Liudvi­kas XVIII buvo pripažintas Prancūzijos karaliumi, o vyriausybės veikl¹ turėjo kontroliuoti nuolatos Paryžiuje veikianti keturių s¹junginių valstybių Ambasa­dorių konferencija.

Vokietijos s¹junga

Vienos kongrese buvo įtvirtintas 1806 m. Napoleono įvykdytas Šventosios Ro­mos imperijos panaikinimas. Vietoj kelių šimtų Vokietijos valstybėlių pasiliko 34 valstybės ir 4 laisvieji miestai (Bremenas, Hamburgas, Liubekas, Frankfur­tas prie Maino). Šios naujai įkurtos valstybės buvo pavadintos Vokietijos s¹jun­ga. Joms buvo suteikta teisė priimti konstitucijas ir įkurti luomų atstovavimo įstaigas. Vokiečių valstybių tarpusavio ginčus turėjo sprźsti Frankfurte prie Maino posėdžiavźs s¹junginis seimas. Vienos kongresas įtvirtino Vokietijos su­siskaldym¹ ir Austrijos dominavim¹ Vokietijos s¹jungoje.

Teritoriniai pokyčiai Europoje

m. birželio 9 d. Vienos kongresas priėmė Baigiam¹jį akt¹, kuris po Napo­leono karų įtvirtino naujas Europos valstybių sienas. Daugiausiai Vienos kon­grese laimėjo Austrija, Rusija ir Prūsija. Austrija susigr¹žino beveik visas val­das, kurias buvo praradusi per Napoleono karus. Jai atiteko turtingiausios Itali­jos sritys - Lombardija ir Venecija. Italijos teritorija buvo suskaldyta į aštuo­nias valstybes ir jose faktiškai šeimininkavo Austrija. Jos įtaka gerokai išaugo ir Vokietijoje. Rusijai atiteko didžioji Varšuvos kunigaikštystės dalis, kuri buvo pavadinta Lenkijos karalyste. Kongresas patvirtino Rusijos teisź valdyti Suo­mij¹ ir Besarabij¹. Prūsija gavo ekonomiškai labiausiai išsivysčiusi¹ Saksoni­jos dalį ir nedidelź Varšuvos kunigaikštystės dalį su Poznanės miestu. Jos teri­torij¹ dabar sudarė dvi dalys, tarp kurių buvo įsiterpusios kitų vokiečių valsty­bių valdos. Anglams buvo pripažintos per Napoleono karus užgrobtos Olandi­jos kolonijos (Pietų Afrikoje Kapo kolonija, Ceilono sala) ir kai kurios Ispani­jos ir Portugalijos kolonijos. Kontinentinėje Europoje anglai teritorijų negavo. Švedijai buvo perduota Norvegija, kuri anksčiau priklausė Danijai, Pietų Ny­derlandams (Belgija) atiteko Olandija. Buvo atkurtas valstybinis Šveicarijos savarankiškumas, garantuotas jos neutralitetas ir respublikoniška tvarka. S¹jun­gininkai kur tik įmanoma restauravo ikirevoliucines santvarkas. Dinastinė val­džia buvo atkurta Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Neapolyje. Nugalė­tojai siekė užtikrinti taik¹ Europoje.

Šventoji S¹junga

Napoleono bandymas atkurti savo valdži¹ Prancūzijoje turėjo nepaprastai dide­lį poveikį s¹jungininkams. Nugalėtojai manė, kad reikia sukurti s¹jung¹, kuri neleistų Europoje kilti naujiems karams ir revoliucijoms. 1815 m. rugsėjo mėn. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai Paryžiuje pasirašė akt¹ dėl 'Monarchų ir tautų šventosios s¹jungos' sukūrimo. Aktas patvirtino po Napoleono karų susidariusi¹ tvark¹ Europoje ir garantavo, kad kam nors mėginant j¹ pažeisti, monarchai vieni kitiems teiks pagalb¹ ir param¹. Vėliau prie šio susitarimo pri­sijungė ir kitų Europos valstybių vadovai. Anglijos parlamentas šios s¹jungos nepatvirtino, tačiau anglai savo užsienio politik¹ derino su Švent¹ja s¹junga. Šventosios s¹jungos atstovai galėjo ginklu kištis į kitų S¹jungos valstybių rei­kalus, jeigu reikėtų ginti 'tautų ramybź ir gerovź bei saugoti taik¹ visoje Euro­poje' - vadinasi, galėjo ginklu slopinti Europoje kilusias revoliucijas.

Klausimai ir užduotys

1. Kokie buvo didžiųjų valstybių ketinimai Vienos kongrese?

Kodėl prancūzų visuomenė džiaugsmingai pasitiko Napoleon¹, pabėgusį iš Elbos salos?

Kokios buvo pasirašytos taikos sutarties s¹lygos Prancūzijai?Kodėl Rusija, Austrija ir Prūsija įkūrė 'Švent¹j¹ s¹jung¹ '?

PRAMONES PERVERSMAS

S¹voka 'pramonės perversmas' apibudina ne vien¹ kokį nors įvykį. Tai milži­niškų ekonominių, socialinių pokyčių epocha, kuri kiek skirtingu metu apėmė Vakarų Europ¹ bei Šiaurės Amerikos šalis. Tuo metu neatpažįstamai pasikeitė ne tik žmonių ūkis, bet ir buitis, gyvenimo s¹lygos. Kitaip sakant, buvusios agrarinės šalys, kuriose žmonių gyvenimo būd¹, s¹lygas lėmė žemdirbystė, vir­to išsivysčiusiomis, pramonės šalimis.

Net sunku įsivaizduoti, kokiu greičiu vyko pasikeitimai. Vienas po kito pra­monėje buvo įdiegiami nauji technikos išradimai, virš miestų bei naujų gyven­viečių iškilo fabrikų kaminai, per keliasdešimt metų įvyko revoliucija transpor­te. Europos šalis bei JAV išraižė geležinkeliai, buvo tiesinamos, gilinamos upių vagos, jos sujungiamos kanalais, kuriais plaukiojo jau ne lėti buriniai, bet pato­gesni, greitesni garlaiviai.

Pramonės perversmas prasidėjo XVIII a. pab. Anglijoje, turėjusioje užjūrio teritorijų, prekybinių kolonijų visose Žemės kontinentuose. Anglija buvo jūrų valstybė ir visomis jėgomis stengėsi, kad nei Prancūzija, nei kitos Europos ša­lys jos nepralenktų. Anglikonų tikėjimas, puritonizmas skatino anglus būti tau­pius, įtemptai dirbti, tai sukūrė s¹lygas formuotis griežtai darbo moralei.

Minėti pasikeitimai pakeitė žmonių gyvenimo s¹lygas ir būd¹. Vis daugiau kaimo gyventojų traukė į miestus, ieškodami pragyvenimo šaltinio, ieškodami darbo. Miestai labai sparčiai augo. Jų gyventojus aprūpinti reikėjo kaskart vis daugiau maisto produktų, pramonės prekių, plėtėsi rinkos santykiai. Darbinin­kų darbo ir gyvenimo s¹lygos buvo nepaprastai sunkios. Todėl jie ėmė kovoti už savo teises. Kuo labiau vystėsi ekonomika, tuo europiečiai ėmė geriau gy­venti. Buvo statomi geresni, patogesni namai, sparčiai keitėsi mada, neturtin­gesni žmonės žvalgėsi į geriau gyvenančius ir norėjo bent iš dalies perimti jų gyvenimo būd¹, pamėgdžioti elgesį, aprang¹. Žodžiu, pažangos Europoje šioje epochoje radosi vis daugiau.