Visuomeninis ir kultūrinis s¹jūdis Lietuvoje XIX a. pr.

Politinė situacija Lietuvoje po 1812 m. karo

1815 m. Vienos kongresas iš Napoleono sukurtos Varšuvos Kunigaikštystės di­džiosios dalies žemių įkūrė Lenkijos Karalystź, kuri atiteko Rusijos imperijai. Lenkijos karalystė turėjo savo konstitucij¹ ir plači¹ autonomij¹, jos karalius buvo Rusijos imperatorius. Lenkijos karalystei atiteko Lietuvos Užnemunė. Jo­je liko galioti Napoleono kodeksas, o valstiečiams buvo palikta asmens laisvė. Lietuvai, prijungtai prie Rusijos, savarankiškumas nebuvo suteiktas. Čia augo nepasitenkinimas caro valdžia, aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas. Ca­ro valdžia, atskyrusi Lietuv¹ nuo Lenkijos, tikėjosi atitolinti abi buvusios vie­nos valstybės dalis. Tačiau prasidėjo priešingas procesas - siekimas vėl susi­jungti. XIX a. kilo net du sukilimai, nukreipti prieš Rusijos valdym¹.

Studentų ir inteligentų draugijų veikla

XIX a. pr. susikūrė draugijos, susibūrusios prie Vilniaus universiteto. Dides­nź iniciatyv¹ rodė studentija. Slaptose draugijose buvo imta propaguoti nau­jas vertybes: tarpusavio param¹, ryžt¹ kovoti su despotizmu, tautinio išsiva­davimo idėjas.

Po 1812 m. Lietuvoje aktyviai ėmė veikti masonai. Jų susirinkimų vietos buvo pavadintos ložėmis. Žymesnės ložės: 'Uolusis lietuvis', 'Tobulioji vienybė'. Masonų draugijos platino švietim¹, užsiiminėjo labdara. Pa­žangi buvo jų skelbiama religinė ir tautinė tolerancija.

Inteligentai, kurių nepatenkino masonų uždarumas, 1817 m. sukūrė 'Šubravcų' (nenaudėlių) draugij¹. Šioje draugijoje nebuvo dvarininkų, o kritika visuomenės atžvilgiu buvo nuosaiki. Masonų ir Šubravcų idėjos buvo populiarios tarp studentų ir moksleivių. 1817 m. Vilniaus stu­dentai įkūrė slapt¹ 'Filomatų' (mokslo mylėtojų) draugij¹. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Žanas ir kt. Filomatai globojo ir kitas studentų organizacijas, iš kurių gausiausia buvo 'Filaretų' (dorovingųjų) draugija. Filomatai ir filaretai siekė padėti studijų draugams, ge­riau mokytis, puoselėti tautiškum¹, šviesti lenkų taut¹. Didžiausias jų tikslas - tautos laisvė.

1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir 'Šubravcų' draugij¹, o po metų policija suėmė ir slaptųjų Vilniaus studentų organizacijų na­rius. Prasidėjo didžiausia Europoje studentų byla, pasibaigusi nuteistųjų ištrėmimu. Kaltinimas buvo pareikš­tas 108 asmenims, 20 iš jų buvo iš­tremti. Tarp pastarųjų buvo A. Mic­kevičius ir T. Žanas. Tai buvo pirmo­sios tokio masto represijos universi­tete. Turėjo atsistatydinti Vilniaus švietimo apygardos globėjas A. Čartoriskis. Tik represijomis caro val­džiai pasisekė prislopinti kylantį vi­suomenės nepasitenkinim¹.

Vilniaus universitetas

Didelź reikšmź Lietuvos kultūrai tu­rėjo Vilniaus universitetas, 1803 m. pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. 1814-1823 m. laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Savo moksliniais darbais, pažangio­mis studentų draugijomis, ryšiais su svarbiais užsienio mokslo centrais universitetas pagarsėjo ne tik Rusijo­je, bet ir Europoje. Vėliau, net ištrė­mus žymius profesorius, universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Didėjo studentų skaičius. Veikė keturi fakul­tetai: Fizikos ir matematikos, Medi­cinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Univer­sitete buvo bendraujama lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Jame mokėsi įvairių tautybių - lietuvių, gudų, len­kų, ukrainiečių bajorų jaunimas. Tuo metu universitete profesoriavo dar daug žymių mokslininkų. Labai pripažinti buvo iš Lenkijos atvykź bro­liai J. ir A. Sniadeckiai: profesorius Andrius Sniadeckis dėstė chemij¹, o Janas Sniadeckis - astronomij¹ ir matematik¹. Lietuvis S. B. Jundzilas sutvarkė uni­versiteto botanikos sodo ir zoologinius rinkinius. Medicinos mokslo srityje gar­sėjo vokiečiai tėvas ir sūnus Frankai. Tėvas Johanas Frankas pirmasis reforma­vo medicinos dėstym¹, įkūrė terapijos klinik¹, sūnus Jozefas įsteigė Vilniaus medicinos draugij¹, Medicinos institut¹, ambulatorij¹. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Istorij¹ universitete dėstė Joachimas Lelevelis, studentus skatinźs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istorij¹ iki 1569 m. Liublino unijos. Ši knyga greta Biblijos ir Lietuvos Statuto buvo laikoma kiekvieno bajoro namuose.

Mokslo kilimas, naujas m¹stymo būdas, iš Vakarų Europos sklindančios idė­jos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinź savimonź. Universiteto profesorių iniciatyva Lietuvoje atsirado ir pirmosios mokslo bei kultūros draugijos, akty­viai vyko mokslinis tiriamasis darbas, knygų leidyba.

Universitet¹ garsino ir jo auklėtiniai - didieji lenkų rašytojai ir poetai ro­mantikai, vadinź save lietuviais: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juze­fas Kraševskis, istorikai Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas ir kt.

Lituanistinio s¹jūdžio pradžia

Siekiant atkurti valstybź, svarbu buvo išlaikyti politines ir kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pr. labai pradėta domėtis savo 'istorinėmis šaknimis', krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį vi­suomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio s¹jūdį skatino beveik vis¹ Europ¹ apėmźs domėjimasis etnografija, liaudies kultūra.

Pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuv¹ nuvilnijo XIX a. 3-4

dešimtmetyje. Vilniaus universitete studi­javo dauguma XIX a. pr. lietuvių kultūros puoselėtojų: Simonas Stanevičius, Simo­nas Daukantas, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas ir kt. Lietuviai studentai nepri­klausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir ypač lite­ratūrine veikla. Istorikas S. Daukantas 1822 m. lietuvių kalba parašė veikal¹ 'Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių'. Tai pirmoji Lietuvos istorija, parašyta lietu­vių kalba.

Kitas tautinio atgimimo žadintojas, Si­monas Stanevičius, didžiausi¹ pripažini­m¹ pelnė pasakėčiomis. Jo 'Dainės že­maičių', pasirodžiusios 1829 m. Vilniuje, buvo antroji lietuvių liaudies dainų knyga. Pirm¹j¹ prieš ketverius metus Karaliaučiuje buvo išleidźs Liud­vikas Rėza. Visomis dainų rinki­nių knygomis siekta puoselėti ir skleisti liaudies kultūr¹. Stanevi­čiaus odė 'Šlovė žemaičių' tapo to meto lietuvių šviesuomenės manifestu. Joje buvo reiškiamos romantinės patriotinės nuotaikos. Stanevičius garbingoje praeityje ieškojo motyvų, galėjusių paska­tinti dvasinį lietuvių atgimim¹, žmonių patriotizm¹, priversti juos susirūpinti pavergtos tėvy­nės likimu. Susidomėjimas praei­timi bei tautosaka paragino rinkti senienas ir tautodailź. Aistringas senienų rinkėjas, įrengźs pirm¹jį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų išskobto seno ¹žuolo kamiene, - Raseinių apy­linkių bajoras Dionizas Poška.

Taut¹ prikelti buvo lemta že­maičių s¹jūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, ma­žiau nutautź ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusź ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Bū­do uždarumas žemaičiams taip pat padėjo priešintis kitataučių įtakai. Apsišvie­tź žemaičiai bajorai būrėsi apie žemaičių vyskup¹ Juoz¹ Arnulf¹ Giedraitį jo rezidencijoje Alsėdžiuose, o vėliau Varniuose.

Klausimai ir užduotys

Kaip pasireiškė Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas caro valdžia?

Kurie visuomenės sluoksniai buvo aktyvesni?

Kokias vertybes XIX a. pr. akcentavo jaunimas?

Kuo pasireiškė lituanistinis s¹jūdis ?

Kodėl lietuvių atgimimas XIX a. pr. sietinas su Žemaitija?