Vokietijos suvienijimas

Vokietijos kunigaikštystės po Vienos kongreso

Iki prancūzų okupacijos Šventoji vokiečių tautos Romos imperija buvo netvirta daugiau nei 300 smulkiųjų kunigaikštysčių s¹junga. J¹ 1806 m. panaikino Na­poleonas, palikźs tik 50 kunigaikštysčių.

Vienos kongrese Šventoji vokiečių tautos Romos imperija nebuvo atkurta. Vie­toje jos buvo sukurtas naujas politinis junginys - Vokietijos s¹junga.

Vienos kongrese vokiečių kunigaikštysčių buvo dar labiau sumažinta. Vokieti­jos s¹jung¹, 1815 m. birželio 8 d. pasirašius jos Konstitucij¹, sudarė 35 kuni­gaikštystės ir keturi laisvieji imperijos miestai. Centrinis jos valdymo organas buvo kunigaikščių ir karalių paskirtų atstovų susirinkimas - Bundestagas.

Po Vienos kongreso kai kurie kunigaikščiai pasiūlė panaikinti vidaus muitų sienas ir sustiprinti ekonominius vokiečių valstybių ryšius. Labiausiai muitų s¹jungos sukūrimu buvo suinteresuota Prūsija. Vienos kongrese už Rusijai ati­tekusi¹ Varšuvos kunigaikštystź Prūsija gavo Pareinio kunigaikštystes ir Vest­falij¹ prie Prancūzijos sienos. Kadangi šias žemes nuo Prūsijos skyrė vidurio Vokietijos kunigaikštystės, buvo stengtasi visas jas suvienyti. Po ilgų derybų 1834 m. buvo įkurta bendra Vokietijos muitų s¹junga. Į j¹ neįėjo tik Austrija.

Nacionalinio judėjimo pradžia

Po Napoleono karų ir Vienos kongreso daugelis piliečių buvo patenkinti įsivyra­vusia taika ir politine santvarka. Tačiau dalis patriotiškai nusiteikusių vokiečių studentų, dalyvavusių kare prieš Napoleon¹, buvo nusivylź Vienos kongreso sprendimais, jų tikslas buvo vieninga vokiečių nacionalinė valstybė.

1817 m. spalio 18d. prie Vartburgo pilies buvo surengtas studentų suvažia­vimas. Į jį atvyko vienuolikos Vokietijos universitetų atstovai. Šventės dalyviai sakė patriotines kalbas, reikalavo suvienyti Vokietij¹.

Po Vartburgo šventės nacionali­nis judėjimas Vokietijos universite­tuose dar labiau išsiplėtė. Bijoda­mas, kad šie įvykiai gali sukelti net revoliucij¹, Austrijos kancleris K. Meternichas pareikalavo sušaukti Didžiųjų valstybių konferencij¹, kurioje be Austrijos ir Prūsijos da­lyvavo dar aštuonios vokiečių valstybės. Konferencija posėdžia­vo 1819 m. rugpjūčio 6-31 d. Karlsbade.

Šioje konferencijoje buvo nutarta uždrausti vokiečių studentų s¹jung¹, o stu­dentų ir profesorių veikl¹ pavesti tikrinti vyriausybių patvirtintiems prižiūrėto­jams. Visi profesoriai, agitavź studentus prieš esam¹ santvark¹, turėjo būti paša­linti iš universitetų. Taip pat buvo įvesta griežta spaudos cenzūra, bendra komisi­ja turėjo sekti visuomenź ir užkirsti keli¹ bet kokiai agitacijai kunigaikštystėse.

Nepavykźs mėginimas suvienyti šalį

Kai 1848 m. Vien¹ pasiekė žinia, kad Prancūzijoje prasidėjo revoliucija, o ka­ralius Luji Pilypas priverstas atsistatydinti, Austrijos sostinės gyventojai suju­do. Miesto kavinės buvo perpildytos žmonių. Čia buvo dalijamasi naujausiomis žiniomis apie revoliucij¹ Paryžiuje ir prasidėjusius neramumus Vokietijos miestuose. Įtampa ėmė didėti, žmonės puolė į bankus atsiimti savo pinigų. Maisto produktų kainos kilo ne dienom, bet valandom. Stiprėjo visų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimas vyriausybe, imperatoriui buvo įteiktos peticijos reikalaujant pertvarkyti valstybės valdym¹, sušaukti parlament¹, panaikinti cenzūr¹ ir reformuoti ekonomik¹.

Tačiau imperatorius Ferdinandas reikalavimus atmetė. Jis nesitikėjo, kad re­ni voliucija gali kilti jo valdomoje ša­lyje. Todėl 1848 m. kovo 13 d. stu­dentų demonstracijai virtus gin­kluota kova, imperatorius iš nuo­stabos teištarė: 'Ar tai vyksta iš tiesų?' Išsigandźs jis tuoj pat atlei­do iš pareigų jam 39 metus tarna­vusį kanclerį K. Meternich¹.

Žinios apie Vienos įvykius pa­siekė Berlyn¹ ir 1848 m. kovo 18 d. demonstracija bei barikadų kova prasidėjo ir Šiame mieste. Berly niečiai nuo stogų ant kareivių galvų ėmė mėtyti akmenis, pilti karšt¹ vandenį, šaudyti iš savo butų, išmuštruotos kavalerijos gretos pakriko. Generolai su su­kilėliais pasiūlė susidoroti bombarduojant miest¹ patrankomis.

Karaliui Frydrichui Vilhelmui IV nepatiko mintis, kad jo valstybės sostinė gali būti sugriauta savos kariuomenės. Jis įsakė jai atsitraukti ir sutiko įvykdyti sukilusių miestiečių reikalavimus.

Panašiai įvykiai klostėsi ir kitose vokiečių kunigaikštystėse. Sukilėliai pa­siekė, kad būtų pakeisti nekenčiami ministrai, buvo garantuota spaudos ir susi­rinkimų laisvė, leista išrinkti parlamentus, kurie turėjo patvirtinti konstitucijas.

Vienas iš pagrindinių revoliucionierių reikalavimų buvo vieningo Vokietijos parlamento rinkimai. Mažai galios turėjźs Vokietijos s¹jungos Bundestagas bu­vo paleistas, ir 1848 m. gegužės 18d. išrinktas Nacionalinis susirinkimas. 812 deputatų, susirinkź Frankfurte, turėjo parengti ir priimti nauj¹ konstitucij¹ ir padėti pagrindus Vokietijos susivienijimui.

Frankfurto parlamento nariai manė, kad priėmus nauj¹ konstitucij¹ Vokietija bus suvienyta. Daug diskusijų kilo dėl Austrijos. Dauguma deputatų manė, kad būsim¹ Vokietijos imperij¹ gali sudaryti tik vokiškos Austrijos žemės. Tai ne­patiko Vienos vyriausybei, ir ji atšaukė deputatus.

Tuomet Nacionalinis susirinkimas pasirinko vadinam¹jį 'mažosios Vokieti­jos' keli¹ - suvienyti Vokietij¹ vadovaujant Prūsijai ir neįtraukti į ši¹ suvienyt¹ valstybź Austrijos. Tačiau Frydrichas Vilhelmas IV atsisakė Frankfurto parla­mento pasiūlymo tapti Vokietijos imperatoriumi. Na­cionalinio susirinkimo delegatams jis pasakė impera­toriaus karūn¹ galįs priimti tik iš vokiečių kunigaikš­čių, o ne parlamentarų rankų. 1949 m. revoliucija bu­vo nuslopinta, o Frankfurto parlamentas išvaikytas.

Prūsijos iškilimas

Po revoliucijos, įsikišus Rusijai, nenorėjusiai Vokieti­jos sustiprėjimo, 1850 m. buvo atnaujinta Vokietijos  s¹junga, o vadovavimas jai vėl atiteko Austrijai. Taip tarp Prūsijos ir Austrijos įsižiebė nesantaika.

Didėjant prieštaravimams tarp Prūsijos ir Austrijos, naujasis Prūsijos kara­lius Vilhelmas I nusprendė reformuoti kariuomenź: numatė padidinti kareivių skaičių ir pratźsti tarnybos laik¹. Prūsijos parlamentas tam pasipriešino ir pa­reikalavo sumažinti kareivių tarnybos laik¹ bei suteikti teisź tik parlamentui tvirtinti karinį biudžet¹. Kilus konfliktui, karo ministro patartas, 1862 m. rug­sėjo mėnesį karalius atšaukė Prūsijos pasiuntinį Ot¹ fon Bismark¹ iš Paryžiaus ir paskyrė jį ministru pirmininku. O. Bismarkas buvo pasiryžźs ir be parlamen­to sutikimo įgyvendinti kariuomenės reform¹. Be to, norėdamas į savo pusź patraukti didesnź dalį deputatų ir visuomenės, jis siekė pasinaudoti pergalėmis užsienio politikoje. Pirma tokia galimybė atsirado kilus konfliktui su Danija dėl vokiškų Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštysčių.

Abi jos pagal asmeninź unij¹ priklausė Danijai. Tačiau 1863 m. Danijos karalius, sulaužydamas tarptautinius susitarimus, Šlezvigo kunigaikštystź norėjo prijungti tie­siogiai prie karūnos žemių. Vokieti­jos s¹junga tokį Danijos žingsnį už-protestavo. Prūsija ir Austrija buvo įpareigotos pasipriešinti Danijai.

1864 m. jungtinė Prūsijos ir Austrijos kariuomenė užpuolė Danij¹ ir keliose kautynėse per trump¹ laik¹ su­triuškino jos kariuomenź. Danijos karalius buvo priverstas atsisakyti teisių į Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštystes.

Po tokio laimėjimo vokiečių kunigaikštystėse kilo patriotizmo banga. Dau­guma vokiečių palaikė Prūsij¹. Tada O. Bismarkas ryžosi sutriuškinti Austrij¹ ir įtvirtinti Prūsijos viešpatavim¹.

Pretekstas kariauti buvo prieštaravimai dėl Šlezvigo ir Holšteino. Prūsija norėjo tiesiogiai šias žemes prijungti prie savo teritorijos. Austrija, priešingai, reikalavo suteikti joms savarankiškumo ir išrinkti jas valdysiantį kunigaikštį.

1866 m. Prūsija į austrų valdom¹ Holštein¹ įvedė savo kariuomenź. Prasidė­jo karas su Austrija, kurį greitai laimėjo Prūsija. Ji pademonstravo savo prana­šum¹: jos kariuomenė buvo ginkluota moderniais ginklais, o mobilizuoti karei­viai į front¹ buvo vežami geležinkeliais, kurių Austrija turėjo labai mažai.

Antrosios Vokietijos imperijos sukūrimas

Sutriuškinus austrus, Prūsijai suvienyti Vokietij¹ trukdė Prancūzija, nenorėjusi, kad šalia jos iškiltų stipri valstybė. Prūsijos ir Prancūzijos karo pretekstu tapo konfliktas dėl Ispanijos sosto įpėdinio. Nuo 1868 m., nušalinus nuo sosto kara­lienź Izabelź II, Europos valstybės Ispanijai ieškojo naujo tinkamo valdovo. Prūsijai kandidatu pasiūlius princ¹ Leopold¹ fon Hohenzolern¹, tolim¹ Vilhel­mo I giminaitį, tam pritarė Ispanijos vyriausybė.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas III tokiam sprendimui pasipriešino. Per prancūzų pasiuntinį jis perdavė Vilhelmui I protest¹. Šis nusileido prancūzų reikalavimams ir pažadėjo, kad Leopoldas į Ispanij¹ nevyks. Bet po to pokalbio su prancūzų pasiuntiniu Vilhelmas I O. Bismarkui pasiuntė stenogram¹. Prūsi­jos kancleris, sutrumpinźs pokalbį ir palikźs tik pasiuntinio grasinimus, telegra­m¹ perdavė laikraščiams. Ji, išspausdinta vokiečių ir prancūzų spaudoje, sukėlė pasipiktinimo audr¹. 1870 m. liepos 19 d. Prancūzijos vyriausybė paskelbė Prūsijai kar¹.

Per trump¹ laik¹ mobilizuota vokiečių kariuomenė buvo beveik du kartus didesnė nei prancūzų.

Įsiveržusi vokiečių kariuomenė išskyrė prancūzų karinius dalinius į dvi grupes. Viena jų buvo apsupta Meco tvirtovėje, o kita, vadovaujama imperatoriaus Napoleono III, Sedano tvirtovėje. Rugsėjo 2 d. Sedane ap­supta 100 tūkst. prancūzų kariuomenė kartu su Napoleonu III pasidavė vo­kiečiams į nelaisv¹.

Kai ši žinia pasiekė Paryžių, 1870 m. rugsėjo 4 d. Prancūzija buvo pa­skelbta Respublika. Paskubomis suda­ryta nauja kariuomenė dr¹siai ir at­kakliai pasipriešino vokiečiams. Ta­čiau Meco tvirtovėje apsuptoms pran­cūzų dalims spalio mėn. pasidavus į nelaisvź, prancūzų jėgos seko. Nuo rugsėjo mėn. Paryžius buvo apsuptas ir kasdien bombarduojamas. 1871 m. sausio mėn., tik po to, kai buvo suvartoti visi maisto rezervai, išpjauti net zoologijos sodo žvėrys, o gatvių medžiai iš­kirsti kurui, Paryžiaus gyventojai kapituliavo. Dėl nesėkmių kilo neramumai mieste, vyriausybė buvo priversta bėgti, o valdži¹ mieste perėmė sukilėliai. Taip prasidėjo Paryžiaus Komunos, kurioje daugum¹ sudarė darbininkų, kairių­jų partijų atstovai, valdymas. 1871 m. gegužės mėn. Paryžiaus Komuna žlugo, vyriausybės paklusniai kariuomenei šturmavus miest¹ ir kraujyje paskandinus sukilim¹. 1871 m. gegužės 10d. Frankfurte pasirašius taikos sutartį, Prancūzija neteko Elzaso ir Lotaringijos, turėjo sumokėti 5 mlrd. aukso frankų reparacijas. Ši suma turėjo būti išmokėta per trejus metus, be to, per t¹ laik¹ prancūzai turė­jo išlaikyti okupacinź vokiečių kariuomenź.

1871 m. sausio 18 d., dar tebevykstant kautynėms prie Paryžiaus, Versalio rūmuose buvo paskelbta, kad sukurta Vokietijos imperija. Imperatoriaus titulas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Juo buvo pabrėžtas Prūsijos išskirtinumas vo­kiečių kunigaikščių s¹jungoje. Kita vertus, tuo buvo apeliuojama ir į vokiečių nacionalinius jausmus, pademonstruota ištikimybė istorinėms tradicijoms, pri­menama viduramžiais gyvavusi Vokietijos imperija.

Klausimai ir užduotys

Kuo Vokietijos s¹junga skyrėsi nuo Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos?

Kodėl dalis vokiečių nusivylė Vienos kongreso nutarimais?

Koki¹ reikšmź vokiečių žemėms turėjo 1848 m. revoliucija?

Kokios priežastys lėmė Prūsijos iškilim¹?

Kokios buvo Prancūzijos ir Prūsijos karo pasekmės?

Kaip buvo sukurta Vokietijos imperija?

Kuo Vokietijos suvienijimas skyrėsi nuo Italijos suvienijimo?