mones
trėmė į Sibir¹
mones trėmė į Sibir¹: Vorkut¹, Igark¹, Irkutsk¹, Karagand¹,
Norilsk¹,
Tai buvo lageriai kuriuose monės gyveno itremti į
Sibir¹. Jie turėjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei
patogių lovų, nei krosnies ar kokios nors ildymo priemonės
alt¹ iem¹. U darb¹ gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo
iaurūs rusai. O apie iem¹ geriau nekalbėti, nes ten Sibire buvo iki
-40 laipsnių celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargus mones trėmė
dėl to, kad jie buvo isilavinź, kai kurie turėjo nemaai emės.
Buvo ir partizanų, kaip kitaip vadinamų mikiniais. Jie
neturėdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimiečių prayti maisto.
Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabuių, o kiti net paskųsdavo rusam
ir partizanus į Sibir¹ dirbti ivedavo. Kiti buvo vietoj nuauti.
Tremtinius muė, nesigailėjo net maų vaikų,
udė,
Niekam, iskyrus darbininkų gimines jie, tremtiniai
nerūpėjo. Buvo dar trys ar keturios monių tremtys į Sibiro
platybes. Didiausia Lietuvos monių tremtis buvo 1948m. geguź. Kad
kitų valstybių tautos nesuinotų kad tremiami monės
dirbti, tai tie trėmimai buvo pavadinti: Pavasaris, Bangų
mūa Ruduo. Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvėjo iek
tiek itremtųjų kančios, nors rusai elgėsi su jais kaip tik
norėjo. Pavasariui atėjus kaliniai sugalvojo, kad i
dilgėlių galima sriubos isivirti, tai prisirinkź ir isivirź
pavalgė. Tai labai pastiprino jų organizm¹. Bet Stalinui dar
vadovaujant buvo verčiami ir 6 metų vaikai. Pagrinde jie dirbo druskų
kasyklose. Net po 8 valandas per dien¹, ir be jokių pertraukų. Jie
klijavo maius druskai pilti. Jiem buvo liepta per dien¹ suklijuoti 500
maių, bet pajėgdavo tik 200 maių. Ir darbo nepadarź negaudavo
valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuv¹- pirmyn
dirbti! Drusk¹ kasti buvo beprotikai sunku. Jie dirbdavo ir naktinėmis
pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdeimt
kilometrų. Kasykloje atsitikdavo ir tokių dalykų: maiydama
moteris drusk¹ būdavo tokia nusilpusi nuo maisto trūkumo, kad imdavo
ir įkrisdavo į kart¹ drusk¹. Mirdavo i karto. Einantis pro
alį priiūrėtojas sumurmėdavo: - Nesilaikė saugumo
technikos, viena banditka maiau! - Betgi igriebti
ar negalima?- nesuprasdami
klausdavo jos bendradarbiai. - Valys katil¹ po pusmečio- iims, jei bus kas
likź i kaulų.-tai pasakźs nueidavo iūrėti tvarkos. Bet
dėl tokios mirties niekas nestabdė darbo. Kai nebebuvo Stalino
tremtyje gyvenantys ir dirbantys monės sugalvojo imainyti vis¹ savo
turt¹ į kibir¹ bulvių, kurias jie pasėjo ir rudeni turėjo
didelį bulvių derlių. monės pasakojo, jog silpniausi buvo
veam, ir nuudomi prie eero. Nustumdavo nuo skardio tiesiai į eer¹.
silpniausi nepajėgdavo isigelbėti ir nusirisdavo emyn. O stipriausi
įsikibdavo į akas ar oles ir ulipdavo auktyn, arba po kiek laiko
irgi atsidurdavo eere praradź visas savo jėgas. 1944-1953m.
tremtis pasibeldė beveik į kiekvien¹ eim¹. Taip buvo iveta 300 000
labiausiai isilavinusių, kūrybingiausių ir darbčiausių
Lietuvos monių.
7 stebuklai
Stebuklų buvo septyni: Egipto piramidės, Halikarnaso
mauzoliejus, Rodo kolosas, Aleksandrijos vyturys, Efeso Artemidės
ventykla, Olimpijos Dzeuso statula ir kabantieji Semiramidės sodai.
Jų skaičius
lėmė magika septyniukės galia, ribotos monių atminties
galimybės, antikinio pasaulio uimtas plotas ir svarbiausia -
tradicijų pastovumas. Kada madaug III amiuje prie mūsų er¹
kaip tik į septynet¹ kakas paskelbė esant stebuklų etalonu,
monijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduremio
jūr¹, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai,
neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vien¹ kit¹ patais¹. Pavyzdiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu
laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos bibliotek¹, dar kiti - Pergamo
altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito
pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas
nebūtų pamatźs visų septynių. O iki mūsų
dienų iliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų
seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto
piramidės - inomiausi emės statiniai. Įymesnių
nerasi. Be to, ir seniausi i visų įymiųjų.
Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso)
ir Chafros(Chefreno) miliniki antkapiai pastatyti madaug prie penkis
tūkstantmečius, ir nei laikas, nei ukariautojai nieko negalėjo jiems
padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo
beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai,
tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradioje, tebėra
impozantikiausi alies, kartu ir viso pasaulio statiniai. iandien, sakydami,
jog 1889 m.
Cheopso piramidė nustojo būti aukčiausias pasaulio pastatas ir
pirmenybź uleido Eifelio boktui, mes, gretindami abstrakčius negyvus
skaičius, tiesiog nutylime, kad ie statiniai nepalyginami. Auktis - tik viena
i piramidės charakteristikų. 137 metrų milinas (anksčiau
piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos
virūnė nugriuvo) sukrautas i 2 300 000 kruopčiai aptaytų
klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas.
Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleitais ir kūjais. Luitai būdavo ikertami akmens skaldyklose kitapus Nilo,
vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens,
perplukdomi, atitempiami į statybos aiktelź ir su piramide augusios
kalvos nuoulniu laitu utempiami į virų. Herodotas tvirtina,
kad i piramidė buvo statoma dvideimt metų, vienu laiku statyboje
dirbo 100 000 monių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai,
ir kiek jų per iuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo
pasakyti tik faraono ratininkai - mes nebeinome, kiek gyvybių reikėjo
paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno mogaus kapu. Į
tamsi¹j¹ mirties karalystź faraonas isivedė deimtis, greičiausiai imtus
tūkstančių valdinių. Utat gerai
inoma, kad iame dvideimt metų trukusiame tautos ygdarbyje, kuris,
atrodo, beprasmikas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik
egiptiečiai ir vergai i gretimų alių. Kiekvien¹
statybos etap¹ ufiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino
archeologai. Prireikus i¹ piramidź būtų galima pastatyti i
naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais i ten būdavo
ivelkami luitai, ir akmenskaldių įrankių. Mes inome, kuo
vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko
gero pirmasis monijos istorijoje paminėtas genijus. Jį
pripaino gyv¹ ir neumiro tūkstančius metų po mirties. O
jeigu taip, tai ir mums reikia inoti jo vard¹ -
Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį
pirmtak¹. Kabantieji Babilono sodai jaunesni u
piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta
Odisėja ir statomi Graikijos miestai. Ir vis
dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu
Graikijos. Sodai enklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės
Egipto amininkės ir jos varovės,
saulėlydį. Kai į Babilon¹ įengė
Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės
valstybės sostinė, nes ukariautojai persai jį buvo padarź
vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir
nesukūrė nė vieno i pasaulio stebuklų, vis
dėlto jis yra mogus, sudrebinźs visus Rytus ir padarźs didesnź ar maesnź
įtak¹ didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba
uvimui. Įrengti iuos sodus Babilonijos karalių
Nabuchodonosar¹ paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jaun¹ mon¹ - Medijos princesź,
kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro
ir medių oimo. Babilono karalius neperkėlė
sostinės prie aliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karto slėnio centre, jis sukūrė tų
kalvų iliuzij¹. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo
sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo
statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam
pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirm¹jį istorijoje paminkl¹
meilei. Babilono statytojų įrengti sodai
buvo keturaukčiai. Auktų skliautus
rėmė 25 metrų aukčio kolonos. Auktų
platformos, sudėtos i plokčių akmens luitų, buvo iklotos
meldų sluoksniu, ulietu asfaltu ir udengtu vino laktais, kad vanduo
neprasisunktų į emesnį aukt¹. Ant viso to buvo upiltas
sluoksnis emės - tokio storumo, kad čia
galėtų augti dideli mediai. Terasomis kylančius
auktus jungė platūs nuolaidūs laiptai, ikloti spalvotomis
plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės ventyklos jau seniai
painiava, todėl nelabai aiku, apie kuri¹ i tų ventyklų
rayti: apie paskutinź ar priepaskutinź. Nuo seno autoriai,
raantys apie į pasaulio stebukl¹, netiksliai įsivaizduoja, k¹ gi
sudegino Herostratas ir k¹ pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas
i didiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia
ir turtingiausia graikkojo pasaulio, čia dar
praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Maosios Azijos
miestai davė dr¹sių jūreivių ir
kolonistų, kurie keliavo į Juod¹j¹ jūr¹ ir prie Afrikos
krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė.
Visas antikos pasaulis inojo Heros ventykl¹ Same, Apolono ventykl¹
Didimuose, netoli Mileto, Artemidės ventykl¹ Efese
Paskutinė
ventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai
statiniai pasenź suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per danokus
emės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai
deivei pastatyti diding¹ buveinź, negailint nei lėų, nei laiko,
juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės paadėjo remti tokį
didelį sumanym¹. Liūdnas ankstesnių
statybų Efese patyrimas vertė architekt¹ Chersitron¹ pasukti galv¹,
k¹ padaryti, kad ventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo
dr¹sus ir nekasdienikas: pastatyti ventykl¹ pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkta pelkėta dirva bus geras
amortizatorius per būsimus emės drebėjimus. O kad savo
svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į emź, buvo ikasta
gili pamatų duobė ir pripildyta medio anglies bei vilnos miinio -
padaryta kelių metrų storio pagalvė. i
pagalvė i tikrųjų pateisino architekto viltis - ventykla
stovėjo daugelį amių. Tiesa, ne ita ,
o kita
i¹ pirm¹j¹ ventykl¹, siekdamas nemirtingumo,
atlikźs nusikaltim¹, sudegino Herostratas. Bet ventykl¹ efesiečiai
nutarė pastatyti i naujo. Antr¹j¹ ventykl¹ statė architektas
Cheirokratas, įymus iradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo
pavyzdinį helenistinio pasaulio miest¹ Aleksandrij¹ ir buvo ikėlźs
idėj¹ i Afono kalno padaryti statul¹, vaizduojanči¹ Aleksandr¹ Makedonietį,
laikantį ind¹, i kurio iteka upė. Naujoji
ventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. J¹ dviem eilėmis
supo 127 dvideimties metrų aukčio kolonos, be to, kai kurios jų
buvo raiytos, su įymiojo skulptoriaus Skopo ikaltais bareljefais
I
vidaus ventykl¹ puoė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet
dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatź
pelkėje ventykl¹, visk¹ apskaičiavo tiksliai. ventykla
istovėjo dar pusź tūkstantmečio. Kada Efes¹
ėmė valdyti krikčionikoji Bizantija, prasidėjo tolesnis
ventyklos ūties etapas. Marmurinė apdaila
buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, paeistas
konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos,
jų nuolauos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo ventykl¹
nuo praūties. O dar po kelerių deimtmečių dumble ir upės
s¹naose inyko paskutiniai Jonijos geriausios ventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamau pamirta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios ventyklos
bendraamis. Be to, juos statė ir puoė tie patys meistrai.
is mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba
Indijos Tad Mahalis. Nuo Efeso Artemidės ventyklos ir kitų
panaių Maosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi
tuo, kad jame greta ilaikytų daugelio
graikikų tradicijų ir statybos metodų ryki Rytų
Architektūros įtaka. Graikų
architektūroje jis neturi prototipų, utat pasekėjų
susilaukė daug - panaūs mauzoliejai vėliau buvo statomi
įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalp¹ architektai pastatė
beveik kvadratinź. Pirmas pastato auktas buvo pati
mauzolo ir Artemisijos grabvietė. I lauko pusės i milinika
5000 m2
ploto ir apie 20 metrų aukčio laidojimo kamera buvo iklota balto marmuro
ploktėmis, nutaytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukto virų juosė frizas - helenų kova su
amazonėmis - didiojo Skopo Amazonomachija. Kolonados apsuptame
antrame aukte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stog¹ sudarė
piramidė, usibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių
pakinkytame veime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir
uoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus
bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirm¹ kart¹
graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įymieji
orderiai. Apatinį aukt¹ rėmė penkiolika
dorėninių kolonų, virutinio aukto vidinės kolonos buvo
korintinės, o iorinės - jonėninės. Visame
antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir
imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne
tokios vykusios ir todėl greitai umirtos. O originalas taip
igarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas
dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis
mauzoliejaus ir Artemidės ventyklos amininkas. Idėja jį
sukurti kilo 304 m.
pr. Kr. pavasarį , kada Maosios Azijos pakrantėje esančios
nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties
nusiaubtų sienų, iūrėjo, kaip jūros tolybėse
nyksta vieno i Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų,
Prieakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo
laivai. Po nepavykusios apsiausties ivykdamas
i salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusi¹ heleopolidź(apsiausties bokt¹) - irgi tam tikra prasme
pasaulio stebukl¹. Po pergalės mieste
susirinkź pirkliai pasiūlė perk¹ heleopolidź metalo lauui ir u
geleį davė 300 talentų - tais laikais
pasakik¹ sum¹. Paymint miesto igelbėjim¹ ir u
pinigus, gautus pardavus bokt¹, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo
Helijo statul¹. Rodiečiai tikėjo, kad jų
sala ikilusi i jūros dugno, iam dievui papraius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys.
Trisdeimt eių metrų aukčio statulos pagrindas
buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių auktyje sutvirtinti
geleinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo
statulos kojose ir skraistėje. Pečių
auktyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geleinis karkasas,
apdengtas kaltiniais bronzos laktais. Kolosas kilo
uosto krante ant baltu marmuru iklotos dirbtinės kalvos. Dvylika
metų statulos niekas nematė, nes, karkas¹ apdengus viena bronzos
laktų juosta, tuoj pat būdavo paauktinamas kolos¹ sup¹s pylimas,
kad meistrams būtų patogiau kilti aukčiau. Tik
tada, kai pylimas buvo paalintas, rodiečiai pamatė savo globėj¹
diev¹ su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis
dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus inia apie jį
pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po
pusės amiaus stiprus emės drebėjimas, sugriovźs Rod¹,
parvertė kolos¹ ant emės. Silpniausia
statulos vieta pasirodė keliai. I čia ir
kilo pasakymas: milinas molio kojomis. Rodiečiai bandė
kolos¹ pakelti. Tačiau nieko neiėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje -
svarbiausia turistinė salos įymybė. Tūkstantį
metų igulėjo perskilźs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų
vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam
pirkliui. Prie gabendamas kolos¹ perlydyti, pirklys
supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių.
Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijźs su
Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos vyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto
miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas i
pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal viening¹
plan¹. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė,
menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal
judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo
nepatogus. Nilas plukdo gausybź dumblo, seklumose
ilaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus
locmanas. Siekiant utikrinti jūrų laivybos
saugum¹, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti
vyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo
sujungta su emynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi
darbo. vyturys ikilo 120 mertų aukčio -
trijų auktų boktas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto
piramidių varovas. Jo pamatas buvo kvadratas
su 30 metrų kratinėmis. Pirmas 60 metrų auktį
siekźs bokto auktas buvo imūrytas i akmens plokčių, ant jo stovėjo 40 metrų aukčio atuoniakampis
boktas, iklotas baltu marmuru. Trečiame aukte, apvaliame,
kolonų apsuptame bokte vis¹ laik¹ degė milinikas lauas, kurio
vies¹ atspindėdavo sudėtinga veidrodių sistema. Malkos lauui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais
nuolaidiais ir plačiais, kad jais į virų, į imto metrų
auktį, uvaiuodavo asilų traukiamos veėčios. vyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir
stebėjimo punktas. Bokte buvo daugybė sudėtingų
technikos prietaisų: vėjarodių, astronominių aparatų.
lugus Romos imperijai, jis ugeso, apgriuvo per imtmečius
sunykźs virutinis boktas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukto
sienos, kurias sugriovė emės drebėjimas XIV amiuje. Senovės vyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami
savo tvirtovź, ir jie iki iol tebėra joje. Olimpijos
Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvźs Europos emyne. Nė viena Elados ventykla graikams netrodė verta stebuklo
vardo. Ir kaip stebukl¹ pasirinkź Olimpij¹, jie
įsiminė ne ventykl¹, ne maldos viet¹, o tik viduje stovėjusi¹
statul¹. Dzeusas buvo labai artimai susijźs su
Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai inojo, kad
kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį
Kron¹, tikr¹ savo tėv¹, kuris, bijodamas, kad sūnūs
neatimtų valdios, pradėjo juos ryti. Olimpinės
aidynės kaip tik buvo rengiamos iam įvykiui paymėti ir
prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos ventovė
buvo Dzeuso ventykla su jo statula, padaryta didiojo
Fidijo. Fidij¹ igarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir
Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo
sienų. Dzeuso statula stovėjo ventykloje, kurios
ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų
aukčio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva
rėmė lubas. Iki juosmens
plikas Dzeusas buvo padarytas i medio. Jo kūn¹
dengė rausvos, ilto atspalvio dramblio kaulo ploktelės, rūbus
- aukso laktai. Vienoje rankoje jis laikė auksinź pergalės
deivės Nikės statul¹, kita rėmėsi ilgu skeptru. I ilikusių Dzeuso sosto apraymų matyti, kad sostas
buvo papuotas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų
statulomis. Sosto onus buvo itapźs dailininkas
Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau
Bizantijos imperatoriai labai atsargiai perveė statul¹ į
Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikčionys,
niekam nepakilo ranka prie Dzeus¹. Tačiau V
mūsų eros amiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai
sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolos¹: tik keletas
suanglėjusių kaulo ploktelių ir isilydiusio aukso
gurvolėliai liko i Fidijo kūrinio. Taip uvo ir
septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus
įymius senovės paminklus, tai
pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar iliko vienas i
imto. Laimė, monės dėl to niekada nesiliovė
statyti, lipdyti, tayti, pieti - didiu menu ireikti save ir savo laik¹. Ir
tas nedaugelis paminklų, ilikusių iki mūsų dienų,
įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidia didiuotis
įymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrź
- Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje