Žmones trëmë á Sibir¹

Žmones trëmë á Sibir¹

Žmones trëmë á Sibir¹: Vorkut¹, Igark¹, Irkutsk¹, Karagand¹, Norilsk¹,… Tai buvo lageriai kuriuose žmonës gyveno ištremti á Sibir¹. Jie turëjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei patogiø lovø, nei krosnies ar kokios nors šildymo priemonës šalt¹ žiem¹. Už darb¹ gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo žiaurûs rusai. O apie žiem¹ geriau nekalbëti, nes ten Sibire buvo iki -40 laipsniø celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargšus žmones trëmë dël to, kad jie buvo išsilavinê, kai kurie turëjo nemažai žemës. Buvo ir partizanø, kaip kitaip vadinamø miškiniais. Jie neturëdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimieèiø prašyti maisto. Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabužiø, o kiti net paskøsdavo rusam ir partizanus á Sibir¹ dirbti išveždavo. Kiti buvo vietoj nušauti. Tremtinius mušë, nesigailëjo net mažø vaikø, žudë,…Niekam, išskyrus darbininkø gimines jie, tremtiniai nerûpëjo. Buvo dar trys ar keturios žmoniø tremtys á Sibiro platybes. Didžiausia Lietuvos žmoniø tremtis buvo 1948m. gegužê. Kad kitø valstybiø tautos nesužinotø kad tremiami žmonës dirbti, tai tie trëmimai buvo pavadinti: “Pavasaris”, “Bangø mûša” “Ruduo”. Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvëjo šiek tiek ištremtøjø kanèios, nors rusai elgësi su jais kaip tik norëjo. Pavasariui atëjus kaliniai sugalvojo, kad iš dilgëliø galima sriubos išsivirti, tai prisirinkê ir išsivirê pavalgë. Tai labai pastiprino jø organizm¹. Bet Stalinui dar vadovaujant buvo verèiami ir 6 metø vaikai. Pagrinde jie dirbo druskø kasyklose. Net po 8 valandas per dien¹, ir be jokiø pertraukø. Jie klijavo maišus druskai pilti. Jiem buvo liepta per dien¹ suklijuoti 500 maišø, bet pajëgdavo tik 200 maišø. Ir darbo nepadarê negaudavo valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuv¹- pirmyn dirbti! Drusk¹ kasti buvo beprotiškai sunku. Jie dirbdavo ir naktinëmis pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdešimt kilometrø. Kasykloje atsitikdavo ir tokiø dalykø: maišydama moteris drusk¹ bûdavo tokia nusilpusi nuo maisto trûkumo, kad imdavo ir ákrisdavo á karšt¹ drusk¹. Mirdavo iš karto. Einantis pro šalá prižiûrëtojas sumurmëdavo: - Nesilaikë saugumo technikos, viena banditka mažiau! - Betgi išgriebti… ar negalima?- nesuprasdami klausdavo jos bendradarbiai. - Valys katil¹ po pusmeèio- išims, jei bus kas likê iš kaulø.-tai pasakês nueidavo žiûrëti tvarkos. Bet dël tokios mirties niekas nestabdë darbo. Kai nebebuvo Stalino tremtyje gyvenantys ir dirbantys žmonës sugalvojo išmainyti vis¹ savo turt¹ á kibir¹ bulviø, kurias jie pasëjo ir rudeni turëjo didelá bulviø derliø. Žmonës pasakojo, jog silpniausi buvo vežam, ir nužudomi prie ežero. Nustumdavo nuo skardžio tiesiai á ežer¹. silpniausi nepajëgdavo išsigelbëti ir nusirisdavo žemyn. O stipriausi ásikibdavo á šakas ar žoles ir užlipdavo aukštyn, arba po kiek laiko irgi atsidurdavo ežere praradê visas savo jëgas. 1944-1953m. tremtis pasibeldë beveik á kiekvien¹ šeim¹. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusiø, kûrybingiausiø ir darbšèiausiø Lietuvos žmoniø.

7 stebuklai

Stebuklø buvo septyni: Egipto piramidës, Halikarnaso mauzoliejus, Rodo kolosas, Aleksandrijos švyturys, Efeso Artemidës šventykla, Olimpijos Dzeuso statula ir kabantieji Semiramidës sodai.

Jø skaièius lëmë magiška septyniukës galia, ribotos žmoniø atminties galimybës, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijø pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mûsø er¹ kaip tik šá septynet¹ kažkas paskelbë esant stebuklø etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jûr¹, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengësi padaryti vien¹ kit¹ patais¹. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikë Koliziejø, kiti - Aleksandrijos bibliotek¹, dar kiti - Pergamo altoriø. Netrukus stebuklai vienas po kito pradëjo nykti. Jau Romos keliautojas nebûtø pamatês visø septyniø. O iki mûsø dienø išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visø seniausias, bûtent Egipto piramidës. Egipto piramidës - žinomiausi Žemës statiniai. Ážymesniø nerasi. Be to, ir seniausi iš visø ážymiøjø. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonø Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tûkstantmeèius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalëjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybë gyvavo beveik tris tûkstanèius metø: keitësi faraonai ir karaliai, taèiau piramidës, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebëra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidë nustojo bûti aukšèiausias pasaulio pastatas ir pirmenybê užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakèius negyvus skaièius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidës charakteristikø. 137 metrø milžinas (anksèiau piramidë buvo 147 metrø, taèiau jos viršûnë nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopšèiai aptašytø klintiniø luitø, kuriø kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokiø mechanizmø, vien pleištais ir kûjais. Luitai bûdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami á statybos aikštelê ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami á viršø. Herodotas tvirtina, kad ši piramidë buvo statoma dvidešimt metø, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmoniø, kurie bûdavo pakeièiami kas trys mënesiai, ir kiek jø per šiuos tris mënesius likdavo gyvø, galëjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybiø reikëjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Á tamsi¹j¹ mirties karalystê faraonas išsivedë dešimtis, greièiausiai šimtus tûkstanèiø valdiniø. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metø trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, taèiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptieèiai ir vergai iš gretimø šaliø. Kiekvien¹ statybos etap¹ užfiksavo dailininkai, o mûsø dienomis patvirtino archeologai. Prireikus ši¹ piramidê bûtø galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojø veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusiniø lynø, kuriais iš ten bûdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžiø árankiø. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodë tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminëtas genijus. Já pripažino gyv¹ ir neužmiršo tûkstanèius metø po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vard¹ - Imchotepas. Leonardas da Vinèis turëjo didá pirmtak¹. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisëja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dëlto sodai kur kas artimesni senovës Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybës, senovës Egipto amžininkës ir jos varžovës, saulëlydá. Kai á Babilon¹ ážengë Aleksandro Makedonieèio kariuomenë, jis nebebuvo didelës valstybës sostinë, nes užkariautojai persai já buvo padarê vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukûrë në vieno iš pasaulio stebuklø, vis dëlto jis yra žmogus, sudrebinês visus Rytus ir padarês didesnê ar mažesnê átak¹ didiesiems praeities paminklams, jø sukûrimui arba žuvimui. Árengti šiuos sodus Babilonijos karaliø Nabuchodonosar¹ paskatino kilnus despoto ágeidis. Nabuchodonosaras mylëjo savo jaun¹ žmon¹ - Medijos princesê, kuri dulkiname ir visai neturinèiame augmenijos Babilone ilgëjosi tyro oro ir medžiø ošimo. Babilono karalius neperkëlë sostinës prie žaliøjø Medijos kalvø, o padarë tai, ko neástengtø kiti mirtingieji. Èia, karšto slënio centre, jis sukûrë tø kalvø iliuzij¹. Statyti sodø - karalienës prieglobsèio - buvo sutelktos visos senosios karalystës pajëgos, visas jo statytojø ir matematikø patyrimas. Babilonas visam pasauliui árodë, kad gali sukurti pirm¹já istorijoje paminkl¹ meilei. Babilono statytojø árengti sodai buvo keturaukšèiai. Aukštø skliautus rëmë 25 metrø aukšèio kolonos. Aukštø platformos, sudëtos iš plokšèiø akmens luitø, buvo išklotos meldø sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktø á žemesná aukšt¹. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemës - tokio storumo, kad èia galëtø augti dideli medžiai. Terasomis kylanèius aukštus jungë platûs nuolaidûs laiptai, iškloti spalvotomis plytelëmis. Dël Efeso Artemidës šventyklos jau seniai painiava, todël nelabai aišku, apie kuri¹ iš tø šventyklø rašyti: apie paskutinê ar priešpaskutinê. Nuo seno autoriai, rašantys apie šá pasaulio stebukl¹, netiksliai ásivaizduoja, k¹ gi sudegino Herostratas ir k¹ pastatë Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausiø graikø miestø Jonijoje, galimas dalykas, kultûringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, èia dar praturtëjusio Rytø kultûra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davë dr¹siø jûreiviø ir kolonistø, kurie keliavo á Juod¹j¹ jûr¹ ir prie Afrikos krantø. Turtingi Jonijos miestai daug statë. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventykl¹ Same, Apolono šventykl¹ Didimuose, netoli Mileto, Artemidës šventykl¹ Efese… Paskutinë šventykla buvo statoma daug kartø. Taèiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenê suirdavo, sudegdavo arba sugriûdavo per dažnokus žemës drebëjimus, todël VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobëjai deivei pastatyti diding¹ buveinê, negailint nei lëšø, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybës pažadëjo remti toká didelá sumanym¹. Liûdnas ankstesniø statybø Efese patyrimas vertë architekt¹ Chersitron¹ pasukti galv¹, k¹ padaryti, kad šventykla ilgai stovëtø. Sprendimas buvo dr¹sus ir nekasdieniškas: pastatyti šventykl¹ pelkëje prie upës. Chersitronas nutarë, kad minkšta pelkëta dirva bus geras amortizatorius per bûsimus žemës drebëjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztø á žemê, buvo iškasta gili pamatø duobë ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta keliø metrø storio pagalvë. Ši pagalvë iš tikrøjø pateisino architekto viltis - šventykla stovëjo daugelá amžiø. Tiesa, ne šita , o kita… Ši¹ pirm¹j¹ šventykl¹, siekdamas nemirtingumo, atlikês nusikaltim¹, sudegino Herostratas. Bet šventykl¹ efesieèiai nutarë pastatyti iš naujo. Antr¹j¹ šventykl¹ statë architektas Cheirokratas, ážymus išradëjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdiná helenistinio pasaulio miest¹ Aleksandrij¹ ir buvo iškëlês idëj¹ iš Afono kalno padaryti statul¹, vaizduojanèi¹ Aleksandr¹ Makedonietá, laikantá ind¹, iš kurio išteka upë. Naujoji šventykla buvo 109 metrø ilgio, 50 ploèio. J¹ dviem eilëmis supo 127 dvidešimties metrø aukšèio kolonos, be to, kai kurios jø buvo raižytos, su ážymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventykl¹ puošë nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatê pelkëje šventykl¹, visk¹ apskaièiavo tiksliai. Šventykla išstovëjo dar pusê tûkstantmeèio. Kada Efes¹ ëmë valdyti krikšèioniškoji Bizantija, prasidëjo tolesnis šventyklos žûties etapas. Marmurinë apdaila buvo grobiama ávairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradëjo griûti kolonos, jø nuolaužos skendo toje pat pelkëje, kuri anksèiau gelbëjo šventykl¹ nuo pražûties. O dar po keleriø dešimtmeèiø dumble ir upës s¹našose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pëdsakai. Netgi vieta, kur ji stovëjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidës antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statë ir puošë tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilës paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidës šventyklos ir kitø panašiø Mažosios Azijos statiniø Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytø daugelio graikiškø tradicijø ir statybos metodø ryški Rytø Architektûros átaka. Graikø architektûroje jis neturi prototipø, užtat pasekëjø susilaukë daug - panašûs mauzoliejai vëliau buvo statomi ávairiuose Artimøjø Rytø rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalp¹ architektai pastatë beveik kvadratinê. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietë. Iš lauko pusës ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrø aukšèio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštëmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršø juosë frizas - helenø kova su amazonëmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stog¹ sudarë piramidë, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arkliø pakinkytame vežime stovëjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejø buvo pastatytos liûtø ir šuoliuojanèiø raiteliø figûros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikø meno saulëlydá. Pirm¹ kart¹ graikø mene viename pastate buvo panaudoti visi trys ážymieji orderiai. Apatiná aukšt¹ rëmë penkiolika dorëniniø kolonø, viršutinio aukšto vidinës kolonos buvo korintinës, o išorinës - jonëninës. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, taèiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todël greitai užmirštos. O originalas taip išgarsëjo, kad romënai mauzoliejais ëmë vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidës šventyklos amžininkas. Idëja já sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasará , kada Mažosios Azijos pakrantëje esanèios nedidelës salos gyventojai, stovëdami ant ilgos apsupties nusiaubtø sienø, žiûrëjo, kaip jûros tolybëse nyksta vieno iš Aleksandro Makedonieèio valstybës paveldëtojø, Priešakinës Azijos ir Sirijos valdovo sûnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusi¹ heleopolidê(apsiausties bokšt¹) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebukl¹. Po pergalës mieste susirinkê pirkliai pasiûlë perk¹ heleopolidê “metalo laužui” ir už geležá davë 300 talentø - tais laikais pasakišk¹ sum¹. Pažymint miesto išgelbëjim¹ ir už pinigus, gautus pardavus bokšt¹, buvo nutarta pastatyti Rodo globëjo Helijo statul¹. Rodieèiai tikëjo, kad jø sala iškilusi iš jûros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešiø metrø aukšèio statulos pagrindas buvo trys masyvûs akmeniniai stulpai, peèiø aukštyje sutvirtinti geležinëmis sijomis. Stulpø pamatai buvo statulos kojose ir skraistëje. Peèiø aukštyje ir per juosmená stulpus jungë skersinës sijos. Ant stulpø ir sijø buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinës kalvos. Dvylika metø statulos niekas nematë, nes, karkas¹ apdengus viena bronzos lakštø juosta, tuoj pat bûdavo paaukštinamas kolos¹ sup¹s pylimas, kad meistrams bûtø patogiau kilti aukšèiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodieèiai pamatë savo globëj¹ diev¹ su spinduliuojanèiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrø nuo Rodo, ir netrukus žinia apie já pasklido visame antikos pasaulyje. Taèiau jau po pusës amžiaus stiprus žemës drebëjimas, sugriovês Rod¹, parvertë kolos¹ ant žemës. Silpniausia statulos vieta pasirodë keliai. Iš èia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodieèiai bandë kolos¹ pakelti. Taèiau nieko neišëjo. Taip ir gulëjo kolosas álankos pakrantëje - svarbiausia turistinë salos ážymybë. Tûkstantá metø išgulëjo perskilês kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabø vietininkas, kuriam reikëjo pinigø, já pardavë vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolos¹ perlydyti, pirklys supjaustë já dalimis ir bronza pakrovë 900 kupranugariø. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijês su Aleksandro Makedonieèio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, ákurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakoèio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmøjø helenizmo epochos miestø, pastatytø pagal viening¹ plan¹. Aleksandrijoje stovëjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, èia taip pat buvo musejonas - mûzø buveinë, menø ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirkliø, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybê dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenø ir seklumø galëdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jûrø laivybos saugum¹, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturá. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ëmësi darbo. Švyturys iškilo 120 mertø aukšèio - trijø aukštø bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžiø “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrø kraštinëmis. Pirmas 60 metrø aukštá siekês bokšto aukštas buvo išmûrytas iš akmens plokšèiø, ant jo stovëjo 40 metrø aukšèio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Treèiame aukšte, apvaliame, kolonø apsuptame bokšte vis¹ laik¹ degë milžiniškas laužas, kurio švies¹ atspindëdavo sudëtinga veidrodžiø sistema. Malkos laužui buvo gabenamos ávijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plaèiais, kad jais á viršø, á šimto metrø aukštá, užvažiuodavo asilø traukiamos vežëèios. Švyturys buvo ir tvirtovë - Aleksandrijos forpostas, ir stebëjimo punktas. Bokšte buvo daugybë sudëtingø technikos prietaisø: vëjarodžiø, astronominiø aparatø. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmeèius sunykês viršutinis bokštas, taèiau dar ilgai stovëjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovë žemës drebëjimas XIV amžiuje. Senovës švyturio griuvësius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovê, ir jie iki šiol tebëra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvês Europos žemyne. Në viena Elados šventykla graikams netrodë verta stebuklo vardo. Ir kaip stebukl¹ pasirinkê Olimpij¹, jie ásiminë ne šventykl¹, ne maldos viet¹, o tik viduje stovëjusi¹ statul¹. Dzeusas buvo labai artimai susijês su Olimpija. Kiekvienas tø vietø gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik èia Dzeusas nugalëjo kraugerá Kron¹, tikr¹ savo tëv¹, kuris, bijodamas, kad sûnûs neatimtø valdžios, pradëjo juos ryti. Olimpinës žaidynës kaip tik buvo rengiamos šiam ávykiui pažymëti ir prasidëdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovë buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidij¹ išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atënës statula Partenone bei reljefai ant jo sienø. Dzeuso statula stovëjo šventykloje, kurios ilgis siekë 64 metrus, plotis - 28; vidinë patalpa apie 20 metrø aukšèio. Salës gale soste sëdintis Dzeusas galva rëmë lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kûn¹ dengë rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelës, rûbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikë auksinê pergalës deivës Nikës statul¹, kita rëmësi ilgu skeptru. Iš išlikusiø Dzeuso sosto aprašymø matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinëmis dievø statulomis. Sosto šonus buvo ištapês dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padëjëjas. Vëliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežë statul¹ á Konstantinopolá. Nors jie ir buvo krikšèionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeus¹. Taèiau V mûsø eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rûmai sudegë. Ugnis prarijo ir mediná kolos¹: tik keletas suanglëjusiø kaulo plokšteliø ir išsilydžiusio aukso gurvolëliai liko iš Fidijo kûrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaièiuotume visus ážymius senovës paminklus, tai pasirodytø, kad iki mûsø dienø vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimë, žmonës dël to niekada nesiliovë statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laik¹. Ir tas nedaugelis paminklø, išlikusiø iki mûsø dienø, ágalina ásivaizduoti, koks buvo Rytø menas, leidžia didžiuotis ážymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie bûtø kûrê - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…