Žydai XIX a. Antisemitizmas ir sionizmas

Žydų padėtis XIX a. Europoje

Nuo seniausių laikų Euro­poje dėl tautinių, religinių priežasčių buvo ribojamos žydų teisė. Jie negalėjo dalyvauti valstybės valdy­me, užimti aukštų pareigų. Tik švietimo epochoje bu­vo atkreiptas dėmesys į sunki¹ žydų socialinź pa­dėtį. Švietėjai reikalavo panaikinti visus apriboji­mus žydams. Tuo pat me­tu prasidėjo ir pačių žydų judėjimas reikalaujant ly­gių teisių. Vienas ryškiau­sių šio judėjimo atstovų -filosofas Mozė Mendelsonas (1729-1786 m.), gyvenźs Berlyne. Jis kvietė žy­dus atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo ir integruotis į aplinkinź visuomenź.

Pirmoji valstybė, kurioje žydų teisės buvo sulygintos su kitų piliečių teisė­mis, buvo Prancūzija. Po dvejus metus trukusių diskusijų Nacionalinis susirin­kimas 1791 m. žydams garantavo tikėjimo laisvź ir politines teises. Bet 1808 m. Napoleonas išleido dekret¹, kuriuo buvo apribotos žydų teisės teikiant kre­dit¹ ir prekiaujant. Galutinai žydų ir prancūzų teisės buvo sulygintos vykstant 1848 m. revoliucijai.

Kitose Europos valstybėse religijos laisvė ir politinės teisės žydams buvo garantuotos žymiai vėliau. Anglijoje žydų padėtis su kitų gyventojų padėtimi buvo sulyginta 1858 m., Austrijoje - 1867 m., Italijoje - 1870 m., Šveicarijoje - 1874 m. Paskutinė Europos valstybė, teisiškai sulyginusi žydų teises, buvo Portugalija - 1910 m.

Žydai Vokietijoje

Viena didžiausių žydų bendruomenių gyveno vokiečių kunigaikštystėse. Napo­leono karų laikotarpiu, prancūzams okupavus Pareinės vokiečių kunigaikštys­tes, sutriuškinus Prūsij¹ ir Austrij¹, daugelyje vokiečių žemių žydų teisės buvo sulygintos su kitų gyventojų teisėmis. 1812 m. Prūsijoje įsigaliojo ediktas, ku­riuo žydams buvo suteiktos pilietinės teisės. Bet tai nereiškė, kad 125 tūkst. Prūsijos žydų teisinė padėtis iškart pasikeitė. Tam prireikė dar nemažai laiko. Tik tiems žydams, kurie apsikrikštydavo, buvo suteikiama teisė užimti valsty­bines pareigas. Prūsijos valdžia įstatymais uždraudė žydams tapti miestų burmistrais bei universitetų profesoriais. Įvairūs apribojimai žydams galiojo ir ki­tose Vokietijos kunigaikštystėse.

Suvienijus Vokietij¹, žydų pilietinės teisės buvo įtvirtintos naujoje 1871 m. imperijos Konstitucijoje. Nors kancleris Otas fon Bismarkas neslėpė savo ne­palankaus požiūrio į žydus, persekiojimai jam valdant liovėsi. Nemažas buvo žydų vaidmuo Vokietijos ekonomikoje. Jie įkūrė didelių spaustuvių, bankų, tekstilės pramonės bei prekybos įmonių. Vokietijos žydai turėjo nemaž¹ įtak¹ vokiečių kultūrai.

Nors Vokietijos žydai palaikydavo pilietinių teisių sulyginim¹ su kitų gy­ventojų teisėmis, nemažai jų, remdamiesi tradicijomis, istorine patirtimi, vengė emancipacijos. Jie bijojo, kad integruojantis į visuomenź seni žydų bendruome­nes jungź ryšiai sutrūkinės, tradicijos išnyks ir diasporos žydai nebegrįš į paža­dėt¹j¹ žemź. Tik apie XIX a. vid. vis daugiau žydų ėmė krikštytis ir atsiskirti nuo tradicinės bendruomenės.

Žydų bendruomenės Rytų Europoje

XIX a. pab. Rytų Europoje gyveno beveik 75% visų pasaulio žydų. Rusijos imperijos įstatymais buvo numatyta, kad žydai gali apsigyventi tik vakarinėse gubernijose: Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, todėl čia jie sudarė 10-20% visų vietos gyventojų. Tik 1859 m. buvo išleistas įstatymas, kuris suteikė teisź žydų kilmės pirkliams, kariškiams, amatininkams prašyti leidimo apsigyventi kitose Rusijos gubernijose. Rusijos valdžia stengėsi priversti žydus pereiti į stačiati­kybź. XIX a. pab. išplitus nacionalizmui, panslavistinei ideologijai, antižydiš­kos nuotaikos labai sustiprėjo, prasidėjo pogromai ir žydų persekiojimai.

Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje gyvenantys žydai buvo labai neturtingi. Daugelis jų - smulkūs amatininkai ar prekiautojai. Nemažai žydų gy­veno tik iš bendruomenių teikia­mos paramos. Kitaip nei Vakarų Europoje, industrializacija Rytuo­se prasidėjo apie 1850 m. ir vyko labai lėtai. Varšuvoje, Vilniuje, Minske ir Mogiliove nemažai žy­dų pragyvenimui galėjo užsidirbti susikūrusiuose fabrikuose. Ir tik nedaugelis žydų pirklių, Vakaruo­se prekiavusių rusiškais kailiais, žemės ūkio produktais, praturtėjo, tapo stambių pramonės įmonių sa­vininkais.

Sionistų judėjimas

Žydų persekiojimas, pilietinių teisių varžymas, nuolatiniai pogromai jau XVIII a. skatino juos galvoti apie savarankiškos žydų valstybės su­sikūrim¹ ne Europoje.

Sionizmo pradininkais laikomi Vienos pub­licistas bei rašytojas Teodoras Herclis ir Ode­soje gyvenźs gydytojas Leonas Pinskeris. Abu jie manė, kad didžiausia žydų nelaimių prie­žastis yra jų išsibarstymas po vis¹ pasaulį. T. Herclio nuomone, tik savoje valstybėje žydai gali pradėti gyventi laisvai ir nepriklausomai.

Tiek L. Pinskeris, tiek T. Herclis sionistų judėjim¹ pradėjo vienas apie kit¹ nieko neži­nodami. L. Pinskerį veikti paskatino 1881 m., po caro Aleksandro II nužudymo prasidėjź ma­siniai pogromai ir žydų persekiojimas. T. Herclį - kapitono Alfredo Dreifuso teismas. A. Dreifusas buvo žydas, tarnavźs Prancūzijos kariuomenėje. Visiškai be jokios priežasties ir įrodymų kapitonas A. Dreifusas buvo apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai ir nuteistas

kalėti iki gyvos galvos. Ši byla pasaulio istorijoje vadinama 'Dreifuso byla'. Nors keleriems metams praėjus A. Dreifusas buvo išteisintas, byla atskleidė žydų nelygiateisiškum¹ su kitais prancūzais ir antisemitines tendencijas Pran­cūzijoje.

1881 m. paplitus pogromams, Rusijoje pradėjo kurtis 'Siono mylėtojų' or­ganizacijos, kurios propagavo žydų grįžim¹ į Palestin¹. 1883 m. panaši organi­zacija buvo sukurta Berlyne. Šios organizacijos davė vard¹ sionistų judėjimui.

1897 m. rugpjūčio 29-31 d. Šveicarijos mieste Bazelyje buvo surengtas kongresas. Į jį suvažiavź delegatai iš Vakarų ir Rytų Europos priėmė 'Bazelio program¹', kurioje numatė, kad žydų valstybė gali būti sukurta tik Palestinoje. Todėl buvo nutarta remti žydų žemdirbių, amatininkų, pirklių kėlim¹si į istori­nź tėvynź. Kongresui pasibaigus, T. Herclis dienoraštyje rašė: 'Aš sukūriau žy­dų valstybź <>. Po 5 metų, o vėliausiai po 50 metų visi tai pamatys <>.'

T. Herclis važinėjo po vis¹ Europ¹, ragino žydus vienytis, aukoti lėšas pir­miesiems persikėlėliams į Palestin¹ remti.

Palestinos kolonizavimas

XIX a. pab. į Palestin¹ ėmė keltis pirmieji žydai iš Rusijos, ir kūrė ten savo bendruomenes. Bet ekonominės s¹lygos ten nebuvo lengvos, dauguma ben­druomenių galėjo pragyventi tik iš paramos, kuri¹ teikė žydai, gyvenantys Va­karų Europoje. Osmanų imperijos valdžia žydams trukdė keltis į Palestin¹. Jie galėjo čia apsigyventi, bet turėjo likti piliečiais tų šalių, iš kurių buvo atvažiavź.

XX a. pr. bendras Palestinos plotas buvo 29 tūkst. kvadratinių kilometrų. 1907 m. žydams priklausė 400 kvadratinių kilometrų žemės. Palestinoje tuo metu buvo 700 tūkst. gyventojų, o žydų tik 80 tūkst. Dauguma jų gyveno mies­tuose ir tik keli tūkstančiai vertėsi žemės ūkiu.

Atsižvelgdami į tai, sionistų judėjimo vadovai persikėlusius žydus ėmė ska­tinti verstis žemės ūkiu. Buvo pradėtos kurti žemės ūkio bendrijos. Jos buvo išsibarsčiusios po vis¹ Palestin¹. Iš Europos atvykstant naujiems žydams, tokių žemės ūkio kooperatyvų ir gyvenviečių daugėjo, jų tinklas plėtėsi.

Nors atvykź į Palestin¹ žydai buvo neturtingi, gyveno vargingai, bet jų padėtis buvo kur kas ge­resnė už vietinių gyven­tojų arabų. Dauguma žydų buvo baigź mokyk­las, mokėjo kokį nors amat¹, naudojosi iš Euro­pos atsivežta technika. Jau nuo pirmų kolonijų gyvavimo dienų papras­tais darbininkais jie sam­dė vietinius gyventojus arabus - pigi¹ darbo jėg¹.

Prieš Pirm¹jį pasaulinį kar¹ Palestinoje gyveno apie 90 tūkst. žydų. Iš jų 60 tūkst. buvo senbuviai žydai. 15 tūkst. persikėlusių žydų gyveno miestuose, o 12 tūkst. - kaimo bendruomenėse. Daugiausia žydų, apie 45-50 tūkst., gyveno Je­ruzalėje. Tel Avivas, pirmasis miestas, kuriame gyveno vien tik žydai, įkurtas 1909 m., Jafoje gyveno 12 tūkst. žydų.