Draminis Antano Škëmos (1911-1961)

Draminis Antano Škëmos (1911-1961) palikimas nëra didelis-devynios ávairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesës. Kai kurios jø ('Živilë', 'Vien¹ vakar¹', 'Pabudimas', 'Šventoji Inga', 'Vienas ir kiti', 'Žvakidë') yra vaidintos išeiviø scenos terpëse, labai prieštaringai vertintos ir vëliau kiek primirštos. Autorius labiau garsëjo romanu 'Balta drobulë', apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, taèiau jie vis dëlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausiø 20A. vidurio veikalø. A.Škëmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinës magijos ir dvasingumo , patraukianti dr¹siais formos užmojais. Pats, A.Škëma, bûdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politik¹, personažø sielø santykiavimo ritmus. Jo pjesës - baladinio pobûdžio. Visa, kas jose vaizduojama - tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rûko išplaukê gaivalai. Konfliktinës situacijos dažnai saistomos grësmingø sukrëtimø, neišvengiamos žûties nuojautø ar kruvinos depresijos, per kuri¹ einama á savês atradim¹, priešiškø širdžiø santarvê, dvasinê harmonij¹. Meilë, švelnumas, romantiškos meilës ilgesys èia susipynê su beveik siurrealistinëmis žiaurumo apraiškomis, kanèia, melodramišku sielvartavimu dël žmogiškøjø vertybiø žlugimo. Ši estetinë tikrovë nëra realaus gyvenimo kopija, vis dëlto joje ryškiai švieèia ir istorinio laiko rodyklë.

'Pabudimas' pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogø aukštinanti bei poetizuojanti A.Škëmos drama. Joje per baimës pragarus kylama á moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršûnes, skamba asmenybës savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu èia siekta ir naujiesiems laikams bûdingos egzistensinës žmogaus likimo traktuotës. Pvz., Pijaus prigimtis, psichiniø ir erotiniø kompleksø traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu ániršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenèia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybës, dvasinio pabudimo galios. 'Pabudime' beveik visi personažai per kanèi¹, mielê ir mirtá patiria dvasinio prisikëlimo palaim¹.

Beveik kiekvienoje A.Škëmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvûs išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionali¹ átamp¹. Visos A.Škëmos pjesës turi prolog¹ arba veiksm¹ árëminanèi¹ ážang¹, kurioje duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesë yra tarsi ankstesniøjø t¹sa bei variacija . Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinës situacijos, vienaip ar kitaip agresijos paliestø žmoniø išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo á kit¹.

A.Škëmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinanèio ir norinèio išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvë, j¹ užimantys daiktai. A.Škëma stengiasi, kad ir jie 'vaidintø', dalyvautø ne tik veiksme, bet ir išryškinant paèi¹ veikalo prasmê. Pvz.'Pabudime', tardytojas Pijus geria likerá, pagamint¹ dar 'buržuaziniais laikais', kvepiantá praeitimi', tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemëgsta šito 'saldaus birzgalo' ir mieliau gertø vodk¹. Tuo patvirinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik 'literatûrinis svajotojas', kad jam toli iki besielio 'visiško objektyvumo', á kurá Pijus taip nori tikëti. Erdvë už sccenos ribø turi svarbø vaidmená: koridorius, kuriame girdëti vedamøjø sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perëjimas iš žemës gyvenimo á amžinybê, nes to koridoriaus gale, už durø, laukia mirtis. Elena taip pat kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiûrëti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminë veiksmo dalis. 'Pabudime' 'La Cumparsita', Elenos ir Kazio meilës 'tema' su skaudžia ironija transformuoja savo pigø romantišk¹ ilgesá ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukianèiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis. 'Pabuvime' kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartø saulei, vandeniui, žvaigždëms, medžiams-visai visatai 'bûk mano žmona', onegalëjo nueiti ir pasakyti tø žodžiø Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik kentëti panašiai kaip meilë, bet ne mylëti. Vëliau ši tragedija stoja prieš já šimteriopai išaugus, kada jis kankina Elen¹ ir savo laiming¹ konkurent¹Kazá ir pats kenèia už juos abu, už save ir vis¹ visat¹.

A.Škëmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie bûtø ástyti á ironiškø paradoksø rëmus. Jo dramose matome Gyvenim¹ ir jo paradoksø draskom¹ žmogø, tarytum autorius jame ieškotø visuotinës tiesos - lyg 'tardytø mylëdamas'. 'Pabudime' žmonës yra dar tik individai su savo privaèiomis problemomis. Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra ávelti á 'meilës trikampá', Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošês lipti per kitø galvas. Kazys ir Elena - du laisvi ir gražûs žmonës, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina keršting¹ aistr¹ juos abu nors kart¹ nugalëti, priversti pripažinti ir savo vertê. Kai ateina keršto valanda, jëgos, kurias Pijus iššaukë padëti, sutriuškina já patá. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalëti, bet kaip komunizmo atstovas - NKVD tardytojas - jis turi priemoniø, kurios yra galingesnës už bet kurá paviená žmogø. 'Aš negaliu pralaimëti', sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas - besielë griaunanti jëga, kurios árankiu pasidarë Pijus. Ir ta jëga kovojo nebe prieš Kazá ir Elen¹ ('Aš nenoriu keršyti'), o prieš žmogiškumo princip¹, ásikûnijusá jø asmenyse.

Kaip pats A.Škëma sako apie 'Pabudim¹', kad pagrindinid veikalo principas:mylëk artim¹, kaip pats save, kuris išryškëja nelaimës atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinëje akistatoje su mirtimi, nors ir bûdami skirtingø pasaulëžiûrø, pajëgia susikalbëti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ûmus atsivertimas priveda prie bejëgiškumo ir nesugebëjimo apsisprêsti. Ávestas ir 'banalus' momentas: vyro ir moters meilë, kuri savo aukšèiausioje átampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo árodymu. 'Pabudimas' parašytas prisimenant milojinus nežinomøjø kovotojø, kurie žuvo už tikr¹já žmogø, nesitikëdami atlyginimo.

'Nesu ágijês griežtos pasaulëžiûros ir negaliu, pažvelgês 'Pabudimo' herojø ideologijas, suvesti dramos mintis á tiksli¹ ir harmoning¹ sistem¹. Tai palieku skaitytojui ir žiûrovuiŠiuos herojus pastaèiau ant slenksèio. Jie turi išeiti pro duris. Jø žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jø psichinis kompleksas. Ir labai sunku nusprêsti, kaip ataidës tas paskutinysis žingsnis.'

Taip prasideda A. Škëmos romanas “Balta drobulë”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikëjo) poeto Antano Garšvos paskutinë s¹moningo gyvenimo diena. Nes kit¹ ryt¹ Garšvos s¹monê užlies nesulaikomas beprotybës potvynis, ir pradëtas rašyti eilëraštis taip ir liks nebaigtas. Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vien¹ par¹. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metø ávykius ir bûsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionëje jis nusileidžia á pas¹monës gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Átempês vali¹ ir silpstanèias sielos jëgas perm¹sto dabartá, pasaulá ir pats save. Jis gal nëra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgi¹s á gyvenim¹ savom akim. Jis nuolat kovoja prieš mel¹ ir falsifikacij¹, kuri¹ mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemoniø áprasminti savo spurdëjimui beprasmiškai atrodanèioj realybëje ir bando nugalëti vienatvê, kuri yra neišvengiama jo, kaip kûrëjo dalia. Garšvos stebëjimus, m¹stymus bei prisiminimus struktûrina rašymo problematika, kaip pagrindinë romano tema ir ašis. Dabarties pasaulá susiskaldžiusi s¹monë stebi dvejopai, kalbëjim¹ treèiuoju asmeniu nuolat keièia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinë tikrovë ásisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienoki¹ ar kitoki¹ prasmê) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklø ir ávaizdžiø sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas á tinkl¹ ir verèiamas poetiniu diskursu (išplëstas minties apie koká nors dalyk¹ išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos ávairios metaforizavimo (perkeltinës prasmës suteikimo) galimybës, ieškant geriausio bûties áforminimo bûdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybë. Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetiniø figûrø audinio reikšminiø ryšiø susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžiø simboliai (priešingai klasikinei s¹monei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neáprastos krypties referencijos (pažymëjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvës banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedanèioje aplinkoje, Garšva vël išgyvena kûrybos krizê, o gal ir treèi¹já savo kaip poeto gimim¹. “Aš dar neesu gimês. Dar neparašiau geros knygos. O senutë greit mirs, nes ji jau užgimë. Ji skaito poezij¹ po antrojo pasaulinio karo, - m¹sto Garšva apie senutê, cituojanèi¹ eilëraštá lifte. Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (ápinti) bûsim¹ mirtá. Áprastinës intrigos Škëmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinës bûsenos raid¹, nesiremdamas logiška ávykiø grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dësningai atrinktais liudyti ieškanèio žmogaus išgyvenam¹ kanèi¹. Kadangi visas romano dëmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikëjai lieka tarsi šešëlyje, kartais net neatrodo visai átikinami personažai. Taèiau tai neišvengiama, nes ribotum¹ diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar treèiuoju asmeniu, visk¹ mato, jauèia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislëpês, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonës nëra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažø skalë nëra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebëjimas išlaikyti perspektvos vientisum¹ yra jau didelis ir mûsø romanuose retai sutinkamas laimëjimas. Nëra yda ir koncentruojamas dëmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, taèiau sprendžiant mûsø literatûrinës praktikos požiûriu, personažø ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo. “Baltoje drobulëje” Škëma vartoja mozaikinê pasakojimo technik¹. Atskirais epizodais, sudëstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikëjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neástengiant kurti poezijos ir artëjant á išprotëjim¹. Tarp šiø epizodø ásiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystës škicai, pirmoji meilë, kûrybinio darbo sunkumai bolševikmeèio ir Vokietijos stovyklø aplinkoj. Škëmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas ágyja metaliteratûrinê dimensij¹ (išëjim¹ už literatûros ribø), atveria naujos rašysenos perspektyv¹. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitø priekyje) kûrinys “Balta drobulë”, be abejo laikytina savos rûšies eksperimentu. Taèiau negalima sutikti, kad šis Škëmos bandymas buvo vien tik naujø metodø piršimas mûsø literatûrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis ásigalëjusiø normø). Jei “Balta drobulë” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykês, nes atskleidë mums gyv¹ ir autentišk¹ žmogø.

Škëmos kûrybos savitumas, poetika

Antanas Škëma, gimês, daug áspûdžiø patirdavo, kai motina já mokindavo kalbø ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelë trauma buvo, kai karo metu motina prarado prot¹ ir neilgai trukus pasimirë.

Antanas Škëma nebuvo cinikas. Karštas ir ûmus, jis buvo pasiruošês kovoti už tai, k¹ laikë tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rûpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodë. Verèiau já vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škëmai bûdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domëjimasis, noras pažinti naujausias idëjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, ásiklausyti á keisèiausi¹ nûdienê muzik¹, ásiskaityti naujausia poezij¹, pasidomëti daile. Nuoširdžiai mylëjo visa, kas jauna, dr¹su, naujoviška savo dvasine struktûra, ne vien forma ar dël laiko mados - jis buvo vienas nedaugelio tikrøjø moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškëjas. Nenorëdamas pašluoti šiukšliø palovën, jis gaižiai këlë aikštën gyvenimišk¹já purv¹, rodë animališk¹j¹ meilës pusê, tyèia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su Maèerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škëm¹ sieja ásigyvenimas á moderni¹j¹ vakarø literatûr¹ ir filosofij¹. Jo kûryba - tai dr¹sus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visø pirma katastrofø epochos žmogaus pasaulëjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradiciniø vertybiø žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos bûties ilgesys, kritiškas santykis su literatûros ir pasaulëžiûros rutina. Antano Škëmos vaizduojamas pasaulis - kosmopolitiškas, kuris lietuviø pasaulio atsispindëjim¹ susieja su ávairiø kitø tautø dvasine patirtimi bei kultûriniais archetipais. Tarp ávairiø tautø ir kultûros simbolikos ásiterpia ir lietuviø

tautosakos elementø, pavyzdžiui, gegutë, varnas, vazduojantys mirtá ir pražûtá. Jie išmëtyti po ávairius kûrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škëmos kûriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais iliustruoti vien¹ ar kit¹ abstrakèi¹ situacij¹. A. Škëmos manymu, rojaus nëra nei žemëje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Èia visko primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašë K. Barënas apie “Izaok¹”. Škëmos simultaniškø vaizdø ir ekspresionistiniø detaliø kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuviø, bet ir pasaulinës literatûros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdø slinktis kartais visiškai užgožia siužetinê ašá. Šie principai lemia neišbaigt¹, fragmentišk¹, koliažišk¹ teksto struktûr¹. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škëm¹ rašë: “Išeivijos lietuviø literatûroje Škëma nuo kitø skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti koki¹ nors išaiškinanèi¹ ar pamokam¹ ties¹, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padëti suvokti gyvenimo prasmê arba bûtinai atvaizduoti tos prasmës ieškojim¹ ar atradimo proces¹. Meno funkcija Škëmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dësningumo”.

Vienišas žmogus ir já supantis susvetimëjês pasaulis – svarbiausi Škëmos dramatiniai pradmenys fatališkos bûties priešingybës. Kadangi Škëma niekada nepamiršo šiurpiø vaizdø iš vaikystës, neatsitiktinai savo gyvenimo istorij¹ jis aprašinëjo kaip teatrališk¹ likimo žaisl¹, kaip paradoksali¹ grotesko ir tragizmo samplaik¹. Visoje jo kûryboje pasklidês praradimø skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogø supanti pasaulio beprotybë - ypatingas Škëmos dramø tematikos ir pasaulëjautos klodas. Beveik kiekvienoje pjesëje veikia personažas, kurio destruktyvûs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionali¹ átamp¹. Vyraujanti dramø tonacija lyrinë, nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistø sielø žmonës, kurie imituoja mitines figûras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škëmos žmonës gyvena mûsø amžiuje, kurio pasaulio rëmai jau visai supuvê. Èia žaisti galima tik beproèiams. Jie stovi prieš nepermaldaujam¹ nežinomybê. Logiškai reikëtø Škëm¹ vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinëje kûryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybës kalëjimo sienø yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O literatûroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiraèiai ir sugriûva kasdienybës dësniø sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis “Pabudime” žudo ir kankina, taèiau ne iš neapykantos, o todël, kad trokšta tiesos. Jis nori tikëti tokia tiesa, kuri bûtø kaip pats gyvenimas: “Saulë išaugina gražiausi¹ gëlê, ir saulë išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia ugnis, tokia žemë.” Matome žmogø, kuris siekia tobulybës, o pagaliau pasidaro kankintojas.

Škëma tiki á aukšèiausias žmogaus savybes – jo veržim¹si á laisvê ir i veržim¹si i meilê. Todël apskritai galbût nepatartina á Škëmos kûryb¹ žiûrëti “idëjiniu požiûriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, k¹ žmonës išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajëgia sužadinti mûsø, skaitytojø, sielose atbalsi, ar ne.

A. Ðkëmos romanas pasirinktu aspektu 1958 pasirodo Ðkëmos romanas “Balta drobulë”. Jame autorius svarsto individo, pasimetusio ðiø dienø pasauluje, sielos problemas. Kaip gyvena Antanas Garðva, poetas, jautrios prigimties þmogus, jam svetimame pasaulyje? Kas yra 1 þmogaus dvasios kanèia? Tokie klausimai kyla perskaièius romanà. Pagrindinis veikëjas A. Garðva – iðeivis ið Lietuvos. Dabar jis vieno daugiaaukðèio liftininkas, dirbantis “grieþtai árëmintoje erdvëje”. Apsivilkæs liftininko uniformà su numeriu 87, A.G. pats jauèiasi sutampàs su skaièiumi. Romano veikëjas – emigrantas, Niujorko liftininkas, laisvalaikiu raðantis eiles – pasaulá ir þmones mato kaip savotiðkà mechanizmà. To mechanizmo detalës – þmonës ir juos labai iðradingai stengiamasi paversti stambesniais ar smulkesniais smulkesniais civilizuoto pasaulio nareliais, atliekanèiais grieþtai apibrëþtas, profesonalias pareigas, uþ kurias þmogus vertinamas ir skurdþiau ar dosniau apmokamas. Visas mechanizmas graþiai “sustyguotas” pagal paprastuèius “perku – parduodu” dësnius ir jautrus nervingas, iðsekæs A.G. vis aðtriau jauèia :” man belieka bûti rato dantimi keltuve. Mano veidas, mano ranka balta pirðtine, mano povyza, mano iðieðkotas kalëjimas – esu sàþiningas rato dantis.” A.G. nuðalintas nuo savo giluminio paðaukimo, gyvenimo paþeistas ir paþemintas. Jis jauèia savo egzistencinæ neviltá, artëjantá iðnykimà. Veikëjas vaikystëje susiþavëjæs Ðopenhaueriio teorijomis, supranta, jog “Optimizmas yra karti pajuoka ið þmogaus sielvarto, gyvenimas – blogis; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentëjimas”. Beprasmiðka kanèia, beprasmiðka grauþatis. Nuþmogintas þmogus savaime traukiasi á vienintelià uþsilikusià ramybës bei nepriklausomybës kertæ – save. Dëmesys nukreipiamas á trapø vidiná þmogaus pasaulá, kuriam iðreikðti bûtina nauja poetika. A.G. – poetas. Tai jis paveldëjo ið motinos, kaip ir ið jos paveldëjo beprotybæ. Ar reikalingas ðitam daiktø pasauliui poetas, meninikas. Atsakymas – ne. Kiekvienas poeto þodis atsimuða á realybës sienas, ir kadangi tos sienos daug stipresnës, sutriuðkintas lieka poetas, o ne realybë. Tikras poetas visuomet per daug aukoja poezijai. Poetas pralaimi, þmogus pralaimi. Po visos pasibaisëtinos autoriaus atskleistos þmogiðkos komedijos lieka áspûdis, jog kaþkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinanèio bûtu suteikta. Tenka gráþti á Garðvos ásdëmëtinà Ðopenhauerio idëjà – kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentëjimas. Perkeltas á dvasinæ plotmæ, ðitas kentëjimas yra tikslas, á kurá verþiasi, kurio ieðko Antano Ðkëmos þmogus. Ieðko ir þûva, tarsi sudega. Romano pobûdis – pasàmonës srautas.

Naujausioji poezija. Vieno poeto kûrybos aptarimas. Naujausioji poezija sukurta Nepriklausomoje Lietuvoje, todël poetams nebereikia slëpti savo minèiø, kalbëti Ezopo kalba. Taèiau ðiandieniniø poetø eilës nëra lengvai suprantamos. Jaunieji kûrëjai operuoja neáprastomis, netradicinëmis priemonëmis, todël jø poezija reikalauja ið skaitytojo dvasiniø pastangø, gyvesnio estetinio jausmo. Poezija nebenori bûti aiðki ir atvira. Jos prasmës iððifravimas – vienas svarbiausiø naujojo poetinio stiliaus poreikiø. Skaitytojas pasiruoðæs ðià poezija priimti, turi pasiduoti vaizdo ir garso sugestijai (átaigai). Palyginimais ir metaforomis kûrëjai siekia atskleisti netikëtus ir neþinomus daiktø ryðius. Jie negali bûti iðmatuojami realybës matais. Daþni paradoksai, abstrakcijos apie sunkiai suvokiamà bûtá. Nevengiama kontrastø: nebûtis ir bûtis, groþis ir bjaurastis, tiesa ir melas, kaltë ir atgaila poetiniame pasaulyje egzistuoja greta vienas kito. Daþnai griaunama loginë sakinio strûktûra, neáprastai ir keistai gretinami vaizdai ir þodþiai. Loginius ryðius keièia asociatyviniai (priklausomi, susiejantys, atsirandantys ið kylanèiø vaizdiniø). Poetinis vaizdas paremtas ir tradiciniu pamatu - stebëjimu, jausmais – ir netradiciniu, vyraujanèiø naujoje poezijoje – vaizduote. Daþnai tarp jausmo, realybës ir vaizduotës nëra ryðkiø skirianèiø ribø. Vaizduotë poetø eilëse valdoma intelekto. Svarbus ir jaunøjø poetø dëmesys kalbai, þodþio technikai. Rûpestingai derinamas þodþio skambesys. Siekiama neáprastumo, netikëtumo efekto. Daþnai nepaisoma sintaksës, sakiniø sudarymo normø. Eilëraðèio þmogø supantis pasaulis sumaterialëjæss, susvetimëjæs, grubus ar tragiðkas, todël jis, eilëraðèio þmogus, iðgyvena vienatvæ, stengiasi iðsaugoti individualybæ, apginti savo dvasios erdvæ. Eilëraðèio forma tokiomis sàlygomis tampa keliu á turinio suvokimà, poezijos prasmiø pasaulá. Þymiausi jaunieji poetai yra Aidas Marèënas, Sigitas Parulskis, Marius Burokas, Vytautë Jalinskaitë ir kiti.

Aidas Marèënas. Gimë 1960 Kaune. Yra iðleidæs 4 eil. Rinkinius : 1988 – “Ðulinys”