CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Lietuvių liaudies dainos

literatūra

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Įvadas..3

Lietuvių liaudies dainų velnumas4

Vestuvinės dainos.5

Giesmės; jų įtaka dainoms6

Senovikos ir naujovikos dainos; rimas ir ritmas7

Vaikų dainos8

Raudos9

Poetinės dainų priemonės..10

Ivados.11

Literatūra.12

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos ˛anrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo ˛iūrima kaip į vertybę, ka˛kada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII am˛iuje. Ją imta u˛rainėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Ma˛osios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. paraė lietuvių kalbos ˛odyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su ˛mogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigųMa˛esnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina ˛inoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Lietuvių liaudies dainų velnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruo˛as lyrizmas – tai yra gilus jausmų isakymas, reikimas, nuoirdumas, velnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevar˛omas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puomenas. Tuo jos i pirmo ˛vilgsnio jau pasirodo kaip i pačios liaudies kilę kūriniai. I dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar ˛mogus, gerai pa˛įstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais am˛iais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas da˛niausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nevankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.' io tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios iminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viepatauja liūdinčių irdyje.' is pasakymas visikai tinka ir lietuvių dainoms. I jų dvelkia velnus, elegikas tonas, ir jis sklinda ne i nesutramdomos, bet i skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios irdies.

Vestuvinės dainos

I daugybės lyrinių dainų lengviau galima iskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir iaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios ios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – eimyninių dainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada ˛monės, gyvendami didelėmis u˛daromis eimomis (giminėmis) vedė ˛monas i tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir ˛monų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Daug aikesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada ˛monės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ry˛osi sulau˛yti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia ivagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panaumas tarp ių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius eimyninius santykius senaisiais ˛od˛iais aptarti, senomis, am˛iais nusistojusiomis formulėmis ireikti.Senovikus motyvus kaimo daininikai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima iaikinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos u˛kampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai grie˛tai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainukomis (mūsikai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem alimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanaėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir ˛monių kuopa dainavo. is procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise ˛ymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu at˛vilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais ˛od˛iai (sinonimais), sudarė atskirus ibaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – ˛monių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reikėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose akotose dainose, i esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reikiamas epinėmis priemonėmis.

Senovikos ir naujovikos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės formacijos, arba ikraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos ilaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su apraomuoju.

Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta ma˛ybinius ˛od˛ius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainukos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais.

oko ˛ydai ir čigonai,

Paskui oko geri ponai.

oko vy˛os ir čebatai,

Paskui oko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, ienapjūčio, oktinės ir daug kitų dainų). Aikus ir jotinių arba eitinių, daugiausia karikių, dainų sąryis su ˛ygiuojančių ˛monių ar ˛irgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant, ieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, i suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba. Tai lopinės, ˛aidinimai, ˛aidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.

Lopinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaud˛iai susijusi su kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopinėse iliko nema˛a senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspind˛ių. Todėl lopinės i visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. i liaudies meninė kūryba, suildyta motinos irdies, nuo romantizmo laikų taip pat ˛adino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.

ˇaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai ma˛i, primityvios formos ir da˛niausiai sinkretiniai kūrinėliai – tarpinis ˛anras tarp ˛aidimo ir dainos. Nuo ˛aidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar ne˛aid˛ia savarankikai, jis ˛aidinamas suaugusiųjų.

Ryki vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir ˛aidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba ijuokimai, yra talalinių pobūd˛io vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravard˛iuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, ijuokiamos jų ydos. Skaičiuotės iandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos ˛anras. tai trumpi eiliavimai, atliekami ˛aidimo prad˛ioje, nustatant jame dalyvaujančių ˛aidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūis, u˛imanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: itiktas nelaimės ˛mogus tęsiamai ir ritmingai reikia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metratininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikčius, apsakydami jų darbus; paprastų ˛monių raudodavę jų artimieji giminės. metratininkai paliko ir vieną kitą senovikos raudos nuotrupą, ivertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų ˛monės mazgodavo iltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus i jo vėlei, aprengdavo da˛niausiai baltais drabu˛iais, sodindavo ant kėdės ir itaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? - Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami iuos ˛od˛ius: Tad kodėl tu numirei? - Ir visa tai Lietuvoje ir ˇemaitijoje dar neinyko, - tokia rauda dar gana da˛nai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos iliko ligi mūsų dienų, nors senoviki laidotuvių papročiai jau seniai inyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai ˛monės gamtoje matė tuos pačius reikinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukčių pavidalas primindavo jiems paties ˛mogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – ˛mogaus judesius, reikiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulė˛iūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus ˛monės pastatė vieną alia kito (arba du alia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizd˛iais savo dainą papuoti. Vaizdų gretinimo pagrindas ios rūies paralelizmui yra dviejų veikėjų panaumas.

Daugiausia dainose ma˛ybinių ˛od˛ių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos ma˛ybines ir malonines formas daro ne tik i daiktavard˛ių ar būdvard˛ių, bet ir i kitų kalbos dalių – i nekaitomų prieveiksmių („namolio“ i „namo“) ir net i garsia˛od˛ių (lyliūtė lylia, rylia rylu˛i, ai da aidu˛i).

Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizd˛iai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai velnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gra˛ių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Ivados

Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra u˛raytos i lūpų valstiečių, kuriuos da˛nai sunku būdavo įprayti jas padainuoti“ (L. Rėza).

Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje ˛eistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų ˛avesį, tokį mielą velnumą ir patrauklumą, kuris u˛buria irdį“ (L. Rėza).

Labiausiai pa˛ymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.

Lietuvių dainų originalumas ir gro˛is glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta ireikti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Mikinis)

Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.

Literatūra

Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44.

Mikinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.

www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2219
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/262/Lietuvi-liaudies-dainos53645.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/262/Lietuvi-liaudies-dainos53645.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/262/Lietuvi-liaudies-dainos53645.php">Lietuvių liaudies dainos</a>

Lietuvių liaudies dainos

literatūra

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: