CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas(kursinis)

valdymas

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas(kursinis)

Turinys

Įvadas

Vadybos specialistų kvalifikacinė charakteristika, darbo sritys ir rizika………………

Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams…………………………………………

Kolektyvo socialinis – psichologinis klimatas………………………………………..

3.1 psichologinis klimatas grupėje…………………………………………………….

3.2 psichologinio klimato veiksniai……………………………………………………

3.3 palankaus socialinio-psichologinio klimato sudarymas……………………………

Auktojo mokslo sistema u˛sienio alyse……………………………………………..

Italija

Danija

Vokietija

Ivados………………………………………………………………………………..

Literatūra ………..

Įvadas

Vadybos mokslas atsirado tik XX a. prad˛ioje. Pirmieji darbai, skirti racionalizuoti darbo ir valdymo organizavimą pasirodė JAV, nes kaip tik čia susiklostė palankiausios sąlygos formuotis gamybos valdymo problemoms ir jų sprendimo poreikis. Taigi, XIX a. pabaigos ir XX a. prad˛ios sandūroje pradeda formuotis valdymo mokslinė samprata. Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją (MVK) suformulavo Teiloras, Grantas ir D˛ilbertas. Jie stengėsi ˛mones priversti dirbti organizacijos labui ir tam tikslui kūrė procedūras, kaip geriau atlikti darbus, kontroliuoti jų eigą, kaip skatinti ˛mones geriau dirbti. Teiloras suformulavo pirmuosius valdymo organizavimo principus.

Klasikinės administracinės valdymo mokyklos būdingas bruo˛as organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai prancūzų mokslininkas Anri Fajola. Jis pirmasis universalų valdymo procesą suskaldė į atskiras funkcijas: planavimą, koordinavimą ir kontrolę. A. Fajola sukūrė ir administravimo doktriną, kurios principai yra aktualūs ir iandien.

ˇmogikų santykių mokykla 1930-1950m . Vienas ios mokyklos kūrėjų: Harvardo universiteto profesorius Eltonas Meijo. Jis įrodė, kad ˛mogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų po˛iūris į dirbantįjį, psichologinis klimatas ir kt.

Po 1950m. pradėjo formuotis naujoji valdymo mokykla (NVK) arba kiekybinių metodų mokykla. i mokykla remiasi taikomosios matematikos teikiamomis galimybėmis rengiant vadybos sprendimus.

Pirmasis Lietuvoje vietoj sąvokos „mened˛mentas” pradėjo naudoti ˛odį „vadyba” V.A.Graičiūnas (1889 – 1952) gimęs JAV, Čikagoje, lietuvių eimoje. JAV įsigijo specialybę, pradėjo domėtis verslo organizavimu, vadyba. Jis pirmasis pasaulyje matematikai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių.

Paskutinis XX am˛iaus deimtmetis Lietuvai ypač reikmingas tiek politiniu, tiek visuomeniniu, tiek ekonominiu po˛iūriu. Lietuva pasuko visuomenės demokratizavimo keliu, tvirtai orientuojasi į rinkos ekonomiką. Todėl reikia esminės politinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pertvarkos. Turi būti derinamas pa˛angus Vakarų alių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka. Tai verčia iekoti naujų altinių efektyvumui didinti visose srityse: kuriant naujus gaminius, diegiant pa˛angią techniką, technologiją, organizuojant darbą ir valdymą.

1. Vadybos specialistų kvalifikacinė charakteristika,

darbo sritys ir rizika

Vadyba suprantama kaip nepertraukiamas procesas, nes darbas, kuris atliekamas siekiant ikeltų tikslų, yra visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsi˛velgiant į esamą padėtį. Vadybininkas – ˛mogus, kuris organizuoja konkretų darbą, vadovaujantis iuolaikiniais metodais. Jo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir norus, o jo darbo produktas yra vadybos sprendimas, nurodantis ir norimą rezultatą – tikslą ir priemones tam tikslui pasiekti, ir būdus su˛adinti pavaldinių aktyviai veiklai to tikslo siekti. Vadybos sprendimas yra ta pagrindinė vadybos specialisto darbo dalis, i kurios susidaro visa daugiakryptė ir įvairiapusė vadybos veikla. Vadybos specialistai turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius jų sprendimo būdus. Kuo toliau, tuo labiau didėja vadybos sprendimų reikmė, kartu ir atsakomybė u˛ jiems patikėtų ˛monių veiklos rezultatus bei vis didėjančių materialinių vertybių panaudojimą. Kiekviena organizacija, pradėdama veiklą, u˛sibrė˛ia tikslą, t.y. konkretų, galutinį organizacijos būvį arba siekiamą rezultatą ir paprastai jų būna ne vienas. Taigi visų organizacijos tikslų virūnėje atsiranda paskirtis – misija. Turint paskirtį, remiantis smulkesniais marketingo tyrimais ir savo galimybių analize, numatomi ilgalaikiai, arba strateginiai, tikslai. Pagal tikslus sukuriama organizacinė struktūra, nustatomos u˛duotys ir u˛daviniai, o jų vykdymui numatomos konkrečios technologijos, kurios maksimaliai turi padėti organizacijai siekti nustatytų tikslų.

Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį i konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis, kurios sudaro vieningą bendrą procesą, tai: planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė.

1 pav. Valdymo funkcijos

Vadybininkas privalo atsi˛velgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius. Prognozavimo tikslas – suma˛inti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrė˛tumą, kurį didele dalimi lemia iorinės aplinkos veiksniai. Prognozavimo darbas brangus “malonumas”, bet be prognozavimo ateityje nebus galima isiversti, nes jo rezultatai yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti. Planavimas yra nepertraukiamas ir nuolat kintantis procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia pastoviai. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos planai (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs itoje bazėje), o organizavimas, kaip valdymo funkcija, formuoja darbinę struktūrą, kurio pagrindinis komponentas yra ˛mogus. Ilgalaikiai planai apima visus įmonės veiklos aspektus, kurie įvertina ir esamus, ir būsimus numatomus ekonominius, socialinius ir techninius faktorius. Tai yra nenutrūkstamo planavimo procesas ir jis atspindi naują mąstymą apie ateitį. Tai yra daugiau negu komercinės veiklos prognozė iaikinant vystymosi tendencijas ir kryptis.

Nuo vadybininko kvalifikacijos didele dalimi priklausys organizavimo funkcijų vykdymas ir pagrindinių jų principų: perskirstyti iteklius ir ˛mones darbo procese, numatyti jų funkcijas, konkrečias u˛duotis, aprūpinti juos viskuo, ko reikia darbui, pasirūpinti savalaikiu paruoiamųjų darbų atlikimu, darbų kokybės u˛tikrinimu; darbų saugos garantavimo, laikymosi.

Į vadybininko funkcijas įeina kontrolės funkcija, kurios tikslas – nustatyti, kaip laikomasi sudarytų veiklos planų ir organizacinių sprendimų. Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio, analizuojami nukrypimų prie˛astys ir rengiami pasiūlymai nukrypimams paalinti. Svarbu, kad laiku būtų su˛inota apie esamus nukrypimus.

Labai svarbu, kaip objektyviai bus įvertinti tiek vidiniai, tiek ioriniai veiksniai ir kaip priimti sprendimai paveiks visą organizaciją. Vidinės aplinkos veiksniai – tai strategijos tikslai, struktūra, u˛daviniai, technologija, procesai, kultūra ir dirbantieji ˛monės. Prie iorinės aplinkos veiksnių priskiriama: ekonominė, politinė alies padėtis, visuomenės, mokslo isivystymo lygio. Vadybos

specialisto veiklą įtakojantys veiksniai pavaizduoti 2 paveiksle.

2 pav. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai

Galima iskirti specifines vadybinio darbo ypatybes:

1. Valdymo aparato darbuotojų protinis darbas, kurį sudaro trys veiklos rūys:

Organizacinė-administracinė ir auklėjamoji (informacijos priėmimas bei perdavimas, sprendimų perdavimas vykdytojams, vykdymo kontrolė),

analitinė ir konstruktyvi (informacijos suvokimas ir reikalingų sprendimų priėmimas

informacinė-techninė (mokymo, apskaitos ir dokumentuotos formaliai loginės operacijos);

dalyvavimas kuriant materialines vertybes tarpininkavimo pagalba (naudojant kitų ˛monių darbą);

veiklos objektas – informacija;

darbo priemonės – organizacinė ir skaičiavimo technika;

darbo rezultatas – vadybiniai sprendimai.

Atsi˛velgiant į funkcinį vaidmenį valdymo procese iskiriami vadovai, specialistai ir pagalbinis personalas. Vadovai priima svarbiausius organizacinės veiklos sprendimus, nukreipia ir koordinuoja ˛emesniųjų grand˛ių darbą. Specialistai atlieka vadybinių sprendimų priėmimo ir realizavimo funkcijas. Pagalbinis personalas (techniniai darbuotojai) teikia informaciją valdymo aparatui.

Vadybininkai klasifikuojami ir pagal kitus po˛ymius, taip pat i dalies pagal jų vadovaujamų kolektyvų sudėtį bei profilį, pagal valdymo sistemoje u˛imamą vietą ir lygį. ie po˛ymiai nustato, ar vadovas gali būti aukčiausiojo, vidutiniojo ar ˛emiausiojo lygio.

Atsakomybė u˛ svarbų organizacinį sprendimų priėmimą sunki nata. Sprendimo priėmimas psichologinis procesas ir pagrysti tam tikrais vertinimais, tai pasirinkimas kurį lemia ˛inios ar sukaupta patirtis. Svarbu organizaciją nagrinėti sistemikai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad i galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimo situacijas skirstomos pagal skalę, nuo tikrumo iki netikrumo. Tikrumas, kai ˛inomas tikslas, tiksli, įvertinama ir patikima informacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus. Rizikuojama tuomet, kai negalima numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybei. Netikrumas yra tada, kai ma˛ai arba nieko ne˛inoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Pagal tai kokia rizika būdinga vadybos darbuotojui jie skirstomi: atsargios, drąsios ir tarpinės rizikos. Iskiriamos tokios rizikos rūys:

Pagal atsiradimo altinį susijusį su ekonomine – ūkine veikla, su konkrečiu asmeniu, gamtos reikiniais, politiniais motyvais ir t. t

Pagal netikėtumą reklamacija, baudos, technologijų gedimai, informacijos nutekėjimai, vadovo pasikeitimas, konkurentų atsiradimas ir t. t.

Rizika ma˛inama iomis kryptimis:

Nustatant rizikos atsiradimo vietas, prie˛astis ir altinį;

I anksto numatant nepageidaujamų reikinių atsiradimą ir jų įtaką firmos veiklai;

Bet kuriuo metu turint parengtas priemones rizikai suma˛inti;

Sudarant rizikos ma˛inimo veiksmų planą.

2. Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams

Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo u˛davinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Dirbti minėtąja kryptimi reikia atitinkamos vadovo kvalifikacijos: iuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė – tai ypatinga profesija. Dėl informacijos gausos, daugybės sprendimų variantų reikia perprasti iuolaikinę skaičiavimo techniką, imanyti matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras.

Vadovas – tai ˛mogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas u˛ valdomo padalinio veiklos rezultatus,veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis.

Ūkiniai vadovai skiriasi pagal darbų sudėtį. Jie skirstomi į linijinius ir funkcinius. Linijiniai vadovai atsakingi u˛ gamybinių padalinių veiklą, funkciniai – tik u˛ tam tikros valdymo funkcijos vykdymą.

Vadovų klasifikavimo pagal darbo profilį kriterijus yra konkrečios valdymo funkcijos: paruoimo, gamybos, tyrimų ir plėtros, realizavimo, finansų, apskaitos, personalo ir kitų sričių valdymas.

Toliau vadovai skirstomi pagal valdymo lygį – rangą. Priimta skirti ˛emutiniojo valdymo lygio,vidutinio, auktesniojo ir aukčiausiojo lygio vadovus.

Valdymo lygiai ir jiems priklausančių darbuotojų kompetencija pavaizduota 3 paveksle.

Konkrečių darbų mastas priklauso nuo valdomo objekto dyd˛io, specializacijos lygio, o ypač nuo vadovo hierarchinio lygio. Galima teigti, kad aukčiausiojo lygio vadovai, ypač linijiniai, daugiau vadovauja, o ˛emesniojo lygio vadovai, ypač funkciniai, daugiau dirba kaip specialistai. Be to, kuo auktesnis lygis, tuo da˛niau reikia spręsti perspektyvines, raidos problemas, o ne operatyvinius klausimus.

3 paveikslas

Valdymo lygiai

U˛daviniai

Pavyzd˛iai

1. Aukčiausiasis

valdymo lygis

Įmonės politikos formavimas ir

įgyvendinimas

Atsako u˛ tai, kad būtų pasiektas

bendras tikslas

Savininkas

Direktorių valdybos,

stebėtojų tarybos narys

Administracijos vadovas

2. Auktesnysis

valdymo lygis

Vadovavimas aukčiausiojo valdymo

lygio deleguotai sričiai

Atsako u˛ tai, kad būtų pasiektas

dalinis tikslas

Krypčių direktoriai

Veiklos sričių vadovai

3. Vidutinysis

valdymo lygis

Vadovavimas siauresnės specializacijos

u˛davinių vykdymui

Atsakomybė u˛ tai, kad būtų ispręsti

pavesti u˛daviniai

Skyrių vadovai

Vyresnieji meistrai

4. ˇemutinysis

valdymo lygis

Vadovavimas ribotos kompetencijos ir

atsakomybės u˛duotims

Atsakomybė u˛ tai, kad būtų atliktos

pavestos u˛duotys

Meistras

Brigadininkas

Valdymo stilius – tai vadovo poveikio bendradarbiams būdas, kryptingai valdant jų elgseną ir sudarant palankiausias sąlygas u˛tikrinti veiklos efektyvumą. Skiriami tradiciniai ir naujieji valdymo stiliai:

Tradiciniai valdymo stiliai yra autoritariniai. Įsakymu tiksliai nurodoma, ką, kada ir kaip reikia padaryti. Vadovas priima sprendimus, pavaldiniai tam neturi didesnės įtakos, jie tik sprendimus pripa˛įsta ir vykdo. Valdyti iuo stiliumi reikia stiprios vadovo asmenybės bei charakterio ir gero profesinio pasirengimo.

Tradiciniams valdymo stiliams priklauso:

Charizmatinis valdymo stilius, jis remiasi asmens spinduliavimo jėga. Galima teigti, kad vadovas iuo atveju pasi˛ymi tam tikra hipnozės jėga . Charizmatiniam vadovui būdingas sugebėjimas u˛krėsti kitus savo energija, puiki laikysena, geras charakteris, retoriniai gabumai.

Patriarchalinį valdymo stilių galima palyginti su valdymu eimoje, remiantis tėvo – motinos autoritetu. iandien jį galima taikyti ma˛ose įmonėse, tačiau būtina sąlyga, kad patriarchas tikrai būtų vertas to autoriteto, kuriuo jis mėgina naudotis. io stiliaus privalumas tas, kad rūpinamasi savo bendradarbiais net tada, kai jie negali dirbti.

Autokratinis valdymo stilius, kaip ir patriarchalinis, yra grįstas besąlygiku vadovo autoritetu, tačiau jis rūpinasi savo bendradarbiais tik tiek, kiek jie yra naudingi. is stilius iandien yra netaikytinas, nes vadovaujant iuo stiliumi negalima iki galo panaudoti pavaldinių potencialo, kyla pasiprieinimas vadovo diktatui.

Biurokratinis stilius taip pat autokratinis stilius, skirtumas tik tas, kad ˛odinis vadovo nurodymas pakeičiamas įstatymais, įsakymais, reglamentais, standartais. Taip suma˛inamas valdomos sistemos lankstumas.

Prie naujų valdymo stilių priskirtini kooperatinis kitur vadinamas-demokratiniu ir laisvasis - liberalus valdymo stilius.

Kooperatiniame valdymo stiliuje bendradarbiai traktuojami kaip partneriai. is valdymo stilius labai aktyvina darbuotojus, skatina atsiskleisti jų potencialui, realizuoti augimo siekius. Vienas i svarbiausių io valdymo stiliaus bruo˛ų yra tas, kad darbuotojai įtraukiami į valdymą. Dėl ių prie˛asčių kooperatinis valdymo stilius geriausiai atitinka iuolaikines sąlygas, o trūkumas – kad sprendimui priimti reikia daugiau laiko, jie da˛nai nepakankamai kryptingi. Taip atsitinka dėl to, kad isiaikinti nuomonių skirtumus visada reikia laiko. Derinant atskiras nuomones, da˛nai negalima priimti kryptingo sprendimo, jis da˛niausiai būna kompromisinis.

Laisvasis valdymo stilius. I viso atsisako reglamentuoto valdymo. iam valdymo stiliui būdingas minimalus vadovo kiimasis į pavaldinių veiklą. Darbuotojas pats sprend˛ia, ką ir kaip daryti. is lygybės principas gali privesti prie įprastų darbo santykių ikraipymo, tik aukto sąmoningumo ir profesinio lygio kolektyvuose jis gali pasiteisinti, pavyzd˛iui, projektuotojų grupėje.

Valdymo stilius nėra subtilus, jis gali keistis atsi˛velgiant į:

situaciją normali ar kritinė

bendradarbius iniciatyvūs – inertiki, kūrybingi – pasyvūs

vadovų orientaciją autokratai – demokratai

Reikia pripa˛inti, kad kiekvienas valdymo stilius turi savo privalumų ir trūkumų. Visų kritikuojamas autokratinis valdymo stilius yra nepakeičiamas kritinėje situacijoje, kai reikia ˛aibikų sprendimų; taikant kooperatinį stilių, sprendimai priimami ne i karto. Ypač svarbu suvokti lankstaus po˛iūrio vadovavimą svarbą.

Pagrindiniai vadovavimo stiliaus modeliai grind˛iami prielaida, kad kiekvienam vadovui rūpi du svarbiausiai dalykai:

pasiekti rezultatų orientacija į u˛duotį

tarpusavio santykiai orientacija į ˛mones

Organizacijos sėkmę labai lemia sveika vadovo asmenybė. Vadovo poreikiai, savybės ir kompetencija yra sudėtingi, bet įvardinami.

Pirma. Asmenybės nuostatos yra pagrįstos vertybių sistema, kuri nusako, ko ˛mogus siekia. Kiekvienas vadovas pasirenka, kaip ir ką daryti. Tai, kas vadovui atrodo svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių gyvenimo kokybei. Vadovui, kuriam neaikūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės, neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontanikus, vienadienius sprendimus, taip u˛programuodami nesėkmingą veiklą.

Antra. Tai kompetencija bei sugebėjimas. Kompetencija – tai ˛inių ir įgūd˛ių derinys bei sugebėjimas juos pritaikyti konkrečioms aplinkybėms. Dabartiniu metu tyrėjai akcentuoja ir darbingumo bei fizinę kompetenciją, kuri apima fizinio atsparumo, atsparumo stresams bei sveikatingumo ugdymo įgūd˛ius darbo sėkmingumui didinti.

Trečia. Į˛valgumas. Efektyvus vadovas intuityviai ir sistemikai tiria aplinką, ieko ieities i sudėtingiausių situacijų, analizuoja begalę informacijos, iekodamas potencialių susitikimo su nauja rizika sričių. Vadovui būtinas probleminis mąstymas, gebėjimas matyti tobulėjimo galimybes. Norėdamas iplėtoti į˛valgumą, vadovas turi priimti pasaulį, kaip nuolat besikeičiantį, mokytis sisteminio po˛iūrio, ypač taikydamas vientisumo bei visapusikumo principus.

Ketvirta. Vaizduotės įgūd˛iai. Efektyvūs vadovai turi viziją, kuri yra pastovi ir nuosekli, bei moka perduoti, įkvėpti,sutelkti kitus jai įgyvendinti. ˇmonės nori dirbti organizacijose, kurios turi didelės struktūros viziją.

Penkta. Padaryti aikią vertybių sistemą ir įkvėpti jai gyvybę. Bendromis vertybėmis nusakoma: pagrindiniai organizacijos tikslai, būdai iems tikslams pasiekti,pagrindinės darbuotojų pareigos organizacijoje, elgesio būdai, reikalingi efektyviam vaidmens atlikimui.

eta. Įgalinimo įgūd˛iai. Vald˛ia turi būti dalijamasi. Vald˛ios pagrindai – tai ne tik prieingos svarstyklių lėktės, bet tarpusavio parama siekiant bendro tikslo. Tokie vadovai tiki ˛monėmis. Jie stiprios asmenybės, tačiau jautrūs kitiems, įkvėpia pavaldinių entuziazmą, tikėjimą, lojalumą.

Septinta. Savęs supratimo įgūd˛iai. Asmenybė yra tokia, kokią pati save sukuria. Kiekvienas turime savojo “A” vaizdą. Tai mūsų nuomonių apie save sistema, kurią mes sukuriame veikdami, bendraudami. i sistema lemia asmenybės vientisumą ir reikiasi savęs vertinimu, savigarba, tikėjimu savo sėkme. Vadovas, susidaręs realų ir adekvatų savo “A” vaizdą, siekia partneriko ir konstruktyvaus bendravimo. ˇmogus sugeba suprasti kitą ˛mogų tik tiek, kiek moka ir gali suprasti save

3. Kolektyvo socialinis-psichologinis klimatas

Tik gimęs ˛mogus i karto patenka į organizaciją – eimą. Toliau – visas ˛mogaus gyvenimas – kelionė per įvairiausias organizacijas: vaikų dar˛elis, mokyklos ir t. t. Kadangi kiekvienas ˛mogus did˛iąją laiko dalį praleid˛ia organizacijose, jam tiesiog būtina suvokti tiek organizacijų gyvavimo pagrindinius reikinius, tiek vadybos darbo esminius bruo˛us.

Grupė organizacijoje atlieka ir socialines bei psichologines funkcijas, nes darbas grupėje sudaro sąlygas jos nariams įgyvendinti savo visuomeninius ir psichologinius poreikius: (draugystės, paramos, pagalbos); grupė padeda savo nariams ilaikyti savigarbos jausmą, nes pats darbas, jo rezultatai gali būti ˛mogaus vertinimo kriterijai bei saviraikos priemonė; darbas grupėje ma˛inama nesaugumo, nerimo, bejėgikumo jausmus; grupė padeda savo nariams ispręsti problemas; grupė padeda pa˛inti gyvenimo tikrovę, nes ˛mogus grupėje susiduria su po˛iūrių, nuomonių, vertybių bei interesų įvairove. Gerai suformuotų ir vadovaujamų grupių veikla efektyvi ir naudinga tiek grupės nariams, tiek organizacijai, tiek visuomenei.

Nė viena organizacija negali funkcionuoti be jos darbuotojų sąveikos. Jos veiklos rezultatai priklauso nuo tos sąveikos kokybės. W. G. Bennis ir kt. teigia, jog visi asmeniniai tarpusavio santykiai pasi˛ymi ma˛iausiai vienu i keturių tikslų:

socialinių realijų formavimas (ma˛ų ma˛iausiai – tikslaus savo įvaizd˛io);

jausmų ireikimas bei emocinis kontaktas su aplinkiniais;

įtaka kitų elgesiui iki visiko pakeitimo

dalykiniai tikslai.

Formaliai vadovą turi dominti tik dalykiniai ˛monių tarpusavio santykiai. Tačiau verslui svarbūs visi keturi tikslai. Veikdami kompanijos tikslais organizacijos ˛monės stengiasi įsitvirtinti , nustato emocinius ryius su kolegomis, bando paveikti kitų elgesį. Socialinių vaidmenų ir asmeninių santykių isiaikinimui būtinas bendravimas.

Kiekvienos organizacijos veiklai bei palankiai atmosferai joje būtinas keitimasis ˛iniomis ir emocijomis. Abipusis ryys įgalina patikslinti informaciją bendraujant su kolegomis ir vadovais. Abipusiai kontaktai su kolegomis glaudesni, efektyvesni u˛ santykius su vadovais. Tačiau ypač svarbūs abipusiai kontaktai su vadovu, nes taip ˛mogus formuoja organizacijai priimtiną nuomonę apie save. Jei valdinio padėtis neleid˛ia klausinėti vadovo ir isiaikinti neaikumus, bendravimas gali taip sutrikti, jog nepadės pasiekti pagrindinio tikslo.

Jei vadovas nepripa˛įsta dvipusių kontaktų, gali netekti galimybės gauti informacijos, reikalingos geresniam darbui. Jei pavaldiniai bijo ar neturi galimybės pasakyti , kad nesuprato u˛duoties, jie atliks ją blogai arba apskritai neatliks. Jei ˛mogus jaučia, kad su juo elgiamasi netinkamai, tačiau nesiry˛ta pakalbėti su vadovu, ta nuoskauda labai atsiliepia jo darbui.

Ypač aktuali yra apskritai ˛monių ir, konkrečiai darbuotojų, organizacijos grupių bei pačių organizacijų suderinamumo problema. Puikus suderinamumas u˛tikrina darną grupėje.

Suderinamumas, darna – tai grupės narių gebėjimas bendrai veikti, optimaliai sąveikauti, tai yra, optimaliai derinti veiksmus. Tarpasmeninis nesuderinamumas – tai vieno ˛mogaus individualių-psichologinių ypatybių neatitikimas kito ˛mogaus ypatybėms, t.y. du asmenys pasi˛ymi savybėmis, kurios sunkiai suderinamos ar visai nesuderinamos tam tikromis sąlygomis.

Komplektuojant grupę veiklai, būtina atsi˛velgti kiekvieno ˛mogaus individualias psichologines savybes bei į galimus reikinius, kylančius tiems ˛monėms susibūrus. Bendroje veikloje ˛monės turėtų papildyti vieni kitus, t.y. sudaryti vienetą. Veikloje tas tarpusavio papildymas stiprina grupę, daro ją vertinga, vieninga.

Skiriamos kelios ˛monių suderinamumo rūys:

Funkcinis suderinamumas – tai ˛monių atitikimas pagal antropometrinius duomenis, pagal auktosios nervinės veiklos tipą, am˛ių, fizinį bei sensomotorinį isivystymą, itvermę, treniruotumą, pasirengimą.

Psichofiziologinis suderinamumas daugma˛ vienodas judesių, reakcijų greitis, informacijos suvokimo ir apdorojimo sparta bei tikslumas, kiti psichofiziologiniai parametrai.

Psichologinis suderinamumas Tai analogikas situacijų suvokimas, vertinimas, adekvačios emocijos ir jausmai, panai vaizduotė bei mąstymas, dėmesio savybės, temperamento tipų atitikimas ir kt.

Socialinis – psichologinis suderinamumas. Jo pagrindas – bendri tikslai, interesai, kolegų interesų įsivaizdavimas, po˛iūriai, ketinimai, pasaulėjauta ir pasaulė˛iūra bei įsitikinimai, vertybių orientacijos, analogiki socialinio elgesio tipai, įvykių bei kitų asmenų vertinimo atitikimas, bendros tradicijos ir t.t.

Grupės darna – tai ma˛iausiomis bendraujančiųjų “sąnaudomis” gaunamas did˛iausias veiklos rezultatas, o nesuderinamumas – skirtingas po˛iūris į dalykus, draugikų santykių nebuvimas, nepalankumas vienų kitiems. Grupės darnos, susiklausymo kriterijais galima laikyti:

jos veiklos rezultatus;

˛monių emocines ir energijos sąnaudas;

grupės narių pasitenkinimą darbu, veikla.

I visų suderinamumo rūių svarbiausias yra socialinis psichologinis suderinamumas, t.y. ˛monių elgesio grupėje tipų sutapimas.

ˇmonių dermė nėra absoliuti. Ji susijusi su konkrečia veikla ar bendravimo sritimi. Didelė darna pasiekiama sąmoningomis pastangomis, siekiant palaikyti normalią atmosferą. tai tinka ir eimai, ir kiekvienai kitai grupei.

Psichologinę darną ir bendrą veiklos sėkmę lemia pa˛iūrų bendrumas, veiklos motyvai, optimalios kiekvieno grupės nario psichologinės savybės, ˛mogaus savikritikumas ir pakantumas aplinkiniams; individualių psichologinių savybių įvairovė, įgalinanti lyderio isiskyrimą, visikas pasitikėjimas vienas kitu, suvokiant savitarpio priklausomumą, maksimalus u˛imtumas reikiama veikla.

ˇmonių suderinamumas labai priklauso nuo:

grupės ir jos narių individualių tikslų bei u˛davinių;

grupės funkcinės struktūros, t.y. nuo ˛monių idėstymo;

veiklos pobūd˛io, t.y. nuo tarpusavio priklausomybės;

darną lemia ˛monių skaičius;

bendros veiklos laikas;

˛monių temperamentas;

jų asmenybės tipas;

asmens statusas grupėje;

asmenybės kokybė (koks tai ˛mogus

Psichologinės darnos greičiau ir lengviau pasiekia grupės, formuojamos i vienodų gabumų ˛monių; kai grupės nariai laikosi analogiko po˛iūrio, t.y. turi vienodą socialinę-psichologinę kryptį. N. N. Obozov tyrimai parodė, jog 54,3 darbuotojų linkę nuolat dirbti ta pačia sudėtimi, nes jie ateina dirbti ir privalo gerai u˛dirbti. Tai jų tikslas ir jie ma˛iau dėmesio skiria socialinei aplinkai. Todėl vertėtų grupes formuoti i vienodo kryptingumo ˛monių. Psichologinė darna yra vienas i svarbesnių palankaus socialinio- psichologinio grupės klimato komponentų.

3.1. Psichologinis klimatas grupėje

Psichologinis klimatas yra vyraujantis grupėje emocinis nusiteikimas Psichologinis klimatas – tai ˛monių po˛iūris į įvykius, reikinius; tai subjektyvūs vertinimai to, kas vyksta grupėje ir su ja. Klimatas atspindi darbuotojų tarpusavio santykius, jų vertybių orientacijas, interesus bei moralines normas. Socialinis psichologinis grupės klimatas sudaro ir įsivyrauja bendraujant, veikiant.

Bendraujant irykėja vidinės ˛monių tarpusavio situacijos: konkuravimas, kolektyvinė atsakomybė, grupės spaudimas ar bendradarbiavimas, sąmoninga ar formali drausmė.

Visos poveikio ˛mogui situacijos realizuojamos keturiais tarpusavio poveikio būdais: psichologiniu u˛krėtimu, įtaiga, pamėgd˛iojimu ir įtikinėjimu.

Psichologinis klimatas gali būti palankus ir nepalankus, sveikas ir nesveikas. Palankiam, sveikam klimatui būdinga:

˛monių tarpusavio atidumas,

pagarbus po˛iūris į vienas kitą,

tarpusavio supratimas,

grupės susitelkimas, “mes” jausmas,

kiekvieno asmens saugumo jausmas,

emocinė kiekvieno gerovė,

visa tai derinasi su tikrąja, vidine drausme, principingumu, atsakomybe.

Negalima tapatinti psichologinio klimato su individų poelgiais, nors jie ir susiję. Į tai būtina atsi˛velgti. Santykiai grupėje, jų pobūdis veikia socialinį – psichologinį jos klimatą. Tų santykių suvokimas, jų vertinimas, po˛iūris į poelgius ir yra socialinis – psichologinis klimatas. Klimatas – nuolatinis atspindys, t.y. subjektyvus derinys. Atspindį visada lemia aibė sąlygų, dalykų. Todėl, nagrinėjant socialinį – psichologinį klimatą, būtina atsi˛velgti į mikroaplinką …….

Makroaplinka (makrostruktūra) – tai visuomeninė – ekonominė formacija, kurioje gyvena ir veikia grupės. Tikrovė, iandienos ypatybės palieka ˛ymes grupės socialiniame – psichologiniame klimate. Visuomeniniai santykiai persisunkia į visą jos veiklą. Valdančios organizacijos, vadovai reguliuoja grupių veiklą, kartu ir jų socialinį – psichologinį klimatą. Valdymo poveikis grupės vadovams ir savivaldai yra nukreipiantis, konkretizuojantis. Valdymo ir vadovavimo principus lemia nuosavybės formos.

Drauge su administracija ir savivaldybe grupių klimatą veikia bei formuoja ir visuomeninės organizacijos profsąjungos, judėjimai, partijos Grupės klimatą veikia ir jo santykiai su rajono, miesto organizacijomis.

Įmonės, įstaigos mikroaplinka – tai materialinė bei dvasinė terpė. Mikroaplinka – tai grupės funkcionavimo “laukas”. Mikroaplinkos faktoriai, veikiantys grupės socialinį – psichologinį klimatą, yra daiktinė grupės veiklos sfera: technologinės, techninės, higieninės ir kt. sąlygos; taip pat grupiniai reikiniai ir procesai pačiame pirminiame kolektyve (grupėje): formalių ir neformalių ryių specifika, ˛monių ir santykių subordinacija, vadovavimo grupei stilius, ˛monių suderinamumo lygis, veiklos pobūdis.

3.2. Psichologinio klimato veiksniai

Grupės psichologinį klimatą lemia:

darbuotojų vertikalūs bei horizontalūs tarpusavio santykiai,

vadovavimo grupei stilius,

darbo sąlygos konkrečiose darbo vietose,

darbo ir dirbančiųjų poilsio organizavimas,

materialinis ir moralinis skatinimas.

Santykiams grupėje daug įtakos turi vadovas. Bulgaro V. Vičev nuomone, juos lemia vadovo autoritetas ir vadovavimo stilius bei metodai. Psichologinį klimatą veikia vadovo savybės bei grupės narių individualios asmenybės savybės. Vadovas parenka darbuotojus, juos paskirsto, skatina ir baud˛ia, organizuoja darbą, auklėja ˛mones, informuoja juos, formuoja tokias savybes, kurios u˛tikrina grupės aktyvų, draugiką, naų darbą bei sudaro teigiamą nuotaiką

Suprantama, kad darbo sąlygos priklauso nuo materialinių, ekonominių, organizacinių veiksnių ir t.t. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į spalvų klimatą: raminančios, dirginančios, iltos, altos, niūrios it t.t. spalvos; Į garsų klimatą: funkcinė muzika, triukminga; į viesų klimatą: viesos stiprumas, viestuvų vieta.

Prisimintinas ir posakis: “Gerai dirbantis turi gerai pailsėti”:. Kiekviena organizacija turėtų pasirūpinti savo darbuotojų aktyviuoju poilsiu, rekreacija.

Pastaruoju metu mūsų vadovai ir daugelis darbuotojų pernelyg akcentuoja materialinį skatinimą, nepelnytai menkindami ir apskritai pamirdami moralines paskatas: jaunam (18-25 metų) pradedančiam darbuotojui svarbus yra pa˛intinis skatinimas: nuvykti į kursus, konferencijas, konkursus, sąskryd˛ius ir pamatyti, pasimokyti, pasirodyti ir t. t.; kuriančiam eimą (20-30m.) darbuotojui aktualiausias yra materialinis skatinimas; įvald˛iusiam profesiją, pasiekusiam tobulumo joje (25-35m.) ˛mogui svarbi savirealizacija,pasiekimo, saviraikos galimybė, pripa˛inimas; brand˛iam darbuotojui (35-45m.) būtinas komfortas, sąlygos; baigiančiam darbo karjerą asmeniui (45-60m.) materialinis skatinimas.

3.3. Palankaus psichologinio grupės klimato sudarymas

Sukurti palankų psichologinį klimatą grupėje yra vienas sunkiausių, imliausių darbui ir pastangoms vadovo veiklos u˛davinių. Optimizuodamas santykius grupėje, vadovas turėtų suformuoti stiprų, sveiką grupės branduolį: tegul tai bus neabejingi grupės tikslams, jos veiklai asmenys, o vėliau tas būrys plėsis.

Svarbu suformuoti ir bendrą grupės vertybinių orientacijų sistemą, o tai reikia – pasiekti, kad analogikus, t.y. grupei ir visai organizacijai svarbius dalykus visi laikytų vertybe, dorybe (sėkmė turi būti brangi kiekvienam grupės nariui; svarbiausių visuomeninių reikinių vertinimas turėtų būti analogikas, gal net indentikas). Vadovas turėtų stengtis, kad grupė palaipsniui virstų komanda, t.y. kad visose veiklos srityse ˛monės dalyvautų vienoda proporcija, kad visiems grupės gyvenimas būtų vienodai svarbus. Jei vadovas nuo kokios nors pareigos darbuotoją atleid˛ia, daro jam iimtį, reikėtų informuoti grupę apie tai, nes ˛monės vieni kitus stebi, mato ir daro subjektyvias ivadas, kurios tik blogina klimatą. Labai svarbu darbams, įvairioms u˛duotims, net pramogoms ˛mones skirstyti pagal temperamentą, charakterį, įpročius bei poveikį vienas kitam. Kiekvienoje grupėje turėtų jaustis sveika konkurencija, ambicijos, bet jos neturi per˛engti padorumo ribų, gadinti ˛mogikuosius santykius.

4. Auktojo mokslo sistema u˛sienio alyse

Politinis Lietuvos valstybės pripa˛inimo siekis buvo neatsiejamas nuo akademinio pripa˛inimo tikslų. Vienas i pirmųjų u˛davinių buvo plėtoti bendradarbiavimą su Europos Taryba, UNESCO ir Europos Sąjunga siekiant padėti Lietuvos mokslo ir studijų institucijoms integruotis į Europos ir pasaulio akademinę bendriją, palengvinti asmenų judėjimą, u˛tikrinant jų teises dirbti ir studijuoti.

Akademiniam pripa˛inimui skirtos penkios Europos Tarybos konvencijos, kitaip vadinamos Europos konvencijomis. 1999m. rugsėjo duomenimis, prie Europos konvencijos buvo prisijungusios 36 valstybės. Lietuva ratifikavo ią konvenciją 1997 metais.

Europos universitetų asociacija (CRE) vienija 426 Senojo ˛emyno universitetus i 42 alių.. Asociacijos nariai yra trys Lietuvos auktosios mokyklos: Kauno technologijos, Vytauto Did˛iojo ir Vilniaus universitetai. i asamblėja rengiama kas ketveri metai ir sprend˛ia svarbiausius Europos universitetų klausimus, numato perspektyvą, atsiskaito u˛ atliktus darbus ir renka naują vadovybę. 1998m Generalinėje asamblėjoje Lietuvai atstovavo VDU rektorius prof. V.Kaminskas ir KTU mokslo prorektorius prof. A.Lukoevičius.

Europos universitetai, per daugelį imtmečių įrodę savo gyvybingumą ir reikmę visuomenei, ir į kartą, tūkstantmečio pabaigoje, ėmėsi dar sykį patikslinti savo misijas, atsigrę˛dami į dinamikas Europos realijas, koreguoti strategiją ir taktiką. Todėl svarbiausios Asamblėjos darbo temos buvo universitetų įtaka Europos ekonomikai ir kultūrai, universitetų ryiai su aplinka, jų atskaitomybė.

Būtina modernizuoti universitetus, pritaikyti juos iaugusioms socialinėms reikmėms, rasti naujus universitetų ryių su aplinka modelius. Globalizuotas Europos įmonių ir socialinių partnerių tinklas yra labai sudėtinga sistema, kuriai valdyti reikia plataus universitetinio mąstymo, gilaus socialinio ir technologinio iprusimo. Globalizacija po truputį ilygins rinkos ir vadybos galimybes visoje Europoje. Ivada: konkurencingumą padidins tik naujas strateginio modeliavimo ir technologijų lygis, naujai mąstantys ˛monės, kurie gali būti iugdyti tik universitetuose.

Be abejo, kalbant apie universitetų modernizavimą, nebuvo pamirtos daugelio imtmečių tradicijos. Autonomija būtina, norint u˛tikrinti akademinę laisvę, kad universitetai būtų visuomeninės ir technologinės raidos priekyje. Kartu reikalinga ir atskaitomybė socialiniams universitetų partneriams, vyriausybėms, pramonei, kad nebūtų prarastas gyvybikai svarbus universitetų ryys su aplinka.

Naujai irinktojo Europos universitetų asociacijos prezidento prof. K.Edvardso programinėje kalboje rykėjo XXI am˛iaus universitetų vizija. Universitetai, plėtodami dialogą su savo socialiniais partneriais, humanizuodami visuomenę ir technologijas, turi sustiprinti savo vaidmenį visuomenėje, savo struktūrą organizuoti taip, kad sugebėtų keistis, programuoti, per jaunąją kartą ir mokslinius tyrimus vesti ir viesti alis ir regionus, o tarptautinio bendradarbiavimo dėka didinti Europos ekonominį konkurencingumą ir kultūrinį savitumą.

Kaip ˛inome, seniausias Europoje yra Bolonijos universitetas Italija - jam jau 912 metų. Pernai čia vykusiame renginyje Bolonijos deklaraciją pasiraė 29 alių ministrai. Tarp jų buvo Lietuvos vietimo ir mokslo ministras K. Platelis. Pagrindinis deklaracijos siekis – sukurti vientisą Europos auktojo mokslo sistemą, didinti jos gebėjimą konkuruoti tarptautiniu mastu. Dabar rengiamas kitas dokumentas – Prahos deklaracija, nes ji bus pasirayta Prahoje kitais metais. Ji sieks iki 2010metų sukurti bendrą studijų erdvę. Bus sukurta bendra mokslinių laipsnių teikimo sistema, kurios pagrindas – bakalauro magistro studijos. Kiekvienoje valstybėje gali būti savita sistema, tačiau susieta su bendrąja. Kuriama erdvė, į kurią alys ir institucijos įsilies savanorikai. Ar galime nepaisyti to, kas daroma Europoje? Mūsų Universiteto studijų sistema tam labai artima, nes ją kūrėme 10 metų. Tam pirmieji Lietuvoje įsteigėme modulių, kreditų sistemą ir į darbą reikia tęsti. “Mokslas ir technika” 2000. Nr.7-8

Panagrinėsime keletą Europos alių auktojo mokslo struktūras.

4.1.Italija

Auktojo mokslo sistemos ap˛valga

Italijos auktojo mokslo sistema yra binarė. Joje labiau iplėtotas universitetinis sektorius.

Universitetinės studijos. Jos yra trijų ciklų. Trumpalaikės universitetinės arba (pirmojo ciklo) studijos trunka nuo 2 iki 3 metų. Tokios studijos įvestos 1992-1993 mokslo metais. Jos labiau orientuotos į profesinę veiklą, todėl praktika yra sudedamoji trumpalaikių studijų dalis. Baigus pirmojo ciklo studijų programą gaunamas diplomas ir įgyjamas laipsnis. ios trumpalaikės programos vykdomos ir universitetuose, ir specialiose mokyklose.

Tradicinės (antrojo ciklo) studijos trunka nuo 4 iki 5 metų. Jų metu studentai įgyja teorinių ˛inių ir dalyvauja moksliniuose tyrimuose. Baigiant studijas, reikia parayti mokslinį darbą ir jį apginti. Ilaikius baigiamąjį egzaminą, gaunamas diplomas, kuris suteikia teisę vadintis dottore, tačiau is vardas skiriasi nuo dottore di ricerca, kuris įgyjamas baigus doktorantūros studijas.

Į tolesnes universitetines, dar vadinamas trečiojo ciklo, priimami studentai turintys antrojo ciklo baigimo diplomą, tai doktorantūros studijos. Mokslas trunka apie tris metus. Baigus gaunamas diplomas di dottaranto di ricerca.

Neuniversitetinis auktasis mokslas yra dviejų pagrindinių krypčių:

meno studijos dailės akademijos, taikomosios dalės institutai, konservatorijos. Baigus gaunamas tam tikros srities auktojo mokslo diplomas.

profesinės studijos. Studijų programą sudaro pagrindiniai techniniai dalykai. Praktika turi sudaryti ne ma˛iau kaip 30-40 procentų visų studijų. Studijų trukmė 2-3 metai.

Teisė į auktąją mokyklą ir stojimo sąlygos

Stoti į universiteto pirmojo, antrojo ciklo studijas ir neuniversitetinio tipo auktąją mokyklą gali asmuo, turintis vidurinės mokyklos baigimo pa˛ymėjimą ir ilaikęs italų kalbos egzaminą.

Finansinės studijų sąlygos

Italijoje mokslas yra mokamas. Kiekviena auktojo mokslo institucija nustato mokestį u˛ mokslą, atsi˛velgdama į tokius veiksnius: tėvų pajamas, eimos narių skaičių, nepriklausomai nuo studento tautybės. Visiems studentams privalomas socialinio draudimo mokestis.

Akademinis ir profesinis pripa˛inimas

Italijos universitetai pripa˛įsta u˛sienio alių vidurinio mokslo baigimo diplomus, tame tarpe ir Lietuvos. Italija yra prisijungusi prie UNESCO 1979 metų konvencijos ir pasiraiusi Lisabonos konvenciją.

4.2. Danija

Danijos auktojo mokslo sistema yra binarė. Įgyti auktojo mokslo diplomą galima universitetuose ir neuniversitetinėse auktosiose mokyklose.

Universitetinio lygmens studijų daugumos sričių pirmasis laipsnis – bakalauro – įgyjamas paprastai po trejų ar trejų su puse metų trukmės studijų. Antrasis – kandidato- po dvejų ar dvejų su puse metų tolesnių studijų. Pusė metų ar metai kandidato studijų skiriama tezėms rengti. Baigus tokias programas įgyjamas pirmasis – kandidato laipsnis. Skirtingai nuo bakalauro tipo studijų programų, medicinos, farmacijos, veterinarijos ir kitų studijų programos yra vientisos ir trunka nuo penkerių iki eerių su puse metų.

Studijos Ph.D. - filosofijos daktaro laipsniui įsigyti trunka trejus metus gavus kandidato laipsnį. Jos apima ne tik disertacijos rengimą, bet ir metodinę pedagoginę veiklą.

Be įprastų nacionalinių kvalifikacijų, vis daugiau Danijos universitetų siūlo magistro laipsnį. Vienos i tokių programų yra dėstomos danų kalba, kitos – anglų.

Neuniversitetinės studijos skirtos konkrečiai profesijai įgyti. Jos yra labai įvairios, trunka nuo dvejų iki ketverių metų. Baigusiems neuniversitetinių studijų programą studentams iduodamas diplomas, kur nurodoma tam tikra sritis ar profesija pvz., medicinos sesuo, fizioterapeutas ir pan.

Teisė į auktąjį mokslą ir stojimo į auktąsias mokyklas sąlygos

Stojant į auktąją mokyklą reikia turėti vieną i auktesniosios vidurinio mokslo pakopos baigimo kvalifikacijų: būti ilaikius auktesniojo vidurinio mokslo baigimo egzaminus,auk6tesniuosius parengiamuosius egzaminus, auk6tesniuosius prekybos egzaminus ar auk6tesniuosius technikos egzaminus.

U˛sienio alių piliečiai, stojantys į Danijos auktąsias mokyklas studijuoti visą kursą, turi įrodyti pakankamai mokantys danų ir anglų kalbas bei turėti atitinkamą Danijoje įgytą stoti būtiną ar jai lygiavertę kvalifikaciją. Pavyzd˛iui:

alies, prisijungusios prie Europos konvencijos Nr. 15, vidurinio mokslo baigimo pa˛ymėjimą;

tarptautinio ar Europos bakalauriato diplomą;

JAV vidurinės mokyklos baigimo diplomą, gautą ilaikius tris Advanced Placement tipo egzaminus ar įvykd˛ius kitas papildomas sąlygas.

Studentas, norintis lankyti auktesnės pakopos 3-12 mėnesių kursus, kurie sudarytų dalį studijų jo alyje, gali kreiptis individualiai arba pagal oficialias mainų programas pvz., SOCRATES/ERASMUS ar dvialius susitarimus. Daug institucijų prie pradedant studijuoti siūlo intensyvius danų kalbos kursus.

Įprasta sąlyga stoti į Ph.D. programą yra kandidato arba jam prilygstantis laipsnis.

Nors pagrindinė kalba Danijos universitetuose yra danų, vis daugėja Ph.D. programų anglų kalba.

Prie praant priimti studijuoti pagal Ph.D. programą, ne Danijos studentas turi susitarti su universiteto mokslininku, kad is sutiktų būti programos vadovu.

Danijoje yra labai ma˛ai valstybinių stipendijų Ph.D. laipsnio siekiantiems studentams i kitų alių, gauti privačią stipendiją taip pat sunku.

Finansinės studijų sąlygos.

Danijoje mokslas yra nemokamas visiems studijuojantiesiems. Valstybė teikia paalpas ir paskolas, skirtas gyvenimo ilaidoms padengti ir studijų reikmėms tenkinti.

4.3. Vokietija

Auktojo mokslo sistemos ap˛valga

Vokietijos auktojo mokslo sistema yra binarė. Vokietijoje yra dviejų tipų auktosios mokyklos: universitetinio lygio ir neuniversitetinio.

Pagrindinis universitetinio lygio auktųjų mokyklų ir neuniversitetinių skirtumas yra tas, kad universitetinio lygio auktosios mokyklos siūlo labiau teorinės orientacijos studijų programas, o neuniversitetinės teikia pirmenybę taikomiesiems mokslams: in˛inerijos, ekonomikos, socialinio darbo, dizaino studijas.

Universitetinio lygio auktąsias mokyklas sudaro: tradiciniai universitetai, technikos universitetai, technikos auktosios mokyklos ir keletas auktųjų mokyklų, kurių specializacija – pedagogika, teologija, medicina, veterinarija, menas ir muzika.

Vokietijos auktojo mokslo sistemoje vyrauja valstybinės auktosios mokyklos.

Vokietijoje yra trijų pagrindinių tipų studijų programos:

studijos, baigiamos diplomo egzaminu;

studijos, baigiamos magistro egzaminu;

studijos, baigiamos valstybiniu egzaminu.

Studijų, baigiamų diplomo egzaminu, metu studentai studijuoja vieną dalyką kaip Lietuvoje .. Absolventai įgyja vadinamąjį diplomo laipsnį. Pavyzd˛iui, Matematiko – diplomas.

Studijos, baigiamos magistro egzaminu, skiriasi nuo apraytųjų tuo, kad studijuojama keletas dalykų. Galima studijuoti viena pagrindinį ir du alutinius arba du lygiaverčius pagrindinius dalykus. Pavyzd˛iui, studentas gali studijuoti meno istoriją kaip pagrindinį dalyką, o filosofiją ir socialogiją – kaip alutinius. Tokios studijos yra tik universitetinio lygio auktosiose mokyklose. Studijų, baigiamų magistro egzaminu, metu neįgyjamas tarpinis bakalauro laipsnis, ir tuo jos visikai skiriasi nuo magistratūros studijų Lietuvoje.

Be ių, yra studijos, baigiamos valstybiniu egzaminu. Tokios studijos yra medicinos, stomatologijos, farmacijos, veterinarijos, mokytojų rengimo, teisės ir maisto chemijos. Valstybinius egzaminus organizuoja valstybinės neuniversitetinės egzaminų komisijos. Tokios studijos yra tik universitetinio lygio auktosiose mokyklose.

Studijos paprastai apima dvi pakopas. Besimokant pirmojoje pakopoje suteikiami pasirinkto dalyko pagrindai ir mokslas trunka keturis semestrus universitetinio lygio mokyklose ir tris ar keturis semestrus – neuniversitetinio lygio. Antrosios studijų pakopos metu studentai gilina privalomųjų dalykų ˛inias ir pasirenka specializacijos sritį. Antroji pakopa trunka: universitetinio lygio auktosiose mokyklose – nuo penkių iki atuonių semestrų ir neuniversitetinio lygio – keturis ar penkis semestrus. Pirmosios pakopos studijos baigiasi kompleksiniu preliminariu egzaminu, o antrosios – kompleksiniu baigiamuoju egzaminu.

Teisė į auktąjį mokslą ir priėmimo sąlygos

Priėmimas į Vokietijos auktąsias mokyklas neribojamas, iskyrus vadybą, teisę, mediciną, stomatologiją, veterinariją, psichologiją. Būsimieji studentai į turimas studijų vietas paskirstomi ir atrenkami pagal specialias procedūras. tačiau tam tikras studijų vietų skaičius skiriamas u˛sieniečiams i Europos Sąjungos bei Rytų Europos alių.

U˛sienio piliečiai, norintys stoti Į Vokietijos auktąsias mokyklas, pirmiausia turi turėti teisę stoti į auktąsias savo alies mokyklas. Stojantys i Lietuvos privalo turėti brandos atestatą arba kitą isimokslinimo dokumentą, suteikiantį teisę stoti į Lietuvos auktąją mokyklą.

Norintieji studijuoti Vokietijoje privalo mokėti vokiečių kalbą. Vokietijoje studijos u˛sienio kalba dabar nėra labai paplitusios.

Doktorantūros studijos yra universitetų ir universitetinio lygio auktųjų mokyklų privilegija. Būdami kvalifikuoti neuniversitetinio lygio absolventai gali siekti daktaro laipsnio universitetuose.

U˛sieniečiai, norintys stoti į doktorantūrą Vokietijoje, pirmiausia turi turėti teisę stoti į doktorantūrą savo alyje. Stojantiems i Lietuvos privalomas magistro diplomas ar kitas lygiavertis dokumentas.

Pagal universitetų fakultetų doktorantūros studijų reglamentą, stojančiųjų diplomas turi prilygti Vokietijos universiteto diplomui. Kadangi į doktorantūrą Vokietijoje stojamųjų egzaminų nėra, tai stojančiojo gali būti papraytas pristatyti savo magistro darbą . Stojančiojo diplomo pa˛ymiai turėtų būti ne ˛emesni 9; 10 balų pagal Lietuvos vertinimo sistemą.

Finansinės studijų sąlygos

Vokietijoje nėra mokesčio u˛ mokslą, iskyrus kai kurias privačias mokyklas. Stipendijos paprastai suteikiamos tik auktesniųjų kursų studentams, jau įsigijusiems laipsnį.

Ivados

Kauno technologijos universitete įteikti diplomai magistrams, kurie Socialinių mokslų fakultete baigė tarptautinę vadovų verslo administravimo programą. Tarptautinė vadovų verslo magistrantūra - pirmoji tokio tipo tarptautinių magistro studijų programa Lietuvoje, pradėta 1998 m. bendromis trijų alių universitetų: Kauno technologijos, Vytauto Did˛iojo, Italijos SDA Bocconi (Milanas) ir Roskilde (Danija) pastangomis. ios keturios auktosios mokyklos, rengdamos vadovų verslo administravimo magistrus, įgyvendina trimetį TEMPUS PHARE projektą.

Po pusantrų metų studijų diplomus gavo 23 įvairių pramonės bei verslo įmonių vadovai, kiti vadovaujantį darbą dirbantys asmenys.

Toks tarptautinis bendradarbiavimas labai produktyvus, jis duoda daug naudos ne tik studijuojantiems magistrams, bet ir patiems dėstytojams, verčia juos pasitempti. Lietuvos ekonomikai sparčiai integruojantis į tarptautinę rinką, turint tarptautinius verslo administravimo magistro diplomus atsiras daugiau galimybių plėsti partnerių tinklą, u˛megzti platesnius ryius su kitų alių verslo ˛monėmis.

Literatūra:

Violeta Barvydienė, Juozas Kasiulis. Vadovavimo psichologija. Kaunas. “Technologija”. 1998.

Algimantas Sakalas. Personalo vadyba. Vilnius. “ Margi ratai”. 1998

James A.F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Gilbert Vadyba. Poligrafija ir informatika. 1999.

N. Paliulis, E. Chlivickas. Vadybos pagrindai. Vilnius. “Technika” 1998

Akademinis ir profesinis pripa˛inimas Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Vilnius. Justitia. 1999

B. Neverauskas, V. Stankevičius Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. Kaunas. “Technologija”. 2000

Mokslas ir technika. 1998 Nr.10

Mokslas ir technika. 2000 Nr.7-8

Interneto puslapiai

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2101
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/Ekonomikos-ir-vadybos-studij-v92225.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/Ekonomikos-ir-vadybos-studij-v92225.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/Ekonomikos-ir-vadybos-studij-v92225.php">Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas(kursinis)</a>

Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas(kursinis)

valdymas

DOCUMENTE SIMILARE

2. Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams

3.1. Psichologinis klimatas grupėje

3.2. Psichologinio klimato veiksniai

3.3. Palankaus psichologinio grupės klimato sudarymas

4. Auktojo mokslo sistema u˛sienio alyse

Auktojo mokslo sistemos ap˛valga

Teisė į auktąją mokyklą ir stojimo sąlygos

4.2. Danija

Teisė į auktąjį mokslą ir stojimo į auktąsias mokyklas sąlygos

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

4. Auktojo mokslo sistema u˛sienio alyse

Auktojo mokslo sistemos ap˛valga

Teisė į auktąją mokyklą ir stojimo sąlygos

Teisė į auktąjį mokslą ir stojimo į auktąsias mokyklas sąlygos