ORGANIZAVIMO TEORIJŲ APŽVALGA

ORGANIZAVIMO TEORIJŲ APŽVALGA

1. Klasikinės valdymo teorijos

Valdymo teorijų pradininkai. Dauguma tyrinėtojų valdymo teorijų pradininkais laiko Robert¹ Oven¹ (Robert Owen) ir Čarlz¹ Babidž¹ (Charles Babbage).

Robertas Ovenas (1771-1858) buvo anglų pramoninkas, turėjźs dideles medvilnės verpyklas. Daugelis to meto pramoninkų į darbinink¹ žiūrėjo kaip į mašinos priedėlį. R.Ovenas pastebėjo, kad sutrumpinus darbo dien¹ (nuo 15 iki 12 valandų), pagerinus darbo ir darbininkų gyvenimo s¹lygas, pagamintos produkcijos kiekis ne tik kad nesumažėjo, bet ženkliai padidėjo. Jis bene pirmasis suprato žmonių išteklių, kaip dabar sakoma, valdymo svarb¹, Amžininkai jo nesuprato ir laikė socialistu utopistu.

Čarlzas Babidžas (1792-1871) buvo anglų matematikas, sudarźs labai tikslias logaritmų lenteles ir suprojektavźs mechaninius skaičiavimo automatus. Daug dėmesio jis skyrė mašinų našumo nustatymui, tyrė, koki¹ naud¹ duoda darbo vielų specializacija.

Tačiau tik XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia (maždaug 1895-1930 metai) laikoma klasikinių valdymo ir organizavimo teorijų klestėjimo laikotarpiu. Tuo metu daugiausia buvo domimasi s¹naudų sumažinimu ir darbo našumo didinimu. Šios teorijos prigeso 1929 metais prasidėjus pasaulinei krizei, ženkliai sumažėjus gamybos apimtims ir padidėjus socialinei įtampai.

Klasikiniu teorijų grupėje galima skirti dvi pagrindines kryptis -administravimo ir techninź fiziologinź.

1.1. Administravimo teorijos

Valstybės valdymo klausimais pradėta domėtis labai anksti. Pasakojama, kad Prancūzijos karalius Liudvikas IX nuo 1226 iki 1270 metų turėjo tik keturis raštininkus, kurie tvarkė visus jo reikalus. XVI amžiuje Prancūzijos karaliaus kanceliarijoje dirbo 300 raštininkų. Liudviko XIV absoliutinė monarchija buvo vadinama aristokratiška profesionalių biurokratų valstybe7. Panaši padėtis buvo ir Prūsijoje bei carinėje Rusijoje. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles jos tarnautojams, parinkti reikiamos kvalifikacijos asmenis. O tai sudarė prielaidas apm¹styti esamas veiklos organizavimo problemas. Taip atsirado pradinė valstybės (viešųjų reikalų) tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinim¹8.

XX amžiaus pradžioje jau buvo daugybė kapitalistinių pramonės įmonių, kuriose kilo panašių valdymo problemų kaip ir valstybės įstaigose.

Natūralu, kad tarp stambių įmonių valdytojų buvo tokių, kurie bandė perteikti sukaupt¹ valstybės įstaigų valdymo patyrim¹. Vienas iš jų buvo Anri Fajolis (H. Fayol, 1841-1925). Pagrindinis A.Fajolio veikalas 'Pramonės ir bendroji administracija' pasirodė 1917 metais.

Svarbiausieji jo teorijos teiginiai yra šie : administravimas - tai bet kokios institucijos valdymas. Valdyti reikia įvairias tarnybas - technines, finansines, prekybines, aprūpinimo, apskaitos ir administravimo. Valdytojo darbas susideda iš tipinių darbų - numatymo, organizavimo, nurodymo, koordinavimo ir kontrolės. Minėtų darbų apimtis priklauso nuo valdymo hierarchijos lygio ir nuo pavaldinių skaičiaus. A.Fajolio mintys pasirodė esančios gana universalios, daugelis jo teiginių tebėra aktualūs ir dabar (1.3 lentelė).

1.3 lentelė

A.Fayolio efektyvaus valdymo taisyklės

Antras žymus šios krypties teoretikas buvo Maksas Vėberis (Max Weber, 1864-1920). Jo teorij¹ 'surado' amerikiečių sociologai C.W. Millsas ir T.Parsonas, kurie 1946 ir 1947 metais anglų kalba išleido ištraukas iš jo raštų rinkinio (paskelbto 1922 m.). M.Vėberis daugiausia domėjosi valdžios ir biurokratijos problema. Jo manymu yra trys valdžios rūšys :

Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu.
Tokios valdžios pavyzdys yra 'senių' valdžia, arba gerontokratija, ir
patriarchališka valdžia (prisiminkime nesenus laikus, kai TSKP CK
generaliniai sekretoriai eidavo pareigas iki mirties).

Charizmatinė valdžia, besiremianti pavaldinių paklusnumu vadui,
turinčiam šventumo savybių arba labai herojiškam. Pavyzdys - dabartiniai
Irako ar Irano valstybių vadovai.

Teisėta valdžia, paremta visų pripažįstamais įstatymais. Jų duodami
nurodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdomi. Kad ir kokia būtų valdžia,
turi būti administracinis aparatas. Administracinis aparatas turi veikti pagal
racionalias taisykles, o tai yra grynoji biurokratija. Esant tokiai tvarkai,
vadovų nurodymai vykdomi geriausiai.

Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, reikia laikytis šių principų :

Darbai turi būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o
skyriuje - atskiriems specializuotiems darbuotojams, kurie gali tuos darbus
išmokti ir gerai juos atlikti.

Darbo reikalai turi būti atskirti nuo asmeninių, kad nebūtų
bičiulystės ir kitokių santykių, trukdančių racionaliai veiklai.

Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikacij¹, o ne pagal
pažintis, giminystź ar kitas savybes.

Administracijos struktūra turi būti hierarchizuota, t.y. kiekvienas
turi stovėti ant savo karjeros 'laiptelio' ir gauti atlyginim¹ pagal užimam¹
viet¹ bei būti atitinkamai gerbiamas.

Kiekvienam skyriui ir darbuotojui turi būti parengtos pareiginės
instrukcijos, kad kiekvienas tiksliai žinotų, k¹ reikia daryti.

Taigi gerai veikianti įstaigos administracija yra nelyginant kokia mašina. Tačiau čia M. Vėberis įžiūrėjo gresiantį pavojų netekti asmeninės laisvės, o ilgainiui ir demokratijos.

Vėliau buvo pastebėtas ir atvirkštinis reiškinys : esant autokratiškai politinei valdžiai, toks administracinis aparatas labai gerai padeda jai išsilaikyti. Nesenas pavyzdys - buvusios Tarybų S¹jungos valstybinių įstaigų ir gamybinių įmonių subiurokratėjusios, nieko nesprendžiančios, o laukiančios nurodymų 'iš viršaus' administracijos. Tokios administracijos ^garniui sukėlė ūkio stagnacij¹ ir krizź, atvedusi¹ į politines permainas.

Lyndalas Urvikas (L.Unvick, 1891-1983). Baigźs Britanijos armijos karininko karjer¹, dirbo valdymo konsultantu ir domėjosi valdymo teorijos

problemomis. Jis apibendrino A.Fajolio ir kitų tyrinėtojų darbus, ypač domėjosi planavimo Organizavimo ir kontrolės efektyvumo padidinimu.

Česteris Bernardas (Ch.Barnard, 1886-1961). Dirbo 'New Jersey Bell Telephone Company' prezidentu, daug dėmesio skyrė valdžios ir vadovo autoriteto problemoms. Jo teorija teigia, kad pavaldinys įvertina vadovo sprendimų teisėtum¹ ir tada nusprendžia vykdyti juos ar ne. Pavaldinys gali gerai įvykdyti užduotį, jei supranta organizacijos tikslus.

1.2. Techninės fiziologinės teorijos

Šios grupės teorijos turi daug pasekėjų ir mūsų laikais. Nesutariama ir dėl jų pavadinimo. Vieni jas vadina empirinėmis, t.y. paremtomis tiesioginiais stebėjimais, o ne teorinėmis prielaidomis, kiti moksliniu darbo organizavimu, treti - tiesiog moksliniu valdymu (scientific management)9. Ryškiausieji šios krypties atstovai yra : F.W.Tayloras, F. Gilbretas, L. Gilbretas, H.Gantas, H.Emersonas, H.Fordas, o pradininku laikomas F,W.Tayloras.

Manytume, kad jų atliktus darbus labiau tiktų vadinti techniniais fiziologiniais tyrinėjimais, nes daugiausia dėmesio buvo skirta žmogaus darbui prie mašinos, darbininko išdirbio padidinimui, darbo organizavimo, normavimo ir apmokėjimo klausimams, nuovargio efektui dėl darbo nustatyti.

Frederikas W.Tayloras (Frederick W.Taylor, 1856-1915). Baigźs vidurine mokykl¹, F.W.Tayloras pusketvirtų metų praleido Europoje. Grižźs į Amerik¹, ruošėsi stovi į Harvardo universitet¹, bet dėl materialinių s¹lygų atsisakė šio ketinimo ir 1873 metais pradėjo dirbti 'Midvale Steel Company' paprastu darbininku. Atsiradus vietai dirbo frezuotoju ir pradėjo domėtis darbo organizavimo ir jo našumo didinimo klausimais. Netrukus jo darbo našumas tapo didžiausias ceche. Po to jis buvo pakeltas į vyriausiuosius mechanikus. Po trejų metų atkaklių F.Tayloro pastangų staklių našumas padidėjo dvigubai. Paskirtas cecho vyriausiuoju meistru gavo administracijos sutikim¹ parengti kai kurių darbų normas ir apskaičiuoti teising¹ užmokestį. Pateiksime tik vien¹ pavyzdį. Darbininkai 38 pėdų (apie 10 m) atstumu turėjo iš rietuvių nešioti į vagonus 92 svarų (apie 42 kg) ketaus liejinius. Darbininkų brigadai buvo nustatyta 11 tonų norma. Darbininkas per dien¹ už tokį darb¹ gaudavo 1,15 dolerio. Jiems buvo pažadėta mokėti po 1,85 dolerio per dien¹, jei dirbs instruktoriaus vadovaujami. Vadovaujami instruktoriaus, jie sugebėdavo ištisus mėnesius kasdien be ypatingo nuovargio pernešti po 47 tonas liejinių. Tačiau iš 75 žmonių tokiam darbui buvo tinkami tik aštuoni. Jie buvo vangaus proto ir kitiems fiziniams darbams mažai tinkami10.

F.Tayloras taip pat dirbo konsultantu įvairiose įmonėse, kitas pats reorganizavo. F.Tayloro sistema greitai paplito - 1912 metais ji buvo taikoma 212 įmonių. Jos šalininkai susilaukė daug priešininkų iš darbininku ii jų profs¹jungų pusės. 1913 melais JAV parlamentas net buvo sudarźs speciali¹ komisij¹, kuriai buvo pavesta ištirti, ar ši sistema nežaloja darbininkų sveikatos. Komisija nustatė, kad sistema neseniai taikoma, todėl galutinių išvadų negalima padaryti. Be to, komisija pažymėjo, kad daugelis įmonininkų taiko ši¹ sistem¹ nedidindami darbo užmokesčio, dėl to kyla streikai.

Taigi, F.Tayloro nuomone, siekiant tinkamai organizuoti darb¹, reikia:

1) ištyrus darbo proces¹, surasti paprastus tikslingus judesius ir pašalinti nereikalingus; 2) parinkti kiekvienam darbui tinkamus įrankius; 3) tiksliai nustatyti darbui atlikti reikaling¹ laik¹; 4) tinkamai nustatyti dienos darbo užmokestį; 5) nustatyti darbo užmokestį pagal diferencine vienetinź sistem¹ (už maž¹ našum¹ mažas užmokestis, už didelį - didesnis); 6) parinkti darbui tinkamus darbininkus ir juos apmokyti; 7) įmonės administracijai glaudžiai bendradarbiauti su darbininkais.

Tik laikant visus šiuos elementus galima gauti teigiam¹ efekt¹ ir nesukelti darbininkų protestų ar streikų. F. Tayloro nuomone, jo sistemos įdiegimui reikia tinkamai pasiruošti, įtikinti darbininkus; tam gali prireikti 2-5 metų.

Frankas Gilbretas (Frank Gilbreth, 1868-1924) ir Liliana Gilbret (Lillian Gilbrelh, 1878-1972). Tai buvo pramonės ir statybos inžinierių pora (vyras ir žmona). Frankas Gilbretas buvo statybos darbų inžinierius ir pasižymėjo labai tobulu darbų organizavimu, darbo laiko ir judesių tyrimais. Jam pavyko surasti paprasčiausius, trumpiausius ir tobuliausius judesius. Tai leido sumažinti darbininko nuovargį ir padidinti darbo našum¹.

Pateiksime pavyzdį, kaip buvo pakeistas mūrininkų darbo organizavimas. Mūrininko profesija yra labai sena ir, atrodytų, šioje srityje žmogus turėjo pasiekti didelź pažang¹. Deja, F.Gilbretas pastebėjo, kad laikas bei technikos pažanga šiuos darbus menkai tepaveikė. Ištyrinėjźs mūrininko darbo judesius, jis nustatė taisykling¹ mūrininko kojų padėtį prie mūrijamos sienos, tinkamiausias cemento skiedimo dėžės ir plytų krūvos vietas, parengė kilnojamų pastolių su stalu brėžinius. Pagal brėžinius buvo pagaminti pastoliai. Toliau tiriant buvo nustatyta, kad plytas reikia surūšiuoti ir sudėti ant plytų stalo taip, kad mūrininkui jų nereikėtu rankoje vartyti ir žiūrėti, kuria puse padėti ant sienos. T¹ darb¹ gali atlikti pagalbinis darbininkas. Cemento skiedinys irgi turi būti tinkamai paruoštas. F-Gilbretas atrinko grupź mūrininkų ir išmokė juos dirbti jo nustatytu būdu. Greitu laiku jo išmokyti mūrininkai kraudavo po 350 plytų per valand¹, arba 2800 plytų per 8 valandų darbo dien¹, ir nė kiek daugiau nenuvargdavo, nes reikalingų judesių skaičius nuo 18 buvo sumažintas iki 5. Mūrininkų profesinė s¹junga buvo nustačiusi 350 plytų norm¹ per darbo dien¹.

F.Gilbretas plačiai propagavo racionalius darbo metodus. Jo iniciatyva 1924 metais Prahoje buvo sukviestas pirmasis taisyklingo darbo organizavimo kongresas. Deja, F.Gilbretas mirė mėnesiu anksčiau negu susirinko kongresas.

Henris Gantas (Henry Gantt, 1861-1919). H.Gantas buvo F.Tayloro padėjėjas. Jo didžiausias palikimas yra linijiniai atkarpiniai grafikai, naudojami darbų planavimui ir kontrolei dar ir šiandien, dažnai vadinami Ganto grafikais. Antrasis indėlis - tai darbo apmokėjimo sistema pagal darbininkų atlikt¹ darb¹. Darbininkas, įvykdźs norm¹, gauna minimalų dienos atlygį, o j¹ viršijźs - pried¹ arba, kitaip tariant, premij¹.

Haringtonas Emersonas (Harrington Emerson, 1853-1931) buvo vienas iš pirmųjų valdymo konsultantų. Jis analizavo organizacijų ekonominio efektyvumo padidinimo klausimus, daug dėmesio skyrė pareigų padalijimui tarp tiesioginių ir netiesioginių vadovų.

Henris Fordas (Henry Ford, 1863-1947) nuo jaunystės domėjosi įvairių mašinų dalimis, aparatais, bandė pats konstruoti. 1892-1893 metais pagamino savo pirm¹jį keturtaktį vandeniu aušinam¹ 4 AJ variklį ir automobilį ir išvažiavo į Detroito gatves. Pirmoji mašina jo nepatenkino -buvo sunki ir lėta.

1902 metais su partneriais sukūrė bendrovź ('Henry Ford Company') ir jos dirbtuvėse tźsė bandymus ir gamino automobilius. Greitu laiku įsitikinźs, kad partnerius domina tik pelnas, o ne pažanga, 1903 metais įkūrė nauj¹ bendrovź 'Ford Motor Company', kurioje jam priklausė 25 procentai akcijų. Tačiau ir čia, patyrźs, jog partneriai jam trukdo veikti, bijodami, kad H.Fordas rizikingais eksperimentais nesumažintų bendrovės dividendų, sistemingai pradėjo supirkinėti savo bendrovės akcijas ir 1906 metais turėjo daugiau kaip 50 procentų akcijų.

H.Fordas nesutarė su partneriais dėl pačios gamybos tikslo. Jo partneriai teigė, kad reikia stengtis gauti maksimalų peln¹ su esamaisiais materialiniais, techniniais ir darbo ištekliais, t.y. mažinant atlyginimus darbininkams, keliant gaminių kainas.

H.Fordo koncepcija iš esmės skyrėsi nuo tuo metu vyravusios. Jis manė, kad kiekviena gamyba turi maksimaliai tenkinti daugumos poreikius, kad reikia gaminti daug ir pigiai. Pavyzdžiui, 1909/10 metais buvo pagaminti 18664 automobiliai, kurių kiekvienas kainavo 950 dolerių, 1918/19 metais - 533706 po 525 dolerius, 1922/23 - 2200682 po 335 dolerius. Tokias gamybos apimtis galima buvo pasiekti tik įdiegus srovinź gamyb¹ ir standartizavus automobilių detales bei mazgus.

Pramonininkas gali gauti peln¹, tobulindamas darbo ir gamybos metodus, t.y. sumažindamas gaminio savikain¹. Tai pagrindinis H.Fordo įnašas į valdymo moksi¹, tai naujas įmonės tikslo (misijos) supratimas, nauji tiems laikams gamybos ir darbo organizavimo metodai.

Klasikinės valdymo teorijos gerai tinka nedidelėms organizacijoms esant stabiliai išorinei aplinkai. Jų siūlomos taisyklės yra universalios, todėl ne visada aišku, kaip jas taikyti. Dauguma šios krypties atstovų (išskyrus L.Gilbret ir Ch.Bernard¹) į darbinink¹ žiūrėjo kaip į gamybos priemonź, o nekaip į asmenybź.

2 Bihevioristinės teorijos

1926 metais „Western Electric Company“ vienoje iš savo įmonių ('Hawthorne Works', Chicago) pradėjo tyrimus, norėdama nustatyti, kaip apšvietimo intensyvumas veikia darbininkų darbo našum¹. Apšvietimo stiprumo kaitaliojimas pastebimai darbo našumo nepakeitė. Tai gerokai nustebino šiems tyrimams vadovavusį Elton¹ Mayo (Elton Mayo, 1880-1949) ir paskatino tźsti tyrimus. Buvo keičiama darbo užmokesčio sistema; darbo pertraukų skaičius ir trukmė, trumpinama darbo savaitė. Pagaliau darbo našumas pakilo. 1928 metais apklausus darbininkus, k¹ jie mano apie eksperiment¹, paaiškėjo, kad jie suprato gerus administracijos ketinimus ir priežastis, verčiančias kompanij¹ didinti darbo našum¹ dėl konkurencijos. Darbininkai taip pat sake, kad, pagerėjus darbo s¹lygoms ir santykiams su vadovybe, pasidarė maloniau dirbti.

Eksperiment¹ Eltonas Mayo baigė 1932 metais. Pagrindinė išvada buvo tokia: darbininkų brigados pačios nustato vidines našumo normas, darbo ritm¹, paskirsto darbus brigados nariams ir sprendžia, kaip reikia reaguoti į administracijos vykdom¹ politik¹ priklausomai nuo jos ketinimu.

Į organizavimo ir valdymo istorij¹ šis eksperimentas įėjo Hawthorno vardu (Hawthorne Studies), o tyrimų kryptis pradėta vadinti žmogiškaisiais santykiais (human relations). Žmogiškųjų santykių teorijų esmź sudaro tai. kad daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama neformalioms grupėms ir neformaliems žmonių santykiams darbe, kad geri darbo santykiai sudaro ger¹ 'psichologinį klimat¹', gerokai padidina tiek pavaldinių, tiek jų vadovu darbo našum¹.

Antrasis žymus šios krypties šalininkas ir tyrinėtojas buvo Abrahamas Maslovas (Abraham Maslow, 1908-1970). Jo didžiausias nuopelnas - tai žmogaus poreikių skirstymas į grupes ir jų hierarchijos nustatymas (plačiau žr. 4 skyrių). Kiekviename žmogaus poreikių tenkinimo lygyje veikia tam tikri stimulai. Kai patenkinami to lygio poreikiai, tai aukštesniajame poreikių lygyje tie stimulai nebeveikia, nors ir didintume jų intensyvum¹.

Trečiasis šios krypties atstovas Duglas McGregoras (Douglas McGregor, 1906-1964) nagrinėjo vadovų požiūrį į pavaldinius ir nustatė, kad nepaisant tų požiūrių įvairovės galima skirti dvi tipines jų grupes. Jis pavadino jas X ir Y teorijomis (1.4 lentelė).

1.4 lentelė

Douglas McGregor X ir Y teorijų teiginių sugretinimas

Apie 1940 metus, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tyrinėjimai nutrūko. Jie buvo atnaujinti apie 1950 metus ir dabar tźsiami. Tyrinėjamų klausimų ratas išsiplėtė, o kryptis vadinama organizacine elgsena. Pagrindiniai teorijos teiginiai ir metodai tapo akademine disciplina. Organizacinė elgsena dėstoma daugelyje pasaulio universitetų. Ne išimtis yra ir Lietuvos aukštosios mokyklos.

Teoretikai sutaria, kad realus žmogaus elgesys organizacijose yra daug sudėtingesnis negu teorijos pirmtakų siūlomuose modeliuose, kad tyrinėti galima tik bendradarbiaujant psichologams, sociologams, antropologams, ekonomistams, medikams ir kitų sričių specialistams.

3. Kiekybinės valdymo teorijos

Kiekybinės valdymo teorijos paplito pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Verslininkai pradėjo naudoti kariškių parengtus karinių dalinių perkėlimo, jų aprūpinimo, veiklos koordinavimo metodus. Platesnės teorinės studijos, vadovėliai ir praktinės rekomendacijos JAV ir Vakarų šalyse pasirodė penktojo dešimtmečio viduryje, o Lietuvoje šeštajame dešimtmetyje.

Kiekybinės valdymo teorijos yra paremtos įvairiais matematiniais modeliais, skirtais sprendimams priimti ar informacijai apdoroti. S¹lygiškai galima skirti operacijų tyrimo ir valdymo informacijos kryptis. Vartojant kompiuterius šių krypčių skirtumas vis mažėja.

Operacijų tyrimas11. Yra labai daug sričių, kur gali būti taikomi operacijų tyrimo metodai. Tai atskira disciplina. Jai įsisavinti reikia turėti bent jau vidutinį matematinį pasirengim¹. Keletas metodų bus apibūdinta 2.4.2 skyriuje.

Visiems operacijų tyrimo metodams būdingi šie bruožai:

uždavinio sprendiniai susiejami su galimais veikimo būdais;

galimi sprendiniai lyginami pagal tuos pačius apibrėžtus
ekonominius kriterijus (pavyzdžiui, s¹naudų dydį, pajamų ar pelno dydžius,
našum¹ ar kitus priimtinus kriterijus):

jei kriterijų yra keletas, tai siekiama pusiausvyros (dažnai tarp
prieštaringų kriterijų - pavyzdžiui, norima, kad produktas būtų aukščiausios
kokybės, o medžiagų s¹naudos minimalios):

vadovai, priimantys galutinius sprendimus, turi vienodai suvokti
uždavinio rezultatus ir jais tikėti;

naudojami kompiuteriai, kad per vadovams priimtin¹ laik¹
(negalima sprźsti uždavinio ilgai, nes pasikeis ekonominė situacija) būtų
galima gauti reikalingus sprendinius.

Turėtų būti savaime aišku, kad atlikta kiekybinė ekonominio reiškinio ar proceso analizė bei gauti sprendiniai negali būti priimami aklai. Juos būtina papildyti bihevioristiniais metodais gautais sprendiniais, nes galutinį sprendim¹ priima vadovas, o ne matematinis modelis. Modelis negali būti visk¹ apimantis ir įvertinantis vis¹ realiame gyvenime esam¹ informacij¹.

Valdymo informacijos sistemos. Valdyme informacija vartojama nuo neatmenamų laikų. Pirmiausia tai buvo prekybinės sutartys, pajamų ir išlaidų knygos ar dvarų inventoriaus s¹rašai. Vėliau atsirado ištisa buhalterinės apskaitos sistema, kitos dokumentacijos tvarkymo ir saugojimo sistemos.

Laikui bėgant informacijos vis daugėjo (manoma, kad kas H) metų informacijos kiekis padvigubėja), atsirado mechaninės, o vėliau ir

elektroninės informacijos apdorojimo sistemos bei pagaliau asmeniniai kompiuteriai. Visa tai leido plačiai panaudoti informacij¹ priimant sprendimus.

Pateikiame V.Bieleckio pasiūlyt¹ valdymo informacijos sistemų skirstym¹12 :

apskaitos ir perdavimo sistemos (Transaction Processing Systems-
TPS);

raštinės sistemos (Office Automation Systems- OAS);

valdymo informacijos sistemos (Management Information Systems-
MIS);

sprendimų priėmimo sistemos (Decision Support Systems- DSS);

vadovybės informavimo sistemos (Execuūve Information Systems-
EIS);

vadovybės pagalbos sistemos (Executive Support Systems- ESS);

ekspertų sistemos (Expert Systems- ES).

1.7 pav. Valdymo informacijos sistemų ryšiai pagal V.Bieleckį

(paveiksle paliktos angliškos santrumpos)

Sistemos paprastai vartojamos tam tikruose valdymo hierarchijos lygiuose skirtingoms problemoms sprźsti (1.7 pav). Plačiau šie klausimai bus aptarti 4.4 skyriuje. Pažymėtina, kad valdymo informacijos sistemos labai sparčiai tobulinamos ir diegiamos į praktik¹. Daugėja nebrangių ir patogių programinių paketų.

4. Sisteminis požiūris

Pastaruoju metu vis labiau plinta naujas požiūris, kad reikia sujungti visų krypčių pasiekimus ir į organizacij¹ žiūrėti kaip į vientis¹ sistem¹ (1.8 pav.).

1.8 pav. Organizavimo ir valdymo teorijų sugretinimas

Organizacija, kaip ir kiekviena sistema, yra sudaryta iš elementų, kurie paprastai sudaro posistemius. Todėl tyrinėtojai daugiausia dėmesio skiria posistemių ir jų elementų s¹veikai, ryšiams, sinergijai ir entropijai.

Sinergija reiškia, kad dėl elementų ar posistemių s¹veikos bendrasis rezultatas yra didesnis už atskirai veikiančių elementų rezultatų sum¹. Taigi pagrindinė problema - išskirti organizacijos elementus, rasti jų pagrindinius esminius ryšius, nustatyti, kaip galima apskaičiuoti jų būsenos bei pokyčių reikšmes.

Entropija reiškia, kad sistemos vidinė energija mažėja ir sistema gali sunykti, jei ji yra uždara, t.y. nesikeičia veiklos produktais bei informacija su aplinka.

Sisteminis požiūris valdyme ir organizavime yra naujas, todėl sunku pasakyti, kaip jo tyrinėjimai plėtosis ateityje.

PAAIŠKINIMAI

Lietuvoje mažųjų įmonių status¹ gali gauti organizacijos kuriose dirba iki 50 žmonių.
Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje mažomis laikomos įmonės turinčios iki 100
darbuotojų, vidutinėmis - nuo 100 iki 1000, o didelėmis - nuo 1000 iki 10000 žmonių.

Stačiokas R. Verslininkystės istorijos įvadas. - V. : Vilniaus universiteto leidykla, 1995. ■ 84 -
86 p.

Jucevičius R. Antreprenerystės reiškinio Lietuvoje sociologiniai bruožai //Socialiniai
mokslai. Sociologija. - K. : Technologija, 1995.- Nr. 2(3) - P. 47-55.

Piter F.Draker. Upravlcnije nacclennoc na rczultaty. - Moskva : Tcchnologičcskaja škola
biznesa, 1994.-200 s.

5 Etika : 1. mokslas, tiriantis moralź; 2. žmonių elgesio normų visuma.

Etika - tai filosofijos šaka, nagrinėjanti moralines vertybes ir žmogiškuosius poelgius. Plačiau žr. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. - Vilnius : Katalikų pasaulis. 1992.-P. 249-298.

6 Plačiau apie žmogaus teises žr. Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. - V.: Mintis, 199!.-p.I2-19.

7 Zielenewski J. Organizacja i zarz¹dzanic. -Warszawa: PWN, 1969. - S. 108.

8 Dauguma amerikiečių valdymo teorijų tyrinėtojų šias teorijas vadina klasikinėmis organizavimo teorijomis (classicai organization theoty).

9 Griffin R.W. Management.- Boston: Houghton Miffiin Company, 1984.- P. 33-57.

10 Vadyba Lietuvoje 1918-1940 metais.- V.: Mintis, 1991. -P. 163-183.

Operacijų tyrimo terminas yra atėjźs iš Antrojo pasaulinio karo laikų ir tuo metu tikrai
reiškė karo veiksmų operacijų analizź. Lietuvoje šeštajame - devintajame dešimtmečiuose
šiuos metodus buvo įprasta vadinti ekonominiais matematiniais metodais.

Bielecki W. Kompuleroive systemy wspomagaj¹ce zarz¹dzanie// Master of Business
Administration.- Warszawa, 1995. - Nr.3. - S. 9-16.