CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

POLITOLOGIJOS ĮVADAS - PASKAITŲ KONSPEKTAS

valdymas

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

VYTAUTO DIDˇIOJO UNIVERSITETAS

TARPTAUTINĖS TEISĖS IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS

POLITOLOGIJOS ĮVADAS

PASKAITŲ KONSPEKTAS

Mes skaitome akivaizd˛iomis tiesas: kad visi

˛monės yra sutverti Kūrejo lygiais ir apdovanoti

neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į

gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad ių

teisių isaugojimui ˛monės sukuria vyriausybes,

kurių teisinga vald˛ia grind˛iama valdomųjų

sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė

santvarka pa˛eid˛ia tas teises, liaudis turi teisę

pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują

santvarką

(I JAV Nepriklausomybės deklaracijos, 1767)

1. POLITIKA IR POLITOLOGIJA

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra ˛inių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. ioje definicijoje keleta kartų figūruoja ˛odis “politika” ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aiku, kas yra politika. Deja, vienareikmikai atsakyti į į klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs i senosios graikų kalbos ˛od˛io polis - “miestas, valstybė”, ivestinis ˛odis politikos tarp kitų reikmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprend˛iant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). iuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prie imta metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Tačiau u˛ io apibrė˛imo ribų lieka nevaldančiųjų grupių siekimas paimti vald˛ią, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinės represijos, genocidas, deportacija.

Da˛nai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai da˛nai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, i charakeristika nėra specifinis politikos bruo˛as: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų ˛mogaus veiklos sferų. Kita definicija apibrė˛ia politiką kaip veiklą, “per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai” (The Blackwell Encyclopaedia of Political Institutions, 1987, p. 482, cituojama “Valstybės pagrindai”, 2 dalis, p. 9). Tačiau kiekvienas pilietis ˛ino, kad ne visi sprendimai liūdija apie rūpestį visumenės gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovės kriterijų, yra labai ginčytinas. Pavyzd˛iui, “visuomenės labui” gali būti padidinti mokesčiai arba kūro kainos, tačiau piliečiai gali manyti kitaip, ypač jei padidėjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius ilygą dėl visuomemės labo, sprendimus, kurie liečia tam tikros grupės interesus ios grupės lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupės pubūd˛io ir dyd˛io galima kalbėti apie įstaigų ir firmu, miesto, srities, valstybės lygio sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad riba tarp politinių ir nepolitinių sprendimų yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinės sąjungos sprendimai gali betarpikai paliesti nema˛os visyomenės dalies interesus ir įgyja politinį pobūdį. Amerikoje populiarus posakis “Kas gerai General Motors, tas gerai Amerikai”, panaiai kalbama apie “Toyotą” Japonijoje ir ˛vejų laivyną Islandijoje.

Daug politologų akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. ˇymus teoretikas Harold Laswell savo knygą pavadino “Politika: kas ką gauna, kada, kaip?” (1936). ią formulę galima taikyti ne tik politinėms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusėms, tačiau ji pabrė˛ia kad politikoke centrinis klausimas yra vald˛ios siekimas ir realizavimas. Vald˛ia yra svarbiausia politikos ais, ir jos reikmę politikoje ˛inomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrįstai palyginao su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Vald˛ia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti.

ie du po˛iūriai į politiką - kaip į sprendimų priėmimo procesą ir vald˛ios siekimo bei naudojimosi problemą - atspindi du jos apektus ir du galimus po˛iūrius į politinio gyvenimo faktus. Vieną ir tą patį įvykį galima analizuoti abiem po˛iūriais. Jei vyriausybė nusprendė pakelti mokesčius, į ˛ingsnį galima vertinti kaip vieną i galimų socialinių ir ekonominių sprendimų (kitas klausimas, laikyti tą sprendimą geru ar blogu) variantų. Kitu po˛iūriu čia galima į˛velgti taktinį ar strateginį ˛ingsnį kovoje u˛ vald˛ios ilaikymą arba sandėrio tarp įvairių politinių jėgų (frakcijų, partijų, interesų grupių) rezultatą.

Analizuojant politinę veiklą ir procesus, galima aikiau suvokti, kas, kodėl ir kaip siekia vald˛ios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmas. Gilinantis į ias problemas, prireikia isiaikinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka įvairios politinės struktūros ir institucijos: politinės partijos ir organizacijos, judėjimai, valstybė, spaudimo grupės, parlamentai, ideologijos, tarptautinė bendrija ir taip toliau.

Logikai i pirmo ˛vilgsnio viskas atrodo lyg ir aiku, tačiau politinė realybė yra ˛ymiai sudėtingesnė. Pirmiausia, vald˛ia pasireikia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (viei nurodymai, įsakai, nutarimai, kurič autoriai yra ˛inomi), labai da˛nai ji yra nematoma, implicitinė. Daug reikalavimu, sprendimų net nesvarstoma todėl, kad jų suinteresuoti veikejai puikiai ˛ino, kad tai būtų berg˛d˛ios pastangos. Tiriant realios vald˛ios pasiskirstymą mieste, srityje, ar valstybėje daugumoje atvejų labai sunku nusakyti, kokios grupės turi realią vald˛ią ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinėjimų aikiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzd˛iui, miestų savivaldybės, yra priklausomos ne tik (o da˛nai ir ne tiek) nuo auktesnių vald˛ios instancijų, bet ir nuo įtakingų grupių, kurios finansikai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimų naudojasi savo įtaka vald˛ios institucijoms ir neretai visikai kontroliuoja jas. Italijoje mafijos įtaka vald˛ios struktūroms yra beveik nuolatinė ˛iniasklaidos ir kinofilmų tema.

Visuomenės gyvenime galima iskirti daug sferų. Politologija pirmiausia tiria politinę sferą, kuri egzistuoja alia kitų sferų: socialinės, kultūrinės, ekonominės, dvasinės. Kiekviena i ių sferų yra tam tikra sistema, turi savo struktūros tipą, valdymo sistemą ir, savaime suprantama, ˛mones, kurie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvieną sferą tiria speciali mokslo aka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimą, jos vystimosi dėsningumus, galimus tobulinimo būdus. Politinė sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus, apie kuriuos eis kalba politologijos įvadiniame, arba bendrame kurse. Pirmiausia tai visuomenės politinė sistema (political system), valstybė kaip jos svarbiausias elementas, politinė vald˛ia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai re˛imai, politinės partijos ir judėjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminės sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinė kultūra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinė sistema bei jos vystymasis.

Kadangi politinė sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra iskiriamos įvairios politikos kryptys: socialinė, nacionalinė, ekonominė, agrarinė, finansinė, vietimo ir mokslo, kultūrinė, karinė, demografinė politika ir t.t. Anglų kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova u˛ vald˛ią) ir policies (social, cultural, economic, etc.).

Politikos mokslo funkcijos:

1) normatyvinė - organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūru (rinkimu tvarkos, organizacijų kūrimo ir t.t.) nustatymas;

2) politinių veiksmų ir procesų planavimas (policy planning);

3) prognozinė - politinio vystymosi prognozių sudarymas, t.y. bandymai atsakyti į klausimą, kas ir kada įvyks politinėje sferoje, kokios gali būti vienokių ar kitokių sprendimų ir veiksmų politinės pasekmės;

4) organizacinė: rekomendacijų ruoimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruoiantis deryboms;

5) ideologinė ir auklėjamoji: politinės sąmonės ugdymas, idealų ir politinių vertybių kūrimas; da˛niausiai tarp pagrindinių tikslų yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinėse visuomenėse aktualu teisinės valstybės kūrimas, demokratijos konsolidacija.

Pagrindinės pa˛intinės funkcijos:

1) metodologinė: politinių reikinių ir procesų analizės būdų ir metodų, politinės teorijos sudarymo taisyklių kūrimas ir vystymas; ita plati funkcija apima daug metodologinių klausimų - nuo duomenų rinkimo ir analizės būdų iki matematinių ir sisteminių metodų panaudojimo, modeliavimo principų, ateities scenarijų kūrimo, ˛aidimų teorijos taikymo ir kitų klausimų;

2) teorinė: svarbiausias u˛davinys yra politinės teorijos, t.y. visa apimančio ir sistemingai vystomo politinės sferos ˛inojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sąvokas ir kategorijas, atskleid˛iant politinio proceso dėsningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinė funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;

3) deskriptyvinė (descriptive), arba apraomoji: politinio gyvenimo faktų kaupimas, apraymas ir analizė, politinių tendencijų iaikinimas; tikslas yra pa˛inti konkrečią politinę tikrovę, apraant ir nagrinėjant, pavyzd˛iui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors alyje, konstituciją, parlamento veiklą, politines partijas (tame tarpe jų programas, struktūrą, veiklą, vietą politinėje alies arenoje), politinio lyderio karjerą arba reikmingą epizodą i politinio gyvenimo (politinę krizę, politinį skandalą ir pan.);

4) aikinamoji - glaud˛iai susieta su apraomąja funkcija, turi atsakyti į klausimą, kodėl vyksta būtent tokie, o ne kitokie ivykiai.

Analizės metodai:

Institucionalizmas: politinių institucijų tyrimas: valstybės, jos organų, politinių partijų, organizacijų. Institucionalizmas buvo ypač populiarus iki XX am˛iaus prad˛ios, kada politikos mokslai buvo sutapatinami su valstybės studijomis (ypač Vokietijoje).

Palyginamųjų (komparatyvinių) studijų (comparative politics) metodas yra įvairių alių politinių sistemų arba jų elementų (subsistemų) palyginimas: parlamentų, partinių ir rinkiminių sistemų, politinių re˛imų ir t.t. Politologinė komparativistika tapo ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo. Ypač produktyvi, siekiant isiaikinti politinių sistemų stabilumo (ar nestabilumo) prielaidas, imperijų ir multietninių valstybių dezintegracijos prie˛astis.

Sociologinis metodas (politinė sociologija) plačiai naudojamas, analizuojant visuomenės politinę sistemą, ypač aikinantis politinio vystymosi sąryį su socialine struktūra, ekonominiais santykiais, politine kultūra.

Istorinis metodas, arba evoliucionizmas, analizuoja politinius reikinius jų istorinėje dinamikoje.

Normatyvinio vertybinio metodo tikslas yra nustatyti, kokią reikmę visuomenei, jos gerbūvio kėlimui, laisvės ir teisingumo įtvirtinimui turi tie ar kiti politiniai procesai ir įvykiai. Kaip optimalaus visuonenės modelio kriterijus da˛niausiai naudajama JAV demokratija, o į kitų sistemų vystimąsi ˛iūrima kaip į judėjimą io idealaus modelio kryptimi. Normatyvinis metodas da˛nai virsta nemoksline propaganda ir indoktrinacija.

Sisteminis metodas susiformavo palyginti neseniai, etame-septintame deimtmetyje. Politinė sistema traktuojama kaip vientisa, save reguliuojanti sistema, kurios branduolys yra politinė vald˛ia. Politinė sistema yra multifunkcionalinė ir randasi nuolatinėje sąveikoje su visomis kitomis sistemomis (socialine, kultūrine, iorine ir t.t.).

Funkcionalinis metodas analizuoja konkrečius mechanizmus, kurie leid˛ia sistemai ilikti ir adaptuotis besikeičiančioje visuomeninėje aplinkoje. Akcentuojami sąryiai su socialiniais ekonominiais procesais ir pabrė˛iama, kad kiekvienas politinės sistemos elementas (valstybė, partijos, ideologija, politinė kultūra) savo ribose atlieka visuomenės politinio gyvenimo stabilizavimo funkciją.

Artima iam metodui yra funkcinė struktūrinė analizė, akcentuojanti politinės sistemos organika vienybę ir balansuojančias kiekvieno elemento funkcijas.

Biheiviorizmas (nuo angl. behavior - elgesys) pasirodymas laikomas revoliucija politikos moksluose. Biheiviorizmas XX am˛iaus pirmoje pusėje buvo viepataujančia metodologija JAV psichologijoje, o penktame deimtmetyje jis pradėtas plačiai taikyti socialiniuose ir politiniuose moksluose. Politologijoje biheiviorizmas atidavė pirmenybę empiriniams individų politinės elgsenos tyrimams ir kategorikai atsiribojo nuo sociologinio metodo ir plačių teorinių apibendrinimų. Kaip raė Harold Lasswell, “tvirtinimas, kad būsimieji įvykiai yra neivengiami, - tai propaganda, nesuderinama su mokslo teiginiais”. Septintame ir atuntame deimtmetyje nema˛a politologų atmetė biheviorizmą. “Postbiheiviorinėje revoliucijoje” ypač aktyviai reikėsi “naujieji kairiejį” (New Left), gynę filosofines vertybines pozicijas. Tačiau bent Amerikos politologijoje biheviorizmas iki iol lieka dominuojančia kryptimi.

Antropologinis metodas vertina politinius reikinius per ˛mogaus prigimties prizmę, atkreipia dėmesii į biologinius, instinktyvius, kultūrinius ir kitus ˛mogaus elgesio motyvus. Pastaraisiais deimtmečiais jau isiskyrė speciali disciplina - politinė antropologija.

Empiriniai (nuo graikų empeiria - patirtis) metodai naudojasi betarpika patirtimi ir konkrečiais faktais.

Nuo ketvirtojo deimtmečio plačiai paplito anketavimas, pradėti vieosios nuomonės tyrimai (public opinion polls). !935 m. George Gallup įkūrė American Institute of Public Opinion. Naudojamos dvi anketavimo formos: apklausa (opinion poll) ir interviu (interview). Ypač plačiai jos naudojamos rinkiminių kampanijų metu, sprend˛iant tiek praktinius (pav., siekiant isiaikinant, kokie gyventojų sluoksniai ir teritorinės grupės ma˛iau palaiko kandidatus), tiek mokslinius (sąryis tarp sociologinių charakteristikų ir elektoralinių preferencijų) u˛davinius. Tačiau absoliučiai patikimų rezultatų apklausa neduoda, nes ji vyksta dirbtinoje situacijoje (rinkėjas dar nebalsuoja), be to, rinkėjų preferencijas paveikia kiti faktoriai: įvykiai betarpikai prie rinkimus, oras it t.t.

Stebėjimas, ypač jeigu jis atliekamas ilgą laiką, duoda labai daug informacijos apie politinės sistemos gyvenimą ir jos vystymąsi. Ypač tai pasakytina, jei stebėjimas atliekamas i vidaus. is metodas plačiai naudoajamas Amerikos politinio gyvenimo studijose. Mokslinio stebėjimo rezultatus svarbu nepainioti su dalyvių memuarais ir autobiografijomis.

Politinių dokumentų analizė: partijų programų, parlamentų ir vyriausybių posed˛ių stenogramų, ataskaitų, memuarų, politinių veikėjų laiskų, videomed˛iagos. Tai yra svarbus informacijos altinis tiek politologams, tiek istorikams.

“ˇaidimų teorija” ir situacijos modeliavimas naudojami eksperimentui, atkuriant tam tikra procesą (derybas, parlamento posėdį). Modeliavimas ypač rezultatyvus, panaudojant kompiuterius.

2. POLITINĖS MINTIES RAIDA

Teorinių politikos tyrimų prad˛ia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logikas vald˛ios, teisigumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas ˛iūrėjo kritikai (viename i susririnkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip ispręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas isakęs mintii, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūd˛io, Sokratas ypač pabrė˛ė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau u˛ tėvą ir motiną. Ma˛daug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruo˛as, skiriantis juos nuo barbarų.

Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos “Akademija” (387 m. p.K. - 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką - “Valstybė” (anglikų vertimų pavadinimas - “Respublika”), “Politikas” ir “Įstatymai”. Visi jie parayti dialogo forma ir dėsto logikai u˛baigtą politinę teoriją.

Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas i Sokrato, kad ˛inojimas yra aukčiausia dorybė ir tik idėjos ireikia tikrąją egzistenciją. I visų blogybių did˛iausia Platonas skaitė nekompetetingumą ir nemokikumą, kurie jo nuomone labiausiai būdingi politikams, ypač demokratinėse valstybėse. Antras trūkumas, charakteringas visoms valstybėms, - tai frakcionizmas, “partijų” (t.y. grupių) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesų statymas aukčiau valstybinių. Todėl politinė harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo prie˛astimi jus skaitė prietaravimus tarp turtuolių ir vargų, t.y. ekonominius faktorius.

Anot Platono, ideali valstybė yra galima ˛emika idėjų materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, ˛monės dalijasi į tris kategorijas - valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir ˛emdirbius). Idealioje valstybėje kiekviena grupė turi u˛siimti savo reikalu ir nesikiti į jai nesuprantamus kitų reikalus. Platonas raė, kad “galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą, kuris atitinka jo sugebėjimus, be to dirba laiku, neu˛siimdamas kitais darbais”. Grie˛ta specializacija, primenanti kastų sistemą, yra luominė visuomenė. Auklėjimo tikslas yra jos reprodukcija, grie˛tas prisilaikymas nekeičiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejų auktesniųjų luomų nariai negali turėti privačios nuosavybės ir eimos, jų vaikus auklėja valstybė, o sargų net ˛monos turi būti bendros. “I principo, kad sargai vyrai ir moterys turės bendrą u˛siėminą seka, kad nė vienas vyras ir moteris privačiai nesukurs savo ˛idinio: ˛monos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir nė vienas i tėvų ne˛inos savo vaiko, o vaikas - tėvų”.

Idealioje valstybėje valdo patys geriausieji - imintingi filosofai, tačiau jie prisilaiko įstatymų ir yra tik valstybės tarnai. Jiems kaip ir sargams u˛drausta turėti eimas, nes “bet kokios nereguliuojamos sąjungos būtų profanacija valstybėje, kurios piliečiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis”

Platono aprayta ideali valstybe daugeliui dabartinių komentatorių atrodė kaip komunistinė, nes joje svarbus sluoksnis - sargai - neturi privačios nuosavybės, be to u˛drausti pastovūs monogaminiai ryiai, kurie jo nuomone tarp ˛monių yra labai atsitiktini ir nebūtų toleruojami, veisiant gyvulius. Savo “komunizmu” ir apviesto despotizmo idejomis Platonas labai skyrėsi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybės stabilumo pagrindas yra vidutinė klasė (jomenai).

Idealiai aristokratinei valstybei Platonas priepastatė keturias klaidingas ir ydingas valstybės formas (arba “konstitucijas”), atitinkančias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):

1) Timokratija, arba timarchija (“garbės vald˛ia”) - atsiranda privati nuosavybė, valdo garbėtrokos, laisvi ˛monės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);

2) Oligarchija isivysto i timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelė turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme; konfliktas tarp ių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileid˛ia dar viena pakopa ˛emiau, tai -

3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai “nugalėję varguoliai vienus savo prieų sunaikina, kitus iveja, o likusių teises sulygina”, į valstybinius postus paskyrimas vyksta burtų keliu. Nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės smukimo, o tada jau sekas chaosas ir demokratijos ˛lugimas. Ją pakeičia

4) tironija: atsiranda stipri asmenybė kuri kaip liaudies gynėjas ir statytinis paima vald˛ią, tačiau greit apriboja piliečių laisves ir faktikai paverčia juos vergais.

Kaip realią alternatyvą ioms klaidingoms formoms savo vėlyvesnėje knygoje - Įstatymuose - Platonas siūlė sukurti “antrąją pagal vertybę” valstybinę santvarką. Tai miestas-valstybė, kurioje viepatauja įstatymas, miri santvarka, apjungianti monarchinį iminties principą ir demokratinį laisvės principą. Ją sudaro 5040 piliečių, padalintų į keturias klases. Leid˛iama apribota asmeninė nuosavybė, tačiau piliečiams draud˛iama u˛siimti amatais ir prekyba, kurie turi būti palikti u˛sieniečių rankose, ir ˛emdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybės santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jų 10 Naktinės tarybos narių) ir demokratijos (360 atstovų - po 90 nuo kiekvieno luomo - taryba). Kuriant tokią valstybę reikia pradėti nuo apsivalymo nuo nedorų asmenų - juos reikia sunaikinti arba itremti, kad paliktų tik “geri ˛monės”. (Beje, panaius metodus Platonas siūlė kaip konkrečius įstatymų projektus). Svarbią reikmę toje valstybėje turi įstatymas, tačiau kartu Platonas pabrė˛ė, kad imintingas, stiprus valdovas yra aukčiau įstatymo.

Platono mokinį Aristotelį (384-322 i.K.), 20 metų - iki pat įkūrėjo mirties - praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika, nors ne visai u˛baigta (tai greičiau paskaitų konspektas) visikai palyginama su XX am˛iaus prad˛ios politologijos vadovėliais.

Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą - stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybę rėmėsi labai plačia faktika med˛iaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politiką, kaip tai darė jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atid˛iai stebėjo savo laikų politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo ivadas ir apibendrinimus. Jis skaitė politiką esant svarbiausia i visų menų ir mokslų, nes politikos tikslas yra piliečių “aukčiausia gerovė”. Politika turi atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendros gerovės ir teisingumo.

Politikoje Aristotelis sieja valstybės funkcijas ir tikslą su aukčiausiu natūraliu ˛monių poreikiu - bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybė atsiranda, kai keli kaimai susivienija į didesnę ir galinčią aprūpinti save bendriją. Kaip ir ikivalstybinės susivienijimo formos (eima, kaimas), ji yra natūralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybė yra “kokios nors rūies bendrija”, Aristotelis sutapatina ją su visuomene. Toks po˛iūris buvo būdingas antikiniais laikais. Valstybė anot Aristotelio yra aukčiausia visuomeninių ryių forma, ji turi būti teisybės ir bendros gerovės pasiekimo instrumentu. Valstybė yra (arba bent turi būti) laisvų, moraliai lygių piliečių ryys, veikiantis pagal įstatymus ir grind˛iamas susitarimu, o ne jėga. ˇmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir būtent tuo skiriasi nuo gyvulių: tas “kuris savo noru ar dėl atsitiktinumo neturi valsrybės, yra arba blogas ˛mogus, ˛vėris, arba dievas, stovįs aukciau humanikumo”. Valstybės gyvęnimo pagrindinė ais yra politika, kuri privalo padėti apriboti ˛emiausias, egoistines ˛mogaus prigimties apraikas, padaryti ˛mogų kilnesniu, įtvirtinti proto viepatavimą. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sąlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybės atsiskleisti auktesniems sugebėjimams ir pilnai ireikti ˛mogaus prigimtį. Todėl valstybė yra aukčiau eimos ir aukciau individo, nes pastariteji, kaip vieningo kūno dalys, negali egzistuoti, jei kūnas yra sunaikintas. Valstybė - tai piliečių parnerystė. Pilietybės gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklė, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprend˛iant valstybės reikalus.

Aristotelis pabrė˛ė, kad bendrai gyvenant yra neivengiama ir būtina, kad vieni valdytų, o kiti būtų valdomi. Jo nuomłne ˛monės skiriasi “nuo pat gimimo”. Panaudodams du pagrindinius kriterijus: kiek yra valdančiųju, ir kieno interesus jie ireikia, ir palyginės įvairų valstybių santvarką (jo nuomone idealios santvarkos nėra) Aristotelis pateikė naują valstybių klasifikaciją:

__________ ______ ____ __________ ______ ____ __

| | Ireikia interesus |

| Valdo |__________ ______ ____ ______|

| | visų | savo |

|____________________|____________________|_____ _______ ______ ______|

| Vienas | Monarchija | Tironija |

|____________________|__________ ______ ____ ____________|

Jei valstybė ireikia visų interesus (monarchija, aristokratija, politėja) jos forma laikytina teisinga. Tironija, oligarchija ir demokratija yra “neteisingos” formos, nes valdančioji grupė vadovaujasi tik savo interesais.

Valstybės formų įvairovę Aristotelis aikino tuo, kad kiekvienoje valstybėje yra daug skirtingų elementų, i kurių vienas tampa dominuojančiu. Jo nuomone geriausia valstybė - politėja - yra miri santvarka, subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus. Jos socialinis pagrindas - gausi vidurinioji klasė: “Vald˛ia gali būti stabili tik ten, kur vidurinioji yra skaitlingesnė u˛ vieną ar abi kitas”, t.y. turtuolius ir neturtėlius. (Beje, anksčiau ir Euripidas, teigė kad būtent vidurinioji klasė “gelbsti valstybes”). Todėl vidurinė klasė būtinai turi dalyvauti valdyme. Palyginės Graikijos polių formas, Aristotelis pa˛ymėjo, kad daugumas konstitucijų yra arba demokratinės, arba oligarchinės, nes 1) vidurinė klasė yra beveik visur neskaitlinga; 2) viena i dviejų klasių - turto savininkai arba masės tampa dominuojančia jėga ir pakeičia santvarką savo naudai; 3) dominuojantys Graikijoje miestai-valstybės - Atėnai ir Sparta - primetė silpnesniems savo santvarką. Todėl optimali miri santvarka yra anot Aristotelio labai retas reikinys.

Prisilaikydamas valstybių klasifikacijos schemos, Aristotelis atkreipė dėmesį į tai, kad politinė santvarka ir jos realus funkcionavimas yra skirtingi dalykai: formaliai demokratinė vald˛ia gali funkcionuoti kaip oligarchija, o oligarchija gali valdyti demokratikai. Jis pirmas politinės minties istorijoje pa˛ymi, kad kiekvienai santvarkai būdingos trys dalys: 1) patariamasis organas, kuris svarsto vieus reikalus (skelbia karą ar taiką, sudaro sutartis, leid˛ia įstatymus, paskiria pareigūns ir iklauso jų ataskaitas, tarnybos terminui pasibaigus); 2) pareigūnai, arba vykdomoji vald˛ia; 3) teismai. Kiekvienas i ių organų gali būti sudaromas demokratikai arba oligarchikai. Vald˛ių pasiskirstymo principas įsigalėjo tik naujaisiais laikais, praėjus 2000 metų po Aristotelio.

Skirtingai nuo Platono, Aristotelis buvo įsitikinės, kad nuosavybė, kaip taisyklė, turi būti privati, nes “kada kiekvienas turės savo interesus, ˛monės ma˛iau skųsis vienas kitu ir padarys daugiau pa˛angos, u˛siimdami kiekvienas savo reikalais”. Kartu jis pabrė˛ė, kad svarbu ivengti pernelyg didelės turtinės nelygybės.

Aristotelis niekada nepuoselėjo idealios valstybės idėjos ir rėmėsi beveik iimtinai empiriniais faktais. Politinėje santvarkoje Aristotelis atiduoda pirmenybę įstatymams, kurie yra konstitucinio valdymo pagrindas ir būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo prielaida. Kadangi ideali valdymo forma nęgzistuoja, bet kokioje valstybėje galima revoliucija. Aristotelis ianalizavo jų prie˛astis ir priėjo ivados, kad revoliucijos da˛niausiai įvyksta dėl yra kokios nors klasės ar grupės nepasitenkinimo, dviejų klasių konflikto, iorinių prie˛asčių, o demokratijose dėl demagogų įsigalėjimo. Siekiant stabilumo, ypatingą reikmę turi auklėjimas. Kiekvienas pilietis turi būti mokomas tradicinių antikinei Graikijai dalykų: (1) skaityti ir rayti, (2) gimnastikos, (3) muzikos ir, galbūt, (4) pieimo.

Aristotelis, kaip ir kiti graikų mąstytojai, laikė miestą-valstybę absoliučiai autonominiu vienetu ir tikėjo, kad polio valdovai turėjo pilną laisvę, priimant politinius sprendimus. “Tuo tarpu miesto-valstybės likimas i tikrųjų priklausė ne nuo imintingo vidaus reikalų tvarkymo, o nuo tarpusavio santykių su visu kitu graikų pasauliu ir nuo Graikijos santykių sa Azija rytuose ir su Kartagina bei Italija vakaruose. Prielaida, kad miestas-valstybė gali pasirinkti savo gyvenimo būdą neatsi˛velgdamas į ių u˛sienio santykių brė˛iamas ribas, buvo i principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip ir daugelis kitų protingų graikų, galėjo smerkti vaidingumą ir karingumą, būdingą graikų miestų tarpusavio santykiams, bet, kaip parodė gyvenimas, ios ydos buvo neinaikinamos, kol miestai liko nepriklausomi” (Sabine & Thorson, 1995: 159).

Senovės Romos svarbiausias politologinis pasiekimas yra legalizmas - poziūris į valstybę kaip teisės kūrinį, piliečių teisinės lygybės pricipo fomulavimas, individo kaip juridinio asmens koncepcija. I II-III ą. romėnų teisininkų darbų buvo sudaryti Digestai, kurie imperatoriaus Justiniano laikas buvo ileisti ir Justiniano (arba Romos) teisės pavadinimu vėliau buvo pagrindiniu teisės altiniu Europoje iki pat XIX a. prad˛ios, kada pasirodė Napoleono kodeksas. Romėnų teisė skyrė privačią teisę ir vieąją, liečiančią valstybės reikalus teisę. Privačioji teisė buvo skirstoma į naturaliąją (jus naturale) - abstrakčius teisės principus, civilinę Romos (jus civile) teisę ir jus gentium - kitų tautų, gyvenančių imperijos ribose, paprotinę teisę.

Romėnai pripa˛ino ˛monių nelygybę: autoritetingi dėl savo intelekto ar u˛imamos padėties individams buvo pripa˛inama dignitas, o kiti, turėję tik libertas - teisę daryti tai, kas neu˛drausta įstatymo, turėjo skaitytis su jų nuomone. Kita svarbi sąvoka buvo imperium, prad˛ioje reikusi neribotą vald˛ią, o respublikos laikais įgavusi suvereniteto prasmę.

Markas Tulijus Ciceronas (106-43 p.K.): bene pirmas paskelbė, kad svarbiausia valstybės atsiradimo prie˛astis buvo poreikis apsaugoti nuosavybę. Respublika yra visų ˛monių, vieas reikalas (res publica) ir rezultatas sutikimo teisės ir bendrų interesų klausimais. Teisės pagrindas yra teisingumas, kurio svarbiausias reikalavimas - nekenkti kitiems ir nepretenduoti į svetimą nuosavybę. Ciceronas pasiūlė savo valstybių klasifikaciją, iskyręs tris formas: karaliaus, optimatų (aristokratijos) ir liaudies (demokratija) vald˛ią. Demokratiją jis skaitė blogiausia forma, o geriausia jo nuomone yra miri forma, garantuojanti valstybės stabilumą ir teisinę piliečių lygybę. Tobuliausia ir stabiliausia valdymo forma jis skaitė Romos santvarką. Cicerono samprotavimuose yra taip pat tarptautinės teisės pradai: jis kalba apie “tautų teisę”, poreikį vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis.

Cicerono dėka Europoje tapo plačiai ˛inoma stoikų (Seneca ir kt.) teisės doktrina, akcentavusi visuotinę prigimtinę teisę, kurios niekam nevalia atimti. Ciceronas raė: “Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, - atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir am˛inas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori ˛mones, o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti į įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso itisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo io įstatymo atleisti.., visas tautas visais laikais saistys vienas, am˛inas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, io įstatymo kūrėjas, aikintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs ˛mogaus prigimtį, taip kartu patirs aukčiausią bausmę, net jeigu ir ivengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis” (Sabine & Thorson, 1995: 195-196).

Viduram˛iai ir Renesanso epocha

Viduram˛ių Europai buvo būdingas konfliktas tarp sekuliarinės (pasaulietinės, karalikosios) ir ba˛nytinės vald˛ios. Todėl politinėse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia i ių vald˛ių yra auktesnė. Daugumas viduram˛ių mąstytojų - o tai buvo da˛niausiai vienuoliai - į klausimą sprendė ba˛nyčios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas i viduram˛ių pasaulė˛iūros kūrėjų, knygoje “Apie Dievo valstybę” (De civitate Dei) pabrė˛ia dvilypę ˛mogaus prigimtį, nes ˛mogus turi kūną ir sielą, susijusius atitinkamai su iuo ir kitu pasauliu. Todėl ˛mogus yra kartu io pasaulio ir Dangikosios valstybės (miesto) pilietis. Dievas davė ˛mogui laisvą valią, ir todėl atsiranda prietaravimas tarp ˇemės, arba ėtono karalystės, sukurtos meile sau, u˛mirtant dievą, ir Dangaus karalystės, sukurtos meilės Dievui, visikai pamirtant save. Pirmoji karalystė anot Augustino ypač įsikūnijo Asirijos ir Romos imperijose, antroji, Kristaus karalystė - ˛ydų tautoje, o vėliau ba˛nyčioje ir sukrikčionintoje imperijoje. Dviejų karalysčių priepastatymas jau buvo ˛ingsnis link atskirų Ba˛nyčios ir valstybės sferų pripa˛inimo. Augustino nuomone ba˛nyčia yra aukčiau “ˇemės karalystės” ir aukčiau valstybės. Vertinga yra ta valstybė ir ta valdymo forma, kuri palaiko tesingumą ir pagarbą religijai. Nekrikčioniką valstybę Augustinas neskaitė tikrąja valstybe.

Tomas Akvinietis (1226-1274) traktatuose “Apie valdovų viepatavimą”, “Teologjos suma” (Summa Theologica), sekdamas Aristoteliu, skaitė ˛mogų esant politiniu padaru ir skirstė valdymo formas į teisingas ir neteisingas. Jis aikiai skyrė ba˛nytinės ir sekuliarios vald˛ios veiklos sferas - atitinkamai ˛monių sielas ir iorinę ˛monių veiklą. Gyvenime svarbiausia sielos iganymas, todėl dvasinė vald˛ia aukčiau ˛emikosios. Akvinietis teigė, kad religija, tikėjimas gali padaryti politiką kilnesne, doresne. i jo tezė ne tik susilaukė teigiamo atgarsio pasaulietinėje tų laikų literatūroje, bet ir aktuali iandien. Akvinietis vystė koncepciją vald˛ios, kurią galima pavadinti teokratine. Valstybinę vald˛ią skaitė esant Dievo apsireikimu, tačiau konkretus valdovas nėra Dievo paskirtas, todėl jei karalius ba˛nyčios po˛iūriu daro pyktybes, liaudis turi teisę jį nuversti. Vald˛ia yra gauta i Dievo, tačiau valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. ˇemikojo valdovo funkcija yra padėti ˛mogaus laimės pamatus, palaikant taiką ir tvarką, pri˛iūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, alinant visas kliūtis geram gyvenimui. (Sabine & Thorson, 1995: 276). Geriausia valdymo forma Tomas skaitė monarchiją, blogiausia - tironiją.

Ba˛nyčios siekimą kontroliuoti pasaulietinę vald˛ią paneigė Dante (1265-1321), William of Ockham (1290?-1349). Pastarasis tvirtino, kad niekas neturi teisės valdyti be pavaldinių sutikimo ir kad “bet kokia tauta arba valstybė gali sukurti savo įstatymus ir irinkti savo vadovą”

Niccolo Machiavelli (1469-1527) įtaka tolimesnei politinės minties vystymosi raidai ities mil˛inika, nors jis paraė ne itin daug, o labiausiai ˛inomas jo traktatas Valdovas (Il principe), adresuotas Lorenzo Medici, u˛grobusiam vald˛ią Florencijoje 1512 m., yra tik plona knygutė. (Kitas svarbus ir daugeliu at˛vilgiu skirtingas darbas - Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą - yra ˛ymiai ma˛iau skaitomas). “Machivaellio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai, kurios itisus tomus priraė to meto Italijos raytojai Politikos tikslas yra isaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra ios veiklos sėkmė”. Machiavellis nebuvo nei mokslininkas, nei filosofas, o greičiau į˛valgus patarėjas ir publicistas, vadovavęsis pirmiausia sveiku protu.

Machiavellio po˛iūriu ˛monės yra blogos prigimties, egoistai, siekią galios ir turtų, ir jų tarpusavio kovą, gresiančia anarchija, gali apriboti tik stiprus valdovas. Nuo jo ir jo leid˛iamų įstatymų priklauso, kokia bus visuomenė:

“Reikia laikyti bendra taisykle tai ką: niekada nebūna arba retai kada būna taip, kad respublikoje arba karalystėje i pat prad˛ių būtų įvesta gera tvarka arba kad ta valstybė būtų visikai pertvarkyta ir būtų atsisakyta visų senųju įstaigų, jeigu ją kūrė ne vienas ˛mogus. Taigi būtina, kad naują santvarką kurtų tik vienas ˛mogus, nuo kurio dvasios priklausytų visos naujos įstaigos”.

Sumuojant:

Pirma, Machiavelli pirmas iskyrė politiką kaip atskirą ˛inių ir veiklos sritį. Jis kategorikai atribojo politiką kaip analitinį, aikinantįjį mokslą nuo moralės, reikalavo nepainioti pozityvias ˛inias apie tai, kas realiai egzistuoja su tuo, kas turėtų egzistuoti.

Antra, viepatavusiai teologinės valstybės koncepcijai jis priepastatė pasaulietinės valstybės koncepciją ir aikino, kad politinės veiklos pagrindas yra konkretūs interesai, ypač turto siekimas ir savisaugos instinktas. Todėl jis patarė valdovams inaudoti iuos ˛monių polinkius, o taip pat jėgą ir gudrumą, siekiant savo tikslo: “Politikoje reikia būti lape, kad pamatyti spastus, ir liūtu, kad sumuti vilkus”.

Trečia, labai svarbus Machiavelli nuopelnas yra tai, kad jis aikiai atskyrė valstybę ir visuomenę, kurias jo pirmtakai sutapatindavo. Valstybė - tai ne polis, alis ar visuomenė, o ypatinga politinė organizacija, arba valdymo organų sistema. Todėl jis pirmas pradėjo analizuoti visuomenės ir valstybės vystymosi dėsningumus ir sąryį.

Ketvirta, Machiavelli priėjo ivados, kad konrkečių valstybės formų įvairovę sąlygoja kovojančių jėgų balansas, jų tikslai, visuomenės organizacija ir įstatymų pobūdis. Čia jau galima kalbėti apie sociologinę politinio proceso analizę.

Penkta, Machiavelli pabė˛ė, kad valdymo formų keitimasis yra nuolatinis procesas. “Nuolat besikeisdamos, visos valstybės paprastai pereina i tvarkos būklės į betvarkę, o paskui grį˛ta i betvarkės prie naujos tvarkos”.

eta, visų svarbiausių Machiavelli teiginių pagrindas yra situacijos sąvoka - reliatyvi ir dinamika padėtis, neturinti nieko bendra su absoliučiomis ir statikomis antikinių ir viduram˛ių autorių kategorijomis. U˛ erdvės ir laiko ribų nėra jokios idealios santvarkos, yra tik santvarka, adekvatika situacijai. Panaiai anot Machiavelli nėra gerų ir blogų metodų valdyti ˛mones, yra tik būdai, adekvatiki arba neadekvatiki situacijai.

Machiavellio po˛iūriai į politiką da˛nai vertinami kaip cinizmas, nesiskaitymo su priemonėmis apologetika. Terminas machiavellizmas tapo politinio cinizmo ir neirankumo sinonimu, o pats Machiavelli neretai buvo laikomas ėtonu.

Jean Baudin (1530-1596) traktate eios knygos apie valstybę suformulavo pasaulietinę suvereniteto sąvoką, ilikusią iki ių dienų. Jo nuomone, suverenitetas yra “absoliuti ir am˛ina vald˛ia, priklausantti valstybei”. Pirmas suverenaus valdovo po˛ymis yra galia deklaruoti įstatymus, privalomus visiems piliečiams, ir būtent i teisė apjungia kitas suvereniteo teises ir ypatybes: teisę skelbti karą ir sudaryti taiką, per˛iūrėti teismų psrendimus, skirti bet kokio lygio valdininkus, nustatinėti mokesčių dydį, pinigų vertę ir t.t. Piliečius sieja vienas būtinas bruo˛as - paklusnumas suverenui, visi kiti bendrumo po˛ymiai - kalba, religija, vietiniai papročiai ir t.t - nėra būtini. Baudinas labai aikiai skyrė valstybę kaip suverenios galios turėjimą, ir vald˛ią - aparatą, per kurį ta galia realizuojama. Pati valstybė - tai teisinis valdymas, kurio tikslas yra garantuoti ˛monių teises ir laisvę. Monarchijoje karaliaus vald˛ią, taip pat mokesčių apimtį, turi apriboti luomų atstovai.

Naujieji laikai

Thomas Hobbes (1588-1679) daugelio laikomas iuolaikinės politiologijos kaip mokslo pradininku. Svarbiausieji jo darbai: Human Nature, or the Fundamental Elements of Policy; De corpore politico, or the Elements of Law, Moral and Politic (1650), De cive (Apie pilietį, 1642) ir kt., reikmingiausias veikalas Leviathan, or The Matter, Forme and Power of a Commonwealth, Ecclesiastical and Civill (Leviatanas, arba Ba˛nytinės ir pasaulietinės valstybės med˛iaga, forma ir vald˛ia, 1651).

Hobbeso filsofiją, kurioje centrine sąvoka buvo visuotinis gamtos faktas - mechanikas judėjimas ir jo dėsniai, galima apibūdinti kaip materializmą. Jis tvirtino, kad valstybė yra rezultatas sutarties, kurią ˛monės sudarė tarpusavyje, siekdami garantuoti taiką ir saugumą. Nesantaika ir aistros kyla siekiaņt vald˛ios, turtų, ˛inių ir garbės. “Kada ˛monės gyvena be vald˛ios, kuri visiems jiems įkvėptų baimę, jie yra karo būklėje, ir tai yra karas kiekvieno prie kiekvieną”.Vadovaudamiesi savisaugos motyvu ˛monės perdavė valdovui dalį savo teisių, tačiau u˛ tai įpareigojo jį palaikyti taiką ir gerovę. itokį teisių perdavimą Hobbes vadino sutartimi (contract). Vald˛ią jis tapatino su jėga, nes “susitarimai be kalavijo tėra ˛od˛iai ir apskritai neturi galios apsaugoti ˛mogų”. “Vienintelis būdas įsteigti tokią bendrą vald˛ią, kuri įstengtų apginti ˛mones nuo svetimalių įsiver˛imo, neleistų jiems skriausti vienas kito ir u˛tikrintų jiems tokį saugumą, kad jie galėtų misti savo triūsu ir ˛emės vaisiais ir gyventi patenkinti - tai sutelkti visą vald˛ią ir galią vieno ˛mogaus arba ˛monių susirinkimo rankose; kitaip tariant, paskirti vieną ˛mogų ar ˛monių susirinkimą atstovauti jiems Kai itaip atsitinka, tai daugybė ˛monių, itaip susivienijusių viename asmenyje, vadinami valstybe, lotynikai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, jei kalbėsime pagarbiau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime būti dėkingi u˛ taiką ir mūsų apgynimą” (FICh, 1986, p. 267). Hobbeso nuomone, “valstybė yra vienas asmuo, u˛ kurio veiksmus dėl tarpusavio susitarimo vienas su kitu tapo atsakinga did˛iulė dauguma ˛monių, kad jis galėtų taip panaudoti visų jų galią ir iteklius, kaip jam atrodys naudinga jų taikai ir bendram gyvenimui”.

Hobbes buvo absoliučios monarchijos alininkas ir kategorikai atmetė bet kokį vald˛ios pasiskirstymą. Jis buvo įsitikinės, kad piliėčių polinkis patiems vertinti vald˛ios veiksmus gali atneti tik ˛alą. Jo filosofija buvo individualizmas: yra tik individai, kurie siekia gerbūvio ir saugumo, o tokios sąvokos, kaip visuomenės gėris, bendra valia yra tik fikcijos.

Daugeliu at˛vilgių prieingus po˛iūrius dėstė John Locke (1632-1704). Jo nuomone prigimtinė būklė nėra kiekvieno kova prie kiekvieną, o atvirkčiai - “taikos, geros valios, tarpusavio pagalbos ir saugos” būklė. Siekdami geriau apsaugoti savo prigimtines teises, ˛monės vienijasi į bendruomenę, politinę visuomenę susitarimo pagrindu. Aukčiausia yra įstatymų leid˛iamoji vald˛ia, tačiau ir jos kompetencija turi būti ribota (pav., ji negali atimti nuosavybės be sutikimo). Ji nustato vykdomosios vald˛ios kompetenciją. Valstybė turi tarnauti visuomenei, gindama jos prigimtines teises isaugoti gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. “Pagrindinis ir svarbiausias tikslas ˛monių, susivienijusių į valstybę ir paklūstančius vyriausybės vald˛iai, yra savo nuosavybės isaugojimas”.Jei vald˛ia nevykdo ių funkcijų, tauta ne tik gali, bet ir privalo ją nuversti ir sukurti naują vyriausybę. Tokiu būdu Locke suformulavo konstitucinės monarchijos ir liberalizmo pagrindus.

Charles Louis Montesquieu (1689-1755). Apie įstatymų dvasią (De l’Esprit des Lois, 1749) - vienas i ˛ymiausių klasikinės politinės minties kūrinių. ioje knygoje jis vysto sociologinę vald˛ios ir teisės teoriją, parodo, kad jų struktūra priklauso nuo tautos gyvenimo sąlygų: klimato ir dirvo˛emio, veikiančius mentalitetą, menų ir ekonomikos būklės, psichinio ir moralinio temperamento, politinės santvarkos formų, įpročių. Svarbiausias jo tikslas buvo isiaiskinti, kokios sąlygos reikalingos laisvės isaugojimui.

Montesquieu atmetė madingą tais laikas sutartinę valstybės kilmės teoriją ir skaitė, kad valstybė yra karų idava. Laisvė ir lygybė jo nuomone yra baziniai ˛mogaus prigimties bruo˛ai ir todėl pagrindinis teisės, o kartu ir “valstybinio proto” (raison d’etat) altiniai. Laisvę jis suprato kaip protingos sutarties būklę ir skyrė ją nuo nepriklausomybės: “valstybėje, kurioje yra įstatymai, laisvė reikia galimybę daryti tai, ko reikia norėti, ir nebūti verčiamam daryti tai, ko nereikia norėti”. Laisvė galima tik tokioje valstybėje, kurioje veikia vald˛ių atskyrimo principas, kurį jis dėsto XI knygoje, pasiremdamas Anglijos politinės sistemos interpretacija. io principo u˛uominų galima į˛velgti jau Platono mirios santvarkos, apraytos Įstatymuose, ir Aristotelio koncepcijose, tačiau Montesquieu pirmas aikiai suformulavo vald˛ių atskyrimą į tris akas, kiekviena i kurių apribojama juridikai ir funkcionuoja kaip atsvara vald˛ios organų sistemoje: “Kad nebūtų galimybės piktnaud˛iauti vald˛ia, reikalinga tokia tvarka, kuriai esant skirtingos vald˛ios sulaikytų viena kitą Jeigu įstatymų leidimo ir vykdomoji vald˛ia bus vieno asmens ar įstaigos rankose, laisvės nebus Nebus laisvės ir tuo atveju, jei teisminė vald˛ia neatskirta nuo įstatymų leidimo ir vykdomosios vald˛ios”. Detaliai skirtingų vald˛ių sąveikos Montesquieu neanalizavo ir neabsoliutizavo jų atskyrimo, pa˛ymėdamas, kad legislatyvinė vald˛ia privalo atsi˛velgti į vykdomosios vald˛ios poreikius ir turi naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis, o vykdomoji vald˛ia isaugoja veto teisę įstatymų leidimo sferoje.

Bene svarbiausiu XVIII-XIX a. politinės minties vystymosi rezultatas buvo liberalizmo susiformavimas. Plačiau liberalizmas nagrinėjamas skyrelyje apie politines doktrinas. Čia gi svarbu pa˛ymėti, kad liberalizmas ypač intensyviai vystėsi Anglijoje. Ypatinga reikmę formuluojant liberalizmo doktriną turėjo teisininko Jeremy Benthamo Fragmentas apie vald˛ia (Fragment on Government), kuriame isakoma mintis, kad vald˛ios pagrindas yra ne susitarimas, o ˛monių poreikiai, pirmiausia jų laimės siekimas, ekonomistų Adamo Smitho Tautų turtas (Wealth of nations), Davido Ricardo Politinės ekonomijos principas (Principles of Political Economy, 1817), suformulavusių principą laissez faire - valstybės nesikiimo į rinkos ekonomiką normą. Galiausiai John Stuart Mill esė Apie laisvę (On Liberty, 1859), Apie atstovaujamąją vald˛ią (Considerations on Representative Government) suformulavo svarbų liberaliniį principą, kad ˛mogus, prisilaikantis skirtingos nuomones, turi teisę būti įtikintas, tačiau negali būti visuomenės, bet kokios daugumos, verčiams keisti savo po˛iūrius.

Amerikos politinė mintis

Thomas Jefferson (1743-1826), Virginijos advokatas, Nepriklausomybės deklaracijos (1776 07 04) autorius (tada jam buvo 33 metai), vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu (1801-1809).

JAV nepriklausomybės deklaracija prasideda ˛od˛iais: “Mes skaitome akivaizd˛iomis tiesas: kad visi ˛monės yra sutverti Kūrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad ių teisių isaugojimui ˛monės sukuria vyriausybes, kurių teisinga vald˛ia grind˛iama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pa˛eid˛ia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką”. Tai buvo pirmas ˛monijos istorijoje juridinis dokumentas, įtvirtinęs liberalizmo, tautos suvereniteto ir ˛mogaus teisių principus kaip politinio gyvenimo normą. Deklaracija tapo pavyzd˛iu Prancūzijos 1789 m. ˇmogaus ir piliečio teisių deklaracijai ir orientyru demokratiniams judėjimams visame pasaulyje.

James Madison (1751-1836), vienas i JAV konstitucijos projekto autorių ir artimiausių Jeffersono padėjėjų, ketvirtasis alies prezidentas (1809-17), gilus civilinės teisės ir konstitucinės teorijos ˛inovas. Jo did˛iulis nuopelnas yra tai, kad juridikai įtvirtino Nepriklausomybės deklaracijoje paskelbtus principus, sukūrė konkretų vald˛ių atskyrimo principą, ypač legislatūros, egzekutyvos ir teisinės vald˛ios balansą. Iki iol reikmingi jo suformuluoti rinkimų pravedimo principai, ma˛umų teisių ir laisvių garantijos. JAV konstitucijoje taip pat pirmą kartą aikiai apibrė˛ta federalinės vald˛ios ir valstijų kompetencija.

Dominavusi XVII-XVIII ą. liberalinė demokratinė kryptis aikiai atspindėjo augančio trečiojo luomo siekimus, nesuderinamus su absoliutizmu. Atokiai stovi radikali demokratinė pakraipa, asocijuojama su Jean-Jacques Rousseau (1712-1778) vardu.

Jo traktatas Visuomenės sutartis, arba politinės teisės principai prasideda ˛od˛iais: “ˇmogus gimsta laisvas, tuo tarpu jis visur supančiotas”. Skirtingai nuo kitų vietimo epochos mąstytojų, Rousseau kritikai ˛iūrejo į proto galimybes, skaitė, kad protas yra griaunantis, nes naikina pagarbą, ir labiau vertino jausmus ir moralinę intuiciją. Jo ˛od˛iais, “mąstantis ˛mogus yra sugadintas gyvūnas”, mokslas - tučio smalsumo vaisius, atimantis tikėjimą. Grynos moralinės dorybės būdingos paprastai liaud˛iai.

Jo nuomone ˛monių bendruomenė yra svarbiausias dorinantis veiksnys, nes i jos individai gauna savo moralinius ir dvasinius sugebėjimus ir tampa ˛mogiki. I čia pilietybės sąvokos svarba. Rousseau postuluoja bendros visų piliečių - bendruomenės narių aukčiausiąją valią, kuriai turi besąlygikai paklusti kiekvienas, ir kartu kalba apie neatimamas individo teises. Taip atsirado laisvės paradoksas: “jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai, visas organizmas privers jį tai padaryti; itai reikia, kad jį jėga privers būti laisvą”.

Bendroji valia, anot Rousseau, yra visada teisinga. Aukčiausia vald˛ia priklauso tik tautai ir negali būti atstovaujama, deleguota kokiom nors instancijoms ar institucijoms. “Liaudies deputatai nėra ir negali būti jos atstovais, jie yra tik įgaliotiniai, jie negali priimti jokių galutinių sprendimų. Bet koks įstatymas, jei jo nepatvirtino betarpikai pati liaudis, yra negaliojantis, tai apskritai ne įstatymas.”Vienintelė laisva vald˛ia yra tiesioginė demokratija, įstatymai turi būti priimami plebiscito būdu. Tokiu būdu vald˛ia tampa liaudies valios įsikūnijimu, jokios garantijos prie suverenią vald˛ią nėra reikalingos.

tokią laisvės ir vald˛ios sampratą labai pamėgo radikalai (Robespierre: “Mūsų valia yra bendroji valia”), nacistai ir komunistai (“Partijos valia - liaudies valia”).

Utopinis socializmas

Thomas More (1478-1535) politinėje satyroje Utopia (1516) vaizduoja idealią valstybę, kurioje nėra privačios nuosavybės, visi darbingi piliečiai u˛siima fiziniu darbu, o valdininkai renkami liaudies ir atsiskaito prie ją. Valstybės galva yra renkamas kunigaiktis, kuris, kaip ir kiti funkcionieriai, yra skaitomas liaudies tarnu. Gamybą ir prodktų paskirstymas yra iimtinėje valstybės kompetencijoje. More manė, kad visų blogybių prie˛astis yra privati nuosavybė, aristokratijos ir dvasininkijos parazitizmas, o valstybė yra ne kas kita, kaip “savotikas sąmokslas turtuolių, valstybės vardu ir prisidengdami ja ginančių savo asmeninę naudą”. Panaaus modelio visuomenę pavaizdavo Tommazo Campanella (1568-1639) “Saulės mieste”, kur viskas bendra (net drabu˛iai), visi be iimties dirba (po 4 valandas).

Henri Saint-Simon (1760-1825) siūlė įgyvendinti principą: dvasinė vald˛ia - mokslininkams, pasaulietinė - verslininkams, o liaud˛iai - teisė rinkti valdovus. Politikos vaidmuo tokioje visuomenėje būtų suma˛intas iki minimumo ir apsiribotų gamybos valdymu. Jis skaitė, kad įvesti tokią santvarką galima be revoiliucijų, apsiribojant feodalų nualinimų nuo vald˛ios ir jos perdavimu pramoninkų Sąjungai. Konkrečius visuomenės pertvarkymo projektus, turinčius garantuoti “did˛iausią naudą did˛iausiam skaičiui ˛monių” jis siūle įvairiems Eropos alių karaliams, tačiau tie jais nesusideomėjo.

Francois Marie Charles Fourier (1772-1837) įsivaizdavo, kad ateityje ˛monės gyvens falangose - agrarinėse pramoninėse draugijose, kurių nariai (1500 ˛monių) kartu gyvens dideliame name, 5/12 pajamų skirs darbo u˛mokesčiui, 3/12 - kapitalui, 4/12 - talentams. Bet kokia politiką jis skaitė berg˛d˛ia ir tvirtino, kad nei respublikinė valdymo forma, nei visuotinė rinkiminė teisė nepakeis egzistuojančios tvarkos ir nepagerins darbo ˛monių padėties.

Anglas Robert Owen (1771-1858) taip pat dėl visų blogybių kaltino privačią nuosavybę ir manė, kad kapitalizmą neivengiamai pakeis nauja santvarka. Jis siūlė ir bandė organizuoti darbo bendrijas - komunas, arba komunistines gyvenvietes ir svarbiausiu politiniu u˛daviniu skaitė profsąjunginio ir kooperatinio judėjimo vystymą. Jo numone, sukurti naują visuomenę galima revoliucingai pakeitus ˛monių sąmonę ir pritraukiant turtingus ir įtakingus ˛mones.

3. VALDˇIA

Ji - pagrindinė politikos ais. Kova dėl vald˛ios nuo seniausių laikų yra politikos centre, su vald˛ia, teise disponuoti ˛monių, finansiniais, materialiniais ir kitais resursais neatsiejamai suritas reikmingų sprendimų priėmimas praktikai kiekvienoje sferoje: ūkio, vietimo, kultūros, mokslo, tarpatutinėje. Vald˛ia da˛nai yra sutapatinama su politika. Bandymai isiaikinti, katra i jų atsirado anksčiau beveik neivengiamai baigiasi ivada, kad politika yra vald˛ios prie˛astis, o vald˛ia - politikos prie˛astis. Vald˛ia yra viena i svarbiausių ir seniausių politinių ˛inių problemų, lieratūros ir meno temų. Neatsitiktinai ˛ymus XX am˛iaus JAV sociologas T.Parsons vald˛ios reikmę politikoje palygino su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Net daugiau negu pinigai, vald˛ia yra uniiversali priemonė, įgalinanti pasiekti bet kokį tikslą - nuo lovės ir asmeninio praturtėjimo iki bandymų nukariauti kitas alis arba padaryti savo krato gyventojus socialinio eksperimento objektu. Todėl vald˛ia daugiau negu pinigai yra kovos tarp individualių ˛monių ir tarp atskirų grupių prie˛astis. Būtent dėl vald˛ios kyla pilietiniai karai, neretai vykdomas genocidas - fizinins ˛monių naikinimas. Paskaičiuota, kad vidaus konfliktuose XX am˛iuje ˛uvo apie 130 milijonų ˛monių, tame tarpe Sovetų Sąjungoje (nuo 1917 m.) - 55 milijonai, Kinijoje (nuo 1923 m.) - 49, Kambod˛oje (1975-79 m.) - 2, Turkijoje (1909-1918) - 1,8 mln., Vokietijoje (nuo 1933 m.) - 762 tūkst. ˛monių.

Labai da˛nai vald˛ia yra sutapatinama su jėga, ir neatsitktinai daugelyje kalbų abi sąvokas ireikia tas pats ˛odis: anglikas power, prancūzikas pouvoir, vokikas Macht, nors siauresne prasme, kalbant apie valstybinės vald˛ios organus iose kalbose atitnkamai vartojami ˛od˛iai authorities, autorites, Behörde. Tačiau vald˛ia ne būtinai yra vien jėga ir prievarta ir ją būtų klaidinga vertinti iimtinai kaip neigiamą reikinį. Be vald˛ios neįmanoma yra jokia organizuota veikla, pradedant nuo spektaklio ar kinofilmo pastatymo, sportinių var˛ybų pravedimo ir universitetų veiklos ir baigiant piliecių saugumo palaikymu, ekonomikos valdymu, visuomeninių konfliktu sprendimu. Be vald˛ios negali egzistuoti jokia bendrija, nei pirmykčių ˛monių būrelis, nei tuo labiau iuolaikinė visuomenė.

Priklausomai nuo po˛iūrio (approach) apie kuriuos kalbėta pirmame skyrelyje, vald˛ios fenomenas yra interpretuojamas įvairiai. Biheivioristiniu po˛iūriu vald˛ia yra tam tikras elgesio tipas, instrumentalizmas interpretuoja vald˛ią kaip galimybę panaudoti įvairias priemonės, siekiant tam tikro tikslo (statuso, privilegijų, turto), struktūralizmas supranta ją kaip tam tikros rūies santykius tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Bet kokiu atveju vald˛ios fenomenas ireikia nelygybės, dominavimo ir paklusnumo santykius. Asimetriki santykiai tarp ˛monių atsiranda todėl, kad ˛monės dėl įvairių prie˛asčių - i prigimties, dėl paveldėto arba pasiekto statuso - yra nevienodi, skiriasi savo fizinėmis, protinėmis, socialinėmis galimybėmis, ˛iniomis (ypač sugebėjimu orientuotis įvairiose situacijose), charakterio savybėmis. Vieni siekia vadovauti (paskaičiuota, kad tokių ˛monės kiekvienoje visuomenėje sudaro apie 5 procentus), dauguma gi linkusi paklusti. Konkrečiose situacijose lemiančiu faktoriu gali būti kvalifikacija, specializuotas ˛inojimas: “kapitonu” natūralu būti tam, kuris yra labiausiai kompetentingas ioje situcijoje.

Vakarų mokslinėje tradicijoje pirmine vald˛ios forma skaitoma individuali vald˛ia. Ji suprantama kaip galimybę įsakinėti situacijoje, kada tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti. Jonas turi teisę įsakinėti Petrui, o Petras turi vykdyti Jono įsakymus. Analizuojant į interpersonalinės konstrukcijos modelį, nesunku pastebėti, kad vald˛ios fenomenui būdingi keturi elementai: du partneriai (vald˛ios subjektas ir objektas), vald˛ią turinčiojo įsakymas ir tam tikros normos, nustatančios, kad įsakinėjantis turi teisę tai daryti (kitas klausimas, kaip ta teisė įgyta), o tas, kuriam įsakoma, privalo paklusti. Kitaip galima pasakyti, kad vald˛ia prasideda ten, kur informacija, rekomendacija arba sprendimas yra realizuojami, siekiant tam tikro tikslo. Normos riboja ir vald˛ios ribas: orekstrantai privalo klausyti dirigento tik kaip orekstro vadovo (pagrindinai repeticijų ir koncertų metu), eismą reguliuojančiam policininkui mainų vairuotojai ir pėstieji pavaldūs tik kaip judėjimo dalyviai, tuo tarpu kai absoliutus monarchas praeityje daugelyje alių, ypač Rytuose, turėjo beveik neribotą vald˛ią.

Vald˛ia gali būti realizuojama todėl, kad įsakantysis nepaklusnumo atveju gali panaudoti sankcijas: apkulti, atleisti i darbo, u˛dėti baudą, atjungti telefoną, pasodinti į kalėjimą ir t.t. alia baud˛iamųjų sankcijų plačiai naudojamos ir incentyvinės (paskatinamosios) sankcijos: apdovanojimai, premijos, lengvatos ir privilegijos. Realiame gyvenime da˛nai būna, kad formalios institucijos, turinčios teisę įsakinėti toje ar kitoje veiklos sferoje, neturi resursų imtis sankcijų prie nepaklūstančius. Pavyzd˛iui, susilpnėjus valstybinei vald˛iai piliečiai arba firmos gali nemokėti mokesčių, nelabai bijodamos, kad bus nubaustos. Todėl efektyvus vald˛ios funkcionavimas priklauso nuo to, kiek visuomenė, paskiros institucijos ir piliečiai priima normas, reguliuojančias vald˛ios santykius.

Vald˛ios formos

Skirtinos dvi vald˛ios formos: potenciali (implicitinė) ir reali (manifestuojama). Reali valdz’ia pasireikia, kai atiduodamas ir vykdomas konkretus įsakymas ar nurodymas: policininkas duoda ˛enklą vairuotojui sustoti, vadovas įsako (arba paprao) darbuotoją paruoti kokį nors dokumentą. Potenciali vald˛ios būklė yra galimybė panaudoti sankcijas, jeigu padaryti kokie nors veiksmai, nepageidautini vald˛ios subjektų po˛iūriu, arba atvirkčiai, apdovanoti u˛ norimus veiksmus. Potencialioje būklėje vald˛ios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo autoriteto: kuo vald˛ia autoritetingesnė, tuo ji efektyvesnė. Būtent ia prasme Vakarų kalbose vald˛ia kaip autoritetas (authority) skiriama nuo vald˛ios kaip galios arba jėgos (power).

Abi vald˛ios formos egzistuoja ir veikia visuose lygiuose: visuomeniniame (gyvenvietė, miestas, rajonas, visa alis), asociatyviniame, t.y. įvairiuose susivienijimuose (darbo kolektyvuose, visuoomeninėse organizacijose, politinėse partijose) ir privačiame (ma˛ojoje grupėje, eimoje). Visuomeninio ir asociatyvinio lygio vald˛iai būdinga pirmaidės pavidalo struktūra: ˛emesnės vald˛ios instancijos paklūsta auktesnėms.

Vald˛ia gali būti oficiali (legali) arba neoficiali (nelegali). Legalios vald˛ios sfera ir kompetencija apibrė˛ta įstatymuose, tuo tarpu kai nelegali vald˛ia oficialiai nęgzistuoja ir todėl jos galia (power) faktikai yra nekontroliuojama. Pavyzd˛iui, mafiozinės grupės įvairiose alyse kontroliuoja įvairias visuomenės gyvenimo sferas, ypač ūkinę veiklą ir poilsio industriją (restoranus, kazino), renka mokesčius, taiko baud˛iamąsias sankcijas (iki pat mirties bausmės). Yra ˛inoma atvejų, kai nelegali vald˛ia tampa jėga, galingesne u˛ valstybę (nakotikų verslininkai Venecueloje, ginkluotos grupės Čečėnijoje).

Politinė vald˛ia

Priklausomai nuo funkcionavimo srities skiriama politinė ir nepolitinė (asmeninė, teisminė ir kt.) vald˛ią. Nepolitinė vald˛ia būdinga gamybos sferai, korporacijoms, įstaigoms, giminystės grupėms (taip pat pirmyktėje visuomenėje) ir pan. Politinė vald˛ia pirmiausia reikia politinį dominavimą. Jos pagrindinis tikslas yra formuoti ir kontroliuoti visuomenės politinę sistemą, politinį gyvenimą ir politinius santykius tarp visuomenės ir valstybės, tarp įvairių socialinių ir teritorinių gyventojų grupių, partijų ir t.t. Politinės vald˛ios subjekto galia ne visada apima visa visuomenę: tai gali būti teritorijos dalis, arba dalis piliečių (studentai, pensininkai, savo partijos nariai). Be to, ji gali apsiriboti galimybe daryti įtaką, priimant politinius sprendimus. Pavyzd˛iui, opozicinė partija, jeigu ji turi pakankamą vietų skaičių parlamente, negali “prastumti” savo įstatymo projekto, tačiau gali u˛blokuoti valdančiosios partijos siūlomą variantą, ir todėl gali arba priversti ją iekoti kompromisinio sprendimo, arba gauti kompensaciją kitokia forma (pav., partija N balsuoja u˛ biud˛etą su sąlyga, kad jos atstovui bus duotas ministro portfelis).

Kaip ir bet kokios kitos vald˛ios formų santykiuose, politinės vald˛ios subjektas negali nesiskaityti su objekto jėga, jo sugebėjimu nepaklusti. Todėl politinė vald˛ia yra ne tik (o iuolaikinėse pilietinėse visuomenėse ir ne tiek) dominavimas, bet ir tam tikras konsensas, susitarimas kad bus skaitomasi su visų suinteresuotų sluoksnių ir grupių interesais. Vald˛ia iuolaikinėje visuomenėje sutapatinama ne tik su jėga, bet ir su autoritetu. Todėl jai būdingos dvi dichotomijos: (a) viepatavimas - paklusnumas, (b) vadovavimas - sutikimas. Pirmąją ireikia normos, apibrė˛iancios, kas galima ir kas negalima, kas teisinga ir kas neteisinga. Vadovavimo pagrindinės apraikos yra organizavimas, kreipimasis, įtikinimas.

Pilniausia politinės vald˛ios forma yra valstybinė vald˛ia. Svarbiausias jos bruo˛as yra virenybė, visuotinumas (veikia visos visuomenės vardu), jos sprendimų ir potvarkių privalomumas visai visuomenei, platus naudojamų priemonių spektras. Teorikai, valstybinės vald˛ios sfera yra neribota. Daugelyje alių, valstybinė vald˛ia savo noru apriboja savo veiklos sferą, kitose alyse, ypač totalitarinių re˛imų sąlygomis valstybinė vald˛ia kontroliuoja ne tik visas pagrindines visuomeninio gyvenimo sferas, bet ir asmeninį piliečiuu gyvenimaa.

Daugumas politologų vienu svarbiausių valstybinės vald˛ios bruo˛ų skaito monopolinę teisę panaudoti jėgą. Tą mintį buvo isakę dar Machiavelli ir Hobbes, o smulkiau ją ivystė vienas ˛ymiausių XX am˛iaus sociologų Max Weber. Vistik iuolaikinės valstybinės vald˛ios efektyvumo pagrindas yra ne jėgos panaudojimo galimybė, o autoritetas.

Valstybinė vald˛ia skirstoma į įstatymų leid˛iamąją (legislatyvą), vykdomąją (egzekutyvą) ir teisminę. Kaip buvo parodyta antrame skyrelyje, ią vald˛ių pasiskirstymo koncepciją ivystė John Locke ir Ch. L. Montesquieu, o praktikai ji anksčiausiai buvo realizuota JAV konstitucijoje (1787 m.). Pastaraisias deimtmečiais priimta kalbėti apie “ketvirtąjf vald˛if” - ˛iniasklaidą, kuri demokratijos sąlygomis tapo efektyviu instrumentu, kontroliuojant kitų vald˛iu akų veiklą, o autoritarinių re˛imų yra valstybės naudojama, auklėjant piliečių lojalumą ir paklusnumą vald˛iai. Mintį, kad spauda (radijo ir TV tada dar nebuvo) yra “ketvirtoji vald˛ia”, pirmas isakė Montesquieu, raęs, kad spauda “ireikia piliečių poreikius, perduoda jų nusiskundimus, demaskuoja piktnaud˛iavimus, verčia visus turinčius vald˛ią laikytis dorybės, dėl ko spaudai u˛tenka parodyti juos visuomenei”.

Vald˛ios pagrindai ir resursai

Primityviose visuomenėse svarbiausias vald˛ios pagrindas buvo jėga, ypač militarinis aunumas. Istoriniu laikotarpiu ikiindustrinėse visuomenėse lemiamu faktoriumi tampa turtas, nors nereti atvejai, kai aukčiausią vald˛ią buvo pasiekę - da˛niausiai karinių gabumų dėka, kareiviai, kilę i ˛emųjų visuomenės sluoksnių. Industrinėse visuomenėse, vystantis ir stiprėjant pilietinei visuomenei, betarpikas ryys tarp turto ir vald˛ios ˛ymiai susilpnėja: turtas nustoja būti vald˛ios garantija, svarbesnę reikmę įgyja organizaciniai ir vadybiniai sugebėjimai. Mūsų laikais labai iaugo informacijos politinė reikmė. Informacinių resursų apimtis, kuriais gali pasinaudoti politikas arba partija, tampa būtina vald˛ios prielaida.

Nagrinėjant vald˛ios pagrindus negalima ileisti i akių ir valdomųjų, arba vald˛ios objektų savybių ir nuostatų. Vieni (o praeityje - daugumas) yra paklusnūs dėl baimės, kurią jiems sukelia valdantieji, jų galios panaudoti prievartą arba kitas baud˛iamasias sankcijas. Baimė kaip pagrindinis vald˛ios ramstis būdinga despotikiems ir totaliariniams re˛imams. Jau gilioje senovėje, antikinėje Graikijoje kur kas svarbesniu vald˛ios pagrindu (alia valdovo ar valdančiosios grupės savybių) buvo skaitomas įsitikinimas. Formuojant palankius vald˛iai įsitikinimus, naudojami įvairūs būdai: plečiant palankią informaciją apie vald˛ią (propaganda), kontroliuojant auklėjimo sistemą, demonstruojant vald˛ios galią ir teisingumą. Svarbią reikmę turi įsitikinimas, kad vald˛ia apsaugo nuo iorinių prieuu, ir demonstratyvinis karinių pergalių efektas. Visa tai ir pasiekimai kitose sferose kartu paėmus sudaro vald˛ios autoriteto pagrindą - vieną svarbiausių, vald˛ios ramsčių, ypač dabartiniais laikais. Stabili ta vald˛ia, kuri ne baimę sukelia, o kuri turi autoritetą. Vald˛ios diskreditacija, susilpne’jus jos represinėms galimybėms neivengiamai veda prie politinės krizės arba net revoliucijos (Prancūzija 1789 m.,Rusija 1917 m., Lietuva 1988-1989 m.ir daug kitų atvejų, )

Kitas svarbus modernios vald˛ios ramstis yra racionalus interesas. Jei daugumas piliečių palaiko vald˛ią ne dėl galimų sankcijų baimės, o todėl kad ji gerai atlieka visuomenei reikalingas funkcijas (palaiko vieąją tvarką ir teisėtumą, garantuoja laisvę, palaiko ūkio ir kultūros vystymąsi ir t.t), tokia vald˛ia yra stabili ir turi geresnes galimybes veikti efektyviai, negu vald˛ia, kuri laikosi jėga ir gyventojų įbauginimu.

Daugumas politiologų skiria čia aptartus vald˛ios pagrindų ir vald˛ios resursų sąvokas. Pastaroji pabrė˛ia arsenalą priemonių, kuriomis naudojasi valstybinė vald˛ia, atlikdama savo funkcijas. Iskirtinos kelios resursų grupės.

1) Ekonominiai resursai reikalingi betarpikai vald˛ios aparato ilaikymui, įvairių sričių (ekonomikos, socialinio aprūpinimo, kultūros, vietimo ir mokslo vystymo) programų vykdymui, vidaus ir iorės saugumo u˛tikrinimui. Pagrindinis įplaukų altinis yra mokesčiai, kuriuos moka piliečiai, korporacijos, firmos, licenzijų idavimas, muitas, daugelyje alių taip pat pelnas, kurį u˛dirba valstybinės įmonės ar ūkio akos (pav., atominė energetika, gele˛inkelio transportas, komunikacijos). I visų itų pajamų sudaromas valstybinis biud˛etas, kuriame tiksliai nurodoma, kaip bus panaudojamos surinktos lėos.

2) Jėgos resursai: armija, policija, teismai, kalėjimai.

3) Socialiniai resursai: presti˛ingos ir/arba gerai apmokamos pareigos valstybiniame aparate, lengvatų ir privilegijų sistema, darbo vietos. Net JAV, kur nėra valstybinių įmonių, federalinė ir valstijų vald˛ia yra did˛iausias darbdavys alyje: valstybinėje tarnyboje u˛imta keliolika milijonų ˛monių.

4) Organizaciniai resursai susidaro i įvairių vald˛ios institucijų ir tarnybų, organizuotų hierarchiku pagrindu. ios rūies resursų efektyvumą nulemia tai, kad valstybinė vald˛ia yra monocentrinė. Atskirų pakopų ar sferų vald˛ios organai turi tam tikrą autonomiją, nes hipercentralizuota valdymo systema, kaip rodo Sovietų Sąjungos ir kitų buvusių komunistinių valstybių patirtis, yra neefektyvi. Tačiau svarbiausius sprendimus, liečiančius vystymosi strategiją, resursų paskirstymo ir perskirstymo principus, valstybės sauguma, biud˛etą ir t.t. priima aukčiausieji vald˛ios organai. Jų sprendimai ir direktyvos yra privalomos visoms ˛emesnėms instancijos, o neretai ir visai visuomenei. Jeigu ˛emesnės instancijos ar visuomenės grupės nevykdo aukčiausios vald˛ios nutarimų ir potvarkių, tai liūdija, kad jos organizaciniai resursai dėl kokių nors prie˛asčių iseko, ir alis tampa beveik nebevaldoma. Taip atsitiko Sovietų Sąjungoje paskutiniais jos egzistavimo metais, sugriuvus Sąjungai - Gruzijoje, Tad˛ikistane, Rusijoje. Organizacinių resursų stoka būdinga daugeliui Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos alių.

5) Informaciniai resursai visais laikais ir visada turėjo ypatinga reikmę bet kokiai vald˛iai. Valstybinė vald˛ia semiasi naudojasi informacija i įvairių altinių, kaip savų (ministerijų ir departamentų, tarp jų saugumo organų ir policijos), taip ir iorinių - nacionalinės ir u˛sieninės ˛iniasklaidos, įvairaus profilio mokslinio tyrimo (tarp jų ir vieosios nuomonės) centrų. Gaunama i skirtingų altinių informacija yra labai nelygiavertė (juolab kad yra nema˛a ir sąmoningos dezinformacijos), todėl jos analizė ir įvertinimas visada buvo vald˛iai problema. Pastaraisiais deimtmečiais ji pasidarė ypač sudėtinga. nes informacijos srautas tapo neap˛velgiamas; jeigu kokia nors tarnyba ir sugeba susipa˛inti ir bent minimaliai apdoroti informaciją i savo veiklos baro, da˛nai ji pasirodo bevertė dėl įvykių ar procesų kitose sferose: investicijos kitoje alyje gali ˛ūti todėl, kad laiku nesu˛inota apie ten brendusį politinį perversmą, numatyta ribota militarinė akcija gali tapti katastrofa (Vietnamo karas, SSRS intervencija Afganistane, karas Čečėnijoje) jeigu duomenys apie oponento karines pajėgas nebuvo sugretinti su informacija apie gyventojų nuostatas ir nuotaikas. Savaime suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis, kai beveik visos alys (iskyrus nebent iaurės Korėją) yra įjungtos į globalinę ekonominę sistemą neįmanoma formuoti jokios nacionalinės ekonominio vystymosi strategijos, neatsi˛velgiant į ekonominius procesus, vykstančius kitose alyse ir pasuuliniu mastu. Dėl visų ių prie˛asčių nuolatinis montoringas, informacijos kaupimas ir analizė darosi svarbiausiu - ir niekada pilnai neinaudojamu - bet kokio lygio vald˛ios resursu.

Informaciniai vald˛ios resursai turi ir kitą svarbų aspektą: siekdama stabilumo ir efektyvumo, vald˛ia privalo skleisti teigiamą informaciją apie savo veikla, formuoti visuomenėje (ir u˛sienyje) pozityvų savo įvaizdį (imid˛ą). Propagandai, arba vieųjų santykių (public relations) vystymui kiekviena vald˛ia skiria daug dėmesio, tačiau jos galimybės iuo at˛vilgiu yra labai skirtingos priklausomai nuo politinio re˛imo tipo. Autoritariniai ir ypač totalitariniai re˛imai grie˛tai kontroliuoja ˛iniasklaidą ir gali u˛drausti bet kokią neigiamo pobūd˛io informacija apie vald˛ią. Spaudos ir ˛od˛io laisvė - būtini demokratijos atributai - padaro ˛iniasklaidą galinga, valstybinės vald˛ios beveik nekontroliuojama jėga. Todėl ˛inisklaida (mass media) neatsitiktinai vadinama “ketvirtąja vald˛ia” (alia legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės). Valstybinės vald˛ios propagandistinės galimybės ypač ribotos Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur valstybė neturi teisės steigti TV, radijo stotis (iskyrus transliavimą u˛sieniui), laikračius, ir visa ˛iniasklaida yra privati.

6) Ideologiniai resursai yra pirmiausia konkrečios visuomenės lūkesčiai, vertybių sistema, politinės nuostatos, pasaulė˛iūra. Vald˛ia pretenduoja į tai, kad ji ireikia ir gina visas ias tautines vertybes. Kartu vald˛ia, ypač esminių socialinių ir politinių pakitimų sąlygomis, formuoja savo ideologiją ir siekia, kad ji būtų priimta visų piliečių. Ideologija yra galingas resursas stabilioje visuomenėje, kur nėra itin atrių socialinių, etninių ir kitokių prietaravimų. Ilgalaikė socialinė įtampa ir atrųs konfliktai sulau˛o pilietinę santarvę, o neivengiamas socialinės arba etninės fragmentacijos yra ideologinis susiskaldymas. Tada vald˛ia susiduria su neisprend˛iama dilema: arba palaikyti kuria nors grupę (ir jos ideologiją) ir tuo pačiu netekti kitų grupių bei sluoksniu paramos, arba prisilaikyti virgrupinės, bendros ideologijos ir rizikuoti netekti visų pagrindinių grupių paramos.

Priklausomai nuo epochos, konkrečios situacijos ir visuomenės specifikos įvairių vald˛ios resursų reikmė yra labai nevienoda. Visais laikais ir visur buvo ypač svarbūs informaciniai resursai, kurių reikmė itin padidėjo dabar, kai isivysčiusiose alyse industrinę visuomenę keiča informacinė. Tačiau būta atveju, kai informacijos stoka kompensuojama masinėmis represijomis ir/arba totaline visuomenės gyvenimo kontrole (komunistiniai re˛imai, ypač Sovietų Sąjungoje). Visuomenes gyvenimo sekuliarizacija ir elektroninės ˛iniasklaidos poveikis labai padidino ideologijos kaip resurso reikmę: daugeriopai padidėjus kiekvienam piliečiui prieinamos informacijos apimčiai, palaikyti visuomeninę santarvę darosi itin sunku. Todėl daugelyje valstybių, ypač musulmonų alių, kaip ideologinį ramstį badoma panaudoti religinį fundamentalizmą (grį˛imo prie tikėjimo pagrindu filosofija ir judėjimas) arba nacionalizmą. Jėgos resursai svarbūs autoritarinių re˛imo sąlygomis, tačiau demokratinių alių vidaus gyvenime jų panaudojimas apsiriboja vieosios tvarkos palaikymu (ypač vykstant svarbiems futbolo mačams) ir kova prie nusikalstamumą.

Politinės vald˛ios legitimumas (teisėtumas)

Vald˛ia yra visuomenės skaitoma teisėta, jeigu ji įsitvirtina būdais, priimtinais iai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma piliečių skaito privalomomis. iuo at˛vilgiu įvairiais laikas ir įvairiose visuomenėse vald˛ios teisėtumo kriterijai buvo labai skirtingi.

Max Weber, nuodugniai tyrės vald˛ios fenomeną, iskyrė tris pagrindinius vald˛ios legitimumo altinius: tradiciją, charizmą, racionalų teisinį pagrindą.

Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypač būdinga monarchijoms: karalius valdo todėl, kad taip buvo “nuo senovės”. is legitimumo tipas gali būti svarbus stabilumo faktorius: valdančiosios dinastijos egzistuoja imtmečiais, o atskirais atvejais net apie tūkstantį metų.

Charizma (graik. “dievo dovana”) reikia politinio vadovo labai aukta populiaruma ir autoriteta, juo daugumas ˛monių vos ne aklai tiki. Da˛niausiai tokie vadai atsiranda, vykstant svarbiems posūkiams visuomenės gyvenime, ypač revoliucijų ir tautinio isivadavimo judėjimo sąlygomis. Charizmatinio tipo vadais da˛nai skaitomi Mahatma Gandhi ir D˛avaharlalas Nehru Indijoje, Mao Tsetungas Kinijoje, Sukarno Indonezijoje, Aun Sangas Birmoje (iuolaikinė Myanma), ajatola Chomeini Irane, George Washingtonas ir Abrahamas Lincolnas JAV, Simonas Bolivaras Pietų Amerikoje. Charizma yra grynai asmeninis politinis kapitalas, jo neįmanoma perduoti jokiam įpėdiniui. Todėl, jeigu charizmatinis lyderis kokiu nors iimtiniu bųdu ir ilgam tampa alies ar vyriausybės vadovu, po jo mirties beveik neivengamas arba nestabilumo periodas, arba įsitvirtina autoritarinis (neretai karinis) re˛imas.

Racionalus teisinis pagrindas kaip vald˛ios altinis reikia, kad vald˛ia formuojama remiantis racionaliais ir visuotinai visumenės pripa˛intais įstatymais. Daugumoje iuolaikinių alių tai pasiekiama, renkant atstovaujančius įstatymų leidybos organus (parlamentus), o prezidentinėse respublikose - taip pat ir prezidentus. Teisinis legitimumas pastaraisias deimtmečiais tapo priimta visame pasaulyje norma, todėl net diktatūros tipo ir autoritariniai re˛imai praktikuoja parlamentinius ir prezidentinius rinkimus (tačiau vengiant bet kokios konkurencijos), arba per kontroliuojamą referendumą i anksto nustato ilgą prezidento valdymo periodą (taip buvo padaryta buvusiose sovietinėse Centrinės Azijos respublikose).

Visais atvejais piliečių akyse bene svarbiausiu legitimumo kriterijumi yra rezultatai: ˛monės paklūsta vald˛iai ir pripa˛įsta jos autoritetą todėl, kad valstybė u˛tikrina vidinį ir iorinį saugumą, palaiko tvarką, daugelyje aliuu taip pat garantuoja bent minimalias gyvenimo sąlygas. To dėka legitimumą įgyja re˛imai, kurių teisėtumas prad˛ioje yra dvejotinas, arba jo apskritai nėra (pav. Hitlerio faistinis re˛imas)

Politinės vald˛ios funkcijos

Vald˛ia nėra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kurių jokia visuomenė negalėtų egzistuoti. Tokių funkcijų labai daug (plačiau jos nagrinėjamos skyrelyje apie valstybę), tačiau jas galima sujungti į dvi pagrindines grupes.

Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinė vald˛ios funkcija, apimanti visą visuomenę ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenės mastu, taip ir atskirose sferose į valdymo funkcijas įeina (a) neivengiamai ikylančių dėl interesų įvairovės konfliktų reguliavimas ir interesų harmonizacija (idealiai - visos visuomenės labui), (b) veiklos koordinacija, įskaitant ir resursų paskirstymą ir perskirstymą, (c) socialinio, ekonominio, kultūrinio bei politinio visumemenės vystymosi strategijos kūrimas, (d) betarpikas dalyvavimas, vykdant numatytą strategiją ir sprend˛iant ikylančius klausimus.

Antroji tarp bendriausiuu vald˛ios funkcijų yra politinės sistemos optimizacija. Vald˛ia privalo siekti, kad politinė sistema, apjungianti valstybę, politines partijas, judėjimus ir visas politines institucijas, funkcionuotų normaliai, būtų stabili, laiku ir adekvatikai reaguotų į ikylančias problemas. Prieingu atveju neivengiamos chronikos politinės krizės ir nestabilumas, kurių pasekme gali būti politinės sistemos fragmentacija, alies gyvybingumo suma˛ėjimas ir bendras nuosmukis.

4. POLITINĖ VADOVYBĖ IR POLITINIS ELITAS

Anglų kalboje vadovaujančios asmenybės, o taip pat vadovavimo procesas apibūdinami ˛od˛iu leadership, kuris plačiai varojamos politotologiniuose tekstuose. Lietuvikai vartojami skirtingi terminai neretai sukelia keblumų, verčiant i anglų kalbos. Lyderio ir vadovo sąvokos lietuvių kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra irinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis isiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbiausią vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali ir nebūti jo vadovu. Kitas skirtumas yra tai, kad lyderio statusą reikia nuolat patvirtinti. Lyderis gali būti, o gali ir nebūti vadovu, lygiai taip pat vadovas - ne būtinai lyderis. Lyderiai, kaip ir vald˛ia, būdingi visada ir visoms grupėms. Lyderiai yra ma˛ose grupėse, darbo kolektyvuose, regione, alyje, tarptautinėje arenoje.

Lyderio fenomenas

Kompensacinė teorija, pagal kurią vald˛ia ir vadovavimas yra priemonė kompensuoti asmeninį psichologinį deficitą: įvykusias dvasines traumas, neįveiktą, i vaikystės u˛silikusią baimę, pavydą, konfliktų pasekmes. Tai patvirtina kai kurių politinių veikėjų biografijos faktai.

Artima kompensacinei yra psichoanalitinė (S.Freudo, 1856-1939) teorija, kuri teigia, kad siekimas dominuoti yra sublimacijos forma, t.y. tokiu psichiniu procesu, kada afektyvūs poreikiai, pirmiausia seksualiniai, yra transformuojami į socialinę veiklą (arba kūrybą);

Lyderio bruo˛ų teorija (Francis Halton, 1822-1911) aikina vadovavimą ypatingomis lyderių savybėmis;

Struktūrinėje funkcinėje teorijoje (Talcott Parsons, 1902-1979) vadovavimas yra socialinės bendrijos funkcija: lyderis yra ˛mogus, kurį isirenka jo pasekėjai, siekdami tam tikrų tikslų, kitaip tariant, lyderis yra instrumentas grupės rankose;

Situacinė teorija analogikai teigia, kad kyderis yra situacijos, aplinkybių funkcija: kiekviena grupė isirenka sau lyderį, kuris esamomis aplinkybėmis geriausiai atitnka grupės poreikiams.

Sintetinė teorija priima paminetų teorijų pagrindinius teiginius, tačiau dėl to tampa eklektika ir nieko nepaaikina.

Iskyrus atvejus, kada politinis lyderis faktikai yra marionetė arba kompromisinė silpna figūra (parinkta ma˛iausios ˛alos principu), lyderis - tai asmenybė, kuriai vald˛ia yra arba aukčiausia vertybė (vald˛ios iekotojų kategorija), arba universali priemonė pasiekti kitokiems tikslams: politinės sistemos pakeitimo, tautinės nepriklausomybės, socialinių ir ekonominių pokyčių. Lyderiui reikalingos tokios savybės, kaip atsidavimas tikslui, į˛valgumas, sugebėjimas tiksliai įvertinti situaciją ir priimti optimalius sprendimus, mokėjimas įtikinti kitus ˛mones, organizacinis talentas. Max Weber at˛ymėjo, kad politiniam lyderiui reikalingas aistringumas ir altas protas (nes “politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis”), valdingumas. Skirtingi lyderiai turi arba vieną, tačiau labai ireiktą i ių savybių, arba da˛niau kokią nors jų kombinaciją. Pastaraisiais deimtmečiais, isivysčius elektroninei ˛iniasklaidai, nema˛a reikmę įgyja lyderio imid˛as, kurį sukuria politinės reklamos specialistai.

Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su vald˛ios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatikus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą iskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stilaus skiriami autoritariki lyderiai, siekią absoliutizuoti savo vald˛ią ir asmenikai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiki lyderiai, kurie remiasi vadovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą iskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia įgyvendinti bazinį bendrijos mitą, idealų egzistuojančios politinės sistemos modelį), revoliucionieriai (atmeta bazinį mitą ir siekia pakeisti politinę sistemą) ir konservatoriai, siekią ilaikyti status quo. Veiklos sferos at˛vilgiu iskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo būdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytą veiskmų programą). Kombinuojant skirtingus kriterijus sudaromi apibendrinantys lyderių modeliai-portretai:

lyderis - “įkvėpėjas”, arba “vėliavneys”: ryki asmenybė, turinti savitą tikrovės matymą ir įvertinimą bei alternatyvas; io tipo lyderiai nubrė˛ia tikslus, sutelkia aplink save daug pasek’ejų ir nurodo jiemsveiklos kryptis ir būdus; prie tokių lyderių priskirtini M.K.Ganhi, Sun Jatsenas, Martin Luther King.

lyderis - “pranaas” linkęs į mistiką, da˛nai religinio tipo;

lyderis-”tarnas” nepasi˛ymi originalumu, jo pagrindinis privalumas - ireikti grupės interesus, vadovautis jais ir veikti grupės vardu;

situacinis lyderis atsiranda, kai ikyla reikalaujanti sprendimo nauja problema, neįeinanti į funkcionuojančių institucijų pagrindinių interesų sferą; pavyzd˛iui, blogėjant ekologinei situacijai, susiformavo “˛aliųjų” judėjimas ir kartu atsirado situcinių lyderių vakansijos;

lyderis-”prekiautojas” - siūlo savo planus ir, turėdamas įtikinėjimo gabumų, suranda “pirkėjų”, kurie tampa jo alininkais; io lyderio tipas ypač būdingas, vykstant politinei liberlaizacijai, kad politinėje rinką atsiranda liberalios, socialdemokratinės, nacionalistinės, konservatyvios ir kitokios platformos;

lyderis-”gaisrininkas” pasi˛ymi sugebėjimu greitai ir efektyviai veikti kristikose situacijoe arba ikilus konfliktams; pavy˛d˛iu gali būti Rusijos generolo Lebed˛io, tada ėjusio Saugmo tarybos sekretoriaus pareigas, sutartis su Čečenijos rezistentais dėl karo pabaigos.

“vald˛ios iekotojai” - siekia vald˛ios kaip pagrindinio tikslo; tarp jų galima iskirti keletą subtipų:

agitatoriai - nori kontroliuoti kitus ˛mones, aktyviai dalyvauja įvairiose komisijose, konferencijose, kalba susirinkimuose ir mitinguose - visur, kur yra proga įtikinėti ir paveikti klausytojus;

administratoriai labiau linkę dirbti grupėje, įsakinėti, organizuoti.

teoretikai skelbia savo po˛iūrius ir įsitikinimus pareikimų ir deklaracijų forma, da˛nai bando kurti atitinkamas teorijas.

Priklausomai nuo konkrečios situacijos atskirose alyse, nuo kultūros ir mentaliteto ypatybių susiklosto aplinkybės, palankios vienokio ar kitokio tipo lyderio ikilimui. Tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos alių į vald˛ią atėjo autoritarinio tipo lyderiai, tačiau to neįvyko stabilesnėse ir turėjusias senesnes demokratines tradicijas Did˛iojoje Britanijoje, Skandinavijos alyse. Charizmatiniai ir revoliucinio tipo lyderiai atsiranda, keičiantis politinei sistemai, vykstant tautiniam isivadavimo judėjimui. Tačiau pasikeitus situacijai tokio tipo lyderiai labai retai tampa gerais administratoriais (iimtis: D˛. Nehru), ir visuomenei geriau, jeigu jie pasitraukia arba net yra nualinami. Kaip rodo Lenino, Stalino, Mao Cetungo, Fidelio Castro pavyzdys, revoliucionieriai vald˛ioje yra labai pavojingi.

Pagrindinės politinio lyderio funkcijos i esmės artimos vald˛ios funkcijoms, tačiau rykiau ireiktas naujovės elementas:

- diagnostinė: situacijos įvertinimas, svarbiausiu problemų iskyrimas; lyderis privalo rasti atsakymą į klausimus: “Kas ne taip?”, “Ko reikia visuomenei?”

- askriptyvinė ir strateginė: visuomenės vystymosi tikslų nustatymas ir jų pasiekimo kelių formulavimas (programų, konkrečių sprendimų forma)

- organizacinė ir mobilizacinė - mobilizuoti paramą. siekiant u˛sibrė˛tų tikslų, tame tarpe priemonės:

- legislatyvinės,

- mobilizacinės,

- reguliatyvinės,

- koordinuojančios,

- kontroliuojančios.

- komunikatyvinė - įvairių politinių, ekonominių, keltūrinių, regioninių, profesionalinių ir kitokių grupii interesų ireikimas ir prezentacija; atliekama betarpikame bendravime, taip pat renkant, apibendrinant ir platinant informaciją;

- taktinė - konkretaus momento situacijos įvertinimas, iskiriant svarbiausias problemas, politinės elgsenos nustatymas.

Politinis ir valdantysis elitas

Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, da˛niausiai vadinamos elitais (nuo lotyniko eligere - “atrinkti” ir prancūziko elite - “geriausia, atrinkta”). Nuo XVII a. ˛odis buvo vartojamas, kalbant apie aukčiausios kokybės prekes, XIX am˛iuje pradėjo reikti aukčiausias socialines grupes, o iame imtmetyje plačiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai įvairiai: jis gali reikti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę ma˛umą (priepastatomą nekūrybinei daugumai), aukčiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t. Nema˛a politologų skaito į terminą nemoksliniu, pabrė˛dami, kad jis arba sutampa su klasine struktūra ir tokiu atveju neturi naujo turinio, arba pateikia tik paprasčiausią dichotomija “elitas - masės” ir tuo pačiu pernelyg suprimityvina visuomenės struktūrą. Tačiau neginčytina, kad terminas jau pirmoje am˛iaus pusėje įsitvirtino Europos (Italijos, Vokietijos, Prancūzijos), o po Antrojo pasaulinio karo taip pat Amerikos politologijoje.

Valdantįjį elitą sudaro individai, kurie u˛ima dominuojančias, svarbiausias pozicijas įvairose visuomenės gyvenimo sferose. Atitinkamai iskiriamos kelios valdančiųjų elitų kategorijos:

ekonominis elitas - stambaus kapitalo atstovai, did˛ausiu (alies mastu) firmų bankų ir kitų ekonominių obejektų savininkai;

ideologinis arba informacinis elitas - labiausiai ˛inomi ˛iniasklaidos, dalinai auktojo mokslo ir humanitarinių mokslų atstovai;

karinis elitas - generalitetas, auktojo rango karininkai; io elito įtakingumas priklauso nuo visuomeninio gyvenimo militarizacijos laipsnio;

mokslinis elitas;

literatūros ir meno elitas;

kriminalinis elitas: įtakingiausių, kontroliuojančių tam tikras visuomenės gyvenimo sferas, mafiozinių grupių vadovai (cosa nostra, “kriktatėvis” su artimiausiais bendra˛ygiais), kriminalinio pasaulio “autoritetai”;

politinis elitas - nedidelė grupė politikų ir aukčiausio rango valdininkų, betarpikai kontroliuojančių valstybinę vald˛ią ir vadovaujančių visuomenei.

Kai kuriais atvejais susidaro kontrelitai - elitarinio pobūd˛io grupės, kurių nariai nesistengia įsijungti į egzistuojančius elitus, o priepastato save jiems arba siekia kolektyviai jas istumti ir u˛imti jų vietą. Tai da˛niausiai yra įvairūs protesto judėjimai, kultūrinis underground’as, revoliucinės partijos, kai kada taip pat religinės sektos. Kontrelitų egzistavimas neretai lieka beveik nepastebėtas, kol nepąikėja, kad jie tapo įtakinga jėga. Dar 1917 m. pavasarį bolevikai Rusijos imperijoje atrodė esą marginaline grupe, o po pusmečio jie jau įvykdė valstybinį perversmą ir tapo valdančiuoju politiniu elitu. Devintojo deimtmečio pabaigoje Rytų ir Vidurio Europos “socialistinėse” alyse antikomunistinis kontrelitas, apie kurio įtaką buvo galima tik spėlioti, lengvai u˛ėmė komunistinio politinio elito vietą.

Tiksliai apibrė˛ti kiekvieno elito ribas neįmanoma nei teorikai, nei praktikai, ma˛daug aiku tik, kas yra “didieji bosai”, sudarą kiekvieno elito branduolį. Da˛nai yra naudojami formalūs kriterijai: politiniu elitu skaitomi ministrai, parlamento frakcijų ir komisijų vadovai, moksliniam elitui priskiriami tiriamųjų institutų direktoriai, universitetų rektoriai, mokslinių sąjungų vadovai. Tačiau formalūs kriterijai neduoda pilno vaizdo, nes įtakingas politikas ar ˛ymus mokslininkas, nekalbant jau apie meno ˛mones ir raytojus, gali ir neu˛imti jokio vadovaujančio posto. Kitos problemos, ikylančios analizuojant elitus, yra susijusi su tuo, kad elitų (kaip ir vald˛ios) vidinė struktūra yra sudėtinga. Ekonominis elitas apjungia virutinę dalį atskirų ūkio, mokslinis - mokslinių akų elitų, panaiai nacionalinį elitą sudaro stambiausiųjų miestų ir regionų elitų virūnė, tačiau į jį patenka ne visi profesionalinių elitų nariai. Elitų formalizavimo principą plačiai panaudojo sovietinis re˛imas: patikrinti, priimtini re˛imui įvairių sričių ir lygių veikėjai būdavo įtraukiami į nomenklatūros sąraus ir tik tie ˛monės galėjo u˛imti vadovaujantį postą įvairiose sferose. Centrinių ministerijų ir ˛inybų, respublikų, sričių ir didelių miestų bei jų partinių organizacijų vadovai, generalitetas buvo komunistų partijos centro komiteto nomenklatūra, rajoninio lygio vadovai - respublikinių partinių organizacijų nomenklatūra ir t.t.

Elitų formavimosi būdai:

- paveldėjimas buvo ypač būdingas luominėms visuomenėms, kur ˛mogaus padėtis socialinėje ir, ma˛iau, politinėje hierarchijoje priklausė nuo tėvų statuso. iais laikais elitinio statuso paveldėjimas būdingas Rytų alims: kai kur yra ilikusios absoliutinės monarchijos (Jordanija, SAE), neretai paveldimumo mechanizmas funkcionuoja alia konkurencinių principų: Indijoje Nehru eimai priklausė trys premjerministrai: Dz. Nehru, Indira Gandhi, Rad˛ivas Gandhi, ri Lankoje premjerministro Solomono Bandaranaike duktė vėliau u˛emė tą patį postą, Pakistane buvusi premjere Benazir Bhutto yra Zulfikaro Ali Bhutto duktė, buvusi Filipinų prezidentė Quorazon Aquino - opozicijos lyderio Aquino ˛mona. Paveldėjimo mechanizmas veikia ir Japonijoje. “Kauno dienos” korespondentė raė: “Japonijoje vyrauja vadinamoji antrosios kartos politikų karta, politikų gildija primena eimų dinastijas. Ir buvusio, ir dabartinio premjero tėvai buvo nuo vald˛ios vairos nesitraukiančios Liberalų demokratų partijos lyderiai. Antrosios ar net trečiosios politikų kartos atstovams patekti į vald˛ią daug lengviau - i jų nereikalaujama nei ypatingo isilavinimo, nei specifinių įgūd˛ių, kaip kad i pirmosios kartos, turėjusios savo gebėjimais isikovoti postus” (Kauno diena 1998 09 26).

- giminystės ir vedybiniai ryiai

- i valdančiųjų sluoksnių (ypač būdingas autoritariniams re˛imams);

- i visos visuomenės (demokratinėse valstybėse, ypač visuomenėse, kurioms būdingas auktas socialinis mobilumas);

- atviras arba u˛daras atrankos būdas;

-konkurencinis arba nekonkurencinis atrankos būdas;

Politiniai elitai yra vald˛ios subjektai, todėl jų funkcijos yra beveik identikos valstybinės vald˛ios funkcijoms:

- strateginė - perspektyvinių visuomenės vystymosi planų ir politinių programų sudarymas; tai reikalauja aukto profesionalizmo, ry˛tingumo;

- komunikatyvinė - įvairių politinių, ekonominių, kultūrinių, regioninių, profesinių grupių interesų ir poreikių formulavimas ir realizavimas; vykdoma betarpikais kontaktais, o taip pat renkant ir apdorojant informaciją;

- organizacinė - piliečių arba jų atskirų grupiu mobilizavimas, siekiant konkrečių tikslų; organizacinėje veikloje iskirtinos specializuotos funkcijos: legislatyvinės, mobilizacinės, reguliatyvinės, koordinacinės, kontrolinės.

- integratyvinė - visuomenės stabilumo, jos politinės ir ekonominės sistemų stiprinimas, konfliktų prevencija, skirtingų grupių interesų harmonizavimas, politinių jėgų lygsvaros palaikymas.

Elitų teorijos

iuolaikinių elitų teoriju klasikai yra italų mokslininkai Vilfredo Pareto (1849-1923) ir Gaetano Mosca (1858-1941) ir veicaras Robert Michels (1876-1936).

Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896), kurios anglikas vertimas (The Ruling Class) iėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą deimtmečių buvo skaitomas Pareto. “Visose visuomenėse - nuo ma˛iausiai isivysčiųsių, vos pasiekusių civilizacijos aurą iki pačių progressyviausių ir stipriausių - randame dvi klases ˛monių - valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji i jų, visada ma˛iau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja vald˛ia ir naudojasi pranaumais, kuriuos suteikia vald˛ia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas ią mintį, Mosca prieina ivados, kad visais laikais ir visose visuomenėse yra galima tik viena valdymo forma - oligarchija. Vald˛ia pereina nuo vienos ma˛umos kitai, bet niekada - daugumai. Jo nuomone, kuo didesnė visuomenė, tuo ma˛esnis valdančiosios ma˛umos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasiprieinti ma˛umos viepatavimui. Taip yra todėl, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybę. Pastaroji yra tik “konkreti organizacija daugelio elementų, valdančių visuoemenę”, kitaip tariant - instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis “politine formule” - ideologija, kuri pateisina elito dominavimą ir yra įdiegiama į visuomenės sąmonę.

Elito bazė ir viepatavimo pagrindas priklauso nuo visuomenės tipo. Pirmyktėje visuomenėje tai buvo karinis aunumas, vėliau svarbiausią reikmę įgyja mokėjimas manipuliuoti religiniais simboliais. Sekančioje vystymosi pakopoje elitinio statuso pagrindas yra turtas. Galiausiai, labiausiai isivysčiusiose visuomenėse, valdant biuokratijai arba technokratijai, lemiamą reikmę turi specializiuotos ˛inios. Tokiu būdu elitai isirikiuoja chronologine tvarka: karinis, religinis, ekonominis, profesionalinis (merit elite) elito tipas. Tai nereikia, kad įsigalėjus vienam elitui, ankstyvesni dingsta - jie lieka, bet dominuoja vienas tipas. Mosca įveda subelito sąvoką, apimančią vidutinę tarnautojų, mened˛erių, molslininkų klase. “Kiekvieno politinio organizmo stabilumas priklauso nuo io antrojo sluoksnio moralės ir intelekto lygio bei veiklos”.

Laikui bėgant elitas netenka sugebėjimų suteikti daugumai laukiamas paslaugas, arba jos netenka savo vertės, atsiradus kitiems poreikiams, interesams ir problemoms. Todėl vieną valdantįjį elitą pakeičia kitas. Mosca at˛ymi, kad istorijoje veikia dvi tendencijos - aristokratinė ir demokratinė. Tačiau nei pirma, nei antra nenumato masiu vald˛ios - tai yra neįmanoma. Skirtumas yra tik tas, kad aristokratinis elitas yra u˛daras ir nepasipildo ˛monėmis i nęltitinių sluoksnių, tuo tarpu kai demokratika valdančioji ma˛uma pasipildo i visu sluoksnių, kooptuojant tuos individus, kurių psichologinės savybės yra naudingos valdymo tikslais. Vienu i svarbiausių elito pasipildymo kanalų Mosca pripa˛ino demokratinius rinkimus. Tačiau jo nuomone rinkimai nėra instrumentas, leid˛iantis masei kontroliuoti elitą.

Vilfredo Pareto. “Bendrosios sociologijos traktate” (1915-19) - racionalios veiklos ir elitų teorijas. Anot pirmosios, racionalių siekimų pagrindas yra objektyvus neracionalumas ir apskritai neracionalus elgesys būdingas ˛mogaus prigimčiai.

Pareto tvirtino, kad elitui priskirtini ˛monės, kurie turi tam tikras įgimtas savybes. Nepasiekę vadovaujančių postų jie sudaro kontrelitą, arba nevaldantįjį elitą. Valdantieji elitai yra dviejų tipų: vienų viepatavimo pagrindas yra gudrumas (“lapės”), kitų - jėga (“liūtai”). Visi elitai remiasi taip pat derivacijomis, t.y. mitais, arba ideologija. Norint palaikyti socialinį stabilumą, reikia kooptuoti į elitų eiles naujus ˛mones, turinčius elitines savybes, ir imesti netekusius ių savybių. Tačiau itaip nevyksta, nes elitai ne tik siekia ilaikyti įgytas privilegijas, bet ir perduoti jas savo palikuonims. Todėl elito kojybė laikui bėgant blogėja ir kartu auga kontrelitas. Galų gale pastarasis mobilizuoja mases arba ir be jų pagalbos nuverčia sena’jį elitą ir tampa valdančiuoju. Procesas prasideda i naujo, ir taip vyksta be galo. “Istorija yra aristokratijų kapinės”, reziumuoja Pareto savo koncepciją.

Robert Michels. “Politinės partijos. Oligarchinių tendencijų iuolaikinėje demokratijoje sociologinė studija” - remiasi darbininkų ir socialistinių partijų med˛iaga, t.y. analizuoja būtent tas politines organizacijas, kurios ypač kalbėjo liaudies, darbo ˛monių vardu.

Demokratija neįmanoma be organizacijos, nes nėra kitų būdų suformuluoti ir ireikti kolektyvinę valią, realizuoti atstovavimo principą. Didelė masė ˛monių, minia negali priimti jokių sprendimų, lengvai pasiduoda ir panikai, ir nepagrįstam entuziazmui.Todėl būtina perduoti įgaliojimus delegatams, kuie atstovauja masei ir ireikia jos valią. Atsiranda pastovūs lyderiai. Nuo čia organizacijoje pradeda pasireikti oligarchinės tendencijos.

Kuo daugiau organizacijoje narių, kuo sudėtingesnė jos struktūra ir kuo platesnė veikla, tuo didesnė joje pastoviai dirbančių biurokratų vaidmuo, ir atvirkčiai, tuo ma˛esnės eilinių narių galimybės ją kontroliuoti. Biurokratai greitai tampa “lyderiais”. Profesionalių lyderių atsiradimas yra demokratinės organizacijos galo prad˛ia. Kuo galingesnė orgainzacija, tuo labiau jai reikalingas stiprus lyderis. Kovingos revoliucinės partijos tampa diktatorikomis (Lasalle pateisino diktatūrą tuo, kad ji yra vienintelis būdas greitai mobilizuoti narius), net perima karinę terminologija. Organizacijai plečiantis, joje įsigali netiesioginių rinkimų sistema: centrinę vadovybe renka ne eiliniai partijos nariai, o o jų irinkti partijos ar organizacijos suva˛iavimo delegatai. Lyderiai, įgydami darbo komitetuose ir parlamente patirtį, tampa paraktikai nepakeičiami, nes irinkimas trumpam periodui nepasiteisina. Vokiečių socialistų lyderiai Wilhelmas Liebknechtas ir Augustas Babelis ėjo vadovaujančias pareigas vir 30 metų.

Nema˛a dalimi lyderių nepakeičiamumą nulemia tai, kad jie kontroliuoja organizacijos finansus ir spaudą. Did˛iausias pavojus lyderiams - ne eiliniai organizacijos nariai ar rinkėjai, o tarpusavio kova. Revoliucijose būtent lyderiai sunaikina vienas kitą: Dantoną - Robespierrėas, pastarąjį - ilikę dantonistai. Pagrindinėmis nesantaikos tarp lyderių prie˛astimis Michelsas skaite konfliktą tarp ateinan’cių į judejimą į˛mybių ir veikėjų, padariusių karjerą judėjime, socialinę kilmę, am˛iaus skirtumą, horizontalią stratifikaciją.

Ilgai vadovaujant, neivengiamai vyksta lyderių metamorfozė. Jie patiki savo didybe, nepakeičiamumu, pamirta idealius tikslus ir tampa oportunistais, pateisindami naujos taktikos poreikį pakitusiomis aplinkybėmis. Lyderiams būdingas bonapartizmas - individualus viepatavimas liaudies vardu, demokratijos ir autoritarizmo sinteze. Vadas įkūnyja daugumą, todėl prieintis jo valiai nedemokratika. Negalima jo ir pakeisti, nes jis - liaudies statytinis, o liaudis negali prietarauti sau. Bonapartizmas pretenduoja į tai, kad jis tiesiogiai, be tarpinių grand˛ių, ireikia liaudies valią.

Kita svarbus faktorius, nulemiantis oligarchines tendencijas, yra biurokratijos augimas. Panaiai kaip ir valstybė, didelė organizacija ar partija tampa stambiu darbdavių, nuo kurios finansikai tampa priklausomas didelis skaičius tarnautojų: buhalterių, vairuotojų, ˛urnalistų, spaustuvių ir kitų padalinių darbininkų.

Visur organizacijose susidaro siauras vadovaujantis vidinis ratas. Realiai demokratiją anot Michelso galima pavaizduoti tokia schema:

Komitetas __

Funkcionieriai ______

Aktyvūs dalyviai ______________

U˛registruoti nariai __________ ______ ____ ______

Rinkėjai __________ ______ ____ __________ ______ ____ _________

Michelsas smulkiai nagrinėja politinių lyderių bruo˛us. Didelę reikmę, ypač pradinėje stadijoje, turi oratoriniai sugebėjimai. Beveik visi pirmieji socialistų lyderiai buvo puikūs oratoriai, tuo tarpu kai ˛ymus teoretikas Eduardas Bernsteinas, Marxo ˛entas Paul Lafargue netapo lyderiais. Gra˛bilystės dėka minios akyse galima įsigyti beveik neribotą presti˛ą. Mae ypač imponuoja balso stiprumas ir gro˛is, laikysena, proto lankstumas, o kalbų turinys turi tik antraeilę reikmę. Didelį įspūdi miniai daro oratoriaus lovė, klausytojai labai lengvai pasiduoda į˛ymybių įtakai.

Didėjanti organizacija greitai netenka bet kokio revoliucingumo. Radikalizmas sparčiai suma˛eja, kai partija integruojasi į valstybinės vald˛ios institucijas, tačiau neturi realios galimybės tapti valdančiaja. Ta pačia kryptimi ją stumia poreikis plėsti savo socialinę bazę, pritraukti kaip galima daugiau narių ir rinkėjų. Dėl ių prie˛acių keičiasi partijos programa, atsisakoma nuo revoliucinių tikslų.

Michelsas teigia, kad ivengti oligarchijos neįmanoma. Net jei būtų likviduota valstybė, kaip tai numatyta Marxo koncepcijoje, socialinių resursų tvarkymui reikalinga ivystyta biurokratija. Administratorius arba valdininkas, kuris tvarkosi turtais, įgyja ne ma˛esnė įtaką, negu privatus kapitalo savininkas. “Proletariato diktaūra” gali tapti tik oligarchų grupės diktatūra, grup’e, kontroliuojanti vald˛ia darys viską, kad įgytą vald˛ia ilaikyti savo rankose. “Socialistai gali laimėti pergalę, bet socializmas - niekada, nes jis ˛ūs savo pasekėjų triumfo valandą”, - rae Michelsas. “Bet kokia partinė organizacija ireikia oligarchinę vald˛ia, paremtą demokratinių pagrindu Masės niekada realiai nevaldys. Todėl klausimas, kurį reikia svarstyti, yra ne dėl idealios demokratijos galimybės, o apie tai, kiek demokratija yra pageidautina, galima ir realizuojama konkrečiu momentu. Tai yra pagrindinė politinio mokslo problema”.

Pokario teoretikai detaliau analizavo elitus, akcentavo ne tiek psichologinius, kiek sociologinius (Harold Laswell) ir ekonominius faktorius, daugiau dėmesio skyre empiriniams tyrimams. Amerikoje buvo atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad rinkimų mechanizmo dėka masės tam tikru laipsniu kontroliuoja elitus, o atskirų elitinių grupių kova u˛ vald˛ią sukuria tam tikrą jėgų balansą ir apriboja dominavimo galimybes. Politika tokiu būdu tampa sąveika tarp įvairių grupių. Kaip raė Karl Mannheim (1893-1947), “realus politikos formavimas yra elitų rankose, tačiau tai dar nereikia, kad visuomenė nedemokratika”, nes piliečiai turi galimybę per rinkimus reguliariai ireikti savo nuostatas, nualinti lyderius arba priversti juos priimti sprendimus, reikalingus daugumai.

Kiek kitokia yra ˛inomo politologo Josepho Schumpeterio (1883-1950) koncepcija. Jis siejo demokratiją su kapitalistine ekonomine sistema ir analizavo ją rinkos ekonomikos kategorijomis. Kaip ekonomikoje pelno siekimas yra svarbiausias verslininkų tikslas, taip politikoje svarbiausia varomąja jėga yra vald˛ios siekimas. “Liaudies” vaidmuo demokratinėje visuomenėje yra ne valdymas ir net ne dalyvavimas priimant svarbius sprendimus, o “sudarymas vyriausybės arba tarpinio organo, kuris formuoja vykdomąją vald˛ią”. Anot Schumpeter’io demokratija yra vald˛ios irinkimo ir įgaliojimo mechanizmas, o ne visuomenės tipas ar moralinių normų rinkinys. itas mechanizmas u˛tikrina dviejų ar daugiau grupių politikų, kurie patys, susiorganizavę į partijas, ikelia save, konkurenciją u˛ rinkėjų balsus. Rinkėjai vienai i tų grupių įteikia mandatą valdyti iki sekančių rinkimų. Rinkėjai nesprend˛ia jokių politinių klausimų ir renka ne atstovus, kurie spręs jiems (rinkėjams) rūpimas problemas, o ˛mones, kurie priims sprendimus. Schumpeteris net labiau kritikai, negu Michelsas, ˛iur’i į liaudies suvereniteto mitą, arba jo klsaikinės demokratijos versiją. “Liaudies valia yra politinio proceso produktas, o ne varomoji jėga Analizuodami politinius procesus mes turime reikalą pagrindinai ne su tikra, o su pagaminta valia - pagaminta tiksliais komercinės reklamos būdais”, - rao Schumpeter’is. Taip yra todėl, kad demokratija yra ne kas kita kaip rinkos mechanizmas. Rinkėjai - tai vartotojai, o politikai - verslininkai, siūlą savo “prekę” - pa˛adus ir programas. Elektorato nuostatos ir pasirinkimas yra formuojami, panaudojant komercinės reklamos technologiją, todėl “vartotojo suverenitetas” yra tik iliuzija. Politinė rinka reaguoja į paklausą, o paklausa priklauso nuo perkamosios galios, t.y. pinigų. Politikoje perkamoji galia reikia galimybę palaikyti kandidatą arba partiją rinkiminės kampanijos metu, organizuoti spaudimo grupę parlamente, u˛sakyti reklamą ˛iniasklaidoje. Visuomenėje, kur yra socialinė nelygybė, “vartotojo suverenitetas” did˛iulei neturtingai daugumai neturi jokios prasmės, juo gali naudotis tik virutiniai sluoksniai, Visa tai yrai “reikminga demokratinio proceso dalis”. I čia ivada: “Liaudis nekelia ir nesprend˛ia jokių klausimų.., greičiau klausimai, nuo kurių priklauso jos likimas, paprastai yra keliami ir sprend˛iami u˛ ją”.

Ekonomistai pavadino Schumpeter’io teoriją “ekonominiu demokratijos modeliu”. Toliau ja vystydamas Anthony Downes at˛ymėjo, kad skirtingos politinės partijos ieko įvairių kelių, siekdamos u˛sitikrinti rinkėjų paramą. Idavoje susiformuoja daug elitų ir savotika balansų ir atsvarų sistema, vadinama pliuralistiniu modeliu. Spaud˛iant partijoms, visuomeninėms organizacijoms, profesinėms dirbančiųjų sąjungoms, valdymas tampa kompromisų, įvairių interesų derinimo reikalu.

Kaip matyti, ekonomistai daugiau ˛iūri į politiką kaip ˛aidimą ekonominių bosų, ginančių savo interesus, o politologai daugiau palaikė elitinę demokratijos sampratą. Labai reikmingą demokratijos interpreteciją pateikė Robert Dahlis (g. 1915). Ileistoje 1971 m. knygoje “Poliarchija. Dalyvavimas ir opozicija” jis palaikė tezę, kad elitų viepatavimas yra neivengemiamas, o “liaudies vald˛ia” yra neįmanoma. Demokratija jo nuomone - tai abstrakcija, idealus modelis. Daugiausia, ką gali pasiūlyti Vakarų politinės sistemos - tai elitų konkurencija (tuo pačių ir alternatyva konkretiems elitams) ir funkcionavimą institutų ir mechanizmų, apsaugančių visuomenę nuo sunkių kovos tarp elitų pasekmių. Skirtingai nuo Schumpeter’io, Robertas Dahlis nemano, kad rinkimai neturi principinės reikmes, atvirkčiai, jie priverčia politinius lyderius bent iek tiek skaitytis su masių lūkesčiais. “Daugumas piliečių turi tam tikrą (moderate) įtaką, nes irinkti funkcionieriai turi galvoje realias arba įsivaizduojamas rinkėjų preferencijas”, spresdami konkrečius klausimus.

Tokią sistemą, kuriai būdinga laisva ir besikeičianti konkurencija tarp įtakingų elitų, Dahlis pavadino poliarchija (“daugelio valdymas”). Jo nuomone, politinėje sistemoje reikia analizuoti veiklą ypač įtakingų, sudarančių poliarchiją ir kontroliuojančių vald˛ios mechanizmą. Kalbėti apie lygybę galima tik prasme galimybių dalyvauti poliarchijoje, elitinėje visuomenės substruktūroje.

5. POLITINĖ SISTEMA. VALSTYBĖ

Politinė sistema alia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, ireikinačius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti i ios definicijos, politinėje sistemoje galima iskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su ˛monių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė - tai santykių sistema, tarpusavio ryiai tarp piliečių ir vald˛ios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų vald˛ios akų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryių tarp visų politikos subjektų ir objektų.

Mokslinės analizės tikslais paminėti politnės sistemos elementai yra grupuojami į keletą subsistemų. Da˛niausiai iskiriamos keturios tokios subsistemos.

1) institucinė subsistema: valstybė, valdymo formos, vald˛ios organai, politinis

re˛imas, politinės patijos, organizacijos, judėjimai;

2) reguliuojanti subsistema: politinės ir teisinės normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei papročiais, tuinčiais sąryį su politikos sfera;

3) komunikacinė subsistema: suma visų ryių tarp politinių institucijų, taip pat tarp jų ir piliečių;

4) ideologinė subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, po˛iūrius ir yra

svarbi, nustatant politinius tikslus ir jų pasiekimo būdus.

ios subsistemos yra kiekvienoje politnėje sistemoje, politinėje bendrijoje, alyje. Tačiau jų turinys yra labai skirtingas įvairiose alyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinėse subsistemose yra daug vientipikų elementų, tačiau jų’ pobūdis, turinys ir tarpusavio ry’siai yra labai daugeliu at˛vilgiu ma˛ai panaūs. Tai pasakytina ir apie tos pačios alies skirtingų epochų, pavyzd’ziui, XVIII am˛iaus ir ių laikų, politinę sistemą.

Politinei sistemai būdinga hierarchika, piramidės formos struktūra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima iskirti aukciausią, vidurinį (arba tarpinį) ir ˛emutinį, masinį lygį. Kiekviename lygyje veikia konkuruojančios struktūros: legalios (valstybinės ir nevalstybinės) ir neformalios (eėlinės, u˛daros): nesunku pastebėti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai ˛monės vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir neraytomis normomis (“˛aidimo taisyklėmis”), kad alia formalių vald˛ios institucijų egzistuoja neformalios grupės, kurių nariais yra dalis funkcionierių ir kokie nors įtakingi ˛monės, neu˛imą jokių postų valstybinės vald˛ios struktūrose. Labai da˛nai būtent iose u˛darose struktūrose įtakingi įvairių sferų elitų ir vald˛ios atstovai sprend˛ia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems vald˛ios nutarimams, arba apskritai yra neafiuojami ir plačiajai visuomenei lieka ne˛inomi. Tokio pobūd˛io struktūros ypač būdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireikia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dėl auktesnės vald˛ios nutarimų vykdymo, betarpikai liečia gyventojų interesus.

Politinė sistema, kaip jau minėta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sąveikoje su

kitomis visuomenės gyvenimo sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Sąryį iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiūlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):

A p l i n k a

reikalavimai _____ _______ ______ _______ sprendimai

Įėjimas ----- ----- ---------------->| Politinė sistema |----- ----- ----------------> Iėjimas

^ parama |____________________ | veiksmai |

| A p l i n k a |

|__________ ______ ____ __________ ______ ____ _______ |

Politinės sistema, ypač iais laikais, nęgzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (iuo atveju - valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.).

Įėjimas - tai visi reikiniai ir faktoriai, kurie veikia sistemą: pokyčiai ekonomikoje, aplinkos įtaka, ir ypač reikalavimai - signalai, į kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinės sistemos efektyvumo po˛iūriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimų: jei reikalavimų daug, o paramos ma˛a, sistemai gresia “perkrovimas”, nes netureėdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmė tokiu atveju yra politinės sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei ma˛a reikalavimų ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksčiau ar vėliau nustos vystytis. Pagal ią schemą įėjimo pagrindinės funkcijos yra:

1. Politinė socializacija ir dalyvavimas;

2. Interesų ireikimas;

3. Interesų integracija;

4. Politinė komunikacija;

Kitaip tariant, įėjimo stadijoje piliečiai politinės socializacijos procese, kuris prasideda eimoje ir mokykloje, įsisavina priimtas visuomenėje politines normas, vertybes, veiklos stilių bei suformuoja savo lūkesčius. Politinės partijos, organizacijos, judėjimai, interesų grupės suformuluoja įvairių grupių interesus reikalavimų forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbią reikmę turi politinės komunikacijos, veikiančios per ˛iniasklaidą, betarpikus kontaktus tarp įvairų grupių.

Apdorojusi signalus, iėjime sistema pateikia spendimus (įstatymus, nurodymus, sutartis, veiksmų programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: įvykdo reformą, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaud˛ia grasinančius sistemai ir apdovanoja ją palaikančius ˛mones ir pan. Spaud˛iant įvairioms grupėms, daugelyje alių visiems piliečiams buvo suteikta rinkiminė teisė, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne i karto, o po ilgų, neretai trunkančių deimtmečius, politinių kolizijų, dalinių nuolaidų. Valstybinė vald˛ia da˛niausiai atreaguoja į keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politikai pavojingu valdančiosioms grupėms.

Sprendimai, kurie patenkina grupių reikalavimus, sustiprina paramą ir pakelia vald˛ios autoritetą. Tačiau valstybinė vald˛ia toli gra˛u ne visada adekvatikai reaguoja į signalus-reikalavimus, da˛nai nepriima reikalingų sprendimų ir nesiima jokių veiksmų. Tai nereikia, kad politinės sistemos “iėjime” nieko nevyksta. “Iėjimo” mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo vald˛ios, arba net prie jos valią: susikuria judėjimas, siekiantis ispręsti ikilusią problemą (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirų politinių jegų, suma˛ėja parama valstybinei vald˛iai. Labai iraikinga reakcija į vald˛ios neveiklumą ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto deimtmečio pabaigos “dainuojančios” (Čekijoje - “aksominė”) revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybėse.

Politinė sistema apima visą politinę sferą, kuri, kaip jau buvo minėta, daugiau ar ma˛iau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai prieiskos grupės įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas iai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.

Integracijos problema yra nuolatinė ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypač aktuali, kai susikuria nauja politinė bendrija (paprastai tai valstybė), vienijanti keletą anksčiau egzistavusių bendrijų. Pastarosios negali staigiai inykti vien todėl, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinės sąjungos būdu, arba savo noru nusprendė susivienyti: lieka skirtingi interesai, da˛nai nesutampa politinės normos ir papročiai, skiriasi tradicijos. Todėl ikyla komunikacinės problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinė bendrija netaps visuomene, socialinė bendrija, vidiniai skirtumai ir nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinės bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovės iki mūsų laikų, subyrėjo pirmiausia todėl, kad jos buvo tik politinės bendrijos (Gemeinschaft), svetimų viena kitai tautų konglomeratai, o ne integruotos visuomenės (Gesellschaft).

Integracijos problema, nors paprastai ne taip atriai, nuolat ikyla ir tose visuomenėse, kurios yra palyginti homogenikos. Neivengiama vystymosi pasekmė yra diferenciacija: gylėja specializacija, atsiranda naujos socialinės grupės, kurios savo ruo˛tu skaldosi toliau, neivengiamai vyksta socialinė diferenciacija. (Tuo lengvai galima įsitikinti, palyginus dabartine bet kokios visuomenės socialinę struktūra su ta, kuri egzistavo prie keletą imtmečių). Jeigu atsiradę nauji segmentai nėra integruojami į egzistuojančią politinę sistema, nesuranda joje savo vietos, neivengiamai prasideda politinė fragmentacija ir poliarizacija ir, jeigu tas procesas laiku nesustabdomas, politinė sistema griūva - įvyksta revoliucija ir jos idavoje formuojasi kito tipo politinė sistema.(Jeigu revoliucija nuslopinama, tada apskritai galima kalbėti apie įvykusį sukilimą ar maitą). 1789 m. revoliucija Prancūzijoje ar 1917 m. vasario revoliucija Rusijoje įvyko todėl, kad abiem atvejais egzistavusioje politinėje sistemoje, kurios branduolys buvo monarchija, nebuvo integruoti naujieji sluoksniai - miestiečiai ir ekonomikai sustiprėjusi bur˛uazija.

Socialinė-politinė integracija apima praktikai visas visuomenės gyvenimo puses ir tiesiogaiai ar netiesiogiai kiekviena politologinė tema turi ir integracinį aspektą. Čia trumpai ap˛velgsime svarbiausius.

Pagrindinis integracijos tikslas yra visuomeninių grupių įjungimas į politinę sistemą. į procesą galima pavadinti politine integracija. Stabilumo palaikymo tikslais minimalus u˛davinys būtų įjungti bent labiausiai įtakingas, turinčias plačią parama, politines jėgas. Tai u˛tikrina bent trumpalaikį sistemos stabilumą ir sudaro minimalias sąlygas jai efektyviai funkcionuoti. Tačiau sistemos vidinis saugumas ir stabilumas ˛ymiai padidėja, jeigu į ją inkorporuojamos visas, tame tarpe ir aktyviai nesireikiančias politikoje grupės. Integruotos grupės tampa politiniais aktoriais - politinio proceso subjektais, vieai ireikia savo poreikius ir, veikdamos sistemos rėmuose, prisilaikydamos priimtų normų ir taisyklių, siekia jų realizavimo. Atreguliuota ir stabili sistema ir jos centrinis elementas - valstybė, yra jautri “signalams”, priklausomai nuo jų stiprumo ir esamų galimybių, nustato prioritetus ir priima sprendimus arba atlieka konkrečius veiksmus. Pavyzd˛iui, jei visuomenėje ˛ymiai sustiprėja socialinė įtampa dėl turtinės nelygybės, o ekonominis elitas, vadovaudamasis savo interesais, nenori daryti nuolaidų, vald˛ia gali įstatymu pakelti minimalų darbo u˛mokestį arba padidinti mokesčius firmoms ir įmonėms ir i padidėjusių į biud˛etą įplaukų sudaryti socialinės paramos fondus.

Nacionaline integracija. Sunkiausia integruoti yra tautines ma˛umas, nes čia ikyla ne tik interesų, bet ir identiteto, kultūros ir gyvenimo būdo problema. Tos tautinės ma˛umos, kurios yra palyginti skaitlingos ir nuo seno gyvena kompaktikoje teritorijoje imtmečius isaugo savo atskirą identitetą. Da˛nai jų kultūra ir kalba etninės teritorijos ribose turi normatyvinį, privalomą visiems grupės nariams statusą. Iskyrus netipikus kultūrinio pliuralizmo atvejus (Indija, su kai kuriomis ilygomis veicarija) integracija reikia, kad ma˛uma turi pripazinti bent kaip alternatyvinę normą daugumos kultūrą ir kalbą. Todėl da˛nai tautinės ma˛umos (arba bent jų kultūrinis elitas) sutapatina integraciją su asimiliacija, ir visais būdais jai prieinasi. Did˛iausia grėsmė politinei sistemai ir valstybei ikyla, jeigu tautinė ma˛uma sieka atsiskirti ir sukurti savo nepriklausomą valstybę, arba prisijungti prie kaimyninės valstybės. Ma˛umų separatizmas būdingas daugeliui valstybių, tarp jų ir isivysciusių demokratinių alių (baskai Ispanijoje, iaurės airijos katalikai Jungtinėje Karalystėje, Kvebekas Kanadoje), nekalbant jau apie pokomunistines alis (serbai Kroatijoje ir Bosnijoje, slavai Moldavijoje, Krymo rusai Ukrainoje, abchazai ir osetinai Gruzijoje, armėnai Azerbaid˛ane) ir komunistinę Kiniją (tibetiečiai, uigurai). Da˛nai separatizmas į˛iūrimas taip pat teritorinės ir net kultūrinės autonomijos reikalavimuose, ypač jeigu ma˛uma yra dalis tautos, sudarančios daugumą kaimyninėje valstybėje. Dėl ios prie˛asties daugelyje alių, ypač kurių re˛imai yra nedemokratiki, vald˛ia įvairiais būdais apriboja ma˛umų kultūrines teises: jų gimtoji kalba nenaudojama vieoje sferoje, nedėstoma mokyklose, ja draud˛iama leisti spaudą ir knygas. Prievartinė asimiliacija da˛niausiai ne tik nepasiekia savo tikslo, bet ir turi prieingas idavas: diskriminuojama etninė ma˛uma nepripa˛įsta valstybės teisėtumo ir pradeda siekti secesijos. Todėl kiekvienai multietninei valstybei, siekiant ilagalaikio stabilumo, svarbu surasti tokius integracijos būdus, kurie skatintų ne ma˛umų paritkuliarizmą ir separatistinius siekius, o integraciją ir lojalumą.

Visuomenės vystymosi tikslų nustatymas. Jau buvo minėta, kad ia funkciją paprastai, tačiau ne visada, atlieka taip pat politinė vadovybė ir elitai. Politinei sistemai kaip visumai i funkcija yra privaloma. Vienaip ar kitaip piliečiams turi būti aiku, kokia linkme vystosi bendrija, kokie bus santykiai tarp jų ir vald˛ios, kokie prioritetai svarbiausi vidaus ir u˛sienio politikoje, kaip bus u˛tikrinamas teisėtumas, palaikomas stabilumas, kokia bus socialinė, ekonominė, kultūrinė politika. Visais iais klausimais politinės sistemos funkcija yra pasiekti kaip galima platesnio pritarimo ir konsensuso. Tai yra vienas i būdų ivengti politinio ir socialinio nestabilumo, kurie ikiltų, jeigu laimėjusi rinkimus politinė partija pradėtų vadovautis iimtinai savo programinėmis nuostatomis: socialistai - kurti socialistinę santvarką, konservatoriai - restauruoti ankstyvesnįjį re˛imą, religinės pakraipos partijos - kurti teokratinę valstybę.

Integracijai svarbią reikmę turi visuomeninės politinės veiklos re˛imo reguliavimas. Visuomeniniai politiniai santykiai, o kartu ir politinė sistema, gali būti stabilūs tik su sąlyga, kad piliečiai, įvairios jų grupės, politinės partijos ir pati valstybė prisilaiko priimtų normų, santykiai tarp valstybės ir nevalstybinų organizacijų, o taip pat individualių piliečių, yra aikiai apibrė˛ti ir atitinka istorinėms tradicijoms, visuomenės ir jos atskirų grupių nuostatoms.

Politinė sistema ir jos subsistemos nuolat kinta, evoliucionuoja. Jų vystymosi kryptys ir kelia labai skiriasi priklausomai nuo vidinių istorinių, kultūrinių, ekonominių ir kitų, o taip pat iorinių faktorių. Todėl vargu ar galima kalbėti apie kokį nors universalų politinių sistemų vystymosi modelį. etame - septintame deimtmetyje Vakarų alyse buvo madinga politinio vystymosi (political development) teorija, teigusi, kad yra tik viena evoliucijos kryptis - link Vakarų demokratijos modelio. Pagal ią teoriją besivystančios alys būdavo irikiuojamos į eilę, priklausomai nuo to, kiek joms liko eiti iki Vakarų standarto. Tačiau laikas ir gilesni tyrinėjimai parodė, kad net artimos politinės sistemos vystosi ne identikai, ir tuo labiau nėra jokio i anksto nubrė˛to ir privalomo marruto. Galima kalbėti tik apie kai kuriuos bendrus politinių sistemų vystymosi dėsningumus. Pirma, kiekvienai sistemai būdingos prieingos centralizacijos ir decentralizacijos tendencijos, ireikiančios interesų konfliktą tarp bendranacionalinių ir vietinių elitų. Antra, socialinės diversifikacijos ir diferenciacijos idavoje, o taip pat didejant socialiniam mobilumui ir augant gyventojų isilavinimo lygiui, plečiasi politinis dalyvavimas, politikoje dalyvauja daugiau grupių ir piliečių. Atitinkamai politinės sistemos struktūra darosi sudėtingesnė ir jos efektyvumas, kaip taisyklė, padidėja. Trečia, vykstant politinės sistemos kaitai, beveik neivengiamai atsiranda fragmentacijos simptomų: sustiprėja kova dėl vald˛ios tarp skirtingų grupių, susiformuoja labai daug politinių partijų, nustoja veikti kokios nors bendros normos. Tokia situacija buvo būdinga daugeliui Azijos ir Afrikos alių - buvusioms kolonijoms pirmuosius keletą metų po neprikalusomybės paskelbimo, vėliau ji pasikartojo postkomunistėse alyse. Tačiau egzistuoja tokios fragmentuotos ir nęfektyvios sistemos gana neilgai: arba per keletą metų pasiekiamas minimalus nacionalinis konsensusas, įsitvirtina bendros normos, smulkios negyvybingos partijos inyksta ir sistema stabilizuojasi, arba, jeigu fragmentacija nema˛eja ir visuomenei gresia chaosas, viena i galingesnių politinių jėgų ivykdo perversmą ir įveda autoritarinį re˛imą, kuris tampa stabilumo garantu.

Valstybė

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė polititinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą ˛monių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo u˛tikrinimas, teritorinis vientisumas, u˛sienio politika).

Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės vald˛ios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose itas organizacinis aspektas ireiktas pačiame termine: state, etat reikia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo - Stand -reikmės); 2) suvereni politinė bendrija, Įvairiose kalbose ˛od˛io vartojimas ˛ymiai skiriasi: anglai beveik nevartoja jo

Valstybės svarba labai rykiai ireikta ˛monių identifikacijoje. Tai ma˛iau pastebima, esant savo alyje, tačiau bet kur u˛sienyje ˛mogus identifikuojamas pirmiausia pagal pilietybę: Lietuvos pilietis yra lietuvis, nepriklausomai nuo jo etninės savimonės.

Valstybė visuomenės politinėje organizacijoje:

_____ _______ ______ _______

/ |

/ Partijos ------ Visuomeninės

| / organizacijos |

|_________|Valstybė|__________|

______/ /

ˇiniasklaida | Ba˛nycia /

___________ |___________/

Centrinė valstybės padėis būdinga kiekvienai stabiliai sistemai. Tačiau jos vaidmuo būna labai skirtingas. Vienose sistemose koncentriniai ratai, vaizduoją valstybės ribas, priartėja prie iorinio rato: tai simbolizuotų, kad valstybė beveik sutampa su politine sistema, pajungdama partijas, ˛iniasklaidą, ba˛nyčią. Kitais atvejais, atvorksččiai, ma˛as valstybinis skritulys rodo, kad valstybinio reguliavimo sferos yra ˛ymiai apribotos.

Valstybė esminiais bruo˛ais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda vieoji vald˛ia su prievartos (prinu˛denije) aparatu;

2. Atsiranda aparatas, u˛imtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

3. Gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės ryių;

4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Vienas i svarbiausių valstybės bruo˛ų yra suverenitetas: egzistuoja aukčiausia, niekam nepavaldi vald˛ia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna da˛nai apribojamas: viduram˛ių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelią įtaką turėjo ba˛nyčia, iais laikais - tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje ˛mogaus ir ma˛umų teisės jau nėra skaitomi iimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijoe (JTO, Tarptautinėje darbo organizacijoje, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienjimuose (pavyzd˛iui, Europos Sajungoje).

Antra ypatybė, būdinga tik valstybei, yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos prie˛asties aukčiausias pareigūnas - prezidentas arba premjeras - neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos virininku.

Valstybės elementai.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kuria apima konkreti

valstybinė vald˛ia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

1) teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant Į jos sudėtį ikivalstybinius

susivienijimus;

2) nukariavimas ir aneksija kaimyninių valstybių arba jų terotirijos dalies;

3) dinastinės sąjungos;

4) politinės sąjungos (veicarija);

5) buvusių imperijų adminstracinių sienų ribose (buvusios Europos alių kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje);

6) tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų idavoje.

Iskyrus retas iimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba auktu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas - kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje - po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra ˛monės, priklausomi nuo valstybinės vald˛ios. Ne˛iurint etnininių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumu, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios alies valstybinė vald˛ia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripa˛ista egzistuojančios vald˛ios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima at˛ymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogenikumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkčiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės isaugojimą nuolatine problema.

Valstybinis aparatas. Be daugiau ar ma˛iau ivystytas vald˛ios aparato negali

apsieiti jokia bendrija ar organizacija: kaimas, politinė partija, universitetas. Valstybinės vald˛ios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa alies teritorija ir jam pavaldūs visi gyventojai. iuolaikines valstybinės vald˛ios struktūroje yra ie svarbiausieji elementai:

- valstybės galva (prezidentas, monarchas);

- legislatyviniai vald˛ios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

- vykdomosios vald˛ios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

- teisinės vald˛ios organai.

Tarp jų pagal u˛imtųjų valdininkų ir tarnautojų skaičių labai isiskiria vykdomosios vald˛ios organai. Isivysčiusiose alyse valstybinėje tarnyboje, įskaitant ginkluotasias pajėgas ir policiją, u˛imta iki 8% viso dirbančiųjų skaičiaus. JAV valstybinių tarnautojų priskaičiuojama apie 17 milijonų, (1950 m. buvo 6.4 mln). Valstybinių tarnautojų skaičius skirtingose alyse labai svyruoja, priklausomai nuo valstybės funkcijų apimties.

Bendra tendencija yra valstybinio aparato didėjimas. Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per vieąją administraciją, kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yara biurokratija - tarnautojų, dirbančiųjų vald˛ios įstaigose korpusą. Tarp valstybinių tarnautojų visose alyse yra mokytojai (iskyrus dirbančius nevalstybinėse mokyklose), policininkai, municaplitetų darbuotojai, vidutinio ir aukto lygio valdininkai (ministrų padėjėjai, departamentų vadovai, prezidento aparatas ir t.t.). Aukto rango valdininkai da˛niausiai yra baigę presti˛ingas savo alies arba (kalbant apie besivystančius kratus) u˛sienio auktasias mokyklas, kur jie įgyja techninę arba vadybininko specialybę. Isivysčiusioms alims būdinga auktos kvalifikacijos, efektyviai funkcionuojanti biurokratija, neturtingose, neseniai tapusiosese nepriklausomose valstybėse tarnautojams da˛niausiai stinga kvalifikacijos, operatyvumo, bealikumo ir kitų savybių, be kurių efektyvus darbas nėra įmanomas.

Max Weber at˛ymėjo sekančias būdingas biurokratijos ypatybes:

- pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs vadovui ir per jį - auktesnei įstaigai, auktesnės instancijos atsakingos u˛ ˛emesnių grand˛ių veiklą;

- neasmenikas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuo˛iūra, o grie˛tai pagal taisykles; tuo sąlygojamas būdingas biurokratijai formalizmas, “popierizmas”, kada net sprend˛iant paprasčiausius i pirmo ˛vilgsnio klausimus i lankytojo reikalaujami įvairūs pa˛ymejmai, kitų valdininkų paraai;

- darbo pastovumas: tarnautojai u˛imti visą darbo dieną, laikui bėgant gali kilti

aukciau tarnybos laiptais;

- profesionalizmas: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruoimo, tarnautojas privalo gerai ˛inoti taisykles, instrukcijas.

“Kauno dienos” korespondentė Aura Lėka raė apie dabartinę Japonijos biurokratiją: “1948 metais įsteigta vyriausybinė Valstybės tarnautojų agentūra kasmet organizuoja egzaminus įvairių sričių specialistams, pretenduojantiems į valstybinę tarnybą. Sėkmingai ilaikiusieji egzaminus patenka į kvalifikacijos sąraą, i kurio valstybinės institucijos renkasi pretendentus vienoms ar kitoms pareigomsJei kartą patenki į valstybinę įstaigą ir nepadarysi rimtesniuų prasi˛engimų, pama˛u, vėl gi pagal specialias am˛iaus ir darbo sta˛o lenteles, kasmet gali kopti karjeros laiptais, bet ne greičiau, nei tai numatyta prie deimtmečius nubrai˛ytose lentelėse. Teorikai galima pagreitinti į procesą, tačiau tai greičiau reta iimtis nei taisyklė. Tik artėdamas prie 40-ies gali tikėtis tapti padalinio direktoriaus pavaduotoju, dar po deimties metų - generaliniu direktoriumi, o per˛engęs 55 metų ribą, jei karjera klostėsi idealiai, pasiekti aukčiausią karjeros valdininko - viceministro postą” (Kauno diena 1998 09 26).

iuolaikinėje valstybėje biurokratija yra galinga jėga.Paprastam piliečiui būtent biurokratija, valstybiniai tarnautojai yra “valstybė”: policininkai, vietinių savivaldų ir kitų įstaigų tarnautojai, kolektyviai vadinami “vieąja administracija” (public administration). Priklausomai nuo rinkimų rezultatų parlamentų ir vyriausybių sudėtis gali pasikeisti, nes aukčiausius postus u˛ima nugalėjusios partijos arba koalicijos vadovai ir atstovai. Amerikoje iki XIX a. prad˛ios nugalėjusioji partija paskirdavo valdininkais savo narius visuose lygiuose (net policijos ir pato skyrių virininkus), Europos alyse valdininkų postus buvo galima paprasčiausiai nupirkti. Tokia praktika darė valdymą neefektyviu, ir plečiantis valstybės funkcijoms, buvo pama˛u pereita prie pastovios valstybinės tarnybos. Pagrindiniu vieojo adminstravimo elementu tapo biurokratija, apsaugota nuo politinio spaudimo. Vidutinio ir ˛emesnio lygio tarnautojai lieka, be to, ilgai dirbdami toje pačioje vietoje, jie daug geriau, negu politiniai vadovai, ˛ino savo sferos problematiką, niuansus, turi plačius ryius. Todėl biurokratija ne tik įgyja savo specifinius interesus, bet ir turi plačias galimybes juos apginti, o politinė vald˛ia, ypač legislatyvinė, fizikai neįstengia kontroliuoti biurokratijos. Todėl vieoji administracija yra ta jėga, kuri betarpikai “daro” politiką kasdieniniame gyvenime, įgyja autonomiją ir sunkiai pasiduoda kontrolei tiek i eilinių piliečių, tiek i vyriausybės ir legislatyvos pusės. Tai ypač būdinga didelioms valstybėms. Kai kurios Indijos valstijos ar Kinijos provincijos gyventojų skaičiumi pralenkia bet kuria Europos valstybę, ir centrinei ių alių vald˛iai sunku kontroliuoti vietinės biurokratijos darbą. Be to, sunku rasti objektyvius kriterijus, kurie leistų įvertinti valstybinio tarnautojo darbo kokybę.

Korupcija.Ūgdo cinizmą, nepagarbą įstatymui, diskredituoja politinę sistemą, padaro did˛iulius ekonominius nuostolius (skaitoma, kad dėl korupcijos Italijos valstybinė skola - 1993 m. duomenimis - padidėjusi 15%, arba 200 milijardų dolerių).

Kontrolės mechanizmai:

1) Valstybės kontrolierius (vedijos ombudsman) tikrinia piliečių skundus dėl vieosios administracijos piktnaud˛iavimo.

2) Informacijos laisvė: piliečių teisė susipa˛inti su administracijos dokumentais, taisyklėmis, darbo tvarka.

3) Politinių lyderių kontrolė taikoma labai ribotai.

4) Vieosios nuomonės spaudimas ir kritika.

Teisminė vald˛ia

Legislatyvinės vald˛ios priimti įstatymai apibrė˛ia ˛monių tarpusavio santykių normas ir elgsenos taisykles, o taip pat piliečių ir valstybės santykius. Teismai yra valstybinės institucijos, kurios nagrinėja prasi˛engimus įstatymui ir nubaud˛ia nusikaltusius.

Did˛iojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, isivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės vald˛ios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aikiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprend˛iant kitas panaias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą.

Kitose Europos alyse pagrindinių teisinių normų altinių buvo Romos teisė, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Jį parengia ir interpretuoja vald˛ia. ia tradiciją naujaisiais laikas sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. prad˛ioje įvestas Prancūzijoje ir Napoleono nukariautuose kratuose. Kodekso įstatymų sistemoje precedentas turi ma˛esnę svarbą, sprend˛iant bylas remiamasi pirmiausia kodeksais (civilinių, kriminaliniu ir kt.). Teisėjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinėjant bylą yra nustatyti tiesą. Kodekso sistemose nėra nekaltumo prezumpcijos (habeas corpus teisės), teisės neliūdyti prie save ir kitų normų, ginančių kaltinamąjį. Kodekso teisė paplitusi daugumoje alių, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat įvedama po revoliucinių perversmų.

Skirtumas tarp dviejų sistemų XX am˛iuje ˛ymiai suma˛ėjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinės valstybės rėmuose kodeksų sistemos sustiprino individo teisės, ypač santykiuose su valstybe, vis plačiau pripa˛istama habeas corpus teisė (Prancūzijoje nuo 1959 m.). iuolaikinėse industrinėse visuomenėse ikyla daug problemų santykiuose tarp juridinių asmenų (korporaciju, bendrovių), taip pat tarp jų ir valstybės, todėl daugelyje alių sudaryti administraciniai teismai, kurie remiasi daugiasia teisinio precedento sistema. Kiek ma˛iau pastebima kodeksų sistemos įtaka precedentų sistemai, tačiau kai kuriose valstybėse alia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panaios teisinės sistemos formavimasis visose demokratinėse industrinėse valstybėse.

alyse, kur islamas yra valstybinė religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Irakas, Saudų Arabija, JAE, Jemenas, Afganistanas, Pakistanas ir kt.) alia Vakarų teisinės sistemos praktikuojama musulmonų teisės sistema - arija, kurios pagrindą sudaro tikinčiojo pareigos ir religinės normos. Todėl lyginant su Vakarų teisinėmis sistemomis arija yra ne tokia lanksti, da˛nai numato labai grie˛tą bausmę, nepriklausomai nuo nusikaltėlio padarytos ˛alos. Pavyzd˛iui, u˛ vagystę nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. arija draud˛ia imti procentus u˛ paskolą, gerti vyną. Tai buvo ivystyta teisės sistema jau X am˛iuje.

Valstybės vaidmuo daugumoje pasaulio alių nuolat didėja. Apie tai akivaizd˛iai liūdija valstybinių ilaidų augimas. Antroje XIX - pirmoje XX a. pusėje Did˛iojoje Britanijoje, vedijoje ir JAV jos sudare tik 8-10% BVP, dabar pakilo iki trečdalio (JAV, Britanija) ir net pusės (vedija, Danija, Italija) BVP, o kai kuriose alyse (Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje) net daugiau (57-59% BVP, Lietuvoje 1999 m. - 21.1%). is reikinys, da˛nai vadinama valstybės ekspansija, sąlygoja įvairios prie˛astys. Demokratinėse alyse valdančiosios partijos stengiasi įvykdyti pa˛adus, duotus rinkiminės kampanijos metu, ir todėl didina tiesioginius arba netiesioginus (PVM, akcizė) mokesčius. Piliečiai savo ruo˛tu kelia didesnius reikalavimus valstybei; daugelyje ma˛iau pasiturinčių sa’lių tai vyksta turtingesnių alių demonstracinio efekto įtakoje. Didėjant visuomenės ir politinės sistemos sudėtingumui, valstybė, norėdama atlikti reguliavimo ir kontrolės funkcijas, priversta plėsti savo aparatą. Galiausiai, kiekvienai biurokratinė struktūrai būdinga augimo ir plėtojimosi savybė.

Funkciniu po˛iūriu kai kurie politologai skirias du valstybės tipus: individualistines valstybes ir kolektyvistines. Individualistinės valstybės sampratą vystė Hobbesas, kurio nuomone valstybė egzistuoja individui, u˛tikrindama jo saugumą, privačios nuosavybės neliečiamumą ir tvarką. Kolektivistinės valstybės, grind˛iamos Rousseau ir jo pasekėjų, ypač utopinių socialistų idėjomis, siekia įgyvendinti vienaip ar kitaip suprantamą bendrą valią ir kolektyvinio gėrį, jose stipriai ireikti (arba dominuoja) socialistiniai principai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose visuomenėje ir tarp mokslininkų populiari nuomone, kad valstybė pirmiausia yra resursų paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijų grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. I tiesų resursų paskirstymas yra viena i svarbiausių valstybės funkcijų. Valstybė per tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemą sukaupa lėas, kurios vėliau skirstomos socialiniam aprūpinimui, panaudojamos vieiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirų alies regionų, ūkio akų vystymui ir t.t. Tačiau ne ma˛iau svarbu, kad valstybė yra pagrindinė instancija, nustatanti lėų skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybinių ilaidų apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biud˛etą, tačiau i procedūra atliekama, prisilaikant ilgalaikės vystymosi strategijos, kurioje apytikriai numatoma, kokia biud˛eto dalis skiriama socialiniam aprūpinimui, vietimo ir mokslo sferai, gynybai, valstybinio aparato ilaikymui ir t.t. Tiek strategijos nustatymas, tiek biud˛eto priėmimas formaliai yra valstybinės vald˛ios prerogatyva, tačiau sprend˛iant iuos klausimus aktyviai dalyvauja ir kiti politinės sistemos elementai: spaudimo ir interesų grupės, profesinės sąjungos, politinės partijos, ˛iniasklaida.

Labai plati yra reguliavimo funkcija, kuria atlieka visos trys vald˛ios akos. Legislatyva priima įstatymus, kuriose fiksuojamos teisėtvarkos normos (tarp jų civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individų, grupių. Legislatyva taip pat ratifikuoja tarpatutines sutartis ir tuo būdu kontroliuoja u˛sienio politikos sferą. Be to, ji tvirtina biud˛etą ir kontroliuoja jo vykdymą.Teisinė vald˛ia interpretuoja įstatymus ir taiko juos konkrečiais teisė pa˛eidimo atvejais. Vykdomoji vald˛ia vykdo legislatyvinės ir teisinės vald˛ių sprendimus. Kaip ir resursų paskirstymo sferoje, reguliavimo funkcija, ypač normų nustatymas, vyksta dalyvaujant taip nevalstybinėms institucijoms, atsi˛velgiant į visuomenės nuomonę. Kuo svarbesnis klausimas, kuo daugiau jis liečia piliečių interesus, tuo aktyviau - demokratinio re˛imo sąlygomis - visuomenė, atskiros grupės reikia savo nuomonę. Ypač svarbiais klausimais valstybinė vald˛ia taip pat tiesiogiai kreipiasi į piliečius, pasiūlydama klausimą spręsti referendume arba plebsicite. 1991 m. Lietuvoje buvo surengtas plebiscitas nepriklausomybės klausimu, 1992 m. referendumu priimta konstitucija. Įvairiais klausimais referendumai buvo organizuoti daugumoje postkomunistinių alių, arba jų atskirose dalyse. veicarijoje nuo seno visi svarbesni įstatymai priimami referendumuose, ir jie ten rengiami kasmet po keletą kartų.

Itin svarbi reguliavimo sfera yra konfliktai. Jie ikyla tarp individualių piliečių, tarp įvairių grupių, tarp individų, grupių ir pačios valstybės. Pagrindinis valstybinės vald˛ios u˛davinys konfliktų reguliavimo srityje yra kaip galima suma˛inti konfliktų da˛numa ir intensyvumą. Svarbiausia primonė, siekiant io tikslo yra instituciniai būdai. Konfliktai tarp indidvidualių piliečių, rečiau - tarp piliečių ir grupių - sprend˛iami da˛niausiai teisme. Tačiau konfliktai tarp grupių da˛niausiai turi politinį pobūdį ir todėl spręstini politiniais būdais. Geriausia, jei yra galima surasti kompromisinį, priimatiną abiem konfliktuojančioms pusėms sprendima, nes tokiu atveju yra didelė tikimybė, kad klausimas vėl nebus keliamas ir konfliktas nesitęs. ˇymiai sunkiau sprend˛iamos konfliktai, kurie apibūdinami kaip ˛aidimas su nuline suma (zero-sum game) ir kurių esmė yra ta, kad laimėjusioji pusė gauna lygiai tiek, kiek netenka pralaimėjusioji. Pavyzd˛iui, po sovietinio re˛imo ˛lugimo daug ba˛nyčių grą˛inta unitams, stačiatikių ba˛nycįa jų neteko. Panaaus pobūd˛io yra konfliktai tarp kelių bendrijų, pretenduojančių į teisę valdyti tą pačią teritorija. Tokiais atvejais toli gra˛u ne visada pavyksta pasiekti konsensusą ir priimti kompromisinį sprendimą. Priiemus sprendimą, remiantis daugumos nuomone, pralaimejusioji pusė da˛niausiai neatsisako vilties, kad nuosprendis gali būti ateistyje pakeistas, jeigu ji veiks aktyviau arba imsis ry˛tingesnių ˛ingsnių. Todėl sprendimų vienos puses naudai idavoje konfliktas neretai dar daugiau pątrėja.

Termino administravimas reikmė yra valdymas, Amerikoje ˛odis administracija vartojamas kaip “vyriausybės” sinonimas. Adminstravimas - tai sferos, kuriose vyriausybė dirba betarpikai, o ne apsiriboja tarpininkavimu arba lėsū paskirstymu.

Gynyba yra visose alyse vyriausybės monopolija. Krato apsaugai daugumoje alių skiriama 2-5% BVP, kai kur ˛ymiai daugiau: Izraelyje ir Artimųjų Rytų alyse - vir 10%, iaurės Korėjoje - vir 25%). Daugumoje alių tarnyba armijoje yra privaloma ir tęsiasi paprastai nuo 10 (Prancūzija) iki 18 mėnesių, rečiau iki 3 metų (Izraelis, Egiptas, o iaurės Korėjoje net 5-8 metai). Kai kuriose alyse (JAV, Indijoje) armija yra profesionali, tarnyba joje apmokama ir pasirenkama savo noru. Norma yra skaitoma, kad ginkluotose pajėgose u˛imta 1% visų gyventojų; realiai karikių lyginamasis svoris svyruoja tarp 5% (iaurės Korėja; Izraelis - 3.4%) ir 0.1-0.2% (Madagaskaras, Indija, Japonija).

vietimas, ypač pradinis ir vidurinis mokslas (iskyrus privačias mokyklas) yra valstybės finansuojamas. Isivysčiusiose alyse iam tikslui skiriama apie 5% BVP (Izraelyje - apie 9%); neturtingose alyse svyruoja nuo 2-3% (Haiti, Madagaskaras, Indija, Kinija) iki 8% (Al˛yras, Botsvana). Isivysčiusiose alyse vidurinėse mokyklose mokosi 90- 100% atitinkančios am˛iaus grūpės vaikų; Trečiojo pasaulio valstybėse - apie 50% ar net ma˛iau (Madagaskare - 18%, Haityje -22%).

Sveikatos apsauga ir socialinis aprūpinimas. Daugumas valstybių, ypač isivysčiusiose alyse, rūpinasi sveikatos apsauga, socialinių aprūpinimu senatvėje arba netekus darbingumo. Sįems tikslams skiriama arti pusės biud˛etinių ilaidų, o vedijoje - net du trečdaliai. Daugumas neturtingų Trečiojo pasaulio valstybių tam gali skirti ma˛iau 10% (Sirijoje - 4.1%) biud˛etinių ilaidų. ios lėos skiriamos nemokamai medicinei pagalbai neturtingiems gyventojams (Amerikoje ir Did˛iojoje Britanijoje taip pat vyresniems, negu 65 metų), subsidijuojamų butų ir namų statybai, imokoms daugiavaikėms eimoms, bedarbiams ir t.t. Paramos programos yra labai įvairios, priklausomai nuo valstybės galimybių ir vietinių są’lygu. Pavyzd˛iui, daugelyje tropiniu kratų labai atri yra geriamojo vandens problema, ir kaimo vystymo programose daug dėmesio skiriama ulinių įrengimui.

Mokslas ir technika. Isivysčiusios alys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinės, daug dėmesio skiria sudėtingų technologijų vystymui. Tai ypač svarbu todėl, kad dėl brangios darbo jėgos jos negali konkuruoti pasaulinėje rinkoje su ˛ymiai pigesne produkcija i besivystančių alių. Apie pusę (Japonijos atveju - 3/4) isivysčiusių alių eksporto sudaro taip vadinamos auktosios technologijos (high-tech) prekės: sudėtingos staklės ir mainos, ginklai, automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai ir pan. Nors pagrindinė technologinių inovacijų dalis tenka privačioms firmoms, labai daug lemia valstybinė parama fundamentaliems tyrimams, taip pat u˛sakymai, strateginės mokslinių tyrimų vystymo koncepcijos ir programos.

Ekonominis vystymasis.

Kultūra.

Valstybės formos

______________ ___________

----- ----- -----|Valdymo forma |-----|Monarchija| - Absoliutinė

| |______________| |__________| - Konstitucinė (parlamentinė)

| | - Dualinė

| |

| | ___________

Valstybės |----- ----- --------|Respublika | - Parlamentinė

formos |__________| - Prezidentinė

| - Miri

| _______________ ____________

|----- ----- ----- |Valst. sąranga |-----|Unitarinė |

| | ----- ----- -------

| | ____________

| |----- ----- ---------|Federacija |

| |----- ----- ------|

| (Konfederacija)

| ________________ _____________

|----- ----- ------|Politinis re˛imas|----|Demokratinis|

|_______________| |____________|

| ____________

|----- ----- ---------|Autoritarinis| - Karinis

| |___________|

| ______|_____

|----- ----- ---------| Totalitarinis |

| |___________|

| ____________

|----- ----- ---------|Pereinamasis|

|___________|

----- ----- ---------------

|Religijos vaidmuo| - pasaulietinė

----- ----- --------------- - religinė

Valdymo formos kriterijus yra valstybės galvos postas. Monarchijoje (graik. “vieno vald˛ia”) tai yra karalius (Japonijoje - imperatorius), kurio vald˛ia paveldima.

Konstitucinėse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinėmos monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra. Tokios monarchijos yra Did˛oji Britanija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai, Skandinavijos alys, Nepalas.

Respublikose valstybės galvą renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija). Estijoje prezidentas renkamas tiesiogiai gyventojų, tačiau jei pirmame rate nė vienas i pretendentų nesuranka absoliučios daugumos balsų, prezidentą i dviejų, daugiausia balsų gavusių pretendentų, renka parlamentas.

Prezidentinėse respublikose prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės (t.y. vykdomosios vald˛ios) vadovas ( JAV ministro pirmininko posto nėra, Prancūzijoje yra). Prezidentas ir parlamentas (JAV - Kongresas, Prancūzijoje - Nacionalinė asamblėja) yra renkami tiesiogiai ir funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Todėl joms būdingas grie˛tas legislatyvinės, vykdomosios ir teisinės vald˛ios pasidalijimas. Parlamentas neturi teisės nualinti prezidento, iskyrus atvejus, kada prezidentas yra apkaltintas (dėl tokios galimybės 1974 m. atsistatydino JAV prezidentas Nixonas, 1992 m. - Brazilijos prezidentas Collaras), o prezidentas - paleisti parlamentą. Prezidentas formuoja vyriausybę (daugiausia i savo partijos narių), turi teisę vetuoti parlamento priimtus įstatymus. Ministrai paprastai nėra parlamento nariais. Vyriausybė nepriklausoma nuo parlamento, ir pastarasis negali ireikti nepasitikejimo vyriausybe. Tačiau ir parlamentas ma˛ai priklauso nuo vyriausybės. Parlamentuose labai svarbų vadmenį vaidina komitetai, nuo kurių ˛ymia dalimi priklauso siūlomų įstatymų projektų likomas. Balsuojant partinė afiliacija neturi tokios reikmės, kaip parlamentinių respublikų legislatyvose, nes vyriausybė yra nepriklausoma nuo parlamento ir jo narių lojalumas jai nėra svarbus.

Prezidentinės respublikos yra JAV, daugumas Lotynų Amerikos alių, Prancūzija.

Privalumai. PR leid˛ia sukurti stiprią vykdomąją ir legislatyvinę vald˛ią, stabilią vyriausybę. Prezidentas nevar˛omai sudaro kabinetą (JAV paprastai vadinamą administracija) daugiausia i specialistų: profesorių (JAV valstybės sekretoriai Henry Kiessinger ir Zbigniew Brzezinski), juristų, mened˛erių (gynybos ministras Robert McNamara). Tačiau sistema gali efektyviai funkcionuoti, jei prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai partijai. Prieingu atveju ikyla nesutarimai ir net galimos konstitucinės aklavietės, pavyzd˛iui, legislatyva gali laiku nepatvirtinti vyriausybės pateikto biud˛eto (taip neretai atsitinka JAV) arba kito įstatymo projekto, o prezidentas savo ruo˛tu gali vetuoti įstatymus. Todėl labai da˛nai būna neaiku, kas konkrečiai atsakingas u˛ vald˛ios padarytas klaidas, o rinkėjams sunku apsispręsti, u˛ kokį kandidatą ar partiją balsuoti rinkimuose. Dėl atsakomybės neaikumo, įstatymų leidėjai neretai balsuoja neatsakingai, pavyzd˛iui, pasisakydami kartu u˛ mokesčių suma˛inimą ir ilaidų socialinei sferai padidinimą. Dėl tos pačios prie˛asties rikimų metu partijos da˛nai ˛ada pernelyg daug: neįvykd˛ius pa˛adus, prezidentas kaltę visada galima suversti kongresui, o kongresas - prezidentui. Dar didesnis fragmentuotos vald˛ios minusas yra jos nesugebėjimas priimti ir vykdyti plačias programas, nes tam reikia įvairių institucijų pritarimo. Galiausiai, prezidentinėse sistemose nepraktikuojamos reguliarios vyriausybės narių ataskaitos legislatūrai. Vykdomoji vald˛ia dirba izoliuotai, o jos prasi˛engimai, kurie lengvai būtų isprend˛iami parlamentinėse sistemose, gali turėti rimtas pasekmes (Watergatėo skandalas, kainavęs Richardui Nixonui prezidento posto, Bobo Clintono ryys su Monika Lewinsky).

Parlamentinėse respublikose aukčiausias įstatymų leidybos organas yra parlamentas, kurio nariai - nuo imto iki kelių imtų ˛monių - yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Partija arba koalicija, turinti parlamente daugumą vietų formuoja vykdomąją vald˛ią - vyriausybę (ministrų kabinetą), partijos lyderis paprastai tampa ministru pirmininku (premjeru, kancleriu). Vyriausybės nariai da˛niausiai yra kartu parlamento deputatai. Premjeras gali paleisti parlamentą ir paskirti naujus rinkimus, o parlamentas - ireikti nepasitikėjimą vyriausybe (tokiu atveju taip pat skelbiami nauji rinkimai). Parlamentinėse respublikose realiai nėra legislatyvinės ir vykdomosios vald˛ios pasidalijimo, nes viena ir kita yra tos pačios partijos arba koalicijos rankose, ministrai yra kartu ir parlamento nariai. Nors formaliai vyriausybė priklauso nuo parlamento ir yra jam atsakinga, faktikai ministrų kabinetas, sudarytas i valdančiosios partijos lyderių, kontroliuoja parlamentą. Įstatymų projektus beveik visada pateikia vyriausybė, o parlamentas juos tik svarsto. Debatuose dalyvauja ir balsuoja taip pat ministrai, kurie paprastai yra įtakingiausi valdančiosios partijos nariai, todė įstatymai da˛niausiai priimami be esminių pakeitimų. Pavyzd˛iui, Britanijos parlamento Bendrovių rūmai patvirtino 97% kabineto pateiktų įstatymo projektų, 1967-1971 m. atmetė tik dvi i kabineto pasiūlytų 1772 įstatymo projekto pataisų, tačiau priėmė tik 210 i 4198 pataisų, kurias pasiūlė parlamento nariai. Valstybė galva (monarchas arba prezidentas) tik pasirao priimtus įstatymus ir atlieka tik reprezentacines funkcijas. Taigi, parlamentinėse respublikose įstatymų leidyboje pagrindinis vaidmuo priklauso vykdomajai vald˛iai - ministrų kabinetui.

Privalumas - lankstumas. Valdančioji partija arba koalicija gali lengvai priimti sprendimus ar įstatymus, kurie reikalingi pasikeitusioje situacijoje arba ikilus svarbioms problemoms. Todėl ir piliečiams, tarp jų ir rinkėjams yra aiku, kas atsakingas u˛ klaidingus sprendimus ar neefektyvią vald˛ios veiklą - tai visada yra valdančioji partija arba jų blokas, turėję visas galimybes įvykdyti savo pa˛adus. Be to, parlamentinė sistema stimuliuoja daugiapartinės sistemos vystymąsi, suteikia galimybę net neskaitlingoms ma˛umoms dalyvauti aukčiausios vald˛ios lygyje, sukuria palankias sąlygas politiniam dialogui ir kompromisinių sprendimų iekojimui.

Tačiau ie privalumai gali tapti ir parlamentinės sistemos trūkumais. Jei nė viena partija neturi parlamente daugumos, belieka sudaryti arba koalicinę, arba ma˛umos vyriausybę, kuri abiem atvejais gali būti nestabili. Koalicijos partneris, net jeigu tai nedidelė partija, turinti tik keletą vietų parlamente, gali dėl kokių nors prie˛asčių (pavyzd˛iui, jeigu neįvykdomi kokie nors jos reikalavimai) pasitraukti i koalicijos. Parlamentas gali visada pareikti nepasitikėjimą ma˛umos vyriausybe. Jai atsistatydinus, vyksta nauji rinkimai, bet ir jie gali neduoti aikios persvaros kokiai nors vienai partijai. Nestabilumas gali tapti chroniku, o parlamentinė sistema neretai netenka gyventojų pasitikėjimo. Nuolatinės vyriausybės krizės Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo 1933 m. baigėsi nacistų įvykdytu perversmu, Prancūzijoje nuo 1945 m. iki 1958 m., kada karikiai įvedė prezidentinę sistemą, per 13 metų pasikeitė net 25 vyriausybės. Italijoje, daugiausia dėl vidinių Krikčionių demokratų partijos nesutarimų, vyriausybė vidutinikai isilaiko ma˛iau, negu vienerius metus: 1945-1994 m. vyriausybė ten keitėsi 53 kartus (nuo 1995 iki 1998 m. spalio 9, kada Romano Prodi kairiojo centro “Alyvmed˛io” koalicija vieno balso dauguma parlamentas ireikė jai nepasitikėjimą, - du kartus).

Parlamentinėse sistemose gana ribotos yra parlamento galios įstatymų leidybos sferoje, nes parlamentas faktikai privalo priimti (tegu ir po ilgų debatų) vyriausybės pateiktus įstatymų projektus, nes jų atmetimas būtų tolygus nepasitikėjimo ireikimui ir vyriausybė turėtų atsistatydinti, o parlamentas - paleistas.

Kitas trūkumas yra tai kad premjeras parlamentinėje sistemoje yra tik partinis lyderis ir daugumoje atveju neturi tokio autoriteto, kokį turi tiesiogiai renkamas prezidentas Margaret Thatcher ir Helmuth Kohl, u˛ėmę premjero (kanclerio) postą tris terminus i eilės yra iimtini atvejai. Galiausiai, jeigu viena partija turi kvalifikuota dauguma (paprastai vir 2/3 vietų), ji įgyja beveik neribotą vald˛ią ir net gali savo nuo˛iūra keisti konstituciją arba bent tas jos dalis, kurias keisti parlamentas turi teisę. Pavyzd˛iui, 1975 m. partija Indijos nacionalinis kongresas, turėdama 2/3 vietų parlamente, priėmė keletą konstitucinių pataisų, kurios ˛ymiai apribojo opozicinių partijų, taip pat ir piliečių teises.

Galiausiai, lyginant su prezidentinėmis sistemomis, specialios parlamento komitetai (nacionalinio saugumo, u˛sienio politikos, teisės ir kitais klausimais) savo kompetencija ir įtaka nėra labai reikmingi, ypač D.Britanijos parlamente, kur nėra pastovių komitetų ir sudaromi tik laikini, skirti konkretaus bilio svarstymui. (JAV Kongrese biliai nesvarstomi, jei jų nerekomeduoja atitinkamas komitetas).

At˛ymėti parlamentinės sistemos trūkumai anaiptol nereikia, kad parlamentas yra tik simbolika institucija, vyriausybės priedas. Parlamente vieai svarstomi vyriausybės pateiktų įstatymų projektai ir tuo suteikiama galimybė isakyti savo nuomonę tiek valdančiosios partijos, tiek opozicijos nariams. Po debatų vyriausybė labai da˛nai padaro pataisas jos pačios pasiūlytuose biliuose. Be to, parlamentas atid˛iai seka vyriausybės veiklą, o kabinetas savo ruo˛tu reguliariai atsiskaito parlamentui: tuo tikslu yra rengiamos kasmetinės ataskaitos, kurių būtina dalis yra tolimesnės veiklos programa. Daugumos parlamentų dienotvarkėje taip pat numatomas atsakymų į klausimus laikas, kada vienas kabineto nariai atsakyti į klausimus apie savo darbą.

Miriose respublikose prezidento kompetencija platesnė, negu parlamentinėse, tačiau jis turi ˛ymiai ma˛iau vald˛ios, negu prezidentinėse respublikose. Prezidentas neformuoja vyriausybės, neturi veto teisės.

Daugumoje prezidentinių valstybių yra vienokia ar kitokia konstitucinės prie˛iūros forma. JAV Aukčiausiasis Teismas gali pripa˛inti negaliojančiu bet kokį prezidento aktą arba Kongreso įstatymą. Aukčiausieji teismai arba konstituciniai teismai atlieka panaias funkcijas Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Meksikoje, Indijoje. Tačiau yra daug alių, kur konstitucinės prie˛iūros nėra: tai veicarija, Belgija, Danija, Did˛ioji Britanija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, vedija ir kt.

Unitarinės valstybės yra absoliutinių monarchijų paveldėtojos. Absoliutizmo laikotarpiu buvo įvestas vieningas centralizuotas valdymas, bendri visai valstybei įstatymai ir vald˛ios organai. Did˛ioji dauguma dabartinių valstybių yra unitarinės. Demokratinėse valstybėse administraciniai vienetai paprastai turi plačias savivaldos teises (iskyrus įstatymų leidybą), nes tokiu būdu yra skatinama vietinė iniciatyva ir atitinkamai padidėja valdymo efektyvumas. Vietiniai vald˛os organai rūpinasi ūkio klausimais (gyventojų aprūpinimas elektra, vieasis transportas, sveikatos apsauga, vietimas). Tačiau jie yra tik valdymo ir administracinės struktūros, betarpikai pavald˛ios alies vyriausybei. Tačiau centrinė vald˛ia gali anuliuoti bet kokį vietinių savivaldybių priimtą politinį sprendimą Kitaip tariant, pastaroji turi neribotą suverenitetą visoje alies teritorijoje. Unitarinė sąranga padeda ugdyti nacionalinę vienybę, nekyla politinių ir teisinių konfliktų tarp centrinės ir vietinės vald˛ios organų. Todėl, jei tarp įvairių rajonų gyventojų nėra didelių kultūrinių skirtumų, ypač grupių, kurioms būdingas specifikas tautinis identitetas, unitarinė sistema sudaro prielaidas efektyviam valdymui. Tačiau jai stinga lankstumo, jautrumo vietinei, ypač kultūrinei specifikai. Tai da˛nai sukelia tautinių ma˛umų nepasitenkinimą, ir jos pradeda reikalauti platesnių savivaldos teisių. Daugelyje valstybių į tokius reikalavimus atsi˛velgiama. Autonominiai vienetai su savo legislatyvomis ir joms pavald˛iais vykdomosios vald˛ios organais sudaryti Did˛iojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, vedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Filipinuose ir kai kuriose kitose alyse.

Federacija yra sena valstybinės sąrangos forma. Federacijos bruo˛ų turėjo ventoji Romos imperija (800-1806), Lombardijos lyga (1167-1250), Hanza (1158-1669), Jungtinės Nyderlandų provincijos (1567-1798). Pirmoji iuolaikinio tipo federacija yra JAV (1787 m. konstitucija), 1848 m. federalizmo pagrindais persitvarkė veicarijos konfederacija, 1867 m. buvo priimta Kanados, 1871 m. - Vokietijos (vėliau - 1919 m. ir 1949 m.), 1900 m. - Australijos federalinės konstitucijos. Dabar pasaulyje tarp 180 valstybių federacinių yra 21. I pirmo ˛vilgsnio tai nedaug, tačiau jose gyvena vir trečdalio (36%) pasaulio gyventojų ir u˛ima federacijos beveik pusę (44%) sausumos. Tarp jų yra did˛iausios pasaulio valstybės: Indija (25 valstijos), JAV (50 valstijų), Brazilija (26 valstijos), Rusija (89 respublikos ir sritys), Meksika (31 valstija), VFR (16 ˛emių), Pakistanas, Nigerija, Kanada, Australija, o taip pat Argentina, Belgija, Malaizija, Pietų Afrikos Respublika, Ausrija, veicarija, Gruzija. 9 i 21 federacijų yra buvusios Anglijos kolonijos.

Pagrindinis federacijos tikslas yra kompromisas tarp vienybės ir įvairovės. Todėl svarbiausias jos bruo˛as yra suvereniteto pasidalinimas tarp dviejų lygių legislatyvinės, vykdomosios (ir da˛niausiai teisinės) vald˛ios: federalinio centro ir federacijos narių. Todėl federacinėje valstybėje piliečiai yra pavaldūs dviem vald˛ioms, kurių kompetencija yra apibrė˛ta konstitucijoje. Federalinės ir provincijų vald˛ios galių pasiskirstymas yra labai skirtingas įvairiose federacijoe. Visose centro kompetencijoje yra gynyba, u˛sienio reikalai, pinigų emisija, pilietybės suteikimas, da˛nai taip pat komunikacijos ir transportas ir kai kurios kitos ūkio akos. Konstitucijos ir jos pataisų priėmimas yra bendras centrinės vald˛ios ir provincijų reikalas, sprend˛iamas pagal konstitucijoje numatytas procedūras (paprastai pataisos priimamos tik su daugumos provincijų pritarimu). Federacijos nariams priklauso arba likusios (residual) galios (JAV, Kanadoje, veicarijoje) arba jos yra aikiai ivardintos konstitucijoje. Kai kurių alių (pav. Indijos) konstitucijose yra trys kompetencijos pasiskirstymo sąraai: federalinės vald˛ios, vietinės vald˛ios, ir sutampančių, arba konkuruojančių, galių sąraas. Į pastarąjį paprastai įtraukiami klausimai, kur reikalingas yra kaip centrinės, taip ir vietinės vald˛ios reguliavimas, pavyzd˛iui, vietimas daugiatautėse valstybėse (dėl poreikio suderinti bendras mokymo programas federacijos mastu, ir vietimo finansavimo, vadovėlių paruoimo vietine kalba ir jos dėstymo programų provincijos lygyje). Akivaizdu, kad joks sąraas negali numatyti visų situacijų ir galimų problemų, todėl kiekvienoje federacijoje tarp federalinės ir provincijų vyriausybių konfliktai yra normalus reikinys. Jeigu nepasiekiamas sprendimas derybų keliu, konfliktą sprend˛ia konstitucinis arba aukčiausiasis teismas, o veicarijoje - piliečiai (referendumu).

Formalus federacijos po˛ymis yra parlamentas, kurį sudaro dveji rūmai: ˛emutinių rūmų (Bundestago - Vokietijoje, Atstovų rūmų - JAV, Valstybinės dūmos - Rusijoje, Liaudies susirinkimo - Indijoje) deputatai renkami tiesiogiai, proporcionaliai rinkėjų skaičiui, o virutiniuose rūmuose (Bundesrate, Senate, Federacijos taryboje, Valstijų susirinkime) viena ar kita procedūra irinkti ar paskirti nariai atstovauja autonomines provincijas (valstijas, ˛emes). Parlamentinėse sistemose vyriausybėje taip pat pagal nustatytą formulę arba prisilaikant tradicijos yra įvairuų provincijų atstovai.

Federacijos subjektams būdingi valstybingumo po˛ymiai: paprastai yra ganantuojamas jų teritorijos vientisumas, jie turi savo konstitucijas, pilietybę, ribotą politinę autonomiją. Todėl federacijose yra normalus reikinys, kad alyje ir atskirose provincijose gali valdyti skirtingos partijos arba jų blokai. Pavyzd˛iui Vakarų Bengalijos valstijoje Indijoje jau vir 20 metų valdo kairiųjų frontas, kuriame dominuoja Indijos komunistų partija (marksistinė). Tokiais atvejais santykiai tarp centrinės vald˛ios ir opozicijos arba regioninių (tautinių) partijų valdomų provincijų komplikuojasi. Vokietijoje, Indijoje ir kitose federacijose provinciniai rinkimai, ypač did˛iosiose provincijose tampa valstybinės reikmės politiniu įvykiu. Indijoje kalbama, kad alį valdyti gali tik ta partija, kuri valdo Uttar Pradeo valstija, kur gyvena vir 100 milijonų ˛monių. Todėl rinkiminėse kamapanijose į provincijų legislatūras labai aktyviai dalyvauja bendranacionalinių partijų ir alies vadovai.

Akivaizdus federacinės sistemos pranaumas yra glaudesnis ryys tarp vald˛ios ir gyventojų, kas ypač aktualu dideliose valstybėse. Suteikdama daugiau teisių ir autonomiją regionams, federacijos u˛tikrina daugiau demokratijos ir apsaugo nuo centrinės vald˛ios tironijos. Kitas federacijų privalumas yra sugebėjimas adekvatikai ireikti tautinių ma˛umų ir kitų kultūrinių grupių interesus, atsi˛velgti į vietinę specifiką. Tai daugeliu atveju sustiprina ma˛umų pasitikėjimą valstybe, u˛tikrina politinėje sistemoje nią regionų ir ma˛umų elitams. Tai padeda ugdyti nacionalinę vienybę. Tačiau federacinė sistema turi trūkumų, kurie ˛ymiai suma˛ina vald˛ios efektyvumą ir net gali sudayti pavojų valstybės vienybei. ˇymiai sudėtingesnis tampa centrinės legislatyvinės vald˛ios darbas, ypač konstitucinių pataisų priėmimas, nes tam daugeliu atvejų reikalingas federacijos narių sutikimas. Daug laiko sugaitama, derinant bendranacionalines programas ir sprend˛iant klausimus, kurie liečia provincijų interesus. Galiausiai, plati politinė ir teritorinė autonomija skatina, o neretai ir sukuria, regioninį identitetą ir gali sudaryti prielaidas ne lojalumo augimui, o atvirkčiai, separatistinių siekių stiprėjimui.

Formaliai unitarinės ir federacinės valstybės skiriasi centralizacijos lygiu. Tačiau is skirtumas yra daugiau teisinio ir institucinio pobūd˛io, realiai centralizacijos laipsnis priklauso nuo kitų faktorių. Pirmiausia, tai politinio re˛imo tipas: bet kokia politinė decentralizacija, realus suvereniteto pasidalijimas yra galimi tik demokratinėse valstybėse. Autoritariniai, kariniai, komunistiniai (isyrus Jugoslaviją po Tito mirties ir SSSR paskutiniais jos gyvavimo metais) yra nesuderinami su pagrindiniais federalizmo principais. Antra, daug ką nulemia resursų dalis, kurią per mokesčius sukaupia centrinė ir vietinė vald˛ia. Unitarinėse valstybėse daugumoje atveju daugiausia pajamų sukaupia centrinė vyriausybė: Nyderlanduose - 95%, Did˛iojoje Britanijoje - 81%, Prancūzijoje - 78%, vedijoje - 60%). Japonijoje is rodiklis sudaro tik 44%, o daugiau negu pusė atitenka provincijoms ir municipalitetams. Ne ma˛esni skirtumai būdingi ir federacijoms: Australijos centrinė vyriausybė surenka 71% mokesčių, JAV - 56%, Vokietijoje - 42 % (i likusių 58% ˛emės, arba Länder surenka 35% ir savivaldybės - 23%), veicarijoje - 32% (kantonai - 45%, savivaldybės - 24%). Nesunku suvokti, kad pajamų dydis yra vienas i svarbiausių faktorių, nuo kurių priklauso vietinės vald˛ios autonomija. Tačiau daug nulemia ir tradicija. Pavyzd˛iui, Anglijoje nuo seno centrinė vald˛ia beveik nekontroliavo vietinių ilaidų, o Prancūzijoje net statant naują mokyklą pirma reikėjo gauti Pary˛iaus leidimą. Federacijose, kaip taisyklė centrinė vald˛ia gauna daugiau lėų, negu reikia jos funkcijoms atlikti, tuo tarpu kai provincijų vald˛ia turi daugiau funkcijų, negu pinigų. i problema yra sprend˛iama keliais būdais: 1) perduodant dalį funkcijų centrinei vald˛iai (tai daroma visose federacijose, tačiau sukelia politines komplikacijas); 2) perduodant provincijoms mokesčių altinius (tačiau tai padidina nelygybę tarp turringesnių ir skurdesnių provincijų); 3) provincijoms perduodami fondai. Pastarasis būdas yra plačiausiai taikomas. Kai kuriose federacijose (pav., Indijoje) lėos yra perskirstomos tarp valstijų pagal specialias formules, kuriose atsi˛velgiama į pajamų lygį vienam gyventojui, turimus resursus, infrastruktūros isivystymą ir t.t., da˛nai (ypač JAV) suteikiami grantai specifinėms programoms vykdyti, arba “blokiniai” - besąlygiki grantai (Australijoje, Kanadoje). JAV septintojo deimtmečio pabaigoje federaliniai grantai sudarė 1/6 valstijų ir savivaldybių pajamų.

XX am˛iuje bendra federacijų vystymosi tendencija buvo augantis federalinės vald˛ios vaidmuo. Tai buvo vykdoma per teismų sprendimus (JAV), priimant konstitucines pataisas (veicarijoje, Indijoje), didinant federalinius mokesčius (Kanadoje, Australijoje). Tačiau iame procese svarbu ne tiek centro prerogatyvų augimas, kiek didėjanti reikmė galių, kurios visada buvo centro kopmpetencijoje (gynyba, prekyba).

Į klausimus, kokia valstybės sąranga - unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareikmikai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelėms, ypač daugiatautėms, multietninėms alims daugiau tinka federacinė, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinės vyriausybės gausiomis ir da˛nai labai specifikomis regionų problemomis, ne ma˛iau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisių provincijoms centrinė vyriausybė nusiima dalį atsakomybės u˛ provincijos reikalus ir todėl sukelia ma˛iau nepasitenkinimo. Indijoje teritorinės reorganizacijos (ypač 1956 ir 1971 metų) idavoje visos didesnės tautos, o iaurės rytų pasienyje taip pat ir ma˛os tautelės, gavo autonomiją, ir tai sustiprino jų lojalumą valstybei. Panai buvo federalizavimo ir decentralizacijos pasekmė Belgijoje ir Ispanijoje.Tačiau būna atvejų, kada tai sustiprina icentrines tendencijas: įgijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jų įtakingos politinės jėgos) pradeda siekti valstybinės nepriklausomybės. Būdingi pavyzd˛iai - Vengrija Habsburgų imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Čekoslovakijos federacijoje. Kitas, neivengiamas federacijų trūkumas yra sudėtinga sprendimų priėmimo, ypač konstitucinių pataisų priėmimo procedūra, nes daug laiko sugaitama pozicijų suderinimui ir toli gra˛u ne visada pavyksta pasiekti konsensusą. (Racionalūs veicarai, siekdami ivengti bereikalingų debatų, konstitucines pataisas ir daugumą bendravalstybinių įstatymų priima referendumuose). Federacijose neįmanoma ivengti dubliuojančių institucijų, didesnio biurokratinio aparato ir papildomų ilaidų. Am˛ina debatų tema yra resursų paskirstymas tarp turtingų ir skurdesnių valstijų: pirmosiosios visada nepatnekintos, kad i jų per daug atimama, kitos - kad jos pernelyg ma˛ai gauna i federalinių fondų. Nuo seno i problema aktuali Indijai, o dabar, po suvienijimo ir Vokietijai.

Isivysčiusiose alyse bendra tendencija yra artėjimas prie ma˛daug vienodo centralizacijos lygio: unitarinėms valstybėms daugiau būdinga valdymo decentralizacija (kartais vadinama devoliucija), federacinėse, ypač Jungtinėse Amerikose Valstijose, stiprėja integracinės tendencijos ir centralizacija.

Konfederacijos teisiniu at˛vilgiu yra ne valstybės, o suverenių valstybių sąjungos, kuriose yra tik kai kurie virvalstybiniai organai, koordinuojantys sutartyje numatytas veiklos sferas. Konfederacija galima skaityti Europos Sąjungą, kai kurie konfederacijos bruo˛ai būdingi Nepriklausomų valstybių sandraugai (NVS).

Teokratinės valstybės buvo Omejidų ir Abbasidų chalifatai, jėzuitų valstybė Paragvajus XVII am˛iuje, Čečenija imamo amilio laikais, Tibetas iki 1951 m. Tarpinę padetį tarp pasaulietinių ir teokratinių valstybių dabar u˛ima tos alys, kuriose viena i religijų paskelbta valstybine: islamas Bachreine, Jordanijoje, Jemene, Katare, Kuveite, Saudi Arabijoje, Malaizijoje, Maldivuose, Pakistane, budizmas Bhutane ir Tailande, judaizmas Izraelyje, hinduizmas Nepale.

6. POLITINIS REˇIMAS

Funkcionalinį politinių sistemų aspektą ireikia politinis re˛imas - politinių santykių tarp visuomenės ir valstybės visuma, valstybinės vald˛ios formavimo ir funkcionavimo metodų sistema. Politinio re˛imo charakteristika duoda atsakymą į klausimą: kam priklauso valstybinė vald˛ia ir kaip ji naudojama. Kaip rao prancūzų politologas Raimondas Aronas, “re˛imai skiriasi vienas nuo kito politinių vadovų rinkimo procedūromis, realios vald˛ios subjektų paskyrimo būdais, vald˛ios virenybės fikcijos transformacija į tikrąją vald˛ią” (1993: 48).

Dabar da˛niausiai priimta skirti du re˛imo tipus: demokratinius ir autoritarinius (autokratinius). Totalitarinį (faistinį, komunistinį) re˛imą vieni tyrinėtojai skaito esant kratine autoritarinio re˛imo forma, kiti - atskiru tipu. Da˛nai atskiru tipu skaitomas ir mirus, arba pereinamasis re˛imas, kurį be ilygų negalima pavadinti nei demokratiniu, nei autoritariniu. Kaip autoritarizmo sinonimas neretai varojamas terminas diktatūra, kurio pagrindine reikmė yra politinės, ekonominės ir ideologinės vald˛ios koncentracija vieno vadovo arba siauros grupes rankose. Todėl politinių re˛imų tipologija ir klasifikacija yra vienas i kebliausių ir sudėtingiausių politikos mokslo klausimų. JAV politologas Robertas Dahl’is siūlo atsisakyti grie˛tos tipologijos ir vietoj jos naudoti dinamiką schemą, kurioje kampus u˛ima abstraktūs re˛imų modėliai, o konkrečios sistemos yra tik artėjimas prie vieno i kratinių takų: u˛daros hegemonijos, poliarchijos, konkurencines oligarchijos ir inkliuzyvios hegemonijos. Did˛iausią lauką ioje schemoje u˛ima tarpiniai arba mirūs re˛imai:

__________ ______ ____ ___________

^ Konkurencinės Poliarchijos

| oligarchijos

| / III

Liberalizacija | I /

(viea konku- | /

rencija) | Mirūs /

| re˛imai /

| /

| U˛daros / II Inkliuzyvios

| hegemonijos / hegemonijos

|__________ ______ ____ _________>

Inkliūzivumas (dalyvavimas)

(R.Dahl 1971: 7)

Pagal Roberto Dahl’io schemą skirtingi re˛imai nėra įspraud˛iami į grie˛tai atsiribojusias kategorijas, o u˛ima tam tikrą vietą erdvėje, priklausomai nuo jų dominuojančių savybių. Anglijos politinei sistemai nuo senų laikų buvo būdinga viea konkurencija dėl vald˛ios, tačiau konkuruoti galėjo tik aristokratinės grupes. Pagal schemą jai būdingas I vystymosi kelias - link konkurencines oligarchijos, ir tik ˛ymiai vėliau, nuo XIX am˛iaus antros pusės, sustiprėjus darbininkų judėjimui ir plečiant rinkiminę teisę, re˛imas pradėjo transformuotis į poliarchiją. Kitose alyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar kitur re˛imas yra inkliuzyvus (formaliai politikoje gali dalyvauti platūs gyventojų sluoksniai), tačiau realios konkurencijos galimybės yra ribotos.

Roberto Dahl’io schemą galima skaityti bene geriausiu politinių re˛imų klasifikacijos problemos sprendimu. Tačiau politiniame diskurse, ˛iniasklaidoje ir kasdieninėje kalboje nuo senovės Graikijos laikų yra vartojamos sąvokos “demokratija”, oligarchija, tironija, o XX a. pabaigoje da˛niausiai kalbama apie du re˛imų tipus: demokratinį ir autoritarinį (arba autokratinį).

Demokratinis re˛imas

XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus irykėjo trys po˛iūriai į demokratiją:

1) pagal vald˛ios altinio kriterijų demokratija yra liaudies vald˛ia;

2) pagal vald˛ios tikslų kriterijų demokratija yra vald˛ia, veikianti ˛monių labui ir jų vardu;

3) pagal vyriausybes formavimo procedūrų kriterijų demokratija yra sistema, u˛tikrinanti piliečių įtaką, sudarant vald˛ios organus.

Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi re˛imo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau - vald˛ios legitimumo įtvirtinimą, komunistai - beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas ių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu “liaudies vald˛ia” (demos+kratos) reikia, kad visi piliečiai betarpikai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrįstai teigė antikiniai autoriai, tik ma˛ose valstybėse, tokiose kaip senovės Graikijos poliai. Naujaisiais laikais ˛inoma nema˛a pavyzd˛ių, kada tiesioginiai piliečių sambūrių veiksmai tampa minios vald˛ia - ochlokratija. Tai gali atsitikti tik epizodikai ir, svarbiausia, vietiniu, o ne valstybės mastu, todėl ochlokratijos fenomenas paprastai nėra aktualus klausimas. Teorinės ir praktinės problemos ikyla, bandant isiaikinti liaudies valią.

Viena i demokratijos interpretacijų, vyravusi dar Graikijos poliuose, teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamąja arba tiesiogine demokratija. Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpikai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkę keliasdeimt piliečių sprend˛ia kaimo ar ma˛os gyvenvietės problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius ˛monių, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neįmanoma alies mastu. Vienintele ieitis yra patikėti sprendimų priemimą irinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti įgaliojimus. Tada politinės bendrijos dydis gali būti neapribotas, nes atskiros gyventojų grupės, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, irenka savo atstovus ir įgalioja juos ireikti ir ginti rinkėjų interesus. ita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamąja demokratija.

Visos kitos demokratinės procedūros yra susietos su atstovavimo principo realizavimu ir balanso tarp daugumos ir ma˛umos paieka. Da˛niausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos (50% + 1 balsas) valia, tačiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrė˛ianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus am˛iaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktikai niekada nedalyvauja 100% turinčių balso teisę piliečių, todėl labai da˛nai, ypač jei persvara yra ne˛ymi, priimtas sprendimas ireikia faktikai ma˛umos nuomonę; trečia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija ma˛umos (arba ma˛umų at˛vilgiu); ketvirta, visos ivardintos problemos tampa ypač aktualios, realizuojant neivengiamą didėliose bendrijose atstovavimo principą.

Dėl visų ių prie˛asčių iuo metu populiariausias yra po˛iūris, kad demokratija yra tam tikras vald˛ios formavimo būdas. Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: “Demokratijos - tai politines sistemos, kuriose balsų dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudėtį” (Zeigler 1993: 74). Prie to galima prideti ir mechanizmus, įgalinančius rinkejus kontroliuoti vald˛ią. Kitaip tariant, demokratija turi (1) kiek galima suma˛inti tikimybę, kad vald˛ia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos prieams ir (2) kaip galima daugiau apriboti piktnaud˛iavimą vald˛ia ir valdančiųjų galimybes pridaryti ˛alos.

Demokratijos prielaidos

Per˛velgus ˛monijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visikai aiku, kad demokratiniai re˛imai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX am˛iaus prad˛ios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos alių, o taip pat kai kuriose Europos valstybese (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratikomis. I to galima daryti ivadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomeneje.

Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru isivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, ratingumo įsigalejimu. Daugumoje demokratinių alių ie rodikliai i tiesų yra aukti, tačiau ir iimčių pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinė visuomenė, Indija iki iol yra neturtinga alis, daugumas jos gyventojų ma˛aračiai. I kitos puses auktas isivystymo lygis neu˛tikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarųjų metų taip pat Pietų Korėjoje, Taivane. ˇlugus Sovietų Sąjungai, Baltijos valstybių ir kaimyninės Baltarusijos isivystymo lygis praktikai buvo identikas, tačiau pastarojoje alyje demokratinis re˛imas neįsigalėjo.

Svarbi sąlyga yra pilietinė visuomenė. is terminas interpretuojamas įvairiai. Vieni politologai skaito, kad pilietinė visuomenė - tai nepolitiniai santykiai tarp įvairių, valstybės nekontroliuojamų asociacijų ir susivienijimų (religinių, profesionalinių, interesų grupių, kooperatyvų, klubų ir t.t.). Kitų nuomone politinės visuomenės esmę ireikia būtent ta aplinkybė, kad ie susivienijimai (prie jų pridedant ir politines partijas) yra tarpinė grandis tarp ˛mogaus ir valstybės ir tuo pačiu apsaugo individą nuo visiko pajungimo valstybei. Bet kokiu atveju pilietinei visuomenei būdinga, kad valstybė betarpikai nekontroliuoja daug svarbių visuomenes ir individualių piliečių gyvenimo sferų. Svarbus pilietinės visuomenės bruo˛as yra būtent platus nevyriausybinių organizacijų (NGOs - non-government organizations) tinklas.

Esminis pilietinės visuomenės bruo˛as pliuralizmas - po˛iūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus. ias idėjas ireikė Hobbes, Locke, Madison. XIX am˛iaus viduryje John C.Calhoun raė apie bendrą, valstybinę gerovę, kad ji “paprastai yra niekas kitas, kaip stipriausio intereso balsas arba interesų kombinacija; ir neretai ma˛a, bet energinga ir aktyvi visuomenės dalis” (cit. Zeigler, 89). Taigi, pliuralizmas yra politikai konkuruojančių elitų, grupių teorija. Pagrindiniai jos postulatai:

1. Visuomenėje veikia daug vadovaujančių grupių. Tos, kurios turi galią priimant vienus sprendimus, nebūtinai ją turi, priimant kitus. Nėra tokios frakcijos, kuri dominuotų priimant visų valstybines politikos sričių sprendimus.

2. Politika ne visada atspindi daugumos prioritetus, bet da˛niau interesų grupių sąveikos pusiausvyrą; t.y. konkuruojančių interesų grupių įtakos linkusios isibalansuoti, todėl tokia politika yra tikslingas artėjimas prie visų ˛monių preferencijų suderinimo.

3. Piliečiai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus: juos derybose, susitarimais ir kompromisais priima jų atstovai.

4. Nors individai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus, jie gali daryti įtaką dalyvaudami organizuotose grupėse, atspindinčiose jų interesus.

5. Tokios grupės yra atviros; gali formuotis naujos grupės ir prieiti prie politinės sistemos įtakos centrų.

6. Individai gali įtakoti valstybinę politiką netiesiogiai, pasirinkdami konkuruojantį elitą rinkimuose. Rinkimai ir politinės partijos įgalina individus pareikalauti i vadovų atsakyti u˛ savo veiksmus.

7. Nors politinė įtaka netolygiai paskirstoma, vald˛ia yra plačiai iskaidyta. Dalyvavimas priimant sprendimus da˛nai apsprend˛iamas ˛monių susidomėjimu tam tikru sprendimu; ir kadangi vadovavimas yra nepastovus ir mobilus, vald˛ia priklauso nuo kiekvieno po˛iūrio į valstybinius reikalus, vadovavimo profesionalumo, informacijos apie problemas, demokratinių procedūrų ˛inojimo, organizacinių sugebėjimų ir visuomeninių santykių.

Politinių grupių vaidmens at˛vilgiu demokratines sistemos ˛ymiai skiriasi tarpusavyje. Nors demokratijos sąlygomis vald˛iai visada parankiau turėti reikalą su grupėmis, o ne atomizuota individų mase ir todėl demokratiniai re˛imai skatina grupių politinį dalyvavimą, vienur yra labai daug tarpusavyje konkuruojančių grupių, o kitur jų skaičius ir narystė yra pastovūs, funkcijos ir teisės yra gana aikiai apibrė˛tos. Pavyzd˛iui, veiacarijos politiniame ir visuomeniniame gyvenime ypač svarbų vaidmenį vaidina kalbinės (germano-, franko- ir italoveicarai), konfesinės (katalikai ir protestantai), ideologinės (liberalai ir socialistai) grupės, visuose vald˛ios lygiuose postai paskirstomi pagal nustatytas kvotas, prisilaikant proporcingumo principo. veicarijoje yra įprastos situacijos, kad pretendentas, pavyzd˛iui į pato tarnybos arba generolo postą gali būti tik asmuo, kuris kartu yra frankofonas, katalikas ir socialistas.

Tokia sistema, kurioje atskiros socialinės ir/arba sociokultūrines grupės įgauna organizacijų, o tiksliau korporacijų bruo˛ų, yra vadinama korporatyvizmu. Korporatyvizmas gali būti ir demokratinis, kada tokiu būdų siekiama įgyvendinti lygybės principą tarp įvairių socialinių, kultūrinių, religinių grupių, ir iuo atveju jis vadinamas socialiniu korporatyvizmu. Auktas korporatyvizmo lygis būdingas veicarijai, Norvegijai, vedijai, Japonijai, ˛ymiai ma˛iau jis ireiktas Australijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Izraelyje ir yra ˛emas iaures Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, Did˛iojoje Britanijoje.

Kita jo forma yra valstybinis korporatyvizmas, kada valstybė (da˛niausiai tai vienpartinė sistema) pati nustato, kokias grupes ji pripa˛įsta ir apibrė˛ia jų Teisės bei pareigas. Valstybinis, autoritarinio tipo korporatyvizmas iki pastarųjų metų buvo būdingas Nepalui (kur oficialiai buvo pripa˛intos taip vadinamos “klasinės organizacijos”: darbininkų, moterų, atsargos karikių ir kt.), Pietų Korėjai, Taivanui, daug jo elementų būta Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse alyse. Abiem korporatyvizmo formoms būdinga tai, kad jos suteikia valstybinį ar pusiau valstybinį, da˛nai monopolistinį statusą sustambintoms interesų grupems, faktikai įjungia jas į vald˛ios mechanizmą ir apriboja (nedemokratinėse sistemose - eliminuoja) jų konkurenciją. Oficialiai pripa˛intos organizacijos betarpikai sąveikoja su biurokratija, apeinant legislatyvą ir kitus reprezentacinius vald˛ios organus. I vienos pusės tai suma˛ina parlamentų ir ideologizuotos kovos reikmę, tačiau i kitos pusės gali padėti efektyviau spręsti problemas, nes biurokratija paprastai yra geriau informuota, turi daugiau patirties ir kompetencijos, negu profesionalūs politikai.

Demokratinė politinė kultūra

Galiausiai, būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų, tiek politinis elitas, tiek eiliniai piliečiai pripa˛intų demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis. Anaiptol neatsitiktinai demokratinės vertybės ir normos pirmiausia įsitvirtino tose alyse, kurioms ma˛iausiai grėse iorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos kratuose, JAV.

Svarbią reikmę demokratijos stabilumui turi istorinės tradicijos ir nusistovėjusios politinės normos. Apie tai Friedrich von Hayek (1998: 146-147) rao: “Individai, nesutariantys dėl bendrų verybių, kartais gali sutarti dėl tam tikrų konkrečių tikslų ir efektyviai veikti remdamiesi tokiu susitarimu. Tačiau tokio sutarimo dėl konkečių tikslų niekada nepakaks, kad susiklostytų toji stabili tvarka, vadinama visuomene”. Skandinavijos alyse, Did˛iojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, veicarijoje demokratinis re˛imas yra labai stabilus, politinės krizės - retas reikinys. Bent i dalies tai nulemia senos, siekiančios viduram˛ių periodą, demokratinės tradicijos, būdingos ių alių visuomenėms. Tuo tarpu alyse, kur per pastaruosius keletą imtmečių ne kartą vyko revoliucijos ir buvo keičiamos konstitucijos (Prancūzijoje, Italijoje) pilietinės santarves, pagarbos konstitucijai, politines tolerancijos yra pastebimai ma˛iau, o politines krizės vyksta da˛niau. Tuo labiau tai būdinga pokolonijinėms ir pokomunistinėms visuomenems, ilgą laiką gyvenusios autoritarinių re˛imų sąlygomis.

Viena i būtinų demokratijos prielaidų yra kompromisinių sprendimų norma, kurios turi prisilaikyti tiek valdančiosios, tiek opozicinės grupės, o taip pat skirtingos vald˛ios akos. Demokratija negali funkcionuoti, jei jos siekia ne bendradarbiauti, o daugiau linkusios konfrontuoti. Vykdomosios ir legislatyvinės vald˛ios konfrontacija ir bekompromisinė opozicijos nuostata ne tik suma˛ina valstybinės vald˛ios efektyvumą, bet ir gali ją visai paraly˛uoti. Skirtingose alyse savitarpio susipratimas tarp vald˛ios akų, o taip pat tarp valdančiosios partijos ir opozicijos u˛tikrinamas įvairiais būdais. Parlamentinėse respublikose ir konstitucinėse monarchijose vyriausybę formuoja partija arba koalicija, nugalejusi rinkimuose, ir tokiu būdu partinė drausmė u˛tikrina vyriausybei parlamento paramą. Pavyzd˛iui, Did˛iosios Britanijose parlamente svarbiais klausimais deputatai negali balsuoti savo nuo˛iūra, o turi paklusti partijos parlamentinio organizatoriaus, taip vadinamojo “botago” (angl. whip) nurodymams. Prezidentinese respublikose, tarp jų ir JAV, tokios partinės drausmės nesilaikoma, ir todėl prezidentas - demokratas ir jo administracija gali funkcionuoti, net jeigu kongrese (arba parlamente) daugumą sudaro kitos (respublikonų) partijos atstovai: vyriausybes veiksmus palaiko dauguma (nebūtinai visi) prezidento partijos nariai ir tam tikra dalis respublikonų.

Demokratinės konstitucinės normos gali būti igyvendintos tik teisinėje valstybėje (vok. Rechtsstaat), kuriai būdinga:

a) įstatymo virenybė - valstybė, visi jos organai, bet kokie piliečių susivienijimai turi paklusti įstatymui, visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, religijos yra lygūs prie įstatymą;

b) turi funkcionuoti efektyvi sistema, kontroliuojanti įstatymų vykdymą (nepriklausomi teismai, vieoji nuomonė, ˛iniasklaida);

c) daugumos politologų nuomone turi būti realizuotas legislatyvines, vykdomosios ir teisminės vald˛ios pasiskirstymo principas.

Visi ie principai turi būti aikiai apibre˛ti konstitucijoje - pagrindininiame ir aukčiausiame alies įstatyme. Todėl demokratinis re˛imas neretai sutapatinamas su konstitucionalizmu - doktrina, anot kurios valstybinė vald˛ia turi grie˛tai laikytis konstitucijoje u˛fiksuotų principų, o pati konstitucija turi būti teisinga, nesuteikdama privilegijų ar ypatingų teisių nė vienai grupei. Konstitucionalizmas ypač būdingas anglosaksų alims: Did˛iajai Britanijai, JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai. JAV Aukčiausias Teismas turi teisę pripa˛inti negaliojančiu bet kokį įstatymą, kuris jo nuomone neatitinka konstitucijos. Kitose minėtose alyse aukčiausiojo teismo nėra, tačiau yra labai stipri asmens apsaugos tradicija nuo bet kokių neteisėtų vald˛ios veiksmų.

Anglikojo konstitucionalizmo paradoksalus bruo˛as yra tai, kad Did˛ioji Britanija neturi konstitucijos. Ją anglams pakeičia parlamento ir teismų sprendimai, o taip pat neraytos normos ir tradicijos. Ankstyviausias konstitucinės reikmės dokumentas yra 1215 m. karaliaus Johno pasirayta Magna Charta, kuri kartu su kitais dokumentais (pav., 1911 ir 1949 m. parlamento aktais, nustatančiais abiejų parlamanto rūmų galias) sudaro statutą. Monarcho ir piliečių teisės yra apibrė˛tos teismų sprendimuose. Įdomiausia, kad kai kurie itin svarbūs principai apskritai nėra u˛fiksuoti jokiame juridiniame dokumente. Pati įtakingiausia institucija Did˛iojoje Britanijoje yra ministrų kabinetas, kuris yra sudarytas i valdančiosios partijos lyderių ir todėl faktikai kontroliuoja parlamentą. Tačiau joks statutas ar teismų sprendimas apie ią instituciją net neu˛simena, iskyrus 1937 metų įstatymą, nustatantį kabineto narių algas. Kabineto kompetencija, veiklos taisyklės, santykiai su parlamentu yra tik priimta norma, tapusi tradicija. Lygiai taip pat niekur nenurodyta, kad karalius (arba karalienė) privalo pasirayti parlamento priimtus įstatymus, nors be monarcho parao įstatymai neįsigalioja.

Konstitucionalizmas net anglosaksų alyse nėra ir, matyt, negali būti absoliutus. Kritikose situacijose net demokratikiausiose alyse neretai tenka laikinai atsisakyti svarbių demokratinių normų. Did˛iojoje Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo surengti rinkimai į parlamentą ir Winstonas Churchillis net priekaitavo amerikiečiams, kad tie 1944 m. neatsisakė prezidentinių rinkimų. Amerikoje, neatsi˛velgiant į piliętinių teisių normas, karo metu buvo internuoti japonų kilmės piliečiai, nes buvo dvejonių dėl jų lojalumo.

Konstitucionalizmo tradicijos yra pastebimai silpnesnės kitose alyse. Prancūzija XIX am˛iuje turėjo net keturias konstitucijas, o rinkimų sistema iki iol keitėsi 9 kartus - da˛niausiai valdančiosios partijos naudai. Be to, valstybinė vald˛ia neretai manipuliuodavo ˛iniasklaida, ne visada idealiai vykdavo rinkimai, o karikiai buvo du kartus paėmę vald˛ią į savo rankas. Tačiau palyginus su dauguma pasaulio alių Prancūzija gali beveik būti teisinės valstybės pavyzd˛iu. Diktatūros, kariniai re˛imai, kurie nesilaiko jokių konstitucinių normų, iki iol yra įprastas reikinys Afrikoje, ilgą laiką taip pat daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos alių. Elementariausios piliečių Teisės neturėjo jokios vertės komunistinese alyse, ypač Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje.

Demokratinėse alyse įstatymas apriboja valstybinę vald˛ią, bet ir piliečiai privalo paklusti vald˛ios sprendimams, priimtiems jos kompetencijos rėmuose. Tai įmanoma su sąlyga, kad vald˛ia yra laikoma legistimika, turi autoritetą ir jai nereikia remtis jėga. Visuomenė, ypač politinės jėgos, tarp jų ir opozicija privalo pripa˛inti ne tik re˛imo (ir konkrečios vyriausybės) legitimumą, bet ir jo privalumus, nesiekti jėga nuversti esančios vyriausybes. Kaip rao prancūzų politologas Raimonas Aronas, “re˛imas ekmingai funkcionuoja su sąlyga, kad piliečiai jį priima Am˛ina valdymo būdo kritika yra faktorius, ˛ymia dalimi susilpninantis valdymą”. Būdingo kai kurioms postkomunistinems visuomenėms neigiamo po˛iūri į re˛imą ir vald˛ią rezultatas yra teisinis nihilizmas, pilietinių pareigų nesilaikymas, augantis nusikalstamumas. Kaip rodo vieosios nuomonės apklausos, ir Lietuvoje ma˛iau ketvirčio piliečių pasitiki vyriausybe, teismais, seimu, t.y. visomis trimis vald˛ios akomis, ir tik auktas prezidento autoritetas (vir 3/4 pasitikinčiųjų) suteikia demokratiniam re˛imui legitimumo (Lietuvos rytas 1998 09 19).

Sistematizuotą galimybių ir institucinių garantijų, u˛tikrinančių demokratijos funkcionavimą, sąraą sudarė Robert Dahl (1971; 1994):

Galimybė Reikalingos institucinės garantijos

I. Formuluoti 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

preferencijas 2. Teisė ireikti interesus;

3. Teisė balsuoti;

4. Politinių lyderių teisė var˛ytis dėl rinkėjų paramos;

5. Alternatyvi informacija.

II. Ireikti 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

preferencijas 2. Teisė ireikti interesus;

3. Teisė balsuoti;

4. Vieus postus u˛imančių pareigūnų renkamumas;

5. Politinių lyderių teisė var˛ytis dėl rinkėjų paramos;

6. Alternatyviniai informacijos altiniai;

7. Laisvi ir dori rinkimai.

III. Lygūs preferen- 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

cijų įskaitymas 2. Teisė ireikti interesus;

3. Teisė balsuoti;

4. Vieų pareigų renkamumas;

5. Politinių lyderių teisė var˛ytis dėl rinkėjų paramos;

5a. Politinių lyderių teisė var˛ytis dėl rinkėjų paramos;

6. Alternatyviniai informacijos altiniai;

7. Laisvi ir dori rinkimai;

8. Institucijos, u˛tikrinančios vyriausybės politikos priklauso-

mybę nuo rinkėjų balsų ir kitų preferencijos apraikų.

Trumpiau galima pasąkyti, kad demokratinis re˛imas turi u˛tikrinti galimybes formuluoti ir ireikti interesus ir u˛tikrinti, kad visi interesai, arba preferencijos būtų vertinamos tolygiai.

Demokratija ir elitai

Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant iorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvar˛o kitų ˛monių teisės. Tokia buvo ir pagrindinė elitų teoretikų ivada. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai raė ne tik Michelsas, bet ir ˛ymiai anksčiau Hamiltonas: “Atiduokite vald˛ią daugeliui, ir jie pajungs ma˛umą. Atiduokite vald˛ią ma˛umai, ir ji pajungs daugumą”. Panaiai samprotavo ir Madisonas: “173 despotai (legisltūros nariai. - A.P.) be abejo bus tokie pat despotiki, kaip ir vienas Renkamas despotizmas - tai ne ta vyriausybė, dėl kurios mes kovojome”. Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse valstybėse formaliai egzistavo trijų vald˛ios akų pasidalinimas, reguliariai vyko rinkimai, tačiau realiai vald˛ia priklausė komunistų partijos virūnei - politiniam biurui arba net vienam asmeniui (1930-1953 metais - generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui). Legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės vald˛ios pasidalinimas ne visada u˛tikrina jų balansą. Vykdomoji vald˛ia, disponuojanti prievartos aparatu, gali pajungti kitas dvi vald˛ios akas. Apie tai akivaizd˛iai kalba konfrontacija tarp prezidento ir Aukčiausios Tarybos 1993 metais Rusijoje, kada prie maitingą parlamentą buvo panaudoti tankai, ir daugybė pavyzd˛ių i Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos moderniosios istorijos. Tai duoda pagrindo ivadai, kad demokratiją u˛tikrina ne konstitucines normos ir politinės institucijos, o demokratinių konstitucinių normų ir partinės sistemos harmonija, politinių partijų pobūdis, jų programiniai tikslai ir politinės koncepcijos.

Akivaizdu, kad sprendimų priemimą įtakoja lyderiai, kurie ireikia atskirų grupių interesus. Skirtingai nuo ankstyvesnio periodo, kada visuomenės struktūra buvo palyginti paprasta ir politikoje dominavo kelių sluoksnių (viduram˛ių Europoe - luomų) elitai, dabar vadovaujančių grupių itin pagausėjo. Politika nustojo būti aristokratinių arba ekonomikai dominuojančių klasių monopoliu. Viena i svarbiausių industrializacijos, urbanizacijos ir vietimo idavų yra paraleliai vykstą visuomenės diferenciacijos ir augančiuo grupių skaičiaus politines mobilizacijos procesai. Isivysčiusioje visuomenėje politinis elitas yra labai margas, ir i aplinkybė sudaro plačias konkurencijos galimybes.

iose sąlygose keičiasi ir elektoralinė elgsena. Didelė visuomenės dalis dabar balsuoja rinkimuose u˛ partijas ir kandidatus, kurie tiesiogiai nesusieti su ekonomikai dominuojančiomis grupėmis. Tai tapo galima dėl kelių prie˛ascių. Visuotinės rinkiminės teisės dėka politinė karjera tapo labiau atvira, prieinama vidurinių klasių atstovams, smulkiems tarnautojams ir (kadangi auktasis isilavinimas tapo prieinamas visiems sluoksniams) darbininkams ir valstiečiams. Isivysčiusiose alyse į politiką ateina vis daugiau isilavinusių, įsisavinusių ˛od˛io meną ˛monių: teisininkų, ˛urnalistų, dėstytojų, profsąjungų ir kitų visuomeninių organizacijų aktyvistų. Ir atvirkčiai, pastoviai ma˛ėja stambiojo kapitalo atstovų. Dalinai tai susieta su tuo, kad politinė karjera u˛tikrina ma˛iau socialinių gėrybių, ypač materialinių, negu daugelis kitų veiklos sferų. Sėkmingo advokato arba solid˛ios firmos mened˛erio pajamos yra daugkart didesnės, negu JAV prezidento arba Britanijos premjero alga, o galimybės panaudoti savo politinį postą praturtėjimo tikslams isivysčiusiose alyse (skirtingai nuo labiau atsilikusių Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ir kai kurių postkomunistinių kratų) susietos su nema˛a rizika. “Politinė klasė” - tai tik viena, ir toli gra˛u ne pati saugiausia ir presti˛ingiausia tarp kitų elitinių grupių. Todėl senose Vakarų demokratijose politinis ir ekonominis elitai nesutampa, kaip nesutampa ekonominė galia ir politinė vald˛ia. Pliuralistinėje sistemoje “politiniai lyderiai ikyla i įvairių suinteresuotų ir aktyvių piliečių grupių, kai kurie - i oficialių tarnybų ir rečiau rinkimų būdu Todėl pliuralizmas yra geriausiai suprantamas kaip įsitikinimas, kad isivysčiusios demokratijos, ypač Jungtines Amerikos Valstijos, generuoja gausių, konkuruojančių elitų sistemą (jungiančią ir interesų grupes), kuri per derybas ir kompromisus sprend˛ia valstybinę politiką” (Zeigler, 91).

Ne˛iūrint konkurencijos, dalis gyventojų ir ypač kairiosios pakraipos politiniai judejimai yra įsitikinę, kad atskiri politiniai lyderiai, partijos ir pati vyriausybė yra tik savotikos marionetės, paklusniai vykdančios stambiojo kapitalo ir kitų įtakingų grupių nurodymus. Dalinai tokia ivada seka i jau minėtos Josepho Schumpeterio rinkos kapitalizmo koncepcijos. Negalima neigti, kad stambios korporacijos ir įtakingos interesų (arba spaudimo) grupes, stengiasi vienaip ar kitaip paveikti vyriausybę, kai priimami sprendimai liečia jų interesus. Tai daroma is suteikiant paramą politikams bei partijoms rinkimų metu, per lobby (angl. vestibiulis, kuluarai) sistemą, kurios rėmuose profesionalūs lobistai stengiasi įtakoti legislatorius. Tačiau ryiai su korporacijomis ir interesų grupių spaudimas yra tik vienas i faktorių, į kuriuos turi atsi˛velgti politikas. Parlamento deputatas ar kongresmenas negali sau leisti visikai ignoruoti savo rinkėjų ir ˛iniasklaidos nuomonės, jėgų balanso savo partijoje ir parlamente, santykių su vykdomąja vald˛ia ir daugybės kitų aplinkybių. Tapti kokios nors grupes marionete, ir tuo labiau būti apkaltintu esant papirktu demokratinėje alyje reiktų politinės karjeros galą. Todėl daugumas legislatorių isivysčiusiose alyse anaiptol ne tiek priklausomi nuo stambiojo verslo ir kitų ekonominių elitų, kaip tai bando pavaizduoti kairieji radikalai ir tolimi nuo politikos ˛monės. Būtent todėl, kad politikai gali veikti plačiųjų visuomenės sluoksnių naudai daugelyje Europos alių realizuotos socialinio saugumo programos, suma˛inta socialinė nelygybe, priimti antimonopoliniai įstatymai ir daug kitų reformų, kuriu bendras rezultatas yra gerovės valstybė (welfare state).

Antra, realiai visuomenėje egzistuoja įvairausios grupės, kurių interesai kiekvienoje situacijoje gali sudaryti skirtingas kombinacijas: pavyzd˛iui vienu klausimu grupės A ir B gali u˛imti poziciją, prieingą grupių C ir D interesams, o grupės E ir F gali likti neutralios, o kitu klausimu galima kombinacija A ir C E prie D ir F, o B ir E u˛imti neutralią poziciją. Kadangi grupių skaičius iuolaikinėje visuomenėje yra labai didėlis, atitinkamai gali būti tiek daug skirtingų kombinacijų, kad kiekvienu klausimu interesų konfigūracija būtu nauja ir nepakartojama. Taip funkcionuoja pliuralistinis demokratijos modėlis.

Demokratija yra procesas, ir kaip kiekvienas visuomeninis procesas ji yra priklausoma nuo daugelio faktorių, tiek palankių jai, tiek ir nepalankių. Istorijoje būta daug atveju, kad dėl nepalankių faktorių įtakos demokratiniai re˛imai ˛lugo. Taip įvyko Vokietijoje 1933 m., atėjus į vald˛ią nacistams, taip įvyko daugelyje alių, atgavusių nepriklausomybe dekolonizacijos eigoje. Bent Did˛ioji Britanija, prie pripa˛inant savo kolonijų nepriklausomybę, stengėsi, kad jose susiformuotų demokratinis re˛imas. Tačiau įsitvirtino jis tik Indijoje, o deimtyse kitų alių po kelerių ar keliolikos metų demokratiniai re˛imai ˛lugo (tarp stambesnių valstybių čia galima paminėti Pakistaną, Nigeriją, Sudaną). Visur tai įvyko dėl paatrėjusių vidinių konfliktų, savo ruo˛tu prasidėjusių dėl to, kad nelygybė pasiekė kratutinį laipsnį.

Pavojai demokratijai

Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo altiniai poliarchijose yra (1) nelygybė ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsi˛velgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas ivengti visiko parali˛avimo, demokratinis re˛imas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Vyrų piliečių “demokratija” senovės Atėnuose reikė hegemoniją vergams, panai situacija viduram˛iais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 eimų, o vėliau Amerikoje iki vergijos panaikinimo. iuos atvejus galima skaityti iimtiniais ir kvalifikuoti kaip dualistines sistemas. Tačiau kiekvienoje poliarchijoje yra akivaizdi resursų nelygybė. Be to, atsovavvimo principas sudaro lygybės u˛tikrinimo techninę problemą, kurios negali ispręsti nei ma˛oritarinis, nei proporcionalus atstovavimas. Net ma˛ose alyse įtakos at˛vilgiu yra mil˛inikas skirtumas tarp eilinių piliečių ir valdančiųjų politikų. Jeigu kokios nors grupes interesai yra ignoruojami pastoviai, ioje grupėje nepasitenkinimas gali tapti labai intensyvus.

Atsakymą į klausimą, ar nelygybes sąlygomis poliarchija gali būti stabili, nulemia keli faktoriai:

1) antagonizmo lygis tarp grupių - labai svarbus, tačiau sunkiai imatuojamas dydis;

2) antagonistų, arba vieno ir to paties konflikto dalyvių skaičius - bipolinė (du dalyviai) arba multipolinė (dalyvių trys ar daugiau) sistema;

3) ar identikas dalyvių sąstatas įvairiuose konfliktuose: jeigu jis sutampa, tada konfliktai turi komuliatyvinį pobūdį ir stiprina antagomizmą tarp grupių; jeigu nesutampa, antagonizmas yra grynai situacinis;

4) ar ilgas yra laikotarpis, kuriam būdingos ivardintos savybės.

Esant neauktam antagonizmo lygiui ilgalaikio konflikto sąlygomis formuojasi arba nuosaiki (moderate) bipolinė (jeigu konflikto dalyviais yra dvi grupės), arba multipolinė (jei konflikto dalyvių daugiau) sistema; aukto antagonizmo pasekmė yra atitinkamai poliarizacija arba kratutinė segmentacija, t.y. visuomenė yra susiskald˛iusi į daug prieikų grupių. Visais atvejais konfliktas yra kumuliacinis, ir ypač pavojingas, jei jo idava yra poliarizacija. Jeigu konfliktai nesutampa (skiriasi jų dalyvių sudetis), ˛emo antagonizamo atveju formuojasi arba persikertančios grupes, o esant stipriam prieikumui - moderuota segmentacija, t.y. visuomenei būdingi segmentacijos po˛ymiai, tačiau visiko susiskaldymo nėra.

Auktas antagonizmo lygis ir poliarizacija tampa pagrindu politinei mobilizacijai ir sudaro pavojų poliarchijai, nes ji neturi ivystyto slopinimo mechanizmo ir nuostatos jėga u˛spausti atvirą nepasitenkinimą, tačiau palieka jam galimybes vieai pasireikti. Jeigu poliarizacija yra teritorinio pobūd˛io, geriausia ieitimi gali būti taikingas isiskyrimas (pav., kaip Norvegijos ir vedijos 1905 m., Čekijos ir Slovakijos 1991 m.). Tačiau jeigu visuomenėje jau yra susiformavusi tautinė savimonė, secesija tampa nepriimtina. Tokiu atveju neivengiamas arba pilietinis karas (JAV 1861m., Ispanija 1936 m.), arba hegemonijos įsigalėjimas.

iuolaikinėms visuomenėms labiau būdinga segmentacija - pasidalijimas į didelį skaičių grupių, negu poliarizacija. Tačiau ir segmentacija gali tapti pavojinga, kada ji susieta religiniais, ethniniais arba rasiniais skirtumais. Jeigu tokios grupės yra sukoncentruotos kompaktikoje teritorijoje, jos gali siekti ne tik autonomijos, bet ir atsiskyrimo (musulmonai moro Filipinuose, tamilai ri Lankoje, sikhai Indijoje, frankokanadiečiai Kvebeke, baskai Ispanijoje ir t.t). Taip pat tais atvejais, kada segmentacija nekelia tiesioginio pavojaus alies vienybei, ji visvien ˛alinga politinei sistemai. Politikai sugaita tiek daug laiko ir jėgų, siekdami sudaryti koalicijas, kurios retai būna ilgalaikės, kad politika tampa (arba atrodo tampančia) vien savanaudika kova dėl vald˛ios ir privilegijų. Tokie politikos formos ir stilius didina piliečių nepasitenkinimą demokratija, ūgdo ciniką po˛iūrį į politinę sistemą. Dar blogiau tai, kad nesant abipusių garantijų, kiekvienas didesnis segmentas turi nuolat baimintis, kad koalicija, kurioje jis nedalyvauja, visai nesiskaitys su jo interesais. Jeigu atskiroms grupėms suteikiama veto teisė, koalicija gali tapti neveiksminga, nes jai sunku ry˛tingai spręsti bet kokią svarbesnę problemą, aktualią vienai arba kelioms grupėms. Todėl imobilumas, sąstingis yra būdingas segmentuotų visuomenių bruo˛as, ir todėl jose anksčiau ar veliau pradedama reikalauti naujos, efektyvesnes politinks sistemos įvedimo.

Nėra universalių būdų, padedančių suma˛inti antagonizmą demokratinėse valstybėse. Vienas i kelių - suma˛inti vyriausybės vaidmenį, siekiant kad ji kuo ma˛iau būtų tiek privilegijų, tiek nepasitenkinimo altiniu. Tačiau tai gali būti tik laikina priemonė, nes iuolaikiniame pasaulyje, kai tiek daug nulemia tarptautiniai ekonominiai ir politiniai ryiai, vyriausybei nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus. Todėl reikalingi kiti įtampos ma˛inimo keliai. Vienas jų - sudaryti plačią koaliciją, kuri galėtų tapti valdančiąja (kaip Indijos nacionalinis kongresas, Japonijos Liberalioji demokratų partija, Malaizijos Nacionalinės vienybės organizacija). Tačiau daugelio alių patirtis parodė, kad koalicinės fronto pobūd˛io partijos yra daugiau iimtys, atsiradusios konkrečiomis aplinkybėmis, ir galinčios funkcionuoti tik ma˛oritarinės rinkiminės sistemos sąlygomis: esant proporcionaliai rinkimų sistemai, INC geriausiu savo periodu surinkdavęs truputi daugiau, negu 40% balsų, niekada nebūtų tapęs valdančąja partija. Kai kuriose alyse efektyvus instrumentas yra didesniųjų grupių veto teisė (veicarija, ilgą laiką taip pat Libanas), tačiau iuo atveju būtina prielaida yra valdymo decentralizacija, o tai be rizikos galima taikyti nedaugelyje alių. Todėl visose poliarchijose alia politizuoto parlamento problemų sprendimas realizuojamas per kitas institucijas - vykdomąją vald˛ią, biurokratiją, derybų mechanizmus, neformalias struktūras.

Autoritariniai (autokratiniai) re˛imai

Autoritarinių (autokratinių) re˛imų svarbiausias bruo˛ai yra prieingi demokratijos principams:

- nėra teisinės valstybės ir netaikomos konstitucionalizmo normos;

- apribojamas pliuralizmas (kontroliuojama arba visai u˛draud˛iama nepriklausomų nuo valstybinės vald˛ios asociacijų, organizacijų, susivienijimų, partijų veikla), yra būdinga vald˛ios centralizacija ir koncentracija vieno ˛mogaus arba vienos institucijos rankose;

- neleid˛iama viea konkurencija dėl vald˛ios;

- neleid˛iama opozicija: u˛draud˛iama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasiprieinimas vald˛iai u˛gniau˛iamas, panaudojant represyvinį aparatą (policiją, specialiasias tarnybas, armiją);

- realiai neegzistuoja vald˛ios pasiskirstymo principas, valstybinę vald˛ią monopolizuoja vykdomoji vald˛ia;

- apriboja ˛mogaus teisės ir akcentuoja piliečių pareigas, tarp kurių svarbiausia yra laikoma lojalumas re˛imui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo vald˛iai;

- būdingas komandinis, direktyvinis vadovavimo stilius;

- viena i svarbiausių autoritarinių re˛imų atramų tampa armija, vyksta visuomenės gyvenimo militarizacija..

Autoritarizmas egzistavo nuo seniausių laikų: Rytų despotijos, Graikijos tironijos, viduram˛ių absoliutizmo forma. Mūsų laikais autoritariniai re˛imai ypač būdingi susiskald˛iusioms visuomenems, neturinčioms ivystytos socialinės ir politinės struktūros, netolimoje praeityje taip pat alims, kurių saugumui nuolat grėse pavojus (Pietų Korėja, Taivanas).

Autoritarinė vald˛ia paprastai nesiekia reguliuoti tų sferų, kurios betarpikai nėra susijusios su politika. Todėl palyginti nepriklausomos gali likti (nors ne visada lieka) ekonomika, kultūra, asmeniniai santykiai. eima, giminė, ba˛nyčia ne tik isaugo savo autonomiją, bet da˛nai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai ˛iūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra viena i svarbių autokratinio re˛imo paramos altinių.

Legitimumo tipai:

tradicinis, ypatingai monarchija arba nuo seno dominuojančios grupės; ideologinis arba teologinis: re˛imas pateisinamas tuo, kad jis gina visuomenei svarbiausias vertybes, apsaugo nuo iorinio pavojaus (taip vadinamas apsupimo sindromas), arba įgyvendina religines normas;

personalinis: lojalumas charizmatiniam lyderiui.

Daugeliui autokratinių re˛imų yra būdinga yra dominuojanti ideologija - ideologinis pliuralizmas yra nesuderinamas su autoritarizmu.

Daugelyje alių autorkratiniai re˛imai buvo pereinamoji stadija prie labiau reprezentatyvinės valdymo formos. Turkijoje Kemalio Atatürko (1881-1938), revoliucijos vadovo ir pirmojo respublikos prezidento (1923-1938) re˛imas daug nuveikė, formuojant pasaulietiką tautinę valstybę, o po Antrojo pasaulinio karo surengė laisvus rinkimus ir taikingai u˛leido vald˛ią opozicinei Demokratinei partijai. Panaus politinio vystymosi kelias būdingas Pietų Korėjai, Taivanui, Brazilijai, Argentinai.

Visų priimtos autoritrinių re˛imų tipologijos nėra. Kai kurie politologai skiria keletą autokratijos subtipų (pagr. pagal Zeigler, 181-200):

I.Konservatyvūs re˛imai.

A. Tradicinės monarchijos (Saudų Arabija, Jordanija, Marokas, Kuveitas). Vykdomoji vald˛ia priklauso monarchui (Maroke - nuo 1664 m.). Svarbus bruo˛as - klientelizmas, t.y. susitarimai dėl valstybinių pareigų u˛emimo; da˛nai taikomos represijos u˛ politinius prasi˛engimus.

B. Asmeninės diktatūros (Malavi: diktatorius Hastings C. Banda valdo iki gyvos galvos, visi piliečiai privalo priklausyti Malawi Kongreso partijai, bet kokia opozicinė veikla draud˛iama. Kiek liberalesnis buvo generolo Franco re˛imas Ispanijoje 1939-1975m: pagal 1966 m. konstituciją formaliai buvo įvestas vald˛ios padalijimas tarp valstybės vadovo ir parlamento, laisvi 100 deputatų rinkimai į 600 vietų parlamentą, veikė platus liberalios pakraipos katalikų judėjimas “Opus Dei”, darbininkų asociacijos).

II. Radikalūs re˛imai.

A. Teokratijos (Iranas nuo 1979 m., Islamo republikos partija turi ne tik vald˛ios monopolį, bet ir kontroliuoja papročius, elgseną, pramogas, etc. Veikia Revoliucijos sargų gvardija, turinti apie ketvirtį milijono narių. Ekonominė doktrina deklaruoja kolektyvizmą ir beklasę visuomenę).

B. Militaristiniai ideologizuoti re˛imai (Al˛yras: realiai vald˛ia priklauso technokratiniam elitui - kariniam, partiniam ir administraciniam, deklaruojama islamikojo socializmo doktrina, kurioje dominuoja nacionalistinis atspalvis. Sukurta palyginti efektyvi socialistinė ekonomika, BVP vienam gyventojui 9-me deimtmetyje iaugo du kartus ir pasiekė 3000 USD).

III. Autoritarinis parlamentarizmas (Pietų Korėja iki 1987 m. rinkimų, u˛baigusių 1972-1987 karinės padėties periodą ir represijas; Taivanas - iki 1986 m. nebuvo legalios opozicijos; Singapūre dominuoja Liaudies veikimo partija PAP, opozicija sunkiai toleruojama, nors keli jos kandidatai irinkti; sandinistinė Nikaragua)

IV. Militaristiniai re˛imai.

A. Tiesioginis karinis valdymas. Kariniai re˛imai susiformuoja po karinių perversmų. Ypač jie būdingi besivystančioms Azijos, Afrikos, iki pastarųjų deimtmečių taip pat Lotynų Amerikos alims, 1967-1974 m. karikiai valdė Graikijoje. Paskaičiuota, kad XX am˛iuje buvo vir 80 bandymų įvykdyti karinį perversmą. Karinio re˛imo įsigalėjimas da˛niausiai sietinas su ekonominiu nestabilumu, iorine grėsme (Pakistanas, Pietų Korėja, Taivanas, Tailandas), etniniais konfliktais (Sudanas, Turkija), civilinės vald˛ios korupcija. Beveik visose alyse, kur ilgąu įsiviepatauja karikiai, vidutinės klasės yra silpnos ir neskaitlingos. Kai kada kariniai re˛imai įgyja taip vadinamo “naujojo autoritarizmo” formą ir pagrindinių savo tikslu skaito ekonominio vystymosi paspartinimą (Pinocheto re˛imas Čilėje).

Nigerija: 250 etninių grupių, 100 kalbų; labiausiai pa˛engę pietiečiai ibo, kuriems 1960 ir atiteko vald˛ia. Dėl nuolatinių skerdynių ibo bandė atsisikirti, 1967 m. sukūrę nepriklausomą Biafros respubliką, tačiau ji negavo tarpttautinio pripa˛inimo ir po kelerius metus vykusio karo buvo likviduota. Po to karinis re˛imas sukūrė federaciją - 19 neetninių provincijų. Civilinis valdymas atstatytas 1979 m., tačiau sustiprėjo etnopolitinė poliarizacija: ibo - Nigerijos liaudies partija, joruba - Vienybės partija, laimėjo iaurės musulmonai -Nacionalinė partija. Jų bandymai primesti musulmonų kultūrą pietiečiams vėl sukėlė nesantaiką ir baigėsi 1984 m. puču, kurio idavoje vėl karinis re˛imas).

B. Civiliniai-kariniai re˛imai (Čilė, Egiptas). Paprastai neturi vieningos ideologijos, elitai siekia tik praturtėti. Čilėje 1973 m. su JAV pagalba nuversta socialistinė Allende’s vyriausybė, vyko denacionalizacija ir masinės represijos. 1978 m. plebiscitas formaliai patvirtino Pinocheto diktatūros teisėtumą. 1981 m. priimta konstitucija, o po 1988 m. referendumo, kada i 90% balsavusių 55% atmetė Pinocheto pretenzijas likti prezidentu iki 1997 m., diktatorius 1989 m. pastitraukė. Ekonomika pradėjo augti tik nuo 1985 m., todėl juo jau buvo nusivylę ir gyventojai ir didelė karikių dalis. Svarbus postūmis buvo ir Jono Pauliaus II vizitas 1987 m.)

V. Kleptokratijos - “vagių valdymas”: Duvalier laikų Haiti, Marcoso Filipinai, Zairas. Marcos pervedė sau apie 20 mlrd USD ir buvo turtingiausias pasaulio diktatorius, Mobutu - apie 10 mlrd, jo turto tvarkymo administracijoje dirbo 25 000 tarnautojų; tačiau tai yra aukčiausias plėimo lygis pasaulyje).

Kai kurie politologai tarp autokratinių re˛imų atskiru tipu skaito etnokratiją, kurios būdingu bruo˛u jie skaito vienos etninės grupės dominavimą multietninėje visuomenėje. iuo po˛iūriu etnokratiniai re˛imai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, postsovietinėse Centrinės Azijos valstybėse (iskyrus Kyrgyzstaną). Tačiau etnokratijos samprata visai netinka homogeninėms visuomenėms (Japonija, abi Korėjos, Islandija), o svarbiausia, kovoje dėl vald˛ios etninis faktorius neturi esminės reikmės: konkuruojančios politinės jėgos yra diferencijuotos ne etniniu, o kitu pagrindu (ideologiniu, socialiniu, teritoriniu ir t.t.). Etninės ma˛umos gali būti diskriminuojamos, arba vald˛ia ma˛ai paiso jų interesų, tačiau re˛imas gali atrodyti “etnokratiniu” tik siauru etninės ma˛umos (ar ma˛umų po˛iūriu).

Vienareikmikai sunku įvertinti autoritarinių re˛imų efektyvumą. Bene did˛iausia jų problema yra vald˛ios perdavimo mechanizmo nebuvimas. Po diktatoriaus mirties tokie re˛imai arba ˛lunga (Ispanija, Portugalija), arba seka chronikas nestabilumo periodas. Ekonomikos sferoje įspūdingi Pietų Korėjos, Taivano pasiekimai, Ispanijoje per septintąjį deimtmetį pramonės gamyba iaugo trigubai, , pajamos vienam gyventojui 1957-1987 m. padidėjo nuo 300 iki 7000 dolerių, sparčiai vystėsi ir Graikijos ekonomika, valdant karikiams.

Totalitarinis re˛imas

Pavadinimas kilęs i lotyniko totalitas - visuma ir pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo deimtmečio viduryje: Mussolini savo re˛imą da˛nai vadino lo statto totalitario - “totalitarinė valstybė”. Totalitarinės valstybės alia Italijos buvo nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos “socialistinės” alys, dabar - iaurės Korėja, Kuba, kiek velnesne forma - Vietnamas, Kinija, Irakas.

Totalitarinis re˛imas visikai atmeta visuomenės autonomiją, nepripa˛įsta pilietinės visuomenės ir siekia be ilygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio re˛imo. Vienintelė partija naudojasi vald˛ios monopoliu ir kontroliuoja armiją, ˛iniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viepatavimą tuo, kad tik ji ireikia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi ūkiai buvo “Partija ir liaudis vieningi”, “Partijos valios - liaudies valia”. Vadovaujantis ia logika, bet kokia opozicija vald˛iai yra antiliaudika ir geriausiu atveju gali ireikti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neivengiamai įvyksta visika vald˛ios centralizacija, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos faktikai tampa valstybinėmis institucijomis, pajungtos partijos ir re˛imo interesams. Sovietų Sąjungoje valstybinė propaganda apibūdindavo profesinės sąjungas kaip “komunizmo mokyklą”. Bet kokios demokratinės laisvės ir ˛mogaus teisės yra nepripa˛įstamos. Tiesa, sovietinės konstitucijos skelbė ˛od˛io ir susirinkimų laisvę, tačiau su ilyga, kad ios laisvės gali būti realizuojamos tik “darbo ˛monių interesų labui”, o tai realiai reikė tik vieną - re˛imo labui.

Totalitarinis re˛imas nepripa˛ista jokios demokratijos ir partijos vidiniame gyvenime. Vladimiras Leninas dar 1903 m. paraytoje broiūroje “Ką daryti” idėstė partijos koncepciją, pagal kurią partiją sudaro profesionalių revoliucionieriu - vadovų branduolys ir eiliniai “pirminių” (vietinių) organizacijų nariai. Pastarieji formaliai turi teisę pateikti aukčiau stovinčioms organizacijoms savo pasiūlymis ir idėjas, tačiau privalo besąlygikai vykdyti jų nurodymus ir neturi teisės suabejoti auktesnių vadovų nuostatų, direktyvų ir instrukcijų teisingumu. Leninas pavadino tokia subordinacijos sistema “demokratiniu centralizmu” - tai ma˛daug tolygu “autoritarinei demokratijai”, ir is principas įsitvirtino bolevikų partijos statute.

Totalitarinių sistemų valdančiosiose partijose praktikai niekada nebūdavo rengiami demokratiniai partinių vadovų rinkimai. Visų lygių vadovai paskiriami i viraus, jie gi būdavo ir suva˛iavimų delegatai, formaliai “rinkę” aukčiausiąją partijos vadovybę. Kitaip tariant, partijos tabas pats paskirdavo savo rinkėjus. Todėl partiniai rinkimai tapdavo lojalumo iraikos vadovybei ritualu.

Pagal formalius kriterijus sunku apibrė˛ti totalitarinių re˛imų legitimumo laipsnį. Bolevikai Rusijoje u˛grobė vald˛ią, nuvertę laikinąja vyriausybę, t.y. įvykdė valstybinį perversmą. Hitlerio nacionalsocialistų partija Vokietijoje suformavo vyriausybę po pergalės rinkimuose ir iuo atveju jos atėjimas į vald˛ią buvo legitimikas. Tačiau toliau abiem atvejais jokio įstatymo nebuvo laikomasi. Bolevikai 1918 m. ivaikė Steigiamąjį susirinkimą, kuriame daugumą vietų turėjo eserų (socialrevoliucionierių) partija, o po to u˛draudė visas partijas. Panaiai pasielgė nacistai. Tačiau sovietų Rusijoje vėliau reguliariai buvo rengiami rinkimai, ir nors jokios konkerencijos nebūdavo, o kandidatų sąraus i anksto sudarydavo atitinkamų lygių partiniai organai, rinkimai buvo vertinami kaip teisinis vald˛ios pagrindas. Bolevikinio re˛imo legitimacijai turėjo tarnauti ir konstitucija (1918, 1924, 1936 ir 1977 m. versijos). Oficiali ideologija nuolat tvirtino, kad būtent “socialistinė demokratija” yra aukčiausia demokratijos forma.

Legitimumas totalitariniams re˛imams yra tik fasadas. Jo pagrindiniai tikrieji ramsčiai yra indoktrinacija ir baimė.

Totalitariniai re˛imai skelbia esą revoliuciniai, siekiantys sukurti naujo tipo sistemą (“naująją tvarką” Vokietijoje, socializmą ir komunizmą Sovietų Sąjungoje ir kitose taip vadinamose “socialistinėse alyse”) visos liaudies labui. Re˛imo menami pranaumai prie demokratines alis ir pasiekimai, itikimybė ir paklusnumas vald˛iai, partijos imintis yra pagrindiniai indoktrinacijos siu˛etai, kurie intensyviai skiepijami mokyklose, universitetuose, per ˛iniasklaidą, literatūrą ir meną. Ypatingas dėmesys skiriamas kinui (Leninas: “I visų meno rūių pati svarbiausia mums yra kinas”), monumentaliajai skulptūrai.

Propagandos ir indoktrinacijos tikslas: “naujas ˛mogus”: entuziastingas ir atsidavęs re˛imui.

Realūs ir potencialūs re˛imo turi įsitikinti savo bejėgikumu ir baimintis, kad net u˛ ma˛iausią nelojalumo apraiką jie būs grie˛tai nubausti. Masinės represijos buvo ypač būdingos Sovietų Sajungai Stalino laikais, Kinijai (iki Mao Cetungo mirties).

Rykiausios totalitarizmo formos yra faizmas ir bolevizmas. Ideologijos pobūd˛iu jie prieingi ir nieko bendra neturi. Vokikajam faizmui būdingas tautos ir rasės kultas, antimaterializmas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas, nors apskritai ivystytos ir u˛baigtos ideologijos nacizmas neturėjo. Bolevizmas atvirkciai, proklamuoja internacionalizmą (darbo ˛monių, tautų, progresyviosios ˛monijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių ir prielaidų svarbą ir skelbė, kad “socialistinė demokratija” yra aukčiausia demokratijos pakopa. Tiktai Bre˛nevo konstitucijoje atsirado straipsnis, paskelbęs, kad sovietinės politinės sistemos branduolys yra KPSS).

Poststalininiį re˛imą Sovietų Sajungoje vieni politologai skaito totalitariniu, kiti - autoritariniu, ar viena i autokratijos atmainų (ideokratija).

Totalitariniu re˛imu laikytinas ir Libijos, oficialiai vadindamos Socialistinė Libijos arabų liaudies d˛amahirija (Al Jumahiriyah al Arabiyah al Libiyah ash Shabiyah al Ishirakiyah). Formaliai vald˛ia priklauso liaud˛iai (per tarybas), tačiaui faktikai Libija yra karinė diktatūra. Svarbiausia nacionalinė ventė - Revoliucijos diena yra rugsėjo pirmoji - tą dieną 1969 metais pulkininkas Muammar Abu Minyar al-Qadhafi įvykdė karinį perversmą ir u˛grobė vald˛ią. Aukčiausias vyldomosios vald˛ios organas formaliai yra Generalinis liaudies komitetas, kurį renka tarybos. Įstatymų leidybos organą - Generalinį liaudies kongresą taip pat renka tarybos. Dalyvavimas tarybų rinkimuose yra privalomas visiems piliečiams. Politinių partijų nėra, nelegaliai veikia tik siauri arabų nacionalistiniai sąjūd˛iai. Oficiali doktrina suformuluota Qadhafi “ˇaliojoje knygoje”. Naftos eksporto dėka Libija yra viena turtingiausių Afrikos alių (per capita GDP 1995 6510 USD - aukčiausias)

Miraus tipo ir pereinamieji re˛imai

ie re˛imai dabartiniame pasaulyje yra skaitlingiausi ir ˛ymiai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie tyrinėtojai juos vadina “autoritariniu parlamentarizmu” ar net “autoritarine demokratija”. Pagal R.Dahl’io klasifikaciją jie isidėsto tarp u˛daros hegemonijos ir poliarchijos, kartais arčiau konkurencinės hegemonijos (Did˛ioji Britanija XVIII a. pabaigoje, Japonija XIX a. pabaigoje, 1968 m. Čekoslovakija) arba arčiau inkliuzyvios hegemonijos (SSRS ˛lugimo ivakarėse, dabartinė Ukraina, Slovakija, Albanija).

Pereinamojo tipo re˛imai da˛niausiai yra nestabilūs. Politikoje aktyviai reikiasi interesai, kuriuos ankstyvesnis autokratinis re˛imas u˛spaudavo, ir tai kelia grėsmę pereinamajai sistemai. Opozicija reikalauja daugiau teisių (Liaudies frontas Azerbaid˛ane). Jei daromos nuolaidos, gali paspartėti demokratijos konsolidacija (Baltijos ir Vidurio Europos valstybės devintojo deimtmečio pavaigoje), tačiau neretai imamasi represiju ir grį˛tama prie autokratijos. iaip ar taip, pereinamasis re˛imas negali ilgai stovėti prie demokratijos slenksčio.

7. PARTIJOS, VISUOMENINIAI POLITINIAI

JUDĖJIMAI IR ORGANIZACIJOS. INTERESŲ GRUPĖS

Politiniai procesai visuomenėje yra įvairių grupių kovos ir sąveikos rezultatas. Kuo labiau isivysčiusi visuomenė, tuo tokių grupių daugiau. Genčių struktūra buvo labai paprasta, joje buvo galima iskirti tik kelias genderines ir am˛iaus grupes. iuolaikinėse visuomenėse, net nedideliose valstybėse, grupių yra deimtys tūkstančių. Daugelis jų yra amorfikos, neturi pastovios narystės, egzistuoja tik laikinai, kitos yra labiau organizuotos, sukuria savo susivienijimus ar asociacijas, kurios ireikia ir gina grupės narių interesus. Tuo pačiu jos tampa politinio proceso dalyvėmis, arba politiniais aktoriais. Priklausomai nuo tikslų, veiklos ir organizacijos ypatybių grupiniai politiniai aktoriai yra skirstomi į politines partijas ir organizacijas, visuomeninius politinius judėjimus, interesų grupes.

Politinės partijos

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrė˛ti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs i lotynų pars - “dalis”, tačiau tai visikai nieko nepasako apie jos esmę. Yra vir 200 partijos definicijų, kuriose pabrė˛iama vienas ar kitas tos institucijos bruo˛as:

1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;

2) specifinio tipo organizacija;

3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, ireikianti jos bendrus interesus;

4) politinio konflikto apraika ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.

Tačiau panaių arba net identikų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzd˛iui, kai kurios interesų grupės, apie kurias bus kalbama ˛emiau. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanorika naryste grind˛iama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti vald˛ios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų. Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir isamiau formuluoja Shively (1995: 195): “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su ˛ymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra u˛tikrinti funkcionieriams galimybes patekti į vald˛ią arba isilaikyti vald˛ioje”. Galima tik patikslinti, kad turima omenyje valstybinė vald˛ia arba jos dalis (pav., vietiniame - municipaliteto ar provincijos lygyje) ir pa˛ymėti, kad politinės partijos yra ne vien kovos dėl vald˛ios instrumentai, bet ir svarbios sprendimų priėmimo dalyvės. Todėl bent demokratinėse alyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnyja politikos esmę. Vienintelė iimtis yra kai kur dar pasitaikančios anarchistų partijos (pav., Anarchosindikalistų konfederacija Rusijoje), kurios ne tik nenori dalyvauti kovoje dėl vald˛ios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinės vald˛ios, kartu ir valstybės sunaikinimą.

Politinio pobūd˛io grupės be abejo atsirado kartu su vald˛ia, nes kiekvienas, turėjęs vald˛ią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be alininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX am˛iaus iuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūd˛io grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija” (faction), “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

iuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir ireikė susiprieinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų (Whigs) ir torių (Tory) grupės nuo XIX a. vidurio ˛inomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos alių partijos formavosi nuo XVIII am˛iaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Tačiau kaip taikliai pastebėjo Max Weber dar XIX am˛iuje “pastoviai politika u˛siiminėjo tik nedaugelis Tik ˛urnalistas buvo apmokamas profesionalus politikas, o laikračio leidėjai - vienintelė pastovi politinė organizacija”.

Partijų formavimasis paspartėjo XIX am˛iaus antroje pusėje (Amerikoje - nuo pirmojo deimtmečio), ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė daugumas klasinių partijų: bur˛uazinių, dvarininkijos, darbininkų, ir kt. 1867 m. Anglijoje reformų arba liberalų asociacijos, susikūrusios prie keletą deimtmečių, susiorganizavo kaip partijos iuolaikine termino prasme.

Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės iplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūre partijos, kurias genetikai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour - darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų po˛iūrių ir interesų pagrindu. Postkomunistinėse alyse daugumas partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, krikčionys demokratai, Armenijoje - danakciutun, Rusijoje - kadetai ir pan.), skilus demokratiniams ir tautiniams judėjimams, atsiradusiiems politinės liberalizacijos laikotarpiu.

Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaud˛iai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad iuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė ieitis yra atstovaujamas valdymas (representative government). Praktikai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leid˛ia vienu metu isiaikinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata da˛nai ireikta pavartijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikčionys demokratai, “Telugu desam” (“Telugų alis” Indijoje) ir t.t. Ne ma˛esenę reikmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu irenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios vald˛ios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalėjant atstovavimo principui, irykėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktikas atstovavimas, kurio esminis bruo˛as yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, prieingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

Partijų vaidmuo labai sustiprėjo industrinėse visuomenėse ir mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Informacinėje visuomenėje partijų likimas kol kas neaikus. Kai kurių politologų nuomone, galima kalbėti apie partijų sunykimo tendenciją ir jų transformaciją į politines organizacijas.

Politiniu partijų struktūra ir funkcijos

Realizuojant atstovavimo principą, tarpininkaujant tarp eilinių piliečių ir visų lygių valstybinės vald˛ios organu didelę reikmę turi partijų organizacinė struktūra. Partijos yra hierarchikos organizacijos, joms būdingi trys lygiai.

ˇemiausias lygis yra blokas rinkėjų, palaikančių ią partiją ir balsuojančių u˛ ją rinkimuose. Kitaip tariant, tai yra partijos alininkai, jos masinė bazė.Jeigu partijoje nepraktikuojama fiksuojama narystė, t.t. nėra narių sąraų, partijos alininkai yra skaitomi partijos nariais.

Sekantis lygis yra pati partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių (cells, branches iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (iskyrus tautinių ma˛umų partijas multietninėse valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą alies teritoriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Demokratų partija turi apie 2500, respublikonai - apie 2000 vietinių skyrių visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo adminstracinio padalinimo, įvairiose alyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Aukčiausias partijos organas yra suva˛iavimas, kuris irenka centrinį pastovų organą.

Faktikai daugumoje partijų pagrindinį vaidmenį vaidina siaura lyderių grupė, kuri anglų kalba vadinama caucus. Partijų formavimosi laikotarpiu tai u˛dara įtakingiausių asmenų grupė, į kurią negalima įstoti, o pačios partijos iki visuotinės rinkiminės teisės įvedimo buvo, anot Maurice Duverger (1990: 38), “ne kas kita, kaip caucus’ų federacijos”. Senose demokratijose caucus’ų reikmė dabar suma˛ėjo, bet jie vis dar labai būdingi besivystančių alių politinėms partijoms.

Trečias lygis yra partijos atstovai legislatyvinės ir vykdomosios valstybinės vald˛ios struktūrose: parlamento ir savivaldybių nariai, ministrai ir kiti pareigūnai. Grie˛tos ribos tarp partijos funkcionierių ir profesionalios biurokratijos nėra ir pareigų u˛emimo tvarka yra skirtinga įvairiose alyse, tačiau senose demokratinėse alyse prisilaikoma normos, kad profesionalių valdininkų sluoksnyje būtų nedaug partijos skiriamų pareigūnų.

Lentelė. Partijų funkcijos

Politinė:

- kova dėl vald˛ios;

- politinė mobilizacija;

- politinės sistemos legitimacija;

- tiesioginis arba netiesioginis dalyvavimas formuojant ir vykdant

valstybės vidaus ir u˛sienio politiką;

- alternatyvinių sprendimų rengimas;

- rinkiminės programos vykdymas;

- politinė socializacija;

- konfliktų sprendimas.

Organizacinė:

- rinkiminių kampanijų organizavimas;

- kandidatų parinkimas renkamoms pareigoms u˛imti;

- programinių nuostatų ir sprendimų vykdymas;

- kadrų valdančiajam elitui ruoimas;

- dalyvavimas formuojant vald˛ios organus;

Teorinė:

- visuomenės būklės analizė ir ateities perspektybų įvertinimas;

- interesų iaikinimas, formulavimas ir pagrindimas;

- visuomenės vystymosi strategijos paruoimas;

Ideologinė:

- savo vertybių ir idealų platinimas ir gynimas;

- politinės situacijos vertinimo, savo programinių tikslų ir politikos

aikinimas bei propaganda.

Daugelyje alių partijų veikla, jų tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su vald˛ia yra pagrindinė politinio gyvenimo ais. Rinkimai stabiliose visuomenėse vyksta tik kartą per keletą metų, neda˛ni ir kiti svarbūs politiniai įvykiai. O partijos vienu ar kitu būdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose i parlamento visada figūruoja skirtingų partijų atstovų po˛iūriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip isako savo nuomonę apie vyriausybės veiksmus, partijų lyderiai da˛nai surengia spaudos konferencijas, televizija rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingų partijų atstovai. Todėl daugumas piliečių su˛ino apie politinį gyvenimą, pradeda orientuotis alies vidaus ir u˛sienio politikoje pirmiausia partijų veiklos dėka. Kritikais momentais partijos surengia masinius mitingus, kurių tikslas gali būti įvairus: politinė parama vald˛iai ar kokiam nors lyderiui, reikalavimai, protestas prie vald˛ios sprendimus ar kokios nors politinės grupės veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (iskyrus nepartines sistemas), kovodamos dėl vald˛ios, siekdamos įtakoti sprendimų priėmimą (politinė funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir po˛iūrius (ideologinė funkcija) kartu atlieka politinės socializacijos funkciją. Partijos daugiau negu bet kokios kitos struktūruotos politinės institucijos įtraukia į politiką plačius gyventojų sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam piliečiui, demokratinėse alyse kiekvienas gali dalyvauti jų veikloje, būti masinių partijų nariais. Todėl jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo (mass political participation) instrumentas. Masių dalyvavimas partijų veikloje, piliečių parama partijoms rinkimuose reikia, kad partijos yra tarp svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir re˛imui. Galiausiai, aktyviems partijų alininkams ir nariams, o ypač lyderiams būdinga partinė identifikacija (party identification): daugelyje alių kai kurios partijos gyvuoja jau vir imto metų, todėl ryys su partija suteikia daugeliui ˛monių pastovumo jausmą permainingame pasaulyje.

Partijos daugumoje alių yra politinio elito mokykla. Jauni ˛monės, siekią tapti politikais, paprastai pradeda nuo to, kad aktyviai įsijungia į vienos ar kitos partijos vietinio skyriaus veiklą. Jeigu atliekant įvairias u˛duotis, ypač rinkiminių kampanijų metu, irykėja jų organizaciniai gabumai, mokėjimas bendrauti su ˛monėmis ir kartu palaikyti gerus santykius su vietinio lygio partine vadovybe, po kelerių metų toks aktyvistas jau gali tapti partijos kandidatu rinkimuose arba būti paskirtas į atsakingesnes pareigas partijos struktūroje. Anksčiau ar vėliau energingas, nuovokus ir, svarbiausia, turįs gabumų konkurencijos sferoje, ˛mogus gali tapti parlamento nariu, o jeigu partija laimi rinkimus arba įeina į valdančiosios koalicijos sudėtį, turi ansų tapti ministrų ir net vyriausybės vadovu.

Keliai, kurie veda į vald˛ios virūnes, yra skirtingi ir priklauso nuo politinės sistemos ypatybių ir valstybės formos. Prezidentinėse respublikose prezidentas savo nuo˛iūra gali paskirti ministrais politikoje anksčiau nedalyvavusius ˛mones: savo mėgiamą politinį ap˛valgininką, pa˛įstamą gerą verslininką, savo buvusį profesorių, arba turintį auką profesionalinį autoritetą (Henry Kiessinger, Zbigniew Brzezinski). Amerikoje daugumas politikų daro savo karjerą, pama˛u kildami pakopomis partinėje hierarchijoje, tačiau kandidatų nominacijos sistema - pirminiai rinkimai (primaries) sudaro galimybę atskiriems asmenims, ypač garsiems ˛monėms, pasinaudoti rinkėjų parama ir ikart patekti į auktesnes politikos sferas. Parlamentinėse demokratijose padaryti politinę karjerą, apeinant partijas, galimybės yra gana ribotos.

Pakankamai akivaizdus partijos vaidmuo formuojant alies vidaus ir u˛sienio politiką. Tai būdinga ne tik valdančiosioms, bet ir stambesnėms opozicinėms partijoms, kurių atstovai gali padaryti įtakos, priimant sprendimus ar įstatymus. Tačiau tuo partijų vaidmuo neapsiriboja.

Politinė partija yra kartu kontrolės mechanizmas. Partijos viduje lyderiai, nuo kurių priklauso ˛emesnio rango vadovų karjeros perspektyvos, turi plačias galimybes kontroliuoti pastaruosius. Politinės sistemos rėmuose, ypač autoritarinių re˛imų sąlygomis, partija gali kontroliuoti daugelį arba net visas visuomeninio gyvenimo sferas, paskirdama valdininkais ir visuomeninių organizacijų vadovais savo narius. Tokia praktika buvo ypač paplitusi Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistų valdomose alyse.

Stabiliose sistemose politinės partijos atlieka integracinę funkciją. Rinkos ekonomika ir individo laisvės principų įgyvendinimas turėjo ir neigiamų pasekmių , viena tarp kurių - visuomenės fragmentacija ir atomizacija. Klasikinio tipo individualaus atstovavimo partijos, būdingos JAV, o taip pat kitos kadrinės partijos, realiai atgyja tik rinkiminės kampanijos metu, o jų pagrindinė funkcija yra kandidatų irinkimas, kurie toliau vadovaujasi vien savo są˛ine. “ita efemerinės partijos kaip rinkiminio komieto koncepcija neatitinka iuolaikinės masinės demokratijos politinei realybei ir praktikai. is faktas (tegu da˛niausiai ir nenoriai) tapo pripa˛intas svarbioje kontroverzijoje dėl partinės drausmės ir net daugelyje teisminių sprendimų, kodifikuojančių partijų veiklos taisykles, atsakomybę ir prerogatyvas”. Nepastebimai susiformavo naujas partijos tipas - integracijos partija. Jos pirmuoju pavyzd˛iu buvo kontinentinės Europos socialistai, kurių organizacija, kaip kartais juokais sakoma, lydi ˛mogų nuo lopio (vaikų prie˛iūros asociacijos) iki kapo (ateistinės laidotuvės). Ne˛iūrint partijos vadovybės oligarchinių tendencijų ir menko daugumos narių aktyvumo, masinės partijos plečia savo įsipareigojinų sferą, u˛tikrindamos individo nią ir integruodamos jį į visuomenę.

Demokratinės integracijos partijos skiriasi nuo bolevikinių ir faistinių totalinės integracijos partijų, reikalaujančių i individo besąlygikos kapituliacijos (Neumann S. , 1990: 47-48). Partijos dalyvauja derinant skirtingų grupių interesus ir priimant sprendimus, o tuo pačių susilpnina socialinius ir politinius konfliktus, kurie galėtų peraugti į fragmentaciją ir poliarizaciją. Tačiau alyse, kur silpnos demokratinės tradicijos ir normos, susiprieinimas ir nesantaika tarp partijų, siekimas kaip galima daugiau pakenkti politiniams oponentams, opozicinių partijų destruktyvinė veikla arba kvietimai nuversti vald˛ią, tautinių ma˛umų partijų separatistiniai planai da˛nai sustiprina būtent ias pastarasias tendencijas. Todėl daugelyje alių yra partijų, kurių programiniai tikslai ir veikla yra daugiau dezintegracinio pobūd˛io.

Su integracija yra glaud˛iai susieta konfliktų reguliavimo funkcija. Sociologijoje dar Georgas Simmel’is (1908) suformulavo funkcionalinio konflikto koncepciją, kuriai pokario metais toliau vystė Lewis Coser. Jos pagrindinis teiginys yra, kad konfliktas vienu ar kitu būdu yra isprend˛iamas (kratutiniu atveju net likviduojant vieną i konfiktuojančių pusių) ir to idavoje visuomenėje yra atstatomas jėgų balansas ir stabilumas. Kitaip tariant, konfliktas yra svarbus bet kokios sistemos savireguliavimo mechanizmas. Partijos akumuliuoja, ireikia ir siekia apginti didelių grupių interesus svarbiausiais, strateginiais visuomenės vystymosi klausimas ir tuo jos tampa politiniais konflikto sprendimo instrumentais. Suprantama, čia kalbama ne apie smulkius konfliktus, o pirmoje eilėje apie nacionalinio arba alies masto susiprieinimą, kaip pavyzd˛iui, XVIII a. vidurio konfliktas tarp torių (aristokratinės “kaimo partijos”) ir Londono (karaliaus rūmų ir i˛do, kuriuos iuo atveju palaikė miestas)

Tačiau integracija nėra universali, būdinga visoms partijoms funkcija. Fragmentuotose visuomenėse jos gali atlikti ir prieingą vaidmenį, papildydamos socialinę ar etninę segmentacija politine fragmentacija ir tuo būdu institucionalizuodamos atskirų grupių susiprieinimą.

Aukčiau ap˛velgtos funkcijos yra daugiau ar ma˛iau bendros visoms partijoms, iskyrus anarchistines. Tačiau konkrečių partijų atliekamos funkcijos labai priklauso nuo partijos tipo, jos vietos partinėje politinėje sistemoje, ios sistemos ir politinio re˛imo tipo.

Politinių partijų klasifikacija

Partijos būna labai įvairios, todėl klasifikacija naudinga, siekiant suvokti ir įvertinti jų reikmę konkrečioje politinėje sistemoje, veiklos būdus. Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.

Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli tipai:

1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. is skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse alyse po elinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikčionys demokratai ir socialdemokratai), Did˛iajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panai tendencija irykėja ir Lietuvoje (LDDP ir i kitos pusės - konservatorių ir krikčionių demokratų aljansas).

2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir vieai kovoja dėl vald˛ios. Nelegalios veikia pogrindyje, da˛niausiai alyse, kur autoritariniai re˛imai draud˛ia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse alyse paprastai draud˛iama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.

3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir vald˛ios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (rykiausias pavyzdys - Rusijos Federacijos komunistų partija); tai i vienos pusės gali sustiprinti partijos įtaką parlamente, tačiau kartu beveik neivengiamai ikyla konfliktai tarp jos parlamentinės frakcijos, kuri turi laviruoti vald˛ios koridoriuose, sudarinėti sandėrius ir tenkintis kompromisais, ir partinės organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programinių ir strateginių tikslų idavyste.

Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.

Etninės - integracinės - is pasidalijimas būdingas multietninėms alims, kur dalis partijų ireikia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo. Did˛iojoje Britanijoje alia bendranacionalinių konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų partijų veikia etninės kotų nacionalinė partija (Scottish National Party), Uelso nacionalinė partija (Welsh National Party arba Plaid Cymru), trys Olsterio unionistų protestantų partijos, Olsterio katalikų partija Sinn Fein (politinis IRA - Airijos respublikonų armijos sparnas), Ispanijoje alia Liaudies Partijos, Ispanijos socialistinės darbininkų partijos, Komunistų partijos ir kitų partijų veikia Katalonijos vienybės ir sąjungos partija, Baskų nacionalistinė partija (PNV), Vieninga baskų liaudis (HB), Baskų tėvynė ir laisvė (ETA), Kanarų koalicija, kurios sudėtyje yra penkios partijos. Belgijoje 7-me deimtmetyje susikūrė trys etnoregioninės partijos: Liaudies sąjunga (Volksunie) Flandrijoje, Valonų sąskrydis Valonijoje ir Frankofonų Demokratinis frontas Briuselyje, o per sekančius 10 metų į tris etnoregionines dalis skilo kiekviena i stambiausių partijų: Krikčionių socialinė, Socialistinė ir Liberalioji. Indijoje rinkiminė komisija - pastoviai veikianti vyriausybinė institucija registruodama paritijas, siekiančias dalyvauti rinkimuose, oficialiai skyria regionines (veikiančias vienos valstijos ribose) ir nacionalines (turinčias savo organizacijas keliose ar visose valstijose) partijas.

Ideologiniu po˛iūriu yra keletas skirtingų klasifikacijos variantų:

1) kairieji - centras - deinieji

2) nuosaikios (moderate) - radikalios - ekstremistinės

Ispanijoje tarp baskų partijų Baskų nacionalistinė partija yra nuosaiki, ETA - ekstremistinė, pastarajai kategorijai priklauso Spalio Pirmosios Antifaistinės rezistencijos grupė (GRAPO)

3) revoliucinės - reformistinės - konservatyvios

4) pagal konkrečią ideologinę pakraipą: liberalios, socialdemokratinės, klerikalinės (religinės), komunistinės, faistinės. Pagal ideologinius kriterijus partijų spektras skirtingose alyse svyruoja nuo labai riboto (da˛niausiai - viena deinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.

Kadangi beveik visos partijos gali būti klasifikuojamos pagal kiekvieną i paminėtų ideologinių kriterijų, ideologiniu po˛iūriu ta pati partija gali būti apibūdinta, pavyzd˛iui, kaip centristinė, nuosaiki, reformistinė, socialdemokratinė, kita - kaip deinioji, radikali, konservatyvi, klerikalinė. Klasifikacijos ideologiniu kriterijumi pernelyg supaprastina ideologinę įvairovę, todėl nortint tiksliau įvertinti konkrečios partijos ideologiją būtina ˛inoti jos programines nuostatas aktualiais skirtingų visuomenės gyvenimo sferų klausimais. Kaip rodo demokratinių partijų programų analizė, bene vienintelis klausimas, randamas visose programose, yra socialinė-ekonominė politika. Palyginus įvairių partijų pozicijas, irykėja, kad pagrindiniai skirtumai liečia sekančius klausimus:

1) valstybinė arba privati gamybos priemonių nuosavybė;

2) didelis arba ma˛as valstybės vaidmuo reguliuojant ir planuojant ekonomiką;

3) palaikymas arba opozicija turto perskirstymo neturtingųjų labui;

4) valstybinio socialinio saugumo plėtra arba apribojimas.

Pagal organizacinę struktūrą: masinės, kadrinės, visaapimančios.

Masinės partijos (mass parties) susikūrė masinių judėjimų ir organizacijų - da˛niausiai darbininkų sąjungų - pagrindu. Todėl joms labiau būdinga ideologinė orientacija (daugumoje atvejų - socialistinė arba socialdemokratinė), kuri tarnauja politinės mobilizacijos pagrindu. Partija siekia pritraukti kaip galima daugiau narių, daug dėmesio skiria darbininkų klasės politiniam vietimui. Nariai yra pagrindinis masinės partijos kapitalas. Jie aktyviai dalyvauja partijos veikloje, moka nario mokesčius, į kurių sudaromas fondas partinei veiklai: vietimui, renginiams, rinkiminėms kampanijoms. Kaip jau buvo at˛ymėta, masinės partijos atlieka demokratinės integracijos funkciją, kas buvo ypač svarbu industrializcijos ir susietos su ja sparčios urbanizacijos laikotarpiu: būtent masinės darbininkų (kai kur dar denominacinės, arba religinės) partijos Vakaruose padėjo integruoti proletariatą į politinę sistemą (Kirchheimer O., 1990: 50-51). Masinės partijos - tai da˛niausiai socialistų, socialdemokratų ir komunistų partijos. Tačiau iuo klausimu tarp politologų nėra vieningos nuomonės ir daugelis jų priskiria kitas partijas, kurioms būdinga plati masinė bazė ir/arba kolektyvinė narystė (t.y. partijos nariais gali būti ne tik atskiri individai, bet ir įvairūs susivienijimai, organizacijos, darbo kolektyvai ir kitokios grupės).

Kadrinės partijos (cadre parties) yra pagrįstos kita koncepcija. Jos vertina ne narių kiekybę, o kokybę. Jos da˛niausiai vienyja autoritetingus ˛mones, verslininkus, bankininkus, įvairių sferų elito narius, galinčius padaryti įtaką rinkėjams arba paremti partiją finansikai, taip pat rinkiminės kampanijos ekspertus. Narystė grynai asmeninis reikalas, organizacija - amorfika: nėra statutų, narių bilietų, priėmimo į partiją procedūros, fiksuotų nario mokesčių, reguliarių susirinkimų, nuolatinės veiklos, da˛niausiai taip pat ir oficialios programos. Tokių partijų sponsoriais yra stambios monopolijos, verslininkai, kiti turtingi ˛monės, svarbią reikmę joms turi strateginiai ryiai su įvairių sferų elitais, ypač biurokratija, o kai kuriose alyse taip pat auktaisiais karikiais.

Skirtingai nuo masinių partijų, kadrinės partijos iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nedalyvavo integruojant mases į industrinę visuomenę ir jos politinę sistemą. Kadrinės partijos suaktyvėja tik vykstant rinkiminėms kampanijos. Programinės nuostatos ir tikslai formuoluojami prierinkiminiuose manifestuose, tačiau tiek centrinė, tiek vietinės organizacijos nebūtinai turi jas vykdyti. Kadrinės partijos yra konservatoriai ir saikingos Vakarų Europos alių partijos, Amerikos partijos. Plečiant rinkimų teisę, kadrinės partijos, būdingos partijų evoliucijos pradiniam etapui, palaipsniui įgyja masinių partijų bruo˛ų ir dabar skiriasi nuo pastarųjų ne masikumo, bet organizaciniais principais. Grynai kadrinių partijų pokariniu laikotarpiu beveik neliko.

Visaapimančios partijos (catch-all parties) turi masinių ir kadrinių partijų ypatybių ir ne visi politologai skaito, kad jas galima skaityti trečiuoju partijų tipu.. Britanijos Darbo partija (Labour party), įsteigta 1900 m., vienyja tik kolektyvinius narius - profesines sąjungas, todėl nors profsąjungų nariai moka mokesčius ir yra narių sąraai, individualus leiboristas partijai niekuo neįsipareigoja. Būdingų visaapimančios partijos bruo˛ų turi JAV Demokratų ir Respublikonų partijos: rinkiminės kampanijos metu pirminiuose rinkimuose praktikuojama rinkėjų registracija ir fiksuojami įsipareigojimai balsuoti u˛ vieną ar kitą kandidatą. Tačiau tuo panaumas su kadrinėmis partijomis ir apsiriboja: pastovios narystės, nario mokesčio, reguliarių susirinkimų nėra, tačiau rykiai matomas siekimas apeliuoti į visus gyventojų sluoksnius. Tuo tikslu akcentuojami bendranacionaliniai, o ne specifinių grupių interesai ir prioritetai, kaip tai ypač rykiai rodo de Gaulle’o ir jo Nacionalinės respublikinės sąjungos (Union nationale republicaine) pavyzdys. Viena i svarbių aplinkybių, palengvinusių kvazimasinių partijų ikilimą, buvo bendra, būdinga postindustrinėms visuomenės, politinė deideologizacija, arba taip vadinama ideologijos pabaiga - po˛iūris, kad postindustrinėse visuomenėse strateginiai visuomenės atnaujinimo projektai, alternatyvūs ateities modeliai netenka politinio aktualumo. Tačiau ideologinis politinių partijų suartėjimas netolygu jų realiai vykdomos politikos tapatumui. Būdami vald˛ioje, socialdemokratai (Anglijoje - leiboristai) ir liberalai (arba konservatoriai) vykdo kiek skirtingą politiką: kaip rodo palyginamieji tyrimai, pirmieji siekia kaip galima daugiau suma˛inti nedarbą, sukuriant naujas darbo vietas, daugiau dėmesio skiria socialiniam aprūpinimui, antrųjų prioritetinis tikslas yra suma˛inti infliaciją u˛imtumo ir socialinės sferos sąskaita.

Prie io tipo artėja daugelis kitų masinių ir kadrinių partijų. Plečiant valstybinio partijų finansavimo praktiką (ypač rinkiminių kampanijų metu), nepaprastai iaugus galimybėms tiesiai kreiptis į rinkėjus per ˛iniasklaidą, nario mokesčiai ir individuali parama, galinga organizacinė struktūra dabar anaiptol ne tokie svarbūs, kaip tai buvo iki XX am˛iaus vidurio. Iimtis ios tendencijos yra tos masinės partijos, kurios tradicikai turi plačią ir stabilią socialinę bazę, u˛tikrinančią joms tvirtą daugumą parlamente (pav., Norvegijos ir vedijos socialdemokratai).

Religinės partijos dabar daugiau būdingos kai kurioms musulmonų alims. Europoje tikslingiau kalbėti apie religinės pakraipos, da˛niausiai krikčionių demokratų partijas, būdingas kai kurioms katalikikoms alims. is reikinys yra susijęs su ba˛nyčios ir valstybės santykių istorija. Ba˛nyčia visose Europos alyse, kaip jau buvo at˛ymėta antrajame skyriuje, pretendavo į dvasinę vald˛ią, o kartu ir teisę kontroliuoti vietimą bei mokslą. Protestantikose ir stačiatikių alyse nacionalinė ba˛yčia faktikai tapo pavaldi valstybei ir nesiprieino iai kontrolei, juolab kad valstybė palaikė protestantų siekimą įvesti privalomą pradinį mokslą (dar XVII am˛iuje) gimtąja kalba. Katalikikose alyse liberalų ir radikalų privalomo pasaulietiko vietimo koncepcija (įkvėpta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos) sukėlė atrius konfliktus visuomenėje ir paruoė dirvą krikčionikų partijų atsiradimui, kurios formavosi beveik identikais keliais, kaip ir socialdemokratinių partijos. Net aktyviau negu pastarosios, krikčionių demokratų partijos steigė savo institucijas: mokyklas, jaunimo organizacijas, profesines sąjungas, sporto klubus, laikračius, ˛urnalus, vėliau net radijo ir TV stotis.

Partinės sistemos (PS)

Partinė sistema (party system) yra visuomenės politinės sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikiančias alyje partijas ir jų tarpusavio santykius. Skiriasi PS partijų skaičiumi ir kokybiniais po˛ymiais. Partijų tarpusavio santykiai priklauso nuo politinės sistemos esmės, ypač nuo politinio re˛imo. Kartu PS yra vienas i po˛ymių, apibūdinančių politinį re˛imą.

Pačiais bendriausiais bruo˛ais partinę sistemą galima pavaizduoti itokia schema (Daalder H., 1990: 85):

Valdantieji elitai

-- ------

/ Antisisteminės elitinės grupės

// vald. ir

Antisisteminės partijos / / opozicinės Antisisteminės partijos

(kairiosios) / / partijos (deiniosios)

/ /_____________

/ / Izoliac. partijos

/ Antisisteminės grupės

/ Subsisteminės_grupės____

Antisisteminės (tiek elitinės, tiek masinės) ir subsisteminės grupės ir partijos boikotuoja arba yra indiferentikos politinei sistemai. Demokratinės partinės vald˛ios sfera apsiriboja valdančiosiomis ir opozicinėmis partijomis, todėl jos efektyvumas priklauso nuo to, kokią pirmaidės dalį u˛ima i sfera. Anglijos ir vedijos partinėse politinėse sistemos ji beveik sutampa su piramide, kai kuriose kitose sistemose ji u˛ima labai ma˛ą jos dalį (Italija, Weimaro Vokietija, Ketvirtoji respublika Prancūzijoje, t.y. iki 1958 m., dabartinė Rusija). Proporcija nėra pastovi: izoliacionistinės ir antisisteminės grupės da˛nai integruojamis į vald˛ios struktūrą, i kitos pusės, opozicijos sistemai (antisisteminės partijos ir grupės) ir indiferentikumo (subsisteminės grupės) striprėjimas gali labai suma˛inti demokratinės politikos lauką.Antisiteminės partijos gali tikslingai siekti jos diskreditacijos ir anti- bei subsisteminių grupių stiprėjimo. Tai buvo būdinga komunistų taktika daugelyje alių

Kaip ir partijas, partines sistemas galima klasifikuoti, panaudojant įvairius kriterijus. Tačiau daugumoje alių yra toli gra˛u ne visų ideologinių pakraipų ir skirtingų tipų partijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose atstovaujamos vald˛ios principai buvo įgyvendinti anksčiau, negu susiformavo darbininkų klasė, todėl ten nesusikūrė socialdemokratinė partija. Daugelyje isivysčiusų alių (Anglijoje, Skandinavijos alyse, veicarijoje ir kitose) nebūdingos radikalios ir ekstremistinės partijos. Todėl partinių sistemų tipologija paprastai remiasi partijų skaičiumi, nors ir is kriterijas da˛nai yra labai reliatyvus, nes ne visada aiku, kiek partijų galima priskaičiuoti. Vienas i galimų būdų yra skaičiuoti visas pasiskelbusias arba įregistruotas partijas, kitas - tik tas partijas, kurios turi platesnę rinkėjų paramą. Pirmuoju atveju į sąraą patektų ne tik did˛iausios masinės partijos, bet ir mikroskopinės partijomis pasiskelbusios grupės. Antruoju atveju rezultatas labai priklausys nuo procentinio “slenksčio”: pavyzd˛iui, vir 5% balsų gali surinkti tik 3-4 partijos, o į 3% barjerą įveikusių sąraą gali patekti keliskart daugiau partijų.

Skirtingus PS tipus galima pavaizduoti schema (kur P reikia bet kokią partiją, o linija - socialinę bazę):

Bepartinės sistemos

Vienpartinės sistemos

P |

Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija

P | P | P | P | P |P|

Dvipartinės sistemos

| P | P | P | P | P |

Daugiapartinės sistemos be dominuojančios partijos (moderuotas pliuralizmas)

| P | P | P | P | P | P | P |

Fragmentuotos daugiapartinės sistemos (poliarizuotas pliuralizmas)

P | P | P | P | P |P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|

|________|_____|___|__|__|__|__|__|_|_|_|_|__|_|_|_|__|_|_|

Vienpartinėse sistemose yra tik viena partija, kitų legali veikla yra u˛drausta. Praktikai partija susilieja su valstybinės vald˛ios struktūromis, tampa jų dalimi. Tokia sistema buvo būdinga Italijai 1924-1945 m., Vokietijai 1933-1945 m., Ispanijai 1939-1975 m., Portugalijai Sovietų Sąjungai, kitoms “socialistinėms” alims, dabar ji ilieka Kinijoje, Kuboje, Afganistane, Irane, kai kuriose kitose Azijos ir Afrikos alyse. Būdingos vienpartinės sistemos totalitariniams ir autoritariniams re˛imams. Tačiau negalima nepa˛ymėti, kad neretai vienpartinės sistemos buvo ir lieka gana efektyviu instrumentu, siekiant įveikti įvairių visuomenės grupių susiprieinimą, gresiančią pilietinių karu fragmentaciją.

Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija da˛nai susiformuoja, jei ilgą laiką (bent keletą deimtmečių) tęsiasi tautinio isilaisvinimo judėjimas, kuris beveik visada yra plati koalicija politinių jėgų, siekiančių nepriklausomybės. Jeigu judėjimas gali vykti legaliai, naudojantis konstituciniais metodais, kaip tai ypač buvo būdinga Did˛iosios Britanijos kolonijoms, judėjimas sukuria tvirtą organizacinę struktūra, įgyja plačią masinę bazę ir susiformuoja kaip masinė partija. Rykus pavyzdys - Indijos nacionalinis kongresas (INC), įkurtas dar 1885 m. ir po nepriklausomybės atkūrimo (1947 m.) be pertraukos 30 metų buvęs valdančiąja partija. Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo iki pat pastarųjų metų panaiai dominavo Liberalinė demokratų partija. Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija nėra iimtinis reikinys demokratinėse alyse, tačiau jos nėra labai patvarios: i dominuojančios partijos anksčiau ar vėliau ieina atskiros grupės kurios sudaro savarankikas partijas, pama˛u sustiprėja opozicijos įtaka ir galiausiai susiformuoja vienoks ar kitoks daugiapartinės sistemos variantas. Taip atsitiko Indijoje (pirmas INC skilimas įvyko 1969 m.), tam tikrų paralelių galima rasti deimto deimtmečio prad˛ioje Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse.

Formaliai iam partinės sistemos tipui yra artima sistema su hegemonika partija, tačiau esminis skirtumas yra tai, kad kitų pąrtijų veikla ir socialinė bazė yra grie˛tai apribojamos. ios partijos negali konkuruoti su hegemonika valdančiaja partija ir nesudaro jai rimtos opozicijos. Tokios sistemos būdingos Kinijai, Sirijai, Turkmenistanui, Uzbekistanui, netolimoje praeityje - Rytų Vokietijai ir kai kurioms kitoms “socialistinėms” alims.

Klasikiniai dvipartinių sistemų (arba bipartismo) pavyzd˛iai yra JAV (Respublikonų ir Demokratų partijos) ir Did˛ioji Britanija (konservatoriai ir leiboristai). iose sistemose dviem partijoms kartu atitenka 90-99% rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų balsų; balsų skirtumas tarp laimėjusios rinkimus partijos ir pralaimėjusios da˛niausiai sudaro tik 1% ir beveik niekada neviryja 3% . Stabilumu jos toli pranoksta kitus partinių sistemų modelius ir todėl bene dauguma politologų (pirmiausia amerikiečių) skaito bipartinę sistemą optimalilausiu partinės sistemos modeliu.

Daugiau paplitusi modifikuota dvipartinė sistema (neretai vadinama 2 1/2 arba 2+1): dvi pagrindinės, ma˛daug vienodo pajėgumo partijos gauna rinkimuose 75-90% dalyvaujančių rinkėjų balsų (skirtumas tarp dviejų stambiausių partijų gali svyruoti nuo 7-8% iki keliolikos procentų), tačiau abiem trūksta bent kelių ar keliolikos vietų, kad būtų galima sudaryti vienpartinę vyriausybę. Todėl jos priverstos blokuotis su trečiaja, ˛ymiai silpnesne partija. Vokietijoje iki susivienijimo tokia trečiąja jėga buvo Laisvųjų demokratų partija. Panai sistema būdinga Kanadai, Austrijai, Australijai. Tačiau sistemos “2 1/2” nėra itin pastovios ir da˛niausiai tampa daugiapartinėmis. Taip įvyko ir Vokietijoje, kur pama˛u sustiprėjo ˇaliųjų partijos įtaka ir į sistemą įsijungė Demokratinio socializmo partija - buvę Rytų Vokietijos komunistai.

Moderuotose daugiapartinėse sistemose yra paprastai trys-keturios ma˛daug vienodo pajėgumo partijos, neretai alia jų veikia iki keliolikos smulkesnių. Galimi du variantai: arba visos pagrindinės partijos siekia dalyvauti koalicinėje vyriausybėje (Nyderlandai, Belgija, veicarija, Danija), arba grupuojasi į stambesnius kairiųjų, deiniųju, neretai dar į centristų blokus. Pastarojo subtipo sistemos dabar ypač būdingos pokomunistinėms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Istorinė patirtis rodo, kad efektyvumo ir stabilumo bent at˛vilgiu minėtose Europos alyse tokios sistemos niekuo nenusileid˛ia bipartinėms (JAV ir Anglijos) sistemoms. Tačiau nesant tvirtų koalicinės politikos ir kompromisų siekimo tradicijos, sistema yra potencialiai nestabili. Partijoms, ypač jei jų lyderiai turi didelių politinių ambicijų, da˛nai nelengva susitarti dėl koalicijos sudarymo sąlygų, nes ma˛esnieji koalicijos partneriai gali pareikalauti presti˛ingų postų vyriausybėje, gali laikytis gana nepriklausomai nuo ministro pirmininko. Galiausiai, nereti atvejai, kada tenka suformuoti ma˛umos vyriausybę, kuri gali isilaikyti tik tokiu atveju ir tik tol, kol ją palaiko bent dalis opozicijos. Tokios situacijos pastaraisias metais ne kartą buvo susidariusios Indijoje, po 1998 m. spalio mėnesio parlamentinių rinkimų Latvijoje koalicija, kurią sudarė partijos “Latvijos kelias”, partijos “Tėvynei ir laisvei” ir Judėjimo u˛ Latvijos nacionalinę nepriklausomybę susivienijimas bei Naujoji partija, turi seime tik 46 vietas i 100.

Kratinis daugiapartinės sistemos variantas yra atomizuota, arba fragmentuota partinė sistema, kuriai būdinga keliasdeimt (kai kada vir imto) smulkių partijų, tarp jų ir antisisteminės, t.y. nepripa˛įstančios esamos politinės sistemos. Partijoms būdingos prieikos ideologijos ir dvipusė, nuolat konfrontuojanti tarpusavyje ir neatsakinga opozicija - i kairės ir i deinės. Viena ar kelios partijos, u˛imančios centristinę poziciją, sudaro vyriausybę. Kratinės partijos vyriausybės formavime paprastai nedalyvauja. Daugumos partijų vienintelė egzistavimo prie˛astis yra politinio veikėjo noras turėti savo partiją. Tokia sistema būdinga Bolivijai, su tam tikromis ilygomis - Gruzijai, Rusijai (1998 m. - 5000 partijų. Maurice Duverger (1954/1990: 290) pagrįstai tvirtino, kad gausybė partijų, daugelis kurių egzistuoja neilgai, tikslingiau skaityti daugiapartikumo nebuvimu, “partijų prieistorine era”, tokią situaciją jis skaitė būdinga daugeliui tapukario Centrinės Europos, naujoms Afrikos, Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos alių.

Stabilų daugiapartinių sistemų funkcionavimą sąlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti faktoriai. Nema˛ą reikmę turi ir rinkiminės sistemos ypatybės, apie kurias bus kalbama VIII skyriuje.

Partinių politinių sistemų funkcionavimo ypatybės

Jau buvo kalbėta, kad pagrindinė ir būtina normalaus politinės, tame tarpe ir partinės sistemos, sąlyga yra tai, kad visos politinės partijos pripa˛intų egzistuojančią sistemą ir prisilaikytų priimtų alyje politinės elgsenos normų. Įvairios ekstremistinės arba revoliucinės (kitaip tariant, antisisteminės) partijos, ypač jei jas palaiko kokia nors stambesnė socialinė grupė, religinė ar etninė ma˛uma, neivengiamai destabilizuoja padėtį ir gali priversti vald˛ią imtis veiksmų, apribojančių partijų veiklą. Demokratinės sistemos, įkurtos daugelyje buvusių kolonijų, ˛lugo pirmiausia todėl, kad konkuruojančios partijos prisilaikė visai nesuderinamų po˛iūrių, neprisilaikė bendrų ˛aidymo taisyklių, o daugelis dar nepripa˛ino re˛imo ir net valstybės legitimumo. Autoritarinis re˛imas, kuri daugumoje atvejų įvedė karikiai, buvo vienintelė reali ieitis i chaoso.

Demokratiniams re˛imams yra būdingos partijos, kurios veikia prisilaikydamos tradicinio europinio parlamentarizmo normų ir principų. Valdo paprastai partija (arba jų blokas), nugalėjusi rinkimuose, jai oponuoja opozicinės, tačiau ne prieikai nusistačiusios partijos. Vykdomas teisinis partijų veiklos reguliavimas, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų alių (bet ne Did˛iosios Britanijos ir JAV) konstitucijose apibrė˛tos partijų funkcijos ir veiklos sąlygos. Autoritarinių ir totalitarinių re˛imų sąlygomis PS tampa re˛imo paramos instrumentu, o dominuojanti partija i esmės susilieja su valstybe. Partinės sistemos keičiasi. Per pastaruosius 10 metų daugumoje postkomunistinių valstybių vietoje vienpartinių susiformavo daugiapartinės sistemos. Afrikoje 1964-1989 metais 38 alyse įsitvirtino vienpartinės ir 20 alių - bepartinės sistemos, tačiau vėliau dauguma (34) vienpartinės sistemos persiformavo į daugiapartines.

alyse su tvirtesnėmis demokratijos tradicijomis taip pat yra “antisisteminių” partijų ir grupių, tačiau jos u˛ima marginalinę padėtį, neturi plačios paramos ir todėl separatistinės partijos Did˛ojoje Britanijoje (Sinn Fein), Ispanijoje (baskų ETA), Indijoje (Nacionalinis mizo frontas, Nacionalinė naga taryba) , sikhų Dal khalsa, musulmonų partijos Kamyre) negali padaryti tokio destruktyvinio efekto.

Daugiapartinių sistemų (kartu ir visos politinės sistemos) stabilumas labai priklauso nuo partijų etninių ir regioninių sąsajų. Jeigu dominuojančių bei kitų reikmingesnių partijų bazė yra teritorinė ir ypač etnoregioninė, tai neivengiamai stiprina (etno) regioninę politinę diferenciaciją, o perspektyvoje net fragmentaciją. Tarp demokratinių valstybių tokios tendencijos būdingos alims, kuriose veikia įtakingos etnoregioninės partijos: Belgijai, Kanadai, Indijai, i dalies Ispanijai. Visose iose alyse problema buvo sprend˛iama, decentralizuojant valdymą arba panaudojant federacinės sandaros principus, tačiau tai, kaip rodo Kanados ir kai kurių Indijos valstijų (Pand˛abo, Kamyro, Nagalendo, Mizoramo) pavyzd˛iai, nebūtinai u˛tikrina icentrinių tendencijų susilpnėjimą. Daugiapartinė sistema nesudaro teritorinės dezintegracijos pavojaus tuo atveju, jeigu skirtingų partijų socialinė bazė proporcingai aipma visą alies teritoriją.

Kita svarbi partinės sistemos efektyvumo prielaida yra visuomenės struktūra. Isivysčiusiose alyse did˛iausią gyventojų sluoksnį sudaro vidutinė klasė. Siekdamos maksimalaus rinkėjų skaičiaus paramos, visos stambesnės partijos turi orientuotis į ią klasę ir todėl klasinės partijos (pav., kairieji ir deinieji Europoje, demokratai ir respublikonai JAV) tampa visaliaudinėmis, ideologiniai skirtumai tarp jų labai suma˛ėja. Lemiamą reikmę gali turėti ir ma˛umų parama, ir partijos negali neatsi˛velgti. Idavoje visose didesnėse partijose atsiranda frakcijos, kurias su tam tikromis ilygomis galima pavadinti kairiosiomis, deiniosiomis ir centristinėmis. Todėl ideologiniai ir programiniai skirtumai tarp dabartinių masinių partijų ˛ymiai suma˛ėjo, kai kurių politologų nuomone artėja prie nulio, daugiau būdingas tampa bendras bruo˛as - pragmatizmas, o ne ideologija. Galiausiai, vietinės partijų organizicijos turi ireikti ir savi regionų interesus, o tai reikia, kad did˛iosios partijos turi būti decentralizuotos. Jungtinėse Amerikos Valstijose politologai kartais juokauja, kad alyje veikia 51 Respublikonų ir tiek pat Demokratų partijų. Dėl ių visų prie˛asčiųsavo po˛iūriais ir nuostatomis kokios nors frakcijos ar vietinės organizacijos nariai yra artimesni konkuruojančios partijos analogikai frakcijai arba organizacijai, negu kitoms savo partijos frakcijoms.

Vidinė partijų diferenciacija ir bendras partijų suartėjimas turi svarbių pasekmių sistemos funkcionavimui. Kiekvienai partijai tenka iekoti kompromisų tarp skirtingų frakcijų savo gretose, kooptuoti jų atsovus į partijos vadovybės ir, jei partija tampa valdančiąja, vyriausybės sudėtį. Formaliai vienpartinė vyriausybė realiai nedaug skiriasi nuo koalicinės.

Kita labai reikmingas io proceso rezultatas yra tai, kad valdančiųjų partijų kaita neturi dramatikų pasekmių nei visuomenei, nei jos politinei sistemai. Dvipartinėse sistemose (JAV, D.Britanijoje, su ilygomis taip pat Vokietijoje) čia svarbų vaidmenį vaidina moderuotas abiejų partijų pobūdis, daugiapartinėse sistemose - koalicinių vyriausybių tradicija. Atitinkamai pasikeitė ir rinkėjų elgsena. Senoms demokratijoms (JAV, Anglija) būdinga, kad rinkimuose nema˛a rinkėjų dalis visai nebalsuoja. Tapusios visaapimančiomis, partijos netenka savo pastovaus elektorato - Vakarų Europoje i tendencija (aikiai susieta ir su klasinių skirtumų ma˛ėjimu) irykėjo nuo septintojo deimtmečio pabaigos. Be to, susiformavo taip vadinamas negatyvaus balsavimo fenomenas: rinkėjai balsuoja u˛ konkretų kandidatą vien todėl, kad neduoti laimėti jo var˛ovui. Kaip parodė vieosios nuomonės apklausa, 1980 m. prezidentiniuose rinkimuose JAV beveik pusė, atidavusių savo balsus u˛ Reagan’ą i tikrųjų norėjo tik atsikratyti Jimmy Carter’io. (Beje, negatyvaus balsavimo fenomenas būdingas ir pokomunistinėms alims. Rusijoje Boris Jelcin laimėjo 1996 m. rinkimus vien todėl, kad daugumai rinkėjų komunistas Ziuganov buvo dar ma˛iau priimtinas).

Visuomeniniai judėjimai ir organizacijos

Visuomeniniai judėjimai yra susivienijimai ˛monių, siekiančių bendrų, paprastai tiksliai suformuluotų tikslų. Suformuodami savo struktūras, jie tampa organizacijomis. Skirtingai nuo partijų, judėjimams ypač būdinga kolektyvinė narystė: į jų sudėtį įeina, alia individualių narių, įvairios organizacijos ir politinės partijos. Kitas specifinis judėjimų bruo˛as yra tai, kad jie nebūtinai dalyvauja kovoje dėl politinės (tame tarpe valstybinės) vald˛ios: pavyzd˛iui, ˛aliųjų judėjimai daugelyje alių ilgai nedalyvavo politikoje ir tik vėliau, susiorganizavę į partijas, įsijungė į elektoralinę kova ir dabar turi savo atstovus parlamente. Vokietijoje ˛alieji po 1998 m. rinkimų tapo ta frakcija, su kuria socialdemokratai sudarė koalicinę vyriausybę.

Judėjimų raidoje galima iskirti keletą stadijų, arba etapų. Pirmojoje stadijoje formuojasi ir yra svarstomos idėjos ir po˛iūriai, atsiranda aktyvistai. Antroji stadija - idėjų propaganda, siekimas pritraukti kaip galima daugiau alininkų ir rėmėjų. Trečiojoje stadijoje, kai judėjimas įgyja platesnę socialinę bazę, formuluojami reikalavimai, aktivizuojasi veikla (neretai ir politinė). Ketvirtoji stadija yra savotika kry˛kelė: judėjimas, pasiekęs savo tikslą (reikalavimai yra patenkinti) arba u˛gęsta, arba atvirkčiai, perauga į visuomeninę politinę organizaciją arba į partiją ir siekia dalyvavimo valdyme.

Normaliomis stabiliomis sąlygomis judėjiams praeina ias stadijas per keletą deimtmečių. Tačiau vykstant radikalioms politinėms permainoms, pavyzd˛iui, griūvant autoritariniam re˛imui ir vykstant visuomeninio gyvenimo demokratizacijai, galima yra labai sparti judėjimo evoliucija. Susikaupęs masinis nepasitenkinimas duoda judėjimams progą per keletą mėnesių tapti įtakinga politine jėga. Taip įvyko ‘aksominės” ir “dainuojančios” revoliucijos kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos alyse (ypač Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Armėnijoje), kada per vienerius ar dvejus nuo steigiamojo suva˛iavimo judėjimai tapo valdančiaisiais blokais.

Visuomeninės arba nevalstybinės organizacijos (NGOs - non-government organizations) yra nevalstybinės socialinių ryių formos, susidarančios bendrų interesų pagrindu. Da˛niausiai organizacijos yra profesionalinio pobūd˛io, turi statutus, suformuluotus tikslus, fiksuota narystė, renkamus organus ir vadovybę. Did˛iausios masinės organizacijos yra profesinės, jaunimo, sąjungos, mokslinės bendrijos. Pagrindiniai darbo metodai yra įtikinimas ir auklėjimas.

Skirtumas tarp judėjimų ir organizacijų yra reliatyvus: kiekviena masinė organizacija veikia kaip judėjimas (pav., jaunimo, moterų, profsąjungų). Jeigu organizacija įsijungia į politinį procesą, ji įgyja formalų ar neformalų visuomeninį politinį statusą ir tampa politiniu judėjimu. Politinių judėjimų socialinė bazė yra nevienalytė, marga ir plati. Ypač įtakingos yra profsąjungos, kuriose daugelyję alių sudaro politinių partijų pagrindą ir da˛nai yra jų kontroliuojamos. Įtakingi politiniai ir profsąjungų susivienijimai (federacijos, konfederacijos) neretai vieai (liaudies frontai Baltijos respublikose nuo 1988 m. rudens iki 1990 m. pavasario, kada jie laimėjo rinkimus) arba u˛kulisinės kovos būdais primeta savo valią vyriausybėms.

Yra keli judėjimų klasifikacijos variantai, naudojant skirtingus kriterijus:

pagal tikslą: reformistiniai, konservatyvūs, nacionaliniai demokratiniai, ekologiniai, revoliuciniai, kontrrevoliuciniai;

pagal veiklos sferą: socialiniai (jaunimo, feministiniai ir kt.), tautiniai, religiniai, moksliniai, vietimo, blaivybės;

pagal veikos vietą: vietiniai, regioniniai, alies masto (“nacionaliniai”), tarptautiniai;

pagal veiklos metodus: legalūs ir nelegalūs, taikingi ir ginkluoti (teroristinės grupės: IRA - Airijos respublikinė armija Olsteryje, ETA Ispanijoje, “raudonosios brigados” Italijoje, taip pat partizanų judėjimai, neretai kontroliuoją dalį alies teritorijos).

Interesų grupės

Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės (interest groups) - organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje (Shively: 219). Nors demorkatijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė vald˛ia apskritai ir tuo labiau valstybinė vald˛ia, turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių - inteligentijos, darbininkų, fermerių, verslininkų ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės.

Skirtingai nuo politinių partijų, interesų grupės nesiekia politinės, juolab valstybinės vald˛ios. Da˛nai jos yra identikos judėjimams ir organizacijoms. Tačiau daugelis interesų grupių skiriasi nuo organizacijų tuo, kad yra labiau homogenikos ir kartu ma˛iau struktūruotos. Svarbiausia, interesų grupių pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinė vald˛ia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsi˛velgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas. Filatelistų asociacija ar unių mėgėjų klubas yra tik organizacijos, o verslininkų asociacijos, profesinės sąjungos yra kartu interesų grupės. Savo veikla jos u˛tikrina efektyvią konkurenciją ir galimybes dalyvauti politikoje palyginti platiems gyventojų sluoksniams. Veikia interesų grupės da˛niausiai per lobby. Jungtinėse Amerikos Valstijose lobizmas neretai yra vadinamas trečiaisias Kongreso rūmais (alia Atstovų rūmų ir Senato).

Interesų grupių daugiausia yra demokratinėse alyse, nes demokratija ne tik sankcionuoja, bet ir skatina interesų artikuliavimą. Tačiau panaios grupės funkcionuoja kiekvieno re˛imo sąlygomis. Nesant galimybės formaliai sukurti suinteresuotas grupes, jų funkcijas ˛ymia dalimi atliekas kitos egzistuojančios organizacijos: armija, profesinės sąjungos, universitetai, mokslininkų asociacijos, sporto klubai ir t.t. Amerikoje did˛iausieji interesų grupių susivienijimai yra:

Nacionalinė pramonininkų asociacija (apjungia 75% visų pramoninių kompanijų);

Prekybos rūmai, kurių nariais yra 27 000 vietinių prekybos rūmų, 200 000 kompanijų ir 13 000 verslininkų asociaciju;

Nacionalinė smulkiojo verslo asociacija (500 000 kompanijų);

Nacionalinė nepriklausomo verslo federacija (400 000 kompanijų);

Nacionalinė vietimo asociacija;

Amerikos fermerių biurų asociacija;

Amerikos advokatų asociacija;

Karinės pramonės lobby;

ˇydų lobby

ir daugelis kitų. Prie JAV vyriausybės veikia apie 2000 patariamųjų komitetų (advisory commitees and boards), kurių nariais yra taip pat verslo ir interesų grupių atstovai. Amerikoje interesų arba spaudimo (pressure groups) įtaka yra tiek svarbi, kad neretai manoma, kad jos gali ne tik konkuruoti su poitinėmis partijomis, bet ir aprskritai u˛imti jų vietą.

Nedidelioje Norvegijoje dar atuntojo deimtmečio prad˛ioje buvo veikė apie 1200 interesų grupių, tarp jų 540 atstovavo įvairias ekonomines asociacijas, 274 - taranautojus ir profesines sąjungas, 119 - kultūrą, 94 - sportą, 52 - religinius susivienijimus ir tik 52 buvo grynai politinio pobūd˛io (Shively 1995: 220).

Nema˛a interesų grupių susikūrė ir Lietuvoje. LiJOT - Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, vienijanti 34 nevalstybines jaunimo organizacijas, tarp jų ir Lietuvos studentų sąjungą (LSS), Lietuvos krikčionikoji jaunimo baliveybės sąjunga “ˇingsnis”, Kauno jaunimo organizacijų sąjunga “Apskritasis stala”, Lietuvos skautija ir daug kitų.

Interesų grupės demokratinėse alyse yra svarbiausia pilietinės visuomenės institucija. Jų būna įvairaus tipo. Da˛nai susiformuoja taip vadinamos anominės (bevardės) grupės. Jos neturi formalios organizacinės struktūros, da˛nai ir vadų, ma˛ai koordinuoja savo veiklą, kurioje neretai panaudojama jėga. Daugumoje atvejų tai minia, siekianti įvykdyti kokį nors veiksmą. Tokios grupės 1968 m. veikė Amerikoje juodųjų ir Prancūzijoje studentų maitų laikotarpyje. Panaaus pobūd˛io yra fanų grupės, venčiančios savo komandos pergalę arba atvirkčiai, sukeliančios riaues dėl jos pralaimėjimo.

Neasociacinių grupių iskirtinis bruo˛as yra tai, kad jos nėra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija ˛monių, kuriuos kiti iskiria kaip grupę. Tai gali būti autoritetingų konkrečios vietovės ˛monių grupė, su kuria vald˛ios atstovai gali tartis ikilusiu klausimu, arba respondentų kategorija vieosios nuomonės tyrime, kada jie sugrupujami kaip studentai, fermeriai, pagyvenę ˛monės. Skaitoma, kad jų atsakymai ireikia grupės nuomonę.

Institucinės grupės yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai. Panaaus tipo institucijos gali pradėti funkcionuoti kaip suinteresuotos grupės, kai pradeda kelti savo reikalavimus, kartais tuo tikslų pasamdydamos profesionalų lobistą.

Asociacinės grupės specialiai sukuriamos politiniais tikslais - pastoviai ginti savo narių interesus, demorkatinėse alyse jos sudaro pagrindinę interesų grupių masę.

Interesų grupės savo veikloje naudoja platų priemonių arsenalą ir įvairią taktiką.

1) Vakarų alyse labiausiai paplitęs interesų grupių veiklos būdas yra lobingas (lobbing). Visos svarbesnės grupės stengiasi turėti savo lobby vald˛ios organuose, ypač parlamentuose (JAV - Kongrese). Lobby sudaro kompetentingi ˛monės, kurie gerai ˛ino savo atstovaujamos grupės problemas, moka įtikinančiai iaikinti jų reikalavimus vald˛iose sferose ir, svarbiausia, gerai orientuojasi vald˛ios koridoriuose, pa˛įsta parlamento narius, ˛ino su kuo ir kaip reikia kalbėti. Da˛niausiai toks poreikis ikyla, kai svarstomas biud˛etas arba įstatymų projektai, kurie liečia grupės interesus. Siekdami paveikti legislatorius, lobistai i esmės veikia kaip tarpinė grandis tarp interesų grupių ir valstybinės vald˛ios ir daro įtaką, formuojant politiką.

2) Informacijos kontrolė. Kai kuriais atvejais grupė disponuoja specializuota informacija arba jos nariai turi ypatingą kvalifikaciją. Pavyzd˛iui, mokslininkai, įvairių korporacijų ekspertai, lakūnai, gydytojai yra nepakeičiami savo srities ˛inovai, ir vald˛ia turi skaitytis su jų nuomone, sprend˛iant klausimus, liečiančius jų interesus. Savaime suprantama, panaudoti informaciją kaip spaudimo priemonę gali tik grupės, kurių kompetencija yra svarbi ir kurių negalima pakeisti. Daugumas profsąjungų, religinės grupės, hobi asociacijos neturi specializuotos unikalios informacijos arba kvalifikacijos.

3) Rinkiminė veikla. Stambios grupės rinkimų metu gali rinkti lėas tarp savo narių kandidatui ar partijai palaikyti, aktyviai dalyvauti rinkiminėje kampanijoje, palaikyti rinkėjų balsais. Rinkiminėse kampanijose da˛nai aktyviai reikiasi profsąjungos, didelės religinės organizacijos, ethninės grupės. Tačiau toli gra˛u ne kieviena grupę gali aktyviai reiktis rinkiminėje kampanijoje. Filatelistų asociacijos arba kotijos terjerų mėgėjų klubo nariai gali turėti labai skirtingus po˛iūrius Į politines partijas ir kandidatus ir vargu ar paklustų savo vadovų rekomedacijoms.

4) Ekonominės galios panaudojimas. Interesų grupės, u˛imančios strateginę vietą ekonominėje sferoje, ypač profesinės sąjungos ir verslininkų asociacijos, siekdamos apginti savo interesus, gali parali˛uoti svarbių sferų funkcionavima, paskelbdamos streiką arba grąsindamos ekonominėmis priemonėmis.

5) Viea informacinė kampanija. Grupės, tarp jų ir neskaitlingos, gali bandyti pakeisti politiką netiesioginiu būdu - pradėdamos informacinę kampaniją ˛iniasklaidoje, tikėdamosios tuo paveikti vieąją nuomonę, kuri savo ruo˛tu priverstų vald˛ia pakeisti savo politiką. Tačiau pasinaudoti a taktika gali turtingos grupės. Atuntame deimtmetyje Amerikos korporacijos, sukilus nepasitenkinimui dėl aplinkos teros, organizavo skelbimų kampanija, kuris devizas buvo “teria ne verslas, teria ˛monės”.

6) Prievarta ir dezorganizacija (disruption). Plačiai teroristinę taktiką naudojo radikalios kairiosios grupės (Raudonosios brigados Italijoje, IRA iaurės Airojoje, ETA Ispanijoje). Terorizmas yra efektyviausias būdas pasireikti smulkioms grupėms (pav., ma˛iau imto narių). ia taktiką gana sėkmingai gali naudoti separatistinės organizacijos, kurios negresia pavojus netekti savo tautiečių paramos.

7) Bylinėjimasis (litigation). Demokratinėse alyse kai kurios suinteresuotos grupės gali siekti pakeisti arba anuliuoti kokį nors įstatymą per teismą. Tam nereikia nei daug narių, nei ypatingai didelių ilaidų. Amerikoje pirmaisias pokario deimtmečiais per teismą juodųjų organizacijos pasiekė, kad būtų desegreguotos mokyklos pietinėse valstijose ir leista juodiesiems dalyvauti pirminiuose rinkimuose.

Interesų grupės keičia savo taktiką priklausomai nuo savo dinamikos. Amerikoje juodųjų judėjimas perėjo nuo bylinėjimosi prie vieų masinių kampanijų, o vėliau jos plačiai įsitraukė į elektoralinę veiklą.

Pasverti interesų grupių ir politinių partijų vaidmenį postindustrinų visuomenių demokratinės sistemose yra gana sunku. I vienos pusės yra bent keletas faktorių, ma˛inančių suinteresuotų grupių efektyvumą. Pirma, ne visi interesai yra vienodai gerai organizuoti. Pranaumą turi grupės, kurių nariai yra daugiau sukoncentruoti tam tikroje teritorijoje, labiau isilavinę, labiau priklausomi nuo vald˛ios priimamų sprendimų. Todėl ne visų grupių balsas vienodai girdimas. Pavyzd˛iui, daugumoje Vakarų alių verslo grupės turi įtaką, neproporcinga io sluoksnio svoriui tarp visų gyventojų. Daugelyje besivystančių salių panaiai labai įtakingi yra stambūs ˛emvald˛iai, paprastai turį stiprius ryius su armija (jų seįmos nariai sudaro did˛iausią dalį karininkų). Izraelyje dėl dviejų did˛iausių partijų (Likud ir Darbo partijos) lygsvaros, neproporcingai sustiprėjo ortodoksinių religinių sektų įtaka. Dėl jų spaudimo etadieniais gyvenimas Izraelyje apmirta, net neskraido nacionalinės aviakompanijos “El Al” lėktuvai. Amerikoje daugumas gyventojų pasisako u˛ asmeninių ginklų apribojimą, tačiau įtakinga National Rifle Association daugumoje vietovių efektyviai sukliudė priimti grie˛tesnius įstatymus. Antra, daugumas suinteresuotų grupių nėra itin demokratikos organizacijos. Kaip ir politinėse partijose, grupių lyderiai panaudoja administracinę struktūra savo vald˛iai įtvirtinti ir da˛nai nelabai paiso eilinių narių nuomonės. Teorikai pastarieji gali pereiti į kitą grupę, tačiau praktikai tai nėra būdinga, nes suintersuotų grupių narius nuo to ˛ingsnio sulaiko lengvatos ir privilegijos, kurias suteikia grupė savo nariams.

Tačiau galima pateikti nema˛a argumentų, įrodant kad partijų reikmė ir net politinė įtaka yra dar labiau ribota. Problemą labai aikiai reziumuoja italų politologas Alessandro Pizzorno (1990: 66-67): “Didėjantis ekonominis tarpusavio priklausomumas nacionaliniame ir tarptautiniame lygiuose stiprina tarptautinių ir privačių nacionalinių aktorių (arba inetresų grupių. - A.P.) veto galias, apribodamas sistemos centrinės vald˛ios autonomiją, jos galimybę vykdyti ilgalaikę politiką (policies) ir suformuoti vieningą valią pakeisti visuomenę pagal kokią nors bendrą programą Kadangi politiniai sprendimai yra vien derybų tarp atskirų interesų idava, politinės partijos turi pritaikyti savo struktūrą prie realių aktorių - ineteresų grupių poreikių.

Tačiau ne visi politiniai sprendimai yra derybų tarp privačių interesų rezultatas. Net pliuralistinėse sistemose tam tikro lygio sprendimai apeina pliuralistines atstovavimo procedūras, nes jie liečia sistemos kaip visumos problemas jos santykiuose su kitomis sistemomis tarptautinėje scenoje. Čia yra arcana imperii sfera: sprendimai yra slapti, u˛dari, svarbūs (momentous). Nei interesų organizacijos, nei politinės partijos nėra tinkamiausios struktūros formuoti sprendimams, tokios yra tik ma˛os grupės valdančiųjų, arba neformaliai susietų su jais asmenų. (Tai nereikia, kad visi u˛sienio politikos sprendimai priskirtini iam lygiui; didelė jų dalis yra derybų tarp įvairiausių interesų rezultatas.

Atrodo, kad natūrali pliuralistinių re˛imų idava yra dualinė vald˛ios struktūra: cezarinis, u˛daras sprendimų lygis ir realiai pliuralistinis, poliarchinis, derybinis Prie ių dviejų vald˛ios lygių reikėtų pridėti trečiąjį - “nevald˛ios” lygį: tą gyventojų dalį, kuri įeina ir ieina i darbo rinkos, neturi saugumo, nepriklauso jokiai sąjungai, partijai ar asociacijai, neturi jokio ryio su bet kokia politinio atstovavimo struktūra, balsuoja arba nebalsuoja, vadovaudamasi vien mechaniku polinkiu (allegiances). Politinės partijos galbūt galėtų susidomėti iuo gyventojų sluoksniu, tačiau jo mobilizacijos kaina joms būtų pernelyg aukta”.

* * *

Partijų, visuomeninų judėjimų ir organizacijų, o taip pat interesų grupių sistemą galima vertinti kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmų,, labai ˛ymiai apribojančių politinių ar ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme. Kartu visų ių grupių skaitlingumas ir susiskaidymas sąlygoja jų tarpusavio konkurenciją ir demokratinėse alyse gana efektyviai u˛tveria kelią kokios nors vienos grupės hegemonijai. Kartu reikia at˛ymėti, kad Vakarų Europos partinėse sistemose pastaraisias deimtmečiais vyksta reikmingi pokyčiai, kurių tolimesnė raida dar neaiki ir kuriuos kol kas sunku įvertinti. “Dabar, at˛ymėdama naujų politinių partijų atsiradimą, tradicikai dominavusių alternatyvų nuosmukį, ir visuotiną elektoralinį nestabilumą, dabartinė [politologinė] literatūra verčia mus patikėti, kad mes stebime masinę politinę transformaciją ir stovime prie visikai naujo masinės politikos am˛iaus prad˛ios, am˛iaus, kuriame susiskaidymas (cleavages) nėra įaldytas, tradiciniai socialiniai skirtumai tampa politikai nereikmingi, o partijos griūva” (Mair P., 1990: 11)

8. RINKIMAI IR RINKIMINĖS SISTEMOS

Rinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) vald˛ios organus ne be pagrindo skaitomi vienu svarbiausiu re˛imo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose dabar praktikai visose alyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripa˛inimas ir visuotinės paramos iraika, todėl net autoritariniai re˛imai teikia rinkimams labai svarbią reikme. Demokratinių re˛imų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios ireikimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose - taip pat ir vykdomosios valdzios (vyriausybės) ir valstybės vadovą (miriose respublikose daugiau apsiribojama pastarąja prezidento funkcija). alia parlamentų ir prezidento federacinėse valstubėse dar renkamos provincijų (valstijų, ˛emių, kantonų) legislatyvos, daugumoje alių taip pat administracinių teritorinių vienetų bei misetų savivaldybės, kai kuriose valstybėse taip pat tam tikros pareigūnų kategorijos (teisėjai, prisiekusieji, erifai ir pan.).

Autoritarinių re˛imų sąlygomis rinkimai da˛nai yra tik formalumas: rinkėjai neturi pasirinkimo, privalėdami balsuoti tik u˛ valdančiosios partijos pasiūlytus kandidatus, nėra jokios balsų skaičiavimo kontrolės. Rinkimus galima skaityti laisvais ir demokratikais, jeigu prisilaikoma ˛emiau ivardintų pagrindinių principų.

1) Visuotinė rinkiminė teisė: visi suaugę piliečiai nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, rasinių ir etninių ypatybių ir politinių įsitikinimų turi teisę balsuoti ir būti irinktais. iai sąlygai neprietarauja ta aplinkybė, kad rinkėjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi būti pasiekė tam tikrą am˛ių (18-21 metų), turėti alies pilietybę, būti psichikai sveiki, daugelyje alių taip pat reikalaujama, kad jie turėtų pastovią gyvenamąją vietą. ie minimalūs reikalavimai yra labai naujas reikinys, nes visuotinės rinkiminės teisės įsigalėjimas buvo labai ilgas procesas. Daug am˛ių rinkimuose galėjo dalyvauti tik auktesnieji luomai, beveik visur buvo grie˛tas turto cenzas. Nyderlanduose, vienoje i demokratikiausių Europos alių, 1800 m. teisė dalyvauti rinkimuose turėjo tik 12% suaugusių gyventojų, 1890 m. - 27%, 1900 - 63%. Jungtinėse Amerikose Valstijose rinkiminė teisė buvo ma˛iau apribota, tačiau negrams ji buvo suteikta tik 1870 m., o faktikai jie pradėjo dalyvauti rinkimuose dar vėliau - nuo XX am˛iaus trečiojo deimtmečio. Daugumoje Vakarų alių visuotinė rinkiminė teisė įsigalėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo ir net vėliau: moterims ji buvo suteikta Amerikoje 1918 m., Prancūzijoje - 1944 m., Graikijoje - 1956 m., veicarijoje - 1971 m.

2) Lygi rinkiminė teisė: visų rinkėjų balsai turi vienodą vertę.

3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo vieo reikia kad rinkėjo sprendimas balsuojant yra paslaptis ir nėra jokių būdų isiaikinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkėjas.

4) Tiesioginiai rinkimai: rinkėjai tiesiogiai balsuoja u˛ individualius kandidatus į atstovaujamąjii organą arba asmenis, įraytus į partijų kandidatų sąraus. Kai kuriais stvejais renkama tarpinė grandis, pav. rinkėjų korpusas JAV prezidento rinkimuose, tačiau iuo atveju irinktieji atstovai i anksto yra pareikę, kokį kandidatą jie palaiko ir neturi teisės keisti savo nuostatos.

5) Konkurencija dėl rinkėjų balsų ir, atitinkamai, balsuojančiųjų galimybė ireikti savo preferenciją vienam i kandidatų.

Rinkimai, ypač demokratinėse sistemose, atlieka keletą labai reiks;mingų funkcijų:

1) jie yra vienas i svarbiausių politinės sistemos ir re˛imo legitimacijos instrumentų, nes dalyvaudami rinkimuose, piliečiai patvirtina savo lojalumą sistemai ir re˛imui. Autoritariniai re˛imai dėl ios prie˛asties siekia u˛tikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Rinkimų boikoto atvejų kritikose situacijose būna demokratinėse valstybėse: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijose valstijose (Pand˛abe, Asame);

2) rinkimai yra vienas i svarbiausių liaudies suvereniteto iraikos formų, nes (a) tik iuo būdu legaliai yra suformuojama valstybinė vald˛ia ir (b) visais kitais atvejais daugumas piliečių aktyviai nedalyvauja politikoje ir neireikia savo valios;

3) rinkimai yra politinių partijų gyvybingumo patikrinimas: visikas pralaimėjimas reikia, kad partija fakrtikai netenka galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dėl vald˛ios ir sprendimų priėmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinę veiklą arba yra reformuojama (keičia savo programą, pavadinimą, strategiją ir taktiką).

Rinkiminės sistemos

Rinkimų procedūrą įvairiose alyse yra labai skirtinga, priklausomai nuo re˛imo tipo, valstybinės sąrangos, partinės sistemos ir kai kurių kitų faktorių. Konkrečių rinkiminių sistemų ypatybės yra pagrindas skirti keletą jų tipų. Rinkiminė sistema yra suma taisyklių, būdu ir procesų, taikomų fromuojant atstovaujamosios valstybinės vald˛ios organus. Rinkiminės sistemos skiriasi viena nuo kitos įvairias bruo˛ais. Rinkimų įstatymuose reguliuojama kandidatų ikėlimo ir registracijos tvarka, rinkiminės kampanijos normos ir taisyklės, rezultatų įvertinimo sistema.

Beveik visose alyse įstatymas nurodo minimalų rinkėjų am˛ių ir kandidatų am˛ių; parlamento nariams jis yra paprastai ne ma˛iau 25-30 metų. pretendentams į prezidento postą kiek auktesnis. Skirtinga yra kandidatų ikėlimo tvarka. Austrijoje ir vedijoje kandidatus į parlamentą gali siūlyti tik politinės partijos, Vokietijoje - partijos ir piliečiai (tam reikia 200 rinkėjų paraų), daugelyje kitų alių - tik rinkėjai (Prancūzijoje, Japonijoje, Indijoje tam u˛tenka vieno rinkėjo parao, Airijoje, veicarijoje, Nyderlanduose reikia surinkti 10-25 paraus, Rusijoje - 200 tūkstančių paraų). Daugelyje alių nepriklausantys jokiai partijai kandidatai privalo registruojantis palikti u˛statą, kuris negrą˛inamas, jei kandidatas negavo nustayto minimumo balsų.

Objektyvaus ir vienintelio teisingo liaudies atstovų irinkimo būdo nėra. Teorikai gali pasiūlyti daug rinkiminės sistemos variantų, pagrįstų skirtingais principais ir siekiančių skirtingų tikslų, tačiau nė viena i jų nebus tobula ir priimtina visoms politinėms jėgoms ir visoms gyventojų grupėms. Realiai susiformavo dvi pagrindinės sistemos - ma˛oritatinė ir proporcionali - ir miri, vienokiu ar kitokiu būdu naudojanti dviejų pirmųjų sistemų principus.

Ma˛oritarinė sistema veikia 8 i 23 isivysčiusių Vakarų alių. Pagal ią sistemą alies teritorija yra padalijama į rinkimines apygardas, kuriose renkamas vienas ar keli deputatai. Irinktu skaitomas tas, kandidatas (rečiau - kandidatų sąraas) kuris surinko arba nustatytą absoliučią balsų daugumą (t.y. 50 % + 1 balsas i visų, dalyvavusių rinkimuose), arba kandidatas, gavės daugiausia balsų. Pastaroji sistema da˛nai vadinama “pirmas prie finio” (first past the post) ir taikoma anglosaksų politinės tradicijos alyse: Did˛iojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje (pastaroji apskritai perėmė daug Westminterio modelio elementų). Jeigu reikalaujama absoliuti dauguma, arba bent tam tikras rinkėjų aktyvumas (balsavusių rinkimuose rinkėjų procentas), surengiami pakartotiniai rinkimai. Juose balsuojama u˛ kandidatus, kurie pirmame rate surinko daugiausia balsų, tačiau pakartotinų rinkimų rezultatai vertinami skirtingai įvairiose alyse: nugalėjusiu gali būti paskelbtas arba surinkęs absoliučią daugumą (tai da˛niausiai praktikuojama alyse, kur į antrą ratą ieina du pretendentai), arba paprastą daugumą (pav. Prancūzijoje, kur į antrąjį ratą patenka tie, kurie pirmajame surinko vir 10% balsų).

Ma˛oritarinė sistema turi keletą svarbių privalumų. Rinkėjai balsuoja u˛ kandidatus, kurie ˛inomi apygardoje arba bent tampa ˛inomais rinkiminės kampanijos metu. Be to, ji gana efektyviai u˛kerta kelią į vald˛ią smulkioms partijoms, palanki stabilios legislatyvos formavimuisi, kliudo partinės sistemos fragmentacijai. Ma˛oritarinė sistema geriausiai veikia dvipartinės sistemos sąlygomis, kada alyje veikia dvi ma˛daug vienodo pajėgumo partijos. Kitais atvejais ma˛oritarinė sistema gali pridaryti daug painiavos. Jeigu partinė sistema yra labai fragmentuota, rinkimų rezultatai gali labai iki neatpa˛įstamumo ikreipti realų jėgų santyki. Teorikai visai įmanoma, kad konkuruojant 10 vienodo popoliarumo partijų, viena i jų, surinkusi 10,01% balsų gali (jei įstatymas nenumato antrojo rinkimų rato) visas vietas parlamente ir pastarasis (ir jo suformuota vyriausybė) atspindės tik labai ma˛os rinkėjų dalies preferencijas: juk 89,99% dalyvavusių rinkimuose rinkėjų faktikai balsavo prie ią partiją. Tai, be avejo, hipotetikas atvejas. Tąciau jei partinėje sistemoje dominuoja viena partija, labai da˛nai atsitinka, kad apie 40% gautų balsų u˛tikrina 2/3 ar net 3/4 vietų parlamente. Dar blogiau, kad legislatyvos su tvirta dauguma gali būti suformuotos net tokiais atvejais, kada rinkimuose dalyvauja vos keliolika procentų rinkėjų. Be to, daugiapartikumo sąlygomis ma˛oritarinė sistema gali skatinti įvairius politinius sandėrius: atskiros partijos gali susitarti nekonkuruoti tarpusavyje konkrečiose arba visose apygardose ir, jeigu toks sprendimas paskelbiamas paskutinę dieną prie rinkiminių biuletenių patvirtinimą, kitų partijų ansai laimėti labai suma˛ėja. Tokie manevrai ypač būdingi besivystančioms alims, kur tradicinės visuomenės ma˛iau teikia reikmės ideologiniams ir politiniams principams. Pavyzd˛iui, Indijos rinkiminėje praktikoje gausu prierinkiminių sandėrių tarp kairiųjų ir deiniųjų, sekuliaristinių ir religinių, bendranacionalinių ir aikiai separatistinių partijų.

Rinkimų rezultatai ma˛oritarinėje sistemoje daug priklauso nuo rinkiminių apygardų sudarymo. Pavyzd˛iui, didelė grupė, sudaranti reliatyvią rinkėjų daugumą deimtyje apygardų, gali irinkti daugiau savo atstovų, negu tokio pat dyd˛io grupė, sukoncentruota keliose apygardose. Todėl daugeliui partijų rinkimų rezultatus gali nulemti rinkiminių apygardų formavimo principai.

Daugelyje alių taikoma vienaip ar kitaip modifikuota ma˛oritarinė sistema. Pavyzd˛iui, nustatomas minimalus balsų procentas, kuri turi surinkti kandidatas-nugalėtojas, nustatomos kvotos (kitaip tariant, rezervauojamos vietos parlamente) etnininėms ar tautinėms ma˛umoms, nedidelių partijų surinkti balsai sumuojami ir vietos tarp jų padalinamos proporcingai gautų balsų skaičiui.

Daugumoje industrinių Vakarų alių ir Lotynų Amerikoje veikia proporcinės rinkiminės sistemos. Rinkėjai balsuoja u˛ partijas, tiksliau - įvairių partijų kandidatų sąraus, ir mandatai skirstomi proporcingai gautų balsų skaičiui. Pavyzd˛iui, jeigu partija A surinko 50% balsų, o partija B - 25%, tai parlamente, turinčiame 200 vietų, jos gauna atitinkamai 100 ir 50 mandatų, o irinktais skaitomi tie kandidatai, kurie pateiktuose rinkėjams sąrauose u˛ėmė vietas ne ˛emiau 100-ios ir 50-os. Tokia maksimaliai supaprastinta proporcionali sistema veikia Izraelyje, kur partija gali pateikti savo sąrąą, surinkusi keletą tūkstančių rinkėjų paraų ir padavusi keletą tūkstančių doleriu u˛stato. Partija, surinkusi ne ma˛iau 1% balsų, gauna vietų skaičių, proporcinga gautų visoje sąlyje balsų procentui (praktikai gali buti 1-2 % vietų daugiau, nes didesnėms partijoms pripliusuojami balsai, paduoti u˛ partijas, nesirinkusias 1% balsų).

Yra du pagrindiniai proporcionalios sistemos variantai. Vienose alyse (Nyderlanduose, Vokietijoje iki 1990 m.) rinkiminės apygardos neiskiriamos ir visuose balsavimo punktuose rinkėjai gauna identikus biuletenius su partijų kandidatų sąraais. itokia sistema suteikia pranaumą partijoms, kurios turi platų vietinių organizacijų tinkla arba bent rinkėjų paramą visoje alyje. Kitas variantas yra daugiamandatinės apygardos (Airija, Japonija), vietas skirstant proporcingai balsų skaičiui, surinktam atskirose apygardose. iuo atveju smulkesnės ir regioninės partijos turi daugiau ansų gauti vietų parlamente.

Proporcinė rinkimų sistema palanki politinio pliuralizmo ir duagiapartinės sistemos vystymuisi ir gali gana tiksliai atspindėti politinių jėgų balansą alyje - esant sąlygai, kad partinė sistema yra stabili, partijos turi plačią masinę bazę, o jų skaičius nėra labai didelis. Dėl ių proporcionalios sistemos privalumų ji daugelyje alių pakeitė anksčiau taikytą ma˛oritarinę sistemą. Kitos prie˛astys buvo taik, kad ji sudarė palankesnes galimybes naujoms reformistinėms partijoms, o kartu padėjo igyventi anksčiau dominavusioms, tačiau netekusioms plačios paramos partijoms (pav., agrarinėms, liberalioms), kurios ma˛oritarinės sistemos sąlygomis būtų istumtos i parlamento (būtent taip atsitiko Anglijos liberalams, kurie praeityje buvo pagrindiniais konservatorių konkurentais).

Proporcionali rinkiminė sistema turi nema˛a kitų esminių trūkumų.

1) Parlamentinėse sistemose da˛nai ikyla sunkumų, formuojant vyriausybę: jeigu nė viena partija neturi parlamente absoliučios daugumos vietų, tenka sudaryti margus daugiapartinius kabinetus. Tam sugaitama daug laiko, nes ikyla sunkumų, dalijantis presti˛ingiausius ir svarbiausius postus (ministro pirmininko, jo pavaduotojų, u˛sienio ir vidaus reikalų, gynybos ir kai kurių kitų ministrų postų). Be to, koalicinės vyriausybės nėra itin stabilios. Da˛nai u˛tenka to, kad vienas i koalicijos partnerių ataukia savo artovą i vyriausybės ir kyla vyriausybinė krizė, kuri daugeliu atveju baigiasi nęiliniais rinkimais.

2) Politinės jėgos, kurios labai ma˛ą paramą alies mastu, gauna dalį valstybinės vald˛ios. Jeigu alyje daug tokių ma˛daug vienodo pajėgumo partijų, parlamentas gali tapti neveiksmingu politinių debatų klubu, nekalbant jau apie minėtas vyriausybės sudarymo problemas.

3) Kadangi rinkėjai balsuoja u˛ partijų sąraus, daugumos kandidatų pavardės da˛niausiai jiems yra visai negirdėtos, be to nėra beveik jokio ryio tarp rinkėjų ir deputatų.

4) Partijų kandidatai labai priklauso nuo lyderio (geriausiu atveju - nuo partijos vadovybės), nes lyderis asmenikai (arba siaura grupė) sprend˛ia, kokioje sąrao vietoje įrayti vieną ar kitą kandidatą. Daugeliu atveju, ypač jei partija ma˛daug ˛ino, kiek vietų ji gali laimėti, tai reikia, kad partijos lyderis faktikai skiria deputatus.

5) Tai ne tik atveria kelią įvairioms manipuliacijoms, politinėms intrigoms partijos viduje, bet ir gali u˛tikrinti parlamente vietą net labai nepopuliariems politikams.

Visi abiejų rinkiminių sistemų trūkumai yra gerai ˛inomi. Todėl daugelyje alių naudojamos modifikuotos arba mirios sistemos: dalis mandatų skirstoma pagal ma˛oritarinę sistemą, dalis - pagal partijų sąraus. Vokietijojoje ir Rusijoje ˛emesniuosiuose rūmuose vietos dalijamos pusiau, Australijoje atstovų rūmai renkami pagal ma˛oritarinę modifikuotą (reikalinga absoliuti balsų dauguma) sistemą, senatas - pagal proporcinę. Kai kuriose alyse (Australijoje, Airijoje) partijų sąrauose rinkėjai patys at˛ymi kandidatų eilės numerius. Tose alyse, kur legislatūrą sudaro dveji rūmai (tai ypač būdinga federacijoms), da˛nai yra skirtinga rinkimų procedūra į virutinius ir ˛emutinius rūmus. ˇemutinių rūmų deputatai renkami viena ar kita tvarka tiesiogiai ir proporcingai rinkėjų skaičiui, o virutinių rūmų deputatai vienose alyse renkami tiesiogiai (JAV, Vokietijoje), kitur - netiesiogiai (Indijoje juos renka valstijų legislatūros, o dalį paskiria prezidentas), dar kitur virutinius rūmus sudaro vietinės vald˛ios vadovai (Rusijoje - federacijos narių legislatyvų ir vyriausybių vadovai). Anglijoje Lordų rūmuose i 1200 narių 4/5 yra paveldimi perai ir nepaveldimi perai, 2 arkivyskupai, 24 vyriausieji vyskupai ir kiti aristokratijos atstovai. Amerikoje Atstovų rūmų deputatai renkami proporcingai gyventojų skaičiui, Senato - po du nuo kiekvienos valstijos.

Įvairiausių modifikacijų ir abiejų sistemų kombinacijų yra labai daug. Taip vadinamose senose demokratijos rinkiminės sistemos yra nusistovėjusios, tačiau alyse, kuriose demokratinis re˛imas yra jaunas, rinkimų įstatymai yra da˛nai keičiami, ir kiekvienu konkrečiu momentu gana sunku tiksliai nusakyti, kiek yra rinkiminių sistemų pasaulyje ir kokiam i pagrindinių trijų tipų jos priskirtinos.

Rinkiminė kampanija

Rinkiminė kampanija yra laikotarpis, kurio metu politinės partijos, valstybiniai organai, atsakingi u˛ rinkimų organizavimą atlieka parengiamąjį organizacinį, ideologiniį ir propagandistinį darbą.

Daugumoje alių rinkimų tvarką reglamentuoja specialus įstatymas. Laisvų demokratinių rinkimų kampanijoms būdingi trys pagrindiniai principai:

1) visoms partijoms ir kandidatams turi būti suteiktos vienodos galimybės, tame tarpe virutinė ilaidų riba, u˛tikrintas vienodas laikas eteryje;

2) visi kandidatai privalo būti lojalūs politiniams oponentams ir konkurentams; pretendentai negali leisti sau jokių falsifikacijų ir į˛eidinėjimų;

3) valstybinis aparatas turi buti neutralus, negali kitis į rinkiminę kampaniją; kandidatams ir partijoms draud˛iama panaudoti rinkiminės kampanijos tikslams valstybines tarnybas ir lėas, iskyrus tai, kuo vienodai gali pasinaudoti visos konkuruojančios partijos ir kandidatai (laikas eteryje, jeigu alyje televizija ir radijas priklauso valstybei, lėos, skiriamos visoms partijoms).

Įstatymo pagrindu sudaromos rinkiminės apygardos, kurių dydis priklauso nuo rinkimų lygio: vietinių rinkimų apygardos yra smulkios, didesnių teritorinių vienetų (valstijų, sričių, provincijų) - ˛ymiai didesnės, parlamentinių ir prezidentinių rinkimų - pačios did˛iausios.

Paruoiamasis etapas, da˛nai vadinamas “vidine kampanija”, nes tai yra darbas, atliekamas partijos viduje. Jis prasideda ilgai prie oficialią rinkiminės kampanijos prad˛ią. Tuo laikotarpiu partijos stengiasi isiaikinti rinkėjų nuotaikas ir lūkesčius, įvertinti savo, taip pat konkurentų rinkimines perspektyvas įvairiuose alies rajonuose. Atlikus į analitinį darbą, partijos sudaro kandidatų sąraus, įvertina jų galimybes, nustato partijos taktiką, suformuluoja rinkminius ūkius, atsi˛velgdamos į tai, kokios problemos yra aktualiausios konkrečios apygardos rinkėjams. Tai yra labai kruoptus analitinis darbas, kurio sėkmė priklauso nuo inteletualinių partijos resursų ir jos galimybių pasinaudoti ekspertų (politologų, sociologų, ekonomistų ir kitų) paslaugomis. Organizuoja visą itą darbą vykdo rinkiminis tabas. Jo, ir ypač tabo vadovo, atsakomybė yra rinkiminės kampanijos organizavimas ir vykdymas. Vadovas turi būti labai geras organizatorius, adminstratorius, mokėti įvertinti ir apibendrinti ekspertų ivadas bei rekomendacijas. Kitaip tariant, jis privalo turėti lyderio savybių. Da˛niausiai tabo vadovas atrenkamas arba i kandidato artimiausių draugų, arba profesionalus organizatorius-vadybininkas, turįs tokio darbo patirtį.

“Iorinė kampanija”, arba vieas etapas prasideda nuo rinkiminės kampanijos datos paskelbimo (paprastai tai keletas mėnesių prie rinkimus) ir oficialaus kandidatų ir partijų pareikimo apie savo norą balotiruotis. I pirmo ˛vilgsnio grynai formalus momentas, oficialus pareikimas yra labai subtilus ˛ingsnis. Siekiant, kad pareikimas pritrauktų maksimalų ˛iniasklaidos ir visuomenės dėmesį, reikia optimaliai parinkti pareikimo laiką ir vietą. Pareikime bent bendrais bruo˛ais nusakoma jo programa arba svarbiausias ūkis. Visa tai lengviau padaryti kandidatams, jau u˛imantiems oficialius postus: jie geriau pa˛įstami rinkėjams, negu “naujokai”, anksčiau gali gauti organizacinės ir finansinės paramos.

Paskelbus rinkiminės kampanijos prad˛ią, rinkiminės komisijos pradeda rinkėjų ir kandidatų registracija. Daugumoje alių sudaromi rinkėjų sąrąai, remiantis policijos ar kitų valstybinių tarnybų duomenimis, Amerikoje ir kai kuriose kitose alyse rinkėjai turi u˛siregistruoti asmenikai.

Po kandidatų ir partijos registracijos ir oficialaus pareikimo paskelbiama oficiali platforma arba bent kompleksas pa˛adų. Rinkiminės platformos ir programos būna labai skirtingos. Partijų rinkimin’es platformos daugiau ar ma˛iau remiasi partijos programa arba, jos neturint, tradicinėmis partijos nuostatomis. Pavzyzd˛iui, socialdemokratai daugiau akcentuoja socialinį saugumą, didesnį valstybės vaidmenį ekonomikos reguliavime, liberalai - laisvos rinkos principus, ˛alieji - gamtos apsaugą ir ekologines problemas ir t.t. Individualių kandidatų, ypač nepriklausomų, t.y. neatstovaukančių (bent oficialiai) jokiai partijai, platformos be to dar skiriasi savo pakraipa: politinėse platformose akcentuojamas kandidato po˛iūris į svarbias visuomenės gyvenimo problemas ir siūlomi jų sprendimo būdai, asmeninėse platformose pabrė˛iamos pretendento kaip lyderio savybės, ypač jo sugebėjimas veikti ry˛tingai ir efektyviai.

Idealiai kandidatai turi pateikti aikiai suformuluotų pasiūlumų ir pa˛adų rinkėjams “paketus”. Siekiant isiaikinti rinkėjų preferencijas ir interesus, o taip pat po˛iūrį į kandidatą, tabai organizuoja vieosios nuomonės apklausas. Tokios apklausos, paprastai atliekamos telefonu (tai daug pigiau, negu anketavimas), daromos keletą kartų, nes rinkėjų, ypač i anksto neapsisprendusių, balsavimas sunkiai nusakomas. Tačiau apklausos, o taip pat konsultantų paslaugos, kainuoja brangiai, ir kandidatų bei partijų galimybės iuo at˛vilgiu yra labai nelygios.

Rinkiminės platformas plačiai reklamuoja ˛iniasklaida, jos platinamos kaip lapeliai, plakatai, laikai rinkėjams. Efektyviausia yra vizualinė informacija, todėl bene svarbiausią reikmę turi (ir sudaro did˛iausią dalį - apie du trečdalius visų ilaidų) kalbos per televizija ir specialiai paruoti reklaminiai klipai. Ne˛iurint visų ių pastangų, daugumas rinkėjų blogai suvokia programinius skirtumus. Kaip rodo Amerikos rinkėjų apklausos, apie 40% i jų ne˛ino, kuo skiriasi pretendentų į prezidentus pozicijos ir net dvigubai daugiau neturi supratimo, kuo skiriasi demokratų ir respublikonų kandidatų į Kongresą programos. Kandidatai, ir jų tabai labai gerai ˛ino, kad elektoratas klestinčiose alyse yra labai apolitikas. Todėl ˛iniasklaidai pateikiama daug kitokio pobūd˛io ˛inių:

- teigiama informacija apie save;

- neigiami praneimai apie konkurentus;

- kandidatų palyginimas (savaime suprantama, savo naudai);

- atsakymai į var˛ovų kritiką.

Pradiniame rinkiminės kampanijos etape daugiau pastangų dedama, siekiant sukurti savo teigiamą imid˛ą (image), vėliau dėmesys sutelkiamas neigiamai informacijai apie var˛ovus ir palyginimams. Tokia eiga turi psichologinį pagrindą: ˛inoma, kad rinkėjai prieikai reaguoja į neigiamą informaciją, jeigu kandidatas prie tai nesulūrė savo teigiamo imid˛o. Ypatingų problemų iuo at˛vilgiu turi “naujokai”, todėl jie da˛nai stengiasi parodyti, kad puikiai ˛ino paprastų ˛monių problemas, pabrė˛ia savo artimumą liaud’ziai, siekia įrodyti, kad “as - vienas i jūsų”. Kandidatai, jau u˛imą renkamus postus, atvirkčiai, akcentuoja savo politinės ir valstybinės veiklos patirtį, visos alies ir tarptautinių problemų gilų supratimą ir teigia, kad būtent tai u˛tikrina jų potencialias galimybes pasitarnauti tautai. Paprastai, neigiama informacija apie var˛ovus daugiau naudojasi “naujokai”, nes jų pagrindinė tezės esmė beveik visada yra ta, kad u˛imą svarbius postus veikėjai (prezidentas, deputatai) nedaug nuveikė per savo kadenciją ir neverti būti pakartotinai irinktais. Pastarieji daugeliu atvejų, ypač jei naujų pretendentų vardai ma˛ai ˛inomi arba dėl lėų stokos jie ma˛okai pasirodo televizorių ekranuose, gali sau leisti nekreipti dėmesio į tokią kritiką.

Rinkiminėje kampanijoje labai svarbus ir specifikas yra laisvos informacijos vaidmuo, ypač televizijos korespondentų. ˇurnalistams rinkimai - tai naujienų altinis. ˇurnalistinė etika neleid˛ia tiesiai komentuoti kandidatų platformas, juolab kad jos yra verta dėmesio naujiena tik paskelbimo dieną. Tele˛urnalistui svarbiausia - “įvykis”, ypač įvairūs incidentai, kandidatų klaidos, nevykęs humoras, auditorijos elgesys susitikimuose su kandidatu. ˇurnalistai akylai seka pretendento į prezidento postą kampanija ir ma˛iausia jo klaida gali brangiai atsieiti. Todėl kandidatas turi sugebėti visada gerai atrodyti prie kamerą, ypsotis, greit ir adekvatikai reaguoti į kiekvieną situaciją. Ne kiekvienas pretendentas turi tokios patirties, todėl kandidatai da˛nai naudojasi paslaugomis show-biznio specialistų, kurie padeda kurti kandidato imid˛ą pradedant nuo laikysenos ir baigiant ukuosena ar kaklaraičio spalva.

Didelė reikmė rinkiminėje kampanijoje turi betarpiki susitikimai su rinkėjais. Kandidatas turi apkeliauti visą rinkiminę apygardą, o pretendentas į prezidento postą - visą alį.

Efektyvi rinkiminė kampanija kainuoja labai brangiai. Pagrindiniai jų finansavimo altiniai yra kandidato arba partijos itekliai, sponsorių parama ir valstybinis finansavimas. Kaip jau minėta, daugumoje alių įstatymas nustato ilaidų ribą, ir jeigu teisme bus nustatyta, kad ileista daugiau, kandidato irinkimas yra pripa˛įstamas negaliojančiu. Lygiai taip pat kandidatams-valdininkams kategorikai draud˛iama savo rinkiminės kampanijos tikslais naudotis tarnybiniu transportu, komunikacijomis, valstybinėmis lėomis.

Labai svarbus rinkimų momentas yra balsavimo procedūra ir balsų skaičiavimas. Dabar praktikai visose alyse paplito slapto balsavimo praktika, kurios prad˛ia buvo XIX a. paaigoje įvesti taip vadinamieji “australikieji biuleteniai”: visų kandidatų vardai surayti ant vieno standartinio lapo (anksčiau biuletenius ruodavo ir dalindavo kiekviena partija atskirai, jie skyrėsi forma ir spalva, todėl balsavimo paslaptis nebuvo u˛tikrinta). JAV nuo to pat laikotarpio naudojamos specialios rinkimų mainos, kurios vykstant balsavimui automatikai skaičiuoja rezultatus.

Balsuojant svarbu u˛tikrinti, kad visi rinkėjai gautų tik nustatytą biuletenių skaičių, kad nebūtų fiktyvaus balsavimo. Labai grie˛tai ir tiksliai turi būti atliktas balsų skaičiavimas, turi būti ivengta falsifikacijos. Todėl balsavimo metu, skaičiuojant balsus ir sumuojant rezultatus turi būti leista dalyvauti konkuruojančių partijų, o pagal ESBO normas - ir u˛sienio stebėtojams. Europos alyse rinkimai nebėra grynai vidaus reikalas: ESBO atstovai stebi rinkimų eigą ir nuo jų įvertinimo priklauso, ar rinkimai pripa˛įstami laisvais ir demokratikais, o jų rezultatai - galiojančiais.

Vertinant rinkimus kaip liaudies valios iraiką ir vieną svarbiausių piliečių dalyvavimo politikoje formų, svarbus yra klausimas, ar irinktas deputatas yra atsakingas jį irinkusiems piliečiams. iuo at˛vilgiu priimtos dvi skirtingos normos. Taip vadinamo atstovavimo mandato norma reikia, kad deputatas yra tautos atstovas ir neprivalo skaitytis su rinkėjų pageidavimais. į principą labai aikiai suformulavo, atsakydamas į savo rinkėjų pretenzijas, Prancūzijos politikas, ˛inomas filosofas ir matematikas markizas Jean Condorcet (1743-1794): “Jūs pasiuntėte mane čia [į parlamentą. - A.P.) tam, kad a ireikčiau savo, o ne jūsų valią”. Imperatyvinis mandatas (arba jau aukčiau minėtas teritorinio atstovavimo principas) reikia, kad deputatas yra tik tarpininkas tarp savo rinkėjų, kurių interesus jis privalo ireikti ir ginti, ir vald˛ios; jei deputatas blogai atlieka į darbą, jis gali būti atauktas. Praktikoje labai greitai paaikėjo, kad prisilaikyti imperatyvinio mandato principo neįmanoma. Rinkėjai negali i anksto paruoti nurodymus, kaip deputatas turi balsuoti visais, tame tarpe ir nenumatytais klausimais, o bandymai nuolat “tartis su rinkėjais” visai paraly˛uotų parlamento veiklą. Todėl visose alyse, kuriose įstatymų leidybos organas turi realią legislatyvinę funkciją, imperatyvinio mandato sistema nėra taikoma ir nenumatytos procedūros, kurios leistų rinkėjams ataukti deputatą. Jie gali tik nebalsuoti u˛ jį tik sekančiuose rinkimuose. Tai reikia, kad juridikai deputatas yra savarankikas, tačiau priklauso nuo rinkėjų politikai.

Politikos teatralizacija

Jau minėjome, kad rinkiminėi kampanijai būdingi spektaklio bruo˛ai. Kai kurie politologai (George Mead ir Chicago socialinė psichologija, K.Deutsch: 1964, Muray Edelman: 1976), tyrę politinės veiklos formas ir jos ekspresyvinį aspektą, daro ivadą, kad politika apskritai yra ˛ymia dalimi simbolikas veiksmas. Edelmanas skiria kovą dėl sprendimų ir jas priimančių agenturų ir ios kovos inscenizacija, strateginį racionalumą ir simboliką mistifikaciją. Toks dvipusis po˛iūris leid˛ia ivengti naivaus objektivizmo, priimant kaip tikrus visus politinio gyvenimo įvykius. (Politik als Ritual. Frankf.a.M./N.Y., 1976; Political Language. Words That Succęs and Politics That Fail. N.Y. etc., 1977; The Symbolic Uses of Politics. Urbana/Chicago, 1988; Constructing the Political Spectacle. Chicago, 1988).

Edelman diferencijuoja ir priepastato du politikos lygius: (a) “spektaklio politiką”, kuri yra jo ˛od˛iais tik “˛iūrovų sportas”, “abstrakčių simbolių paradas”, “judrus panoptikumas” masėms, ir (b) “sprendimų politiką” - “organizuotų grupių veikla, siekiant politinių tikslų ir specifinės apčiuopiamos naudos (Vorteile)”. Ten, kur priimami sprendimai, vieumas nepageidautinas, nes jis daugeliu atvejų gali tik sukliudyti pasiekti norimą rezultatą, sudaryti politinį sandėrį, pasiekti kompromisą. Visuomenei skiriami tik galutiniai “komunikatai” - įstatymai, rezoliucijos, pareikimai ir pan. “Spektaklio politika” yra politinė elgsena, veikianti arba turinti paveikti publiką. Tai, ką mato visuomenė, yra tik iliustruotas, vaizdingas panoptikumas. Mitas ir ritualas yra simbolikos formos, leid˛iančios lyderiams pritraukti visuomenės dėmesį ir paveikti jos politinius po˛iūrius ir įsitikinimus. Todėl daugumai ˛monių politika yra spektaklis, simbolių ir mitų paradas.Tuo būdu supaprastinant politinę realybę yra stabilizuojamas politinis viepatavimas, o konfliktai įgyja ˛aidimo, spektaklio bruo˛ų. Edelman nuomone, politikos teatralizavimo rezultatas yra gyventojų politinis “kvietizmas” - ramumas, pasyvumas. ˇmonės nustoja racionaliai suvokti realius interesus ir konfliktus, ir todėl negali efektyviai dalyvauti politikoje.

Viepatavimas lieka ma˛umos, mokančios manipuliuoti simboliais, privilegija. Prie˛astis yra ne narkotinė simbolių galia, o tai, kad grupės, nesugebančios racionaliai analizuoti sudėtingas situacijas, siekia jas stereotipizuoti ir supaprastinti. Tokia hipotezė paneigia vieną svarbiausių demokratijos postulatų, tvirtinančių, kad masinis dalyvavimas (mass participation) yra bene svarbiausia demokratinio proceso dalis.

Priskirti vienai ar kitai kategorijai ne visada galima, nes potencialiai kiekvienas politinis veiksmas turi instrumentalų ir ekspresyvų turinį. Juos reikia suprasti kaip Maxo Weberio idealius tipus.

ˇiniasklaidos progresas padidino politinio veiksmo ekspresyvinės pusės svarbą. Vizualizacijos poreikis reikalauja dramatizacijos ir personalizacijos: ˛iniasklaida turi būti įdomi, pramoginga. Nuo “pramoginės vertės” ir “story” priklauso įvykio prezentacija arba nutylėjimas. Personalizavimas ir dramatizacija leid˛ia ˛urnalistams prieinamai ir “įtemptai” parodyti sudėtingus ryius ir reikinius (kai kurie leidiniai net specializuojasi ioje sferoje, pav. Der Spiegel, TV ˛urnalas “Monitor”). Amerikos TV dominuoja “entertainment format”. TV turi būti seņsacinė.

Politika be dramatizacijos ir personalizacijos iuolaikiniam ˛moguibūtų visai neįdomi, jai privaloma personalizacija ir dramatizacija, ypač akivaizd˛ios rinkiminėse kampanijose. Politika tampa inscenizacija, turinti savo “gramatiką” ir dramaturgiją. Jei anksčiau politiką apsprendė idėjos, tai dabar svarbiausia asmenybės, tiksliau rolių atlikėjai. Politika vystosi palei re˛isūros įstatymus, o kiekvienas politikas stengiasi parodyti save kaip savotiką ˛vaig˛dę. Teatrinė kaukė arba imid˛as simbolizuoja ne tiek individą, kiek grupę, partiją, valstybę, tautą. Simbolių pasirinkimas yra ribotas: herojai, sukčiai, pralaimėtojai, aukos. Ribotos ir temų pasirinkimas: moralė, garbė, vald˛ia, pinigai, meilė, įtaka, mirtis, vyrikumas, moterikumas, netektis, laimė yra centrinės temos. Stereotipai: valstybinis veikėjas, demagogas, funkcionierius, avantiūristas, gra˛uolis, vienias, mąstytojas.

Personalizacija ir dramatizacija nėra nauji reikiniai, tačiau jų reikmė ypač padidėjo, atsiradus elektroninėms media tarpkariniu laikotarpiu. Daug spektaklio elementų būta jau Pary˛iuje 1789-1793 m. - politinės dramos, kurios baigdavosi eafotu. Labai daug dėmesio imid˛o kūrimui skyrė Benito Mussolini.

Demokratinėse visuomenėse reikia veikti subtiliau. ˇiniasklaidos poreikiams labai atitinka rinkiminė kampanija JAV. Reaganas ypač ivystė teatrinės profesionalizacijos ir tobulinimo strategiją: show-politikos forma tapo ne tik aristotelinė drama, bet ir Hollywoodo star-system. Reaganas neatsitiktinai da˛nai vadinamas TV-prezidentu. Nuo jo laikų tvirtai skaitoma, kad artistinė patirtis politikui yra ne minusas, o pliusas. “Milijonams ˛monių Reagano metai buvo savotikas namų kinas. Reaganas buvo idealus kino herojus”: Ronny ir Nancy kaip drąsus erifas ir jo pasiaukojanti ˛mona, kovoją prie Blogį - vietoj neįdomių diskusijų apie tokius politinius reikalus, kaip u˛sienio prekyba, agrariniai klausimai, mokyklos reforma, skaičiai, argumentai ir kontrargumentai. Pridedami dramatiki epizodai: Nancy kovoja prie narkotikus, vė˛į, JAV nubaud˛ia pamiusį Qaddafį u˛ sprogimą Berlyno diskotekoje, Reaganas atnea am˛iną taiką, ir pan. Show-politics maksimaliai priartėja prie Hollywoodo re˛isūros normų. Dirba ‘kulisinis personalas” - profesionalūs padėjėjai (pav. Reagano speech-writer Peggy Noonan).

Anot Der Spiegel, Vokietijoje Krikčionių demokratų sąjunga - “auktai ivystytas politkoncernas su savo gamybos ir pardavimo sistema” (2/1987).

Kai kurių politologų ir filosofų (Habermas, Cassirer) nuomone,yra pavojus, kad teatrinė dimensija, public relations gali pradėti dominuoti, tapti svarbesne u˛ sprendimų politiką. Politinėje sferoje jų nuomone įsigali “teatrokratija”. “Politinė”, “valdančioji” klasė, neretai vadovaujama buvusių profesionalių artistų, inscenizuoja savo spektakli, o realius sprendimus palieka u˛ kulisų. Tačiau kartu at˛ymima, lad politikos personalizacija ir dramatizacija atlieka integracijos, stabilizacijos, identiteto kūrimo, politinės socializacijos ir inkultūracijos funkcijas. Gandhi, Mao, Peronas, Castro, Nasseras, Cory Aquino kaip simboliai galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį, kuriant nacionalinį identitetą ir realizuojant politines alternatyvas.

Kai kurie naujausi tyrimai Amerikoje parodė, kad teatralizacija, vadinama taip pat videokratija, turi ir prieingų pasekmių. Prie penketą metų reklamos specialistai pastebėjo, kad reklaminiai klipai nustojo daryti įtakos jauniems (20-30 metų am˛iaus) amerikiečiams. Pradėjus tirti io reikinio prie˛astis, paaikėjo, kad jaunoji karta, pripratusi prie vaizdajuosčių ir kompiuterių, vizualinį produktą supranta kaip dirbtiną, lengvai formuojamą ir keičiamą, o ne kaip faktą, tikrovės atspindį ir juolab ne kaip dokumentinį kadrą. Poluliari reklaminė schema: “naudokite mūsų firmos produktą X, ir jums į glėbį puls gra˛uolė blondinė”, orientuota į potencialaus pirkėjo pasąmonę, nustojo veikti. Videotechnikos karta gerai suvokia virtualinės realybės technologiją ir, skirtingai nuo vyresniosios kartos, vertina panaią sceną pirmiausia kaip artefaktą, o ne realaus pasaulio faktą. Todėl jaunų ˛monių nuostata reklamos at˛vilgiu skeptika ir kritika, jie laukia konkrečių racionalių įrodymų, kad reklamuojama prekė i tiesų yra geresnė u˛ kitas panaias prekes. Politinėje reklamoje veikia tie patys dėsningumai, todėl yra rimto pagrindo manyti, kad politikos teatralizacija gali greitu laiku netekti savo efektyvumo ir politikams teks daugiau dėmesio skirti racionaliai argumentacijai ir konkretiems savo politinių sugebėjimų įrodymams.

9. POLITINĖ KULTŪRA IR POLITINĖ SOCIALIZACIJA

Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, ˛monijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir politinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrė˛ti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje vald˛ios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nema˛a Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas į terminą pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai nagrinėjama. Pirmieji tai padarė septintame deimtmetyje JAV mokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba. Esminis jų nuopelnas yra tai, kad alia tradicinių politikos mokslo sferų - valstybės, formalių politinės sistemos institucijų ir biheivioristų pamėgtos politinės elgsenos analizės pradėta daugiau dėmesio skirti ˛mogui kaip politiniam aktoriui, jo vertybėms, įsitikinimams, orientacijoms ir pa˛iūroms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad nema˛a politologų apskritai nepripa˛įsta politinės kultūros kategorija. Vieni jų teigia, kad ji yra tautologija (ka˛kokių reikinių grupė pavadinama politine kultūra ir po to per ią sąvoką bandoma juos aikinti). Tačiau nesunku pastebėti, kad vadovaujantis tokia logika tektų apskritai atmesti kultūros ir atskirų jos sričių bei formų (pav., liaudies kultūros, muzikinės kultūros) sąvokas.

Nė viena iuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, todėl iskirtini keli politinės kultūros lygiai, būdingi skirtingoms grupėms. Kiekvienoje visuomenėje yra profesionalioji politinė kultūra, būdinga politikams ir partijų aktyvistams, ir masinė politinė kultūra, susieta su “sveiko proto” sąvokomis ir būdinga daugumai piliečių; aikią ribą tarp profesionalios ir masinės politinės kultūros nubrė˛ti neįmanoma, nes jos glaud˛iai sąveikoja (todėl neretai sakoma: kokia visuomenė, tokie ir politikai). Kiekvienoje visuomenėje yra dominuojanti politinė kultūra ir atskirų grupių (jaunimo, inteligentijos, darbininkų), taip pat etnoregioninės (tautiniu ma˛umų) politinės subkultūros. Daugiatautėms visuomenėms neretai būdingos kelios, neretai labai skirtingos etnoregioninės politinės kultūros (pav., Baltijos ir Centrinės Azijos tautų buvusioje Sovietų Sąjungoje). Neretas reikinys yra atskirų grupių, priepastatančių save visuomenei, politinė kontrkultūra.

Politinės kultūros struktūrą galima pavaizduoti ia schema:

Politinės kultūros elementai

Politinė patirtis Politinė sąmonė Politinė elgsena

Ideologinis komponentas Emocinis-psichologiis

komponentas

politinės ˛inios Orientacijos į: normų laikymasis

politiniai įsitikinimai politines institucijas sprendimų priėmimo

politinės vertybės normatyvinę sistemą kultūra

politinius įvykius elektoralinio proceso

konkrečius politinius kultūra

vaidmenis biurokratijos subkultūra

kitus politinius objektus

Politiniai simboliai ir mitai

Politinės tradicijos

Visi politinės kultūros elementai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakanakamai aiku, kad nuo politinių ˛inių apimties ir turinio priklauso politiniai politinės orientacijos ir politinė elgsena, o pastaroji, ypač politinių elitų elgsena savo ruo˛tu daro įtakos ˛moniu politiniams įsitikinimams ir orientacijoms.

Yra keli skirtingi politikos suvokimo lygiai. Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs politikos interpretacijos lygis yra buitinis, “sveiko proto” (common sense) lygis - individų ir grupių politiniai po˛iūriai, kurie susiformuoja, stebint politinius įvykius. iam lygiui būdingas pusiau emocinis, pusiau racionalus politikos supratimas, nebandant analizuoti stebimų procesų ar įvykių esmę, suvokti jų dėsningumą, vidinius prietaravimus. Politiinių įvykių supratimas lieka fragmentuotas, nes ˛mogus neisiaikina jų tarpusavio ryių, nenuoseklus, labai da˛nai vienodai teisingais laikomi nesuderinami teiginiai, tikima mitu ir atmetamas visikai aikus ir neginčytinas faktas. Tačiau kartu, jeigu tokių nelogikų elementų nėra pernelyg daug, “sveikas protas” (arba “liaudies imintis”) padeda eiliniam piliečiui saugiai orientuotis politiniuose įvykiuose ir kartu tikėti, kad jis puikiai supranta politiką.

“Sveiko proto” po˛iūrių suma konkrečiu klausimu sudaro vieąją nuomonę (public opinion). Ji taipogi yra daugiau emocinio, negu racionalaus politinių reikinių vertinimo rezultatas. ˇymia dalimi vieąją nuomonę formuoja ˛iniasklaida, ypač TV. Vieoji nuomonė supaprastina ir daugeliu atvejų ikraipytai vertina politinius įvykius ir reikinius, kartais ji atspindi iankstinį, neparemtą patirtimi ar faktais neigiamą nusistatymą prie konkrečias grupes, alis, partijas, individualius politikus. Vieajai nuomonei būdingas nepastovumas - tai patvirtina periodikai atliekamų apklausų serijos. Pavyzd˛iui, neapsisprendusių rinkėjų nuostata gali pasikeisti net per keletą dienų, priklausomai nuo atsitiktinių prie˛asčių (pamatyto per TV epizodo, oro permainos ir pan.). Todėl taip da˛nai rinkimų rezultatai yra staigmena apklausimus atlikusiems sociologams.

“Sveiko proto” suvokimo lygį reikia skirti nuo masinės sąmonės. Pastaroji atspindi daugiau ar ma˛iau pastovius, būdingus pagrindinei gyventojų masei po˛iūrius, tiksliau jų spektrą. Formuojasi masinė politinė sąmonė politinės praktikos įtakoje, ˛ymia dalimi - auklėjimo būdu (ypač mokykloje ir eimoje), taip pat apibendrinant ˛iniasklaidos pateikiamą informaciją. Tarp svarbiausių masinės politinės sąmonės elementų yra po˛iūriai į politinę sistemą, reęimą, valstybę, svarbiausias politines institucijas. ie po˛iūriai paprastai yra gana pastovūs, tuo tarpu kai vieoji nuomonė apie vyriausybę, politines partijas, konkrečius politikus nuolat kinta.

Empirinis lygis yra auktesnė politinių reikinių suvokimo pakopa - ilagalaikio stebėjimo ir ivadų suma, kuria sukaupia tie piliečiai, kurie domisi politika ir seka politinių įvykių raidą. Jeigu alyje ˛iniasklaidą nekontroliuoja vyriausybė, arba yra prieinami kiti informacijos altiniai (pav., buvusios Sovietų Sąjungos piliečiams - uˇsienio alių radijo laidos),tokie ˛monės laikui bėgant sukaupia nema˛ą politinių ˛inių baga˛ą, kuris leid˛ia jiems susidaryti savo nuomonę apie politiką ir gana u˛tikrintai orientuotis politiniuose įvykiuose.

Aukčiausias politikos supratimo lygis yra teorinis: po˛iūrių sistema, kuri remiasi socialiniu ir politinių sąryių analize ir operuoja mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologiją (graikų idea+logos, “mintis” ir “˛odis”, terminą įvedė Destut le Tracy, 1754-1830) - daugiau ar ma˛iau sistematizuotą sąvokų ir idėjų sumą, ireikiančią grupės, politinės pakraipos, klasės, valstybės interesus. Apie ideologiją plačiau kalbama sekančiame skyriuje. Skirtina taip pat doktriną - principų ir po˛iūrių kompleksą svarbiais politinio gyvenimo klausimais. (Pav., anot “Bre˛nevo doktrinos” socialistinis lageris, t.y. Sovietų Sąjunga ir priklausomos nuo jos komunistinės alys, turėjo “kolektyvinį suverenitetą”; realiai i doktrina ireikė SSRS hegemoniją ių alių at˛vilgiu).

Politinis vertybių spektras itin platus: demokratinės laisvės, ˛mogaus teisės, socialinis saugumas, laisva konkurencija, stipri centrinė valdˇia, autoritetingas vyriausybės ir valstybės vadovas ir t.t

Politiniai simboliai daro daugumai ˛monių didesnį poveiki, negu politinės kalbos ir programos. Tai valstybinė vėliava, herbas, istoriniai veikėjai (valdovai, karved˛iai, charizmatiniai lyderiai), istoriniai paminklai (valdovų rūmai, pilys), dokumentai (JAV konstitucija ir Nepriklausomybės deklaracija, Anglijoje - 1215 m. Did˛ioji laisvių chartija). Simboliką įtvirtina sena tradicija (ypač Anglijoje), kartais ji atsiranda spontanikai, da˛niau yra sukurriama. JAV vėliava simbolizuoja valstijas (13 pradinių valstijų istorinį vaidmenį papildomai pabrė˛ia atitinkamas horizontalių juostų skaičius), trys kry˛iai Britanijos vėliavoje simbolizuoja ventuosius Anglijos, kotijos ir Airijos globėjus.

Būdama bendrosios kultūros dalimi, politinė kultūra kartu yra tautinės kultūros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai “blokai”, kurie formuoja tautos politinę kultūrą yra:

- civilizacija;

- nacionalinis charakteris ir mentalitetas;

- socialinė visuomenės struktūra;

- kolektyvinė istorinė atmintis;

- aplinka (kaimyninės tautos ir alys);

- iorinė orientacija;

- modernizacijos lygis (ratingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

Civilizacija ir religinis politinės kultūros komponentas. Daugelio tautų bendrojoje kultūroje etniniai elementai (iskyrus kalbą) sudaro palyginti nedidelę dalį. Dominuoja da˛niausiai pasaulinės tai, kas perimta i pasaulinės kultūros. Didelį bloką sudaro elementai, perimti i civilizacijos, etnologinėje literatūroje da˛nai vadinamos did˛iąja tradicija (skirtingai nuo etnoregioninės tradicijos ir liaudies kultūros - folk tradition. Civilizacija sietina pirmiausia su religija, nes tikyba daug nulemia vertybių sistemą, etikos normas, bendravimo su kitais ˛monėmis standartus, ritualus, atliekamus gyvenimo ciklo eigoje (gimimas, vestuvės, laidotuvės), nustato ventines dienas. Daugumas iuolaikinių tautu ipa˛įsta vieną i did˛iųjų arba pasaulinių religijų (krikčionybę, islamą, budizmą) ir jų kultūrai būdingas atitinkamas religinis substratas.

J.Ellule rao, kad Vakarų kultūros pagrinde yra trys paveldai: graikų intelektas, romėnų tvarka (teisė) ir krikčionikasis dvasingumas. Įtampa tarp ių Vakarų kultūros elementų yra nuolatinis jos vidinės dinamikos altinis. Graikų genijaus filosofinis tobulumas ir institucinis romėnų kultūros tobulumas turi viena bendro: jie instrumentalūs, tarnauja efektyvumui, tuo tarpu kai dvasingumui būdingas neinstrumentalumas, “netarnybinė” esmė. XX am˛iaus “did˛iosios ideologijos” - technokratinė ir komunistinė - kiekviena savaip bandė pataisyti į paradoksą, paalinti jo pagrinde glūdinti prietaringumą ir galiausiai sukurti “monolitinį subjektą” - vieno imatavimo ˛mogų. Tačiau civilizacinė tradicija pasirodė esanti stipresnė, ir unifikuota technokratinė visuomene nesusiformavo.

Religinė tradicija padarė stiprią įtaką mentalitetui. Krikčionims protestantams racionalizmas labiau būdingas, negu katalikams ir, juo labiau, stačiatikiams, ir iuos skirtumai būdingi taip pat ir ateistams. Jungtinėse Amerikos Valstijose protestantizmas i esmės buvo respublikonika ir demokratika religija. Tautoms, iki iol isaugojusioms savo specifinę religiją arba jos pakraipą (˛ydams, amerikiečiams, su tam tikromis ilygomis rusams, kinams, japonams, indams), kaip ir did˛iosioms tautoms (amerikiečiams, rusams) būdinga skaityti save dievo irinktąja tauta, turinčia atlikti svarbią misiją visos ˛monijos labui. Religinis politinės kultūros substratas yra viena i prie˛asčių, nulemiančių jos pastovumą ir sugebėjimą adaptuotis naujose sąlygose.

Su civilizacija ir religija tampriai yra susieta moralė. Moralės ir politikos sąryiui jau nuo senovės daug dėmesio skyrė tiek Rytų, tiek Vakarų filosofai. Pagrindinės galimos pozicijos yra trys: 1) visikas politikos politikos pajungimas moralei (Konfucijus, daugumas antikinės Graikijos filosofų, klasikinis islamas); 2) bet kokio sąryio tarp politikos ir moralės paneigimas (Kautiljos “Arthaastra”, Machiavelli, Hobbes); 3) siekimas suderinti moralę ir politiką (daugumas naujųjų laikų ir dabartinių filosofų bei politologų). Praeityje centriniai ios problemos klausimai buvo teisingumas (dora tai, kas teisinga), kolektyvinis gėris (dorovinga tai, kas naudinga bendrijai, valstybei), iais laikais aktualiausia yra tikslo ir priemonių tarpusavio sąryis. Max Weber nurodė, kad sąryis tarp jų, o taip pat tarp tikslų ir altinių pasekmių turi būti racionalus, nes ne visos priemonės leid˛ia pasiekti tą patį tikslą, o daugeliu atveju pasirinktos priemonės determinuoja tikslą (pav., fizinio susidorojimo su opozicinėmis grupėmis tikslas yra ne politinis stabilumas, o dominuojančių grupių vald˛ios įtvirtinimas). Pastaraisias deimtmečiais Vakarų alyse (ir tarptautinėje bendrijoje) įsigalėjo nuostata, kad svarbiausias politikos dorovingumo kriterijus yra ˛mogaus teisės. Tai rodo, kad politikos ir moralės problema Vakarų civilizacijoje yra sprend˛iama i būdingų individualizmo pozicijų.

Tačiau tai nepadeda ivengti situacinių dilemų. Prisilaikydamas moralės principų, politikas rizikuoja nepasiekti reikiamo rezultato, kitaip tariant, jis neįvyldys savo kaip politiko pareigos. Siekiant rezultato, daugeliu atveju nelieka vietos moralei. Dorovė lieka silpniausia politikos vieta, ir neretai sakoma, kad politika variomis rankomis nedaroma. Politinė moralė geriausiu atveju yra dviprasmika, nes kiekvienas veiksmas ir sprendimas gali būti vertinamas tiek situaciniu, tiek am˛inų vertybių po˛iūriu. Tai vaizd˛iai iliustruoja inkvizitoriaus dilema: arba smurtas prie įtariamąjį amoralus, tačiau pateisinamas aukčiausiu sielos igelbėjimo tikslu, arba galima vadovautis krikčionikos meilės ˛mogui principu, jo vardan paaukojant auktesnį tikslą.

Realiai problema yra dar keblesnė, nes individuali ir grupinė dorovė yra skirtingi dalykai, pastaroji yra ˛ymiai sudėtingesnė. Dorovingas ˛mogus gali neretai prie savo valią (arba sąmoningai siekdamas kovoti u˛ dorovę) atsidurti nusikalstamoje organizacijoje ar institucijoje, ir atvirkčiai, amoralus individas gali dominuoti dorovingą grupę. Taip atsiranda moraliniai politiniai paradoksai. Galiausiai, amoralumą skatina politinė įtampa tarp skirtingų politinės sistemos elementų: vald˛ios akų, valdančiosios partijos ir opozicijos, politinių lyderių ir visuomenės.

Iorinė orientacija yra susieta su civilizacija. Pav., Europos periferijoje (politine ir kultūrine prasme) gyveną lietuviai nuo krikto laikų buvo orientuoti į Vakarų civilizaciją ir, ne˛iūrint daug am˛ių trukusios sąveikos su rytų slavais, liko palyginti nedaug paveikti rusų integruojančio branduolio.

Nacionalinis charakteris - pastoviausių ir būdingiausių konkrečiai tautai supančio pasaulio suvokimo ypatybių ir reakcijų visuma. Pirmiausia tai temperamentas, emocinės apraikos, jų formos ir intensyvumas. Net epizodikas stebėjimas patvirtina, kad į identiką įvykį skirtingai reaguoja, pav., skandinavai, italai, rusai, gruzinai, indai, japonai. Nacionalinio charakterio apibūdinimų ypač gausu kelionių į u˛sienio alis apraymuose. XIX a. viduryje nacionalinis charakteris giliau tyrinėtas Vokietijoje, kur susiformavo tautų psichologijos (Völkerpsychologie) mokykla (W.Wundt, M.Lazarus, H.Steintal ir kt.), ypač akcentavusi “tautos dvasios” (Volksgeist)

svarbą istorijoje. JAV etnopsichologinė mokykla XX a. viduryje (A.Cardiner, R.F.Benedict, M.Mead, R.Merton, R.Linton) pagrindinį dėmesį skyrė “kultūrinei elgsenai’ ir tuo pagrindu konstruavo konkrečių etninių grupių “vidutinės asmenybės modelį” ir “bazinę asmenybę” (basic personality). Dabar nacionalinio charakterio problematika lieka atrių ginčų objektu: vieni politologai čia į˛iūri nacionalistų ir rasistų mėginimą įrodyti genetikai determinuotą tautų nelygybę, kiti teigia, kad nacionalinių charakterių skirtumai yra tik teigiamai vertintinas įvairovės pasireikimas. Pastarasis po˛iūris ypač būdingas kultūrinio reliativizmo teeorijos alininkams, kurių nuomonė kiekviena kultūra yra adaptacijos prie konkrečios aplinkos rezultatas, ir todėl visos kultūros yra lygiavertės. Bet kokiu atveju yra pakankamai aiku, kad nacionalinio charakterio skirtumai turi įtakos politinių vertybių sistemai (ypač tai pastebima kolektivizmo - individualizmo dichotomijoje), politinei elgsenai.

Socialinės struktūros įtaka yra pakankamai aiki, nes skirtingiems gyventojų sluoksniams yra būdingi savita bendroji subkultūra, skirtingos vertybių, tarp jų ir politinių, sistemos. Dar praeitame am˛iuje isivysčiusose Europos alyse, o daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos kratų ir iandien, aristokratijos, valstiečių, darbininkų politinės nuostatos ir vertybės labai ˛enkliai skyrėsi. Paprastai normatyvines funkcijas atlieka dominuojančių sluoksnių politinė kultūra. Dabar Vakarų alyse kultūriniai skirtumai tarp atskirų socialinių sluoksnių labai suma˛ėjo, be to labai padidėjo socialinis mobilumas. Todėl bendroje politinėje kultūroje dominuoja vidutinių sluoksnių politinės nuostatos, vertybės ir elgsenos modeliai (behaviour patterns).

Kolektyvinė istorinės atminties (istoriniai mitai, etniniai stereotipai) įtaka labiausiai pastebima tuose politinės kultūros elementuose, kurie turi sąryio su tautos ir valstybės saugumu. Pav., daugelis didelių tautų skaito savo egzistavimą, nepriklausomybės isaugojimą savaime suprantama dalyku (anglai pirmą ir paskutinį kartą buvo nukariauti 1066 m., amerikiečiai apskritai ne˛ino, ką reikia būti okupuota alimi, kinai nukaraiutojus mongolus ir mand˛urus asimiliavo). Ma˛oms tautoms, ypač buvusioms ar iki iol gyvenančioms daugiataučių imperijų sudėtyje, būdingas ilikimo sindromas (survival syndrome).

Aplinka (kaimyninės tautos ir alys): perimami kaimyninių, ypač labiau isivysčiusių tautų bendrosios, taip pat politinės kultūros elementai (pav., lietuviai i lenkų, latviai ir estai - i vokiečių), da˛nai įvykiai ir procesai kaimyninėje alyje turi demonstracinį efektą.

Modernizacijos lygis (ratingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

Tipologija. Yra keletas skirtingų politinės kultūros tipologijų. Panaudojant kriteriumi piliečių po˛iūrį į politiką, Almond ir Verba iskyrė sekančius tris tipus:

1) parapijinė (parochial) arba periferinė politinė kultūra: piliečiai nesidomi politiniu gyvenimu, nes nėra specializuotų politinių vaidmenų (pav., daugelio Afrikos genčių vadas arba amanas atlieka nediferencijuotas politines, ekonomines ir religines lyderio funkcijas);

2) pavaldinybinei (subject) politinei kultūrai būdinga stipri (teigiama arba neigiama) orientacija į politinę sistemą ir kartu labai ne˛ymus politinis aktyvumas; is tipas buvo labai būdingas feodalinei visuomenei, taip pat dabartinėms tradicinėms arba pusiau tradicinėms visųomenėms (ypač Afrikoje, daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos alių);

3) dalyvavimo politinė kultūra (participant political culture): piliečiai siekia aktyviai dalyvauti politinės sistemos veikloje, tiek jos “įėjimo” (reikalavimai, spaudimas, parama), tiek “iėjimo” (reakcija į valdˇios veiksmus ir sprendimus) fazėje.

ie tipai yra abstrakčios, idealios kategorijos, retai sutinkamos tikrovėje. Paprastai kiekviename jų lengvai pastebimos skirtingos orientacijos. Todėl tipologijos autoriai alia pagrindinių “grynų” tipų iskyrė dar tris mirias formas:

1) parapijinė pavaldinybinė (parochial subject): didelė gyventojų dalis atmeta tradicinių vietinių elitų (genčių vadų, feodalų) vald˛ią ir orientuojasi į centrinės vald˛ios institucijas ir struktūras. Vakaruose daugumas visuomenių praėjo į etapą, kada kūrėsi centralizuotos tautinės valstybės, dabar is politinės kultūros tipas būdingas daugeliui Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos alių. Pavyzd˛iui, Pietų Afrikos respublikoje genčių vadai (tituluojami “karaliais”) turi daug vald˛ios, tačiau didelė gyventojų dalis daugiau orientuota į centrinę, modernesnę baldˇiaa;

2) pavaldinybinė dalyvavimo (subject participant) politinė kultūra skiriasi tuo, kad didelė visuomenės dalis yra orientuota į “įėjimą” (kelia reikalavimus), o kita, neretai net didesnė dalis - į iėjimą, yra paklusni autoritarinei vald˛iai ir laikosi pasyviai. Tokia situacija buvo būdinga XIX a. Prancūzijai, nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio Vokietijai, Italijai.

3) parapijinė dalyvavimo (parochial participant) politinė kultūra būdinga atsilikusioms (pusiau)tradicinėms visuomenėms, da˛niausiai buvusioms kolonijoms, kuriose paskelbiant nepriklausomybę bevusios metropolijos pavyzd˛iu įkuriama demokratinė sistema. Ypač daug panaių bandymų daryta buvusiose Britanijos kolonijose, kurios nepriklausomybę ikovojo pagrindinai taikiais būdais, o kolonijinė administracija stengėsi jas paruoti savarankikam egzistavimui. Aktyviai politikoje daluvauja tik nedidelė gyventojų dalis, tačiau kiekvienoje vietovėje, ypač kaimuose, viepatauja tradiciniai lyderiai. Iskyrus Indiją, kur susiformavo platesnė vidutinė ir ratinga miestiečių klasė, visur kitur tie eksperimentai buvo nesėkmingi ir net praėjus dar pusei am˛iaus tik nedaugelyje alių atkuriamos atstovaujančios valdymo sistemos.

Nesunku pastebėti, kad i tipologija yra evaluacinio pobūd˛io, nes politinės kultūros iskiriamos ir idėstomos priklausomai nuo to, kiek jos palankios demokratinės sistemos funkcionavimui.

Pagal politinės kultūros homogenikumo laipsnį Gabriel Almond skiria sekančius tipus:

homogeninė, arba integruota politinė kultūra: daugumas politinio proceso dalyvių pripa˛įsta egzistuojančios politinės sistemos principus, bendras politinės elgsenos normas, vertybes (isivysčiusios Vakarų alys, dalis postkomunistinių valstybių: Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija, Lietuva, estai, latviai);

ikiindustrinė miri: būdingos tradicinių ir vesternizuotų institucijų bei normų ir orientacijų įvairios kombinacijos (daugumas besivystančių alių);

totalitarinė - dirbtinai sukurtas homogenikumas;

fragmentuota politinė kultūra: tarp piliečiai arba atskiros socialinės grupės nesutaria dėl bazinių vertybių.

Bent du paskutiniai tipai kelia abejonių. Totalitarinis re˛imas, be abejo, sukuria identikų instituciju sistemaa ir savo profesionalią politinė kultūra. Tačiau daugiatautėse totalitarinėse valstybėse, ypač jei jos apjungia skirtingų civilizacijų tautas, etnoregioninės kultūros (arba subkultūros) neinyksta. Atid˛iau pa˛iūrėjus, nesunku pastebėti, kad sovietinė politinė sistema anaiptol nevienodai funkcionavo, pav., Lietuvoje, Azerbaid˛ane ir Uzbekistane. Lietuvoje komunistų partijos vaidmuo buvo ˛ymiai menkesnis, negu kitose paminėtose respublikose, Azerbaid˛ane aukčiausiame vald˛ios lygyje did˛iulį mąstą įgijo korupcija (buvo perkami ir parduodami ministrų, kompartijos centro komiteto narių postai), Uzbekistane pirmasis kompartijos sekretorius ir jo parankiniai (sričių organizacijų sekretoriai) valdė kaip tradiciniai Rytų despotai. Devinto deimtmečio pabaigoje prasidėjus politinei liberalizacijai labai greit irykėjo, kad ių tautų nacionalinės politinės kultūros skiriasi ne tik specifiniais bruo˛ais bet ir priklauso skirtingiems tipams: Lietuvoje aiskiai vyravo dalyvavimo kultūra, Uzbekistane - pavaldinybinė, Azerbaid˛ane - pavaldinybinė dalyvavimo politinė kultūra.

Vargu ar galima skaityti logiku fragmentuotos politinės kultūros tipą, nes akivaizdu, kad iuo atveju realiai galima kalbėti tik apie skirtingas politines kultūras. Pagrįsti į tipa galima nebent geografiniu po˛iūriu: sakydamii, kad kokios nors alies politinė kultūra yra fragmentuota, turime suvokti, kad vieningos, o gal net ir vyraujančios politinės kultūros ten nėra. iuo metu vargu ar galima be ilygų kalbėti, pavyzd˛iui, apie Rusijos, Bosnijos, Kipro ar Sudano politinę kultūrą.

Nagrinėjant daugiautaučių alių politinę kultūrą pravartu skirti keletą būdingų situacijų:

1) bendranacionalinė politinė kultūra ir etnografinių (Vokietija) arba etninių (Kanada, veicarija, Belgija, Ispanija) grupių politinės subkultūros;

2) analogika konfigūracija plius etnoregioninės politinės kultūros, kurios turi pakankamai daug savitumų ir negali būti skaitomos bendranacionalinės kultūros regioniniais variantais (subkultūromis); pavyzd˛iai: Rumunija, Indija, Indonezija;

3) etnoregioninės politinės kultūros ir subkultūros, nesant bendros visiems gyventojams politinės kultūros, nors viena i jų gali būti dominuojanti; pavyzd˛iai: Bosnija, Kroatija, SSRS, Kipras, Sudanas, Malaizija, Tailandas.

Politinė socializacija

Socializacija vadinamas priimtų visuomenėje kultūros, vertybiu sistemos, elgsenos ir komunikacinių normu įsisavinimas. Politinė socializacija yra atitnkamų politinės kultūros įsisavinimo procesas. Sąvoka “politinė socializacija” vartojama dviem prasmem. Siaurąja prasme ji reikia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūd˛ių ugdymą. Tai pagrindinai atlieka valstybinės ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinė ˛iniasklaida, dalinai vald˛ios organai (paminklų statyba, muziejai, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos ir pan.), siekdama įskiepyti dominuojančią arba normatyvinę politinę kultūrą. Plačiaja prasme politinę socializaciją vykdo visa politinė ir susiliečiančios su ja sferos: visos vald˛ios akos, politinės partijos, ˛iniasklaida, nema˛a literatūros ir meno dalis. ia prasme politinė socializacija tęsiasi visą zmogaus gyvenimą.

Praktika ir specialūs tyrimai rodo, kad politinio pobūd˛io ˛inios įsisavinamos dar ankstyvoje vaikystėje. 4-6 metų vaikai per TV su˛ino apie svarbiausius politinius veikėjus, įsimena pavardes, atpa˛įsta juos ekrane, da˛nai i tėvų ar vyresnių eimos narių įsisavina, kad vieni veikėjai yra geri, o kiti blogi. Vaikų psichologijos specialistai teigia, kad iki 11 metų vaikai dar neturi pakankamų logiko ir abstraktaus samprotavimo įgūd˛ių ir negali susieti savo eimos padėties su politiniais procesais. Jų politiniai įvaizd˛iai yra neaikus, painūs ir personifikuoti. Jie apskritai negalvoja apie politiką, nors i suaugusiųjų pokalbių ir TV laidų ˛ino apie vald˛ios ir paklusnumo santykius. Britanijoje ir JAV 2/3 vaikų prie pasiekdami 12 metų am˛ių jau turi daugiau ar ma˛iau ireiktas nuostatas, simpatijas ir antipatijas atskirų veikėjų ir partijų at˛vilgiu, tačiau jų samprotavimai yra dar labai pavirutiniki. Partijas jie sutapatina su lyderiais, rinkiminės kampanijos metu pradeda suvokti jas kaip ˛monių grupes.

Vaikų politinės ˛inios ir nuostatos daugiau sistematizuojamos mokykloje. Tačiau paauglių politinės socializacijos procesas gali sulėtėti, jei namie ir mokykloje jie susiduria su skirtingu politinių įvykiu ir faktų verinimu.

10. POLITINĖS SROVĖS

Liberalizmas

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias ˛mogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo - daugiausia miestiečių - ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai ˛inoomų vardų: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “ˇmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, ˛ino ko jam reikia”).

Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos idėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “ˇmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų ˛mogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasiprieinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, veicarijoje, Skandinavijos alyse.

Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai iaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aikiai suformulavo ir iplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: XVIII a. pabaigos maastytojas

Svarbiausias liberalizmo principas yra ˛mogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų po˛iūriu laisvė yra aukčiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga - nesikėsinti į kitų ˛monių laisvę, arba, kaip raė Immanuil Kant, “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito ˛mogaus laisvė”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisikumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantikumas, ma˛umų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve - atvirkčiai, atsakomybė u˛ savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi itie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp ˛mogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos ˛mogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.

Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo po˛iūriu valstybė turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmenį - apsugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikiimo į ˛mogaus gyveimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo ma˛iau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas ireiktas ir prancūziku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).

Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, ˛iniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reikia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei iorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.

XIX a. pabaigoje industrinėse alyse tapo aiku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neu˛tikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo did˛iulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas i esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nema˛os dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam būdinga:

- siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;

- valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripa˛inimas;

- socialinio teisingumo idėja, perimta i marksizmo ir socialdemokratijos;

- valstybės funkcijų iplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, ˛mogaus teisės ir laisvių u˛tikrinimo.

Naujasis liberalizmas Vakarų Europoje faktikai atsisakė laissez faire ideologijos ir valstybės kaip “naktinio sargo” koncepcijos. Ypač rykus posūkis įvyko po ketvirtojo deimtmečio prad˛ioje vykusios pasaulinės depresijos: JAV prezidento (1933-45) demokrato Franklino D.Roosevelto (1882-1945) “naujasis kursas” (New Deal, 1933: socialinis draudimas, darbdavių piktnaud˛iavimo apribojimas, draudimas dirbti vaikams, vieųjų darbų /public works/ plėtra, paskolos savivaldoms), valstybinio reguliavimo įvedimas kitose alyse reikė, kad paminėtus naujojo liberalizmo principus pradėta įgyvendinti.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausių politinių pakraipų. Spaud˛iant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai i deinės ir socialdemokratai (JAV - demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus, kurie tampa bendra parlamentinių partijų (iskyrus komunistines) nuosavybe, bendro socialinio konsenso po˛ymiu. etame - septintame deimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar Liberalusis internacionalas, įkurtas 1947 m. Oxforde, vienija vir 50 partijų. Tačiau daugumas jų (iimtys - JAV Demokratų partija, Japonijos ir Australijos liberalų partijos) iuolaikiniame pasaulyje faktikai atrodo konservatyviomis.

Liberalizmo kaip politinės jėgos vaidmuo labai suma˛ėjo pirmiausia todėl, kad jo pagrindiniai principai isivysčiusiose alyse seniai įgyvendinti, į juos ˛iūrima kaip į savaime suprantamą civilizuoto gyvenimo normą. Kaip pasakė JAV sociologas R.Nisbet, “liberalizmo, kaip jį mes suprantame XX am˛iuje, vieta yra istorijos iuklyne”. Tačiau is verdiktas gali pasorodyti pirmalaikis. Po komunistinės sistemos, autokratinių re˛imų įvairiose alyse (ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje) ˛lugiimo labai iaugo liberalizmo sąlininkų skaičius ir atsirado nauji mil˛iniki plotai, kur jo idėjas dar reikia įgyvendinti ir įtvirtinti.

Konservatizmas

iuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai raytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti ˛urnalą Le conservateur. ˇymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje - d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898).

Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas. Konservatorių nuomone ˛mogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas - ribotas. Todėl jie atmetė vietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomeninės sutarties koncepciją, kurios logikas tėsinys buvo individo laisvė. Būdamas aritokratijos ideologija, konservatizmas savaip interpretavo ˛mogaus, visuomenės ir valstybės santykius. Konservatorių nuomone visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl indidvidas turi paklusti visuomenei. De Bonaldas tiesiai skelbė: “ˇmogus egzistuoja tik visuomenei, o visuomenė sukuriama tik sau”. Tačiau toliau i idėja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme. Mat, ˛monės i prigimties nėra ir negali būti lygūs, todėl visuomenei ir valstybei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Konservatoriai tikėjo, kad taikos ir tvarkos negalima isaugoti, jei nelaikomasi tradicijų, nepuoselėjamos ilgaam˛ės institucijos. Edmund Burke tvirtino, kad laisvė kaip ją suprato Prancūzijos revoliucijos ideologai, nieko bendra neturi su tikrąja laisve, kurią turi anglai papročių ir tradicijų dėka. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad bet kokie visuomeninės santavarkos pertavarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiai egzistuoja, yra geriau, negu fantazijos ir utopijos, to kas patogu ir funkcionalu, nereikia atmesti tobulybės vardan.

ioje logikoje aikiai matomas būdingas konservatizmui realizmas, egzituojančios tikrovės pripa˛inimas, artimas garsiajai Hegelio formulei. Realizmo tęsinys yra pragmatizmas, teigiamas po˛iūris į kompromisą: geriau nuolaida oponentui, negu pragaitingas konfliktas, ypač revoliucija. Konservatoriai anaiptol neatmetė evoliucijos, palaipapsnio vystymosi koncepcijos, pabrė˛dami tik, kad i praeities reikia būtinai isaugoti viską, kas yra naudinga ir vertinga: tautinius papročius, tradicijas, religiją, “tautos dvasią”. Tokios nuostatos darė konservatizmą patraukliu ne vien aristokratijai, bet ir platesniems sluoksniams - valstiečiams, vidutinėms miestiečių klasėms. Tautiniu tradicijų kultas kaip konservatizmo bruo˛as labai būdingas tautiniams sąjūd˛iams, kurie savo esme yra protesto judėjimai prie svetimos kultūros spaudimą.

Pragmatikos nuostatos labai prevertė konservatoriams, industrinių pilietinių visuomenių formavimosi metu. XIX a. antroje pusėje ir ypač XX am˛iuje konservatizmas labai pasikeitė ir net atsisakė kai kurių savo svarbiausių postulatų. Konservatoriai pripa˛ino laisvos rinkos santykius, konstitucionalizmą, atstovaujamo valdymo principus, parlamentarizmą, ideologinį pliuralizmą, technokratizmą, gerovės valstybės (welfare state) koncepciją. Lankstumas, pragmatizmas ir sugebėjimas adaptuotis sudarė svarbias konservatizmo atgimimo prielaidas ir atuntame bei devintame XX a. deimtmečiuose. Prie “naujųjų deiniųjų”, kaip dabar vadinami konservatoriai (dar kitaip - neokonservatoriai) prisijungė nema˛a buvusių liberalų ir net socialdemokratų. Prie ma˛daug 20-25 metus konservatoriai konservatorių partijos atgavo vald˛ią Vokietijoje, D.Britanijoje, Prancūzijoje, padidino savo įtaką Skandinavijos alyse ir tuo sustabdė vykusį nuo septintojo deimtmečio Europos “kairėjimą”. Būtent tuo laikotarpiu ikilo tokie ˛ymūs konservatorių lyderiai, kaip Ronald Reagan (g. 1911), Margaret Thatcher (g. 1925), Helmuth Kohl (g. 1930). Deimto deimtmečio pabaigoje vytuoklė pradėjo judėti atgal ir kairieji vėl atgavo prarastas pozicijas daugumoje Vakarų Europos alių, taip pat kai kuriose postkomunistinėse valstybėse (Lenkijoje).

1983 m. įsteigta Tarptautinė demokratinė sąjunga, vienyjanti Vakaru Europos konservatorių partijas, Respublikonų partiją (JAV), Japonijose Liberalų demokratų partiją, Australijos konservatorius.

Neokonservatoriai yra konceptualiniai skeptikai, jie neieko fundamentalių principų, todėl kai kurių politiologų nuomone jie apskritai neturi jokios ideologijos. Tačiau paradoksaliausia tai, kad būtent jie tapo permainų iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis postindustrinei visuomenei, prasidėjus energetinei krizei (kai 1973 m. arabų alys keliskart pakėlė naftos kainą) ir pablogėjus ekologinei situacijai isivysčiusiose alyse labiausiai prireikė skubių reformų. Ikėlę “konservatyvaus atsinaujinimo” ūkį ir ivykdę reformas įvairiose srityse, konservatoriai įrodė, kad reikalui esant jie gali būti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbiančios reformistinėmis.

Dabartiniai konservatoriai daug dėmesio skiria kultūrai ir kultūrinėms tradicijoms. Jiems būdinga paprastesnio, labiau organizuoto ir homogeniko pasaulio nostalgija. “Mūsų ūkiai remiasi ne ekonominėmis teorijomis, o religija”, rao vienas jų ideologų. Vokietijoje, Prancūzijoje konservatoriai propaguoja senosios Europos kaip graikų, lotynų, keltų, germanų ir slavų kultūrų liejinio, kviečia net atsisakyti judėjų ir krikčionių tradicijų ir atgaivinti pagonikosios Europos vertybes. Įsitikinę, kad kiekvienai rasei būdingi savi “genetiniai polinkiai”, naujieji deinieji neigia universalią etiką, pabrė˛ia kiekvienos tautos kultūrinė specifiką. Akcentudodami grupines vertybes ir interesus, kai kurie jų neigia individualias teises bei laisves ir tvirtina, kad ˛mogus gali būti laisvas tik kaip kolektyvo (pirmiausia tautos) narys. Prancūzijos gaulle’istai atmeta būdingus liberalizmui egoizmą ir individualizmą, technokratiją, jų doktrinoje svarbiausią vietą u˛ima prancūzų tautos prioritetas ir Prancūzijos didybė. Britanijos konservatoriai-tradicionalistai did˛iausiomis vertybėmis skaito įstatyma ir tvarką, autoritetą ir drausmė; apie Britanijos didybė jie nekalba, nes tai anglams yra aksioma, savaime suprantamas dalykas.

Konservatorių nuomone visuomenė yra dvasinė realybė ir kartu labai trapi struktūra. Todėl norint u˛tikrinti jos stabilumą saugiau vadovautis praejusių kartų imintimi, o ne spręsti kiekvieną klausimą savo nuomone ir protu, arba pagal abstrakčias teorijas, schemas ar ka˛kokius fundamentalius principus. Jų nuomone istorinė patrirtis parodė, kokios pavojingos gali būti revoliucijos ir įvairūs socialiniai eksperimentai, neribota laisvė, kurios pasekme da˛nai yra chaosas ir anarchija.

Socialdemokratija

Socialdemokratija yra XIX a. darbininkų ir socialistinio judėjimo dėsningas rezultatas. Vystantis parlamentarizmui ir augant profsąjungų bei socialistinių partijų įtakai, dalis jų lyderių atmetė Karlo Marxo idėją, kad kapitalizmas turi būti likviduotas revoliucijos idavoje ir tokiu būdu sukurta socialistinė visuomenė. Socialdemokratai skelbė, kad daugumas darbininkų klasės reikalavimų gali būti įgyvendinta taikiu, parlamentiniu būdu. Galutinis skilimas tarp socialdemokratų ir komunistų įvyko po bolevikinio perversmo Rusijoje ir III Komunistinio internacionalo įsteigimo 1919 m. (paleistas 1943 m. Maskvos nurodymu).

Pradinę socialdemokratinę koncepciją XIX a. viduryje sufromulavo L. von Stein’as. Ji numatė darbininkų judėjimo politinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją į politinę sistemą. Tačiau socialdemokratinės teorijos pradininku skaitomas Eduardas Bernsteinas (1850-1932), kuris atmetė proletariato diktatūros idėją, įrodė poreikį įsijungti į parlamentinę veiklą ir skaitė, kad dėl ekonominių dėsningumų ir demokratijos vystymosi dėka kapitalizmas gali taikiu būdu transformuotis į socializmą. Toliau ias idėjas vystė austromarksistai Otto Bauer, M.Adler, Karl Renner, Rusijos menevikai (G.Plechanov, 1856-1918) ir taip vadinamieji legalieji marksistai (P.Struvė). Tačiau programiniuose daugumos socialdemokratinių partijų dokumentuose taikaus perėjimo koncepcija buvo u˛fiksuota tik po Antrojo pasaulinio karo, 1951 m. įkūrus Socialistinį internacionalą (Socinterną). Dabar ioje tarptautinėje organizacijoje yra vir 50 partijų. Tarp ˛ymiausių veikėjų - Vokietijos SDP lyderis, buvęs (1969-1974 m.) kancleris, vėliau Socinterno prezidentas, Nobelio taikos premijos (1971) laureatas Willy Brandt (1913-92), Prancūzijos prezidentas (1981-1996 m.) Francois Mitterand (1916-1996), vedijos premjeras Ulof Palme (1927-1986), Austrijos federalinis kancleris (1970-1983) Bruno Kreisky.

Pagrindiniai socialdemokratijos postulatai:

politinėje sferoje - ˛mogaus teisių ir laisvių, atstovaujamos pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principų realizacija;

ekonominėje sferoje - visuomenės interesų prioritetas prie privačius interesus, miri ekonomika (privati, valstybinė ir visuomeninė nuosavybė), demokratinė ekonomikos kontrolė;

socialinėje sferoje - laisvės, socialinio teisingumo ir lygybės principų įgyvendinimas.

iuos principus pradėta placįiai realizuoti, kai socialistai atėjo į vald˛ią Danijoje (1929 m.), vedijoje ir Norvegijoje (1932 m.). Per keletą deimtmečių isivystė taip vadinamo funkcionalaus arba vedikojo (skandinavikojo) socializmo modelis. Skandinavijos socialdemokratinė vald˛ia per trumpą laiką sukūrė labai efektyvią ekonomiką ir u˛tikrino beveik visiką u˛imtumą. Tačiau svarbiausias vedikojo socializmo bruo˛as, skiriąs jį nuo kitų isivysčiusių alių, yra nacionalinių pajamų perskirstymas socialinio teisingumo tikslais. Tam skiriama iki 1/3 BVP, o rezultatas - Skandinavijos alyse nėra skurstančių sluoksnių, sukurta efektyviausia pasaulyje socialinio aprūpinimo sistema ir pasiektas auktas ne tik pragyvenimo, bet ir kultūrinis lygis.

Pastaraisiais deimtmečiais socialdemokratija atsikrato marksizmo likučių, palankiai ˛iūri į privačią nuosavybę, rinkos ekonomiką, politinį pliuralizmą, pabrė˛ia, kad laisvė yra svarbiausias socializmo tikslas. Socialdemokratai skaito tikslingu valstybinį ekonomikos reguliavimą, socialinę pagalbą neturtingiesiems, gerbūvio valstybę. Neokonservatizmo įtakoje socialdemokratiniame judėjime sustiprėjo deinysis jo sparnas: pasisakoma u˛ valstybinio ekonomikos reguliavimo suma˛inimą, poreikį denacionalizuoti atskiras ūkio akas, skelbiamaa, kad gerbūvio valstybę turi pakeisti gerbūvio visuomenė (pav., “naujasis vedikas modelis”). Viena i socialdemokratijos nutolimo nuo socializmo prie˛asčių nedvejotinai yra “realaus socializmo” Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje ˛lugimas.

Atsisakę radikalių permainų, pastaraisiais metais socialdemokratai atgavo prarastas pozicijas ir grį˛o į vald˛ią daugumoje Vakarų Europos alių. Paskutinė jų pergalė - laimėti rinkimai Vokietijoje (1998 09 27), kai jie gavo 41% balsų (CDU - 29, CSU - 6.7%, ˛alieji - 6.7, FDP - 6.2, PDS - 5.2% ) ir 298 vietas Bundestage (buvo 252) [CDU, anksčiau turėjusiai 244, beliko 198, CSU - 47 (buvo 50), ˛alieji - 47 (49), FDP - 44 (47), PDS - 35 (30)]. CDU/CSU valdė 16 metų, H.Kohlis (68), nors ir nepadarė, nė vienos rimtos politinės klaidos, daugumai nusibodo. G.Schroeder (54) pasisako u˛ atsinaujinimą, ekonomikos liberalizavimą ir privatizavimą, thatcherizmą su ˛mogikuoju veidu. Jo eėliniame kabinete kaip ekonomikos ministras figūravo M.Steuman - nepartinis milijonierius.

Komunizmas ir socializmas

Terminą “socializmas” (nuo lot. socialis - visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti jau minėtas Saint Simon ir krikčionikojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo i kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistų manifeste” (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai altiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Marxas raė apie savo sukurtą istorijos filodofiją: “Ką a esu padaręs nauja, buvo įrodymas: 1) kad klasių egzistavimas tėra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos raidos fazėmis, 2) kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato dikratūra, 3) kad, esant iai diktatūrai, bus panaikintos visos klasės ir pereita į neklasinę visuomenę”. Marx kategorikai atmetė popularius savo bendraam˛ių teiginius, kad valdymo formas ir teisnius santykius visuomenėje determinuoja ˛mogaus prigimtis arba yra sutarties rezultatas. Jo nuomone, socialinė struktūra ir politinės sistemos pagrindai priklauso nuo materialinių gyvenimo sąlygų, pirmiausia nuo gamybinių santykių, kurie deteminuoja ir ˛monių maastymą, tame tarpe religiją, moralę, teisę. Vadovaujantis ia ekonominio determinizmo logika buvo sukurta “socialinių ekonominių formacijų” kaitos schema: pirmyktė bendruomenė (arba pirmyktis komunizmas) - vergovinė santvarka - feodalizmas - bur˛uazinė (kapitalistinė) santvarka - socialistinė (komunistinė) santvarka. Socialistai skaitė sią schemą istorijos įstatymu, o “mokslinį komunizmą” - vienintele moksline socialine teorija.

Komunistinės ideologijos kūrėjai buvo įsitikinę, kad kapitalizmo vystymosi neivengiamas rezultatas yra visuomenės poliarizacija į dvi prieikas klases - bur˛uaziją ir proletariatą, ir kartu gamybos jėgų progresas tampa nesuderinamas su kapitalistiniais gamybos santykiais (privačia nuosavybe). Todėl jų nuomone proletariato pergalė, o kartu ir klasinės visuomenės likvidacija, yra istorikai determinuoti. Patys stebėję 1848 m. antifeodalines revoliucijas Europoje, Marx ir Engels manė, kad panaiu būdu įvyks ir socialistinės revoliucijos. Jų pergalei reikalinga viena svarbi prielaida - revoliucijos turi įvykti vienu metu daugumoje isivysčiusių kapitalistinių aliu, nes prieingu atveju “tarptautinė bur˛uazija” revoliuciją nuslopins.

U˛siėmę kapitalizmo (tiksliau jo britanikojo varianto) analize, naujos teorijos klasikai net bendrais bruo˛ais nenurodė, kaip funkcionuos būsimoji komunistinė visuomenė, kaip bus įgyvendinama lygybė, kokios bus vald˛ios funkcijos, ką reikia svarbiausias komunizmo postulatas “I kiekvieno - pagal sugebėjimus, kiekvienam - pagal poreikius”.

Praktikai tuos klausimus sprendė rusikasis marksizmo variantas, pavadintas marksizmu-leninizmu, arba - su neigiamu atspalviu - bolevizmu.

V.Leninas - labai rykus politinis lyderis ir publicistas, tačiau geriausiu atveju vidutinis teoretikas, papildė savo pirmtakų “teoriją” profesionalių revoliucionierių partijos - darbininkų klasės avangardo teorija (anot Lenino, pati darbininkų klasė nesupranta savo istorinės misijos ir apsiriboja ekonomine kova). Tokios naujo tipo partijios principas buvo suformuluotas broiūroje Ką daryti? (1902). Lenin taip apibūdino “naujo tipo” partiją:

“Ma˛as, glaud˛iai sutelktas patikimiausių, labiausiai prityrusių ir u˛grūdintų darbininkų branduolys, turintis įgaliotų ˛monių svarbiausiuose rajonuose ir pagal visas grie˛čiausios konspiracijos taisykles palaikantis ryius su revoliucionierių organizacija, plačiausiai padedamas masių ir be jokio įforminimo visikai galįs atlikti visas funkcijas, kurios tenka profesinei organizacijai, ir, be to, atlikti kaip tik taip, kaip pageidaujama socialdemokratijai”.

Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Lenin buvo u˛imtas savo partijos koncepcijos gynyba - net Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos skilimo kaina (į bolevikų ir menevikų frakcijas). Karo sąlygomis, neatsi˛velgdamas į komunistinius kanonus, jis paskelbė (padaryta tai buvo dviejuose straipsneliuose laikračiuose), kad socialistinė revoliucija ne būtinai turi įvykti labiausiai isivysčiusiose alyse, kad ji gali prasidėti “silpniausioje imperializmo grandyje” (atseit, neisivysčiusioje alyje) ir po to peraugti į pasaulinę revoliuciją. Vadovaudamiesi ia proklamacija, bolevikai atsisakė parlamentinių politinės kovos būdų ir, nelaukdami rinkimų į steigiamąjį susirinkima, kuris turėjo paruoti demokratiką Rusijos konstituciją, nuvertė laikinąją vyriausybę. Jų 1917 m. spalio (lapkričio) mėnesio avantiūra, vėliau pavadinta Did˛iąja spalio socialistine revoliucija, turėjo dramatikas pasekmes Rusijai ir daugeliu at˛vilgiu nulėmė beveik visą XX am˛iaus istoriją.

Per visą ˛monijos istoriją nebuvo nė vieno socialistinės revoliucijos atvejo isivysčiusiose alyse, visos marksistų revoliucinės pergalės apsiribojo arba atsilikusiomis alimis (Rusija, Jugoslavija, Kinija, Vietnamas, Kuba, Birma) arba buvo pasiektos SSRS įsikiimu (Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir kitos Rytų ir Centrinės Europos alys). Dabar vienokia ar kitokia socialistinė sistema beliko iaurės Korėjoje, Kuboje, su liberalizuota ekonomika -Kinijoje, Vietname.

Objektyviai vertinant “realaus socializmo” rezultatus reikia turėti omenyje, kad komunistiniai re˛imai visur buvo totalitariniai (geriausiu atveju - autoritariniai), did˛iausiose komunistinėse sąlyse įvyko masikos represijos, fizikai sunaikinta deimtys milijonų ˛monių. ito negalima pamirti, vertinant komunistinių re˛imų pasiekimus: modernizaciją (visuotinis ratingumas, urbanizacija, industrializacija gana atsilikusios technologijos pagrindu), socialinį saugumą, esant labai ˛emam gyvenimo lygiui.

Neomarksizmas, arba eurokomunizmas yra nevienalytė pakraipa, kurios ideologai, daugiausia Vakarų Europos (ypač Italijos) komunistai (Antonio Gramsci, 1891-1937, Palmiro Togliatti, 1893-1964) labai skirtingai interpretavo Marxo paveldą. Neomarksistai beveik nepripa˛ino Lenino autoriteto, Rytų (arba rusikajam) komunizmui priepastatė labiau civilizuotą europietiką versiją. Jų nuomone postindustrinės visuomenės sąlygomis proletariatas nustoja būti revoliucine jėga, jo vietą u˛ima inteligentija, studentai, jaunimas. Pripa˛įsta neomarksistai taip pat parlamentinę veiklą kaip politinės kovos būdą. ˇlugus komunistiniams re˛imams eurokomunizmas ˛ymiai susilpnėjo. Septintame deimtmetyje organizaciniu at˛vilgiu nesuvienytas neomarksizmas tapo (ir ilieka iki iol) populiarus JAV ir kitose isivysčiusiose alyse, daugiausia tarp kairiosios liberalios inteligentijos, taip pat daugelyje universitetų.

Neotrockizmo pagrindas yra Levo Trockio (Bronteino, 1879-1940) pasaulinės, arba “permanentinės revoliucijos” koncepcija. Pasaulinės revoliucijos vardan Trockis skatino revoliucijos “eksportą” į kitas alis, ginkuotą kovą. Septintame ir atuntame deimtmečiuose neotrockistinio kairiojo ekstremizmo grupės veikė daugelyje alių, ypač Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Pastaraisiais deimtmečiais neotrockistai atsisakė kratutinių postulatų ir bent jau nebetvirtina, kad branduolinis “preventyvinis” karas būtų greičiausias būdas sunaikinti kapitalizmą.

Reziumuojant komunistinės doktrinos reikmę negalima nepasakyti, kad kaip ideologija jis ireikė seną nema˛os, o gal ir did˛iosios ˛monijos dalies svajonę apie tobulesnę ir tesingesnę visuomenę. Tačiau jam būdingi keli neįveikiami trūkumai. Marksistai, kaip ir jų pirmtakai utopiniai socialistai, visikai ignoravo vald˛ios ir jos realizavimo problemą, arba visą politinės sociologijos problematiką. Todėl nieko nuostabaus, kad realiai komunistinės sistemos ne tik vystėsi pagal Michelso nusakytą oligarchijos “gele˛inį istorijos įstatymą,”, bet ir nu˛engė daug toliau, isigimdamos į totalitarinius re˛imus. Antra, kaip ir utopinis socializmas, komunizmas buvo prieindustrinės patriarchalinės visuomenės reakcija į modernizaciją ir negalėjo pasiūlyti projekto politinės sistemos, kuri būtu adekvatika (o kartu ir funkcionali) industrinės visuomenės poreikiams. Trečia, pasiskelbęs vienintele teisinga ir moksline visuomenės vystymosi teorija, praktikoje komunizmas u˛kirto kelią nuomonių pliuralizmui, ikylančių problemų alternatyvių sprendimų paiekoms. Komunistinės sistemos tapo nejautrios tiek “įėjimo” stadijoje (t.y. reikalavimams ir realiai, o ne fiktyviai paramai), tiek neatsakingos “iėjime” (sprendimai ir veiksmai). Politiniu po˛iūriu tai buvo voliuntarizmas ir avantiūrizmas nuo pat prad˛ios (bolevikinio perversmo) iki galo. Todėl, kai tik isisėmė priverstinės resursų mobilizacijos ir ekstensyvaus vystymosi galimybės, komunistinės sistemos tapo neefektyvios pagal visus - ekonominius, socialinius, technologinius, kultūrinius - kriterijus. Neefektyvumas buvo ma˛iau pastebimas, kol gamybos sferoje dominavo fordizmo principai, tačiau formuojantis postindustrinei, informacinei visuomenei komunistinių sistemų neadekvatikumas tapo akivaizdus.

Apie skirtingų politinių pakraipų įtaką Europos Sąjungoje galima spręsti pagal Europos parlamento sudėti (vietų skaičius 1994 m.):

Europos socialistų partija - 198

D. Britanijos leiboristai - 62

Vokietijos SDP - 40

Ispanijos socialistinė partija - 20

Europos liaudies partija (konservatoriai) - 157

Vokietijos CDU - 39

Ispanijos Liaudies partija - 28

Britanijos konservatoriai - 18

Europos liberalai - 43

Kairiųjų konfederacinė sąjunga - 28

ˇalieji - 23

iuo metu ES būdinga “kairioji banga”: kairiosios partijos yra valdančiosios trylikoje i penkiolikos Sąjungos narių.

Faizmas ir nacionalsocializmas

Faizmas (lot. fasio, ital. fascismo - pluotas, susivienijimas) - deinysis ekstremistinis judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 m.,, vėliau Vokietijoje ir kitose Europos alyse. Faizmas yra atvirai antidemokratikas, rasistinis, ovinistinis ir iracionalus. Aukčiausia vertybe faistai skaitė valstybę, vokiečiu faistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reikmę. Būdingas bruo˛as yra vado (il duce, Führer) kultas.

Vokietijoje terminą nacionalsocializmas įvedė XX a. prad˛ioje Friedrich Naumann, siekęs integruoti darbininkų judėjimą į demokratinę sistemą ir tuo būdu neutralizuoti tapusią populiaria marksistinę klasių kovos doktriną. Naumanno alininkai taip ir liko nedidele intelektualų grupele, o terminą perėmė Hitlerio pasekėjai (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei - Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, kuriai nuo 1921 m. jis vadovavo), kurie save skaitė revoliucionieriais, o valstietiją ir darbininkų klasę - svarbia tautos dalimi. Psichologinė nacionalsocializmo bazė yra liguista reakcija į pralaimėtą karą, Vokietiją pa˛eminusią Versailles sutartį. Nacistai tvirtino, kad karas pralaimėtas ne todėl, kad prieai turėjo geresnes armijas ar daugiau resursų, o dėl vidinės ardomosios kai kurių grupių (komunistų, ˛ydų, socialdemokratu, pacifistų) veiklos. ios idėjos, labai supaprastinusios tikrovę, susilaukė daug atgarsio, ypač tarp jaunimo. Nacionalsocializmo ideologijoje pastebima įvairių veikėjų ir mąstytojų įtaka: Adamo Müller’io antiliberalizmas ir miglotos idėjos apie korporatyvinę valstybė, Otmaro Spann’o neoromantizmas, Houstono S. Chamberlaine, Adolfo Stöcker’io ir Karlo Lüger’io (skelbusio, kad kapitalizmas ir marksizmas - ˛ydų iradimai) antisemitizmas, Oswaldo Spengler’io “prūsikasis socializmas” ir naujo Cezario pranaavimas, Nietzschės vir˛mogio kultas.

Nacionalizmas

XX am˛iuje nacionalizmas yra nedvejotinai labiausiai paplitusi ideologija. Tačiau skirtingai nuo kitų ideologinių pakaipų nacionalizmas beveik neturi bendrų postulatu, ir nors apie jį parayta tūkstančiai studiju, nėra ne tik vieningo po˛iūrio į nacionalizmą, bet ir priimtinos jo sampratos. Vieni mokslininkai skaito, kad nacionalizmas yra lojalumas tautai ar valstybei, kiti - kad jis ireikia siekimą gyventi homogenikoje visuomenėje, treti tvirtina, kad nacionalizmas yra politinė grupinio egoizmo, ketvirti mano, kad jam apskritai stinga bet kokio programinio turinio. Problemą dar labiau supainioja dvi aplinkybės: (1) kad nacionalizmas lengvai susilieja su kitomis ideologinėmis pakraipomis, tarp jų konservatizmu, komunizmu, socialdemokratija, (2) po˛iūris į nacionalizmą yra da˛niausiai labai politizuotas - vieni jį sutapatina su patriotizmu, kiti, ypač kosmopolitai ir globalinės integrcijos alininkai - su faizmu, rasizmu ir kitomis labai smerktinomis pakraipomis.

Nacionalizmo fenomenas tampa ˛ymiai aikesnis, pa˛velgus į jį kaip tautinių, t.y. grupinių interesų apraika. Kiekviena grupė, ypač jei jei turi savimonę ir aikiai ireiktą identiteta, turi ir bendrų interesų. Svarbiausias jų yra siekimas sukurti optimalias sąlygas grupės egzistavimui. Tai yra būdinga ir nacionalizmui. Priklausomai nuo situacijos, optimalios sąlygos gali reikti nepriklausomybės atkūrima, identiteto isaugojimą, teritorinio susivienijimą, kalbos ir kultūros vystymą, lygiateisikumo pripa˛inimą ir daugybę kitų dalykų. Kadangi tautą sudaro įvairios teritorinės, socialinės, politinės ir kitokios grupės, galimi skirtingi tautinių interesų interpetacija ir prioritetų tvarka, pav., vieni gali būti karinio neutraliteto alininkais, kiti - pasisakyti u˛ prisijungimo prie karinio bloko, dalis visuomenės gali būti u˛ valstybinį ekonomikos reguliavimą, kita dalis - u˛ minimalų valstybės vaidmenį ekonomikoje. Todėl atskirų grupių nacionalizmas yra skirtingas. Tačiau kartu yra tam tikras blokas po˛iūrių, dėl kurių visos grupės, arba bent did˛ioji dauguma sutinka: nepriklausomybės isaugojimas, iorinis ir vidinis saugumas, ekonominis klestėjimas, kultūros bei mokslo pa˛anga ir pan. Taip pa˛velgus į nacionalizmą, tampa aiku, kad skirtumai tarp atskirų grupių pa˛iūrų yra daugiausia taktinio pobūd˛io - kaip geriau numatytą tikslą pasiekti. Tik tais atvejais, kada visuomenė yra labai fragmentuota ir susiprieinusi, pav. pilietinio karo sąlygomis, sunkiau kalbėti apie nacionalizmą, nors net tada jis anaiptol nedingsta: pilietinio karo Amerikoje metu nei pietiečiai, nei iauriečiai nesiekė atkurti Britanijos vald˛ia, sovietinėje Rusijoje analogikoje situacijoje tiek raudonieji, tiek baltieji siekė atkurti valstybę buvusios imperijos ribose.

XX a. viduryje vyravo nuomonė, kad nacionalizmo epocha jau praėjo, tačiau i ivada pasirodė pernelyg skubota. Septintame deimtmetyje - taip vadinamas etninis paradoksas: etnoregioniniai judėjimai Belgijoje, Kanadoje, baskų separatizmas Ispanijoje, konfliktas iaurės Airijoje, etc.

Islamikasis fundamentalizmas

Islamikasis, arba musulmonų fundamentalizmas yra reakcija į Vakarų kultūros ekspansija ir sekuliarizacijos procesus. Vienokia ar kitokia konservatyvi reakcija į svetimą kultūrą yra dėsningas reikinys. Islamikasis fundamentalizmas isiskiria daugiau mastu, nes musulmonų valstyb’ių grandinė yra nusidriekusi per pusė pasulio nuo Vakarų Afrikos iki Ramiojo vandenyno. Būtent dėl tos prie˛asties daugelis Vakarų politikų ir analitikų teigia, kad ˛lugus komunizmui, islamikasis fundamentalizmas yra pagrindinis Vakarų prieas.

Islamikasis fundamentalizmas ireikia pirmiausia vidutinių sluoksnių, inteligentijos ir jaunimo pastangas surasti trečiąjį - nekapitalistinį ir nesocialistinį, atitinkantį musulmonų tradicijas ir mentalitetą socialinio, ekonominio ir politinio vystymosi kelią. “Musulmonų ekonomikos” sferoje neigiamai ˛iūrima į kapitalo konentraciją monopolijų rankose, skatinama “darbinė nuosavybė”, miri ekonomika. Socialinėje sferoje tikimasi įveikti susiprieinimą, vystant dvasinė harmoniją musulmonų solidarumo pagrindu. Islamikojo atgimimo ideologai kviečia islamo principų pagrindu unifikuoti visų musulmonikųjų valstybių ekonomines sistemas, valstybinė sąrangą ir teisę.

Islamo ideologai gerai supranta, kaip toli pa˛engė musulmonikų alių vesternizacija visose sferose, ypač miestuose. Todėl norint sugrą˛inti islamo normas ir principus reikalinga “islamikoji revolucija” - tokia, kaip Irane. Ji interpretuojama kaip d˛ichadas - ventoji kova u˛ tikybą asmens ir alies lygyje (“ma˛asis d˛ichadas” - dvasinis tobulinimasis, kova u˛ nepriklausomybę) ir pasauliniu mastu (“didysis d˛ihadas”).

Islamo politinė teorija ˛enkliai skiriasi nuo būdingų Vakarams politinių pakraipų. Korane ir kituose ankstyvuosiuose altiniuose nieko nepasakyta apie valstybės organizavimą ir funkcijas, politinę sistemą, visuomenės ir vald˛ios santykius. Aikiau apibrė˛ta tik chalifato (“perėmimas”, “įpėdinystė”) sąvoka, nurodanti, kas turi būti pranao Muchamedo paveldėtoju. Vėliau būtent iuo terminu vadinama valstybė.

Chalifato organizacijos ir funkcionavimo principus musulmonų teisininkai suformulavo, praėjus deimtmečiams ir imtmečiams po pranao mirties, panaudodami netiesioginias u˛uominas Korane ir Muchamedo bei pirmųjų chalifų praktiką. Politinė koncepcija įgijo ganėtinai u˛baigtą formą X am˛iuje. Jos centrinė kategorija yra chalifatas, suprantamas ir kaip vald˛ios esmė, ir kaip valstybė.

“Islamo karalyste” (dar-al-islam) - tai alis kurioje be ilygų galioja islamo teisės normos (arija) ir kurios saugumą u˛tikrina musulmonai. Chalifatas yra teokratinė valstybė: chalifas turi u˛tikrinti, kad būtų laikomasi arijos, ir kad islamas paplistų visame pasaulyje. Jis paskiria sau padėjėjus, provincijų gubernatorius (vali), d˛ichado vadą (emirą), kitus valdininkus. Patariamojo organo teisėis sukuriama asamblėja, arba taryba ura (i io ˛od˛io uravi ‘ -”sovietinis”). Suverenitetas priklauso Alachui, o valstybė sukuriama jo duoto musulmonų bendruomenei (umma) įgaliojimo. Todėl ioje ˛emėje dievo vardu umma turi neribotą suverenitetą ir aukčiausiąją vald˛ią. Ummos suverenitetas pasireikia tuo, kad ji renka chalifa, kuriam suteikiama teisė vadovauti, bet ne suverenitetas. Formaliai chalifas yra atsakingas bendruomenei, turi su ja tartis visais svarbiais klausimais, o jo kompetencija tiksliai apibrė˛ta musulmonų teisėje. Chalifo kadencija neribojama, tačiau jis gali būti nualintas, jeigu grupė autoritetingų teisės ˛inovų (mud˛tachidų) nustatys, kad jis nesilaiko sutarties sąlygų. iuo at˛vilgių musulmonų valstybės koncepcija turi panaumo su visuomeninės sutarties teorija, kurią pusė tūkstančio metų vėliau suformulavo Europos mąstytojai.

Chalifato tikslu musulmonų teisininkai skaitė islamikojo socialinio teisingumo realizacija, tikinčiųjų ummos interesų gynimą. Tačiau faktikai islamo politinė teorija ignoravo liaudį. Bendrijos vardu islamo teisinės normos įtvirtino elitų viepatavimą. Jau Omeijidų chalifate (661-750) susiformavo despotika monarchija, chalifo “rinkimai” tapo formalumu: religinis elitas automatikai tvirtino chalifo pasiūlytą įpėdinį, o vėliau ir bet kokį vald˛ios uzurpatorių.

Tradicinė chalifato koncepcija u˛ima svarbią vietą iuolaikinių musulmonų valstybės ir teisės teoretikų darbuose. Palygindami chalifatą su iuolaikinėmis politinėmis sistemomis, jie teigia, kad chalifatas yra daug tobulesnis, turi visas atstovaujamos demokratijos institucijas.

Daugelyje musulmonikųjų alių monarchą (karalių, emirą, eichą) formaliai “renka” religinių autoritetų kolegija. Saudų Arabijoje karaliui priklauso aukčiauia vykdomoji ir teismine vald˛ia, be to, jis gali vetuoti įstatymus. Jungtiniuose Arabų emiratuose karalius pats priima įstatymus. Kai kurios musulmonų valstybės oficialiai paskelbtos islamikomis respublikomis (Iranas, Pakistanas), kitose islamo principai ir arija yra teisės pagrindas (Saudų Arabijoje, JAE, Egipte, Libijoje ir kitur). Artimiausiais idealios islamo valstybės tipui skaitomi Iranas, Saudų Arabija, JAE.

Teorikai islamo valstybė neturi sienų - visa musulmonų umma turėtų sudaryti vieną valstybę su bendra armija, ˛alia islamo vėliava (su pusmėnuliu), biud˛etu. Musulmonų valstybės u˛sienio politika turi tarnauti vienam tikslui - islamo paplitimui visame pasaulyje. Valstybė turi rūpintis savo piliečių vietimu ir gerbbūviu ir auklėti juos kaip giliai tikinčius musulmonus.

11. MULTIETNINĖS VISUOMENĖS: INTEGRACIJA AR DEZINTEGRACIJA?

Pasaulyje priskaičiuojama ma˛iau 200 nepriklausomų valstybių, tuo tarpu kai etninių grupių yra apie 3000. Todėl pasaulyje nedaug etnikai homogenikų, alių: Islandija, Japonija, Korėja, kai kurios arabų alys. Migracijų idavoje tautinių ma˛umų atsirado daugelyje alių, kurios anksčiau buvo palyginti homogenikos: Vokietija (turkai, jugoslavai ir kiti migrantai čia sudaro vir 10 proc. gyventojų), Skandinavijos alys, o Kuveite (prie 1990/91 metų karą) imigrantų buvo net vir 50 proc. visų gyventojų.

Skirtumai tarp grupių labai da˛nai tampa konfliktų prie˛astimi, o iais laikais sudaro platformą politinei mobilizacijai: atsiranda lyderiai, judėjimai, partijos, kurių tikslas yra ireikti ir ginti grupės interesus, ir tokiu būdu grupė tampa politiniu aktoriumi.

Etninės grupės ir tautos isiskiria tarp kitų socialinių grupių tuo, kad jos yra ˛ymiai labiau pastovios ir jų savimonė, arba identitetas labiau ireikti tiek grupės, tiek individo lygyje.

Kiekvienam ˛mogui būdinga savita ir nepakartojama identiteto struktūra, ireikianti jo narystę įvairiose grupėse. Pav., N. identiteto strktūroje gali būti tokie svarbiausi elementai: studentas, sūnus, VDU studentas, pirmakursis, jaunuolis, kaunietis, krepininkas, kalbąs anglikai, lietuvis, “ˇalgirio” gerbėjas, Aleksoto gyventojas, automobilio savininkas ir t.t. Daugumos identiteto struktūros elementų svarba priklauso nuo situacijos, tiksliau nuo to, kas yra komunikacijų partneris: pagyvenės ˛mogus, tėvas, kitos auk’stosios mokyklos studentas, kito miesto gyventojas, u˛sienietis ir pan. Metams einant, identiteto struktūra keičiasi: buvės studentas tampa tarnautoju arba vadovu, persikelia į kitą miestą, pats tampa tėvu, nebejaunu ˛mogumi.

Da˛niausiai vienintelis pastovus identiteto struktūros elementas yra tautybė (etnine prasme, angliko nationality pagrindinė reikmė yra “pilietybė”). Galimybės ją pakeisti (asimiliacija) realiai egzistuoja tik vaikystėje, kol dar vyksta socializacijos procesas, arba jeigu asimiliuojančios visuomenės kultūra yra labai artima (pav., kaip airių ir anglų, rusų ir ukrainiečių kultūros). Da˛niausiai asimiliacijos procesas tęsiasi keletą ˛monių kartų, ir u˛baigia jį tik anūkai. Tačiau jeigu etniniai skirtumai sutampa su rasiniais, asimiliacija tampa labai problematika. Vidurio ir Centrinės Europos alyse iki iol neasimiliuotomis grupėmis lieka čigonai, didelė dalis ˛ydų, Vokietijoje gimę ir u˛augė turkai, indėnai Naujojo pasaulio alyse, Sibiro ir Tolimųjų Rytų autochtonai Rusijoje.

Etninio identiteto stabilumas yra ne vienintelė tautinio solidarumo prie˛astis. Ne ma˛iau svarbu yra tai, kad etninis identitetas turi sudėtingą vidinę struktūrą, kurios elementai yra svarbūs emocinių, kultūriniu, socialiniu po˛iūriu. Tarp jų reikmingiausi yra:

kultūriniai simboliai - kalba, liaudies arba etninė kultūra (folk culture, skirtinga nuo iuolaikinės, dauguma at˛vilgių internacionalinės kultūros);

istoriniai simboliai - ˛ymių praeities veikėjų asmenybės (valdovai, karved˛iai), istoriniai paminklai (senos pilys, reikmingų istorinių įvykių vietos), mitologizuota istorinių įvykių (nebūtinai savrbių) interpretacija;

tėvynės samprata - sąryis su tam tikra teritorija, kuri skaitoma protėvių ˛eme nuo seniausių laikų, gamtiniai simboliai (peiza˛as, upė, floros ir faunos simboliai);

bendros kilmės samprata;

bendra religija (daugeliu atveju, tačiau ne visada: pav., tarp vokiečių, olandų, latvių yra ir katalikų, ir protestantų, tarp albanų - musulmonų ir krikcionių).

Ivardinti elementai susieja ˛mones kur kas stipriau, negu kiti identiteto komponentai (profesija, gyvenamoji vieta, am˛iaus grupė). Daugumai ˛monių tauta ar etninė grupė yra visuomenė - socialinė erdvė, kurioje jis orientuojasi, sugeba efektyviai bendrauti, supranta ir gali interpretuoti gaunamą informaciją. Patekus į kitos tautos ˛monių aplinką, net mokant jų kalbą neivengiamai ikyla komunikacinių problemų. Todėl kai kurie mokslininkai interpretuoja tautą kaip intensyvių komunikacijų (keitimosi informacija) tinklaa. Nubrai˛ius ˛emėlapyje visų komunikacijų (asmeninio bendravimo, ˛iniasklaidos priemonių, knygų platininmo ir t.t.) tinklaa, paaikėtų, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu tarp lietuvių jis buvo daugkart intensyvesnis, negu tarpgrupinės komunikacijos tarp lietuviu ir kitų tautinių grupių ar kaimyninių tautų, tuo tarpu kai Lietuvoje gyvenę rusai daugiau buvo susieti su Rusijos rusais: skaitė tuos pačius Maskvoje leid˛iamus laikračius ir ˛urnalus, ˛iūrėjo Maskvos TV laidas, bet ma˛ai domėjosi lietuviko “tinklo” informacija.

Atrodo, etninis identitetas yra natūralus solidarumo ir etninio nacionalizmo pagrindas. Tačiau realiai politikoje bent kiek reikiasi ir kelia vienokius ar kitokius reikalavimus vos keli imtai grupių. Todėl labai svarbu isiaikinti du dalykus: pirma, kodėl vienos grup’es yra politikai mobilizuotos, o kitos (tokių did˛iulė dauguma) lieka inertikos, ir antra, kodėl skiriasi mobilizuotų grupių reikalavimai: vieni nori tik lygių politinių ar kultūrinių teisiu, kiti siekia kultūrinės autonomijos (mokytis gimtosios kalbos mokyklose, turėti savo laikračius, kultūros centrus), dar kiti - teritorinės autonomijos, kai kurios grupės - nepriklausomybės.

Tai priklauso nuo daugelio faktorių.

1) Ne visoms etninėms grupėms ir tautoms būdingas ivystytas identitetas. Neretai ji u˛go˛ia kitos identiteto formos, ypač religija (tai buvo būdinga viduram˛iais daugeliui Europos tautų, dabar - iaurės Indijos, daugeliui kitų Azijos ir Afrikos regionų). Da˛nai identiteto struktūroje stinga arba yra labai ne˛ymus istorinės atminties komponentas, pav., daugumas baltarusių mano neturį savo istorijos ir nepriima Baltarusijos Liaudies fronto ideologų teiginio, kad Did˛ioji Lietuvos kunigaiktystė buvo baltarusių tautinė valstybė (1992-1995 m. Vyrtis ir balta-raudona-balta vėliava buvo Baltarusijos valstybiniai simboliai, tačiau 1995 05 referendume 3/4 baltarusių juos atmetė ir buvo sugra˛inta sovietinė simbolika). Vykstant modernizacijos procesui daugeliu atvejų etninis identitetas susilpnėja, jei labai ma˛ai ivystyta profesionalioji kultūra: tokiu atveju mobilesnieji sluoksniai perima dominuojančią valstybėje kultūrą ir praktikai asimiliuojasi (lietuviai bajorai ir miestiečiai Lietuvos-Lenkijos valstybėje, stačiatikiai baltarusiai carinėje Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje.

2) Etnodemografinė situacija: teritorinės autonomijos gali reikalauti tik gyvenančios kompaktikoje teritorijoje grupės.

3) Geopolitiniai faktoriai: siekti nepriklausomybės yra prasmė, jei ta teritorija ribojasi su u˛sienio valstybėmis arba jūra ir jokiu būdu nėra etninis anklavas;

4) Etninis heterogenikumas (įvairovė): kuo daugiau skiriasi etninės grupės (tautos) viena nuo kitos savo kultūro ir gyvenimo būdu, tuo ma˛iau jos susietos tarpusavyje ir sunkiai įsisavina arba tiesiog atmeta idėją, kad jos sudaro politinę bendriją (“Nigerijos tautą”, “tarybinę liaudį”).

5) Politinių kultūrų suderinamumas: bendra politinė kultūra yra būtina politinės sistemos stabilumo prielaida.

6) kolektyvinė istorinė atmintis:

a) tradiciniai santykiai su kaimyninėmis grupėmis (teigiami ir neigiami etniniai stereotipai).

b) inkorporacijos būdas:

- u˛kariavimas (Rusijos ekspansija į rytus, prie Baltijos jūros, link Kaukazo);

- aneksija, t.y. prievartinis prijungimas, pasinaudojant kariniu

pranaumi arba sutartimis su kitomis stipresnėmis valstybėmis (Lenkijos pasidalijimai);

- dinastinė sąjunga (Ispanija, Lietuvos-Lenkijos valstybė);

- suvienijimas iorinio u˛kariavimo idavoje (daugumas

buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje ir Azijoje)

- taikus prisijungimas (daugumas dabartinės veicarijos kantonų);

c) bendro gyvenimo patirtis: kokie susiklostė santykiai su kaimyninėmis tautomis ir ypač su dominuojančia tauta (pav.,

lietuvių santykiai su rusais);

d) santykių sa valstybe patirtis: kokia buvo valstyb’es politika

konkrečios tautos at˛vilgiu: vyko ar nevyko forsuota asimiliacija,

ar buvo diskriminacija, kiek buvo skaitomasi su tautos interesais,

kiek jos politinis elitas turėjo įtakos visos valstybės politikoje,

ar nebuvo represijų, deportacijos ir t.t.;

7) etninių grupių iorinė orientacija:

a) po˛iūris į integruojantį branduolį, t.y. teigiamas ar neigiamas

po˛iūris į dominuojančios tautos kultūrą, siekimas ją perimti arba

atvirkčiai - atsiriboti;

b) po˛iuris į kitas toje valstybėje gyvenančias tautas;

c) “branduoliai” u˛ alies ribų: ar yra u˛ valstybės ribū tautos,

kurių kultūra labiau vertinama, mentalitetas skaitomas artimesniu;

8) re˛imo politika ma˛umų at˛vilgiu (integracijos būdai): kultūrinio

pliuralizmo pripa˛inimas ar bandymai asimiliuoti, lygiateisis ar ˛emesnis statusas, autonomijos ribos ir t.t

9) etninė stratifikacija -

a) socialinė - realiai egzistuojanti socialinė nelygybė sutampa su

tautybe;

b) politinė - dominuojantis ir pajungtas politinis statusas;

c) kultūrinė - tautinės kultūros vieta visos alies kultūroje, normaty-

vinė kultūra alies mastu, etnoregione;

10) ioriniai faktoriai: ar yra grupės (pav., emigracija) arba alys, palaikančios

tautos siekimą isaugoti savo kultūrą, pasiekti autonomiją arba nepriklau-

somybę (realiai tarptautinė bendrija ir ypač did˛iosios valstybės nepalaiko tautinių ma˛umų siekimo sukurti/atkurti savo nepriklausomą

valstybę).

Vieni i ių faktorių gali skatinti tautinius judėjimus, kiti - būti nepalankūs arba jū įtaka gali būti dvireikmė. Jeigu dauguma jū stimuliuoja tautinį judėjimą, susidarius palankioms aplinkybėms (re˛imo liberalizacija arba destabilizacija, karas su kita valstybe), labai greitai įvyksta politinė mobilizacija nacionalizmo pagrindu, t.y. “tautinis atgimimas” ir iauga judėjimas u˛ nepriklausomybe. Kai kada tam pakanka ir vienos prie˛asties (asimiliacijos baimė, nepasitenkinimas savo statusu, tradiciniai prieiki santykiai su dominuojančia tauta), tačiau paprastai tokiais atvejais būdingesni yra siauri, neturį plačios paramos intelektualų judėjimai arba ekstremistinių grupių veikla. Jei daugumas faktorių nėra palankūs tautinei mobilizacijai, jokie tautiniai reikalavimai nekeliami, ir todėl keli tūkstančiai tautinių ma˛umų, neretai ir didelės tautos (pav., Indijoje, Indonezijoje) jokių politinių reikalavimų nekelia.

12. POLITINIS VYSTYMASIS

Politinio vystymosi samprata turi dvi prasmes. Siaurąja prasme tai yra viena i politologinių koncepcijų, buvusi ypač populiari etame ir septintame deimtmečiuose (political development). Ji buvo plačiai taikoma, tiriant politinius procesus postkolonijjinėse Azijos ir Afrikos alyse; svarbiausias jos postulatas buvo, kad politinio vystymosi kryptis yra politinių sistemų evoliucija link Vakarų, ypač anglosaksų demokratinės sistemos modelio. Plačiaja prasme politinis vystymasis suprantamas kaip pokyčiai politinėje sistemoje, politinėje kultūroje ir elgsenoje.

Ilgalaikėje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialinių, kultūrinių, ekonominių, iorinių geopolitinių, technologinių ir kitų faktorių. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas. Tačiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenė ar valstybė yra kry˛kelėje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos. Vokietijos surengtą revoliucionierių (Lenin ir Co.) atvykymą į Rusiją 1917 m. pavasarį galima skaityti atsitiktiniu įvykiu, nulėmusiu bolevikinį perversmą, tačiau pastarasis pasisekė todėl, kad karo sąlygomis Rusijoje labai sustiprėjo nepasitenkinimas carine vald˛ia ir ją pakeitusia laikinąja vyriausybe. Tai atvėrė revoliucijos galimybę kaip vieną i alternatyvų evoliuciniam procesui (jau buvo numatyti rinkimai į steigiamąjį susirinkimą). Bolevikų atvykimas ir vald˛ios nesugebėjimas izoliuoti juos padarė perversmą neivengiamu. Atsitiktinumais galima skaiyti taip pat daugybė klaidingų, voliuntaristinių sprendimų, kurių daug kiekvienos alies istorijoje.

Politinį vystymąsi negalima sutapatinti su progresu, teigiamais (vienu ar kitu po˛iūriu) poslinkiais. Istorijoje pilna pavyzd˛ių, iliustruojančių kaip civilizacijos, kultūros, valstybės, pasiekusios aukčiausias tos ar kitos epochos technologinio, politinio, kultūrinio vystymosi pakopas, vėliau imtmečius degraduoja ir neretai visai inyksta. Tai būdinga ir politinėms sistemoms. Jų raidoje iskiriami keturi pagrindiniai etapai:

1) politinės sistemos formavimasis (constitution) yra revoliucinis perėjimas i vienos sistemos, isėmusios savo galimybes ir netekusios legitimumo sustiprėjusių antisisteminių grupių po˛iūriu, į kitą sistemą. Formavimosi periodu keičiasi politinės institucijos, procedūros, sprendimų priėmimo mechanizmos, normatyvinė politinė kultūra;

2) politinės sistemos funkcionavimas yra jos stabilumo periodas, kada pakitimai paminėtose sferose įsitvirtina, o taip par sutvirtėja valdančiųjų grupių pozicijos; iam etapui būdinga sistemos reprodukcija ir nusistovėjusios sąveikos formos su iorine aplinka (t.y. reikalavimais ir parama “įejimo” stadijoje ir sprendimais bei veiksmais “iėjime”);

3) politinės sistemos evoliucija susieta su socialinių politinių jėgų balanso, ekonominiais, technologiniais ir kitais pokyčiais; nuo XIX am˛iaus vidurio politinės sistemos daugumoje Vakarų alių beveik visais at˛vilgiais labai pasikeitė, tačiau visos reformos vyko tos pačios sistemos rėmuose, JAV nuo 1787 m. galioja ta pati konstitucija;

4) politinės sistemos nuosmukis ir irimas: vyrauja griaunančios tendencijos, veikiant antisisteminėms grupėms, labai susilpnėja parama ir sistemos sugebėjimas adekvatikai reaguoti į jų spaudimą ir arba yra priverstas daugiau negu formavimosi etape vartoti prievartą ir represijas, arba centrinė vald˛ia nustoja efektyviai kontroliuoti periferiją ir tada įvyksta sistemos dezintegracija (Romos, Did˛iųjų Mogolų imperijos, Sovietų Sąjunga, buvusi Jugoslavija.

Per ˛inomą ˛monijos istorijos periodą nueitas did˛iulis politinio vystymosi kelias. Lyginant su senovės laikais ir viduram˛iais ˛ymiai sudėtingesnė tapo valstybė ir labai iaugo jos funkcijų apimtis, valdymas tapo labai specializuotas, nepalyginamai iaugo piliečių paramos valstybei vaidmuo, alyse, kur įsigalėjo atstovaujamo valdymo forma pati valstybinė vald˛ia tapo vieos konkurencijos objektu. Analizuojant pokyčius, įvykusius per pastaruosius keletą am˛ių, reikmingiausiais galima skaityti sekančius.

1) Sudėtingesnė tapo visuomenės politinė sistema: atsirado naujos politinės srovės, susiformavo ir svarbią vietą u˛ėmė politinės partijos ir judėjimai, valstybiniame aparate atsirado daug naujų elementų, atliekančių specializuotas funkcijas ir atatinkamai iaugo valdymo aparatas (biurokratija).

2) Iaugo gyventojų politinis dalyvavimas. Labai padidėjo skaičius grupių, kurios aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime (pirmiausia “įėjimo” stadijoje). Naujausiais laikais vald˛ia tapo prieinama trečiajam luomui, vėliau masinių judėjimų (darbininkų, profesinių sąjungų, feministinio ir kt.) vis platesni gyventojų sluoksniai pasinaudojo atstovaujamo valdymo principu. Galiausiai, įvedus visuotinę rinkiminę teisę bent juridikai visi piliečiai gali dalyvauti formuojant vald˛ią. Aktyvus ir nuolatinis (t.y. neapsiribojant balsavimu rinkimuose) politinis dalyvavimas dabar tapo būtina demokratijos funkcionavimo prielaida, nes prieingu atveju padidėja atstumas tarp vald˛ios ir piliečių, politika tampa elitų tarpusavio kovos dėl vald˛ios ir privilegijų arena, iauga korupcija, politinės partijos ir valstybinė vald˛ia netenka piliečių paramos.

3) Susiformavo visikai naujo tipo politinė kultūra: naujos politinės vertybės, lūkesčiai, elgsenos normos. Ypač rykus pavyzdys yra politinės laisvės ir ˛mogaus teisių samprata. Piliečio ir valstybės santykių problemą nagrinejo dar antikinės Graikijos filosofai, sprendę ją valstybės (polio) naudai. Naujaisiais am˛iais Europoje (bet ne Rytuose) įsigalejo visuomeninės sutarties teorija, anot kurios valstybė turi apsaugoti pagrindines ˛mogaus teises (gyvenmo, laisvės, nuosavybės), ir tautos (liaudies) suvereniteto koncepcija. Nuo XX am˛iaus prad˛ios politinės laisvės samprata tampa universalia, visame pasaulyje prip˛inta politine vertybe ir net autokratikiausieji pasaulio re˛imai skelbia save laisvės alininkas (stalinistinė Sovietų Sąjunga - “laisviausia alis pasaulyje”, Kuba - “laisvės sala”). Po Antrojo pasaulinio karo ˛mogaus teisės tampa visuotinai pripa˛inta tarptautine norma, jos pagrindiniai principai suformuluoti JTO priimtoje Visuotinės ˛mogaus teisių deklaracijoje (1948) ir kituose JTO dokumentuose, taip pat daugelyje regioninių (Europos, Amerikos, Afrikos) tarptautinių dokumentų.

4) Nuo XIX a. formuojasi globalinė politinė kultūra. Prad˛ioje tai buvo susieta su kolonizacijos procesu, kada įjugtose į Vakarų valsrybių kolonijines imperijas Azijos ir Afrikos alyse pradėjo vesternizacija kaip vienas i modernizacijos aspektų: pama˛u elitiniai sluoksniai perėmė metropolijų politines normas, teisinės valstybės sampratą, valdymo principus ir t.t. Nors kolonijinis re˛imas pagal defiiciją yra autokratikas (suveneritetas priklauso metropolijai), tačiau kolonijose (ypač D.Britanijos) buvo vystoma savivalda (daugeliu atveju - taip vadinamas indirect rule, netiesioginis valdymas, perduodant vykdomosios vald˛ios funkcijas tradicinėms institucijoms), o svarbiausia, įvedus europietika vietimo ir auktojo mokslo sistemą ir vystantis ˛iniasklaidai, pradėjo plisti ir populiarios Vakaruose liberalizmo idėjos. Demokratinės normos ir procedūros labiausiai įsigalėjo D.Britanijos valdose. Nors daugelyje alių demokratinio tipo politinės sistemos, kurias sukūrė prie ieidami kolonizatoriai, gana greitai griuvo ir u˛leido vietą autoritariniams re˛imams, demokratinis eksperimentas sudarė paliko ˛enklų pėdsaką politinėje kultūroje. Dar svarbiau tai, kad pastaraisias deimtmečiai, paspartėjus globalizacijos tempui ir vykstant komunikacinei revoliucijai, visuotiniai pripa˛intos liberalizmo įdėjos tampa masinės politinės sąmonės elementu. Tai, “dainuojančios revoliucijos” Rytų ir Vidurio Europos alyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse), politinė liberalizacija Pietų Korėjoje, Taivane, daugelyje Lotynų Amerikos alių akivaizd˛iai patvirtina, kad masinė ir profesionalioji politinė daugelio alių polinė kultūra įsisavino bazinius globalinės politinės kultūros elementus.

5) Formuojasi pilietinė visuomenė ir sureguliuojami jos santykiai su valstybe. Politikoje labai padidėja eilinių ˛monių vaidmuo: neskaitant antikinių poliu, kurie i iuolaikinės perspektyvos atrodo kaip minivalstybės, pirmą kartą istorijoje politika ir valdymas (turint omenyje visus vald˛ios lygius) nustojo būti siaurų elitinių grupių privilegija: nors galima argumentuotai įrodynėti, kad valdo ma˛uma, svarbu tai, kad jos vald˛ia dabar apriboja ne tik teisinės normos (arba tradicija ankstyvesnėse visuomenėse), bet ir nuolatinis visuomenės arba atskirų interesų grupių spaudimas. Valdymo procesas, sprendimų priėmimas tapo nepalyginamai sudėtingesnis, negu praeityje. Ypač tai pasakytina apie fragmentuotas, susiskald˛iusias visuomenes. Nesant visuomeninio konsenso, valstybinė vald˛ia negali imtis strateginių u˛davinių sprendimo, priversta nuoat laviruoti, tampa nęfektyvi.

6) Naujausiais laikais, atsiradus visikai naujoms komunikacijos priemonėms, nepaprastai iaugo masinių komunikacijų, ˛iniasklaidos (mass media) vaidmuo. Tam dirvą paruoė knygų spausdinimo (Gutenberg, 1445; spausdinimo maina, 1847), telegrafo (1840), telefono (Bell, 1870), garso įrao (Charles Crosse’o “paleofonas”, 1877), kino (broliai Lumiere, 1895), radijo (Marconi), televizijos, kompiuterio iradimai. “Komunikacinio sprogimo” idavoje informacija tapo specifine vald˛ios forma ir viena i vald˛ios (plačiąja prasme, t.y. ne tik valstybinės) priemonių, ir dabar neretai sakoma, kad informacija valdo pasaulį. ˇiniasklaida gali būti labai efektyvia politinės mobilizacijos priemone (pav., “Sąjūd˛io” Lietuvoje, Liaudies frontų Estijoje ir Latvijoje fenomenas 1988-1990 m.), diskredituoti re˛imą, arba atvirkčiai, jei yra re˛imo grie˛tai kontroliuojama, u˛kirsti kelią opozicijos formavimuisi (iaurės Korėja, Kinija, Irakas, Iranas, Turkmenistanas, Uzbekistanas ir daug kitų alių).

Politinį vystymąsi sąlygoja visi pokyčiai ir procesai, kurie vyksta visuomenėje: atskirų grupių interesų konfliktai, ūkio, kultūros, technologijos vystymasis, sąveika su kitomis visuomenėmis.(Pabrė˛tina, kad daugelis iuolaikinių politologų laikosi technologinio determinizmo koncepcijų, t.y. skaito, kad politinių sistemų tipai sietini su technologijos isivystymo lygiu. Tarp ių koncepcijų alininkų yra ˛ymūs politologai Raimond Aron, Walt Rostow, Zbigniew Brzezinski, John Galbright, Alwin Toffler. Svarbiausią reikmę turi visuomenės tipas. Pastaraisiais deimtmečiais priimta skirti keletą pagrindinių tipų: prieindustrines, industrines, postindustrines ir informacines visuomenes.

Prieindustrinė (tradicinė, ikikapitalistinė) visuomenė yra pagrindinai agrarinė visuomenė, kurioje gamybos pagrindu yra ikinewtoninis mokslas ir technologija, dominuoja tradicinė, daugiausia religinė pasaulė˛iūra (tikima lemtimi, piktomis dvasiomis ir pan.). Tai yra natūralinis ūkis, kurio svarbiausias tikslas yra patenkinti gamintojų poreikius. Dominuoja pirmoji ūkinės veiklos sfera - ˛emės ūkis, prekyba yra ribota ir nereguliari. Visuomenei būdingas luominė hierarchika struktūra, kurioje dominuoja ventikų (clergy) ir ˛emvald˛ių luomai; pastariesiems priklauso ir vald˛ia - decentralizuota Vakarų (iki XVIII-XIX a.) visuomenėse, despotinė, egzistuojanti alia pusiau autonominių kaimo bendrijų, - Rytuose. Būdingiausios institucijos yra ba˛nyčia ir kariuomenė. Svarbiausias visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmas - tradicija, t.y. ne teisinės normos, o senos gėrio ir blogio nuostatos, elgesio normos. Įstatymas nepriepastatomas papročiams, o atvirkčiai, yra jų rezulatas. Tradicinėms visuomenėms būdingos kolektyvinės, grupinės veiklos formas, ˛mogus visikai priklausomas nuo grupės (eimos, bendruomenės, cecho), tačiau kartu yra jos ginamas.

iuolaikiniame pasaulyje prieindustrinės visuomenės tipui artimos kai kurios Azijos alys (Bhutanas, Nepalas, Afganistanas, Jemenas), daugelis Afrikos alių. Tačiau net labiausiai atsilikusiose yra modernizacijos elementų gamybos ir visuomeninio gyvenimo sferose.

Industrinei visuomenei būdingas auktas pramoninės gamybos lygis, dominuojanti antroji (pramonine) ekonominės veiklos sfera, orientuota į masinė ilgalaikio vartojimo daiktų (automobilių, aldytuvų, audio- ir videoaparatūros ir tūkstančių kitokių) gamybą. Industrinės visuomenės prad˛ia skaitomas garo mainos iradimas, galutine stadija - mokslinė techninė revoliucija. Industrializacija ir susijusi su ja urbanizacija radikaliai pakeitė visą visuomenės struktūrą ir jos gyvenimą pradedant nuo elgesio formų ir baigiant mąstymo racionalizmu. Visa gamyba tampa prekybine, t.y. orientuota į pelno siekimą. Socialinės organizacijos pagrindu tampa kapitalas ir darbas, dominuojančią padėtį u˛ima finansistai ir verslininkai. Būdingiausia industrinės visuomenės institucija yra finansinė-industrinė korporacija, tačiau stambioji gamyba niekur iki galo neistumia vidutinių ir smulkių firmų bei verslininkų, kurie nuolat ieko naujų, pramoninių gigantų neu˛imtų nių.

Vienas svarbiausiu visuomeninių pokyčių yra luominių privilegijų ir paveldijamų socialinių skirtumų inykimas ir lygių pilietinių teisių ir laisvių įsigalėjimas. Vald˛ia tampa centralizuota, tačiau kartu vystosi demokratinės valdymo formos, tradicija kaip visuomeninių santykių reguliatorius u˛leid˛ia vietą įstatymui ir teisinėms normoms. Svarbiausia socialinių politinių pokyčių industrinėje visuomenėje idava yra stabili teisinė demokratinė valstybė.

Postindustrinei visuomenei būdingas perėjimas nuo prekių gamybos ekonomikos į aptarnavimo ekonomiką (trečiąją ekonominės veiklos sferą), teoriniai tyrimai ir atradimai ekonomikos ir valstybinio valdymo srityse. Kai kuriose labiausiai isivysčiusiose alyse komunikacijų ir informacijos industrija sukuria didesnė BVP dalį, negu sunkioji arba apdirbimo pramonė.Vietoj klasinio visuomenės pasidalijimo įsigalioja profesionalizmas. Meritokratija (nuo angl. merit - “nuopelnas, pasiekimas”) nereikia socialinės įvairovės inykimo, nes lieka galioja prigimtinės nelygybės (gabumų skirtumų) principas. Nedingsta ir socialiniai bei politiniai konfliktai, tačiau jie da˛niausiai atspindi prietaravimus tarp ˛inojimo ir nekompetetingumo. Būdingiausiomis institucijomis skaitomi universitetai ir mokslinio tyrimo įstaigos bei centrai.

Postindustrinės visuomenės formavimąsi sąlygojo pirmiausia mokslinė techninė revoliucija, kuri da˛nai vadinama antruoju pramoniniu perversmu, arba informacine kompiuterine revoliucija. Jos prad˛ia skaitomas pirmosios elektroninės skaičiavimo mainos sukūrimas JAV 1946 m., o masinį pobūdį ji įgijo atuntame deimtmetyje. iai revoliucijai būdinga:

- kokybikai naujas mokslo ir technikos lygis (kosminiai tyrimai, kompiuterinė technologija, komunikacinis perversmas);

- labai padidėjės ˛inių kaupimo tempas (kai kuriais įvertinimais dabar mokslinės informacijos apimtis iauga dvigubai per dvejus metus, tuo tarpu kai pirmaisias pokario deimtmečiais tai įvykdavo per 15 metų);

- prioritetinis fundamentaliųjų tyrimų vystymasis, aplenkiant technologinių novacijų tempus;

- nuolat ma˛ėjantis laiko tarpas nuo naujų mokslinių ˛inių atsiradimo ir jų panaudojimo technologijoje;

- informacijos vaidmens didėjimas materialinės gamybos augime (informacija iuo atveju suprantama ne kaip praneimai, o kibernetine, informatikos prasme - kaip sistemos valdomumo laipsnis).

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad dabar jau galima kalbėti apie naują visuomenės tipą - informacinę visuomenę, kiti skaito, kad tai kol kas yra tik postindustrinės visuomenės vystymosi etapas, prasidėjęs prie 10-15 metų. Pagrindinis pokytis yra tai, kad ekonomikoje pradeda dominuoti ketvirtoji - informacinė sfera, iaugo darbo intelektualizacija, mokslas, kultūra, vietimas ir sveikatos apsauga, kurie anksčiau buvo skaitimi “negamybine sfera”, tampa gamybine jėga, orientuota ne tik į materialinių gėrybių gamybą, bet ir į patį ˛mogų.

Manoma, kad informacinės visuomenės vystymosi tendencija yra (arba bent rykėja) tai, kad kapitalas ir darbas u˛leis vietą ˛inioms ir informacijai, nuosavybė kaip socialinės diferenciacijos pagrindas neteks reikmės ir svarbiausias kriterijus bus isilavinimas ir profesionalizmas. Visuomenės isivystymo lygis tampa priklausomu ne nuo gamtinių resursų, bet nuo ˛monių kokybės - jų profesionalinio isilavinimo, intelektualinių sugebėjimų, są˛iningumo, darbtumo. Svarbiausiu kapitalu tampa ˛mogus. Kaip pavyzd˛iai nurodomos nedidelės ir neturinčios reikmingų gamtinių iteklių alys: Japonija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija, veicarija. Jeigu praeityje D.Britanijos klestėjimą nulėmė ta aplinkybė, kad darbas buvo pigus, lyginant su technika, tai dabar padėtis radikaliai pasikeitė: Amerikoje paruoti vieną specialistą, turintį universitetinį isilavinimą, kainuoja vir 1 milijono dolerių.

Informacinėje visuomenėje socialines klases pakeičia nediferencijuotos “informacinės bendrijos”, kurių pagrindu yra santykiai tarp ˛monių, u˛imtų įvairiapuse veikla. Svarbiu bruo˛u skaitoma nematerialinė darbo motivacija: prie 30-40 metų isivysčiusiose alyse pirmoje vietoje buvo u˛darbis, o dabar is motyvas nusileido į 5-7 vietą, praleisamas pirmyn darbo turinį ir pobūdį, savės realizavimo galimybes, profesinio augimo perspektyvas, psichologinį klimatą darbo vietoje.

Sąvoka “informacinė visuomenė” vartojama taip pat globaline prasme, siekiant pabrė˛ti, kad elekroninės ˛iniasklaidos dėka dabar apie kiekvieną svarbesnį įvykį momentaliai su˛ino visas pasaulis, o įvykiai specifinėse sferose (mokslo, technologijos, sporto, madų ir pan.) - suinteresuotoms grupėms ir individams. ia prasme plačiai vartojamas isireikimas “pasaulinis kaimas” (global village).

Kai kurių futurologų nuomone, galima kalbėti ne tik apie naują visuomenę, bet ir naują ˛mogaus rūį - homo intelligence vietoj dabartinio homo sapiens. Kiti atvirkčiai, baiminasi, kad “kompiuterinės kultūros” įtakoje ˛monės tampa panaūs į mainas su jų primityvia ir schematika logika, gali netekti kūrybinio potencialo, sugebėjimo spręsti sunkius u˛davinius, nekalbant jau apie tokias egzistavimo kibernetinėje erdvėje (cyberspace) neigiamas pasekmes, kaip nesidomėjimas betarpika aplinka (ir ˛monėmis).

Postindustrinės ir informacinės visuomenės formavimasis kol kas dar vyko labai trumpai, net nepasikeitus vienai ˛monių kartai. Todėl dabar dar sunku spręsti, ar tai yra skirtingi visuomenės tipai, ar to pačio tipo (postindustrinės-informacinės visuomenės) vystymosi etapai. Galbūt po 15-20 metų isivysčiusiose alyse visuomenė pasikeis dar daugiau, negu per tokį pat praeitą laikotarpį, ir bus pagrindo kalbėti apie naują (postinformacinę?) visuomenę. Vertinant pokario laikotarpį politologinių po˛iūriu, t.y. siekiant isiaikinti, kiek pasikeitė isivysčiųsių alių politinės sistemos (institucijos, normos, politinė kultūra) tikslingiau kalbėti apie evoliuciją vienos (postindustrinės-informacinės) sistemos rėmuose.

Politinė dinamika

Politinis vystymasis yra visuomenėje ikylančių prietaravimų idava, o ilgalaikėje perspektyvoje politinės sistemos tipą nulemia susiformavusios viesuomenės tipas. Reikmingi politiniai pokyčiai visada yra konfliktų rezultatas, nes kiekvienoje visuomenėje yra ir permainų alininkų ir jų prieų. Grupės, kurių interesus saugo egzistuoajanti politinė sistema, yra lojalios jai ir, jeigu jų padėčiai nekyla betarpika grėsmė, nenori nieko keisti. Tai yra konservatyvi reakcija į socialinio ir politinio vystymosi iūkį. Kitos, reformistinės grupės siekia patobulinti egzistuojančią sistemaa, padidinti jos sugebėjimą reaguoti į ikylancįas problemas. Revoliucionierių nuomone egzistuojanti politinė sistema negali isprėsti svarbiausių visuomeninių problemų, kliudo tolimesniam vystymuisi ir negali būti reformuota, todėl ji turi būti pakeista. Galiausiai, separatistai - kompaktikoje teritorijoje gyvenančios tautinės (rečiau - religinės) ma˛umos - skaito savo buvimą sistemoje, o kartu ir valstybe, neteisėtais (daugiausia todėl, kad sistema ignoruoja arba nepatenkina jų poreikių ir lūkesčių) ir siekia atsiskirti nuo jos. ˇiūrint kokia pozicija nugali, yra keturios alyernatyvos:

- egzistuojančios sistemos reprodukcija (konservatyvus variantas);

- sistemos reforma;

- revoliucinė transformacija;

- dalinis arba visikas valstybės suirimas.

Pakankamai aiku, kad konservatyvioji alternatyva gali u˛tikrinti stabilumą tik tuo atveju, kol potencialinės sistemos galimybės nėra isemtos ir ji turi plačią paramą. Tačiau vykstant vidiniams socialiniams ir ekonominiams poslinkiams, beiskeičiant iorinei aplinkai, neivengiamas konservatyvios pozicijos rezultatas yra stagnacija ir sistemos irimas, kuris gali baigtis jos ˛lugimu. Taip atsitiko absoliutinėms monarchijomis Vakarų Europos alyse, komunistinėms sistemoms Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje.

Suirus valstybei, jos vietoje susikūrusiose valstybėse ilieka tos pačios alternatyvos. Pav., sugriuvus Sovietų Sąjungai naujose Centrinės Azijos valstybėse, Baltarusijoje apsiribota autoritarinio re˛imo reforma, Baltijos alyse, Armenijoje, su ilygomis taip pat Rusijoje įvyko politinės sistemos kaita, Ukraina kol kas iliko pereinamoje stadijoje, Gruzija, Azerbaid˛anas ir Moldavija dalinai suiro ir atskirose jų regionuose yra skirtingos politinės sistemos.

Reforma (nuo lot. reformare - “pertvarkyti, keisti”) yra bet kokio pobūd˛io naujovė valdymo sferoje, betarpikai negriaunanti jos pagrindų. Reformos poreikis didėja, augant įtampai visuomenėje, ir iuo at˛vilgiu reforma yra nuolaida arba kompromisas. Tačiau reformos gali būti vykdomos ir nesant matomo spaudimo arba net prie dominuojančių sluoksnių valią (pav., Petro I reformos Rusijoje, kuris, siekdamas eurepeizuoti alį alia visa ko įsakė bajorams skusti barzdas ir gerti kavą). Reformos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, ar naujovės (a) i tiesų paalina kliūtis normaliam vystymuisi ir (b) yra vykdomos laiku. Pav., Michailo Gobačiovo ir jo bendraminčių bandymai atidėti sovietinio federalizmo reformą Sovietų Sąjungoje (“po to, kai bus isprėstos ekoniminės ir kitos neatidėliotinos problemos) nevejotinai paspartino Sąjungos dezintegraciją. Klasikiniais ekmingų reformų pavyzd˛iais galima skaityti visuotinės rinkiminės teisės įvedimą Europos alyse po Pirmojo pasaulinio karo, Franklino Roosevelto “naująjį kursą”, atuntojo deimtmecio ekonominę reformą Kinijoje, valstijų reorganizaciją Indijoje (1956, 1971 m.), reprivatizaciją (arba denacionalizaciją) ir ma˛ojo bei smulkiojo verslo paramos politiką D.Britanijoje atuntame-devintame deimtmetyje.

Nuo reformos skirtina kontrreforma - dalinis arba visikas atsisakymas nuo įvestų naujovių. Kontrereforma galima skaityti socialinio aprūpinimo ma˛inimą Vakarų alyse. Tačiau riba tarp reformų ir kontrreformų yra gana reliatyvi. Jau minėtą reprivatizaciją D.Britanijoje galima pavadinti ir kontrreforma, nes jos eigoje buvo likviduotos leiboristų įvestos naujovės ekonomikos sferoje.

Revoliucija yra staigus perėjimas i vienos būklės į kitą, ir ta prasme is zo’dis vartojamas, kalbant apie revoliuciją moksluose, technologijoje ir kitose sferose. Politinė revoliucija reikia politinės sistemos kaitą, vykstančia per trumpą laiką. Alexis de Tocqueville (1805-1859) tvirtino, kad “beveik visos revoliucijos, pakeitusios ˛monių gyvenimą, buvo daromos siekiant įtvirtinti arba panaikinti lygybę”. Daugumas politologų dabar taip pat skaito lygybės siekimą svarbiausia revoliucijų prie˛astimi.

Nors revoliucija yra socialinis sprogimas, ji yra ilgalaikio proceso rezultatas. Pirmuoju etapu galima skaityti lūkesčių periodą. Jeigu didelių sluoksnių viltys isipildo (kaip, pav., socialistinio darbininkų judėjimo lūkesčiai Vakarų alyse), socialinė įtampa suma˛ėja. Ir atvirkčiai, nepasitenkinimas sustiprėja, jeigu platūs sluoksniai nusivilia, jaučiasi apgauti. Pastaruoju atveju sekantis yra brendimo etapas, kada nepasitenkinimas savo padėtimi perauga į nepasitenkinimą egzistuojančia tvarka ir politine sistema. Re˛imas netenka legitimumo, į jį ˛iūrima kaip į parazituojančią grupę, o paramos netekimas automatikai reikia, kad suma˛ėja ir sistemos efektyvumas. Valstybė gali bandyti kontroliuoti situacija, panaudodama represijas, tačiau tai įmanoma, jeigu armija ilieka lojali re˛imui ir jos panaudojimui negali sukliudyti ioriniai faktoriai (tarptautinės sankcijos, ekonominė blokada, ginkluoto įsikiimo galimybė).

Jei revoliucija baigiasi pergale, sekantys etapai yra konsolidacija (t.y. nugalėjusių jėgų įsitvirtinimas svarbiausiose sferose) ir institucionalizacija - naujų politinių, ekonominių, kultūrinių struktūrų kūrimas, t.y. naujos politinės sistemos formavimasis.

Daugumoje atveju revoliucija iaukia kontrrevoliucijaa - pastangas atkurti nuverstą re˛imą. Kontrrevoliucijos mastas ir formos gali būti labai įvairios: ginkluotas pasiprieinimas, pilietinis karas, maitai, diversijos, u˛sienio alių intervencija, ekonominė blokada ir pan. Jei kontrrevoliucija nugali, restauruojams senasis re˛imas (pranc. ancien regime), da˛niausiai modifikuotos formos (pav., kaip bonapartizmas, siekiąs sukurti neklasinės ir nepartinės, ireikinačios tautos valią vald˛ios įvaizdį).

Perėjimas i autoritarizmo į demokratiją

Perėjimas į demokratiją globaliniu mastu yra svarbiausias politinių procesų, vykusių naujaiusiais laikais, būdingiausias bruo˛as.

Taip vadinamose “senosiose demokratijose” tai vyko evoliuciniu keliu, liberalizuojant konkurenciją dėl vald˛ios prad˛ioje tarp elitinių grupių, o vėliau plečiant elektoratą. Toks vystymosi kelias buvo būdingas Did˛iajai Britanijai, Nyderlandams, Belgijai, veicarijai, Skandinavijos alims, taip pat kai kurioms D.Britanijos valdoms (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija).

Revoliuciniu keliu, nuverčiant senąjį re˛imą demokratija įsigalėjo Prancūzijoje (1789-92, 1848, 1870), Vokietijoje (1919), Austrijoje (1918).

Kai kuriose alyse demokratinės sistemos yra tautinio isivadavimo judėjimo idava: JAV, Suomija, Indija, Baltijos valstybės.

Prie 25-30 metų demokratiniai re˛imai (įskaitant ir jų ankstyvasias formas) buvo būdingi ma˛daug ketvirtadaliui i tada egzistavusių 140 valstybių. Pastaraisiais deimtmečiais demokratinių alių skaičius ˛ymiai padidėjo, ˛lugus autoritariniams re˛imams daugelyje Lotynų Amerikos ir Europos alių (Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rytų ir Vidurio Europje), Rusijoje, Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivane ir kai kuriose kitose pasaulio alyse.

Apie demokratijos įsigalėjimo prielaidas jau kalbėta 6 skyrelyje. Čia dar reikia tarptautinius faktorius. Dar 1940 m. JAV prezidentas Roosevelt paskelbė, kad Amerika turi tapti “demokratijos arsenalu”. Pokario metais “Trumano doktrinoje” (Truman Doctrine, 1947) paskelbta, kad JAV “palaikys laisvas tautas, kurios prieinasi ginkluotų ma˛umų arba iorinių jėgų bandymams pajungti jas”. Demokratijos gynimas buvo u˛fiksuotas 1948 m. sukurtos Amerikos Valstybių Organizacijos (OAS, Organization of American States) deklaracijoje, Europos Tarybos (Council of Europe, 1949), NATO (1949), 1962 m. taip pat Europos Ekonominės Bendrijos (European Economic Community, dabar - Europos Sąjunga) dokumentuose. Nors labai da˛nai did˛iosios valstybės, ypač JAV, nesilaikė deklaruojamų principų ir neretai rėmė net diktatatorius (Haiti, Nikaragvoje, Portugalijoje, Filipinuose ir daugelyje kitų aliu; prezidentas Ronald Reagan, lankydamsis Filipinuose 1982 m. gyrė diktatoriu Marcoą u˛ jo nuopelnus demokratijai), tačiau daugeliu atveju tarptautinis spaudimas buvo efektyvzs politinės liberlalizacijos instrumentas. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad Vakarų deklaruojami demokratijos principai (ir isivysčiusių sąlių demonstracinis efektas) sudarė alternatyvaa autoritarizmui ir būtent ios alternatyvos egzistavimas griovė autoritarinių re˛imų legitimumą. Tai ypač aikiai pasireikė, griūvant komunistiniams re˛imams Rytų Europoje, taip pat Lietuvoje, kur buvo siekiama atkurti ne tik nepriklausomybę, bet ir demokratinę sistemą.

Viena svarbiausių prasidėjusios XX a. pabaigoje politinės liberalizacijos prie˛asčių yra tai, kad postindustrinės/informacinės visuomenės elementai sparčiai auga daugumoje alių. Autoritariniai re˛imai susiduria su dilema: ar priimti naujas technologijas, tarp jų naujausias komunikacijos priemones ir neriboti jų naudojimosi galimybių visiems piliečiams, arba bandyti atsitverti nuo iorinio pasaulio “gele˛ine u˛danga” ir pasmerkti save atsilikmui. Izoliacija tampa nepriimtina alternatyva, kai ekonominio vystymosi ir modernizacijos idavoje iauga vidutiniai sluoksniai ir bendras kultūrinis lygis. Pirmiausia dėl ios prie˛asties autoritariniai re˛imai u˛leido vietą atstovaujamoms valdymo sistemoms kai kuriose Lotynų Amerikos alyse, Pietų Korėjoje, Taivane.

Demokratijos įsigalėjimas yra ilgalaikis procesas, nes nepakanka sukurti vien institucijas ir procedūras (politines partijas, laisvus rinkimus) bei pripa˛inti demokratines laisves, bet ir reikia, kad politikai ir dauguma gyventojų įsisavintų demokratinę politinę kultūrą: pripa˛intų “˛aidimo taisykles”, pliuralizmą, lygybės principą, ma˛umų teises, konfliktinėse situacijose siektų kompromisinių sprendimų ir t.t. Tai ypač sunkiai vyksta fragmentuotose visuomenėse, taip pat alyse, kur dominuoja autoritarinė (“pavaldinybinė”) politinė kultūra (Afrikoje, musulmonikose valstybėse). Svarbiausia, dėl civilizacijų, kultūrų, istorinės paraeities, menataliteto ir daugybės kitų tautinių skirtumų ˛monija yra pernelyg marga ir įvairi, kad galėtų priimti kokį nors vieną, tegu ir labai gerą, politinės sistemos modelį.

13. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI IR GLOBALINĖ POLITIKA

Daugelyje u˛sienyje ileistų politologijos vadovėlių ir politikos mokslų programose tarptautinų santykių temos apskritai nėra. Tačiau vargu ar panaų ignoravimą galima pateisinti. Pirma, vidaus ir u˛sienio politikos klausimai, ypač iuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis u˛sienio valstybėmis, ir atvirkciai, u˛sienio politikos pasiekimus ir nesėkmes da˛nai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Antra, analizuojant tiek vidaus, tiek u˛sienio politiką vartojamos tos pačios kategorijos ir sąvokos: “valstybė”, “vald˛ia”, “teisė”, “ideologija”, o tai reikia, kad i esmės nagrinėjami tie patys reikiniai, tik kiek skirtingu po˛iūriu. Trečia, kaip tarptautinių santykių subjektai pastaraisiais deimtmečiais alia valstybių vis aktyviau reikiasi transnacionalinės korporecijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai. Galiausiai, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslų metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, ˛aidimų teorija ir t.t

Politikos mokslai ir tarptautinė problematika atsirado ir vystėsi kartu, da˛nai jų kūrėjai buvo tie patys autoriai. Seniausiu tarpvalstybinių santykių analizės pavyzd˛iu skaitoma Thukidido (471-401 p.K.) “Peloponeso karo istorija atuoniose knygose”. Klasikinėje arba tradicinėje tarptautinių santykių mokslo kryptyje ˛ymus yra Machiavelli, Thomaso Hobbes’o (jėgos kaip tarpvalstybinių santykių “reguliatoriaus” samprata), Barucho Spinozos (1632-1677) indėlis. ˇymiai vėliau atsirado idealistinė pakraipa, pagrįsta tikėjimu, kad reikia ir įmanoma nutraukti karus ir konfliktus tarp valstybių (Immanuil Kant, XX am˛iuje - JAV prezidentai Wodrow Wilsom, Jimmy Carter, George Bush, valstybės sekretoriai John F.Dulles ir Z.Brzezinski, SSRS lyderiai Nikita Chručiovas ir M.Gorbačiovas). Pokario deimtmečiais susiformavo politinio realizmo kryptis (Henry Kiessinger, Hans Morgenthau), kuri tęsia klasikinę tradiciją ir nagrinėja tarptautinius santykius kaip kovos ir var˛ymosi areną tarp valstybių, ginančių savo nacionalinius (t.y. valstybinius) interesus. Kitos naujausios pakraipos yra:

modernizmas - taikomi matematiniai metodai ir modeliavimas;

transnacionalizmas - akcentuoja individų, nevalstybinių organizacijų (NGOs) ir judėjimų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir tarptautinės bendrijos formavimosi procese;

neomarksistinis centro - periferijos modelis: dominuoja isivysčiusios industrinės valstybės (centras), o atsilikusios alys (periferija) yra ˛aliavų ir resursų altiniu; artima iam modeliui yra priklausomo vystymosi koncepcija;

struktūrinio realizmo, arba struktūralizmo po˛iūriu tarpatautinės sistemos struktūrinės savybės priklauso nuo did˛iųjų valstybių sąveikos.

Pasaulinė bendrija (tarptautinė visuomenė0

Visoms sistemoms, pradedant ma˛iausiomis, būdingos yra integracinės ir icentrinės tendencijos. Tarptautinėje sistemoje taip pat jau nuo seniausių laikų kūrėsi ir griuvo imperijos, kurių vietoje atsirasdavo ma˛esnės valstybės, plito pasaulinės religijos, o vėliau kūresi “nacionalinės ba˛nyčios” (anglikonų, rusū stačiatikių, armėnų’-gregorianų, Tibeto lamaitų ir t.t.) .

Pasaulinę bendriją arba visuomenę (world/global/international community) sudaro visos egzistuojančios, pripa˛intos valstybės - pagrindiniai tarptautinių santykių veikėjai (actors).. Griūvant imperijoms, naujausiais laikais jų skaičius sparčiai augo ir vien XX am˛iuje padidėjo 6 kartus: 1900 m. buvo 30 valstybių, 1990 - 160, o 1996 JTO nariū jau buvo 185. alia valstybių pasaulinėje bendrijoje veikia tarpvalstybiniai susivienyjimai, tarptautiniai judėjimai (pav., profesinių sąjungų, ˛alių’jų, ˛mogaus teisių gynimo), nevalstybinės organizacijos, teroristinės bei kriminalinės grupės.

io am˛iaus pabaigoje pasaulinė bendrija yra integruota įvairiausių ir prieingų elementų sistema. Joje susiformavo tarptautinės bendrijos -didelės valstybių grupės, priskiriamos jau nagrinėtiems visuomenių tipams: postindustriniam, industriniam, ir agragriniam-industriniam. Atitinkamai kalbama apir “tris pasaulius”.

“Pirmasis pasaulis” - tai postindustrinės valstybės (JAV, Kanada, Vakarų’ Europos alys, Japonija, Australija). alia jau minėtų postindustrinės visuomenės bruo˛ų joms būdinga taupanti resursus, energiją ir darbą gamyba, pagrįsta naujausiomis technologijomis, ypač mikroprocesorių technika. Vidutinis mėnesinis darbo u˛mokestis ioje valstybių grupėje yra apie 2000 USD. Didelė dalis ių alių produkcijos eksportupjama. 1990 m. Vokietija eksportavo prekių u˛ 421 mrd. USD, JAV - 394 mlrd., Japonija - 286 mlrd., Prancūzija - 216 mlrd., D.Britanija - 185 mlrd., Italija - 170 mlrd., ir net palyginti ma˛ų alių - Olandijos, Belgijos ir Honkongo eksporto vertė sudarė atitinkamai 134 mlrd., 118 mlrd. ir 82 mlrd. (palyginimui Lietuvos eksportas 1998 m. sudarė tik 4 mlrd. dolerių). Postindustrinėse alyse gyvena tik 15 proc. pasaulio gyventojų, tąciau jos tenka 78 proc. mainų ūkio, 71 proc. pasaulinės prekybos ir 64 proc. pajamų.

“Antrasis pasaulis” - industrinės, daugumoje postkomunistinės Rytų ir Vidurio Europos alys, Rusija, Kinija. Tarp jų Rusija yra gamtos resursų at˛vilgiu turtingiausia alis pasaulyje, ir energetiniai resursai (nafta ir gamtinės dujos) yra pagrindinis jos eksportas. Būdinga tradicinė, reikalaujanti daug resursų, energijos ir darbo technologija.

“Trečiąjį pasaulį” sudaro besivystančios (developing) arba neisivysčiusios (underdeveloped) alys, daugiausia - buvusios kolonijos (ypač Afrikoje ir Azijoje), kuriose vyrauja tradicinė industrinė ir prieindustrinė gamyba. ių alių grupėje apie 800 milijonų ˛monių gyvena pusbad˛iu, apie 40 milijonų kasmet mirta dėl isekimo, tačiau kartu būdingas labai auktas (2-4%) natūralus gyventojų prieauglis. Periferinėms valstybėms labai stinga lėsų, jau devintame deimtmetyje jų skola isivysčiusioms alims viryjo 730 milijardų USD. Eksportuoja pagrindinai gamtinius resursus, ˛aliava ir ˛emės ūkio produktus. Zambijos eksporte 81 proc. sudaro varis, Ugandos - 95 proc. kava, Mauritanijos - 83 proc. - gele˛ies rūda, Fid˛i - 78 proc. cukrus ir t.t.Vidutinis u˛darbis - 35 USD.

Pastaraisiais deimtmečiais is tradicinis padalinimas kiek pakito, nes taip vadinamos naujos industrin’es valstybės (Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Tailandas, Malaizija, Argentina, Brazilija, Meksika, Portugalija, Graikija, Turkija priartėjo prie”antrojo pasaulio” lygio, o kai kuriais at˛vilgiais ir pralenkė ios grupės alis.

Geografinių at˛vilgiu postindustrinės valstybės (iskyrus Australiją) yra iaurėje, o besivystančios - pietuose, todėl pirmojo ir trečiojo “pasaulių” priepastatymas da˛nai apibūdinamas terminu “iaurė - Pietūs” (North - South). “Antrasis pasaulis” u˛ima tarpinę padetį tiek geografiniu, tiek kitais at˛vilgiais: pagal kai kuriuos kriterijus kai kurios jam priskiriamos valstybės lenkia “pirmojo pasaulio” alis (Rusija ir Kinija turi branduolinį ginklą, kurio neturi Vokietija, Italija ir ma˛osios postindustrinės alys), kitais kriterijais atsilieka nuo “trečiojo pasaulio” alių (pagal vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje yra antroje alių imtinėje).

is valstybių skirstymas yra gana sąlygikas, tačiau jis ireikia svarbią pasaulinės bendrijos ypatybę. Tarptautinės teisės po˛iūriu visos valstybės yra lygios, tačiau realiai lygybės nėra. Pasaulinė bendrija yra hierarchika, stratifikuota pagal skirtingus krieterijus. Raketinio branduolinio potencialo at˛vilgiu galingiausios valstybės yra JAV, Rusija, Kinija, Did˛ioji Britanija ir Prancūzija, pagal ekonominį potencialą pirmauja JAV, Japonija, Vokietija, teritorijos dyd˛iu - Rusija, Kanada, Kinija, JAV, Brazilija ir Australija. Supervalstybėmis (superpowers) skaitoms alys, kurioms būdingi ie po˛ymiai:

(a) galimybė įvykdyti planetos masto sunaikinimus, palaikoma galingo nuolat tobulinamo branduolinio ginklo ir raketinės technikos;

(b) galimybė padaryti poveikį visos ˛monijos egzistavimui;

(c) negalimas karinis pralaimėjimas bet kokiai kitai valstybei ar valstybių grupei, jei į pastarąją neįeina kita supervalstybė.

Skirtingai nuo supervalstybių, did˛iosios valstybės (great powers) turi įtakos pasauliniam vystymuisi, tačiau nedominuoja tarptautiniuose santykiuose. iuo kriterijumi did˛iosiomis valstybėmis galima skaityti Vokietiją, Japoniją, D.Britaniją, Prancūziją. Siauresniu mąstu iskiriamos regioninės did˛iosios valstybės (regional powers) yra įtakingos ir/arba gali nulemti įvykių eigą atskiruose regionuose: Indija - Pietų Azijoje, Egiptas - tarp arabų alių, Brazilija - Pietų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose į regioninės valstybės vaidmenį pretenduoja Iranas, Irakas, ir Saudų Arabija, postsovietinėje Centrinėje Azijoje dėl hegemonijos konkuruoja Uzbekistanas ir Kazachstanas, Vidurio Europoje pastaraisiais metais daug kalbama apie augančią Vokietijos įtaką.

Kiti tarptautinių santykių dalyviai (veikėjai)

Labai svarbus tarptautiniame gyvenime yra nevalstybinių dalyvių vaidmuo: tarpvalstybinių vyriausķbinių (inter-governmental, toliau: TVO) ir tarpvalstybinių nevyriausybinių (non-government, toliau: TNO) organizacijų, transnacionalinių korporacijų, įvairių judėjimų.

Ankstyviausia tarptvalstybinė vyriausybinė organizacija buvo 1815 m. Vienos kongrese sukurta Pastovioji laivininkystės Reinu komisija. XIX a. susikūrė dar keliolika TVO: Tarptautinė sanitarinė konvencija (1853), Tarptautinė telegrafo sąjunga (1865), Pasaulinė pato sąjunga (1878). 1923 m. susikūrė Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpol). Pirmosios politinio pobūd˛io TVO atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, tarp jų Tautų liga (ˇeneva, 1920-1946; JAV nedalyvavo), Tarptautinė darbo organizacija (ILO - International Labour Organization). Dabar did˛iausia ir autoritetingiausia TVO yra Jungtinių Tautų Organizacija, įkurta 1945 m. ir vienyjanti 185 valstybes. Prie JTO veikia vietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

Regioninės ir specializuotos tarpvalstybinės vyriausybinės organizacijos (skliausteliuose -anglikos santrumpos, įkūrimo metai):

Arabų valstybių liga (1945);

Amerikos Valstybių organizacija (OAS, 1948, 30 valstybių)

NATO (1949);

(Britanijos) Sandrauga - D.Britanijos dominionai ir daugelis jos buvusiui kolonijų (50 valstybių, formalios sutarties nėra, vyriausybių vadovų susitikimai vyksta karta per dvejus metus);

Europos Taryba

Europos Bendrija/Sąjunga (prad˛ia datuojama 1951, 1957 m., dabartinis pavadinimas - nuo 1993 m.)

Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA, 1960: Austrija, veicarija, Skandinavijos alys)

Afrikos Vienybės organizacija (OAU, 1963, 51 valstybė)

Islamo Kongreso organizacija (OIC, 1969, vir 50 valstybių)

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (CIS, 1991, buvusios sovietinės respublikos, iskyrus Baltijos valstybes).

Yra įvairiausių TVO klasifikacijų. Da˛niausiai minimi ie tipai:

- universalios (Tautų Liga, JTO);

- tarpregioninės (Islamo konferencijos organizacija);

- (sub)regioninės (ES, Beniliuksas)

- finansinės (Tarptautinis valiutinis fondas, Pasaulinis Bankas)

- mokslinės (“Eurika”)

- techninės (Tarptautinė Telekomunikacijų Sąjunga)

- specializuotos (Tarptautinis matų ir svorių biuras)

Dabar veikia vir 400 TVO. Dauguma jų turi didelį administracinį aparatą (pav., JTO dirba apie 50 000 ˛monių) ir neretai jos įgyja autonomijaa, siekia savo specifinių tikslų, nesutampančių su jas isteigusių valstybių siekiais. Kartu nė viena TVO, iskyrus Europos Sąjungą) negali pasiekti, kad visi jų sprendimai būtų vykdomi. Nepaisoma daugybės JTO Generalinės asamblėjos rezoliucijų (pav., 1948 m. rezoliucijos dėl arabų valstybės Palestinos įkūrimo), kyla konfliktai net tarp NATO narių (pav., 1974 m. Turkija okupavo beveik pusę Kipro ir paskelbė ten “iaurės Kipro Turkų respubliką), popieriuje lieka imtai NVS priimtų sprendimų.

Tarpvalstybinių ņevyriausybinių organizacijų (TNO) 1905 m. buvo 134, dabar jų yra vir 4000. Tai - neteritoriniai savanoriki susivienyjimai, sukurti ne vyriausybių, o profesinių, religinių, privačių ir kitokių organizacijų. Seniausios TNO yra ba˛nyčios, ypač Katalikų ba˛nyčia. Tarp NTO yra politinės (Socinternas ir kitos partijų sąjungos), profesinės, sportinės (FIFA, UEFA, FIDE), religinės (Pasaulinė ba˛nyčių taryba, 1954) ir kitokios organizacijos. Jū sprendimai paprastai neturi juridinės galios ir nėra ratifikuojami. NTO veikia kaip koordinaciniai organai arba interesų, arba spaudimo grupės, siekiančios įtakoti atitinlamas VTO (ypač JTO) ir/arba atskirų alių vyriausybes. Taip veikia ˛mogaus teisių gynimo organizacijos (International Helsinki Federation, Amnesty International), ˛aliųjų Gręn Peace ir kitos.

Pasaulinėje ir atskirų alių ekonomikoje ypatingą įtaka turi transnacionalinės korporacijos (TNC, multinationals) - stambios firmos ir korporacijos, turinčios savo skyrius, bankus, gamyklas, įstaigas daugelyje pasaulio alių. TNC priskaičiuojama vir 7000, jų filialų - vir 30 000. Daugiausia TNC kapitalo investuota “pirmojo pasaulio” alyse, ypač JAV. 200 did˛iausių transnacionalinių kompanijų, kuriose u˛imta 0,3% viso pasaulio dirbančiųjų, bendras metinis pelnas siekia 7100 milijardų USD, tuo tarpu kai 80% pasaulio gyventojų gyvena alyse, kurių bendros pajamos sudaro tik 3900 milijardų dolerių; korporacija Mitsubishi yra turtingesnė u˛ Indonezijaa, turinčiaa 210 milijonų gyventojų.

Plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, kaip aktyvūs tarptautinių santykių aktoriai vis labiau reikiasi įmonės, kultur’rinės, sportinės organizacijos, universitetai, moksliniai tyrimo centrai, atskiri individai. Todėl valstybės vaidmuo visoje tarptautinių ryių sistemoje pastebimai ma˛eja, daugiau apsiribodamas politinių klausimų sprendimu, nors ir iuo at˛vilgiu valstybės, ypač neturtingesnės ir/arba ma˛esnės, da˛nai yra priverstos veikti taip, kaip to reikalauja transnacionalinės korporacijos.

Tarptautinių santykių dalyviais yra taip pat tautinio isivadavimo (da˛niausiai vadinami separatistiniais arba secesionistiniais) judėjimai. Ypatingą vietą u˛ima teroristinės organizacijos, palaikančios tarpusavyje glaud˛ius ryius. Tarp jų:

Airijos respublikonų armija (IRA, 1919);

Armėnijos ilaisvinimo slapta armija (siekianti ilaisvinti “Did˛iaajaa Armėnijaa, esančiaa Turkijos sudėtyje);

Jungtinis ˛ydų pogrindis (JAV);

Raudonosios brigados (Italija);

Raudonosios Armijos frakcija (Fraktion Rote Armę, Vokietija)

Action directe (Prancūzija)

Kovinės komunistų grupės (Belgija).

1984 m. bandyta sukurti vieninga “euroterorizmo” centraa, organizuoti bendri pasikėsinimai į NATO karininkus. Ma˛daug 60 alių veikia neofaistinės grupės. Ypač aktyviai teroristinės grupės veikia Lotynų Amerikoje ir Artimuosiose Rytuose.

Tarptautiniai santykiai

Tarptautiniai santykiai (international relations) reikia pirmiausia tarpvalstybinius santykius, ˛odis “tauta” (nation) iame derinyje yra “valstybės” sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas į politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. ir teritoriniu at˛vilgiu į globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiaalius ir dvialius.

U˛sienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas įvairiomis, pirmiausia diplomatinėmis priemonėmis. Jo principai reguliuoja valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Valstybės u˛sienio politiką sąlygoja daug faktorių. Pirmiausia tai geografinė padėtis: kaimyninės alis, iėjimas prie jūros ar jo nebuvimas. Suspausta tarp dviejų kaimynų (kaip Nepalas ar Bhutanas Himalajuose), valstybė neturi didelio pasirinkimo ir yra priversta arba orientuotis į vieną i jų, arba bandyti balansuoti. Geografijos ir u˛sienio politikos santykis ilga laiką buvo specialios politinės teorijos - geopolitikos - objektu. Nors kai kurie geopolitiniai faktoriai (pav., atstumas kaip abipusio saugumo garantija) iais laikais neteko reikmės, valstybinių sienų ilgumas, teritorijos konfigūracija, iejimas prie jūros, atstumas nuo svarbiausių ekonominių centrų, gamtiniai itekliai iki iol turi įtakos valstybių, ypač ma˛iau isivysčiusiū, u˛sienio politikai.

Didelę reikmę turi ekonominis ir karinis potencialas, neretai taip pat ideologija, religija, priklausomumas vienai ar kitai civilizacijai.

Kiekviena valstybė kaip tarptautinių santykių subjektas siekia isaugoti suverenitetą ir kartu u˛sitiktinti optimalias gyvavimo sąlygas, tarp kurių pirmoji yra saugumas. Dėl to ikyla viena i sudėtingiausių tarptautinių santykių problemų - taip vadinama saugumo dilema (security dilemma). Jos esmė yra ta, kad vienos valstybės siekimas sustiprinti savo saugumą gali būti kitos, ypač kaimyninės valstybės įvertintas kaip pavojus savo saugumui ir sukelti atsakomąją reakciją: diplomatinį ar ekonominį spaudimą, grasinimą panaudoti jėgą, ginklavimosi var˛ybas ir net “preventyvinį karą” (u˛pulti prieą, kol jis tai nepadarė pirmas). Saugumo dilemą vaizd˛iai iliustruoja ginkluotės var˛ybos tarp SSRS ir JAV, Indijos ir Pakistano santykių raida ir daug kitų pavyzd˛ių. Baltijos valstybės siekia NATO narystės, norėdamos u˛sitikrinti savo saugumą nuo Rusijos, Rusija vertina tai kaip pavojų savo saugumui ir jos pastangos sukliudyti Baltijos prisijungimui prie Vakarų karinio bloko savo ruo˛tu vertinamos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kaip hegemoninių Rusijos u˛mačių pasireikimas ir dar labiau stiprina saugumo siekimą po NATO skėčiu.

Lemiamą reikmę tarptautinių santykių vystymęsi turi veikiančių tarptautinėje sistemoje jėgų balansas. Valstybės pajėgumas priklauso nuo daugelio faktorių. Anksčiau svarbiausiu kriterijumi buvo skaitoma karinė galia, kuri u˛tikrindavo ne tik saugumą, bet ir buvo svarbi sėkmingos teritorinės ekspansijos prielaida. iuolaikiniame pasaulyje situacija pasikeitė: galingiausios armijos gali pralaimėti partizaniniame kare (JAV Vietname, Sovietų Sąjunga Afganistane), karas gali atsieti visais at˛vilgiais brangiai ir turėti vien neigiamas pasekmes (Irano-Irako karas, Irako bandymas u˛grobti Kuveitą). Dar svarbiau, kad karinės galios didinimas gali turėti bumerango efektą: mil˛inikos ir niekaip neatsiperkančios ilaidos ginkluotei (dalinai iskyrus high-tech vystymą, spartinanti technologinį progresą), iuolaikiniai brangūs ginklai ir armijos ilaikymas tampa sunkia nata ekonomikai ir gali isekinti alį. Ginkluotės var˛ybos galiausiai su˛lugdė Sovietų Sąjungos ūkį, visikai isekino nedaug resursų turinčią iaurės Korėją. Valstybės saugumą dabar daugiau nulemia ekonominis potencialas (persipynę ekonominiai ryiai su potencialiu prieu), sugebėjimas mobilizuoti resursus, diplomatija ir ypač regioninės saugumo sistemos, t.y. kariniai politiniai blokai. Viso iaurės pusrutulio vakarinės dalies saugumą dabar u˛tikrina NATO (North Atlantic Treaty Organization), įkurta 1949 m., kitose pasaulio dalyse buvo blokai SEATO (South East Asia Treaty Organization, 1954-1977, jungusi JAV, D.Britaniją, Prancūziją, Pakistaną, Filipinus, Australiją ir N.Zelandiją), CENTO (Central Treaty Organization, 1955-1979: D.Britanija, Turkija, Iranas, Pakistanas, iki 1958 m. taip pat Irakas).

Tarptautinių santykių vystymosi tendencijos

Po Sovietų Sąjungos ir jos karinio bloko (Varuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos ˛lugo taip vadinama bipolinė, arba dviainė sistema, kurią sudarė dvi susiprieinusios sistemos ir nuoalyje buvės neprisijungusių alių judėjimas (neutralios, daugiausia “trečiojo pasaulio” alys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinės dabartinės tendencijos:

1) Būdingiausias iuolaikinio pasaulio vystymosi bruo˛as yra globalizacija - nuolat didėjantis visų valstybių tarpusavio priklausomumas ir sąveika politikos, ekonomikos, kultūros sferose, pasaulinio masto integracinės tendencijos, apribojančios visųį net pačių did˛iausių valstybių suverenitetą;

2) Skaitoma, kad vyksta galios decentralizacija ir formuojasi daugiapolinis (multipolar) pasaulis; tačiau iam po˛iūriui priepastatomos kelios kitos alternatyvos -

a) bendras JAV, ES ir Japonijos dominavimas;

b) JAV - vienintelis lyderis pasaulyje;

c) bipolinės sistemos atkūrimas (JAV ir Kinija);

d) civilizacijų (Vakarų, islamo, Kinijos ir gal kitų) konfliktas.

Visi variantai dabar plačiai svarstomi, tačiau iuo metu vyrauja nuomonė, kad kol kas politiniu ir militariniu at˛vilgiais dominuoja JAV.

3) Įsigalėjo naujas branduolinio ginklo vertinimas; dar 1983 m. amerikiečiai kompiuteriu pagalba iskaičiavo, kad neivengiamas apsikeitimo branduoliniais smūgiais rezultatas būtų “branduolinė naktis (˛iema), ir tai padėjo pasiekti susitarimo dėl branduolinių ir raketinių ginklų arsenalo ma˛inimo (SALT I, SALT II).

4) Formuojasi supratimas apie visuotiną saugumą kaip svarbiausią nacionalinio saugumo garantą. Dalinai tai susieta su mil˛inika ginkluotės kaina: sukauptas karinis turtas, kurį būtų galima panaudoti civiliniams tikslams (kompiuteriai, aviacija, transportas ir pan.) vertinamas 500 milijardų USD, kariuomenėje tarnauja apie 25 milijonus ˛monių ir dar tiek dirba kariniame komplekse, kur u˛imta apie 25 proc. mokslininkų ir sunaudojama 40 proc. mokslui skiriamų lėų.

5) Kuriasi konfliktų prevencijos politiniais metodais sistema, regioniniai konfliktų stabdymo centrai. Veikia i sistema dar nelabai efektyviai ir da˛niau tarptautinėms organizacijoms tenka atlikti taikos palaikymo funkcijas (Bosnija, Kosova, Kipras, Tad˛ikistanas, Gruzija ir kt.).

6) Saugumo samprata tapo platesnė ir dabar apima ne tik karinį saugumą, bet ir gamtosaugą, siekimą įveikti ekonomines ir technologines disproporcijas, kovą prie tarptautinį terorizmą, narkomafiją. Treciojo pasaulio alys jau nuo devintojo deimtmečios prad˛ios reikalauja sukurti naują pasaulinę ekonominę tvarkaa, numatant eilę priemonių:

- anuliuoti dalį skolų, pratęsti jų grą˛inimo terminus;

- padidinti ekonominę ir techninę pagalbą;

- padėti vystyti svarbiausias ūkio akas, perduodant naujausias technologijas;

- padėti modernizuoti ˛emės ūkį;

- paalinti tarptautinės prekybos kainų ˛irkles (t.y. padidinti ˛aliavų kainą ir suma˛inti baigtosios produkcijos kainą).

“Pirmojo pasaulio” alyse auga supratimas, kad neisprendus “trečiojo pasaulio” ekonominių problemų, ne tik nebus garantuotas Vakarų saugumas, bet ir jų egzistavimas nelabai tolimoje ateityje taps problematiku: atsilikusiose alyse sparčiai didėja gyventojų skaičius, nema˛a valstybių gali sukurti savo branduolinius ginklus, nuolat didėja emigrantų srautas i pietų į iaurę. Atsiriboto nuo skurstančio “trečiojo pasaulio” darosi sunku ir pavojinga.

7) iuolaikinė karinė technologija ir politinė, ekonominė bei kultūrinė globalizacija labai suma˛ino geopolitinių faktorių reikmę. Geopolitika kaip mokslas buvo populiari XIX am˛iuje (Friedrich Ratzel, 1844-1904) ir pirmoje XX a. pusėje, dabar ji tapo archaikos mąstysenos bruo˛u, bud’dingu daugiausia senosios kartos karikiams ir politikams.

Tarptautinė teisė

Tarptautinės teisės samprata istorikai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduram˛iais pirmiausia reikė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. iuolaikinė tarptautinė teisė apibrė˛iama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai.

iuolaikinės TT pagrindas daugeliu at˛vilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, u˛fiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Pagrindiniai principai yra:

- suvereniteto gerbimas;

- atsisakymas panaudoti jėgą arba grasinti ja;

- nesikiimas į valstybių vidaus reikalus;

- tautų lygiateisikumas ir jų apsisprendimo teisė;

- valstybinių sienų neliečiamumas (pripa˛inimas);

- taikus ginčų sprendimas;

- ˛mogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripa˛inimas (1948 m. Visuotinė ˛mogaus teisių deklaracija ir kiti dokumentai);

- bendradarbiavimas tarp valstybių;

- pasaulinės bendrijos demilitarizacija;

- tarptautinių normų ir teisių vykdymas.

Iki ių principų realizacijos dar labai toli. Ne visos valstybės pasiraė ir ratifikavo pagrindinius dokumentus (pav., apie pusę valstybių nepasiraė 1966 m. socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių paktų, Kinija, Indija, Pakistanas ir kai kurios kitos alys - susitarimų dėl branduoliniu ginklų). TT yra nelabai efektyvi taip pat todėl, kad nėra mechanizmų ir procedūrų, garantuojančių JTO ir kitų tarptautinių organizacijų sprendimų vykdymaa. Galiausiai, tarptautinės normos nesudaro vieningo kodekso, apjungia prietaringus principus, pav., tautų apsisprendimo teisę ir sienų neliečiamumo, ˛mogaus teises ir nesikiimo į kitų alių vidaus reikalus principą.

Tarptautinės teisės laikymasis ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymas labai priklauso nuo vyriausybių valios ir jų galimybių nepaisyti kitų alių ir/arba pasaulinės bendrijos nuomonės. Ma˛osios alys iuo at˛vilgiu daugiau turi atsi˛velgti į sankcijų galimybę, tačiau radikalūs re˛imai (Kuba, .Korėja, diktatūros Afrikoje) da˛nai jų nepaiso. Karinės jėgos panaudojimas reikalauja sudėtingos procedūros, be to JTO neturi tam pakankamai resursų. Reikalavimai vykdyti tarptautines normas ir įsipareigojimus taikomi selektyviai, priklausomai nuo kitų, daugiausia geopolitinių faktorių, taip pat nuo konkrečios alies santykių su did˛iosiomis valstybėmis.

LITERATŪRA lietuvių kalba

Aristotelis. Politika. V.: Pradai, 1997. 389 p.

Babachinaitė G. ir kt. Lietuvos vald˛ių elito teisinės sąmonės ir savimonės ypatumai. V.: Eugrimas, 1998. 126 p.

Balcerowicz, Leszek. Socializmas, kapitalizmas, transformacija. ALK-Algarvė, 1998. 255 p.

Baranova, Jūratė. Politinė filosofija: Metod. mokymo priemonė. V/: Pradai, 1995. 98 p.

Bytamas, D., Boilas K. Demokratija. Klausimai ir atsakymai. Klaipėda: Savivaldos problemų tyrimo centras, 1997. 129 p.

Brzezinski, Zbigniew. Nebevaldomas pasaulis. Globalinė sumaitis XXI am˛iaus ivakarėse. V.: Tvermė, 1998. 239 p.

Dalis R. Demokratija ir jos kritikai. V.: Am˛ius, 1994. 526 p.

Friedman, Milton. Kapitalizmas ir laisvė. Vilnius: Mintis, 1998. 197 p.

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. V.: 1986.

Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje. K., 1993.

Gray, John. Liberalizmas. V.: Pradai, 1992. 107 p.

Hayek, Friedrich von. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I. Taisyklės ir tvarka. Naujas liberalių teisungumo bei politinės ekonomijos principų idėstymas. Vilnius: Eugrimas, 1998. 229 p.

Heilbroner, Robert. Didieji ekonomistai. Vilnius: ALK - Am˛ius, 1995.

Jungtinės Tautos. Pagrindiniai faktai. V., 1995.

Koch, Hal. Kas yra demokratija? V.: Agora, 1997. 127 p.

Lietuvos Respublikos Konstitucoja (bet koks leidimas)

Makiavelis N. Valdovas. V.: UAB Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras, 1998. 109 p.

Nisbet R. Konservatizmas. V., 1993.

Politikos būtis ir politinė sąmonė. Sudarė K.erpetis. iauliai: Ped. in-tas, 1993. 135 p.

Politikos mokslų metmenys. V., 1995.

Politologija: Dokumentai ir u˛duotys pratyboms. Sudarė L.Doveikis. K.: Litterae universitatis, 1996. xi, 244 p.

Politologijos pratybų sąsiuvinis. V.: Pradai, 1997. 147 p.

Sabine G.H., Thorson T.L. Politinių teorijų istorija. V.: Pradai, 1995. 950 p.

Studijuojantiems politologiją. Sudarė G.Vitkus. K.: viesa, 1990. 197 p.

Valstybės pagrindai. Mokomoji knyga. K.: Technologija, 1996. 1-3 dalys.

Vitkus G. Politologijos įvadas: Mokymo priemonė. V.: Leidybos centras, 1992. 272 p.

Wandycz, Piotr S. Laisvės kaina. Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduram˛ių iki dabarties. ALK - Baltos lankos, 1997. 348 p.

Williams, Alan M. Europos Bendrija. Integracijos prietaravimai. V.: Alma littera, 1996. 279 p.

Zeigler H. Politinė bendruomenė: Įvadas į politinę sistemą ir visuomenės lyginamąją analizę. K.: Littera UVM, 1993. 360 p.

ˇmogaus teisės. Ma˛umų teisės. Tarptautių dokumentų rinkinys. V., 1996. 239p.

ˇmogaus teisės. Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. V.: Mintis, 1993. 375 p.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1955
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/POLITOLOGIJOS-VADAS-PASKAIT-KO52471.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/POLITOLOGIJOS-VADAS-PASKAIT-KO52471.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/POLITOLOGIJOS-VADAS-PASKAIT-KO52471.php">POLITOLOGIJOS ĮVADAS - PASKAITŲ KONSPEKTAS</a>

POLITOLOGIJOS ĮVADAS - PASKAITŲ KONSPEKTAS

valdymas

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: