TEMA. SISTEMINIS POŽIÛRIS IR ORGANIZACIJA

TEMA. SISTEMINIS POŽIÛRIS IR ORGANIZACIJA

1.1. Bendrosios sistemø teorijos idëjos (L. Bertalanfi).

Pradžioje terminas “sistema“ buvo naudojamas nagrinëjant struktûrø klausimus, org-zacija kaip visuma sistemiškai nagrinëjama nebuvo. Biologas L.Bertalanfi tyrinëdamas gyvàjà gamtà nustatë dësningumus, kurie vyksta ir negyvuosiuose objektuose. 1937 m. jis suformulavo bendrosios sistemø teorijos idëjà. Toliau plëtoti šià teorijà sutrukdë karas ir prie jos sugrážta po karo.

5 dešimt. antroje pusëje Bertalanfi drauge su kitais (A.Rappoportu, K.Bouldingu) galutinai suformulavo ir išdëstë bendrosios sistemø teorijos filosofinius, metodologinius, taikomuosius pagrindus. Šie mokslininkai suformulavo sisteminio objekto apibûdinimà, pagr. savybes, pagr. charakteristikas. Buvo pateikta eilë klasifikavimo požiûriø ir išdëstyta analizës metodologija.

Sistema – tai t.tikrais ryšiais ir t.tikru bûdu sutvarkytø komponentø (objektø, elementø, procesø, reiškiniø ir pan.) visuma su jai bûdingomis savybëmis, kuriø neturi jà sudarantys komponentai.

(Programoje nurodyta kad reikia L.Bertalanfi idëjø bet manau, kad šitai irgi tiktø::::::)

Sudëtingiausi žmogaus santykiai yra su operacinëmis sistemomis, nes jis jas ne tik sukuria, bet ir garantuoja jø funkcionavimà. Operacinës sistemos labai ávairios: tai ir gamybos ir paslaugø tiekimo ir administracinës sistemos ir pan. Kiekvienas daiktas pasižymi t.tikromis išskirtinëmis ypatybëmis, tai bûdinga ir sistemoms.

Pirmoji sistemø ypatybë – nauja kokybë, kurià sukuria sistemos elementai, sujungti atitinkamais ryšiais. Remdamiesi šia sistemos ypatybe galima daryti tokias išvadas:

Sistema sukuria naujà kokybæ, jeigu jos elementai sujungti atitinkamais ryšiais ir patikimai funkcionuoja.

Priimtiniausia sistema, kai funkcionuoja mažiausia patikimø elementø

Efektyviausia ta sistema, kurios visi elementai veikia siekdami tikslo

Antroji sistemø ypatybë – sistemø hierarchija (kalbama apie operacines sistemas) Išanalizavus šià ypatybæ galima daryti tokias išvadas:

Yra ne tik sistemø, bet ir funkcijø hierarchija;

Sistemø, esanèiø skirtingose hierarchinëse pakopose, f-kcijos iš esmës g.b. skirtingos;

Hierarchinæ funkcijà gali atlikti atitinkamos pakopos sistema;

Sistemø hierarchijoje visai nereikalinga pakopa, kuri nesukuria naujos kokybës.

Viskas turi formà, ir turiná. Operaciniø sistemø turinys yra jos f-kcija, o forma – jos struktûra.

Treèioji sistemos ypatybë – jos struktûra. Operaciniø sistemø struktûros skiriasi nuo kitø sistemø struktûros. Kiekvienoje sudëtingoje sistemoje jos elementai atsižvelgiant á sistemai keliamus tikslus pagal áv. požymius skirstomi á grupes, posistemius. Sistemos elementø grupë, pasižyminti glaudžiais ryšiais ir skirta atlikti tai paèiai f-kcijai, vadinama sistemos posistemiu. Vieni elementai numato kokio pobûdžio reguliavimàsi reikia atlikti, o kiti já atlieka, t.y. elementai pasiskirstæ á du posistemius. Analogiški posistemiai vadinami valdanèiuoju ir valdomuoju, yra visose operacinëse sistemose. Kitaip tariant, nedidelëse org-zacijose yra vadovas ir pavaldiniai, stambiose – administracija ir pvz. gamybos padaliniai.

Išanalizavus operaciniø sistemø struktûrà galima daryti tokias išvadas:

Sistemos struktûra turi atitikti sistemos funkcijas.

Struktûroje t.b. išskirta valdanèioji ir valdomojo posistemiø struktûros.

Sistemos struktûra sudaryta iš pakopø, atitinkanèiø funkcijø hierarchijà.

Struktûroje bûtina ásivaizduoti tiesioginius (pavaldumo) ir netiesioginius (operatyvinius) ryšius tarp struktûriniø (funkciniø) pakopø ir grandžiø pakopose.

Sisteminis požiûris – pažiûra á bet koká nagrinëjamà objektà kaip sistemà. Bet kurio lygio vadovas ir eilinis žmogus turi ugdyti sisteminá màstymà ir sisteminá požiûrá kaip vienà su kitu labai susijusius ir labai reikšmingus dalykus. Vadybos teorijoje sisteminis požiûris – vienas iš trijø dažniausiai taikomø požiûriø á vadybà kaip funkcijà.

1.2. Kibernetikos mokslo vieta bendrojoje sistemø teorijoje (V. Vineris).

Kibernetikos mokslo idëjas 1948 m. savo darbe “Kibernetika arba valdymas ir ryšiai gyvûnuose ir mašinose” išdëstë N.Vineris, vëliau išëjo jo knyga “Kibernetika ir visuomenë“. Kibernetikos pagrindus galutinai suformulavo V.Ešbi knygoje “Ávadas á kibernetikà“. Buvo konstatuota, kad kibernetika yra mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dësningumus sudëtingose valdomose sistemose. Kibernetika vadinama sistemø mokslu, nes informacinës problemos nagrinëjamos sisteminiuose objektuose.

Kad kibernetinë sistemø samprata yra siauresnë sutiko ir L.Bertalanfi – jis pareiškë, jog sistemø teorija neapsiriboja fizikos, biologijos, technikos ir kitais gamtos objektais, o tyrinëja ir sudëtingas socialines, ekonomines bei gamybines sistemas. Tuo tarpu kibernetikos pradininkai daugiau tyrinëjo technines, abstrakèias informacines ir tik dalinai nesudëtingas biologines sistemas. Vëlesnio laikotarpio kibernetikos mokslo atstovai (M. Mesarovièius, R.Akofas) nesutinka su tokia nuomone ir teigia, kad kibernetika nagrinëja ávairiø sistemø bendruosius valdymo dësningumus.

Kibernetikos mokslo vieta. N.Vineris.

1948 m. Vineris, “Kibernetika arba valdymas ir ryšiai gyvûnuose ir mašinoje”. Kibernetika – mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dësningumus sudëtingose valdomose sistemose. Sistemø mokslas.

Sistemø teorijos ir kibernetikos ryšys. Rengdami apibendrinimus ir išvadas sistemø teorijos autoriai daugiausia naudojosi tyrinëjimø sudëtingose biologinëse, ekonominëse, psichologinëse sistemose rezultatais. Kibernetikos pradininkai, bent jau pradinëje stadijoje, daugiau rëmësi tyrimø techninëse, abstrakèiose informacinëse ir tik iš dalies – nesudëtingose, biologinëse sistemose duomenimis. Todël kibernetinë sistemø samprata buvo siauresnë. Tai savo vëlesniuose darbuose pabrëžë pats L. Bertalanfi. Jis pareiškë, kad sistemø teorija neapsiriboja fizikos, biologijos, technikos ir kt. gamtos objektais, ji tyrinëja t.p. socialines, ekonomines ir gamybines sistemas. Todël kibernetika, kaip valdymo teorija, besiremianti informacijos judëjimo ir grážtamo ryšio principais, yra tik bendrosios sistemø teorijos dalis, ypatingas atvejis, nagrinëjanti tik sistemas, kurios reguliuoja paèios save. Antra vertus, kibernetikos atstovai, ypaè vëlesnio laikotarpio – M. Mesarovièius, R. Akofas ir kiti nesutinka su tokia nuomone, teigdami, kad kibernetika nagrinëja ávairiausiø sistemø bendruosius valdymo dësningumus.

1.3. Bendroji sistemø klasifikacija (K. Boldingas). Klasifikuojant sistemas svarbø indëlá padarë K.Boldingas. Jisai sudarë pirmà kompleksinæ sistemø klasifikacijà išskirdamas 8 sistemø klases:

statinës sistemos – sudarytos iš nejudanèiø, “kietai” sujungtø elementø.

nesudëtingos dinaminës sistemos – jose elementai turi ribotas judëjimo trajektorijas, bet savo vietos vienas kito atžvilgiu nekeièia, pvz. laikrodžio mechanizmas.

nesudëtingos kibernetinës sistemos – jos reguliuojasi ávykus pokyèiams jø viduje arba išorëje, pvz., termostatas.

atviros, prisiderinanèios sistemos – gyvosios gamtos užuomazgos objektai : làstelë.

augmenija- áv. augalai.

gyvûnija – tai naujos kokybës sistemos, turinèios aplinkos pažinimo receptorius bei nervø sistemà.

žmogus – sistema turinti savybæ màstyti, pažinti aplinkà ir save, atsiminti praeitá ir kt.

socialinë organizacija – sistema, kurià sudaro keletas ar daug žmoniø, susietø tarpusavyje komunikaciniais ryšiais, turinèiø savo tikslus ir vaidmenis.

(V. Damašienës klasifikavimas)

Bet kurios sistemos kaip visumos sudëtinës dalys ir jas jungiantys ryšiai labai ávairûs ir skirtingi. Atsižvelgiant á tai bûtina klasifikuoti sistemas pgl t.tikrus požymius. Skiriamas toks bendriausias sistemø klasifikavimas:

Pagal sudarymà sistemos skirstomos á natûralias (susidariusios be žmogaus pagalbos, pvz. saulës sistema) ir á dirbtines (visos kitos sistemos, kurios sukurtos žmogaus)

Pagal paskirtá sistemos yra nefunkcinës ir funkcinës arba tikslinës. Nefunkcinës – tos natûralios sistemos, kuriø paskirties žmogus nesupranta. Dirbtinës sistemos paprastai yra funkcinës.

Pagal sudëtingumà sistemas galima skirti á paprastas, sudëtingas ir labai sudëtingas. Paprasta laikoma sistema sudaryta iš keliø elementø, susijusiø ribotais ryšiais, pvz. stalas. Sudëtingomis laikomos sistemos, kurios yra sudarytos iš daugelio elementø ir daugybës ryšiø, pvz. automobilis. Sistemos kuriø neámanoma išsamiai aprašyti ir iki galo suvokti, laikomos labai sudëtingomis, pvz. ámonë, šalies ekonomika, žmogaus nervø sistema.

Pagal galimybæ keistis sistemos bûna statiškos ir dinamiškos. Tokios sistemos kaip namas, jeigu atmesime joms daromà atmosferos poveiká nekinta ir laikomos statiškomis. Dinamiškose sistemose komponentai nuolat ar dažnai kinta ir jos priverstos save reguliuoti. Jø kitimas g.b. cikliškas ar necikliškas (automobiliø gamyba ir pastato statyba).

Pagal realizavimo bûdà sistemos skirstomos á abstrakèias, fizines ir operacines. Prie abstrakèiø priklauso ávairûs modeliai išreikšti matematinëmis formulëmis, grafikais ir pan. Fizinës sistemos, tai buityje naudojami daiktai, árenginiai, statiniai ir pan. Operacinës sistemos reikalingos gaminant sudëtingus daiktus, sprendžiant problemas, kuriø metu reikia atlikti daug operacijø ir reikia, kad sutartinai dirbtø daug žmoniø. Tai áv. ámonës, org-zacijos ir t.t. Tokios sistemos nei abstrakèios nei fizinës, bet realiai egzistuoja ir suvokiamos tik jas analizuojant ir aprašant. Jos vadinamos ir operacinëmis sistemomis ir organizacinëmis sistemomis ir socialinëmis sistemomis ir t.t.

Pagal ryšá su aplinka visas sistemas reikëtø laikyti atviromis, nes jas veikia išorinë aplinka, nors jos poveikio daugeliui sistemø mes nesuvokiame. Bet yra sistemø, kurioms bûdingas reguliavimasis ir kurios linkusios atsiriboti nuo aplinkos. Tokias sistemas vadina iš dalies atviromis (pvz. operacinës sistemos). Visatoje egzistuojanèias natûralias sistemas, kuriø ryšys su aplinka mums neaiškus vadinama uždaromis.

Pagal ryšiø tarp elementø pobûdá sistemos yra determinuotos ir tikimybiø. Determinuotose sistemose visi elementai žinomi, ryšiai tarp jø aiškûs, pasikeitimai nuspëjami – pvz. automobilis. Tikimybiø sistemose jas sudarantys elementai ir ryšiai turi tikimybiná pobûdá – jø skaièius kinta, o ryšiø pobûdis dažnai g.b. tik nuspëjamas, pvz. ámonë.

Pagal ryšiø tarp elementø prigimtá sistemos yra fizinës (namas), biologinës (žmogus, augalas), informacinës (ámonë). Biologinëms ir informacinëms bûdinga reguliavimosi bûtinybë.

Žmogus pats yra sudëtinga sistema ir t.p. kuria kitas sudëtingas sistemas, vienose iš jø jis gyvena – šeima, kitose – dirba ir dirbdamas kuria dar kitas dirbtines sistemas, pvz. baldus arba teikia paslaugas. Taigi, sudëtingiausi yra žmogaus santykiai su operacinëmis sistemomis, nes jis jas sukuria ir privalo garantuoti jø funkcionavimà.

1.4. Sisteminë analizë ir jos esmë.

Analizuojant koká nors objektà sisteminës analizës logika yra tokia:

Išsiaiškinti kokiai klasei, grupei, ir t.t. priklauso sistema.

Nustatyti kokias funkcijas sistema atlieka, kokie sistemos tikslai.

Nustatyti sistemos struktûrà, t.y. sudëtines dalis, jø kompozicijà bei tarpusavio ryšius.

Išanalizuoti kiekvienà elementà (posistemæ).

Išsiaiškinti sistemos ryšius su aplinka, nustatyti aplinkos charakteristikas.

Apibrëžti, charakterizuoti sistemoje vykstanèius procesus.

Išanalizuoti valdymo posistemes bei valdymo procesus (teigiama, kad šios analizës logika analogiška visos sistemos analizës logikai).

Sisteminei analizei g.b. naudojami skirtingi metodai: statistiniai, empiriniai, matematiniai, grafiniai..

Sisteminë analizë reiškia, kad pasirinktas objektas nagrinëjamas kaip sistema.

Sisteminës analizës ašimi laikomas sistemø struktûrø nagrinëjimas. Nežinant sistemos struktûros, kitø jos parametrø (pvz. procesø) sistemos nagrinëjimas neturi prasmës.

Sistemos esmë – elementø ir jø grupiø jungimasis á vieningà visumà vienodo pobûdžio ryšiais. Kai vienaip ar kitaip sukomponuoti elementai susijungia tokiais ryšiais susiformuoja sistemos struktûra.

Kompleksiškai analizuojant struktûras reikia nagrinëti ir posistemiø ryšius. Analizuojant ryšius reikia nustatyti:

Ryšiø turiná. Turinio požiûriu ryšius apibûdina substancija, kuri juda ryšiø kanalais tarp sistemos elementø. Jie g.b. daiktiniai, energetiniai ir informaciniai.

Ryšiø pobûdá. Pagal pobûdá ryšiai skiriami á tiesioginius, grážtamuosius ir neutralius. Tiesioginiai – tai medžiagos informacijos ar energijos perdavimas iš vieno elemento á kità; Grážtamieji – tai tiesioginiø ryšiø keliu gautos ir perdirbtos arba ávertintos substancijos gràžinimas; Neutralûs – tai kai perduota iš elemento á elementà substancija neturi jokios átakos sistemos funkcionavimui.

1.5. Sistema ir elementas, sistemas sudaranèiø elementø rûšys.

Sistema vadinamas objektas, kurá sudaro mažiausiai du, o praktikoje, kaip taisyklë, žymiai daugiau sudëtiniø elementø, tarpusavyje susietø vienodo pobûdžio ryšiais.

Elementas – tai pirminë sudëtinë dalis, grandis, iš kuriø sudaryta sistema. Turinio požiûriu nagrinëjami du elementø tipai:

materialûs (medžiaginiai) elementai – analizuojamos sistemos yra konkretûs materialûs objektai.

žinios apie materialiø elementø bûsenà – analizuojami reiškiniai, problemos. Iš tø paèiø elementø vienu ar kitu atveju, jungiant vienaip ar kitaip, gali susidaryti vienokia ar kitokia sistema. Elementø jungimo á sistemà principai vadinami sisteminimo kriterijumi. Tas pats elementas vienu metu g.b. keleto sistemø sudëtine dalimi.

Kokybiniu požiûriu sistema visada yra aukštesnës kokybës objektas nei atskiras á jà áeinantis elementas.

Kiekybiniu požiûriu, sistemos funkcionavimo rezultatai visada yra didesni nei visø, jà sudaranèiø, elementø funkcionavimo rezultatø suma.

Faktiškai kiekviena sistema yra kitos, didesnës sistemos sudëtinë dalis. Iš kitos pusës, kiekvienà sistemà, áeinanèià á didesnæ sistemà, sudaro mažesnës, sàlyginai autonominës sistemos, kurios yra vad. posistemëmis. Taip susidaro sistemø hierarchija.

1.6. Sistemø klasës pgl jas sudaranèiø elementø bei jø ryšiø turiná, pgl bendràsias sistemø savybes.

Teigiama, kad klasifikuoti sistemas prasmingiausia 2 aspektais:

Pagal sistemà sudaranèiø elementø ir ryšiø tarp jø turiná bei savybes.

Šiuo aspektu yra skiriamos trys sistemø klasës:

Fizinës (mechaninës) sistemos – tai negyvojo pasaulio sistemos, jas sudaro mechaniniai ar kitokie fizikiniai elementai, kuriuos jungia negyvo pobûdžio ryšiai (gravitaciniai, mechaniniai).

Biologinës sistemos – tai gyvoji gamta. Šioje klasëje skiriamos dvi grupës – augmenija ir gyvûnija. Taèiau jas abi sudaro biologiniai elementai, kuriuos jungia biologinio pobûdžio ryšiai. Išskirtinë biologinio tipo sistema yra žmogus.

Socialinës sistemos – tai žmoniø sistemos. Jø ávairovë didelë, jos gali jungti atskirus žmones, žmoniø grupes ir pan.

Pagal visos sistemos bendràsias savybes.

Šiuo aspektu sistemos skiriamos á keletà dualiniø klasiø, kuriø kiekviena dalijasi á dvi, viena kitai alternatyvias grupes. Skiriamos tokios pagr. klasës:

Mažosios ir didžiosios sistemos. Mažosiose – elementø kiekis yra suskaièiuojamas elementariais metodais. Didžiosios – tos, kuriose elementø skaièius praktiškai nesuskaièiuojamas, faktiškai elementø kiekis èia siekia begalybæ.

Paprastos ir sudëtingos sistemos. Paprastø sistemø charakteristikas galima lengvai nustatyti, tuo tarpu sudëtingø sistemø funkcionavimo dësningumus ir charakteristikas ámanoma nustatyti tik pasitelkus áv. specialistø pastangas bei naudojant áv. mokslinius metodus.

Statinës ir dinaminës sistemos. Statinëse sistemose nevyksta jokie procesai. (Taèiau jeigu tokia sistema pati juda erdvëje tai nereiškia, kad ji yra dinaminë, svarbu, kad jokie procesai nevyksta paèioje sistemoje). Dinaminëmis sistemomis yra laikomos tos sistemos, kuriose vyksta vidiniai procesai. Taèiau reikia prisiminti, kad t.tikru momentu dinaminë sistema gali laikinai bûti statinëje bûsenoje.

Uždaros ir atviros sistemos. Uždaros sistemos neturi jokiø ryšiø nei su kitomis sistemomis nei su jas supanèia aplinka. Atvirkšèiai – atviros sistemos su aplinka sàveikauja, yra susietos ávairiais ryšiais.

Nevaldomos ir valdomos sistemos. Valdomos sistemos yra tokios, kuriose yra bent vienas elementas ar posistemë, reguliuojanti kitø posistemiø funkcionavimà turimos informacijos apie jas (t.y. kitas posistemes) pagrindu. Nevaldomos sistemos yra priešingo tipo.

Tikslingos ir betikslës sistemos. Betikslës sistemos yra tokios, kurios egzistuoja nesiekdamos kokiø nors konkreèiø tikslø, funkcionavimo rezultatø. Ir atvirkšèiai – tos sistemos, kurios funkcionuoja tam, kad pasiekti užprogramuotus rezultatus yra laikomos tikslingomis sistemomis. Tikslingos sistemos yra neatskiriamos nuo valdomø sistemø.

Bendroji sistemø teorija nagrinëja didžiàsias, sudëtingas, dinamines, atviras, valdomas, tikslingas sistemas. Tokios sistemos pasižymi kai kuriomis bendromis savybëmis. Skiriamos tokios savybës kaip:

Vientisumas - sistemà sudarantys elementai sudaro vieningà visumà.

Dalumas – sistemà galima sàlyginai padalinti á posistemes.

Unikalumas – sistemos skiriasi viena nuo kitos.

Izoliavimasis – sistema t.tikru metu gali izoliuotis nuo aplinkos ir funkcionuoti kaip uždara sistema.

Neapibrëžtumas – negalima vienu metu užfiksuoti visø sistemos savybiø.

Identifikavimas – kiekvienà sistemos elementà galima išskirti bei nustatyti jo savybes.

Ávairumas – patys sistemoje esantys elementai ir jø elgsena yra skirtingi.

1.7. Sistemø struktûrø tipai: hierarchinë, daugiaryšë ir mišri, jø ypatybës.

Sistemos struktûra susiformuoja, kai vienaip ar kitaip sukomponuoti elementai ar jø grupës susijungia ar sujungiami á vieningà visumà vienodo pobûdžio ryšiais. Struktûrø esmë – vienø elementø pavaldumas kitiems. Skiriamos trys struktûrø klasës: hierarchinës, daugiaryšës ir mišrios struktûros.

Hierarchinë struktûra yra tokia, kuri atitinka tokius reikalavimus:

Sistemoje t.b. nors viena valdanti ir nors viena pavaldi posistemë;

Kiekviena posistemë yra arba valdanti arba pavaldi, arba vienu metu ir ta ir ta;

Kiekviena pavaldi posistemë turi ryšá tik su viena valdanèiàja posisteme.

Tokia hierarchinë struktûra, kurioje bent viena posistemë tuo paèiu metu yra ir pavaldi, ir valdanti, yra vadinama daugiapakope struktûra.

Daugiaryšë struktûra. Tokioje struktûroje kiekv. elementas turi ryšius su visais kitais elementais. Ji turi atitikti šiuos reikalavimus:

Sistemoje yra nors viena posistemë, kuri yra nei valdanti, nei pavaldi.

Sistemoje nëra posistemës, kuri bûtø tiktai valdanti.

Sistemoje nëra posistemës, kuri bûtø tik pavaldi.

Kiekviena pavaldi posistemë yra valdoma mažiausiai dviejø valdanèiø posistemiø.

Mišri struktûra yra hierarchinës ir daugiaryšës struktûrø junginys.

Kompleksiškai analizuojant struktûras reikia nagrinëti elementø ir posistemiø ryšius. Analizuojant ryšius reikia nustatyti:

Ryšiø turiná. Turinio požiûriu ryšius apibûdina substancija, kuri juda ryšiø kanalais tarp sistemos elementø. Jie gali bûti daiktiniai, energetiniai ir informaciniai.

Ryšiø pobûdá. Pagal pobûdá ryšiai skiriami á tiesioginius, grážtamuosius ir neutralius. Tiesioginiai – tai medžiagos, informacijos ar energijos perdavimas iš vieno elemento á kità; Grážtamieji – tai tiesioginiø ryšiø keliu gautos ir perdirbtos arba ávertintos substancijos gràžinimas; Neutralûs – tai kai perduota iš elemento á elementà substancija neturi jokios átakos sistemos funkcionavimui.

1.8. Pagrindinës sistemø charakteristikos – funkcinë, morfologinë, procesualinë, jø esmë.

Nagrinëjant kiekvienà esamà sistemà arba projektuojant naujà sistemà, kokiai klasei ar grupei ji bepriklausytø, bûtina nustatyti ar suprojektuoti tris jos pagr. charakteristikas: funkcinæ, morfologinæ ir procesualinæ.

Funkcinë charakteristika rodo, kà sistema daro, kokià veiklà, kokias f-kcijas ji vykdo. Yra nagrinëjamos tokios sistemø f-kcijos kitø sistemø atžvilgiu:

Sistema egzistuoja be átakos kitoms sistemoms.

Sistema yra kitø sistemø gyvavimo terpë.

Sistema aptarnauja aukštesnio lygio sistemà.

Sistema reguliuoja kitø sistemø funkcionavimà

Sistema pertvarko kitas sistemas bei supanèià aplinkà.

Pgl tai, koks yra sistemø vykdomø f-kcijø turinys yra skiriama daug áv. sistemø. Faktiškai sistemos f-kcijø turiná apibrëžia sistemos priklausomybë kuriai nors sistemø klasei ar grupei, pvz., biologinës sistemos atlieka biologines f-kcijas, gamybinës- gamybines f-kcijas ir pan. Galima skirti vienfunkcines sistemas – jos vykdo vienà f-kcijà, ir daugiafunkcines sistemas – jos atlieka keletà f-kcijø.

Morfologinë charakteristika apibûdina sistemos sandarà. Tam, kad nustatyti morfologinæ charakt. reikia apibûdinti sistemos sudëtinius elementus. Vertinama elementø panašumas vienø á kitus ir substancija, iš kurios elementai yra sudaryti. Pagal elementø panašumà skiriamos:

Homogeninës sistemos yra sudarytos iš vienodø elementø

Heterogeninës sistemos yra sudarytos iš visø skirtingø elementø.

Mišrios sandaros sistema yra sudaryta iš dalies vienodø ir dalies skirtingø elementø.

Substancijos požiûriu elementai bûna sudaryti iš negyvosios gamtos, gyvosios gamtos medžiagø – tokie elementai vadinami daiktiniais elementais. Dar bûna energetiniai elementai – tai sistemoje esanti energija, bei informaciniai elementai – tai sistemoje susikaupusi informacija.

Nagrinëjant sistemos morfologijà reikia nustatyti elementø kompozicijà. Kompozicija- tai elementø jungimas á posistemes ir jø išdëstymas viena kitos atžvilgiu. Skirtingai sujungus elementus á posistemes ir skirtingai išdëstant posistemes iš tø paèiø elementø sudaromos skirtingos sistemos.

Procesualinë charakteristika apibûdina procesus, vykstanèius sistemoje, jeigu sistema yra dinaminë (nes jei sistema statinë, tai joje joks judëjimas nevyksta). Apibûdinant procesus bûtina:

Nustatyti sistemoje vykstanèiø procesø turiná ir pobûdá (sistemoje gali vykti ir visø trijø tipø, t.y. medžiaginiai, informaciniai ir energetiniai procesai vienu metu arba ávairios šiø tipø kombinacijos).

Nustatyti sàlyginai autonomiškus procesus.

Išanalizuoti kiekvienà sàlyginai autonomiškà procesà, nustatant jame dalyvaujanèius sistemos elementus, atskiras proceso eigos dalis, t.y. operacijas, judanèios substancijos turiná ir sudëtá.

Kitaip sakant, procesà charakterizuoja tokie parametrai:

kokia substancija juda vykstant procesui (proceso turinys).

kokia tvarka juda substancija, kas ir kada vyksta (proceso eiga ir operacijos).

kas vykdo atskiras procedûras (proceso dalyviai).

Manoma, kad vadybos moksle svarbiausia nagrinëti informacinius procesus, todël valdomose sistemose kaip sudëtinë procesualinës charakteristikos dalis gana plaèiai analizuojama jø informacinë charakteristika.

1.9. Valdymo bûdai proceso organizavimo požiûriu: programinis, adaptyvinis, mišrus, jø privalumai ir trûkumai.

Valdymo proceso organizavimo požiûriu sistemos bûna programinës, adaptyvinës ir mišrios.

Programinis valdymas yra tada, kai valdymo procesas vyksta pgl numatytà programà. Reguliatorius (valdanèioji posistemë), gavæs infor apie nukrypimà nuo programos, “pataiso” funkcionalo (valdomosios posistemës) veiksmus.

Adaptyvinis valdymas – sistemos funkcionavimo prisitaikymas prie išoriniø sàlygø. Reguliatorius seka išorës situacijà ir, kai ji keièiasi, atitinkamai keièia funkcionalo veiksmus. Grynas adaptyvinis valdymas nëra labai geras, kadangi “aklas” sekimas išorës sàlygomis g.b. nenaudingas ir netgi pražûtingas sistemai.

Mišrus valdymas- tai programinio ir adaptyvinio valdymo derinimas. Jis yra optimaliausias valdant sudëtingas sistemas. Mišrus valdymas bûna kai sistemos funkcionavimas programuojamas ir valdymo procesas vyksta pgl programà, tuo paèiu metu sekama išorinë aplinka ir, esant reikalui, programa koreguojama bei tolesnis valdymas vykdomas pagal pakoreguotà programà.

1.10. Sëkmingo valdymo sàlygos.

Sëkmingas valdymas galimas tik tokioje sistemoje kuri atitinka šias sàlygas:

Sistema disponuoja informacija apie save ir savyje vykstanèius procesus.

Sistema disponuoja informacija apie išorës aplinkà ir joje vykstanèius procesus.

Sistema analizuoja, pažásta tà informacijà ir sugeba ja naudotis.

Tokiu bûdu aišku, tam, kad sëkmingai valdyti sistemà reikia rinkti bei analizuoti informacijà. Metodologiniu požiûriu informaciniø procesø analizë panaši á kitø procesø analizæ: reikia nustatyti procesø sudëtá (t.y. sudaryti sàrašà), o analizuojant kiekvienà procesà atskirai reikia išsiaiškinti proceso dalyvius, judanèios informacijos turiná ir operacijas.

Kai sudëtingos valdomos sistemos pasiekia tam tikrà informacinio išsivystymo lygá, jos ágauna savybæ analizuodamos informacijà atkurti savo ir supanèios aplinkos vaizdà, susidaryti vaizdo informacinius modelius (tokia savybë vadinama tezaurus). Praktiškai tezaurus yra naudinga sistemoje sukaupta informacija apie save ir išorinæ aplinkà, tam tikras informacinis resursas, ágalinantis pažinti ir ávertinti situacijà ir taip valdyti save. Kuo didesnis sistemos tezaurus – tuo geresnës jos galimybës sëkmingai valdyti savo funkcionavimà.

Informacija apie vidinæ ir išorinæ aplinkà kartu su jau anksèiau sukaupta infor padeda sistemà valdyti taip, kad bûtø užtikrintas jos stabilumas, kad ji išliktø toje pat funkcionavimo bûsenoje kai jos kokybinës ir kiekybinës charakteristikos nekinta. Informacijà galima panaudoti ir tam, kad jà išanalizavus gauti naujà infor, kuri parodytø kaip sistema turëtø keistis, kad jos efektyvumas didëtø. Sistema, kurioje vyksta toks informacijos generavimas bei valdymas naudojantis generuotà informacijà yra vystymosi bûsenoje, kuomet jos kokybinës charakteristikos kinta.

1.11. Valdymo sistemø struktûrø tipai: linijinë, funkcinë, linijinë funkcinë, jø privalumai ir trûkumai, taikymo ypatumai.

Sistemø teorija, nagrinëdama org-zacijos valdymo sistemos org-zacinæ sandarà jà sutapatina su struktûros nagrinëjimu, iškart nagrinëdama ir elementø sudëtá ir ryšius tarp jø. Todël org-zacinës sandaros apibûdinimas – tai org-zacinës valdymo struktûros apibûdinimas.

Org-zacinë valdymo struktûra (padaliniø sudëtis, jø kompozicija ir ryšiai tarp jø) formuojasi vykstant valdymo darbo pasidalijimo procesui. Yra nagrinëjami trys klasikiniai valdymo struktûrø tipai, kuriø esmæ apibûdina ryšiø, egzistuojanèiø tarp padaliniø ar darbuotojø, pobûdis.

Linijinëje struktûroje kiekvienam padaliniui vadovauja vienas vadovas, atliekantis visas jo valdymo f-kcijas. Padalinio nariai pavaldûs tik šiam vadovui ir todël nurodymai vykdytojui iš vadovo ir vykdytojo ataskaitos vadovui vyksta viena linija. Linijinës struktûros teigiamas bruožas yra tas, kad pavaldiniai gauna aiškius, vienareikšmius nurodymus, o t.p. yra užtikrinamas vadovavimo vieningumas per visus hierarchinius lygius. Šios struktûros vienas iš didžiausiø trûkumø yra tas, kad vadovas t.b. kompetentingas visose veiklos srityse – o tai didelëse ir sudëtingose org-zacijose nelabai ámanoma.

Funkcinëje struktûroje pagrindinis vadovas vadovauja funkciniams vadovams, kuriø kiekvienas vadovauja vykdytojams pgl savo kompetencijos ribas. Vykdytojai gauna nurodymus iš keliø funkciniø vadovø ir atsiskaito irgi keletui vadovø. Šios struktûros privalumas yra tas, kad funkciniai vadovai savo srityje yra kompetentingi specialista ir jø sprendimai yra geri. Šio tipo trûkumas yra tas, kad nebelieka to vadovavimo vieningumo, kuris pasireiškia linijinëje struktûroje, vykdytojai gaudami skirtingus nurodymus iš skirtingø vadovø ne visada gali juos integruotai ágyvendinti. Tai mažina valdymo efektyvumà.

Linijinë-funkcinë struktûra- tai jungtinis linijinës ir funkcinës struktûrø variantas. Jo esmë tokia: priimant sprendimus naudojami funkcinio valdymo pranašumai (t.y. funkciniø vadovø kompetencija), o organizuojant sprendimø realizavimà naudojami linijinio valdymo pranašumai. Pagr. vadovas konsultuojasi su funkciniais vadovais ir priimdamas sprendimus ávertina jø nuomonæ. Taèiau nurodymai perduodami ir ataskaitos dël sprendimø ágyvendinimo priimamos jau linijiniu principu. Funkciniai vadovai vykdytojams tik pataria, bet nenurodinëja. Linijinë-funkcinë struktûra tokiu bûdu netenka trûkumø bûdingø šioms struktûroms atskirai. Pvz., jei vadovas neturi reikiamø žiniø kurioje nors srityje jis pasitelkia pagalbon funkciniø vadovø kompetencijà, taèiau iš kitos pusës nurodymus vykdyti sprendimus duodant vienam, o ne keletui žmoniø išnyksta grynai funkciniam tipui bûdinga painiava ir pan. Visos valdymo struktûros yra hierarchinës, valdymas vyksta keliuose lygiuose, kiekviename lygyje priimami sprendimai.

Šiais laikais populiariausios valdymo struktûros yra linijinës-funkcinës. Linijinis-funkcinis valdymas dažnai naudojamas tokiais atvejais:

Valdyti atskirus gamybos ciklo etapus.

Valdyti org-zacijos dalis, kurios yra skirtingose teritorijose.

Valdyti atskirø produktø gamybos procesus.

Valdyti skirtingas produktø pardavimo sistemas.

Valdymo sistemos socialinæ sandarà apsprendžia joje dirbanèiø žmoniø grupës bei atskiri, á grupes neáeinantys, darbuotojai. Tokiø grupiø sudëtá apsprendžia org-zacinë struktûra, kadangi formalios grupës susidaro kaip struktûriniai valdymo sistemos padaliniai.

Valdymo sistemoje darbo turinio požiûriu dirba trijø tipø darbuotojai – vadovai, specialistai, techniniai vykdytojai. Vadovai skiriami pgl atliekamo darbo turiná ir pgl valdymo lygius, kuriems jie vadovauja.

Pagal darbo turiná skiriami funkciniai ir linijiniai vadovai. Funkciniai vadovauja funkciniams struktûros padaliniams ir padeda pagrindiniam vadovui priimti sprendimus, o linijiniai – vadovauja linijiniams padaliniams ir organizuoja sprendimø realizavimà. Todël funkciniai vadovai t.b. geri savo srities specialistai ir analitikai, o linijiniai vadovai t.b. gerais organizatoriais.

Pagal valdymo lygius skiriami aukštutinio (org-zacijos vadovai), vidurinio (stambiø jungtiniø linijiniø ir funkciniø padaliniø vadovai) ir žemutinio (vadovauja tiesiogiai darbuotojams) lygio vadovai.