CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

TEMA. SISTEMINIS POˇIŪRIS IR ORGANIZACIJA

valdymas

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

TEMA. SISTEMINIS POˇIŪRIS IR ORGANIZACIJA

1.1. Bendrosios sistemų teorijos idėjos (L. Bertalanfi).

Prad˛ioje terminas “sistema“ buvo naudojamas nagrinėjant struktūrų klausimus, org-zacija kaip visuma sistemikai nagrinėjama nebuvo. Biologas L.Bertalanfi tyrinėdamas gyvąją gamtą nustatė dėsningumus, kurie vyksta ir negyvuosiuose objektuose. 1937 m. jis suformulavo bendrosios sistemų teorijos idėją. Toliau plėtoti ią teoriją sutrukdė karas ir prie jos sugrį˛ta po karo.

5 deimt. antroje pusėje Bertalanfi drauge su kitais (A.Rappoportu, K.Bouldingu) galutinai suformulavo ir idėstė bendrosios sistemų teorijos filosofinius, metodologinius, taikomuosius pagrindus. ie mokslininkai suformulavo sisteminio objekto apibūdinimą, pagr. savybes, pagr. charakteristikas. Buvo pateikta eilė klasifikavimo po˛iūrių ir idėstyta analizės metodologija.

Sistema – tai t.tikrais ryiais ir t.tikru būdu sutvarkytų komponentų (objektų, elementų, procesų, reikinių ir pan.) visuma su jai būdingomis savybėmis, kurių neturi ją sudarantys komponentai.

(Programoje nurodyta kad reikia L.Bertalanfi idėjų bet manau, kad itai irgi tiktų::::::)

Sudėtingiausi ˛mogaus santykiai yra su operacinėmis sistemomis, nes jis jas ne tik sukuria, bet ir garantuoja jų funkcionavimą. Operacinės sistemos labai įvairios: tai ir gamybos ir paslaugų tiekimo ir administracinės sistemos ir pan. Kiekvienas daiktas pasi˛ymi t.tikromis iskirtinėmis ypatybėmis, tai būdinga ir sistemoms.

Pirmoji sistemų ypatybė – nauja kokybė, kurią sukuria sistemos elementai, sujungti atitinkamais ryiais. Remdamiesi ia sistemos ypatybe galima daryti tokias ivadas:

Sistema sukuria naują kokybę, jeigu jos elementai sujungti atitinkamais ryiais ir patikimai funkcionuoja.

Priimtiniausia sistema, kai funkcionuoja ma˛iausia patikimų elementų

Efektyviausia ta sistema, kurios visi elementai veikia siekdami tikslo

Antroji sistemų ypatybė – sistemų hierarchija (kalbama apie operacines sistemas) Ianalizavus ią ypatybę galima daryti tokias ivadas:

Yra ne tik sistemų, bet ir funkcijų hierarchija;

Sistemų, esančių skirtingose hierarchinėse pakopose, f-kcijos i esmės g.b. skirtingos;

Hierarchinę funkciją gali atlikti atitinkamos pakopos sistema;

Sistemų hierarchijoje visai nereikalinga pakopa, kuri nesukuria naujos kokybės.

Viskas turi formą, ir turinį. Operacinių sistemų turinys yra jos f-kcija, o forma – jos struktūra.

Trečioji sistemos ypatybė – jos struktūra. Operacinių sistemų struktūros skiriasi nuo kitų sistemų struktūros. Kiekvienoje sudėtingoje sistemoje jos elementai atsi˛velgiant į sistemai keliamus tikslus pagal įv. po˛ymius skirstomi į grupes, posistemius. Sistemos elementų grupė, pasi˛yminti glaud˛iais ryiais ir skirta atlikti tai pačiai f-kcijai, vadinama sistemos posistemiu. Vieni elementai numato kokio pobūd˛io reguliavimąsi reikia atlikti, o kiti jį atlieka, t.y. elementai pasiskirstę į du posistemius. Analogiki posistemiai vadinami valdančiuoju ir valdomuoju, yra visose operacinėse sistemose. Kitaip tariant, nedidelėse org-zacijose yra vadovas ir pavaldiniai, stambiose – administracija ir pvz. gamybos padaliniai.

Ianalizavus operacinių sistemų struktūrą galima daryti tokias ivadas:

Sistemos struktūra turi atitikti sistemos funkcijas.

Struktūroje t.b. iskirta valdančioji ir valdomojo posistemių struktūros.

Sistemos struktūra sudaryta i pakopų, atitinkančių funkcijų hierarchiją.

Struktūroje būtina įsivaizduoti tiesioginius (pavaldumo) ir netiesioginius (operatyvinius) ryius tarp struktūrinių (funkcinių) pakopų ir grand˛ių pakopose.

Sisteminis po˛iūris – pa˛iūra į bet kokį nagrinėjamą objektą kaip sistemą. Bet kurio lygio vadovas ir eilinis ˛mogus turi ugdyti sisteminį mąstymą ir sisteminį po˛iūrį kaip vieną su kitu labai susijusius ir labai reikmingus dalykus. Vadybos teorijoje sisteminis po˛iūris – vienas i trijų da˛niausiai taikomų po˛iūrių į vadybą kaip funkciją.

1.2. Kibernetikos mokslo vieta bendrojoje sistemų teorijoje (V. Vineris).

Kibernetikos mokslo idėjas 1948 m. savo darbe “Kibernetika arba valdymas ir ryiai gyvūnuose ir mainose” idėstė N.Vineris, vėliau iėjo jo knyga “Kibernetika ir visuomenė“. Kibernetikos pagrindus galutinai suformulavo V.Ebi knygoje “Įvadas į kibernetiką“. Buvo konstatuota, kad kibernetika yra mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dėsningumus sudėtingose valdomose sistemose. Kibernetika vadinama sistemų mokslu, nes informacinės problemos nagrinėjamos sisteminiuose objektuose.

Kad kibernetinė sistemų samprata yra siauresnė sutiko ir L.Bertalanfi – jis pareikė, jog sistemų teorija neapsiriboja fizikos, biologijos, technikos ir kitais gamtos objektais, o tyrinėja ir sudėtingas socialines, ekonomines bei gamybines sistemas. Tuo tarpu kibernetikos pradininkai daugiau tyrinėjo technines, abstrakčias informacines ir tik dalinai nesudėtingas biologines sistemas. Vėlesnio laikotarpio kibernetikos mokslo atstovai (M. Mesarovičius, R.Akofas) nesutinka su tokia nuomone ir teigia, kad kibernetika nagrinėja įvairių sistemų bendruosius valdymo dėsningumus.

Kibernetikos mokslo vieta. N.Vineris.

1948 m. Vineris, “Kibernetika arba valdymas ir ryiai gyvūnuose ir mainoje”. Kibernetika – mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dėsningumus sudėtingose valdomose sistemose. Sistemų mokslas.

Sistemų teorijos ir kibernetikos ryys. Rengdami apibendrinimus ir ivadas sistemų teorijos autoriai daugiausia naudojosi tyrinėjimų sudėtingose biologinėse, ekonominėse, psichologinėse sistemose rezultatais. Kibernetikos pradininkai, bent jau pradinėje stadijoje, daugiau rėmėsi tyrimų techninėse, abstrakčiose informacinėse ir tik i dalies – nesudėtingose, biologinėse sistemose duomenimis. Todėl kibernetinė sistemų samprata buvo siauresnė. Tai savo vėlesniuose darbuose pabrė˛ė pats L. Bertalanfi. Jis pareikė, kad sistemų teorija neapsiriboja fizikos, biologijos, technikos ir kt. gamtos objektais, ji tyrinėja t.p. socialines, ekonomines ir gamybines sistemas. Todėl kibernetika, kaip valdymo teorija, besiremianti informacijos judėjimo ir grį˛tamo ryio principais, yra tik bendrosios sistemų teorijos dalis, ypatingas atvejis, nagrinėjanti tik sistemas, kurios reguliuoja pačios save. Antra vertus, kibernetikos atstovai, ypač vėlesnio laikotarpio – M. Mesarovičius, R. Akofas ir kiti nesutinka su tokia nuomone, teigdami, kad kibernetika nagrinėja įvairiausių sistemų bendruosius valdymo dėsningumus.

1.3. Bendroji sistemų klasifikacija (K. Boldingas). Klasifikuojant sistemas svarbų indėlį padarė K.Boldingas. Jisai sudarė pirmą kompleksinę sistemų klasifikaciją iskirdamas 8 sistemų klases:

statinės sistemos – sudarytos i nejudančių, “kietai” sujungtų elementų.

nesudėtingos dinaminės sistemos – jose elementai turi ribotas judėjimo trajektorijas, bet savo vietos vienas kito at˛vilgiu nekeičia, pvz. laikrod˛io mechanizmas.

nesudėtingos kibernetinės sistemos – jos reguliuojasi įvykus pokyčiams jų viduje arba iorėje, pvz., termostatas.

atviros, prisiderinančios sistemos – gyvosios gamtos u˛uomazgos objektai : ląstelė.

augmenija- įv. augalai.

gyvūnija – tai naujos kokybės sistemos, turinčios aplinkos pa˛inimo receptorius bei nervų sistemą.

˛mogus – sistema turinti savybę mąstyti, pa˛inti aplinką ir save, atsiminti praeitį ir kt.

socialinė organizacija – sistema, kurią sudaro keletas ar daug ˛monių, susietų tarpusavyje komunikaciniais ryiais, turinčių savo tikslus ir vaidmenis.

(V. Damaienės klasifikavimas)

Bet kurios sistemos kaip visumos sudėtinės dalys ir jas jungiantys ryiai labai įvairūs ir skirtingi. Atsi˛velgiant į tai būtina klasifikuoti sistemas pgl t.tikrus po˛ymius. Skiriamas toks bendriausias sistemų klasifikavimas:

Pagal sudarymą sistemos skirstomos į natūralias (susidariusios be ˛mogaus pagalbos, pvz. saulės sistema) ir į dirbtines (visos kitos sistemos, kurios sukurtos ˛mogaus)

Pagal paskirtį sistemos yra nefunkcinės ir funkcinės arba tikslinės. Nefunkcinės – tos natūralios sistemos, kurių paskirties ˛mogus nesupranta. Dirbtinės sistemos paprastai yra funkcinės.

Pagal sudėtingumą sistemas galima skirti į paprastas, sudėtingas ir labai sudėtingas. Paprasta laikoma sistema sudaryta i kelių elementų, susijusių ribotais ryiais, pvz. stalas. Sudėtingomis laikomos sistemos, kurios yra sudarytos i daugelio elementų ir daugybės ryių, pvz. automobilis. Sistemos kurių neįmanoma isamiai aprayti ir iki galo suvokti, laikomos labai sudėtingomis, pvz. įmonė, alies ekonomika, ˛mogaus nervų sistema.

Pagal galimybę keistis sistemos būna statikos ir dinamikos. Tokios sistemos kaip namas, jeigu atmesime joms daromą atmosferos poveikį nekinta ir laikomos statikomis. Dinamikose sistemose komponentai nuolat ar da˛nai kinta ir jos priverstos save reguliuoti. Jų kitimas g.b. ciklikas ar neciklikas (automobilių gamyba ir pastato statyba).

Pagal realizavimo būdą sistemos skirstomos į abstrakčias, fizines ir operacines. Prie abstrakčių priklauso įvairūs modeliai ireikti matematinėmis formulėmis, grafikais ir pan. Fizinės sistemos, tai buityje naudojami daiktai, įrenginiai, statiniai ir pan. Operacinės sistemos reikalingos gaminant sudėtingus daiktus, sprend˛iant problemas, kurių metu reikia atlikti daug operacijų ir reikia, kad sutartinai dirbtų daug ˛monių. Tai įv. įmonės, org-zacijos ir t.t. Tokios sistemos nei abstrakčios nei fizinės, bet realiai egzistuoja ir suvokiamos tik jas analizuojant ir apraant. Jos vadinamos ir operacinėmis sistemomis ir organizacinėmis sistemomis ir socialinėmis sistemomis ir t.t.

Pagal ryį su aplinka visas sistemas reikėtų laikyti atviromis, nes jas veikia iorinė aplinka, nors jos poveikio daugeliui sistemų mes nesuvokiame. Bet yra sistemų, kurioms būdingas reguliavimasis ir kurios linkusios atsiriboti nuo aplinkos. Tokias sistemas vadina i dalies atviromis (pvz. operacinės sistemos). Visatoje egzistuojančias natūralias sistemas, kurių ryys su aplinka mums neaikus vadinama u˛daromis.

Pagal ryių tarp elementų pobūdį sistemos yra determinuotos ir tikimybių. Determinuotose sistemose visi elementai ˛inomi, ryiai tarp jų aikūs, pasikeitimai nuspėjami – pvz. automobilis. Tikimybių sistemose jas sudarantys elementai ir ryiai turi tikimybinį pobūdį – jų skaičius kinta, o ryių pobūdis da˛nai g.b. tik nuspėjamas, pvz. įmonė.

Pagal ryių tarp elementų prigimtį sistemos yra fizinės (namas), biologinės (˛mogus, augalas), informacinės (įmonė). Biologinėms ir informacinėms būdinga reguliavimosi būtinybė.

ˇmogus pats yra sudėtinga sistema ir t.p. kuria kitas sudėtingas sistemas, vienose i jų jis gyvena – eima, kitose – dirba ir dirbdamas kuria dar kitas dirbtines sistemas, pvz. baldus arba teikia paslaugas. Taigi, sudėtingiausi yra ˛mogaus santykiai su operacinėmis sistemomis, nes jis jas sukuria ir privalo garantuoti jų funkcionavimą.

1.4. Sisteminė analizė ir jos esmė.

Analizuojant kokį nors objektą sisteminės analizės logika yra tokia:

Isiaikinti kokiai klasei, grupei, ir t.t. priklauso sistema.

Nustatyti kokias funkcijas sistema atlieka, kokie sistemos tikslai.

Nustatyti sistemos struktūrą, t.y. sudėtines dalis, jų kompoziciją bei tarpusavio ryius.

Ianalizuoti kiekvieną elementą (posistemę).

Isiaikinti sistemos ryius su aplinka, nustatyti aplinkos charakteristikas.

Apibrė˛ti, charakterizuoti sistemoje vykstančius procesus.

Ianalizuoti valdymo posistemes bei valdymo procesus (teigiama, kad ios analizės logika analogika visos sistemos analizės logikai).

Sisteminei analizei g.b. naudojami skirtingi metodai: statistiniai, empiriniai, matematiniai, grafiniai..

Sisteminė analizė reikia, kad pasirinktas objektas nagrinėjamas kaip sistema.

Sisteminės analizės aimi laikomas sistemų struktūrų nagrinėjimas. Ne˛inant sistemos struktūros, kitų jos parametrų (pvz. procesų) sistemos nagrinėjimas neturi prasmės.

Sistemos esmė – elementų ir jų grupių jungimasis į vieningą visumą vienodo pobūd˛io ryiais. Kai vienaip ar kitaip sukomponuoti elementai susijungia tokiais ryiais susiformuoja sistemos struktūra.

Kompleksikai analizuojant struktūras reikia nagrinėti ir posistemių ryius. Analizuojant ryius reikia nustatyti:

Ryių turinį. Turinio po˛iūriu ryius apibūdina substancija, kuri juda ryių kanalais tarp sistemos elementų. Jie g.b. daiktiniai, energetiniai ir informaciniai.

Ryių pobūdį. Pagal pobūdį ryiai skiriami į tiesioginius, grį˛tamuosius ir neutralius. Tiesioginiai – tai med˛iagos informacijos ar energijos perdavimas i vieno elemento į kitą; Grį˛tamieji – tai tiesioginių ryių keliu gautos ir perdirbtos arba įvertintos substancijos grą˛inimas; Neutralūs – tai kai perduota i elemento į elementą substancija neturi jokios įtakos sistemos funkcionavimui.

1.5. Sistema ir elementas, sistemas sudarančių elementų rūys.

Sistema vadinamas objektas, kurį sudaro ma˛iausiai du, o praktikoje, kaip taisyklė, ˛ymiai daugiau sudėtinių elementų, tarpusavyje susietų vienodo pobūd˛io ryiais.

Elementas – tai pirminė sudėtinė dalis, grandis, i kurių sudaryta sistema. Turinio po˛iūriu nagrinėjami du elementų tipai:

materialūs (med˛iaginiai) elementai – analizuojamos sistemos yra konkretūs materialūs objektai.

˛inios apie materialių elementų būseną – analizuojami reikiniai, problemos. I tų pačių elementų vienu ar kitu atveju, jungiant vienaip ar kitaip, gali susidaryti vienokia ar kitokia sistema. Elementų jungimo į sistemą principai vadinami sisteminimo kriterijumi. Tas pats elementas vienu metu g.b. keleto sistemų sudėtine dalimi.

Kokybiniu po˛iūriu sistema visada yra auktesnės kokybės objektas nei atskiras į ją įeinantis elementas.

Kiekybiniu po˛iūriu, sistemos funkcionavimo rezultatai visada yra didesni nei visų, ją sudarančių, elementų funkcionavimo rezultatų suma.

Faktikai kiekviena sistema yra kitos, didesnės sistemos sudėtinė dalis. I kitos pusės, kiekvieną sistemą, įeinančią į didesnę sistemą, sudaro ma˛esnės, sąlyginai autonominės sistemos, kurios yra vad. posistemėmis. Taip susidaro sistemų hierarchija.

1.6. Sistemų klasės pgl jas sudarančių elementų bei jų ryių turinį, pgl bendrąsias sistemų savybes.

Teigiama, kad klasifikuoti sistemas prasmingiausia 2 aspektais:

Pagal sistemą sudarančių elementų ir ryių tarp jų turinį bei savybes.

iuo aspektu yra skiriamos trys sistemų klasės:

Fizinės (mechaninės) sistemos – tai negyvojo pasaulio sistemos, jas sudaro mechaniniai ar kitokie fizikiniai elementai, kuriuos jungia negyvo pobūd˛io ryiai (gravitaciniai, mechaniniai).

Biologinės sistemos – tai gyvoji gamta. ioje klasėje skiriamos dvi grupės – augmenija ir gyvūnija. Tačiau jas abi sudaro biologiniai elementai, kuriuos jungia biologinio pobūd˛io ryiai. Iskirtinė biologinio tipo sistema yra ˛mogus.

Socialinės sistemos – tai ˛monių sistemos. Jų įvairovė didelė, jos gali jungti atskirus ˛mones, ˛monių grupes ir pan.

Pagal visos sistemos bendrąsias savybes.

iuo aspektu sistemos skiriamos į keletą dualinių klasių, kurių kiekviena dalijasi į dvi, viena kitai alternatyvias grupes. Skiriamos tokios pagr. klasės:

Ma˛osios ir did˛iosios sistemos. Ma˛osiose – elementų kiekis yra suskaičiuojamas elementariais metodais. Did˛iosios – tos, kuriose elementų skaičius praktikai nesuskaičiuojamas, faktikai elementų kiekis čia siekia begalybę.

Paprastos ir sudėtingos sistemos. Paprastų sistemų charakteristikas galima lengvai nustatyti, tuo tarpu sudėtingų sistemų funkcionavimo dėsningumus ir charakteristikas įmanoma nustatyti tik pasitelkus įv. specialistų pastangas bei naudojant įv. mokslinius metodus.

Statinės ir dinaminės sistemos. Statinėse sistemose nevyksta jokie procesai. (Tačiau jeigu tokia sistema pati juda erdvėje tai nereikia, kad ji yra dinaminė, svarbu, kad jokie procesai nevyksta pačioje sistemoje). Dinaminėmis sistemomis yra laikomos tos sistemos, kuriose vyksta vidiniai procesai. Tačiau reikia prisiminti, kad t.tikru momentu dinaminė sistema gali laikinai būti statinėje būsenoje.

U˛daros ir atviros sistemos. U˛daros sistemos neturi jokių ryių nei su kitomis sistemomis nei su jas supančia aplinka. Atvirkčiai – atviros sistemos su aplinka sąveikauja, yra susietos įvairiais ryiais.

Nevaldomos ir valdomos sistemos. Valdomos sistemos yra tokios, kuriose yra bent vienas elementas ar posistemė, reguliuojanti kitų posistemių funkcionavimą turimos informacijos apie jas (t.y. kitas posistemes) pagrindu. Nevaldomos sistemos yra prieingo tipo.

Tikslingos ir betikslės sistemos. Betikslės sistemos yra tokios, kurios egzistuoja nesiekdamos kokių nors konkrečių tikslų, funkcionavimo rezultatų. Ir atvirkčiai – tos sistemos, kurios funkcionuoja tam, kad pasiekti u˛programuotus rezultatus yra laikomos tikslingomis sistemomis. Tikslingos sistemos yra neatskiriamos nuo valdomų sistemų.

Bendroji sistemų teorija nagrinėja did˛iąsias, sudėtingas, dinamines, atviras, valdomas, tikslingas sistemas. Tokios sistemos pasi˛ymi kai kuriomis bendromis savybėmis. Skiriamos tokios savybės kaip:

Vientisumas - sistemą sudarantys elementai sudaro vieningą visumą.

Dalumas – sistemą galima sąlyginai padalinti į posistemes.

Unikalumas – sistemos skiriasi viena nuo kitos.

Izoliavimasis – sistema t.tikru metu gali izoliuotis nuo aplinkos ir funkcionuoti kaip u˛dara sistema.

Neapibrė˛tumas – negalima vienu metu u˛fiksuoti visų sistemos savybių.

Identifikavimas – kiekvieną sistemos elementą galima iskirti bei nustatyti jo savybes.

Įvairumas – patys sistemoje esantys elementai ir jų elgsena yra skirtingi.

1.7. Sistemų struktūrų tipai: hierarchinė, daugiaryė ir miri, jų ypatybės.

Sistemos struktūra susiformuoja, kai vienaip ar kitaip sukomponuoti elementai ar jų grupės susijungia ar sujungiami į vieningą visumą vienodo pobūd˛io ryiais. Struktūrų esmė – vienų elementų pavaldumas kitiems. Skiriamos trys struktūrų klasės: hierarchinės, daugiaryės ir mirios struktūros.

Hierarchinė struktūra yra tokia, kuri atitinka tokius reikalavimus:

Sistemoje t.b. nors viena valdanti ir nors viena pavaldi posistemė;

Kiekviena posistemė yra arba valdanti arba pavaldi, arba vienu metu ir ta ir ta;

Kiekviena pavaldi posistemė turi ryį tik su viena valdančiąja posisteme.

Tokia hierarchinė struktūra, kurioje bent viena posistemė tuo pačiu metu yra ir pavaldi, ir valdanti, yra vadinama daugiapakope struktūra.

Daugiaryė struktūra. Tokioje struktūroje kiekv. elementas turi ryius su visais kitais elementais. Ji turi atitikti iuos reikalavimus:

Sistemoje yra nors viena posistemė, kuri yra nei valdanti, nei pavaldi.

Sistemoje nėra posistemės, kuri būtų tiktai valdanti.

Sistemoje nėra posistemės, kuri būtų tik pavaldi.

Kiekviena pavaldi posistemė yra valdoma ma˛iausiai dviejų valdančių posistemių.

Miri struktūra yra hierarchinės ir daugiaryės struktūrų junginys.

Kompleksikai analizuojant struktūras reikia nagrinėti elementų ir posistemių ryius. Analizuojant ryius reikia nustatyti:

Ryių turinį. Turinio po˛iūriu ryius apibūdina substancija, kuri juda ryių kanalais tarp sistemos elementų. Jie gali būti daiktiniai, energetiniai ir informaciniai.

Ryių pobūdį. Pagal pobūdį ryiai skiriami į tiesioginius, grį˛tamuosius ir neutralius. Tiesioginiai – tai med˛iagos, informacijos ar energijos perdavimas i vieno elemento į kitą; Grį˛tamieji – tai tiesioginių ryių keliu gautos ir perdirbtos arba įvertintos substancijos grą˛inimas; Neutralūs – tai kai perduota i elemento į elementą substancija neturi jokios įtakos sistemos funkcionavimui.

1.8. Pagrindinės sistemų charakteristikos – funkcinė, morfologinė, procesualinė, jų esmė.

Nagrinėjant kiekvieną esamą sistemą arba projektuojant naują sistemą, kokiai klasei ar grupei ji bepriklausytų, būtina nustatyti ar suprojektuoti tris jos pagr. charakteristikas: funkcinę, morfologinę ir procesualinę.

Funkcinė charakteristika rodo, ką sistema daro, kokią veiklą, kokias f-kcijas ji vykdo. Yra nagrinėjamos tokios sistemų f-kcijos kitų sistemų at˛vilgiu:

Sistema egzistuoja be įtakos kitoms sistemoms.

Sistema yra kitų sistemų gyvavimo terpė.

Sistema aptarnauja auktesnio lygio sistemą.

Sistema reguliuoja kitų sistemų funkcionavimą

Sistema pertvarko kitas sistemas bei supančią aplinką.

Pgl tai, koks yra sistemų vykdomų f-kcijų turinys yra skiriama daug įv. sistemų. Faktikai sistemos f-kcijų turinį apibrė˛ia sistemos priklausomybė kuriai nors sistemų klasei ar grupei, pvz., biologinės sistemos atlieka biologines f-kcijas, gamybinės- gamybines f-kcijas ir pan. Galima skirti vienfunkcines sistemas – jos vykdo vieną f-kciją, ir daugiafunkcines sistemas – jos atlieka keletą f-kcijų.

Morfologinė charakteristika apibūdina sistemos sandarą. Tam, kad nustatyti morfologinę charakt. reikia apibūdinti sistemos sudėtinius elementus. Vertinama elementų panaumas vienų į kitus ir substancija, i kurios elementai yra sudaryti. Pagal elementų panaumą skiriamos:

Homogeninės sistemos yra sudarytos i vienodų elementų

Heterogeninės sistemos yra sudarytos i visų skirtingų elementų.

Mirios sandaros sistema yra sudaryta i dalies vienodų ir dalies skirtingų elementų.

Substancijos po˛iūriu elementai būna sudaryti i negyvosios gamtos, gyvosios gamtos med˛iagų – tokie elementai vadinami daiktiniais elementais. Dar būna energetiniai elementai – tai sistemoje esanti energija, bei informaciniai elementai – tai sistemoje susikaupusi informacija.

Nagrinėjant sistemos morfologiją reikia nustatyti elementų kompoziciją. Kompozicija- tai elementų jungimas į posistemes ir jų idėstymas viena kitos at˛vilgiu. Skirtingai sujungus elementus į posistemes ir skirtingai idėstant posistemes i tų pačių elementų sudaromos skirtingos sistemos.

Procesualinė charakteristika apibūdina procesus, vykstančius sistemoje, jeigu sistema yra dinaminė (nes jei sistema statinė, tai joje joks judėjimas nevyksta). Apibūdinant procesus būtina:

Nustatyti sistemoje vykstančių procesų turinį ir pobūdį (sistemoje gali vykti ir visų trijų tipų, t.y. med˛iaginiai, informaciniai ir energetiniai procesai vienu metu arba įvairios ių tipų kombinacijos).

Nustatyti sąlyginai autonomikus procesus.

Ianalizuoti kiekvieną sąlyginai autonomiką procesą, nustatant jame dalyvaujančius sistemos elementus, atskiras proceso eigos dalis, t.y. operacijas, judančios substancijos turinį ir sudėtį.

Kitaip sakant, procesą charakterizuoja tokie parametrai:

kokia substancija juda vykstant procesui (proceso turinys).

kokia tvarka juda substancija, kas ir kada vyksta (proceso eiga ir operacijos).

kas vykdo atskiras procedūras (proceso dalyviai).

Manoma, kad vadybos moksle svarbiausia nagrinėti informacinius procesus, todėl valdomose sistemose kaip sudėtinė procesualinės charakteristikos dalis gana plačiai analizuojama jų informacinė charakteristika.

1.9. Valdymo būdai proceso organizavimo po˛iūriu: programinis, adaptyvinis, mirus, jų privalumai ir trūkumai.

Valdymo proceso organizavimo po˛iūriu sistemos būna programinės, adaptyvinės ir mirios.

Programinis valdymas yra tada, kai valdymo procesas vyksta pgl numatytą programą. Reguliatorius (valdančioji posistemė), gavęs infor apie nukrypimą nuo programos, “pataiso” funkcionalo (valdomosios posistemės) veiksmus.

Adaptyvinis valdymas – sistemos funkcionavimo prisitaikymas prie iorinių sąlygų. Reguliatorius seka iorės situaciją ir, kai ji keičiasi, atitinkamai keičia funkcionalo veiksmus. Grynas adaptyvinis valdymas nėra labai geras, kadangi “aklas” sekimas iorės sąlygomis g.b. nenaudingas ir netgi pra˛ūtingas sistemai.

Mirus valdymas- tai programinio ir adaptyvinio valdymo derinimas. Jis yra optimaliausias valdant sudėtingas sistemas. Mirus valdymas būna kai sistemos funkcionavimas programuojamas ir valdymo procesas vyksta pgl programą, tuo pačiu metu sekama iorinė aplinka ir, esant reikalui, programa koreguojama bei tolesnis valdymas vykdomas pagal pakoreguotą programą.

1.10. Sėkmingo valdymo sąlygos.

Sėkmingas valdymas galimas tik tokioje sistemoje kuri atitinka ias sąlygas:

Sistema disponuoja informacija apie save ir savyje vykstančius procesus.

Sistema disponuoja informacija apie iorės aplinką ir joje vykstančius procesus.

Sistema analizuoja, pa˛įsta tą informaciją ir sugeba ja naudotis.

Tokiu būdu aiku, tam, kad sėkmingai valdyti sistemą reikia rinkti bei analizuoti informaciją. Metodologiniu po˛iūriu informacinių procesų analizė panai į kitų procesų analizę: reikia nustatyti procesų sudėtį (t.y. sudaryti sąraą), o analizuojant kiekvieną procesą atskirai reikia isiaikinti proceso dalyvius, judančios informacijos turinį ir operacijas.

Kai sudėtingos valdomos sistemos pasiekia tam tikrą informacinio isivystymo lygį, jos įgauna savybę analizuodamos informaciją atkurti savo ir supančios aplinkos vaizdą, susidaryti vaizdo informacinius modelius (tokia savybė vadinama tezaurus). Praktikai tezaurus yra naudinga sistemoje sukaupta informacija apie save ir iorinę aplinką, tam tikras informacinis resursas, įgalinantis pa˛inti ir įvertinti situaciją ir taip valdyti save. Kuo didesnis sistemos tezaurus – tuo geresnės jos galimybės sėkmingai valdyti savo funkcionavimą.

Informacija apie vidinę ir iorinę aplinką kartu su jau anksčiau sukaupta infor padeda sistemą valdyti taip, kad būtų u˛tikrintas jos stabilumas, kad ji iliktų toje pat funkcionavimo būsenoje kai jos kokybinės ir kiekybinės charakteristikos nekinta. Informaciją galima panaudoti ir tam, kad ją ianalizavus gauti naują infor, kuri parodytų kaip sistema turėtų keistis, kad jos efektyvumas didėtų. Sistema, kurioje vyksta toks informacijos generavimas bei valdymas naudojantis generuotą informaciją yra vystymosi būsenoje, kuomet jos kokybinės charakteristikos kinta.

1.11. Valdymo sistemų struktūrų tipai: linijinė, funkcinė, linijinė funkcinė, jų privalumai ir trūkumai, taikymo ypatumai.

Sistemų teorija, nagrinėdama org-zacijos valdymo sistemos org-zacinę sandarą ją sutapatina su struktūros nagrinėjimu, ikart nagrinėdama ir elementų sudėtį ir ryius tarp jų. Todėl org-zacinės sandaros apibūdinimas – tai org-zacinės valdymo struktūros apibūdinimas.

Org-zacinė valdymo struktūra (padalinių sudėtis, jų kompozicija ir ryiai tarp jų) formuojasi vykstant valdymo darbo pasidalijimo procesui. Yra nagrinėjami trys klasikiniai valdymo struktūrų tipai, kurių esmę apibūdina ryių, egzistuojančių tarp padalinių ar darbuotojų, pobūdis.

Linijinėje struktūroje kiekvienam padaliniui vadovauja vienas vadovas, atliekantis visas jo valdymo f-kcijas. Padalinio nariai pavaldūs tik iam vadovui ir todėl nurodymai vykdytojui i vadovo ir vykdytojo ataskaitos vadovui vyksta viena linija. Linijinės struktūros teigiamas bruo˛as yra tas, kad pavaldiniai gauna aikius, vienareikmius nurodymus, o t.p. yra u˛tikrinamas vadovavimo vieningumas per visus hierarchinius lygius. ios struktūros vienas i did˛iausių trūkumų yra tas, kad vadovas t.b. kompetentingas visose veiklos srityse – o tai didelėse ir sudėtingose org-zacijose nelabai įmanoma.

Funkcinėje struktūroje pagrindinis vadovas vadovauja funkciniams vadovams, kurių kiekvienas vadovauja vykdytojams pgl savo kompetencijos ribas. Vykdytojai gauna nurodymus i kelių funkcinių vadovų ir atsiskaito irgi keletui vadovų. ios struktūros privalumas yra tas, kad funkciniai vadovai savo srityje yra kompetentingi specialista ir jų sprendimai yra geri. io tipo trūkumas yra tas, kad nebelieka to vadovavimo vieningumo, kuris pasireikia linijinėje struktūroje, vykdytojai gaudami skirtingus nurodymus i skirtingų vadovų ne visada gali juos integruotai įgyvendinti. Tai ma˛ina valdymo efektyvumą.

Linijinė-funkcinė struktūra- tai jungtinis linijinės ir funkcinės struktūrų variantas. Jo esmė tokia: priimant sprendimus naudojami funkcinio valdymo pranaumai (t.y. funkcinių vadovų kompetencija), o organizuojant sprendimų realizavimą naudojami linijinio valdymo pranaumai. Pagr. vadovas konsultuojasi su funkciniais vadovais ir priimdamas sprendimus įvertina jų nuomonę. Tačiau nurodymai perduodami ir ataskaitos dėl sprendimų įgyvendinimo priimamos jau linijiniu principu. Funkciniai vadovai vykdytojams tik pataria, bet nenurodinėja. Linijinė-funkcinė struktūra tokiu būdu netenka trūkumų būdingų ioms struktūroms atskirai. Pvz., jei vadovas neturi reikiamų ˛inių kurioje nors srityje jis pasitelkia pagalbon funkcinių vadovų kompetenciją, tačiau i kitos pusės nurodymus vykdyti sprendimus duodant vienam, o ne keletui ˛monių inyksta grynai funkciniam tipui būdinga painiava ir pan. Visos valdymo struktūros yra hierarchinės, valdymas vyksta keliuose lygiuose, kiekviename lygyje priimami sprendimai.

iais laikais populiariausios valdymo struktūros yra linijinės-funkcinės. Linijinis-funkcinis valdymas da˛nai naudojamas tokiais atvejais:

Valdyti atskirus gamybos ciklo etapus.

Valdyti org-zacijos dalis, kurios yra skirtingose teritorijose.

Valdyti atskirų produktų gamybos procesus.

Valdyti skirtingas produktų pardavimo sistemas.

Valdymo sistemos socialinę sandarą apsprend˛ia joje dirbančių ˛monių grupės bei atskiri, į grupes neįeinantys, darbuotojai. Tokių grupių sudėtį apsprend˛ia org-zacinė struktūra, kadangi formalios grupės susidaro kaip struktūriniai valdymo sistemos padaliniai.

Valdymo sistemoje darbo turinio po˛iūriu dirba trijų tipų darbuotojai – vadovai, specialistai, techniniai vykdytojai. Vadovai skiriami pgl atliekamo darbo turinį ir pgl valdymo lygius, kuriems jie vadovauja.

Pagal darbo turinį skiriami funkciniai ir linijiniai vadovai. Funkciniai vadovauja funkciniams struktūros padaliniams ir padeda pagrindiniam vadovui priimti sprendimus, o linijiniai – vadovauja linijiniams padaliniams ir organizuoja sprendimų realizavimą. Todėl funkciniai vadovai t.b. geri savo srities specialistai ir analitikai, o linijiniai vadovai t.b. gerais organizatoriais.

Pagal valdymo lygius skiriami auktutinio (org-zacijos vadovai), vidurinio (stambių jungtinių linijinių ir funkcinių padalinių vadovai) ir ˛emutinio (vadovauja tiesiogiai darbuotojams) lygio vadovai.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2188
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/TEMA-SISTEMINIS-POIRIS-IR-ORGA94369.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/TEMA-SISTEMINIS-POIRIS-IR-ORGA94369.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/263/TEMA-SISTEMINIS-POIRIS-IR-ORGA94369.php">TEMA. SISTEMINIS POˇIŪRIS IR ORGANIZACIJA</a>

TEMA. SISTEMINIS POˇIŪRIS IR ORGANIZACIJA

valdymas

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: