'X' ĮMONĖS VEIKLOS EKONOMINĖ ANALIZĖ IR PROGNOZAVIMAS

'X' ĮMONĖS VEIKLOS EKONOMINĖ ANALIZĖ IR PROGNOZAVIMAS

Diplominis (baigiamasis) darbas

TURINYS

ĮVADAS

1. ĮMONĖS VEIKLOS EKONOMINĖS ANALIZĖS TEORINIAI ASPEKTAI

1.1. Įmonės veiklos ekonominė analizė ir metodai

1.2. Įmonės ekonominiai uždaviniai

1.2.1. Kapitalo struktūr¹ apibūdinantys rodikliai

1.2.2. Pagrindiniai pelningumo rodikliai

1.3. Darbo išteklių rodikliai

1.4. Išlaidų apibūdinimas ir jų klasifikavimas

1.5. Veiklos santykinių rodiklių prognozavimas

1.6. Darbo našumo rodikliai

1.7. Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklių analizė

1.8. Veiklos efektyvumo rodiklių analizė

2. UAB „X“ ĮMONĖS VEIKLOS EKONOMINĖ 2004 – 2006 M. ANALIZĖ

2.1. „X“ įmonės veiklos pristatymas

2.2. „X“ įmonės kapitalo struktūros rodikliai

2.3. „X“ įmonės santykinių rodiklių analizė

2.4. „X“ įmonės pelningumo rodikliai

2.5. „X“ įmonės darbo išteklių rodikliai

2.6. „X“ įmonės išlaidos ir jų klasifikavimas

2.7. „X“ įmonės darbo našumo rodikliai

2.8. „X“ įmonės mokumo rodikliai

2.9. „X“ įmonės veiklos efektyvumo rodikliai

3. UAB „X“ ĮMONĖS VEIKLOS PROGNOZAVIMAS

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

LITERATŪRA

ŽODYNAS

PRIEDAI

ĮVADAS

Lietuvos įmonėms per pastaruosius penkiolika metų teko patirti įvairių įvykių. Šiuolaikinėmis intensyvios, dinamiškos ekonomikos s¹lygomis pakankamai sudėtinga ne tik sukurti versl¹, bet ir jį išlaikyti bei plėtoti. Atsižvelgiant į šių laikų tarptautinės prekybos liberalum¹ ir Lietuvos ekonomikos augim¹, įmonė gali pelningai veikti ir plėtoti savo veikl¹ tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kuriais remiantis galima sėkmingai skverbtis į tarptautinź rink¹ ar konkuruoti vietos rinkoje bei turėti naudos iš veiklos apimties ir inovacijų. Atsižvelgiant į tai, kad aktyviai dalyvaujama tarptautinėse rinkose, Lietuva įsiliejo į Europos S¹jungos bendr¹ rink¹, taip pat didėja vietos rinkos dalyvių konkurencingumas, įmonėms reikia gerokai padidinti sugebėjimus analizuoti bei realiai įvertinti savo ir konkurentų finansinź būklź, veiklos raid¹ ir formuoti atitinkamas savo pozicijas. Todėl šioms problemoms sprźsti reikalinga įmonių veiklos analizė.

Įmonės veiklos analizė – tai visapusis ir objektyvus įmonės veiklos, ūkinių procesų ir rezervų tyrimas, siekiant padėti pasiekti vadovybės numatytus tikslus. Atliekant įmonės veiklos analizź, nagrinėjama įvairių rodiklių dinamika ir struktūra, jų ryšiai ir priklausomybė, nustatomi veiksniai, turėjź įtakos rodiklų pokyčiams. Analizė tiria veiklos pokyčius ir pasekmes per tam tikr¹ praėjusį laikotarpį ir vertina tiriamojo objekto ūkinź ir finansinź būklź iki tam tikros datos, o tai leidžia numatyti verslo plėtros perspektyv¹ ir strategijas.

Pagrindinės ekonominės veiklos analizės rodiklių grupės yra tokios: trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodikliai, nusakantys įmonės sugebėjim¹ vykdyti įsipareigojimus; pelno ir pelningumo rodikliai, parodantys viso įmonės kolektyvo veikl¹, ūkinių reiškinių tarpusavio vidaus ryšius, t. y. įmonės darbo efektyvum¹; nuosavo kapitalo rodikliai, pagal kuriuos nagrinėjamas nuosavo kapitalo formavimo teisingumas, jo sudėtis, struktūra, dinamika, tiriami nuosavo kapitalo sudėties pokyčius ir jų priežastis; veiklos efektyvumo rodikliai, parodantys įmonės veikloje naudojamų išteklių naudojamo efektyvum¹. Šių įmonės ekonominės veiklos rodiklių grupių skyrimas ir joms priskiriamų rodiklių analizavimas ir vertinimas turi svarbi¹ ne tik teorinź, bet ir praktinź reikšmź.

Įmonėje sukaupta informacija turi būti objektyviai įvertinta, kad būtų galima priimti tikslius valdymo sprendimus. Ekonominė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informacij¹ – ji padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, o svarbiausia – priimti optimalius valdymo sprendimus.

Baigiamojo darbo objektas – UAB „X“ 2004 – 2006 metų laikotarpio veikl¹ atspindintys rodikliai.

Darbo tikslas ­– atlikti UAB „X“ veiklos ekonominź analizź bei pateikti veiklos tobulinimo galimybes. Siekiant užsibrėžto tikslo buvo išskirti šie uždaviniai:

Pateikti teorinius ekonominės analizės aspektus.

Atlikti įmonės ekonominź analizź pagal šiame darbe pasirinktus ekonominius rodiklius.

Pateikti įmonės veiklos tobulinimo būdus.

Darbe naudotasi šiais metodais:

• Mokslinės literatūros šaltinių analizė ir apibendrinimas;
• Įmonės finansiniais rezultatais;
• Gautų rezultatų lyginamoji analizė;
• Apibendrinimas ir grafinis jų pavaizdavimas.

Temos aktualumas: tam, kad įmonė tinkamai funkcionuotų, jos vadovybė turi mokėti įvertinti ne tik savo įmonės, bet ir pagrindinių savo konkurentų finansinź būklź. Finansinės būklės vertinimui dažniausiai naudojama finansinė analizė, nes ji teikia bene daugiausia naudingos ekonominės informacijos, kuria remiantis galima priimti tikslingesnius sprendimus.

Problema. Įmonei reikalinga tiksli informacija apie jos ekonominź būklź, priimamų sprendimų kokybź ir perspektyvas. Be to, ši tema aktuali daugeliui įmonių vadovų Lietuvoje, nes mūsų šalyje dar tik pradedama naudotis išsamiomis analizės sistemomis – analizavimu, skaičiavimu, lyginimu ir pan.

Darbo struktūra. Darbas susideda iš trijų dalių. Pirmoje šio darbo dalyje yra pateikiami įmonės ekonominės veiklos teoriniai aspektai, antroje – UAB „X“ 2004 – 2006 metų veiklos ekonominės analizė ir trečioje – įmonės veiklos prognozavimas.

1. ĮMONĖS VEIKLOS EKONOMINĖS ANALIZĖS TEORINIAI ASPEKTAI

1.1. Įmonės veiklos ekonominė analizė ir metodai

Ekonominė analizė kaip mokslas yra specialių žinių sistema, apimanti:

• ekonominių reiškinių bei procesų s¹veikos tyrimus;
• teigiamų ir neigiamų ekonominių veiksnių išaiškinim¹, jų poveikio kiekybinį matavim¹;
• atskleidim¹ nepanaudotų ekonominių rezervų;
• pažangaus ekonominio patyrimo apibendrinim¹, priimant optimalius valdymo sprendimus;
• verslo planų mokslinį pagrindim¹, jų įvykdymo įvertinim¹. ( V. Gronskas 2005 )

Analizė reiškia sudėtingo reiškinio arba proceso išskaidym¹ į atskirus elementus ar sudėtines dalis. Tas leidžia nustatyti objekto ar reiškinio sandar¹, atskirti pagrindinį nuo šalutinio, sudėting¹ reiškinį paversti paprastesnių, nustatyti jų tarpusavio priklausomybe. Ekonominėje analizėje pagrindinis vaidmuo tenka abstrakcijai ir loginiam m¹stymui, matematiniam modeliavimui ir palyginimui. Konkretaus metodo pasirinkimas priklauso nuo analizės tikslų ir uždavinių bei analizuojamų objektų skaičiaus. Vieni metodai gali būti naudojami atliekant vidinź įmonės analizź, kiti - atliekant kelių įmonių palyginim¹. ( M. Jėčiūvienė 2006 )

Įmonių finansinė analizė yra ekonominės analizės sudėtinė dalis (žr. 1 paveiksle).

1 pav. Finansų analizės vieta ekonominės analizės sistemoje

Šaltinis: V.V. Kavaliovas 1995

Ši analizė suteikia informacij¹, kuri padeda numatyti veiklos plėtojimo tendencijas ir perspektyvas bei atskleidžia, kaip vykdoma įmonės veikla. Įmonės ekonominės veiklos vertinimui dažniausiai naudojamas svarbiausias įmonės veiklos rezultatyvum¹ atspindintis rodiklis – pelnas, tačiau pats pelno dydis dar neleidžia sprźsti apie veiklos efektyvum¹, todėl naudojama daug kitų efektyvumo rodiklių. (D. Šlekienė , I. Klimavičius 2000)

Ekonominių procesų tyrimas analizės kurse pirmiausia grindžiamas indukcija ir dedukcija. Indukcija reiškia, kad tiriamas atskiras ūkinis faktas, reiškinys, situacija. Tuo tarpu dedukcija numato, kad, analizuodami atskir¹ ekonominį reiškinį, analizuotume ir visum¹, kurioje jis veikia. Pavyzdžiui, nagrinėdami įmonės padalinio (cecho ar skyriaus) veikl¹, turime įvertinti ir įmonės rodiklius ir kaip juos įtakoja atskiro padalinio veikla.

Ekonominėje analizėje tiriamas ūkinių procesų s¹ryšis, s¹veika bei tarpusavio priklausomybė. Čia neišsiversi be vadinamosios faktorinės analizės. Ekonominiai veiksniai (faktoriniai) klasifikuojami į šias pagrindines grupes: 1) esminiai ir neesminiai, 2) pagrindiniai ir šalutiniai, 3) lemiantys ir nelemiantys ir t.t. Pirmiausia tiriamas esminių, pagrindinių, lemiančių veiksnių poveikis ūkiniams procesams. Ir tik po to, jeigu reikia, antrame analizės etape nagrinėjamas neesminių, nepagrindinių, nelemiančių veiksnių poveikis.

Pirmoji ekonominės analizės metodų grupė - tradiciniai metodai.

Šiai grupei priskiriami tie ekonominės analizės metodai, kurie taikomi nuo jos atsiradimo pradžios. Ši ekonominės analizės metodų grupė apima:

• Absoliučių, santykinių ir vidutinių dydžių taikym¹.
• Palyginim¹.
• Grupavim¹.
• Indeksų metod¹.
• Grandininių pakeitimų (atsiribojimo) metod¹.
• Balansinį metod¹ ir kitus.

1. Absoliučių, santykinių ir vidutinių dydžių taikymas analizėje.

Ekonominėje analizėje pirmiausia taikomi absoliutūs rodikliai: produkcijos apimtis pinigine ir natūrine išraiška, gamybos išlaidų apimtis, pajamų, pelno dydis ir kiti. Apskaitoje absoliutūs rodikliai yra pagrindiniai, analizėje jie daugiausiai yra kaip bazė apskaičiuoti santykiams ir vidutiniams dydžiams

2. Palyginimas - dažniausiai taikomas analizės būdas, kaip sakoma, juo pradedama analizė. Taikomos įvairios palyginimo formos: palyginama su planu, su praėjusiu laikotarpiu, su vidutiniais dydžiais, su geriausiais rezultatais, su kitomis šalies bei užsienio įmonėmis, Įvairios palyginimo formos padeda atskleisti rezervus ūkinei veiklai gerinti.

Įmonės viduje lyginami atskirų cechų, skyrių, darbuotojų veiklos rodikliai, išaiškinami pirmaujantys ir atsiliekantys, siūlomi būdai, kaip panaudoti pirmaujančiųjų patirtį, taip pat ir kitų šalių įmonių patirtį.

Grupavimas - neatskiriama ekonominės analizės dalis. Ji leidžia geriau išnagrinėti ekonominius reiškinius, jų s¹veik¹ ir tarpusavio priklausomybź, nustatyti pagrindinių veiksnių įtak¹. Tačiau grupavimas reikalauja tam tikros ekonominių reiškinių bei procesų, jų veiksnių ir priežasčių klasifikacijos. Negalima grupuoti reiškinių pagal atsitiktinius požymius: grupuoti būtina pagal grupei būdingus požymius. Pavyzdžiui, įmonės peln¹ veikia įvairūs veiksniai.

Juos galima sugrupuoti, tarkime, taip: (V. Gronskas 2005)

priklausantys nuo įmonės veiklos (vidiniai pelno veiksniai);

priklausantys nuo pokyčių rinkoje (aplinkos veiksniai). (V. Gronskas 2005)

1.2. Įmonės ekonominiai uždaviniai

Pagrindiniai ekonominės analizės uždaviniai:

Rengiamų įmonės verslo planų mokslinis pagrindimas remiantis atitinkamais ekonominiais apskaičiavimais. Tai pasiekiama pirmiausia atliekant retrospektyvinź ūkinės veiklos analizź. Ši analizė leidžia įvertinti įmonės veiklos rezultatus, išaiškinti nepanaudotus rezervus, siekiant įtraukti juos į rengiamus būsimų laikotarpių planus. Retrospektyvinės (praėjusio laikotarpio) analizės pagrindu atliekama įmonės veiklos prognozinė perspektyvinė analizė.

Jos tikslas - pagrįsti galim¹ ateities ekonominį rodiklių lygį.

Sudarytų verslo planų bei priimtų valdymo sprendimų vykdymo kontrolė. Ji padeda išaiškinti įmonės veiklos trūkumus, klaidas ir daryti neatdėliotin¹ poveikį įmonės veiklai, siekiant efektyvaus išteklių naudojimo.

Nustatyti [monės naudojamų darbo, materialiiu'ų ir finansinių išteklių (kaip antai, pramonės įmonėse analizuojamų technologinių įrengimų, inventoriaus, žaliavų ir medžiagų, pastatų, atskirų darbuotojų grupių, nuosavų ir skolintų lėšų) naudojimo ekonomini efektyvum¹.

Išaiškinti [monės visų gamybos proceso stadijų vidinius rezervus. Tai pasiekiama palyginus atskirų įmonės padalinių, taip pat giminingų įmonių veiklos rezultatus, nagrinėjant ir panaudojant kitų įmonių (savo šalies ir užsienio) pažangų patyrim¹.

Pagrįsti bei patikrinti priimamų valdymo sprendimų optimalum¹ Priimti teising¹ valdymo sprendim¹, nustatyti jo efektyvum¹ galima tik remiantis išankstine ekonomine analize. (V. Gronskas 2005)

1.2.1. Kapitalo struktūr¹ apibūdinantys rodikliai

Kapitalo struktūra (jos kitimas) - rodo finansavimo šaltinius, jų efektyvum¹. (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

1.2.2. Pagrindiniai pelningumo rodikliai

Bendriausia prasme pelnas suprantamas kaip teigiamas įmonės tam tikro laikotarpio ūkinės veiklos rezultatas. Tačiau absoliutus pelno rodiklis ne visada atspindi įmonės veiklos rezultat¹. Dvi įmonės, gaudamos t¹ patį – peln¹, gali būti labai skirtingos vertinant jų komercinės ar gamybinės veiklos efektyvum¹. Todėl, norint įvertinti įmonės veiklos efektyvum¹ įvairiais aspektais, reikia apskaičiuoti pelningumo rodiklius. Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu ryšį su pelnu. Pelningumas – tai įmonės sugebėjimas gauti peln¹ iš įmonės veiklos. (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Įmonės pelningumo rodikliai – vienas iš dažniausiai naudojamų ir labiausiai suprantamų rodiklių. Pelningumo rodikliai įdomūs akcininkams, investuotojams, vertintojams, analitikams, pirkėjams, konkurentams (https://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3e70828535b27)

Pelningum¹ galima vertinti dviem aspektais: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

- Kaip absoliuči¹ pelno masź.

- Kaip pelno santykį su tam tikra pasirinkta baze.

Bazės pasirinkimas priklauso nuo to, kuri¹ veiklos sritį norima analizuoti pelningumo aspektu. Yra priimta skaičiuoti pelningumo rodiklius pagal 3 metodikas: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Siekiama įvertinti investuoto į įmonź turto panaudojimo efektyvum¹. Šiuo aspektu yra skaičiuojamas ne vienas turto panaudojimo pelningumas.

- Kapitalo pelningumas.

- Pardavimų pelningumas

- Turto pelningumas

(E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Turto pelningumas

Įmonės vadovų sėkmź apibūdina turto pelningumo rodiklis. Šis rodiklis parodo įmonės ūkinės - gamybinės veiklos efektyvum¹ neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūr¹. Bendra šio rodiklio formulė yra: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

TP = Grynas pelnas/Visas turtas

Šis rodiklis atspindi visų įmonėje naudojamų išteklių efektyvum¹. Jis yra labai reikšmingas, nes gali būti apskaičiuotas įvairiais būdais, vadinasi, gali parodyti vadovų gamybinio bei finansinio darbo sėkmź. Turto peningumui apskaičiuoti formulės skaitiklyje dažniausiai pateikiamas grynojo pelno rodiklis, tačiau jo pasirinkimas turėtų priklausyti nuo formulės vardiklio. Jeigu vardiklyje pasirenkamas viso turto rodiklis, tai skaitiklyje turėtų būti rodomas pelnas prieš palūkanų išskaitym¹, nes palūkanos traktuojamos kaip užmokestis už skolinto kapitalo naudojim¹. Imant peln¹ iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo, siekiama kad turto pelningumui neturėtų įtakos įmonės finansinė veikla, o tik ūkinė - gamybinė veikla. Be to, turto pelningumo apskaičiavimas naudojant peln¹ prieš palūkanų išskaitym¹ padeda palyginti įmones su įvairia finansavimo struktūra. Pelno, išskaičius palūkanas, naudojimas turto pelningumui apskaičiuoti panaikina šį privalum¹ ir parodo įmones, naudojančias kreditus, mažiau pelningas, nes dalį pajamų jos paskiria palūkanoms mokėti. Turto pelningumo rodiklio apskaičiavimo metodika labiausiai priklauso nuo analizės tikslo ir subjekto: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Vidinės analizės tikslas - parodyti gamybos vadovų sugebėjim¹ efektyviai valdyti turt¹ ir garantuoti pelning¹ veikl¹, t.y. pasiekti, kad kiekvienam litui tektų kuo daugiau pelno. Todėl čia turto pelningumui apskaičiuoti imama viso turto suma jos nekoreguojant (neatsižvelgiant į nusidėvėjim¹).

Išorinių informacijos vartotojų tikslams tikslingiau skaičiuoti vidutinį grynojo turto rodiklį, t.y. atėmus nusidėvėjim¹. Turto vidurkiui apskaičiuoti gali būti naudojama tiek aritmetinio, tiek chronologinio vidurkio formulė.

Analizuojant turto pelningum¹ pirmiausia susipažįstama su jo kitimu per tam tikr¹ laikotarpį. Galima lyginti ne tik turto pelningumo kitim¹ laike, bet su vidutiniais šakiniais rodikliais, kitų įmonių rodikliais. Po to yra nagrinėjami veiksniai, kurie darė poveikį turto pelningumui. Veiksnių analizei atlikti yra naudojama keletas metodikų.

Darant veiksnių analizź, ieškome tų rodiklių, kurie daro poveikį turto pelningumui. Pvz.: pelnui poveikį daro pardavimai, išlaidos ir pan. O pelnas savo ruožtu daro poveikį turto pelningumui. Pelno padidėjimas didina pelningum¹, o turto padidėjimas mažina pelningum¹: tai yra nelogiška, jeigu įmonė turt¹ panaudoja efektyviai. Todėl buvo padaryti bendro pelningumo formulės pataisymai. Tam, kad įvertinti veiksnius, pelningumo formulė yra modifikuojama dauginant skaitiklį ir vardiklį iš pardavimų sumos. Tada gaunami du skirtingi veiksniai: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

- Pardavimų pelningumas;

- Turto apyvartumas.

Šie veiksniai daro tiesioginź įtak¹ turto pelningumo kitimui, nes didėjant pardavimų pelningumui, didėja ir turto pelningumas, o greitėjant turto apyvartumui, gerėja įmonės finansinė būklė ir didėja turto pelningumas.

Turto pelningumo galima siekti 2 būdais: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Didinant pardavimų pelningum¹ ir paliekant nekintam¹ turto apyvartum¹;

Atvirkščiai: kai mažas pardavimų pelningumas, siekiama padidinti turto apyvartum¹ ir taip išvengti turto pelningumo sumažėjimo.

Veiksniams, darantiems įtak¹ turto pelningumui, apskaičiuoti taikomas ir grandininių pakeitimų būdas, kai veiksniai tarpusavyje susieti multiplikacinio ryšiu (multiplikacinis ryšys – tai

daugybos ir dalybos būdas). Kadangi visi pelningumo rodikliai apskaičiuojami dalinant peln¹ iš pasirinkto bazinio rodiklio, tai galima nustatyti skaitiklio ir vardiklio įtak¹ pelningumo pasikeitimui. Šio būdo pagalba galima nustatyti pardavimų pelningum¹ ir turto apyvartumo įtak¹. Kiti veiksniai kaip matome iš schemos, tai absoliutūs dydžiai, darantys poveikį į pirmuosius du veiksnius. Jie tarpusavyje daugiausiai susieti adityviniu ryšiu (sudėties, atimties), todėl grandinių keitimų būdo šiuo atveju negalima taikyti. Jų poveikis gali būti įvertintas taikant procentinio santykio apskaičiavim¹.

Apibendrinant turto pelningumo analizź, reikia pasakyti, kad turto pelningumo veiksnių analizė ypač svarbi įmonės vadovams, kurie valdo įmonės veikl¹, nes šios metodikos pagalba, jie gali numatyti veiklos strategij¹, kuri gali būti dviejų variantų: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Kada įmonė vis¹ dėmesį sutelkia į pardavimo pelningumo didinim¹, mažiau dėmesio skirdama turto apyvartumui.

Turto apyvartumo kryptis, kai įmonė didina turto apyvartum¹, bet mažina pardavimų pelningum¹, siekdama mažesnės savikainos, mažesnių kainų, bet didesnės apyvartos. (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Kapitalo pelningumas

Kapitalo pelningumas apibūdina įmonės pelningum¹ atsižvelgiant į jos veiklos finansavimo šaltinius. Jis apskaičiuojamas taip pat keliais būdais, kaip ir turto pelningumo rodiklis. (V. Gronskas 2005)

Jis yra aktualus akcininkams, t.y. juos domina investitorių įdėto kapitalo duodamas pelnas. Domina todėl, kad jie investavź pinigus į įmonź tikisi gauti kuo daugiau gr¹žos. Kapitalo pelningumo rodiklis parodo įmonės pelningum¹, atsižvelgiant į įmonės veiklos finansavimo struktūr¹. Kapitalo pelningumas yra apskaičiuojamas kaip grynojo pelno santykis su nuosavu kapitalu. Šis rodiklis rodo, ar pelningos yra akcininkų investicijos, ar įmonės sugeba pelningai naudoti joms patikėtas lėšas. Priklausomai nuo to, kokį kapitalo rodiklį pasirinksime, galime apskaičiuoti ir daugiau kapitalo pelningumo rodiklių. Pvz.: gali būti : (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Bendriausia kapitalo pelningumo forma - grynojo pelno santykis su nuosavu kapitalu: (V. Gronskas 2005)

KP = Grynasis pelnas / Nuosavas kapitalas

Kita kapitalo pelningumo forma - akcijų kapitalo pelningumas (AKP). Jis apskaičiuojamas taip: (V. Gronskas 2005)

AKP = Grynasis pelnas/Akcinis kapitalas

Trečia kapitalo pelningumo forma - pastoviojo kapito pelningumas ( PKP): (V. Gronskas 2005)

PKP = Grynasis pelnas/Pastovus kapitalas

Pastovaus kapitalo pelningumas - susijź su įmonės veikla (gamybine veikla);

Pastovusis kapitalas (PK) = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai įsipareigojimai

Analizė yra paremta dinamikos tyrimu: žiūrima kaip kapitalo pelningumo rodikliai keitėsi per tam tikr¹ laikotarpį. Be abejo, kad augant šiems rodikliams reiškia, įmonė turtėja ir gali išmokėti dividendus. Kai jie mažėja, atvirkščiai. Svarbu žinoti ir kokie veiksniai lėmė kapitalo pelningumo rodiklio keitim¹si.

Kapitalo pelningumui įtak¹ daro 2 veiksnių grupės: (E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė 1998)

Pardavimų   pelningumas