CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

ELEKTRINIAI MIOKARDO REIKINIAI

medicina

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Biopotencialų kilmė ir jų matavimo būdai.

Elektrokardiografija. Elektrokardiograma.

Einthoveno trikampis. Trys pagrindinės derivacijos.

Derivacijų perjungimo paskirtis. Sustiprintosios ir krūtininė derivacijos.

Elektrokardiografo pagrindinės dalys. Elektrodai.

Elektrinė organų stimuliacija.

Elektrokardiostimuliacijos esmė.

Elektrokardiostimuliatoriaus sandara ir veikimo principas.

Laidai-elektrodai.

6.7.1. Biopotencialų atsiradimas ir jų matavimo būdai

Imkime tokį pavyzdį: vaikas pasistiepė ir palietė kart¹ elektrinės plytelės kaitinimo element¹. Po to jis tučtuojau atitraukė rank¹, pradėjo verkti ir pūsti rank¹, nubėgo pas tėvus.

Kyla klausimas: kaip vaiko organizmas nustatė kartį ir įvertino ar jis yra pavojingas ar ne, kaip ˛inojo k¹ ioje situacijoje veikti, kaip i karto sureagavo ir t.t.?

Svarbiausia yra tai, kad čia įjungiama organizmo komunikacijos sistema, kuri nustato ir registruoja pokyčius odos paviriuje ir perduoda informacij¹ į nugaros ar galvos smegenis. i sistema taip pat atsakinga u˛ kitų sistemų reakcij¹ į poveikį. i komunikacijos sistema tai nervų sistema ir informacijos perdavimas čia vyksta elektriniais signalais. Tokiu būdu informacija organizme perduodama dideliu greičiu ir tiksliau negu humoraliniu būdu, t.y. per organizmo skysčius.

Elektros srovės sklidimas gyvajame organizme skiriasi nuo srovės laidininke, nes laid˛ioji med˛iaga čia yra skysčiai ir l¹stelės, o krūvininkai yra jonai.

Tačiau srovės tekėjimui visais atvejais būtinas elektrinis potencialų skirtumas. Kaip jis atsiranda?

Kūne (arba tirpale (tarpl¹steliniame skystyje)) vyksta įvairių elektringųjų dalelių, tame tarpe ir jonų, judėjimas. Jonai turi teigiam¹ arba neigiam¹ krūvį ir gali būti įvairių tipų: Na⁺, K⁺, Ca²⁺,Cl^-, HCO₃^-. Jonų judėjimui reikalingas potencialų skirtumas, arba koncentracijų gradientas. Neigiamų jonų koncentracija yra didesnė l¹stelėje palyginus su iore, o teigiamų atvirkčiai. Dėl jonų koncentracijos skirtumo abipus membranos atsiranda potencialų skirtumas. Jis vadinamas membranos potencialu (MP).

Membranos ramybės potencial¹ galima imatuoti mikroelektrodais, sujungtais su stiprintuvu ir oscilografu (6.7.1 pav.). Indiferentinis elektrodas, padarytas i chloru apsitraukusios sidabrinės ploktelės, dedamas l¹stelź supančiame jonų tirpale, o mikroelektrodas – įvedamas į l¹stelź.

Mikroelektrodai, naudojami MP u˛rayti, turi atitikti iuos reikalavimus: a) būti labai ploni, kad nepa˛eistų membranos (da˛niausiai jų skersmuo d < 1mm); b) būti laidūs elektros srovei; c) nelū˛ti, praduriant membran¹; d) nekeisti u˛raomo signalo parametrų, e) būti padengti dielektriku. Tuo tikslu da˛nai naudojamos i specialaus stiklo (pirekso) padarytos pipetės, pripildytos elektrolito tirpalu. Kadangi elektrodai yra ploni, tai jų var˛a yra didelė (10 20 MW

Pagal 6.7.1 paveiksle parodyt¹ schem¹ galima u˛rayti MP kitimus laike. Kai abu elektrodai yra l¹stelės iorėje, matavimo prietaisas (iuo atveju oscilografas) rodo, kad tarp jų nėra potencialų skirtumo. Kai tik mikroelektrodas praduria membran¹ ir patenka į l¹stelės vidų, matavimo prietaisas registruoja staigų įtampos pokytį, apie – 80mV. Neigiamas potencialų skirtumo ˛enklas rodo, kad l¹stelės vidus yra neigiamas iorės at˛vilgiu. L¹stelės vidaus neigiamum¹ iorės at˛vilgiu ir ramybės membranos potencialo susidarym¹ nulemia du pagrindiniai faktoriai:

nevienoda jonų koncentracija l¹stelės viduje ir iorėje;

atrankus membranos laidumas jonams.

Stumiant mikroelektrod¹ giliau į l¹stelės vidų, potencialų skirtumas nekinta. Vadinasi, io potencialų skirtumo susidarym¹ nulemia l¹stelės membrana. L¹stelės ramybės būsenoje registruojamas membranos potencialas apibūdinamas kaip ramybės potencialas (RP). io potencialų skirtumo suma˛ėjimas vadinamas depoliarizacija, o padidėjimas – hiperpoliarizacija. Daugelio iltakraujų gyvūnų l¹stelių RP yra tarp -30 mV iki -90 mV, o irdies raumens l¹stelių ramybės potencialas nuo –70 iki 100 mV.

6.7.2. Veikimo potencialo susidarymas

MP kitimus laike priklausomai nuo l¹stelės dirginimo rodo 6.7.2 paveiksle pavaizduotos kreivės. L¹stelei esant ramybės būsenoje ir neveikiant dirgikliams, potencialų skirtumas abipus membranos ilieka pastovus. Su˛adinus l¹stelź, jos membranoje esančiuose jonų kanaluose labai trumpam laikotarpiui (milisekundės dalį) gali padidėti pralaidumas jonams. Tuomet gali staigiai pakisti membranos potencialas. 6.7.2 paveiksle pavaizduotas membranos potencialo kitimas nervinėje skaiduloje, t.y. atsiradus pokyčiams membranos pralaidume sukuriamas elektrinis signalas, vadinamas veikimo potencialu (VP). Visi poveikiai, kurie gali sukelti veikimo potencial¹, vadinami dirgikliais. Jais gali būti įvairūs fiziniai ir cheminiai poveikiai. Eksperimentuojant keičiamas ių dirgiklių stipris ir trukmė. Dirgiklis toje vietoje sukelia veikimo potencial¹, jeigu sugeba depoliarizuoti dirglios l¹stelės membran¹ nuo ramybės membranos potencialo lygio ( 80 mV) iki slenkstinio potencialo ( 60 mV) lygio (6.7.2 pav.). Depoliarizacijai pasiekus lygį, kuris dar vadinamas kritiniu depoliarizacijos lygiu, toje vietoje staiga padidėja membranos pralaidumas Na⁺ jonams. Jie ver˛iasi per atsidariusius įtampos valdomus Na⁺ kanalus į l¹stelės vidų, veikiami koncentracijos skirtumo ar elektrinio lauko. Na⁺ jonų srautas į l¹stelės vidų dar labiau depoliarizuoja membran¹, o i depoliarizacija didina naujų Na⁺ kanalų atsiradimo tikimybź (teigiamas grį˛tamasis ryys). Jo dėka vyksta autoregeneratyvinė depoliarizacija, kuri sudaro pirm¹j¹ veikimo potencialo fazź. Jos pabaigoje membraninis potencialas pakeičia savo poliarikum¹: vidinė membranos pusė įsielektrina teigiamai iorinės at˛vilgiu.

Antroje veikimo potencialo fazėje, kuri vadinama repoliarizacija, Na⁺ jonų srautas į l¹stelės vidų suma˛ėja ir galutinai nutrūksta. Na⁺ jonų srauto suma˛ėjim¹ s¹lygoja du mechanizmai:

1) membranos potencialui pakeitus savo poliarikum¹, elektrinis laukas pradeda prieintis Na⁺ jonų patekimui į l¹stelės vidų, ir teigiamas membranos vidinio paviriaus krūvis stumia katijonus atgal; 2) po Na⁺ kanalų atsiradimo (aktyvacijos) per milisekundź koncentracijos isilygina.

Potencialų skirtumo valdomi K⁺ kanalai po dirgiklio veikimo atsiranda truputį vėliau negu Na⁺ kanalai, nes K⁺ jonų judrumas ma˛esnis. Tai u˛tikrina K⁺ jonų sraut¹ i l¹stelės koncentracijos ma˛ėjimo kryptimi. i K⁺ jonų difuzija s¹lygoja membraninio potencialo neigiamėjim¹ ir l¹stelės poliarikumo atsistatym¹ (repoliarizacija).

Veikimo potencialas tai membranos potencialo kitimas. Dirginimo stimului virijus slenkstinź vertź, VP amplitudė nuo dirginimo nebepriklauso. Tokiu atveju nepa˛eista l¹stelė visuomet atsako vienodos amplitudės VP arba jo visai nėra. is reikinys vadinamas dėsniu „viskas arba nieko“. I 6.7.2 paveikslo matyti, kad VP turi dvi fazes: kylanči¹j¹ ir nusileid˛ianči¹j¹. Did˛iausi¹ vertź atitinkantis potencialo grafiko takas vadinamas reversijos taku. Membranos potencialo didėjimo dalis iki reversijos tako atitinka membranos depoliarizacij¹, o VP ma˛ėjimas, grį˛tant prie RP – membranos repoliarizacij¹. Dirginant prieingo poliarikumo stimulais, membraninis potencialas darosi ma˛esnis u˛ RP ir tada vyksta hiperpoliarizacija. Veikimo potencialo susidarymas daugeliui l¹stelių yra panaus, tačiau skirtingų audinių l¹stelių veikimo potencialai turi savo ypatumų: vienų gyvūnų miokardo l¹stelių VP trukmė yra keliasdeimt, o kitų net imt¹ ir daugiau kartų didesnė u˛ nervinių l¹stelių VP.

6.7.3. Elektrokardiografija. Elektrokardiograma

L¹stelės, gebančios savaime generuoti VP, vadinamos ,,peismeikeriais” ritmo vedliais. (angl. pace ˛ingsnis, ritmas; maker kūrėjas). Reikia pa˛ymėti, kad įvairūs jutikliai neregistruoja pačio veikimo potencialo, o yra registruojamas tik veikimo potencialo sklidimas. Tam tikrų organų suminiai veikimo potencialų sklidimo u˛raai vadinami elektrogramomis: smegenų – elektroencefalograma, tinklainės elektroretinograma, įvairių raumenų – elektromiograma, skrand˛io elektrogastrograma, irdies – elektrokardiograma, arba EKG. Įvairių organų veikimo potencialų charakteristikos pateiktos 6.7.1 lentelėje.

6.7.1 lentelė. Bioelektrinių potencialų charakteristikos

Veikimo potencialas	Da˛nių sritis (Hz)	Amplitudė, mV	Pastabos
Pavienės l¹stelės			Vienfazis VP
Elektrokardiogramos
Elektroencefalogramos
Elektromiogramos			Paviriniai elektrodai
Elektromiogramos			Adatiniai elektrodai
Elektroretinogramos

Elektrokardiograma suteikia daug informacijos apie irdies veikim¹, jo sutrikimus bei kai kurias ligas. irdies veiklai yra svarbus sinusinis mazgas (jis yra deiniajame prieirdyje). Jame yra grupė l¹stelių, spontanikai generuojančių elektrinius impulsus (veikimo potencialus) ir yra pagrindiniai irdies ritmo vedliai. iems veikimo potencialams būdinga savaiminė lėta depoliarizacija, kurios dėka ritmo vedlio l¹stelės membrana savaime, be iorinių dirgiklių, depoliarizuojasi iki slenkstinio potencialo. Membranos depoliarizacijai pasiekus slenkstinį lygį, toliau vyksta greitesnė depoliarizacija, ir sujaudinimas iplinta į gretimas irdies l¹steles. Sinusinio mazgo l¹stelės, kuriose spontaninė depoliarizacija vyksta greičiausiai ir anksčiausiai pasiekia slenkstinį lygį, nulemia normali¹ irdies veikl¹.

6.7.3 pav. Ekvipotencialiniai paviriai

Plintant laid˛i¹ja sistema elektrinio su˛adinimui, depoliarizuota laid˛iosios sistemos dalis įgyja nesu˛adintos srities at˛vilgiu neigiam¹ potencial¹. Todėl aikinant irdies elektrinius reikinius paprastai irdis laikoma elektriniu dipoliu: did˛iausio neigiamo potencialo vieta tai polius turintis krūvį „ q“, o teigiamo polius turintis teigiam¹ krūvį „+q“ (6.7.3 pav.). Kelių centimetrų nuotolis tarp ių vietų tai dipolio ais l. Teigiama aies kryptimi priimta laikyti kryptį nuo neigiamo poliaus link teigiamo. Fizikoje pagrindinė dipolio charakteristika yra dipolio momentas . Ciklo, trunkančio apie 0,8 1 s, metu kinta irdies elektrinio dipolio dydis ir kryptis. irdies elektrinio dipolio ais vadinama irdies elektrine aimi, o pats dipolis elektriniu vektoriumi. Tokiu būdu, apie irdį sukuriamas elektrinis laukas, kuris vaizduojamas ekvipotencialiniais paviriaisj_i const. (6.7.3 pav., itisinės linijos). ie paviriai gaunami imatavus paciento kūno takų potencialus at˛vilgiu tako, kurio potencialas irdies ciklo metu yra pastovus.

irdies veikimo metu elektrinio vektoriaus galas erdvėje brė˛ia gana sudėting¹ u˛dar¹ kreivź. Jeigu irdį įsivaizduoti stačiakampėje koordinačių sistemoje, sudarytoje i frontaliosios (xz), sagitalinės (yz) ir horizontaliosios (xy) ploktumų, tai erdvinės kreivės projekcija į kiekvien¹ ploktum¹ turės trigubos kilpos form¹ (6.7.4 pav.).

a b c

6.7.4 pav. irdies elektrinio vektoriaus projekcijos trijose ploktumose: horizontaliojoje (a), frontaliojoje (b), sagitalinėje (c)

Kiekviena i tų kilpų ˛ymima lotynikomis raidėmis P, Q, R, S ir T. Kilpų visuma pakankamai isamiai parodo irdies elektrinio vektoriaus tiek dyd˛io, tiek krypties kitim¹ ciklo metu. ios kilpos įvairiose ploktumose registruojamos elektroniniu oscilografu, o is metodas vadinamas vektorine elektrokardiografija.

Tačiau da˛niausiai medicinos praktikoje yra naudojamas paprastesnis ir istorikai senesnis metodas – elektrokardiografija, kuri apsiriboja potencialų skirtumo registravimu. į metod¹ 1893 1895 metais pirmasis pasiūlė olandų fiziologas V. Einthovenas (W. Einthoven), kuris įvedė

ir iuo metu naudojamus terminus bei ˛ymėjimus. Jis taip pat sukonstravo ir patobulino rodyklinį galvanometr¹, kuriuo tuo metu registruodavo elektrokardiogramas, o 1905 metais pirm¹ kart¹ telefono kabeliu persiuntė u˛rayt¹ elektrokardiogram¹ i ligoninės į savo laboratorij¹. U˛ iuos iradimus 1924 metais V. Einthovenas buvo apdovanotas Nobelio premija.

V. Einthovenas pasiūlė toki¹ idėj¹: irdį įsivaizduoti „patalpint¹“ į lygiakratį trikampį. irdies veikimo metu elektrinis vektorius brė˛ia trigub¹ kilp¹, tai vektoriaus projekcija į bet kuri¹ trikampio kratinź u˛registruojama kreivė su P, Q, R, S, T danteliais. i kreivė vadinama elektrokardiograma EKG (6.7.5 pav.). iame paveiksle pavaizduota normalioji EKG. Joje matomi potencialo nukrypimai nuo izoelektrinės (nulinės) linijos, kurie vadinami danteliais. Atstumas tarp dviejų dantelių vadinamas segmentu (pavyzd˛iui, PQ segmentas – tarp P dantelio pabaigos ir Q dantelio prad˛ios). Intervalas apima dantelį ir segment¹ (pavyzd˛iui, PQ intervalas – nuo P dantelio prad˛ios iki Q dantelio prad˛ios). Potencialo pakitimai, kurie QRS komplekse registruojami aukčiau izoelektrinės linijos, vadinami R danteliu, o potencialo nukrypimai ˛emiau izoelektrinės linijos prie R dantelį ˛ymimi Q danteliu, po R dantelio – S danteliu. Paveikslo prad˛ioje pavaizduotas stačiakampis 1 mV kalibravimo signalas, kurį u˛registravus galima teisingai įvertinti EKG dantelių amplitudes.

Elektrokardiograma (EKG) registruoja irdies elektrinius impulsius reikinius, kurie per skyst¹ ir laid˛i¹ vidinź terpź silpnėdami iplinta į jos pavirių: P dantelis rodo elektrinio signalo atsiradim¹ dėl deiniojo prieird˛io susitraukimų (prieird˛io depoliarizacij¹), QRS ciklas signal¹ i skilvelių (skilvelių depoliarizacija), o T dantelis – irdies grį˛im¹ į ramybės būsen¹ (skilvelių repoliarizacij¹). Kai kurių vykstančių irdyje reikinių elektriniai impulsai pasiekia od¹, todėl jie nėra matomi elektrokardiogramoje.

6.7.5 pav. Elektrokardiograma

Elektrokardiografijos tikslas kaip tik ir nustatyti kaip depoliarizacijos ir repoliarizacijos procesai plinta link atitinkamų ir tam tikrose vietose idėstytų elektrodų, nes depoliarizacijos – repoliarizacijos sutrikimai parodo patologijos proceso ypatumus, kitaip sakant, tarpai tarp EKG dantelių parodo ias būsenas ir jų trukmź. Todėl svarbu teisingai EKG teisingai nustatyti laiko intervalus ir segmentus (6.7.5 pav.). Svarbiausio QRS komplekso ir intervalų vidutinės trukmės sveikam ˛mogui suraytos 6.7.2 lentelėje.

6.7.2 lentelė. EKG laiko intervalų trukmės sveikam ˛mogui

Laiko intervalas	Trukmė, ms
QRS kompleksas
R R
P Q
S T	iki 320
Q T	iki 440

U˛raius kelis EKG ciklus ir nustačius R R intervalo trukmź t_R-R (EKG period¹), galima apskaičiuoti paciento puls¹:

(6.7.1)

čia trukmė ireikta sekundėmis. Paprastai normalus ˛mogaus pulsas ramybės būsenoje yra 60 100 min^-1.

Reikia pa˛ymėti, kad EKG tiesiogiai neregistruoja irdies mechaninių reikinių (susitraukimo ir atsipalaidavimo). Veikimo potencialui plintant irdies skaidulomis, susidaro su˛adinti (depoliarizuoti) ir nesu˛adinti irdies plotai, tarp kurių galima u˛registruoti potencialų skirtum¹. Susidariusį potencialų skirtum¹ atitinka dipolio vektorius, turintis kryptį ir dydį. is vektorius nukreiptas i minuso ( ) į plius¹ (+), t.y. i sujaudintos (depoliarizuotos) irdies dalies į nesujaudint¹. Vektoriaus dydis priklauso nuo potencialų skirtumo dyd˛io. Kaip minėta, irdies skaidulose vektoriaus kryptis ir dydis kinta depoliarizacijos ir repoliarizacijos metu (plačiau ˛r. 6.7.5 skyrių). Kiekvienu laiko momentu visų irdies skaidulų vektoriai sumuojasi ir sudaro suminį (integralinį) vektorių, nuo kurio projekcijos atitinkamoje ayje priklauso EKG registruojamų dantelių įtampos amplitudė. Pagrindinių derivacijų (plačiau aprayta 6.7.4 skyriuje) dantelių amplitud˛ių galimos vertės pateiktos 6.7.3 lentelėje.

6.7.3 lentelė. EKG dantelių įtampos amplitud˛ių vertės sveikam ˛mogui

	U_I, mV	U_II, mV	U_III, mV
P
Q
R
S
T

6.7.4. Pagrindinės, sustiprintosios ir krūtinės derivacijos

irdies elektrinio vektoriaus padėties nustatymui kurioje nors ploktumoje reikia nors dviejų vektoriaus projekcijų. Norint jas gauti, pasirenkami trys kūno takai, kuriuose pritvirtinami matavimo elektrodai, tarp kurių ir matuojamas VP sklidimas: paprastai kairiajame petyje, deiniajame petyje ir pilvo srityje. Sujungus tuos tris takus, susidaro lygiakratis trikampis, kurio centre yra irdis. Jis vadinamas Einthoveno trikampiu (6.7.6 pav.). Praktikai elektrodas u˛dedamas ne ant peties, o ant rankos dilbio apatinės dalies, nes taip paprasčiau jį pritvirtinti. Rankos ir kojos yra laidininkai, jie yra elektrodų t¹sa ir jų padėtis elektrokardiogramos registravimui principinės reikmės neturi. VP matavimas tarp kairiosios rankos (KR) ir deiniosios rankos (DR), vadinamas pirm¹ja derivacija (I). Pirm¹ja derivacija vadinama ir elektrokardiograma, u˛registruota i ių takų. Antroji derivacija (II) – tai matavimas tarp deiniosios rankos (DR) ir kairiosios kojos (KK), o trečioji derivacija (III) kairioji ranka (KR) ir kairioji koja (KK). ios trys derivacijos vadinamos pagrindinėmis Einthoveno, arba galūninėmis, derivacijomis (6.7.7 pav.). Kiekvienam EKG danteliui iose derivacijose galioja Kirchhofo įtampų taisyklė:

6.7.6 pav. Einthoveno trikampis

U_I = U_II U_III. (6.7.2)

6.7.7 pav. Trys pagrindinės derivacijos

iuo metu elektrokardiografijoje naudojama iki 40 derivacijų. Beveik visuomet elektrokardiografiniai tyrimai prasideda nuo ių trijų pagrindinių derivacijų registravimo. EKG registracija pagal Einthoven¹ priklauso bipolinei (dvipolinei) registracijos rūiai, kadangi jos metu matuojamas potencialų skirtumas tarp dviejų elektrodų. Kita registracijos rūis vadinama unipoline (vienpoline). Jos metu matuojamas susidarźs potencialų skirtumas tarp aktyvaus (diferentinio) ir neaktyvaus (indiferentinio) elektrodų.

Be ių derivacijų dar da˛nai registruojamos vadinamosios trys sustiprintosios (aVR, aVL, aVF) ir krūtininė (V) derivacijos. Sustiprinta derivacija gaunama registruojant potencialų skirtum¹ tarp vieno i pagrindinių takų ir dviejų kitų, sujungus pastaruosius tarpusavyje (6.7.8 a pav.). Pavyzd˛iui, derivacija (aVR) tai vienas takas DR, o antrasis bendras laidas nuo KR ir KK, ir t.t. R, L ir F iifruojama i anglų kalbos kaip right deinė, left kairė ir foot koja. ioms derivacijoms taip pat galioja Kirchhofo įtampų taisyklė:

U_aVR U_I U_III/2, (6.7.2 a)

U_aVL = U_I U_II/2, (6.7.2 b)

U_aVF = U_II U_I/2. (6.7.2 c)

Registruojant krūtininź (V) derivacij¹ antrasis takas gaunamas sujungus tarpusavyje tris standartinius takus KR, DR, KK (6.7.8 b pav.). Krūtininių derivacijų gali būti registruojama ir daugiau: i deinės pusės, i nugaros paviriaus. Da˛niausiai registruojamos eios krūtininės derivacijos.

Visoms apraytoms derivacijoms galioja bendra taisyklė: dipolio projekcija į tiesź, jungianči¹ elektrodus, yra proporcinga algebrinei ios derivacijos dantelių (EKG) sumai.

^*6.7.5. Depoliarizacijos ir repoliarizacijos procesai irdyje ir jų atspindys EKG

Kaip minėta, EKG danteliai ir segmentai yra elektrinio su˛adinimo plitimo irdyje atspindys. Čia bus plačiau apraytas ryys tarp depoliarizacijos bei repoliarizacijos procesų ir EKG dantelių susidarymo.

P dantelis registruoja su˛adinimo plitim¹ prieird˛iuose. Prieird˛ių su˛adinimo metu susidarźs suminis vektorius prieird˛iuose yra nukreiptas nuo irdies pagrindo link jos virūnės (6.7.9 pav. P). Standartizuojant EKG registracij¹, susitarta, kad vektoriaus projekcijos kryptis derivacijos ayje i minuso ( ) į plius¹ (+) registruojama kaip potencialo nuokrypis vir nulinės linijos, t.y. kaip teigiamas dantelis.

Kai abu prieird˛iai būna visikai su˛adinti, tarp jų inyksta potencialų skirtumas ir integralinis vektorius tampa lygus nuliui, o EKG registruojama nulinėje linijoje (6.7.9 pav., PQ). Normaliai elektrinis su˛adinimas i prieird˛ių į skilvelius gali plisti tik per atrioventrikulinį mazg¹, kadangi kitas prieird˛ių ir skilvelių dalis skiria nedirglus jungiamasis audinys. Kadangi su˛adinimo banga atrioventrikuliniu mazgu plinta lėtai ir u˛trunka jame apie 120 ms, prieird˛ių ir skilvelių depoliarizacija vyksta skirtingu metu.

Skilvelių darbinio miokardo su˛adinimas prasideda tarpskilvelinėje pertvaroje prie laid˛iosios sistemos struktūrų. Susidarźs integralinis vektorius iuo momentu būna ma˛as ir da˛niausiai nukreiptas link skilvelių pagrindo, o EKG registruoja Q dantelį, kuris parodo skilvelių miokardo su˛adinimo prad˛i¹ (6.7.9 pav., Q). Q dantelis registruojamas neigiamas, t.y. ˛emiau nulinės linijos, kadangi iuo momentu suminio vektoriaus projekcija derivacijos ayje būna nukreipta i pliuso (+) į minus¹ (-). Depoliarizacijos bangai greitai plintant skilvelių miokardu, vektorius didėja, kadangi vis didėja su˛adinto miokardo masė, ir nukrypsta link irdies virūnės, o EKG registruojamas R dantelis (6.7.9 pav., R). R dantelis charakterizuoja pagrindinź su˛adinimo plitimo kryptį skilveliuose. Skilvelių darbiniame miokarde depoliarizacija plinta i vidaus į iorź. Vėliausiai su˛adinami vidiniai sluoksniai kairiojo skilvelio pagrinde, vektorius iuo momentu projektuojasi derivacijos ayje i pliuso (+) į minus¹ (-), o EKG registruojamas neigiamas S dantelis (6.7.9 pav., S). S dantelis parodo su˛adinimo plitim¹ kairiojo skilvelio pagrindu. Kai abu skilveliai tampa pilnai suj˛adinti, tarp jų inyksta potencialų skirtumas, ir vektoriaus dydis tampa lygus nuliui. iuo momentu EKG registruoja nulinėje linijoje ST segment¹ (panaiai kaip PQ segment¹, esant pilnam prieird˛ių su˛adinimui). ST segmento metu abu skilveliai būna visikai su˛adinti (depoliarizuoti) (6.7.9 pav., ST).

T dantelis registruoja skilvelių miokardo repoliarizacij¹. Jeigu skilvelių repoliarizacija vyktų tuo pačiu greičiu ir nuoseklumu kaip jų depoliarizacija, tada T dantelis būtų QRS komplekso veidrodinis atspindys, t.y. nukreiptas į prieing¹ pusź. Tačiau taip nėra, kadangi skilvelių repoliarizacija vyksta ˛ymiai lėčiau negu jų depoliarizacija.

Kai irdies virūnės ioriniai sluoksniai tampa jau repoliarizuoti, t.y. l¹stelių iorė pasidaro neigiama vidaus at˛vilgiu, vidiniai sluoksniai dar ilieka depoliarizuoti, t.y. l¹stelių iorė būna neigiama vidaus at˛vilgiu. Susidariusį potencialų skirtum¹ atitinka vektorius, kurio projekcija derivacijų ayse būna nukreipta i minuso (-) į plius¹ (+), todėl EKG registruojamas teigiamas T dantelis (6.7.9 pav., T). Prieird˛ių repoliarizacijos EKG nematyti, kadangi ji vyksta tuo pačiu metu kaip skilvelių depoliarizacija, ir didesnės amplitudės QRS kompleksas visikai j¹ u˛dengia.

6.7.7. Elektrokardiografai ir EKG registravimo būdai

Pirmosios ˛mogaus EKG dar praeitame imtmetyje buvo u˛raomos kapiliariniu elektrometru, kiek vėliau V. Einthovenas jas u˛rainėjo savo sukurtu rodykliniu galvanometru. Jo pagrindu, T. Levis sukonstravo elektrokardiograf¹, kuris nuo 1908 metų naudojamas ir klinikinėje praktikoje. 1924 metais pirm¹ kart¹ EKG u˛raoma slenkančioje popieriaus juostelėje. 1928 metais sukūrus vakuuminį stiprintuv¹, vietoje rodyklinio galvanometro pradedama naudoti stalinė „elektrokardiografo maina“, kuri¹ tais pačiais metais pakeičia pirmasis portatyvinis elektrokardiografas, sukonstruotas Hewlett-Packard kompanijoje.

iuolaikinio elektrokardiografo struktūrinė schema pavaizduota 6.8.10 paveiksle. Jį sudaro tokios pagrindinės dalys: elektrodai, kurie tvirtinami prie paciento galūnių ir krūtinės, jungiamieji kabeliai, derivacijų jungtuvas (DJ), diferencinis stiprintuvas (DS), grį˛tamojo ryio stiprintuvas (GS), kalibratorius (K), transformatoriaus grandinė, maitinimo altiniai, oscilografas (O), be to, prie jo prijungiamas, arba vietoje jo gaali būti, savirais. Jungiamieji kabeliai yra spalvoti ir skirti: geltonas (G) KR, raudonas (R) DR, ˛alias (ˇ) KK, baltas (B) krūtinė, juodas (J) DK. Derivacijų jungtuvas leid˛ia pasirinktinai registruoti pagrindines (I, II, III), sustiprint¹sias (aVR, aVL, aVF) ir krūtininź (V) derivacijas. Juodas (J) kabelis yra funkcinis į˛eminimas. Schemoje pavaizduotos defibriliatoriaus (˛r. 6.2 skyrių) grandinės senos modifikacijos elektrokardiografuose nėra, bet iuolaikiniuose paprastai būna ir i grandinė, o kai kuriuose ir elektrokardiostimuliatoriaus grandinė, kurios suteikia ne tik diagnostikos, bet ir gydymo galimybź.

Labai svarbų vaidmenį registruojant EKG turi elektrodai, kurių komplekt¹ paprastai sudaro ploktieji elektrodai galūnėms ir prisiurbiamieji krūtinei. Elektrodai gaminami i plieno, ploktelės pavidalo, lifuotu ir padengtu sidabro sluoksniu paviriumi, suma˛inančiu kontaktinį potencial¹. Elektrodai prie paciento galūnių tvirtinami guminiais raičiais, be to, norint u˛tikrinti geresnį kontakt¹, jie patepami elektrolitiniu tepalu, arba po jais padedami NaCl tirpale suvilgyti marlės (filtrinio popieriaus) gabalėliai.

iuolaikiniais elektrokardiografais ir prie jų prijungtomis ryio priemonėmis galima registruoti EKG keliais būdais:

ramybės EKG: kol u˛raoma elektrokardiograma pacientas ramiai guli;

stresinė EKG: pacientas „va˛iuoja dviračiu “ar bėga judančiu taku;

24 valandų EKG: prie paciento krūtinės pritvirtintas specialus diskas yra sujungiamas su portatyviniu saviraiu, tokiu būdu vis¹ par¹, pacientui u˛siimant įprasta dienos veikla, registruojama daug irdies ciklų EKG, ko negalima padaryti pirmais dviem atvejais;

transtelefoninis monitoringas: pacientas neioja aukčiau minėt¹ disk¹ ir portatyvinį saviraį kelias savaites. Pasijutźs blogiau, skambina į monitoringo stotį ir persiunčia telefono tinklais u˛rayt¹ kardiogram¹.

Paskutiniuoju metu panaiai perduodama ir keičiamasi informacija Internetu. Tai gali daryti tos gydymo įstaigos ir pacientai, kurie turi kompiuterizuotus elektrokardiografus. Lietuvoje Kauno mieste yra sukurta kardiologinė telekonsultacinė sistema, į kuri¹ įsijungia vis nauji vartotojai.

6.7.8. Elektrinė organų stimuliacija

irdies deiniojo prieird˛io sienelėje esantis sinusinis mazgas natūraliai periodikai generuoja elektrinius impulsus (apie tai plačiau rayta 6.7.1-3 skyriuose). Jį galima laikyti kaip ir natūraliu irdies elektrostimuliatoriumi, nes jo siunčiami impulsai priverčia ritmikai susitraukinėti irdį ir palaiko viso kūno kraujotak¹. I sinusinio mazgo kiekvienas impulsas patenka į prieird˛ių skilvelių mazg¹, po to laid˛iosios sistemos akomis iplinta skilveliuose ir priverčia juos susitraukti: i skilvelių kraujas ivaromas į stambi¹sias kraujagysles. Dėl įvairių prie˛asčių (sinusinio, atrioventrikulinio mazgų ir aortos audinių ligos pakeičia irdies depoliarizacijos keli¹) laid˛iosios sistemos funkcija gali sutrikti, tada sutrinka irdies ritmas, pavyzd˛iui, suma˛ėja iki 40 k/min., protarpiais (kelioms sekundėms) irdis gali net stabtelėti. Visa tai atsispindi elektrokardiogramoje. Gydymas medikamentais duoda tik trumpalaikį poveikį ir ne visada gali būti efektyvus. Tokiais atvejais irdies ritmui reguliuoti naudojami įvairūs elektrinės stimuliacijos metodai. Jų parinkimas priklauso nuo stimuliavimo tikslo (profilaktinio, diagnostinio, gydomojo), ritmo sutrikimų prie˛asties ir jų plėtojimosi mechanizmo. Tačiau visų elektrinės stimuliacijos metodų esmź sudaro tai, kad natūralūs biologiniai elektriniai impulsai pakeičiami reikalingos amplitudės, trukmės ir da˛nio ioriniais elektriniais impulsais. Atsi˛velgiant į situacij¹, naudojami vienkartiniai impulsai, tam tikro skaičiaus impulsų sekos arba periodikai pasikartojantys apibrė˛to da˛nio impulsai ir priklausomai nuo to stimuliacija gali būti nuolatinė ar laikinoji.

irdies ir kraujagyslių ligos yra labai paplitusios ir joms būdingas didelis mirtingumas, todėl vienas i pagrindinių medicinos u˛davinių yra kova jomis. iuolaikiniai medicinos pasiekimai jau leid˛ia sėkmingai diagnozuoti ir gydyti iais ligas, tačiau iki to, daug gydytojų, mokslininkų ir in˛inierių turėjo atlikti daug įvairių eksperimentų ir tyrimų.

Dar 1804 metais italų mokslininkas Aldini su savo kolegomis atliko pirmuosius eksperimentus stimuliuodami elektros srove k¹ tik mirusių (30 40 min. po egzekucijos įvykdymo) ˛monių raumenis ir irdį. Panaiai irdies darb¹ atstatyti elektros impulsu 1805 metais siūlė ir Vilniaus universiteto profesorius A. Sniadeckis. Tačiau pirm¹ kart¹ stimuliuoti ˛mogaus irdį po mirties sėkmingai pavyko XVIII am˛iuje italų mokslininkams Vasaliui (Vassali), D˛iulijui (Giulio) ir Rosiui (Rossi). 1889 metais J. A. M. C. Viljamas (William) jau tiesiogiai veikė gyvūnų irdis elektros srove ir pastebėjo, kad jo naudota srovė priversdavo irdies skilvelius ritmingai susitraukinėti. Po keturiasdeimties metų 1929 metais Medicinos kongrese Sidnėjuje Goldas (Gould) pademonstravo 1-¹jį elektrinį aparat¹ irdies stimuliavimui ir juo is mokslininkas reanimavo ma˛¹ kūdikį. Toliau iuos darbus tźsė Amerikos kardiologas A. S. Cheimonas (A. S. Hymen), kuris 1932 metais Niujorko universitete pristatė elektrostimuliavimo aparat¹, svėriantį 7,2 kg bei turintį dar ir kitų trūkumų. irdies stimuliavimas ioriniu aparatu pradėtas 1952 metais P. M. Zolo (P. M. Zoll). Pirm¹ kart¹ elektrokardiostimuliatorių implantavo 1958 metais Amerikos gydytojai W. Chardack’as, A. Gage’as ir in˛inierius W. Greatbatch’as. ių pasiekimų idavoje 1982 metais R. K. D˛arvikas (R. K. Jarvik) sukurė dirbtinź irdį. Pirmieji prietaisai sukurdavo ir perduodavo vienodo da˛nio impulsus, todėl pacientai su tokiais EKS negalėdavo tenkinti savo irdies fiziologiniu poreikių. Pastaruoju metu yra da˛niausiai naudojami keičiamo da˛nio stimuliatoriai.

Mūsų alyje irdies elektros stimuliacijos pradininku buvo akademiko J. Brėdikio vadovaujamas medikų ir in˛inierių kolektyvas, o 1961 metais J. Brėdikis Kaune atliko 1-¹j¹ pastovios elektrostimuliacijos operacij¹.

iuo metu medicinoje taikoma ne tik elektrinė irdies raumenų, bet ir skersaruo˛ių raumenų, ˛arnyno, lapimo pūslės, gimdos raumenų, kvėpavimo organų, smegenų ir kitų organų elektrinė stimuliacija.

6.7.9. Elektrokardiostimuliacija

irdies raumens (miokardo) skaidulos pasi˛ymi dideliu jaudrumu ir atsako susitraukdamos tiesiogiai stimuliuojant labai ma˛a elektros srove: apie 0,8 1,2 mA arba 0,5 2 V amplitudės 0,5 2 ms trukmės impulsais. Kiekvienu atveju ių impulsų parametrai priklauso nuo ligonio am˛iaus, kūno temperatūros, hemodinaminių ir kitų faktorių. irdis depoliarizuojasi ir susitraukia tuoj pat gavusi elektrinį impuls¹. Elektrokardiostimuliavimo sistem¹ sudaro tokios pagrindinės dalys (6.7.11 pav.): 1 maitinimo altinis (baterija), 2 periodinių elektrinių virpesių generatorius, 3 laidai-elektrodai, 4 ir pati irdis.

Iskyrus irdį, visos sistemos dalys yra elektroninės, todėl turi atitikti tokius reikalavimus generuoti reikiamo da˛nio, amplitudės, trukmės impulsus, u˛tikrinti energijos altinio ekonomikum¹ ir ilgaam˛ikum¹, viso EKS ma˛us gabaritus, laidų-elektrodų mechaninį atsparum¹, taip pat neikreipti impulso formos. Be to, turi būti tenkinami svarbūs medicininiai ir biologiniai reikalavimai: ios dalys turi būti hermetikos, sterilios, indiferentikos audiniams.

6.7.9.1. Elektrokardiostimuliatorius

Aukčiau minėti impulsai gaunami prietaisu, kuris vadinamas elektrokardiostimuliatoriumi (EKS). iuolaikinė medicina naudoja daug įvairių tipų elektrostimuliatorių. Jie gali būti stacionarūs, neiojamieji ir implantuojami (6.7.12 pav.). Paprastai EKS sudarytas i baterijų ir elektroninės dalies (schemos), kuri generuoja ir i pastovios srovės suformuoja trumpus stačiakampės formos impulsus (6.7.13 pav.). Įrenginys hermetizuojamas u˛darame korpuse i organizmui inertiko metalo, da˛niausiai nerūdijančio metalo ar titano. I stimuliatoriaus elektriniai impulsai į irdį patenka izoliuotais laidais-elektrodais, kurių kontaktai liečia irdies audinius. Elektrokardiostimuliatoriuje impulsus generuoja generatorius, kurio schema yra nesudėtinga, joje nedaug elementų, be to, generatorius generuoja stačių frontų ma˛os trukmės impulsus, kurių amplitudės kelis kartus gali viryti maitinimo altinio įtampos amplitudź. Generatorių sudaro keturi pagrindiniai elementai: energijos altinis, tranzistorius, dirbantis rakto veika, impulsų formavimo grandinė (R, C), transformatorius. Tarp transformatoriaus ričių yra labai stiprus indukcinis ryys. Autosvyravimo veika tokiame generatoriuje vyksta dėl dviejų laikinai stabilių būvių periodinės kaitos. Viename i būvių tranzistorius yra atidarytas, o kitame u˛darytas. Būviai keičiasi elektronų griūtimi, ir tokiu būdu formuojami kiekvieno impulso priekinis ir u˛pakalinis frontai. Pauzės tarp impulsų trukmė (impulsų sekos periodas) priklauso nuo kondensatoriaus (C) ikrovimo laiko. Pačių generuojamų impulsų trukmė t_i tiesiogiai proporcinga transformatoriaus induktyvumui, transformacijos koeficientui, tranzistoriaus stiprinimo koeficientui ir atvirkčiai proporcinga tranzistoriaus įėjimo var˛ai. Impulsų frontų trukmės priklauso nuo transformatoriaus apvijų sklaidos induktyvumų, talpų. Kuo didesni sklaidos induktyvumai, talpos ir kuo ˛emesnis transformatoriaus ribinis da˛nis, tuo ilgesni impulsų frontai.

Da˛niausiai stimuliacijai naudojami stačiakampiai impulsai (6.7.13 pav.). Praktikai stačiakampis būna toks impulsas, kurio trukmė, paprastai pastovaus da˛nio stimuliatoriuose 1,8 ms, daug didesnė negu jo frontų trukmės (t_i > t_f apie 10 kartų). Kuo statesni priekinis ir u˛pakalinis frontai, tuo impulsai fiziologikai efektyvesni. Kiekvieno impulso metu perduodama energija:

(6.7.3)

čia U_m – impulso įtampos amplitudė, t_i – impulso trukmė, R_k elektrodo-irdies var˛a, kuri priklausomai nuo elektrodo-audinių paviriaus kontakto gali kisti nuo 100 iki 1400 W, I – tekančios srovės stipris, T – periodas tarp impulsų. Kaip matyti i (6.7.3), siunčiama energij¹ galima keisti, keičiant impulso įtampos amplitudź ir trukmź. irdies var˛a yra ominės prigimties. Jos savitoji var˛a impulsams, kurių trukmė nevirija 1 ms, yra 6 Wm.

Stimuliatoriams naudojami įvairūs maitinimo altiniai: implantuojamos su stimuliatoriumi baterijos, akumuliatoriai, kurie periodikai gali būti pakraunami per atstum¹ i iorės, iekoma būdų, kaip panaudoti biologinius energijos altinius, paverčiant mechaninź ar biologinź energij¹ elektrine. Tačiau plačiausiai naudojamos baterijos, kurios yra implantuojamame stimuliatoriuje. Baigiantis jų energijai, keičiamas visas stimuliatorius, prijungiant prie elektrodų nauj¹. iuolaikiniams stimuliatoriams da˛niausiai naudojamos ličio baterijos, nes jos yra kompaktikos, hermetikai u˛daromos, jų darbo laikas nuo 5-ių iki 10-ies ir daugiau metų. Sprend˛iant baterijų ilgaam˛ikumo problem¹, bandoma sukurti tokius altinius, kurie nenaudotų energijos tarpe siunčiamų impulsų. Pastaruoju metu atliekami tyrimai su atominiais (ar branduoliniais ) maitinimo altiniais, tačiau iuo atveju ikyla radioaktyvių med˛iagų pateksiančių į organizm¹ problema.

Kiekvieno altinio gyvavimo laikas priklauso nuo jo talpos, t.y. jame sukaupto krūvio q, kuris paprastai ireikiamas ampervalandomis (Ah). ˇinant į dydį, galima įvertinti maksimali¹ EKS veikimo trukmź:

[metais]. (6.7.4)

iuolaikinių EKS baterijų talpos kinta nuo 0,44 iki 3,2 Ah, o veikimo trukmė nuo 3,5 iki 18 metų.

Pastaruoju metu naujausi iuolaikiniai EKS dirba radijo da˛nių veika: signalai siunčiami i iorinio siųstuvo, o priimami kūno viduje implantuotu imtuvu, po to elektrodais perduodami į irdį. iuo atveju maitinimo altinis neiojamas iorėje. Tokio EKS korpuse yra įtaisomas pjezoelektrinis jutiklis, kai jis dėl pasikeitusio paciento kūno aktyvumo ilinksta ar yra spaud˛iamas, elektrokardiostimuliatorius automatikai didina arba ma˛ina impulsų siuntimo da˛nį. Tokie iuolaikiniai EKS gali keisti irdies susitraukimo da˛nį nuo 25 dū˛ių per minutź (d/min) iki 155 d/min. Tai įgalina pacient¹ gyventi pilnavertį gyvenim¹. Be to, tokie EKS keičia ir impulsų amplitudź (nuo 2,5 iki 10 V) ir impulsų trukmź (nuo 0,1 iki 2,3 ms) bei kitus parametrus.

Vienas i elektrostimuliatorių pavyzd˛ių yra defibriliatorius, kuris generuoja didelės galios elektrinius impulsus ir naudojamas sunkiems irdies ritmo sutrikimams gydyti. Apie jį plačiau parayta 6.2 skyriuje.

6.7.9.2. Laidai-elektrodai ir jų kontaktas su organizmo audiniais

Kaip minėta, elektriniai impulsai patenka į irdį laidais-elektrodais. ˇinant, kad irdis susitraukia apie 4 10⁷ kartų per metus (kai pulso da˛nis 75 tvinksniai per minutź), taip pat labai svarbios laidų-elektrodų savybės. ird˛iai dirbant jie mechanikai lenkiami, tempiami, sukami ir kitaip deformuojami. Todėl paprastai jie gaminami i nerūdijančių, elastingų, audiniams indiferentikų laidininkų, da˛niausiai įvairių metalų lydinių: platinos, irid˛io, chromo, nikelio ir pan. Pats laidininkas susukamas į spiralź, kuri apjuosiama silikonine guma ir kurios gale yra smailas vientisas laidininkas elektrodas (mikroelektrodas). Jis tiesiogiai liečiasi su irdies sienele. Per

Per į elektrod¹ elektriniai impulsai stimuliuoja irdies raumenį, priversdami irdį susitraukti.

Be to, elektrodai privalo turėti saugų kontakt¹ su irdimi kelet¹ metų. Norint tai u˛tikrinti, naudojami du elektrodų prijungimo metodai:

endokardinis, kai elektrodas did˛i¹ja vena per kateterį įvedamas į deinįjį skilvelį (6.7.14 a pav.);

epikardinis, kai elektrodai yra prisiuvami prie iorinės irdies sienelės chirurginiu būdu ir elektrodai tokiu būdu yra audiniuose (6.7.14 b pav.).

Energijos ekonomikumui palaikyti klinikinėje praktikoje naudojama katodinė stimuliacija, t.y. elektrodas, kontaktuojantis su irdies sienele, turi neigiam¹jį krūvį; suprantama, tam, kad elektros grandinė „u˛sidarytų“, aparato korpuso krūvis teigiamas. Tokio katodinio elektrodo paskirtis pačios irdies biopotencialų, atsirandančių dėl jos spontaninių susitraukimų, detekcijai (aptikimui). Taigi aparatas per laid¹-elektrod¹ ne tik siunčia elektrinius impulsus, bet ir gauna informacij¹ apie irdies veikl¹.

Laikinosios stimuliacijos atveju elektrodams naudojami baliono tipo antgaliai. Kai balionas ipučiamas, kraujo srovė nunea stimuliuojantį elektrod¹ į irdį ir tokiu būdu ivengiama chirurginės intervencijos, u˛tenka atlikti poodinź injekcij¹.

Be to, gali būti vienpolinis ir bipoliniai elektrodai. Bipolinių elektrodų atveju vienas kelių centimetrų kontaktinis elektrodas u˛tikrina grį˛tam¹jį ryį su stimuliatoriumi, o vienpolinio atveju – i¹ funkcij¹ atlieka organizmo skysčiai.

Labai svarbus yra ir elektrodo kontaktas su organizmo audiniais (arba oda registruojant EKG). Elektrodui kontaktuojant su audiniu kietojo kūno ir skysčio paviriuje susidaro taip vadinamas poliarizacinis potencialas, nes elektrode (metale) krūvininkai yra elektronai, o audinyje jonai. Todėl jonams paliekant elektrolit¹ ir skverbiantis į metal¹ atsiranda dvigubas, ma˛daug jono spindulio storio, prieingo ˛enklo krūvių poliarizuotas sluoksnis; įvyksta krūvininkų persiskirstymas (panaus į jų pasiskirstym¹ kondensatoriuje, 6.7.15 pav.). Todėl į kontakt¹ galima pateikti kaip ekvivalentinź tam tikros talpos ir var˛ų schem¹ (6.7.16 pav.). is kontaktas turi didelź talp¹, lygiagrečiai jai prijungt¹ ominź var˛¹ ir jiems kartu nuosekliai prijungt¹ audinių (elektrolito) var˛¹. Tokios pilna var˛a (impedansas):

(6.7.5)

Elektrodo ir miokardo kontaktas laikui bėgant keičiasi, nes keičiasi joninės srovės poliarizacija, audinių savybės (pavyzd˛iui, didėja elektrodo įvedimo vietos randas), irdies mechaninis judesys. Kiekvieno io pasikeitimo po˛ymis yra elektrodo impedanso didėjimas. i¹ problem¹ galima sprźsti didinant impulso įtamp¹ arba impulsų trukmź. Norint ivengti poliarizacijos efekto, naudojami arba akyti elektrodai, arba bifaziniai impulsai, t.y. generatorius vieno ciklo metu formuoja teigiamos įtampos impuls¹, o kito – neigiamos. Tokiu būdu kiekvienas tolesnis impulsas panaikina ankstesniojo impulso poliarizacij¹.

Visa organizmo audinių, esančių po elektrodais, var˛a ir talpa priklauso nuo elektrodų paviriaus ploto, nuo elektrodų pritvirtinimo prie kūno paviriaus stiprumo, taip pat nuo pačių audinių būklės (patinimo, kraujo u˛pildymo ir pan.). Esant nuolatinei srovei, i var˛a yra 1000 W eilės, o talpa kelių imtųjų mikrofaradų eilės (kai elektrodai „takiniai“, var˛a padidėja iki keliasdeimties tūkstančių ir talpa suma˛ėja iki tūkstantųjų mikrofarado dalių).

A. Laboratorinis darbas Elektrokardiogramos u˛raymas ir tyrimas”

Darbo u˛duotys

U˛registruokite kelias laisvai pasirinktas elektrokardiogramos (EKG) derivacijas, pavyzd˛iui, II, aVR ar kitas.

Nustatykite pasirinktų derivacijų EKG signalo įtampos ir laiko parametrus.

Darbo priemonės ir prietaisai

ЭK1T-03M2 (neiojamas, su popieriniu u˛raymo mechanizmu) ar kito tipo elektrokardiografas, elektrolitinis tepalas, arba NaCl tirpale suvilgyti marlės (filtrinio popieriaus) gabalėliai.

Darbo metodika

Darbas atliekamas ЭK1T-03M2 (neiojamas, su popieriniu u˛raymo mechanizmu) ar kito tipo elektrokardiografu. Prie kitų tipų elektrokardiografų galima prijungti turimas iuolaikines registravimo priemones ir EKG stebėti skaitmeninio osciloskopo ar kompiuterio ekrane.

Darbo eiga

Elektrokardiografo korpusas į˛eminamas. Derivacijų jungtuvas nustatomas kalibravimo padėtyje „1 mV“.

Pacientas paguldomas ant lygaus pagrindo. Jis turi būti atsipalaidavźs. Rankos turi būti laisvai itiestos prie onų, kojos itiestos.

Ant elektrodų pavirių u˛dedama keletas sluoksnių marlės arba filtrinio popieriaus, sudrėkintų 510% NaCl tirpalu arba jie patepami elektrolitiniu tepalu. Elektrodai guminiais dir˛ais pritvirtinami prie rankų dilbių ir blauzdų vidinės pusės, kur ma˛iau raumenų. Dir˛ai įtempiami tiek, kad elektrodai tvirtai laikytųsi, tačiau nesutrikdytų kraujotakos.

Jungiamieji kabeliai prijungiami taip: prie deiniosios rankos  raudonas, kairiosios rankos  geltonas, kairiosios kojos  ˛alias, deiniosios kojos  juodas, prie krūtinės  baltas.

Elektrokardiografas įjungiamas į tinkl¹ ir paspaud˛iamas įjungimo mygtukas.

U˛raomas kalibravimo signalas, kelet¹ kartų paspaudus mygtuk¹ „1 mV“. Rankenėlės padėtis parenkama tokia, kad plunksna judėtų popieriaus juostos centru ar arčiau jos apačios.

Derivacijų jungtuvu pasirenkama norima derivacija. Patartina prad˛ioje pasirinkti vien¹ i pagrindinių derivacijų.

Paspaud˛iamas vienas i stiprintuvo mygtukų (yra trys: „20 mm/mV“, „10 mm/mV“ ir „5 mm/mV“). Tiksliau galima pasirinkti, raant EKG: reikia, kad kreivė neieitų u˛ juostelės ribų.

Paspaud˛iamas vienas i popieriaus greičių mygtukų: „25 mm/s“ ar „50 mm/s“. U˛raomi keli EKG kompleksai.

U˛raoma kita pasirinkta derivacija.

Derivacijų perjungim¹ galima atlikti nestabdant popieriaus juostos, kadangi stabdant suveikia automatikos schema, 3 s ijungianti juostos traukimo mechanizm¹.

U˛raoma kuri nors derivacija, kai pacientas judina galūnes ir stebima kaip keičiasi EKG.

Atjungiamas paciento funkcinio į˛eminimo kabelis ir įsitikinama, ar įmanomas EKG registravimas be jo.

Elektrokardiografas ijungiamas ir nuo paciento nuimami elektrodai.

Imatuojamos kelių derivacijų EKG dantelių amplitudės bei laiko intervalai.

Matavimų ir skaičiavimų duomenys suraomi į 1 ir 2 lenteles:

Suskaičiuojamas paciento pulsas (6.7.1 formulė).

1 lentelė

EKG dantelis	Atlenkimo koeficiento vertė k, mm/mV	Dantelio auktis h, mm	U, mV
P
R
S
T
Q

2 lentelė

Laiko intervalas	Popieriaus juostelės traukimo greitis, v, mm/s	Intervalo ilgis l, mm	Laiko intervalo trukmė t, ms
RR
PQ
QRS
ST
QT

B. Laboratorinis darbas “Elektrokardiostimuliatoriaus parametrų tyrimas”

Darbo u˛duotys

Nustatykite elektrokardiostimuliatoriaus (EKS) siunčiamo tam tikro da˛nio signalo fizikinius parametrus:

įtampos amplitudź,

impulsų pasikartojimo da˛nį,

vieno impulso ir jo frontų trukmes,

impulso energij¹,

ligonio puls¹, esant ˛inomam EKS,

maksimali¹ pateikto EKS veikimo trukmź.

Darbo priemonės ir prietaisai

Oscilografas C8-13, arba skaitmeninis osciloskopas, keičiamo da˛nio elektrokardiostimuliatorius ir jungiamieji laidai.

Darbo metodika

EKS siunčiamų impulsų tyrimas atliekamas atmintiniu oscilografu (pavyzd˛iui, C8 - 13). Prie pradedant matavimus, oscilografas sukalibruojamas. Elektrokardiostimuliatorius laidais prijungiamas prie oscilografo įėjimo ir pradedami matavimai.

Darbo eiga

Parinkus reikiamas įtampos ir skleidimo koeficientų vertes (tai padaroma atitinkamomis oscilografo rankenėlėmis), ekrane gaunamas EKS impulsų sekos vaizdas (oscilograma) ir ji nukopijuojama ant popieriaus.

Oscilogramoje pa˛ymima impulsų sekos amplitudė ir periodas.

Apskaičiuojama impulso įtampos amplitudė U_m, periodas T ir impulsų pasikartojimo da˛nis n

Apskaičiuojama, koks būtų ligonio, kuriam implantuotas is EKS, pulsas (tvinksnių skaičius per minutź).

Pakeitus skleidimo koeficiento vertes, gaunama vieno sekos impulso oscilograma ir ji persibrai˛oma ant milimetrinio popieriaus.

Apskaičiuojama io impulso amplitudė U_m (akivaizdu, kad ji turi būti lygi impulsų įtampos amplitudei, apskaičiuotai trečiame punkte), impulso trukmė t_i ir priekinio t_f1 bei u˛pakalinio t_f2 frontų trukmės.

Pagal (6.7.3) formulź apskaičiuojama kiekvieno impulso metu perduodama energija.

ˇinant, kad elektrokardiostimuliatoriaus altinio talpa yra lygi 0,5 Ah, o jo evj impulsų amplitudei, pagal (6.7.4) formulź apskaičiuojama maksimali duoto EKS veikimo trukmė.

Matavimai ir skaičiavimai pakartojami pakeitus EKS da˛nį, arba impulsų trukmź.

Matavimų ir skaičiavimų duomenys suraomi į lentelź:

U_m, V	T, s	n, Hz	t_i, ms	R_k W	E_i, J	t, metai

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 4771
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/266/ELEKTRINIAI-MIOKARDO-REIKINIAI13439.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/266/ELEKTRINIAI-MIOKARDO-REIKINIAI13439.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/266/ELEKTRINIAI-MIOKARDO-REIKINIAI13439.php">ELEKTRINIAI MIOKARDO REIKINIAI</a>

ELEKTRINIAI MIOKARDO REIKINIAI

medicina

DOCUMENTE SIMILARE

P

B. Laboratorinis darbas “Elektrokardiostimuliatoriaus parametrų tyrimas”

Darbo u˛duotys

Darbo metodika

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

ELEKTRINIAI MIOKARDO REIKINIAI