CATEGORII DOCUMENTE |
Bulgara | Ceha slovaca | Croata | Engleza | Estona | Finlandeza | Franceza |
Germana | Italiana | Letona | Lituaniana | Maghiara | Olandeza | Poloneza |
Sarba | Slovena | Spaniola | Suedeza | Turca | Ucraineana |
DOCUMENTE SIMILARE |
|
Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimë 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirná, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turëjo rand¹ kaip žirnio užuomazg¹, nuo kurios ir gavo t¹ pravardê. Jis nesigëdyjo šios pavardës ir pažëjo j¹ išgarsinti. Ciceronas sulaukês mokyklinio amžiaus, árodë, ko iš tiesø vertas jo vardas. Parodês nepaprastus gabumus, jis taip pagarsëjo ir toká vard¹ ágijo tarp vaikø, kad jø tëvai ateidavo á mokykl¹, norëdami savo akimis pamatyti Ciceron¹ ir patys ásitikni tuo, kas buvo kalbama apie jo mokslum¹ ir tûleriopus gabumus. Vaiskystëje jis dar tetrametru parašês nedidelê poem¹ “Poncijus Glaukas”. Jo motina Helvija, kilusi iš garbingos giminës ir gražiai gyvenusi. Cicerono tëvas priklausë raiteliø luomui, kurio reikšmë Romos diduomenës gyvenime I a. pr. Kr. ëmë aiškiai didëti, o senatoriø luomo autoritetas, atvirkšèiai, smuko. Naujø visuomenës santykiø formavim¹si, tam tikr¹ lûžá nusistovëjusiø tradicijø, m¹stymo ir moralës srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrø bei teutonø nugalëtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu. Jo sûnus, taip pat Gajus Marijus, tapo rimtu priešininku nusigyvenusiam patricijui Liucijui Kornelijui Sulai, o jø tarpusavio kova baigësi pirm¹ja Romos valstybëje Sulos diktatûra, kuri têsësi nuo 82 m. pr. Kr. iki 79 m. pr. Kr. Galimas daiktas, jog visi šie pokyèiai, raiteliø luomo žmonëms atsiverianèios galimybës Cicerono tëv¹ paskatino savo sûnus – vyresnájá Mark¹ ir jaunesnájá Kvint¹ – rengti politinei karjerai, o tai padaryti vienintelis bûdas – suteikti jiems ger¹ išsilavinim¹ retorinëje mokykloje. Todël apie devynesdešimtuosius metus jis persikëlë á Rom¹, užmezgë ryšius su Romos aristokratais ir savo sûnus atidavë á garsiausiø to meto oratoriø Marko Antonijaus ir Liucijaus Licinijaus Kraso mokykl¹. Iš jø Markas Tulijus Ciceronas gavo ne tik retorikos mokslo žiniø, bet ir pirm¹sias politinës veiklos pamokas. Gerokai vëliau parašytame veikale “Apie oratoriø” ( 55 m. pr. Kr.), remdamasis savo mokytojø autoritetu, Ciceronas sukûrë idealaus oratoriaus paveiksl¹, nepanašø á tuos žodžio amatininkus, kurious rengë kai kurios retorikos mokyklos. Cicerono oratorius – tai politikos veikëjas, graikiškojo άυήρ πολιτιχòς analogas. Jo tikslas - ne gražios iškalbos išmokti, o sugebëti deramai ja pasinaudoti. Todël, be retorikos, jis turi išmanyti daugelá kitø dalykø: graikø filosofinê teorij¹ ir romënø politinê praktik¹, etik¹ ir psichologij¹, teisê ir istorij¹. Oratoriaus kaip filosofo ir politiko deriná Ciceronas stengësi pateisinti visu savo gyvenimu bei politine veikla.
Ciceronas studijavo filosofij¹ pas epikûrinink¹ Faidr¹, klausë paskaitø pas Platono akademijos vadov¹ Filon¹ iš Larisos, bendravo su jo namuose gyvenusiu stoiku Diodotu, dažnai lankësi garsaus teisininko Liucijaus Scevolos Auguro namuose, savarankiškai studijavo graikø filosofus ir istorikus.
Taigi pasirodyti forume Ciceronas rengësi gana ilgai ir pirm¹j¹ kalb¹, ginanèi¹ Sekst¹ Roscijø iš Amerijos, apkaltint¹ tëvažudyste, pasakë 80 m. pr. Kr., bûdamas 26 metø amžiaus. Èia jis napabûgo pasisakyti prieš diktatoriaus Sulos atleistiná Chrizogon¹ ir byl¹ laimëjo, taèiau netrukus, tarsi išsigandês galimø represijø, paskleidês kalbas, kad jam reikia pasigydyti, išvyko á Graikij¹ ir ten išbuvo dvejus metus (79-77). Iš tikrøjø Ciceronas buvo liesas ir sunykês, turëjo toká silpn¹ skrandá, kad galëjo valgyti labai mažai, lengv¹ maist¹ ir tik vakare, ilgiau pabadavês. Jo balsas, stiprus ir skardus, buvo šiurkštokas, nelavintas. Sakydamas karšt¹ ir patetišk¹ kalb¹, jis taip pakeldavo bals¹, kad reikdavo bijoti dël jo sveikatos.
Iš pradžiø studijavo filosofij¹ Atënuose, Platono akademijoje, pas Antioch¹ iš Askalono, vëliau išvyko á Rodo sal¹ pas retorikos mokytoj¹ Molon¹, padariusá jam didžiulá poveiká tobulinant iškalbos ágûdžius.
Grážês iš Graikijos, Ciceronas aktyviai ásijungë á politinê veikl¹: 76 m. pr. Kr. buvo išrinktas kvestoriumi (mokesèiø rinkëju) ir metus gyveno Sicilijoje, kur iš pradžiø ásipyko sicilieèiams, nes vertë juos siûsti grûdus á Rom¹. Vëliau patyrê jo rûpestingum¹, teisingum¹ ir švelnum¹, žmonës ëmë já gerbti, kaip negerbë në vieno kada buvusiø magistratø. Po Cicerono dirbês kvestoriumi Veris išgarsëjo kaip kyšininkas bei lupikautojas, ir gyventojai já padavë á teism¹, o Ciceronas pasakë kaltinam¹j¹ kalb¹ “Prieš Verá” (70 m. pr. Kr.). Su triumfu laimëjês šá proces¹ ir áveikês savo varžov¹ Hortenzijø, gynusá Verá, Ciceronas pelnë garsiausio Romos oratoriaus vard¹ ir 69 m. pr. Kr. buvo išrinktas edilu. Tada sicilieèiai, norëdami pareikšti savo dëkingum¹, iš salos gërybiø atvežë jam daugybê dovanø, bet ciceronas nieko neëmë, tik, pasinaudodamas tuo sicilieèiø dosnumu, sumažino, kiek buvo galima, turguje kainas. Ciceronas gyveno nieko nestokodamas, bet kartu ir kukliai graikø ir romënø mokslininkø ratelyje. Retai jis sësdavo pietauti prieš saulës nusileidim¹, ne tiek laiko neturëdamas, kiek dël skrandžio ligos. Jis be galo kruopšèiai prižiûrëjo savo kûn¹, kasdien darydavo apsitrynimus ir eidavo pasivaikšèioti tiksliai nustatytomis valandomis. Tokiu bûdu užgrûdino savo kûn¹, kad galëtø pakelti daugybê sunkumø ir vargø. 66 m. pr. Kr. tapo pretoriumi. Tais metais, reikalaudamas Pompëjui suteikti aukšèiausi¹ valdži¹ kovoje su Mitridatu, jis pasakë ir pirm¹j¹ politinê kalb¹ – “Apie Gnëjaus Pompëjaus karinê valdži¹” (66 m. pr. Kr.). Tai buvo svarbus politinis žingsnis: raiteliø luomo atstovai su Pompëjaus pergale siejo savo átakos stiprëjim¹, tad, reikalaudamas Pompëjui syteikti aukšèiausi¹ karinê valdži¹, Ciceronas gynë raiteliø luomo interesus. Kartu jis išsaugojo optimalø palankum¹ sau, nes, jø manymu, užsitêsês karas Azijoje grësë respublikos gerovei. Tai buvo naudinga ir visai romënø tautai, todël savo kalba Ciceronas pelnë visø luomø pritarim¹. Tad nenuostabu, kad 64 m. pr. Kr., iškëlês savo kandidatûr¹ konsulø rinkimuose, Ciceronas – homo novus – áveikë net penkis pretendentus ir buvo išrinktas konsulu 63 m. pr. Kr. kadencijai.
Romos valstybës gyvenime ir Cicerono politinëje veikloje tai buvo itin dramatiški metai. 63 m. pr. Kr. Liucijus Sergijus Katilina (108-62), senos patricijø giminës palikuonis , teisëtu bûdu rinkimuose negavês konsulo vietos, jos ëmë siekti jëga, iš pradžiø bandydamas nužudyti savo varžovus, o nepavykus, - suorganizuodamas s¹moksl¹. Kaip konsulas Ciceronas ëmësi aktyviø veiksmø, senate ir forume pasakë keturias kalbas “Prieš Katilin¹”, átikino senat¹ paskelbti ypating¹j¹ padëtá, kuri suteikdavo konsului gyvybës ir mirties sprendimo teisê. Ja pasinaudojês, Ciceronas mirties bausme nuteisë penkis Romos pilieèius, aristokratø atstovus, s¹mokslo dalyvius. Katilinos s¹mokslas buvo nuslopintas, o pats jis žuvo susirëmimuose su Romos kariuomene. Ši pergalë Ciceronui pelnë tëvynës tëvo vard¹ ir jo garbei skirtas padëkos maldas dievams “už tai, kad išgelbëjau miest¹ nuo gaisrø, pilieèius – nuo žudyniø, Italij¹ – nuo karo”.
Šis
aukšèiausias Cicerono šlovës pasiekimas kartu rodo ir jo tragiškos baigties
pradži¹. Praëjus vos kelioms dienoms po triumfinës pergalës,
Ciceronas susilaukë pirmøjø išpuoliø
Cicerono padëtá sunkino didëjantys nesutarimai tarp Pompëjaus ir Cezario, ilgainiui atvedê á pilietiná kar¹, pasibaigusá Cezario pergale mûšyje prie Farsalo (48 m. pr. Kr.). Ciceronas, nuo pat pradžiø palikês respublikos šalinink¹ Pompëjø ir priešinêsis diktatoriškoms Cezario užmaèioms, vël pralaimëjo. Tiesa Cicerono atžvilgiu Cezaris buvo kilnus ir jokiø represijø prieš já nesiëmë. Vis dëlto 46-43 m. pr. Kr. buvo turbût sunkiausi cicerono gyvenime: 46 m. pr. Kr. jis išsiskyrë su žmona Terencija, kartu išgyvenês 32 metus, vedë Publilij¹, su kuria po metø vël išsiskyrë; 45 m. pr. Kr. mirë jo mylima duktë Tulija; 44 m. pr. Kr. Cezaris pasiskelbë diktatoriumi ir tais paèiais metais buvo nužudytas.
46-44 m. pr. Kr. Ciceronas parašë daugum¹ savo filosofiniø veikalø : “Stoikø paradoksus”, “Hortenzijø”, “Akademinius svarstymus”, “Apie gërio ir blogio ribas”, “Tuskulo pokalbius”, “Apie dievø prigimtá”, “Katonas Vyresnysis apie senatvê”, “Lelijus apie draugystê”, “Apie numatym¹”, “Apie likim¹, “Apie pareigas”.
Galbût gilindamasis á filosofij¹ Ciceronas norëjo rasti paaiškinim¹ tam, kas dëjosi Romos valstybëje, gal bandë suprasti filofines ir etines žmogaus veiksmø paskaitas. Be to, jis nenustojo dalyvavês ir politiniame gyvenime. Siekdamas amnestijos buvusiems Cezario priešininkams, pasakë tris kalbas: “Už Mark¹ Marcel¹”, ypaè gerai pavykusi¹ kalb¹ “Už Kvint¹ Ligarijø” ir “Už karaliø Dejotar¹”.
46 m. pr. Kr. Ciceronas parašë ir du fundamentalius retorikos veikalus-“Brut¹, arba žymiausius oratorius” ir “Oratoriø, arba apie geriausi¹ kalbëtojø rûšá”. Pirmajame apžvelgë Romos retorikos raid¹ “nuo niekybës iki tobulybës”, antrajame analizavo oratoriaus, siekianèio tos tobulybës, individualø keli¹.
Po Cezario nužudymo (44 m. pr. Kr. kovo 15 d.) Ciceronas aktyviai dalyvavo senato opozicijoje prieš aršø cezarietá Mark¹ Antonijø. Nuo 44 m. pr. Kr. rugsëjo mën. Iki 43 m. pr. Kr. balandžio mën. Ciceronas pasakë 14 kalbø prieš Mark¹ Antonijø, kurias, tarsi pamëgdžiodamas Demosteno kalbas prieš Makedonijos karaliø Filip¹, pavadino Filipikomis. Ypaè didelio pasisekimo susilaukë paskutinioji, keturioliktoji filipika, pasakyta sužinojus apie Oktaviano pergalê prieš Mark¹ Antonijø. Kaip ir ankstesniais metais, áveikus Katilin¹, Ciceronas këlë savo nuopelnus respublikai, reikalavo paskelbti penkiasdešimties dienø padëkos maldas dievams, o trims svarbiausiems nugalëtojams – Oktavianui, Hircijui ir Pansai – suteikti imperatoriø titulus. Tai buvo paskutinioji Cicerono kalba.
43 m. pr. Kr. lapkrièio mën. Priešininkai susitaikë, Oktavianas, Antonijus ir Lepidas sudarë antr¹já triumvirat¹. Tai buvo Cicerono vilèiø ir iliuzijø žlugimas, tikroji jo gyvenimo pabaiga. Keršydamas už ážeidimus, išsakytus filipikose, Antonijus pasistengë kuo greièiau atsikratyti aršaus priešininko. Budeliai (centurionas Herenijus ir karo tribûnas Popilijus, kurá kažkada, apkaltint¹ tëvo nužudymu, gynë Ciceronas, kartu su jais buvo ir jø tarnai) pasirodë Cicerono viloje Kajetoje 43 m. pr. Kr. gruodžio 7 d. Vergai buvo pasiryžê ginti šeiminink¹. Jie iš dalies gražumu, iš dalies per prievart¹, jie nunešë lektika Ciceron¹ prie jûros. Radê duris užrakintas žudikai jas išlaužë. Cicerono niekur nebuvo, ir žmonës, buvê namuose, tvirtino jo nematê. Tada, sako, vienas jaunuolis, Kvinto, Cicerono brolio, atleistinis, vardu Filologas, kurá Ciceronas buvo išprusinês ir išmokslinês, karo tribûnui parodë žmones, einanèius su lektika prie jûros medžiais apaugusiu pavësingu taku. Tribûnas, pasiëmês kelis žmones, apibëgo aplink sod¹ prie išëjimo. Ciceronas, pamatês bëgantá takais Herenijø paliepë tarnam tuojau pastatyti lektik¹, o pats, kaip buvo pratês, kaire ranka pasirëmë smakr¹ ir ábedë akis á žudikus. Jo elgetiška išvaizda, ataugê plaukai, rûpesèiø išvargintas veidas këlë užuojaut¹, ir dauguma ten buvusiø užsidengë akis, kai Herenijus já žudë. Ciceronas iškišo galv¹ iš lektikos ir buvo peiliu papjautas, turëdamas 64 metus. Paskui Herenijus Antonijaus ásakymu nukirto Ciceronui galv¹ ir rankas, kuriomis jis buvo parašês “filipikas”. Pats Ciceronas savo kalbas prieš Antonijø pavadino “filipikomis” ir iki šiø dienø tos knygos vadinamos “filipikomis”.
Atsitiko, kad tuo metu, kai Cicerono galva ir rankos buvo atvežtos á Rom¹, Antonijus buvo komicijuose. Išgirdês apie tai ir pamatês galv¹ su rankomis, jis sušuko, kad proskripcijos baigtos. Galv¹ ir rankas Antonijus ásakë padëti ant tribûnos, - reginys, nuo kurio romënai sudrebëjo, nes jie tarësi mat¹ ne Cicerono veid¹, bet Antonijaus dvasios paveiksl¹. Be visø šitø piktybiø, antonijus padarë ir vien¹ teising¹ darb¹, atidavês Filolog¹ Kvinto žmonai Pomponijai. Ši, turëdama já savo rankose, be kitø kankinimø, privertë já pamažu pjaustyti savo mësas, kepti ir valgyti. Taip pasakoja kai kurie istorikai. Bet paties Cicerono atleistinis Tironas visai neužsimena apie Filologo išdavystê. giRdëjau, kad po daugelio metø Cezaris kart¹ užëjês pas vien¹ savo anûk¹. Šis rankose laikês Cicerono knyg¹ ir su išg¹sèiu paslëpês j¹ po drabužiais. Tada Cezaris paëmês iš jo knyg¹ ir stovëdamas perskaitês didelê jos dalá; paskui, gr¹žindamas j¹, tarês berniukui: “Mokytas buvo vyras, mano vaike, mokytas ir mylintis savo tëvynê.” Tuojau po to nugalëjês Antonijø ir tapês konsulu, Cezaris tarnybos draugu pasiëmë Cicerono sûnø, kuriam konsulaujant, senatas sunaikino Antonijaus statulas, atšaukë visus jam suteiktus apdovanojimus ir nutarë, kad niekas iš Antonijø giminës neturëtø Marko vardo.tokiu bûdu leido Cicerono giminëms pabaigti bausti Antonijø.
Tokia dramatiška Cicerono gyvenimo amplitudë: šlovinga advokato ir oratoriaus karjera, tëvynës tëvo vardas ir tarsi nusikaltëlio ar išdaviko mirtis.
Cicerono veikla ir kûryba:
Amžiø bëgyje Cicerono kûrybinio palikimo reikšmë vis didëjo, jo vardas tapo Romos kultûros simboliu. O tas palikimas itin gausus ir ávairus: 58 išlikusios kalbos ir apie 30 neišlikusiø, 6 retorikos veikalai, apie 17 filosofiniø traktatø, istorijos, politikos, geografijos, teisës, mokslo istorijos raštai, daugiau nei 900 laiškø. Daugelis Cicerono veikalø nesiduoda schematiškai skirstomi, “sudëliojami á lentynëles”. Sakysim, “Apie oratoriø” tradiciškai laikomas retorikos veikalu, o “Apie respublik¹” priskiriamas filosofijai. Taèiau “Apie oratoriø” nëra retorikos vadovëlis. Tai – filosofiniai apm¹stymai apie retorikos viet¹ valstybës gyvenime ir jos teorinius pagrindus. Savo ruožtu veikale “Apie respublik¹” Ciceronas ne tik pateikia ávairiø valstybës formø apibrëžimus, bet ir atskleidžia retorikos bei dialektikos men¹. Turbût neatsitiktinai jo politinës veiklos pradži¹ ir pabaig¹ “árëmina” retorikos teorijos veikalai, neatsitiktinai sunkiausiu gyvenimo tarpsniu jis imasi filisofinës kûrybos, ir, gyvenime darês ávairiø kompromisø, ir paskutiniojoje filipikoje (44 m. pr. Kr.) Ciceronas pasirodo es¹s aistringas aukšèiausiø žmogiškø vertbiø bei respublikos idealø gynëjas.
Cicerono retorikos veikalai rodo autoriaus pastangas graikø retorinê terminij¹ pritaikyti Romos retorikos mokslui, pagrásti j¹ Romos oratorinës praktikos pavyzdžiais, árodyti retorikos bei filosofijos jungtá. Èia ir slypi jo originalumas.
Ankstyvojoje jaunystëje pradëtos rašyti “Retorikos knygos” – tai bandymas aprëpti vis¹ retorikos mokslo problematik¹, nuosekliai aptarti visas penkias retorikos teorijos dalis: medžiagos suradim¹, jos išdëstym¹, stilistiná parengim¹, ásiminim¹, sakym¹. Deja, jaunam mokslininkui jëgø užteko parašyti tik dviems veikalo “Apie medžiagos suradim¹” dalims (81 m. pr. Kr.), kuriose jis remiasi Aristotelio ir Hermogeno bei nežinomo romënø autoriaus, Cicerono amžininko “Retorika Herenijui” teiginiais, iš jo perimdamas lotyniškus graikiškø terminø atitikmenis.
Tik daugiau nei po 30 metø Ciceronas parašë antr¹já retorikos veikal¹ “Apie oratoriø”, kuris rodo platø helënistiná Cicerono išsilavinim¹, leidžiantá naujai pažvelgti á retorikos objekt¹ ir jos paskirtá. Ciceronas Romos valstybëje siekia átvirtinti graikiškojo visuomeninio žmogaus (άυήρ πολιτιχòς) ideal¹. Tai – oratoriaus ir politiko, oratoriaus ir filosofo sintezë: ”Bet koks oratorius, išmanantis filosofij¹, kiekvien¹ dalyk¹ galës išdëstyti átikinamiau, o kartu ir teisingiau negu filosofas, nesimokês retorikos”. Ciceronas kritikuoja egzistuojanèi¹ retorinio mokymo sistem¹ “už teorinio filosofinio pagrindo neturëjim¹ ir už praktinës gyvenimiškos patirties stok¹”.
Svarbiausiomis iškalbos rûšimis Ciceronas laiko politines ir teismines kalbas, tuo tarpu iškilmingosios kalbos jam atrodo nepraktiškos ir mažiau vartotinos. Gana išsamiai jis aptaria vien¹ iš esmingiausiø retorikos klausimø – tinkamum¹, interpretuodamas já dvejopai: 1) kaip turinio ir formos, kalbos rûšies ir atitinkamø stilistiniø priemoniø harmoning¹ dermê; 2) kaip situaciná pritaikomum¹, kai oratorius atsižvelgia á kalbos sakymo viet¹, laik¹, auditorij¹, klausytojø amžiø, išsilavinim¹, temos svarb¹ ir kt.
Žodinei išraiškai, kuri¹ Graikijos retoriai laikë svarbiausia retorikos dalimi, Ciceronas skyrë mažiausiai dëmesio. Jis tik nurodë, kad , pasirinkdamas žodžius, oratorius “turi vengti pasenusiø bei neáprastø, o vartoti rinktinius ir áprastus žodžius”. Žodžiø derinime Ciceronas išskiria du dalykus: taisykling¹ žodžiø tvark¹ sakiniuose ir tam tikr¹ ritm¹ bei form¹. “Žodžius reikia išdëstyti taip, kad sakiniai bûtø rišlûs ir lengvi, o ne pasklidi ir nenuoseklûs”.
Savo veikalui norëdamas suteikti patrauklesnê form¹, platesná istoriná kontekst¹, Ciceronas já parašë kaip dialog¹ tarp žymiausiø 91 m. pr. Kr. Romos oratoriø Antonijaus ir Kraso, ávesdamas ir kitus realius to meto veikëjus: Sulpicijø Ruf¹, Aurelijø Kot¹, Mucijø Scevol¹ Augur¹. Mëgdžiodamas Platono dialogø pakilø ir žaisming¹ ton¹, Ciceronas sukuria átaigi¹ Romos aristokratø gyvenimo atmosfer¹, piešia idealaus oratoriaus filosofo paveiksl¹. Šiame veikale svarbu ne atskiros technikos detalës, o bendras emocinis patosas, žodžio átaiga.
Visai
kitoks dialogas “Brutas, arba apie žymiausius oratorius”, skirtas Markui
Junijui Brutui, garsiam Romos politikui, oratoriui, filosofui, bûsimam
s¹mokslo prieš Gajø Julijø Cezará (44 m. pr. Kr.) dalyviui.
Šiame veikale Ciceronas bando pateikti Romos iškalbos istorij¹, jos ištakas ir
s¹sajas su Graikijos retorika. Ciceronas neigiamai vertina atikinës
iškalbos šalininkus, kuriems priklausë ir Brutas. Garsiausiu atikinës
iškalbos atstovu buvo laikomas Atënø oratorius Lisijas (V-IV a. pr.
Kr.), kurá Ciceronas apibûdina kaip “subtilø ir elegantišk¹”.
Tuo tarpu vëlesni sekëjai, save vadinantys atikistais, kalba, anot
Cicerono, “sausai ir glaustai”. Ciceronas jiems pataria mëgdžioti “ne tik
kaulus, bet ir ktauj¹”. Pats jis iškalbos viršûne laiko Demosten¹ (IV a.
pr. Kr.), kuris, anot Cicerono, gebëjo derinti “paprastum¹ ir aiškum¹ su
didingumu ir grožiu”. Ciceronas mano, kad jo paties iškalba yra aukšèiausias
Romos oratorinio meno pasiekimas. Liûdna gaida, kuria baigiasi “Brutas” –
tai ne tik apgailestavimas
Tais paèiais 46 m. pr. Kr. parašytas traktatas “Oratorius, arba apie geriausi¹ kalbëtojø rûšá” taip pat skirtas Markui Junijui Brutui, tarsi pratêsia ir papildo ankstesnio dialogo mintis. Šiuo veikalu Ciceronas užbaigia savo retorinës-filosofinës sistemos dëstym¹ ir pateikia idealaus oratoriaus apibrëžim¹: “Tai oratorius, kuris apie paprastus dalykus sugeba kalbëti paprastai, apie aukštus – svariai, apie vidutiniškus – santûriai”. Tai oratorius, kuris “forume ir teisminëse bylose kalbës taip, kad átikintø, nudžiugintø, paveiktø”.
Ciceronas nuosekliai aptaria tris retoriniø kalbø rûšis: teismines, svarstom¹sias, arba politines ir vaizding¹sias, arba iškilming¹sias ir tris stilius – aukšt¹já, vidurinájá ir žem¹já. Jis pabrëžia tinkamumo svarb¹, aptaria retorines figûras, ždžiø jungimo bûdus, ritm¹ bei rim¹, etoso ir patoso, humoro ir s¹mojaus svarb¹ iškalbos mene. Pabaigoje jis dar kart¹ pabrëžia filosofinio išsilavinimo reikšmê oratoriui: “Iš tiesø nei apie religij¹, nei apie paproèius, nei apie pamaldum¹, nei apie meilê Tëvynei, nei apie gerus ir blogus dalykus, nei apie dorybes ir ydas, nei apie pareigas, nei apie skausm¹ ir džiaugsm¹, nei apie dvasios sukrëtimus ir klystkelius – apie niek¹, sakau, be minëto mokslo pagalbos jis nesugebës kalbëti ir samprotauti rimtai, kilniai, vaizdžiai”. Cicerono sukurtas oratoriaus paveikslas ryškiausiai ákûnijo tai, kas vadinama antikiniu humanizmu.
Paskutinieji
Cicerono veikalai – “Retorikos dalys” ir “Retorinës vietos” – labiau skirti retorinës technikos
dalykams, retorikos mokslo raidai didesnës reikšmës neturëjo.
Cicerono kalbos patvirtina ir iliustruoja teorinius jo teiginius, leidžia pajusti ciceroniškojo periodo žavesá, lotynø kalbos turtingum¹, iškalbos meno tobulybê.
Cicerono oratorinë veikla paprastai skirstoma á keturis laikotarpius, atitinkanèius jo gyvenimo lûžius. Pirmasis laikotarpis – 81 - 66 m. pr. Kr. – aprëpia kalbas, pasakytas iki Ciceronui užimant pretoriaus pareigas. Antrasis – 66-59 m. pr. Kr. – tai metai nuo pretûros iki tremties. Treèiasis laikotarpis – 59-52 m. pr. Kr.- apima kalbas, pasakytas sugrážus iš tremties iki tampant Kilikijos vietininku. Pagaliau ketvirtasis – 46-43 m. pr. Kr. – tai kalbos, pasakytos Cezario diktatûros metais, tarp kuriø yra ir prieš Antonijø nukreiptos filipikos. Tam tikra prasme tie laikotarpiai rodo Cicerono politiniø pažiûrø bei retorinio stiliaus raid¹.
Pirmosios Cicerono kalbos – Už Kvincijø” (81 m. pr. Kr.) ir “Už Sekst¹ Roscijø iš Amerijos” (80 m. pr. Kr.) – priklauso vadinamosioms epideiktinëms, arba iškilmingosioms kalboms, kuriø tikslas - klausytojus átikinti ne tiek svariais argumentais, kiek nustebinti ir sužavëti kalbos grožiu bei iškalbos patosu. Toks stilius susiformavo užkariautose Graikijos provincijose Mažojoje Azijoje, todël buvo pavadintas azijiniu. Šio tipo kalbose siekiama subtilumo, puošnumo, spindesio: vartojami reti žodžiai, ámantrios metaforos, pabrëžiamas ritmas. Pats Ciceronas veikale “Brutas” svarbiausiu iškalbos dalyku laikë gebëjim¹ sujaudinti ir paveikti klausytojus. Tiesa, Ciceronas visada tvirtino, kad jog tobulas oratorius toje paèioje kalboje sugeba derinti ne tik skirtingas iškalbos rûšis, bet ir skirtingus stilius.
88 m. pr. Kr. lankydamasis Rodo saloje, Ciceronas klausësi filosofo stoiko Poseidonijo ir iškalbos meistro Molono paskaitø. Pastarasis smerkë perdët¹ retoriniø kalbø žodingum¹ bei patos¹ ir propagavo santûresná kalbëjimo bûd¹, artimesná vadinamajam atikiniam stiliui. Ciceronas prisipažino, jog grážo iš Rodo salos “ne tik tobulesnis, bet ir visai pasikeitês”. Kai kurie tyrëjai linkê ážiûrëti Cicerono kalbø meninës raiškos raid¹ nuo azijinio stiliaus pirmosiose kalbose”Už Kvincijø” ir “Už Sekst¹ Roscijø iš Amerijos” iki atikinio stiliaus apraiškø paskutiniuose Cicerono kalbose – filipikose (44 m. pr. Kr.). Vis dëlto tai pernelyg schematiškas požiûris. Nëra abejoniø, kad Ciceronas vis¹ gyvenim¹ mieliau vartojo aukšt¹já stiliø, kurio tobuliausiu pavyzdžiu laikë graikø oratoriø Demosten¹.
Veikale “Oratorius” aukšt¹já stiliø Ciceronas apibûdina kaip pakilø, rimt¹, žoding¹ ir puošnø, darantá didžiausi¹ poveiká. Šis stilius labiausia tinka paveikti klausytojø jausmus, juos sujaudinti, áteigti naujas mintis.
Didžiausias Cicerono nuopelnas – tobulo retorinio periodo, susidedanèio iš trijø ar keturiø simetriškø atkarpø, turinèiø ritm¹, panašiai skambanèias arba sutampanèias pabaigas, sukûrimas. Anaforos ir apiforos, antitezës ir oksimoronai, retoriniai klausimai ir sušukimai, chiazmai ir pakartojimai – visa tai sudarë Cicerono stiliaus turtingum¹ bei harmonij¹, grožá ir átaigum¹, leido ávardyti tai kaip aukšèiausi¹ romënø prozos pasiekim¹.
Ciceronui bûdingas gebëjimas jungti skirtingus stilius bei raiškos priemones, takto ir saiko jausmas, mokëjimas kalbëti pagal aplinkybes: rimtai ir šmaikšèiai, pakiliai ir emocingai, dalykiškai ir argumentuotai. Jis tobulai ágyvendino tai, k¹ retorikos mokslas këlë kaip svarbiausi¹ iškalbos tiksl¹: oratorius turi mokyti, jaudinti, džiuginti.
Cicerono kalbø struktûra aiški, nuosekli, išlaikanti visas retorikos mokslo rekomenduojamas dalis. Tai ážanga, dëstymas, svarstomojo klausimo smulkesnis skirstymas, argumentø pakeitimas, priešininko argumentø atmetimas, pabaiga, arba apibendrinimas. Paprastai tos dalys nei vizualiai, nei formaliai kalboje nebuvo išskirtos, taèiau skaitant ir, be abejo, klausantis jø eiliškum¹ nesunku pajusti.
Kalbos “Užsekst¹ Sekst¹ Roscijø iš Amerijos” ážangoje Ciceronas paaiškina, kodël jis, “èia sëdintiems negalás prilygti nei amžiumi, nei gabumais, nei átaka”, imasi sunkios bylos ginti Sekst¹ Roscijø, kaltinam¹ tëvažudyste. O to jis ëmêsis iš draugiškumo tiems, kurie šios jo paslaugos prašë. Taip jis atliek¹s savo pareig¹. Toliau Ciceronas dr¹siai ir tiksliai ávardija savo priešininko Liucijaus Kornelijaus Chrizogono nusikaltim¹: jo papirkti žmonës nužudë Seksto Roscijaus tëv¹ ir siekia susidoroti su sûnumi, kad užvaldytø nemaž¹ jo turt¹. Dëstyme Ciceronas išskiria tris dalis: pasakoja apie vis¹ Roscijø giminê, aptaria Seksto Roscijaus kaltinimo aplinkybes, nusako Chrizogono galybê ir tikslus. Jis nuosekliai atremia ginamajam pateiktus kaltinimus ir išdësto savo paties argumentus pieš Seksto Roscijaus giminaièius ir Chrizogon¹. Kalbos emocinë átampa auga. Ciceronas panaudoja visas retorinio átikinimo priemones: retorinius klausimus (“Kuo man pirmiausia skøstis, teisëjai, nuo ko geriausia pradëti, kokios kieno pagalbos prašyti?”), sušukimus (“O, nemirtingieji dievai! Kokia nelaimë, koks vargas!”), hiperboles (“Visa tai Amerijos pilieèiams pasirodë taip nedora, kad visame mieste pasigirdo verksmai ir aimanos”), antitezes ir laipsniavimus (“Apie šiuos nusikaltimus, tokius didelius ir žiaurius, nesijauèiu galás nei pakankamai dailiai kalbëti, nei pakankamai átikinamai skøstis, nei pakankamai laisvai samprotauti. Mat kalbos dailumui trukdo gabumø stoka, átikinamumui – mano jaunumas, laisvumui – neramûs laikai”) ir kt.
Ignoruodamas graikø retorikos reikalavim¹ emocines poveikio formas taikyti tik ážangoje ir pabaigoje, Ciceronas visoje kalboje “Už Sekst¹ Roscijø iš Amerijos” apeliuoja á klausytojø jausmus ir stengiasi juos emociškai paveikti (“Išsigimëlis, siaubûnas, be jokios abejonës, yra tasai, kuris taip pralenkë žvëris žiaurumu, jog piktadariškai atëmë maloniausi¹ saulës švies¹ iš tø, kuriø dëka pats j¹ išvydo, tuo tarpu net laukinius žvëris suartina auklëjimas ir pati prigimtis”).
Nors Ciceronas nuolat pabrëžia nes¹s neo pakankamai dr¹sus, nei talentingas, kad advokatautø tokioje byloje, pats faktas, kad jis dráso pasisakyti prieš tuometinio diktatoriaus Sulos patikëtiná Chrizogon¹, rodo ir jo pilietinê dr¹s¹, ir teisminê kompetencij¹, ir oratoriaus talent¹.
Aiški logiška struktûra, emociniø priemoniø gausa, argumentacijos svarumas bûdingas Katilinarijoms, pasakytoms Cicerono konsulavimo metais (63 m. pr. Kr.). “Pirmojoje kalboje prieš Katilin¹”, neturëdamas konkreèiø árodymø Katilin¹ apkaltinti s¹mokslo prieš respublik¹ rengimu, Ciceronas daro jam emociná ir psichologiná spaudim¹, kreipiasi á dievus ir protëvius, áveda Tëvynës personifikacij¹, žaidžia pilieèio ir priešo, tremties ir savanoriško pasitraukimo s¹vokomis, iškelia savo kaip konsulo nuopelnus: budrum¹, ážvalgum¹, ryžt¹ bet kokia kaina apginti valstybê. Kalba pasakyta tarsi vienu ákvëpimu, pakiliai ir emocingai, panaudojant vis¹ retoriniø figûrø arsenal¹. Jos pradžia – “Ar dar ilgai, Katilina, piktnaudžiausi mûsø kantrybe ?” – tapo chrestomatiniu tekstu, o daugybë kondensuotai suformuluotø minèiø pateko á sentencijø rinkinius: “O laikai, o paproèiai ! Senatas visa tai supranta, konsulas mato, o šis vis tiek gyvena”; “Tu nieko negali padaryti, užsimoti, sumanyti, ko aš ne tik negirdëèiau, bet ir nematyèiau, ir aiškiai nejausèiau”; “Jau negali ilgiau bûti tarp mûsø: nesutiksiu, nepakêsiu, neleisiu”; “Kai kalbama apie tave, Katilina, senatoriai, elgdamiesi ramiai, pritaria, pakêsdamai nusprendžia, tylëdami šaukia”.
Kalba padarë didžiulá áspûdá klausytojams ir pasiekë tiksl¹ – t¹ paèi¹ naktá Katilina iávyko iš Romos á sukilëliø stovykl¹, pateisindamas Cicerono jam duot¹ priešo vard¹.
Ciceronas nebijo eksperimentuoti ir kartais sugebëdavo pasiekti norim¹ rezultat¹ ne kruopšèiai laikydamasis retorikos meno taisykliø, o atvirai jø nepaisydamas. Taip jis elgësi sakydamas teisminê kalb¹ “Už poet¹ Archij¹” (62 m. pr. Kr.), kurios didžiaj¹ dalá sudaro ne teisminiai argumentai, árodantys Archijo pilietybê, o pagiriamasis žodis literatûrai ir išsilavinimui. Kitaip tariant, èia jungiama teisminiø ie epideiktiniø kalbø struktûra bei stilistika. Suprasdamas savo poelgio neáprastum¹, Ciceronas pats já komentuoja: “… turint galvoje šá labiausiai apsišvietusiø žmoniø sambûrá, jûsø išsilavinim¹, pagaliau šá teismui vadovaujantá pretoriø, prašau leisti man, ginanèiam didijá poet¹ ie nepaprastai išsilavinusá žmogø, kuo išsamiau aptarti su išsilavinimu bei mokslais susijusius dalykus ir … pasinaudoti naujesniu ir neáprastu kalbëjimo bûdu”.
Su jam bûdungu patosu ir elegancija Ciceronas samprotauja apie literatûros ir humanitarinio išsilavinimo reikšmê žmogaus gyvenime: “Juk jeigu aš, daugybës žmoniø pamokymø bei literatûros kûriniø paveiktas, nuo pat jaunystës nebûèiau ásitikinês, jog gyvenime nieko nëra labiau siektino už garbê ie šlovê, - o šito siekiant per niek¹ reikia laikyti visas kûno kanèias, visus mirties bei tremties pavojus, - niekuomet dël jûsø išgelbëjimo nebûèiau stojês á tokias dažnas, tokias atkaklias grumtynes, niekuomet nebûèiau patyrês kasdieniø netikusiø žmoniø išpuoliø. Taèiau tokiø pavyzdžiø gausu knygose, gausu išminèiø posakiuose, gausu senovëje; visi jie liktø glûdëti tamsoje, jeigu jø nenušviestø literatûros šviesa”. “Juk visi kiti užsiëmimai tinka ne kiekvienam laikui, ne kiekvienam amžiui, ne kiekvienai vietai, o literatûros studijos teikia peno jaunystëje, guodžia senatvëje, laimëje žmogø puošia, nelaimëje teikia prieglobstá ir paguod¹, džiugina namie, neapsunkina svetur, budi kartu su mumis per naktis, kartu keliauja, kartu gyvena kaime”.
Ciceronas siekia árodyti, kad grožinë literatûra turi praktinê reikšmê, nes padeda žmonëms ágyvendinti virtus – šaunumo, šlovës sieká. Be to, ji turi estetinës reikšmës, teikia žmogui malonumo ir paguodos. Iš viso to Ciceronas daro išvad¹, jog tokio talento ir tokio išsilavinimo žmogø kaip poetas Archijas reikëtø prašyti tapti Romos pilieèiu, jeigu jis juo nebûtø, o ne siekti paneigti jo pilietybê, kuri¹ jis faktiškai ir juridiškai turi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Cicerono kalboje nëra jokiø požymiø, rodanèiø politines tos kalbos aspiracijas. Vis dëlto kai kurie tyrëjai mano, jog kalba “Už poet¹ Archij¹” išreiškia átakingiausiø to meto politiniø grupuoèiø (Pompëjus – Lukulas) tarpusavio kovos aspektus.
Dramatiška átampa pažymëta keturioliktoji filipika prieš Mark¹ Antonijø. Ji pasakyta sužinojus apie konsulø Oktaviano, Hircijaus ir Pansos pergalê prieš Antonijaus kariuomenê. Kit¹ dien¹ po gautos žinios – 43 m. pr. Kr. balandžio 21 d. – Ciceronas senate pasakë kalb¹, kurioje neslëpë savo džiaugsmo dël ávykiø eigos ir reikalavo paskelbti 50 dienø padëkos maldas dievams – suplikacijas. Cicerono ásitikinimu, tai respublikos pergalë prieš gresianèi¹ diktatûr¹, todël jis negaili epitetø Markui Antonijuio apibûdinti: piešas, tëvažudys, piktadarys, plëšikø vadas, nedorëlis. Romënø konsulø veiksmus Ciceronas laiko herojišku poelgiu: “Anie nedorëliai, kuriuos jûs išžudëte, net tarp mirusiøjø kentës bausmê už brolžudystê, o jûs, paskutiná atodusá iškvëpê pergalës akimirk¹, pelnëte viet¹ dorøjø buveinëje”. Kartu Ciceronas nepamiršta savo paties nuopelnø ir jam parodyto romënø tautos pritarim¹: “… net mane dël jø žygdarbiø džiûgaujantá, kone triumfuojantá, romënø tauta iš namø nešte nunešë á Kapitolijø, o iš ten parlydëjo namo !”.
Cicerono pasiûlymai buvo priimti, triumfas paskelbtas, bet pergalëje jau slypëjo pralaimëjimo nuojauta. Tai paskutinioji Cicerono kalba, kaip ir ankstesnës, pasakyta emocingai, argumentuotai, patetiškai. Tai ir savita epitafija sau paèiam. Ciceronas tuo metu dar nežinojo, kad jam liko gyventi tik septyni mënesiai, bet pasakë žodžius, kurie galëtø bûti iškalti ir jo antkapyje: “Puiki buvi jûsø dalia, dr¹suoliai, kol buvote gyvi, o dabar liks šventas jûsø atminimas, nes nei nûnai gyvenanèiøjø užmarštis, nei ateinanèiø kartø nutylëjimas neástengs palaidoti jûsø narsumo, kai senatas ir romënø tauta, galima sakyti, savo paèiø rankomis pastatys jums nemirting¹ paminkl¹”.
Filosofinis Cicerono požiûris yra bene prieštaringiausia ir daugiausiai diskusijø këlusi jo veiklos sritis.XVIII a. net tokie m¹stytojai aip Volteras aistringai árodinëjo Cicerono reikšmê filosofijos raidai (“Gailesèio verti tie, kurie jo neskaito, dar didesnio gailesèio verti tie, kurie skaitydami deramai jo neávertina”), o XIX ir XX a. pirmosios pusës mokslininkai ne tik nepripažino Cicerono originalumo, bet ir teisës vadintis filosofu. Šiuo metu požiûris á Cicerono filosofiná palikim¹ yra pasikeitês, ir tai lëmë ne nauji atradimai, o ádëmesnis ásiskaitymas á tai, k¹ yra sakês pats Ciceronas. Veikale “Apie pareigas” jis rašo: “ Seku stoikais, bet ne kaip vertëjas, o remdamasis savo nuomone ir pasirinkimu, kaip man tai atrodo reikalinga”. Panašiai atsiliepia ir apie Panaitij¹, kuriuo kaip šaltiniu: “Panaitiju labai sekiau, bet jo neverèiau”. Rusø mokslininkas Sergejus Utèenka pastebëjo, jog Cicerono kaip filosofo didžiausias nuopelnas yra ne tai, kad romënams jis populiariai išdëstë graikø filosofij¹ ir ne tai, kad sukûrë lotynišk¹j¹ mokslinê filosofinê terminij¹, kuria europieèiai naudojasi ligi šiol, o tai, kad padarë pagrást¹ ir tiksling¹ graikø filosofijos sintezê, atrinkdamas tai, kas, jo manymu, labiausiai atitiko romënø m¹stysen¹. Anksèiau nurodom¹ Cicerono filosofiniø pažiûrø eklektizm¹ dabar labiau linkstama vadinti sinkretizmu.
Jau ankstyvojoje jaunystëje Ciceronas susipažino su pagrindinëmis graikø filosofijos mokyklomis. Pirmuoju jo mokytoku buvo epikûrininikas Faidras, kurá Ciceronas vertino ne tik kaip filosof¹, bet ir kaip “subtilø bei taktišk¹ žmogø”. Didžiulá poveiká Ciceronui padarë Filonas iš Larisos, vadinamosios ketvirtosios Platono akademijos vadovas, nuo 88 m. pr. Kr. apsigyvenês Romoje. Filosofas supažindino Ciceron¹ ir su skeptiko Karneado (214 – 129 m. pr. Kr.) pažiûromis. Itin artimas Ciceronui pasirodë Karneado tvirtinimas, kad pažinimas neámanomas ir kad filosofas turi susilaikyti nuo sprendimø. Kita vertus, jis jis pripažino, kad kai kurie sprendimai gali bûti laikomi panašiais á ties¹ nors ir nëra teisingi. Toks požiûris atitiko ir paties Cicerono nuostatas. “Akademiniuose svarstymuose” aptardas Korneado probabilistinêteorij¹, Ciceronas sako: “Bûtø priešnga prigimèiai, jei neegzistuotø nieko tikëtino”. Ir toliau priduria: “Kartais tikëtina atrodo viena, kartais – kita”. Tokios nuostatos Ciceronas laikësi visoje savo filosofinëje kûryboje: analizuodamas kitø filosofø pažiûras ar pateikdamas savo vertinimus, jis neužmiršta, jog kiekvienas teiginys yra tikëtinas, bet negali bûti priimtas kaip neginèijamai tikras.
Nepaisant palankiø atsilëpimø apie epikûrininkus Faidr¹ ir Zenon¹, Ciceronas gana neigiamai vertino vis¹ epikûrininkø filosofij¹. “Tuskulo pokalbiuose” vadino j¹ bejëgiška ir moteriška, o “Stoikø paradoksuose” pasakë dar griežèiau: “Tie, kurie malonum¹ laiko aukšèiausiu gëriu, yra ne žmonës, o galvijai”. Vis dëlto iš daugelio Cicerono pasisakymø matyti, kad jis buvo puikiai susipažinês su Epikûro veikalais, o kai kuriuos jø net vertë á lotynø kalb¹.
Sudëtingesnis buvo Cicerono santykis su stoikø filosofija. Pirm¹sias jos pamokas Ciceronas gavo iš stoiko Diodoto, kuris iki pat savo mirties gyveno Cicerono namuose. 77 m. pr. Kr. lankydamasis Rodo saloje, Ciceronas klausë stoiko Poseidonijo paskaitø. Panaitijas iš Rodo ir jo mokinys Poseidonijas iš Apamëjos kurá laik¹ gyveno Romoje ir daug nuveikë diegdami èia stoicizmo idëjas.
Ir Panaitijas, ir Poseidonijas savo moksl¹ grindë Platono ir Aristotelio teiginiais, taèiau daugeliui jø suteikë praktiškesnê išraišk¹. Sakysim, Panaitijas teigë, kad išminèius turi dalyvauti valstybës reikaluose, ir tokia nuomonë imponavo Romos aristokratams, kuriems stoikø mokslas tapo praktine politikos veikëjo pasaulëžiûra.
Panaitijo átaka jauèiama pirmuosiuose Cicerono filosofiniuose veikaluose “Apie respublik¹” ir “Apie ástatymus”, jo teorijoje apie luomø santarvê ir apie natûrali¹, t. y. dievišk¹j¹ ástatymø prigimtá. Nors ir paremta kilniomis nuolatinio atgimimo idëjomis, Cicerono koncepcija Romos tikrovës s¹lygomis tapo pernelyg utopiška, o pats Ciceronas j¹ gindamas žuvo.
Gyvenimo pabaigoje (46 – 44 m. pr. Kr.) rašytuose filosofiniuose traktatuose “Apie gërio ir blogio ribas”, “Apie pareigas”, :Stoikø paradoksai”, “Tuskulo pokalbiai”, “Akademiniai svarstymai” ir kt. Ciceronas gretina ávairias filosofinias pažiûras, jas analizuoja ir tarsi bando jø tikrum¹. Tokio “patikrinimo” susilaukë kai kurios etinës ir filosofinës kategorijos: dotybë, laimë, gëris, blogis, garbingumas.
Ciceronui buvo svarbûs ne tiek teoriniai šiø klausimø aspektai, kiek praktinës jø pritaikymo galimybës. Sakysim, svarstydamas laisvës problem¹ Cezario diktatûros metais, Ciceronas suformuluoja tezê, jog išminèius visada yra laisvas ir kad vidinë laisvë ir yra tikroji laisvë.
Veikale “Apie pareigas” Ciceronas gretina epikûrininkø, stoikø ir peripatetikø filosofines pažiûras, kurias išsako žymiausi šiø mokyklø atstovai : Liucijus Torkvatas, Markas Katonas ir Markas Pizonas. Epikûro manymu, didžiausias gëris yra malonumas, o didžiausias blogis – skausmas. Išmintá rodo pasirinkimas ir atlygis. Ciceronas polemizuoja su tokia nuomone, o Katonas suformuluoja pagrindinê stoikø filosofijos tezê, jog vienintelis gëris yra garbingumas, o vienintelis blogis – gëdingumas.
Stoikø pažiûras Ciceronas kritikuoja laikydamas jas vienpusëmis ir negyvenimiškomis. Kaip tik tada á pokalbá ásiterpia Markas Pizonas, išdëstantis peripatetiko Antiocho iš Askalono požiûrá á svarstomus klausimus. Pasak Antiocho, aukšèiausias gëris – tai ir sielos, ir kûno gëris, taèiau be kûniškø gërybiø taip pat galima pasiekti laimës. Savo teiginius Pizonas reziumuoja šiais žodžiais : “Taip kalba žmogus, kuris niekina visk¹, išskyrus dorybê, o dorybê aukština savo pagyrimais”. Toks yra ir “visapusis bei tobulas aukšèiausiojo gërio paaiškinimas”.
Ciceronui jis patinka ir dera su jo pateikta tikëtinumo samprata. Jis tik bando patikslinti, kad iš to, k¹ Pizonas pasakë, neišplaukia, jog išmintingas žmogus yra laimingas. Á tai Pizonas atsako : “Laimingiausiam gyvenimui to per maža, bet laimingam pakanka”.
Šis veikalas bene geriausiai parodo Cicerono gebëjim¹ pateikti ávairiø pažiûrø sintezê, jo pastangas ne kritikuoti ir paneigti, o visø pirma – visapusiškai aptarti. Paties Cicerono simpatijos dažniausiai yra stoikø pusëje, nors jø idealizmas kartais, atrodo, já baugina: “Jausmai veda Ciceron¹ prie idealistinës stoikø koncepcijos, o protas – realistiškesnës peripatetikø pozicijos”. Toks yra Ciceronas, vis¹ gyvenim¹ bandês laviruoti tarp idealø ir tikrovës, tarp retorikos ir politikos.
Mano nuomone Ciceronas buvês didi asmenybë. Cicerono paveiksle labai išryškëja jo dvasios ir proto turtingumas. Jo proto galia atsispindëjo jau nuo mažos vaikystës. Jau tada šis didis oratorius išsiskyrë iš kitø savo amžiaus jaunuoliø. Taip pogi bûdamas silpnas ir ligotas jis nejautë jokios nepilnavertystës, jis pasiryžo ir nugalëjo savo fizinius trûkumus. Jis nesigëdyjo nei savo pavardës, tik pažadëjo j¹ išgarsinti, taip ir ávyko. Jis buvo kilnus ir doras valdovas, teisingas advokatas, dosnus pilietis. Taèiau jo gyvenimui tašk¹ padëjo jo draugai, kuriuos jis kažkada gynë ir saugojo. Gal visa tai kilo iš pavydo, gal jie negalëjo susitaikyti, kad yra geresniø žmoniø už juos, stovinèiø viena pakopa aukšèiau dvasiniame pasaulyje. Be Ciceronas nepabûgo mirties, jis kaip tikras didvyris j¹ pasitiko, tai dar kart¹ atskleidžia jo vidiná stiprum¹. Tie žmonës, žudikai, ne kam kitam, ne Ciceronui skriaud¹ padarë, atimdami jam gyvybê, bet tiktai sau, tik visai žmonijai. Ciceronas dar galëjo daug darbø nudirbti, dar daug k¹ nuveikti žmonijos labui, bet jei jau atsirado žmoniø nenorinèiø to, tai tegu taip ir lieka. Bet ne! Ciceronas nemirês, jis gyvas ir dabar, ir gyvens per amžius, gyvens su mûsø vaikais, gyvens su mûsø anûkais, ir auklës juos kaip auklëja mus dabar.
Ciceronas, “Kalbos”, Vilnius, 1997
Plutarchas, “Rinktinës biografijos”, Vilnius, Vyturys, 1996
Antikos pedagogai, “Pedagoginiai raštai”, Kaunas, Šviesa, 1991
Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare |
Vizualizari: 1926
Importanta:
Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2025 . All rights reserved