Juozas Aputis (g. 1936)

Juozas Aputis

(g. 1936)

1956 m. baigźs lituanistikos studijas VU, s¹moningai pasuko į vietinių realijų faktūr¹, sakytinio pasakojimo formas. Jo novelių knygose „Horizonte bėga šernai' (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais' (1977), „Keleivio novelės' (1984), apysakose „Tiltas per Žalpź' (1980), „Vargonų balsas skalbykloje' (1988), „Plėnys' (1994) gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras, o atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu - įgavo elegiško lyrizmo, būdingo lietuvių literatūros vidiniam balsui.

 J.Apučio novelėse nuolat kartojama scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Tai sakralinis aktas. Gimtieji namai - šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų - savźs praradimas, o gal ir mirtis. Tėvas aria dobilien¹, motina kūrena krosnį, vaikas eina į ganykl¹. Tai uždara veiksmo erdvė, kur visi daiktai jaukiai glaudžiasi prie tavźs. Jie apgaubti atsisveikinimo liūdesio, nes tai prarasti daiktai, jau nurašyti techniškosios civilizacijos, išardžiusios valstiečio buities uždar¹ erdvź. Vaik¹, pagrindinį novelių ir apysakų herojų, pagauna „nesuprantamas kažko ilgėjimasis', kai virš ganyklų pažeme greitai skrieja juodi debesys. Arklys lekia paskui skriejančius debesis iki plento ir gailiai žvengia. Tarp lekiančių debesų, arklio žvengimo ir vaiko ilgesio nusidriekia nesuprantamas ryšys, formuojantis potekstės klod¹, kuris J.Apučio novelei toks pat būtinas, kaip ir lyriniam eilėraščiui. Išlaikydamos tradicinės epinės sandaros elementus (įvykį, personaž¹, dialog¹), novelės ir apysakos stovi arčiausiai lyrikos savo pasaulėvaizdžiu ir tonacija. Grįžimas į vaikystź - pagrindinė jo kūrinių veiksmo ir išgyvenimų trajektorija, permetanti iš standartizuotos šiandieninės buities į stebuklingus regėjimus. Čia ryškiausiai atsiveria veikiančių figūrų graudus gerumas, band¹s išsaugoti pokario sumaištyje vaiko gyvybź ir namus. Čia vyrauja trapus ir ilgesingai liūdnas kalbėjimas, artimas tyram liaudies dainų tonui. Gyvenimo pavidalai, prikelti iš nebūties kaip vieninteliai jaukumo ir palaimos regėjimai, yra pilni irstančio trapumo, kuris reikalauja lyrinių poteksčių mirgėjimo ir neleidžia pasakojimui pereiti į vienaprasmės fabulos vėžes. Čia mažiausia smulkmena įgauna egzistencinź reikšmź: žmogus, išvykdamas į ligoninź, paskutinį kart¹ apeina gimt¹jį kaim¹ ir prisimena visa, kas buvo. Atsisveikinimo - laukimo - ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizd¹ virš kasdienybės, paverčia jį ne atspindžiu, o regėjimu, kuris atveria žmonių dvasinio bendravimo grožį, nesuniokot¹ stalininio teroro, ir žmogaus išnykimo visuotinybź. Pasakojim¹ rikiuoja ne tiek personažų veiksmai, kiek paties autoriaus komentuojanti, prisimenanti, apm¹stanti intonacija, kuri keisčiausiu būdu derina vaizdus, siekdama išreikšti vidinį įspūdį, nuotaik¹, vaizduotės polėkį. Lyrinės stilistikos poetinź ekspresij¹ ir banguojanči¹ sakinio ritmik¹, paženklint¹ prarasto laiko elegija, J.Aputis sujungė su niuansuotu psichologiniu piešiniu, iš atminties iškylančių detalių sugestyviu tikrumu, melancholišku teigimu vertybių, kurios glūdi žmoguje kaip natūralus jutimo būdas ir jo kasdienės buities tiesa.