Juozas Aputis (1936 - gyvas iki dabar)

Juozas Aputis (1936 - gyvas iki dabar)

Juozas Aputis kaip ir Romualdas Granauskas, Radzevièius priklauso 1935øjø – 1940øjø rašytojø kartai, kuri á lietuviø literatûr¹ atsinešë senojo kaimo nykimo patirtá, vaikystës prisiminimø nostalgij¹. Juozas Aputis vienas pirmøjø prabilo apie senosios kartos dvasinius rûpesèius dël senøjø tradicijø ir vertybiø likimo. Svarbiausiomis vertybëmis, kurias reikia perduoti jaunajai kartai, jis laiko žmogiškum¹ ir dvasingum¹. Didelê reikšmê kûriniuose turi atmintis. Ji tampa gyvenimo atsvara – vaikystës ir jaunystës išgyvenimuose ieškoma orientyrø kaip gyventi pakitusiame pasaulyje, todël daugelis kûriniø pagrásti vaikystës išgyvenimais. Jo kûriniø siužetinis lygmuo nesudëtingas, atrodo nieko svarbaus neatsitinka, istorijos dažniausiai paprastos, kasdieniškos, taèiau potekstejë juntamas stiprus psichologinis veikëjø išgyvenimas. Svarbiø ávykiø nëra, juos, kaip ir bûdinga lyrinei prozai, pakeièia situacija: išoriškai tarsi nieko svarbaus neatsitinka, taèiau kažkas vyksta žmogaus jausmø pasaulyje, jo s¹monëje. Situacija visada susijusi su pagrindinio veikëjo apm¹stymais, prisiminimais, jausminiu pasaulio ávertinimu. Išoriškai žmogus ramus, jis sëdi, lëtai juda, taèiau ištiesø yra apimtas nerimo. Dažnai griebiasi to darbo, kurá atlikti nebûtina arba jo veiksmai beprasmiški. Tada ir atsiranda s¹sajos su tais dalykais, kurie nematomi ir yra kažkur anapus kasdieniško žmogaus.

Ryškus Juozo Apuèio kûrybos bruožas – autobiografiškumas. Jo kalbëjimo bûdas, ne viena gyvenimo istorija yra iš vaikystës ir jaunystës kaimo. Ne mažiau svarbus ir kitas bruožas bûdingas lyrinei prozai – asociatyvumas, kai pamatytas vaizdas sukelia vaizdus (pvz.: du rausvi žiburiai primena vaikystëje patirt¹ emociná išgyvenim¹ susidûrus tamsoje su vilku. Novelëje švieèianèios vilko akys).

Juozo Apuèio novelëse ryškûs laiko, mirties, gyvenimo prasmës, kelionës motyvai. Kelionë dažnai tampa dvasinio nerimo, dvasinio tobulëjimo simboliu ir yra neišvengiamai susijusi su laiku – kelionë trunka laike, eikvoja já, todël dar atsiranda praradimo motyvas. Kai kuriose novelëse kelionë reiškiasi dvejopai: ir reali kelionë á gimt¹sias vietas ir žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties metafora. Labai dažnai keliaus á vaikystës ir jaunystës žemê suteikianèios personažui paèiø intensyviausiø išgyvenimø.

Juozo Apuèio kaip ir B. Radzevièiaus kûryboje ryški namø ir pasaulio opozicija. Namai – tai vaikystës laikas – tëvas, motina, brolis, kaimynai, arklys, karvë, šuo. Buvimas namuose – prasmingas ir jaukus. Pasaulis ákûnija pažinimo troškulá. Jis traukia, vilioja, bet pagaliau tampa priešiškas žmogui, ardo jo fizinê ir dvasinê harmonij¹. Miestas dažnai tapatinamas su susvetimëjusia, agresyvia civilizacija, degradavusia morale, nesulaikomai tekanèiu laiku.

Labai svarbi Juozo Apuèio novelëse esamo ir prarasto laiko opozicija. Nors kûrinio veiksmo laiaks neilgas, tetrunk¹s valand¹ ar minutes, taèiau já išpleèia prisiminimai. Mintimis grážtama á prarast¹ laik¹, prarast¹ erdvê, prie pradžios, prie ištakø á vaikystê, gimtuosius namus. Praëjês laikas ir erdvë idealizuojami, ten žmogus jauèiasi saugus ir turtingas, nes já supa didinga ir amžina gamta. Inteligentai, kuriø problemas iškëlë civilizuoto gyvenimo bûdas, savo dvasiniø kriziø metu, atsiduria tëviškëje.

Juozo Apuèio kûriniuose pabrëžiamas žmogaus jautrumas, dvasingumas, teisingumas, s¹žiningumas, labai dažnai noveliø átampos šaltiniu tampa konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybës, brutualumo.

Išskirtinis vaidmuo novelëse tenka pasakotojui. Bûtent jis, o ne kuris nors kitas personažas yra autoriaus minèiø ir požiûriø reiškëjas.

Juozas Aputis išleidês ne vien¹ noveliø rinkiná. Gražiausios sudëtos á rinkiná „Gegužë ant nulûžusio beržo“. Be noveliø autorius išleido apysakø knygas „Tiltas per Žalgê“, „Skruzdëlynas Prûsijoje“, roman¹ „Smëlynuose negalima sustoti“.