Juozas Tumas - Vaižgantas

Juozas Tumas - Vaižgantas

(1869-1933)

Juozas Tumas-Vaižgantas yra vienas iš didžiųjų lietuvių rašytojų. Tai iškili ir tauri asmenybė, didelių meninių kūrinių kūrėjas. Vaižganto kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.

Juozas Tumas gimė rugsėjo mėnesį 20 diena 1869 metais. Maleišių kaime. Rašytojas į gyvenim¹ išėjo sunkiais mūsų tautai laikais. Lietuva buvo pavergta rusų.žmonės, neseniai atsipalaidavź iš baudžiavos jungo, gyvenoskurdžiai. Tamsa ir prietarai slankiojo po šiaudines Lietuvos kaimo pastoges. Anksti Juozas Tumas pajuto, kad ne kiekvienas žmogus iš kaimo kilźs, gali su kaimo buitimi sutapti. Anksti jo siela pasiilgo platesniųakiračių, laisvės ir skaidresnių pasaulių. Iš pat mažens jį trauke gamta, jos nepaprastas grožis ir įvairumai. Rašytojo gimtasis kraštas Malaišiai buvo pats svedasiškių pakraštys prie Kamajų parapijos sienos, giliame slėnyje. Kunigiškių pradžios mokykl¹ Tumų Juozukas išėjo per dvi žiemas. Tai buvo palyginti labai greit: to nebuvo padarźs aname kraštenė vienas kitas kaimovaikas. Todėl mokytojas senatikis Vasylionok, didžiai nustebźs tokiu gabiu berniuku, davė jam entuziasting¹ pagyrimo lap¹. 1881 metais įstojo į Daugpilio realinź gimnazij¹. 1888 metais jis baigė gimnazij¹ ir tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminarij¹.   Seminarijoje J.Tumas įsijungė į tautinį darb¹, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo literatūrinį darb¹.
       1893m. Vaižgantas baigė seminarij¹ ir buvo įšventintas kunigu. 1894m. paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapij¹.   Dėl nesutarimų su vietiniais kunigais, 1895m. jis buvo perkeltas į Žemaitijos gilum¹ - Mosėdį. Čia prasidėjo didžioji J.Tumo patriotinė veikla. Jis buvo vienas iš 'Tėvynės Sargo' organizatorių, redaktorių ir platintojų. 1898m. J.Tumas buvo perkeltas vikaru į Kulius. 1900m. pradėjo leisti žurnal¹ inteligentams 'Žinyčia'. 1901m. J.Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Čia jo lietuviškai veiklai susidarė opozicija iš lenkininkų, kurie apskundė J.Tum¹ dvasinei vyresnybei. Skundas buvo apsvarstytas, ir J.Tumui buvo uždrausta rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902m. J.Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. Vadaktėliuose J.Tumas sulaukė lietuvių spaudos gr¹žinimo. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišk¹ valsčiaus savivaldybź.
       1906-1911m. J.Tumas gyveno Vilniuje, dirbo 'Vilniaus žinių' (1907), 'Vilties' (1907-1911), 'Ryto garso' (1914) redakcijose.
       1911m. J.Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Po įtemptų metų žurnalistinio darbo, užsimojo literatūriniam darbui, bet tais pačiais metais išvyko į Amerik¹ 'Saulės' draugijos reikalais. Ten jis buvo tris mėnesius. Grįžźs į Lietuv¹, parašė knyg¹ apie emigrantų gyvenim¹. 1914m. J.Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Ryg¹, kur dirbo 'Rygos garso' redakcijoje. 1915m. J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį - į centrinį lietuvių komitet¹ nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinź veikl¹: įkūrė Tautos Pažangos partij¹, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme.
       1918m. J.Tumas grįžo į Lietuv¹. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitet¹ nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo 'Lietuvos aid¹'. 1919m. jis pradėjo leisti laikraštį 'Nepriklausoma Lietuva'. 1920m. J.Tumas persikėlė į Kaun¹. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932m. Antros pagrindinės J.Tumo pareigos Kaune buvo darbas universitete: 1922-1929m. dėstė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. 1929m. suteiktas garbės daktaro laipsnis. Be šių pagrindinių pareigų J.Tumas buvo daugelio organizacijų nariu, aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje, redagavo žurnalus, rašė grožinės literatūros kūrinius, publicistinius straipsnius. J.Tumas mirė 1933m. balandžio 29d. Kaune, palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Reta rasti žmogų, kuris taip plačiai ir giliai būtų įaugźs į mūsų tautos kultūrinį gyvenim¹, kaip kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas. Spaudoje, mene, religijoje, politikoje ir įvairiuose kultūriniuose bei visuomeniniuose organizacijose per keturiasdešimt metų ekspansyvi jo asmenybė turtingai ir plačiai pasireiškė.

Ne tik iš J.Tumo sielos, bet ir iš jo kūno spinduliavo kažkoks nepaprastas janumas. Net balta, lyg žydinti obelis, galva nerodė jį esant kapos metu sulaukusį senelį. Balti, kip sidabro gijos, plaukai ne sendino, bet vis¹ jo asmenybź darė dar skaistesnź, dar šviesesnź.