Liudvigas van Bethovenas (1770 – 1827)

Liudvigas van Bethovenas

Biografija

Liudvigas van Bethovenas gim 1770m. Gruodžio 16 dien Bonoje. Šiame Vokietijos mieste gyveno jo t vas ir senelis – abu muzikantai, tarnav didikams. Kompozitoriaus vaikyst buvo sunki. Dar b damas mažas, jis tur jo par pinti duonos k sn , o kai išryšk jo jo muzikiniai gabumai, t vas panoro padaryti berniuk antruoju Mocartu ir vert j ištisas valandas, neretai vidurnakt groti smuiku ir fortepijonu. Nors muzikos pamokos buvo nesistemingos, dvylikametis Bethovenas jau gerai grojo instrumentais ir vargonu, o v liau m mokytis harmonijos ir polifonijos, nagrin jo sen j meistr k ryb . Liudvigas Bethovenas buvo išmintingesnis, negu jo per daug ambicingas t vas. Geriausias mokytojas jam buvo Christijanas Gotlobas Nef (1748--1798), r m muzikos direktorius. Kaip kompozitorius Nef nebuvo labai k rybingas, ta iau jis gerai mok jo savo darb . 0 kaip tik to Bethovenui ir reik jo.

Nef ragino kuo geriau išstudijuoti Bacho ,,Gerai temperuot klavyr '. Tai buvo labai teisinga, nes geresn s mokyklos jaunajam kompozitoriui nebuvo. Nor damas išsilavinti, Bethovenas klaus si ir kai kuri paskait universitete.

Maždaug nuo 28-eri met Bethovenas m kursti. Galiausiai tai j net prived prie min i apie savižudyb . Jo asmeninis gyvenimas buvo sud tingas: kompozitorius niekad neved , ta iau žav josi jam nepasiekiamomis moterimis (ištek jusiomis ar aristokrat mis); dažnai pykdavosi su gimin mis, jo elgesys su kitais žmon mis b davo nepatenkinamas. Tur jo finansini b d . Šie blaškymaisi atsispindi ir jo muzikoje. Jaunasis pianistas greitai buvo pripažintas virtuozu, kiek l iau pasiek pripažinim kaip kompozitorius. Bethovenas vis gyvenim buvo laisvas kompozitorius, t.y. ne dirbo bažny iai ar r muose, bet gyveno iš pasirodym , r m j l ir to, k gaudavo pardav s savo k rinius.

Kuo labiau Bethovenas seno, tuo smarkiau myl jo gamt . Žiem jis praleisdavo Vienoje, raš k rninius, r pinosi j spausdinimu arba koncertuodavo. Bet vos tik dienos pailg davo, tuoj traukdavo laukus. Susid davo natas, pakraudavo klavesin vežim ir išvykdavo idiliškas Vienos apylinkes, Medling , Nusdorf ar kitus jaukius kaimelius.

Labiausiai Bethovenas m go b ti vienas. Kartais jis vis dien negr ždavo namo. Kur nors pievose ar miške s sdavo ant kelmo ir kurdavo savo melodijas. Kai kada jis užsirašydavo at jusias galv temas. Vargas, jei kas nors kompozitoriui tuo metu sutrukdydavo. Bethovenas džiaugdavosi, jei apsilankydavo draugai, tada jis b davo žvalus ir smagus.

1811 ir 1812 met vasaras Bethovenas praleido Teplice. Kiekviena viltis geriau gird ti sužlugdavo. Kartais kompozitoriaus klausa kiek pager davo, ta iau po to paprastai kildavo skaudi reakcija. Visiškai kur ias Bethovenas buvo tik paskutiniais savo gyvenimo metais. Tada jau visai nebuvo manoma su juo susikalb ti. Visus klausimus, visk , k reik jo pasakyti, tekdavo užrašyti. Deja, ten, žinoma, n ra kompozitoriaus atsakym

Bethovenas daug kuo dom josi. Aktyviai sek politinius vykius Anglijoje. Reguliariai skait žinias apie angl parlamento derybas. Nuolatos studijavo lotyn klasikus. Pagaliau jis tapo visapusiškai išsilavin s, o juk jaunyst je niekada reguliariai nesimok

Blogiausia b davo tada, kai tekdavo viešai koncertuoti. Metams b gant, Bethovenas vis re iau išdr sdavo groti, nes jau nebegird jo instrumento skambesio. Per fortepijonini koncert kadencijas, kol kompozitorius improvizuodavo, neretai b davo prieinama iki katastrofos, nes orkestras niekada nežinojo, kada jam stoti. Tod l galima suprasti, kod l komponavimas fortepijonui mažai beviliojo Bethoven antroje gyvenimo pus je.

Paskutin mis savait mis Bethovenas dar patyr šiek tiek džiaugsmo. Jis gavo savo labiausiai vertinamo kompozitoriaus Georgo Fndricho Hendelio k rini partit ras. Viena leidykla atsiunt jam d brangaus vyno, kurio jis, žinoma, negal jo gerti. Londono Filharmonijos draugija nustebino stambia pinigine dovana. Bethovenas džiaug si tur s toki ger draug Anglijoje. Apie ši šal jis visada aisiliepdavo labai pagarbiai.

Maloniausia Bethovenui buvo su keturiolikme iu Gerhardu Broiningu savo seno jaunyst s draugo s numi Gerhardas tapo jo ištikimiausiu lankytoju. Jis dažnai ateidavo po pamok pas sergant kompozitori , gulint ant geležini gult su šiaudiniu maišu ir apsiklojus vilnone antklode. Berniukas pasakodavo apie mokykl , atnešdavo knyg ir klausdavo, k šeimimnk turinti išvirti. Tomis valandomis Bethovenas pamiršdavo savo lig

Savo jaunajam draugui jis sugalvojo graž vard - Arielis. Taip buvo vadinama didžioji Šekspyro drama ,,Audra'. Jei kada Bethovenas b davo labai gero po, Gerhard vadindavo savo ,,pipiru'.

Gydytojai d jo visas pastangas. Ta iau be chirurginio sikišimo nebuvo galima apsieiti. Kiekvien kart kompozitoriui pašalindavo por kibir vandens. Ta iau netrukus jo s nariai v l prisisunkdavo vandens.

Bethovenui dar pakako j g sudaryti testament . J pasiraš s, kompozitorius sumurm jo:

- Piaudite, anuci, iinita est comediu (Plokite, draugai, komedija baigta).

Bethovenas mir 1827 met kovo 26-jq per pavasario audr . Dar kart jis išk le tada dešiniosios rankos kumšt , tartum ir š kart nor damas pasipriešinti likimui. Veltui! Jo didvyriška kova baig si.

Pagal išlikusias žinias Bethoveno laidotuv se dalyvavo 20 000 vienie i . Ties pasakius, jie kompozitori ne per daug myl jo, ta iau nujaut , kad kapus keliauja didi asmenyb - vienas žymiausi j Vakar kompozitori

Iki šiol sp liojama, kod l mir garsus kompozitorius Liudvigas van Bethovenas. Manyta, kad kompozitorius gal jo sirgti sifiliu, kur XIX amžiuje gydydavo priemon mis su nuodingais gyvsidabrio junginiais. Ta iau ištyrus Bethoveno kaulus, šio metalo p dsak neaptikta. Užtat kito mirt nešan io elemento — švino — rasta tiek, kad norma viršyta 100 kart . Kaip ir kod l muzikanto organizm patekdavo tokie kiekiai švino, lieka paslaptis. Galb t metalas patekdavo su vaistais (kompozitori gyd nuo keli lig ), su vynu, kur b davo dedama kai kuri švino jungini

Koncertai

Labiausiai Belhovenas stebino savo improvizacijomis. Jomis jis jau žav jo meno žinovus Bonoje, jomis paverg ir Vien . Atlik jui b davo pasi loma tema, kuri jis tur davo išvystyti sonat , fug ar bet kuri kit form . Kartais klausytojai pasi lydavo menininkui savo jausmus perteikti laisvai'- improvizuoti.

Taip improvizuoti b davo galima ir per didži j koncerto kadencij . Orkestras tuo metu ilgam nutyla (fermata) ir solistas pradeda groti tai, k jau ia. Jis improvizuoja. Žinoma, išeities taškas tur davo b ti atliekamo koncerto melodijos. Jas vystyti ia buvo galima žymiai laisviau, negu pa iame koncerte. Ta pa ia proga atlik jas gal davo parodyti ir savo virtuoziškum

Bethovenas savo koncert kadencijas paversdavo viso k rinio kulminacijomis, kartais jis net užsimiršdavo, kad laukia orkestras. Mintyse jis nuskrisdavo tokius tolius, kad ilgai nesurasdavo kelio atgal. Kart tokia kadencija truko vis valand

Nelengva buvo priprašyti Bethoven , kad paimprovizuot . Kasmet jis dar si nepatiklesnis. Jei kompozitorius netur jo nuotaikos - visos aplinkini pastangos b davo veltui.

Paprastai tekdavo griebtis gudrybi . Kas nors ty ia klaidingai paskambindavo klavyru tem . Bethovenas to negal davo pak sti jis pašokdavo, imdavo taisyti suklydus j . 0 jeigu jau kart prie klavesino atsis sdavo ir rankomis paliesdavo klavišus - fantazija kaip mat siaudrindavo. Kartais kompozitorius taip improvizuodavo ištisas valandas.

B da, jeigu kas tuo metu j sutrukdydavo, šnipšteldavo tyl žod ar išeidavo, Bethovenas tuoj pat prabusdavo iš savo svaj , užtrenkdavo instrumento dangt ir l kte išl kdavo. Tik po ilgo laiko jis šiuose namuose v l pasirodydavo.

Tuo metu buvo labai m giamos grojimo varžybos.

Bethovenas dalyvaudavo tokiose beveik sportin se varžybose, jis žinojo, kad improvizuojant niekas jo nepralenks. Vienas Europoje pagars j s pianistas gyr si Vienoje “sumalsi s” Bethoven . Ta iau, išgird s Bethoven improvizuojant jis dar si vis tylesnis, o kita dien vaikš iojo kaip primuštas. Jis visiems skund si, kad tame jauname Bethovene slyp s velnias. Niekada nonor t su juo susitikti. V liau, kvie iamas koki nors draugij , jis visada  pirmiausia pasiteiraudavo, ar tasai Bethovenas ten taip pat b si s.

Toki varžyb vieta b davo kilming pon , Lichnovskio, Valdšteino ir kit salonai. Turtingesnieji tur davo net nuosavus orkestrus. Jie stengdavosi pritraukti jaunus menininkus ir visaip remdavo juos. B simam menininkui tokie grojimai didik salonuose buvo puiki proga pasireikšti.

Pirmaisiais metais Vienoje Bethovenas raš daugiausia k rnius klavesinui variacijas, sonatas ir kamerin muzik . Tai buvo parankiau, nes šiuos k rinius jis gal davo pagroti savo akademijose (taip tada b davo vadinami savarankiški koncertai) arba savo r m j salonuose.

Bethovenas buvo gim s skambinti. Prie klavesino jis susilaukdavo didžiausio pasisekimo. Taigi jam buvo artimesni k riniai klavesinui arba bent tokie, kuriuose dalyvaut ir pianistas.

Per pirmus penkerius metus Vienoje atsirado 12 sonat fortepijonui. J tarpe tokie didingi k riniai, kaip aštuntoji ,,Patetin ' - c-moll opus 13. Ji tapo viena populiariausi fortepijonini sonat iš ankstyvojo Bethoveno k rybinio laikotarpio. J kompozitorius paskyr savo r m jui, kunigaikš iui Lichnovskiui, su kuriuo jis v liau taip smarkiai susipyko. Žinoma,. po to jie v l susitaik . Draugaudamas ir neapk sdamas Bethovenas visuomet buvo labai ,,paletiškas”, t. y. itin karštas.

Gana v lai Bethovenas m si simfonijos. Pirmojoje jo simfonijoje C-dur dar buvo ryški Haidno ir Mocarto taka. Visai teisingai teigiama, kad Bethovenas prad jo tuo, kuo anie du baig

Vienas labiausiai žinom kamerin s muzikos k rini iš šio ankstyvo Bethoveno k rybos meto yra Septetas.

domiai tada buvo skelbiama tokio koncerto programa. Apie simfonij buvo parašyta taip: ,,Nauja didel simfonija su savarankišku orkestru, sukomponuota pono Liudvigo van Bethoveno'.

Atrodyt , kad likimas Bethovenui buvo palankus. Ko jis imdavosi - viskas sekdavosi. Visi muzikos m g jai ir žinovai Vienoje, o taip pat visoje Austrijoje ir net toliau Vokietijoje - j myl jo. Jo k riniai b davo atliekami visur. Bethovenas tur jo geras gyvenimo s lygas ir elegantiškai rengdavosi. Draugijoje, jei jo niekas nesupykdydavo, kompozitorius b davo malonus ir linksmas pašnekovas.

Simfonijos

Tre iosios simfonijos atsiradimo istorija gerai žinoma.

Bethoven žav jo Napoleonas, kuris, jo manymu, tur jo padaryti gal pranc z revoliucijos neramumams ir baisyb ms ir v l atstatyti sen j Pranc zijos galyb . Atrod , kad ir visai Europai Napoleonas tur t padaryti daug gero. Jo veikla visus žav jo.

susižav jim Bethovenas panoro išreikšti garsais. Napoleono žygdarbiai turi virsti garsais, kiek tai muzikoje manoma. Ryškiausiai tai galima pasteb ti pirmosios dalies herojin je temoje. Antr j dal kompozitorius paraš kaip geduling marš

Tituliniame lape Bethovenas užraš : ,,Boiwpaiie Luigi VANBeeihoven' (Bonapartui Liudvigas Bethovenas).

Taigi, ši simtonija tur jo b ti skirta Napoleonui. Ta iau, kai Napoleonas nusprend užsid ti Pranc zijos kar n , Bethoveno nuomon pasikeit . ,,Argi jis ne pats papras iausias žmogus! - sušuko kompozitorius. - Dabar jis d l savo garb troškos sutryps kojomis visas žmogišk sias teises. Jis iškels save aukš iau kit ir taps tironu.,'

Tada kompozitorius nutryn užraš ,,Bonapartui' ir savo simfonij pavadino “Herojine''. Nuo to meto ji ir vadinama ,,Herojine simfonija'.

Kažkokia ypatinga id ja tapo ir jo Penktosios simfonijos pagrindu. Beldžiantis motyvas, kuriuo ji prasideda, žinomas visame pasaulyje. Jis yra visos simfonijos temalin medžiaga, t. y. juo perpintos visos šios simfonijos dalys: ramus andante, atkaklus skerco ir paskutinioji dalis, švytinti pergalingame C-dur. Šioje simfonijoje negalima nepasteb ti kelio iš tamsos švies . Pamat nuožmi kov pirmojoje dalyje, paskutiniojoje patenkame triumfališk pergal s švent

D l pagrindin s Penktosios simfonijos id jos negalima abejoti. Nesuklysime pasakydami, kad Bethovenas ia nor jo pavaizduoti savo gyvenimo kov . Kalb damas apie pirm j motyv , jis taip yra išsireišk s:

- Taip beldžiasi likimas duris.

Reikia manyti, kad ši simfonija ir buvo garsin išraiška jo paties likimo ir pergal s prieš ištikusi nelaim

N ra abejoni , k Bethovenas m st , rašydamas Šešt j simfonij . Jis tai užraš virš kiekvienos dalies. Kompozitorius nor jo garsais išreikšti savo meil gamtai. Jo muzika tur jo perteikti visk , k jis aplinkui mat . Bethovenas jausdavosi nusimet s sunkiausi našt , kai pagaliau gal davo palikti miest jam nieko nebuvo malonesnio, kaip, ilgai laukus pavasario v l braidžioti rasotomis pievomis ir m gautis gamtos ramybe. Tod l šeštosios simfomjos dalis vadinasi ,,Džiugaus jausmo prabudimas, atvykus kaim

Pirmiausia kompozitorius visada ateidavo prie upelio. Atsis sdavo prie iurlenan io vandens, kurio, jis, tiesa, negird davo, o tik matydavo. ia žol s ir medžiai imdavo kalb tis su juo ilgomis, tolumas viliojan iomis melodijomis. Pagaliau prabildavo lakštingala, putpel ir gegut . J balsai susipindavo linksm kleges . Apie visa tai pasakoja ,,Scena prie upelio'.

Septintoji simfonija neturi jokios ap iuopiamos programos. Richardas Vagneris žvelg joje šokio simbol . Ši mint tikriausiai dav paskutinioji itin ugninga dalis.

Aštuntoji simfonija yra linksmiausia iš vis Bethoveno simfonij . Jis pažvelg gyvenim ramia, laiminga širdimi. Visas pasaulis jam atrod nušvit s palaiminga šypsena. Antrojoje simfonijos dalyje kompozitorius sugalvojo savotišk išdaig . Tikriausiai tai padaryti paskatino Melcelio metronomo tiks jimas.

Paskutiniaisiais metais Bethovenas visas j gas paskyr Devintajai simfonijai, kuria jis ir baig savo simfonin k ryb . Dabar jam jau nepakako orkestro, kad gal t išsakyti tai, kas buvo susikaup mintyse. Kompozitoriui reik jo dar choro ir solist . Ta iau jis ilgai negal jo rasti tinkam žodži . Pagaliau išsirinko Fridricho Silerio ,,0d džiaugsmui'. Joje skamb jo žodžiai: ,,0 jaunyst s džiaugsme šventas!' ir ,,Vienykit s, milijonai'. Šie sakiniai tur jo skatinti žmones pasilik ti vienas kitu ir nepamiršti d kingumo.

K ryba

Bethovenas išpl tojo, patobulino sonatos form , kuri per m iš Haidno ir Mocarto (pirmosios trys Bethoveno sonatos netgi dedikuotos Haidnui), taip pat vyst simfonij (vietoj keturi dali simfonijos jis pasirinko daug laisvesn form ). K ryboje pastebima tiek Švietimo epochos id j , tiek beužgimstan io Romantizmo element . Gin ijamasi, ar Bethoven reik t laikyti kompozitoriumi klasiku, ar romantiku.

Bethoveno k ryba skirstoma tris laikotarpius – ankstyvąjá, arba Bonos, Vienos ir vëlyvąjá:

Pirmasis laikotarpis: iki 1802 m. Kompozitorius ieškojo savo k rybinio braižo. Šiam laikotarpiui priklauso 6 stygini kvartetai, 10 sonat fortepijonui, 3 koncertai fortepijonui ir dvi simfonijos.

Antrasis laikotarpis: iki 1816 m. Bethovenas suformuoja individual stili . 6 simfonijos, muzika G t s dramai 'Egmontas', uverti ra 'Koriolanas', opera 'Fidelijas', 2 koncertai fortepijonui, koncertas smuikui, 'Razumovskio kvartetai', sonatos fortepijonui.

Tre iasis laikotarpis: Bethoveno k ryboje atšiaurum kei ia m slumas. 5 sonatos fortepijonui, 'Variacijos Diabelio tema', Missa solemnis, Devintoji simfonija ir stygini kvartetai.

Paprastai Bethoveno k rini s rašus traukiama: 9 simfonijos, 11 uverti r , muzikos k rini teatro pastatymams, koncertas smuikui su orkestru, 5 koncertai fortepijonui su orkestru, 16 stygini kvartet , 9 fortepijoniniai trio, 10 sonat smuikui ir fortepijonui, 5 sonatos violon elei ir fortepijonui, 32 sonatos fortepijonui, taip pat variacij ciklai fortepijonui, oratorija, opera 'Fidelijas', dvejos mišios, vairios arijos, dainos. (Šaltinis: Barbara Russano Hanning, 'Trumpa Vakar muzikos istorija'). Daug kit kamerini ansambli , apie 80 dain

Bethoveno kűryba žavëjosi amžininkai, ja žavimës mes, ir kiekviena karta randa kažką savą, artimą.