AŠ KONCEPCIJA). AŠ VAIZDO SAMPRATA, TURINYS, FORMOS. AŠ - REALUSIS, IDEALUSIS, PARODOMASIS. SAVÊS VERTINIMAS. VEIDRODINIO ATSPINDŽIO IR SOCIALINIO PALYGINIMO TEORIJOS. AŠ – VAIZDO ÁTAKA BENDRAVIMUI

AŠ KONCEPCIJA). AŠ VAIZDO SAMPRATA, TURINYS, FORMOS. AŠ - REALUSIS, IDEALUSIS, PARODOMASIS. SAVÊS VERTINIMAS. VEIDRODINIO ATSPINDŽIO IR SOCIALINIO PALYGINIMO TEORIJOS. AŠ – VAIZDO ÁTAKA BENDRAVIMUI

Socialinë percepcija apima ne tiktai kitø žmoniø suvokim¹, jø vertinim¹, bet ir paties savês suvokim¹. Žmogus, reaguodamas á aplink¹, reaguoja ir á patá save. Žmogus yra pažinimo objektas ir pažinimo objektas paèiam sau.

„AŠ“ VAIZDAS:

I. Samprata: „Aš“ vaizdas – tai asmenybë tokia, koki¹ pati save mato. Tai savês paties ásivaizdavimas.

„Aš“ vaizdas – tai mûsø žiniø apie save bei savo nuostatø atžvilgiø sistema, eiliniø savês vertinimø pasekmë, nes žmogus reaguodamas á supanèi¹ aplink¹ tam tikru bûdu pažásta ir pats save.

„Aš“ vaizdas yra tik dalis s¹monës, nes „Aš“ vaizdas apima paties savês suvokim¹, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo.

Suaugusio žmogaus „Aš“ vaizdas sudëtingas, susidedantis iš daugelio nevienodai ásisavinamø elementø.

„AŠ“ VAIZDO TURINYS IR FORMOS:

1. Aš vaizdo turinys formuojasi ilgus metus, save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Toms žinioms apie save, be abejo, nesame abejingi: mes, jas vienaip ar kitaip vertiname, išgyvename, priimame arba nepriimame. Todël atskirti žinias apie save ir savês vertinim¹ yra labai sunku, o gal net ir neámanoma.

Aš-vaizdo turiná sudaro informacija (žinios) apie save. J¹ galima padalyti á tokias grupes:

• požiûris á savo išvaizd¹;

• savo emocionalumo ávertinimas;

• sprendimai apie savo moralines savybes;

• požiûris á savo intelekt¹ ir sugebëjimus;

• informacija apie savo socialinius vaidmenis (lytá, amžiø, profesij¹).

2. Kiek žmoniø, tiek „Aš“ vaizdas formø:

1) Realusis „Aš“ (Savasis Aš)– koká mes save matome. Realusis „Aš“ apima asmenybës socialiná status¹, socialinius vaidmenis, priklausym¹ tam tikrai grupei, apima mûsø ego pasiekimus (komunikabilumas).

2) Idealusis „Aš“ – koká norime mes save matyti, kokius bûtu malonu matyti. Mažas skirtumas tarp realaus ir idealaus „Aš“, tai liudija apie asmenybës psichinê bûklê, žmogaus pasitikëjim¹ savimi. Jei yra didelis skirtumas, gali bûti, kad žmogø kamuoja konfliktai ir nesugebëjimas prisitaikyti prie aplinkos, vyrauja disharmonija. Idealusis Aš yra nepageidaujamasis Aš.

3) Ateities „Aš“ (toki¹ asmenybê, kokia realiai galiu tapti; tai nebûtinai teigiamas savês ásivaizdavimas).

4) Idealizuot¹já „Aš“ (koks norëèiau tapti, orientuodamasis á moralës normas; tai tarsi atskiras idealiojo Aš variantas).

3) Parodomasis „Aš“ (viešasis) – tai Aš toks, koká žmogus save pateikia kitiems, savotiškø kaukiø, kuriø tikslas paslëpti neigiamus, skaudžius ar intymius savojo „Aš“ bruožus ir polinkius. Šis „Aš“ – vizitinë kortelë. Žmonës dažnai keièia sav¹já „Aš“. Tokie žmonës gerai prisitaiko tam tikroje aplinkoje, socialinëse situacijose. Jø viešasis „Aš“ gali užgožti realøjá (tikr¹já) „Aš“. Tai ta Aš vaizdo dalis, kuri, asmenybës nuomone, palankiausiai jai atsto­vauja ir bûtent dël šios priežasties yra rodoma, demonstruojama kitiems.

AŠ – PAŽINIMAS.

ASMENYBËS IDENTIŠKUMAS

Asmenybës identiškumas, arba savastis, yra apibrëžtas atsakymas á klausi­m¹ „Kas aš esu'. Atsakymo á šá klausim¹ ieškojimas ir prilygsta identišku­mo ieškai. Identiškumo pagrind¹ sudaro asmenybës priimti socialiniai vaid­menys. Tai yra tie vaidmenys, kuriuos asmenybë mato save atliekant, ki­tais žodžiais, identifikuoja save su tam tikrais vaidmenimis. E. Erikssono tvirtinimu, identiškumas - visø patirtø identifikacijø sistem¹. Taip pasie­kiama Aš vienybë. Eriksson teigimu, identiškumas garantuoja žmogui pu­siausvyr¹, apsaugo já nuo difuzijos ir chaoso. Tai atitinka Froido idëj¹, kad ego funkcija yra apsaugoti organizm¹ nuo chaotiškai já veikianèiø dirgikliø.

Identiškumas yra žmogaus savês apibrëžimas jam reikšmingais vaid­menimis. Žmogus apibrëžia save kažkokiø požymiø atžvilgiu. Iš dalies daugiausia tie požymiai yra individualûs ir subjektyvûs. Pavyzdžiui, jei žmogus apibrëžia save sportininku, turi bûti panaudojami tam tikri spor­tininkui bûdingi požymiai, tarkime, tam tikros sporto šakos kultivavimas. Kiek ir kokiø požymiø pakanka, kad žmogø bûtø galima identifikuoti kaip tam tikro vaidmens atlikëj¹?

Pavyzdžiui, žmogus apibrëžia save, mano es¹s katalikas. Jei taip, jis turi pripažinti celibat¹, laikytis skaistybës iki santuokos, neriboti ir nereguliuo­ti vaikø gimstamumo, laikytis teiginio, kad seksas yra reikalingas šeimai gausinti, o ne malonumui. Tai kiek Lietuvoje yra katalikø? Apibrëžti save galima ir naudojant stereotip¹, t. y. priskirti save prie kokios nors stereoti­po vienijamos grupës, pavyzdžiui, gamtos mylëtojas, aistruolis. Identifikavim¹si su grupe patvirtina uniforma. Šiuo požiûriu uniforma daro grupës narius panašius, suvienodina juos pagal kažkoká požymá. Jei nëra oficialios uniformos, grupës nariai pasirenka kokius nors skiriamuosius požymius: odinius švarkus, grandines, auskarus, šukuosenas. Uniforma yra savitas identifikacijos su grupe išbandymas. Jei nemaloni uniforma, nemalonu gali bûti ir tai, k¹ ji simbolizuoja.

Taigi apibrëždamas save žmogus naudoja su identiškumu susijusius požymius. Iš dalies jie yra árodymas pirmiausia sau paèiam kas esi. Šie požymiai tampa tarsi liudytojai, kad žmogus yra bûtent tas ir toks, koks mano es¹s. Tokie paliudijimo ženklai vadinami savês užbaigtumo simbo­liais. Tokie simboliai gali bûti su vaidmeniu susijusi veikla, materialûs daiktai.

Identiškumo užbaigtumas gali ágyti ritualo form¹, pavyzdžiui, diplomo áteikimas, karininko laipsnio suteikimas, ášventinimas á kunigus ar vienuolius ir kt. Asocialios grupës turi savas atšiaurias ritualines tradicijas. Patekus á kalinimo ástaig¹, reikia joje „prisiregistruoti'. Geriau nežinoti, k¹ tai reiškia, ir vaikšèioti laisvam, neregistruotam. Kai kuriose primity­viose gentyse egzistuoja ritualinis berniuko ášventinimas á vyrus. Lietuviai nuo seno turëjo savø vyriškumo išbandymo metodø. Lietuviø liaudies dai­noje skamba žodžiai: „Nepabuvês kareivëliu, nebus geras artojëlis.'

Identiškumo, savês ieškojimas yra amžina problema. Kiek galima kurti save? Ar tai, kuo aš esu ir kuo bûsiu, priklauso nuo manês paties, ar nuo veiksniø, kuriø aš negaliu kontroliuoti, pavyzdžiui, genetiniø faktoriø ar nepalankiø gyvenimo s¹lygø? Tai, kas aš esu, priklauso tik nuo manês. Svarbi tampa atskleidëjo, pedagogo asmenybë.

Grësmë ir iššûkis identiškumui. Gyvenimas egzaminuoja ir tikrina asmenybës identiškum¹. Kritiniais atvejais ne tik kiti, pats savês gali klaus­ti: „Joks aš gydytojas, jei nepadëjau, koks aš pedagogas, jei mušiau vaik¹, koks aš kunigas, jei išdaviau išpažinties paslaptá, koks aš vyras, jeigu' Kiti žmonës gali mesti iššûká mûsø identiškumui, sakydami, pavyzdžiui: „Tai - ne tu. Ne tau šitas darbas'. Iššûkis gali bûti metamas ir tautiniam identiškumui. Faktiškai tai - kurios nors tautybës paneigimas.

Grësmê identiškumui kelia ir nesëkmë svarbioje žmogui srityje. Galimi tokie reagavimo á grësmê identiškumui bûdai: a) esamø, neginèijamø iden­tiškumo požymiø sureikšminimas, b) stengimasis ágyti alternatyviu identiškum¹ patvirtinanèiø požymiø. Vien¹ kurá nors praradim¹ žmogus kompensuoja ágydamas kit¹ arba tik nurodydamas, kad toká turi. Taip teigia simbolinio savês užbaigimo teorija (W. Brunstein, S. Golfvvitzer, 1966).

Identiškumo krizë. Identiškumui svarbaus vaidmens pasikeitimas, ypaè jei jis ávyksta staiga, reiškia iššûká identiškumui ir já sukelianèi¹ identiškumo krizê. Žrnogus tartum klausia savês: „Tai kas aš dabar esu?'. Gyvenamosios vietos, profesijos, pilietybes, šeimos padëties pasikeitimas sukelia identiškumo krizê. Žmogui tenka žiûrëti á save kaip á kažk¹ tokio, gana skirtingo nuo to, kas buvo anksèiau. Vadinasi, identiškumas reiškia ir žmogaus tapatybê laiko atžvilgiu. Tai galima taip išreikšti: mano identiškumas reiškia, kad aš esu tas pats ir toks pat erdvëje ir laike, praeityje, dabar ir ateityje. Neišvengiam¹ identiškumo krizê sukelia emigracija. Kiekvienas reikšmingas pokytis yra iššûkis identiškumui. Ir dël šios priežasties žmo­gus priešinasi pokyèiams. Kitimas pats savaime nëra nei blogas, nei geras. Tiesiog dažnai žmogus bûna kitimams nepasirengês ir todël, jiems ávykus, neturi paruoštø reagavimo á juos bûdø.

Kiti žmonës gali papildyti, savitai užbaigti žmogaus identiškum¹. Vie­nais atvejais toks papildomumas gali bûti biologiškai nulemtas kaip kad motinos ir vaiko. Kitais atvejais papildomumas yra asmenybës pasirinki­mo rezultatas. Šiuo atveju žmogus apibrëžia save kaip sekëj¹, mokiná („Aš - neotomistas'), tam tikros grupës ar bendrijos nará („Aš - žalgirietis'). Lygiai taip pat žmogus gali bûti kieno nors kito savês apibrëžimo dalimi. Kitais žmonëmis apsibrëžia partijø vadai.

Ericsson identiškum¹ traktuoja kaip griežt¹ struktûrø hierarchij¹, Pavaldži¹ branduoliui - ego. E. Sampson (1985), kritikuodamas Ericsson, toká identiškum¹ pavadino totaliu - Aš. Totalitus Aš formuoja poreiká visk¹ hierarchizuoti, taikyti reiškiniams suvokti piramidës sistem¹ ir taip siekti vienovës. Tai, kad nëra hierarchijos, negresia asmenybei suirimu, difuzija.

SAVÊS VERTINIMAS.

Tai tam tikra hierarchiškai organizuota struktûra, kurioje vertinamos savybës užima skirting¹ padëtá ir gali bûti surikiuotos pagal svarb¹ ir subjektyvi¹ reikšmê.

Savês vertinimas apima tris skirtingus dalykus: savês ávertinim¹ (angá. self-assessmeni) - tikslios informacijos apie save poreiká; savês aukštinim¹ (angá. self-enhancemeni) - teigiamos informacijos apie savo poreiká ir pasitikslinim¹; turimos informacijos apie save, tiek teigiamos, tiek neigiamos ir naujos gaunamos informacijos apie save nuoseklumo poreiká (Svvann, 1983).

VERTINIMO KRITERIJAI

Jie yra subjektyvûs ir vadinami asmeniniais vertinimo standartais. Stan­dartai asmeniniais vadinami todël, kad žmogus turi daug informacijos apie save, kas jis toks, kaip jam sekësi praeityje ir dabar, ko jis tikisi iš savês ateityje. Žmogus savo elgesá gali vertinti abstrakèiais matais, orientuoda­masis, pavyzdžiui, á vertybes. Norint turëti nors koká supratim¹, k¹ reiškia subjektyvûs vertinimo standartai, galima paklausti savês štai tokiø klausi­mø: kuo aš didžiuojuosi; k¹ kalbëdamas apie save norëèiau pabrëžti, at­kreipti dëmesá, priminti. Maža pastaba: elgetos prie bažnyèios mano es¹ aukštesni už elgetas prie parduotuvës. „Ten sëdëti žema', - sako jie.

Žmonës turintys teigiam¹ savês vertinim¹:

Linkê teigiamai vertinti kitus.

Tikisi kitø pritarimo.

Palankiai vertina savo elgesá bei darb¹.

Gerai dirba kitø stebimi, nebijo kitø reakcijos.

Gali daug dirbti su žmonëmis, reikalauja aukštø kokybës standartø.

Patogiai jauèiasi su tais žmonëmis, kurie jiems atrodo pranašesni už juos.

Sugeba apginti save nuo neigiamø kitø žmoniø vertinimø.

Žmonës, turintys neigiam¹ savês vertinim¹:

Nepalankiai vertina kitus.

Tikisi paneigimo iš kitø.

Nepalankiai vertina savo darb¹ bei elgiasi.

Blogai dirba kai yra kitø stebimi.

Linkê dirbti su nereikliais ir mažai kritiškais žmonëmis.

Nepatogiai jauèiasi su tais žmonëmis, kurie jiems atrodo pranašesni už juos.

Nesugeba apginti save nuo neigiamø kitø žmoniø vertinimø.

Gali lengvai pasiduoti kitø átaigai.

VEIDRODINIO ATSPINDŽIO IR SOCIALINIO PALYGINIMO TEORIJOS.

VEIDRODINIS Aš

Šuo. Mano šeimininkas manimi rûpinasi, leidžia man visur vaikšèioti, mai­tina mane. Turbût jis dievas.

Katinas. Mano šeimininkas manimi rûpinasi, leidžia man visur vaikš­èioti, maitina mane. Turbût aš dievas.

Tai Aš toks, koks, asmenybës nuomone, esu, suvokiamas kitø žmoniø, Veidrodinis Aš yra savitas parodomojo Aš rezultatas. Žmogaus Aš vaizdui susidaryti esminê reikšmê turi bendravimas su kitais žmonëmis. Jis susida­ro kitø žmoniø reakcijø pagrindu. Vaizdžiai išsireiškiant, žmogus tartum atsispindi nuo kitø žmoniø. Toks atspindys nuo kitø žmoniø ir vadina­mas veidrodiniu Aš. Veidrodinis AŠ - tai Aš toks, koks esu matomas kitø žmoniø. Toks atspindys nuo kitø žmoniø turi ir elgesá koreguojanèios reikšmës.

SOCIALINIS PALYGINIMAS

L. Festinger (1954) šiam tikslui pasiûlë socialinio palyginimo teorij¹. Jo tvirtinimu, egzistuoja trijø rûsiø palyginimai: aukštyneigis, lygiagretus, žemyneigis. Žemyneigiai palyginimai gali bûti nemalonûs. Kokios šios padëties strategijos? Viena iš jø yra pranašumo ignoravimas. Tarkime A atliko sporto pratim¹ geriau, bet seminare jai nepasisekë.

Daiva gražesnë - „niekuo ji negražesnë' arba „panašiai kaip ir aš'. Kita strategija yra palyginimo kriterijaus pakeitimas. Jei sutinki politikos mokslø super student¹, gali aiškinti, kad tai nëra jau dievai žino koks mokslas. Pranašumas kito vaidmens, kitos kategorijos žmoniø gali bûti palaikytas ir relevantišku ir dël šios priežasties neskausmingu. Jei á krepšá mëto Sabonis, o paskui tu, skirtumo suvokimas nebus traumuojantis. Kad bûtø informatyvus, lyginamasis objektas turi bûti tos paèios socialinës kategorijos. Tokia ávairiø identifikacijø strategija yra sëkminga, nes kiekvienas žmogus tuo paèiu metu priklauso skaièiui socialiniø kategorijø ir gali bûti daugybe bûdø kategorizuojamas.

Kiek tai ákvepia? Tam, kad kitas pranašesnis ákvëptø, reikia ásivaizduo­ti toká patá galim¹ ateities Aš (H. Markus ir P. Nurius, 1986). Pralenkusy­sis tokiu atveju tampa savitu vaidmens modeliu. Jei vaidmens modelis sukelia sprendim¹ „Aš taip pat galiu toks bûti, jei tik pasistengèiau', -motyvacija ir savês vertinimas padidëja. P. Lockv/ood ir Z. Kunda (1997) nustatë, kad aukštyneigio palyginimo átaka savês vertinimui priklauso nuo to, kiek kito - pranašesniojo pasiekimai atrodo pasiekiami.. Sunku bûti ákvëptam laimëjimø, kuriø pats nesitiki pasiekti (A. Test¹ ir S. Major, 1990). Žmogus gali turëti labai fantastiškø minèiø apie savo galim¹ Aš, kol neatsiranda išblaivinantis palyginimo modelis.

AŠ VAIZDO ÁTAKA BENDRAVIMUI.

DVIGUBO STANDARTO PROBLEMA

Žmogus paprastai suvokia ir vertina save vadovaudamasis skirtingais kri­terijais, negu jis suvokia ar vertina kitus. Tai ir vadinama dvigubo standar­to reiškiniu. Dvigubas standartas - ne tik nevienodai sau ir kitiems taiko­mi kriterijai, bet ir skirtingi proceso ir rezultato vertinimai. Kitø žmoniø elgesyje matome ir pastebime labiau proces¹, tikslo siekimo eig¹. Taèiau kitø žmoniø, šis procesas dažnai yra maskuotas. Apie já galima sprêsti tik netiesiogiai t. y. nematome, kokiø išgyvenimø patyrë kitas žmogus siek­damas tikslo, todël gali atrodyti, kad jam viskas lengvai einasi. Kitø žmo­niø nesunku pastebëti darbo rezultatus, meistriškum¹, sunkiau yra paste­bëti ir suprasti, kad ir jie nuëjo sunkø keli¹, t.y. proces¹. Pripažinês, kad kiti žmonës, siekdami rezultato, taip pat nueina sunkø proceso etap¹, jau­tiesi ne toks skirtingas ir menkavertis. Sunkumai, iki šiol atrodê unikalûs, pasirodo bûdingi ir kitiems žmonëms, netgi tiems, kuriais žavimës. Suvo­kus, kad esi toks kaip visi kiti, nëra reikalo baimintis dël savo trûkumø.

AŠ – KITI ASIMETRIJA

Kiek aš panašus á kitus? Kiek kiti panašûs á mane? Paprašius žmogaus atsakyti, kiek jis panašus á kitus, tipiškas atsakymas bûtø, kad jis nepanašesnis á kitus, negu paprašius ávertinti, kiek kiti panašûs á já. Buvimas panašaus á kitus sukelia didesnê grësmê žmogaus unikalumui, negu leidžiant bûti kitiems panašiems á jus.

*SOCIALINIAI VAIDMENYS.

SOCIALINIO VAIDMENS SAMPRATA IR TURINYS.

Asmenybës elgesys yra sudëtingas ir ávairus. Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus k¹ nors veikia, kuo nors bûna, elgiasi kaip kokios nors grupës narys, t.y. atlieka koká nors socialiná vaidmená. Vaidmens atlikimas nebûtinai yra veikla. Si s¹voka vartojama ir apibûdinti ryšiø su kitais žmo­nëmis specifik¹ (pavyzdžiui, draugas, pavaldinys, globëjas). Socialinis vaid­muo ilgaamžiškesnis už jo atlikëjus. Kai kuriuos vaidmenis - tëvo, moti­nos, žmogaus - galima sakyti esant amžinus. Vilniaus universiteto studen­to vaidmeniui jau daugiau kaip 400 metø. Taèiau kiekvienas studentas t¹ vaidmená atlieka savitai, kartu kuo nors já praturtindamas.

Koks vaidmens turinys?

Jei vaidmuo oficialus, tai yra jo atlikim¹ lemia oficialûs, formalûs žmoniø santykiai (pvz, mokytojo, mokinio, gydytojo karininko, teisëjo vaidmuo), jo turinys apibrëžiamas oficialiai ir paprastai áforminamas instrukcijomis, darbo taisyklëmis. Bet netgi tada vaidmens turinys yra ávairiai interpretuojamas. Atlikëjas gali nesutikti su kokiais nors jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Šiek tiek daugiau painiavos, kai vaidmenys neformalûs. Jø turiná lemia tradicijos, moralë arba tiesios žmoniø susitarimas. Pasireiškai nuomoniø ávairovë. Trumpai soc. Vaidmens turiná galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, bûtina, draudžiama.

SOCIALINIS VAIDMUO IR ASMENYBËS SOCIALIZACIJA?

Vaidmens turinio apibrëžtumas kelia problemø. Žmogus dažnai klausia savês, k¹ jis privalo daryti, o ko neprivalo, kas yra jau kitø žmoniø vaidmuo. Jei sekasi, labiau linkstama pripažinti to vaidmens atlikëju, jei nesiseka - atvirkšèiai, savas vaidmuo menkinamas. Jei vaidmuo neapibrëžtas žmogus jauèiasi mažiau galintis k¹ nors pakeisti savo aplinkoje ir j¹ kontroliuoti. Atsiranda ir didëja priklausomybë nuo atsitiktiniø aplinkos pokyèiø.

SOCIALINIO VAIDMENS STADIJOS: SU VAIDMENIU SUSIJÊ LÛKESÈIAI, SOCIALINIO VAIDMENS SUPRATIMAS, SOCIALINIO VAIDMENS PRIËMIMAS, SOCIALINIO VAIDMNES VYKDYMAS.

Keturios socialinio vaidmens stadijas: 1) su vaidmeniu susijê lûkesèiai; 2) vaidmens supratimas; 3) jo priëmimas; 4) vykdymas.

Lûkesèiai siejami tiek su vaidmens atlikëju, tiek su vaidme­niu apskritai, tai yra vilèiø, tikëjimo ir lûkesèiø sistema. Pradëdamas ben­drauti, žmogus paprastai savo partneriui nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebëti atspëti lûkesèius ir, žinoma, juos pateisinti. Bet pirmiausia bûtina apskritai norëti nebûti abejingam tiems lûkesèiams. Kadangi lûkesèiai nëra viešai deklaruojami, á juos atsiliepti nëra taip jau paprasta. Lûkesèiø nežinojimas yra ne vienintelë priežastis, apsunkinanti jø patenkinim¹. Jie esti ir nevienodai tikroviški. Lûkesèiø nepasakant, va­dinasi, ir nekoreguojant, nesunku atitrûkti nuo tikrovës. Gali bûti ir pai­niø, prieštaringø lûkesèiø. Kuo didesnë grupë žmoniø, su kuriais ben­drauja vaidmens atlikëjas, tuo ávairesni ir prieštaringesni su juo siejami lûkesèiai. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie politikos veikëjus, deputatus.

Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio vaidmens atlikëjas, vadinamas vaidmens priëmimu. Priëmio priešingybë – vaidmens atmetimas.

SOCIALINIØ VAIDMENØ KONFLIKTAI

Vaidmenis žmogus interpretuoja. Nors visuomenëje egzistuoja tam tikri jø modeliai, orientuojantys, k¹ turëtø daryti ir koks turëtø bûti kiekvieno vaidmens atlikëjas, taèiau žmonës savaip, individualiai juos supranta. Taip atsitinka dël daugybës priežasèiø: socializacijos ypatumø, vertybiø, ben­dravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida. Juk taip dažnai ir patys aiškiname, ir mums aiškina, kaip reikëtø elgtis.

Vaidmenø konflikt¹ sukelia ir nevienodas prioritetas, kurá žmogus priskiria vaidmenims pats ir kurá jam priskiria kiti.

Ir vaidmenø konfliktas, ir jo sprendimas gali tapti žmogaus vertybiø, pareigø, brandumo patikrinimu.

*SOCIALINËS NUOSTATOS

SOCIALINIØ NUOSTATØ SAMPRATA

Nuostata apibrëžiama kaip asmenybës ar grupës subjektyvi pozicija socialiniø reiškiniø ir objektø atžvilgiu. Žmoniø nuostatos skiriasi. Skirtingos nuostatos nulemia tai, kad pats socialinis dirgiklis sukelia skirtingas žmoniø reakcijas. Reagavimas á t¹ patá žmogø bus skirtingas, nes nevienodos yra žmoniø nuostatos jo atžvilgiu.

Nuostata (angl. - altitude, rus. - ustanovka) yra žmogaus parengtis arba predispozicija. Pavyzdžiui, rengda­masis kelti didesná daikt¹, žmogus labiau ásitempia, nes turi nuostat¹, kad didesni daiktai yra sunkesni. Nuostatos bûna daiktø, reiškiniø, situacijø, žmoniø atžvilgiu. Jø turinys ir s¹moningumo lygiai labai ávairûs, dël to kartais nelengva atskirti nuo kitø asmenybës savybiø. Kad tai bûtø leng­viau padaryti, amerikieèiø psichologas M. Šerifas nuostatø apibrëžim¹ papil­do tokiais požymiais:

1. Nuostatos yra išmoktos, o ne ágimtos savybës. Pavyzdžiui, yra ágimtas potraukis prie bet kokio maisto, kuriuo tenkinamas alkis. Taèiau gali žmogui susidaryti nuostata, jog sveikiau valgyti mësos produktus negu kitokius, nes mësa arèiausiai žmogaus organizmo, o gal nuostata, kad geriausiai žmogui tinka vegetarinis maistas, ar pan.

2. Nuostatos yra pakankamai pastovios savybës. Pavyzdžiui, jei viena, antra, trreèia kokio nors rašytojo knyga susilaukë skaitytojø susidomëjimo, tai teigiamai nusistaèius bus geri ir kiti literatûriniai kûriniai. Teigiamai nuo­statai pasikeisti reikëtø ilgesnio priešingos kokybës patyrimo.

3. Nuostatos yra susijusios su poreikiais tuo skiriasi nuo áproèiø, kurie tokio ryšio gali ir neturëti (žinoma, áproèiuose yra poreikis kartoti automati­zuotus veiksmus).Pavyzdžiui, susidaro áprotis duris atidaryti kaire ar dešine ranka, sëdint užsikelti dešinê koj¹ ant kairës ir pan.

Nuostatos siejasi su ásitikinimais. Ásitikinimas yra tam tikru teiginiu pripažinimas teising¹ja.

Nuostatos susijusios su nuomonëmis. Pastarosios yra nelabai konkretûs ásitikinimai. Psichologijoje á nuomones galima žvelgti kaip á nestiprias ir nela­bai stabilias nuostatas arba kaip á pradinê s¹moningø nuostatø formavimosi pakop¹.

Nuostatos supaprastina aplinkos pažinim¹ ir palengvina individø ir grupiø adaptacij¹ ir veikl¹. Patekê á mokykl¹, vaikai elgiasi pagal nuostatas, kurios susidarë dar iki mokyklos stebi ir perima mokyklos tvark¹, paproèius, santy­kiø su mokytojais ir savo bendraamžiais etalonus ir elgiasi pagal juos. Panašûs reiškiniai vyksta šeimoje, ávairiose kitose grupëse ir perimant bendr¹ konkre­èios tautos bei visuomenës kultûr¹. 

Nuostatos gali bûti ne tik teisingos, bet ir klaidingos. Pasakojama, kad se­novës egiptieèiai, stebëdami savo didži¹j¹ upê Nil¹, buvo susidarê nuostat¹, es¹ upës galinèios tekëti tik á šiaurê. Kai jø faraonas Tutmosas I su kariais ážengë á Sirij¹ ir sustojo prie Eufrato upës, jis labai nustebo pamatês, kad ji teka ne á šiaurê, o á pietryèius. Atskirti teisingas nuostatas nuo klaidingø nëra lengva.

Nuostatos, kaip jau buvo minëta, nëra ágimtos asmenybës savybës. Jas ágyja ir keièia asmenybë, apibendrindama ir fiksuodama atmintyje pažinimo ir prakti­nê patirtá. Nuostatomis tampa tie parengties bûdai, kurie padeda asmenybei greièiau orientuotis ir prisitaikyti prie gamtinës ir visuomeninës aplinkos. Nuostatos formuojasi (ir keièiasi) praktinio patyrimo, mëgdžiojimo, identifikavi­mo, mokymo ir auklëjimo bûdais. Praktiniame nuostatø formavimosi procese tie nuostatø formavimosi bûdai ar keliai nëra vienas nuo kito atsijê, taèiau moksliniam pažinimui bûtina kiekvien¹ jø panagrinëti skyrium.

Nuostatos komponentai. Nuostata apima pažinimo, emociná ir elge­sio komponentus (D. Krech, R. Crutcbfield, 1962). Pažinimo kompo­nentai susideda iš asmens žiniø apie nuostatos objekt¹. Nuostatos nëra ágimtos. Žinios, informacija yra vienas iš nuostatas formuojanèiø veiks­niø. Informacijos pateikimas apie nuostatos objekt¹ keièia jo suvokim¹, interpretacij¹. Nuolat žiniasklaidos piešiamas arabo - teroristo portretas formuoja ir atitinkam¹ nuostat¹. Kitokia informacija apie arabus, pavyz­džiui, kaip matematikus, astronomus, verslininkus, nepalanki¹ nuostat¹ gali pakoreguoti.

Nuostatos pažinimo komponentas neatsiejamas nuo jausminës sri­ties. Emocinis nuostatos komponentas, žinoma, neprilygsta emocijai tik­r¹j¹ to žodžio reikšme. Tai tartum emocijos prielaida. Emocinis nuosta­tos komponentas gali skatinti arba slopinti pažintinës informacijos pri­ëmim¹ ir, atvirkšèiai, žinios turi átakos emociniam komponentui. Pla­tesnë, išsamesnë informacija mažina stereotipiniø nuostatø formavim¹­si. Nuostatos elgesio artëti prie nuostatos objekto, turëti kažk¹ bendra su juo ar tolti nuo jo.

Kiekvienas nuostatos komponentas turi savo ženkl¹, teigiam¹ ar neigiam¹. Jei visi nuostatos komponentai vienodo ženklo, tokia nuostata va­dinama suderinta. Jei nuostatos ženklai skiriasi, nuostata vadinama prieš­taringa. Pavyzdžiui, asmens nuostatos á darb¹ pažinimo komponentas gali bûti teigiamas (nuo mažens mums aiškino, kad darbas - laimës Šaltinis), emocinis komponentas gali svyruoti apie nulá, o elgesio komponentas gali bûti neigiamas. Žinios - tai dar ne elgesys. Prieštaring¹ nuostat¹ visada lengviau pakeisti.

Socialinës nuostatos, jø ryšys su elgesiu. Nuostatø rûšys.

Nuostata - tai žmogaus parengtis, arba predispozicija, specifiniu bûdu atsakyti á tam tikrus poveikius. Nuostatos bûna daiktø, reiškiniø, situacijø, žmoniø atžvilgiu. Jø turinys ir s¹moningumo lygiai labai ávairûs, todël kartais nelengva atskirti nuo kitø asmenybës savybiø.

M. Šerufas nuostatø apibrëžim¹ papildë tokiais požymiais:

1. Nuostatos yra išmoktos, o ne ágimtos savybës.

2. Tai pakankamai pastovios savybës.

3.Nuostatos yra susijusios su poreikiais. Ir tuo skiriasi nuo áproèiø, kurie tokio ryšio gali ir neturëti.

4.Jos nëra teisingos arba klaidingos, jos yra ávairios

5. Nuostatos padeda mums gyventi, supaprastina bendravim¹, padeda adaptuotis, orientuotis.

Nuostatos siejasi su ásitikinimais. Ásitikinimas yra tam tikrø teiginiø pripažinimas teisingais: Taèiau ásitikinimai nebûtinai nuteikia individ¹ elgtis tam tikr bûdu.

Nuostatos susijusios su nuomonëmis. Pastarosios yra nelabai konkretûs ásitikinimai. Psichologijoje á nuomones galima ážvelgti kaip á nestiprias ir nelabai stabilias nuostatas, kaip á pradinê s¹moningø nuostatø formavimosi pakop¹.

Nuostatos supaprastina aplinkos pažinim¹ ir palengvina individø ir grupiø adaptacij¹ ir veikl¹. Patekê á mokykl¹ vaikai elgiasi pagal nuostatas, kurios susidarë dar iki mokyklos, stebi ir perima mokyklos tvark¹, paproèius, santykiø su mokytojais ir savo bendraamžiais etalonus ir elgiasi pagal juos.

Nuostatos, kaip jau buvo minëta, nëra ágimtos asmenybës savybës. Jas ágyja ir keièia asmenybë, apibendrindama ir fiksuodama atmintyje pažinimo praktinê patirtá. Nuostatos formuojasi praktinio patyrimo, mëgdžiojimo, identifikavimo, mokymo, auklëjimo bûdais.

SOCIALINIØ NUOSTATØ PASTOVUMAS IR KITIMAS.

Nuostatø kitimas

Nuostatos kinta. Jos nëra pastovios. Nuostatø kitimas gali bûti natûralus, sukeltas tam tikrø ávykiø, pakitusiø gyvenimo aplinkybiø ir kt. Toká kiti­m¹ galima traktuoti kaip ávykiø ar aplinkybiø sukelt¹ padariná. Kitais at­vejais keliamas tikslas pakeisti nuostatas. Šiam tikslui daromas poveikis. Jis skiriasi savo mastu, t. y. gali bûti skirtas asmenybei, grupei ar visuome­nei apskritai. Pastaruoju atveju mëginimas keisti nuostatas prilygsta ideo­loginei kovai, brangiai kainuojanèiai.

Kaip ir daugeliui kitø pokyèiø, žmogus priešinasi ir nuostatø kaitai. Ne vien dël to, kad žmogus ásitikinês savo nuostatos teisumu ir nenori priimti jam siûlomos kitokios, juolab priešingos. Vienos nuostatos komponento kitimas gali sukelti platesná kitim¹. Nusistovëjusios nuo­statos garantuoja ir tam tikr¹ asmenybës pusiausvyr¹. Pakitusi nuostata t¹ pusiausvyr¹ sutrikdo. Žmogui gali tekti keisti sav¹j¹ pasaulio vizij¹, áprast¹ m¹stysen¹ ar net pasaulëžiûr¹. Pavyzdžiui, proamerikietiškø nuo­statø žmogus, tapês antiamerikietiškø nuostatø žmogumi, priverstas keisti savo m¹stysen¹, bendravim¹, net vartojamus produktus. Nuostatos gali padëti didinti sav¹j¹ vertê. Neigiamos, stereotipinës nuostatos etniniø mažumø atžvilgiu gali bûti savojo prestižo didinimo bûdas (žinoma, jei baugiau nieko kito ir neturi). Tokios, tarkime, niekinamos nuostatos Pakeitimas teigiama kelia rimt¹ klausim¹ nuostatos autoriui: „Kas aš dabar esu, ko esu vertas, jeigu „jie' yra man lygûs?' Toká akibrokšt¹ ne kiekvienas gali priimti. Sunku atsisveikinti su savo pranašesne pozicija, taktine ar tik suvokiama.

Nuostatos kitimas priklauso nuo paèios nuostatos savybiø ir nuo požiûrio bûdo. Plaèiuoju požiûriu galimas dvejopas nuostatø kitimas: a) kai nuostata keièia savo ženkl¹ á priešing¹, b) kai nuostatos ženklas nesikeièia, o vyksta tik tam tikra nuostatos modifikacija. Kraštutinës (ekstremalios') nuostatos kinta sunkiai. Daugiausia, ko galima tikëtis iš kraštutiniø nuo­statø, tai tam tikro jø švelnëjimo. Nuosaikesnës nuostatos yra jautresnës poveikiui. Nuostata, kurios komponentai yra to paties ženklo (suderinta nuostata), yra atsparesnë kitimui negu prieštaringa (skirtingo ženklo) nuo­stata. Yra nusistovëjês nuostatos keitimo modelis. Iš pradžiø paveikiamas kognityvus modelis. Tai reiškia naujos, prieštaringos informacijos pateiki­m¹. Pakitês kognityvus komponentas sutrikdo savit¹ komponentø pusiau­svyr¹, dël to nuostata pasikeièia (H. Kernan, 1973). Taip kognityvus kom­ponentas yra savitai išaukštinamas. Kyla iliuzija, kad vien jau informacijos pateikimas prilygsta elgesio pasikeitimui.

Nuostatos yra dinamiškos savybës. Jos ne tik susiformuoja, bet gali ir pasi­keisti, vienos išnykti ir atsirasti kitos. Nuostatø pasikeitimui bûtini tam tikri duomenys - argumentai ir jø prielaidos. Taigi nuostatø pasikeitimai priklauso ne tik nuo formavimo metodø, bet ir nuo ankstesniø asmenybës nuostatø.

L.FESTINGERIO KOGNITYVINIO DISONANSO TEORIJA APIE NUOSTATØ PASIKEITIMO MECHANIZM¥.

Dël to nuostatø pasikeitimø mechaniz­m¹ paaiškinti padeda L. Festingerio „kognityvinio disonanso' teorija. Pagal ši¹ teorij¹ žinios apie tikrovê yra ryšiai tarp atskirø kognityviniø elementø. Tarp tø elementø gali bûti abejingumo, disonanso ar darnos santykiai. Bûtent: Abejingumas - A ir B neturi jokio santykio vienas su kitu (pvz., mano pomëgis buriuoti ir žinios apie Tauragës miesto ákûri­m¹). Darna -jeigu yra A, tai gali bûti ir B (pvz., jei mes aukštai vertiname Tëvynës laisvê, tai natûralu, kad neapken­èiame jos priešø). Disonansas - jeigu yra A, tai B negali bûti (pvz., jeigu žinoma, kad rûkymas kenkia sveikatai, tai saugoj ant j¹ rûkyti nega­lima). Pasak L. Festingerio, esant disonansui tarp dviejø ar daugiau kognityviniø elementø, atsiranda psichinë átampa, kuri skatina individ¹ ieškoti išeities, kad pasikeistø ar išnyktø átampa. Paimkime pavyzdá apie rûkym¹. Psichinei átam­pai pašalinti reikia arba nustoti rûkius, arba rinkti argumentus, kurie sudarytø nuostat¹, kad rûkymas nëra labai žalingas, o gal net kai kuo naudingas žmo­gui. Galima stebëti daugybê atvejø, kai, veikiant kognityviniam disonansui, keièiasi nuostatos ávairiausiø reiškiniø atžvilgiu (jei studentui nesiseka koká nors dalyk¹ studijuoti, tai jis ima ieškoti argumentø, kad tos žinios praktiškai jam nebus reikalingos ir pan.

Kognityvaus disonanso átaka nuostatø kitimui

Išorinio poveikio átaka nuostatø kitimui yra ribota. Ribotum¹ lemia pa­veikiamo asmens gynyba, nepriëmimas priešingos informacijos ir kiti veiks­niai. Išorinis poveikis daugeliu atvejø yra svetimas poveikis ir todël ne­veiksmingas. Ar yra vidiniø, glûdinèiø paèiame žmoguje, jëgø, kurios ska­tintø nuostatø kitim¹? S¹lygas vidinëms jëgoms kilti sudaro prieštaravi­mas. Vienas iš prieštaravimo sprendimo bûdø - nuostatos kitimas. Tuo pagrásta kognityvaus disonanso (prieštaravimo) teorija. Jos autorius yra L. Festinger, 1957 m. išleidês analogiško pavadinimo knyg¹. Pagrindinë s¹voka, kuria operuojama šioje teorijoje, yra kognityvus, arba pažinimo, elementas. L. Festinger apibrëžimu, tai žinios, nuomonës ar ásitikinimai, lieèiantys tiek save, savo elgesá, tiek ir aplink¹. Kognityvius elementus gali sieti trejopi ryšiai: konsonanso, disonanso ir relevantiškumo. Konsonanso ryšys yra tada, kai kognityvus elementas x išplaukia iš kognityvaus elemen­to y loginiu ar potyrio pagrindu. Kognityvius elementus „iš socialinës psi­chologijos gavau „dešimt', „vis¹ semestr¹ stropiai dirbau' sieja konsonan­so (suderinamumo) ryšiai, nes po x eina y. Kognityviø elementø disonan­so ryšys yra tada, kai kognityvus elementas x prieštarauja kognityviam ele­mentui y loginiu ar potyrio pagrindu, t. y. kai y neišplaukia iš x, pavyz­džiui, „man patiko ta specialybë', „aš nestojau á t¹ specialybê'. Galiausiai kognityvûs elementai gali bûti ir releventiniai, arba, populiariai kalbant, „be ryšio'. Raskite dviejø kognityviø elementø - „bitës lipdo korius', „Lie­tuvoje daugiausia diplomuotø psichologø yra Vilniuje' ryšá. Kognityvaus disonanso teorija remiasi pusiausvyros principu. Disonansas prilygsta ne-pusiausvyrai, nepatogumui. Jis sukuria átamp¹, taigi žmogus siekia šalinti, sprêsti ir tokiu bûdu atkurti pusiausvyr¹. Vienas pusiausvyros atkûrimo bûdø yra nuostatos keitimas, jei ji prieštarauja kitam ar kitiems kognity­viems elementams. Siekimo sumažinti disonans¹ jëga priklauso nuo paties disonanso dydžio. Be to, kuo didesnis disonansas, tuo labiau žmogus bus linkês vengti situacijø, kuriomis disonansas galëtø pasireikšti.

Vienas iš pagrindiniø kognityvaus disonanso tyrimo modeliø yra lais­vo dviejø alternatyvø pasirinkimo situacija. J. Brehm (1956) savo darbe prašë tiriamøjø suskirstyti pagal patrauklum¹ tam tikr¹ skaièiø daiktø. Po to jis leido tiriamiesiems išsirinkti kaip dovan¹ vien¹ iš dviejø daiktø, kuriø patrauklumas atskiram tiriamajam buvo apytikriai vienodas. Galiau­siai tiriamøjø buvo prašoma jvertinti visø daiktø patrauklum¹. Pasirinkto­jo daikto patrauklumas padidëjo, o atmestojo sumažëjo. Kaip pamename prieš tai jie buvo daugmaž vienodai patrauklûs. Kognityvø disonans¹: „Tas daiktas man patiko', „to daikto aš nepasirinkau' tiriamieji išsprendë taip: „tas daiktas man nepatiko'. Žmogui kažkaip reikia rasti proting¹ paaiški­nim¹, kodël nepasirinko patikusio daikto. „Protingas' paaiškinimas yra vertimas „patiko' á „nepatiko'. Esant laisvo pasirinkimo situacijai atstu­mas tarp alternatyvø (pasirinkimø) yra mažas. Po pasirinkimo atstumas tarp alternatyvø padidëja. Sprendimas atitolina alternatyvas. Atitolinta al­ternatyva kitaip vertinama. Nuostata jos atžvilgiu pakinta. Iki santuokos arba, kaip dabar áprasta, iki draugystës draugai, draugës (alternatyvos) gali bûti vienodai patrauklûs. Bet apsisprendus, pasirinkus, pasirinkt¹já variant¹ reikia girti, o atmest¹já peikti. O kaip kitaip paaiškinti savo pasirinkim¹? L. Festinger (1957) nustatë, kad iŠ bendro apklaustøjø skaièiaus 29 proc. rûkanèiøjø, 20 proc. mažai rûkanèiø ir tiktai 7 proc. daug rûkan­èiøjø mano, kad yra rûkymo ir plauèiø vëžio ryšys. Rûkyti ir manyti, kad tai kenksminga, yra disonantiška.

1959 m, L. Festinger ir J, Carlsmith adiko eksperiment¹, kuris, teigia­ma labiausiai patvirtina kognityvaus disonanso teorij¹. Tiriamieji (stu­dentai) buvo paprašyti atlikti monotoniškas nuobodžias užduotis. Bûtent dël šios priežasties eksperimentuotojams buvo sunku prikalbinti papildo­mø tiriamøjø. Bent jau jie taip sakë. Todël tyrime dalyvavê tiriamieji (jø buvo dvidešimt) buvo „paaukštinti' iki eksperimentuotojo padëjëjø ir jø buvo prašoma tam nuobodžiam darbui prikalbinti daugiau kolegø stu­dentø. Ne už dyk¹! Vienai grupei studentø už toká „kilnø' darb¹ buvo pažadëtas vieno dolerio atlyginimas, kitai - dvidešimties doleriø atlyginimas. Abi grupës daugmaž entuziastingai ëmësi darbo. Eksperimentuoto­jams ne itin rûpëjo tie nauji prikalbinti tiriamieji. Jiems rûpëjo ankstes­niøjø tiriamøjø nuostata užduoties atžvilgiu. Logiška manyti, kad gavo 20 doleriø už darb¹, tiriamieji ims palankiau vertinti užduotá, t. y. mono­toniška kartotinë veikla jiems ims atrodyti kur kas ádomesnë. Atvirkšèiai - mažo paskatinimo s¹lygos tiriamieji gerokai pakeitë savo nuostatas palankesnëmis. Aukšto paskatinimo tiriamieji tik šiek tiek pakeitë savo nuostata palankesnëmis. Tokie keisti rezultatai gali bûti paaiškinti tik kognity­vaus disonanso teorijos dësningumais. Mažo paskatinimo s¹lygos tiria­mieji išgyveno štai toká disonans¹: „Aš melavau kolegoms, kad užduotys yra ádomios', „Už tai aš gavau vien¹ dolerá'. Disonanso sprendimo kogni­tyvus elementas „užduotys nëra ádomios' keièiamas kognityviu elementu užduotys yra ádomios', t. y. pakeièiama nuostata užduoties atžvilgiu. Ki­tas variantas - doleris yra dideli pinigai, bet L. Festinger darbe taip neávy­ko. Tiriamieji, už mel¹ gavê 20 doleriø, nuostatos á užduotá nepakeitë. Kognityvûs elementai „aš melavau, kolegoms', „man už tai neblogai su­mokëjo yra konsonantiški. Šiuo atveju spaudimo keisti nuostat¹ á užduotá nëra. Taigi vienas disonanso sprendimo bûdø yra nuostatos kitimas. Mi­nëtame L. Festinger darbe nuostatos kitimas pateisina išoriná elgesá.

Pagal šá tyrim¹ L. Festinger formuluoja pagrindinius kognityvaus diso­nanso sprendimo principus:

Jeigu išorës jëgos, verèianèios žmogø elgtis priešingai jo nuosta­tai, yra didelës, disonansas yra minimalus ir jo sukeliamas nuosta­tos kitimas nedidelis.

Jeigu išorës jëgos, verèianèios žmogø elgtis priešingai jo nuosta­tai, yra mažos, disonansas yra didelis ir jo sukeliamas nuostatos kitimas taip pat didelis.

Panašiame tyrime J. Brehm ir A. Cohen (1962), munipuliuodami fi­nansais, sudarë keturias eksperimento s¹lygas. Jie mokëjo tiriamiesiems atitinkamai 1, 5, 10 ir 50 doleriø už projekto, kuriame raginama sutrum­pinti studentams atostogas, rašym¹. Kaip ir L. Festinger tyrime, J. Brehm ^ir A. Cohen nustatë analogišk¹ tendencij¹: kuo mažesnis atlyginimas, tuo didesnis nuostatos kitimas palankumo rašomai temai atžvilgiu. Kognity­vaus disonanso teorija dar kart¹ buvo patvirtinta.

NUOSTATOS IR ELGESYS. ????

NUOSTATØ RÛŠYS: STEREOTIPAI, VERTYBINËS ORIENTACIJOS.

Stereotipai 

Nuostatos apima nevienodo sudëtingumo asmenybës patyrim¹ nuo psichofiziologinës parengties bûsenos su­vokiamø situacijø iki sudëtingø asmenybës vertinimø, elgsenos stereotipø ir vertybiniø orientacijø.

Stereotipais vadinamos sudëtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrø reiš­kiniø schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai ávertinimai. Pavyz­džiui, manoma, kad anglai yra sportiški, elegantiški, manieringi ir šaltakraujiški, o italai - artistiški, impulsyvûs, aistringi. Vadovaudamiesi tokiais stereotipais, kiekvien¹ sutikt¹ minëtos tautos atstov¹ mes suvokiame savo turima nuostata - stereotipu. Stereotipai lieèia ne tik žmones, bet ir ávairias elgsenos formas (krikšèioniø maldyklose reikia bûti be kepurës, o musulmonø meèetëse - bûti­nai su kepure, ir pan.), dorovinius vertinimus (monogaminë ar poligaminë šeima padoresnë ir pan.), politines pažiûras (demokratinë respublika - valsty­bës tvarkos idealas ir pan.) ir kt.

Skiriami trys pagrindiniai stereotipø komponentai.

Pirmasis - tai kognityvinis, arba racionalusis, komponentas. Jis átvirtina­mas ir reiškiamas vertinanèiais teiginiais. Minëtas pavyzdys apie anglø ir italø ypatybes kaip tik atstovauja racionaliajai stereotipo daliai.

Antra stereotipo struktûrinë dalis yra vaizdusis komponentas. Jis egzis­tuoja psichikoje kaip apibendrintas vaizdinys (pvz., galima ásivaizduoti tipišk¹ angl¹, tipišk¹ kareivá, tipiškas lietuviškas vestuves ir pan.).

Treèiasis - emocinis komponentas. Vieni stereotipai, kurie atitinka asme­nybiø ir grupiø poreikius, susisieja su simpatijos ir kitomis teigiamomis emo­cijomis, kiti sukelia pasibjaurëjim¹, pyktá ir kitokias neigiamas emocijas (pvz., koncentracijos lageriø, kuriuose buvo kalinami ir žudomi objektyviai nekalti žmonës, prižiûrëtojø ir tvarkos stereotipai ir pan.).

Visi trys stereotipø komponentai - racionalusis, vaizdusis ir emocinis - glau­džiai vienas su kitu susijê. Teiginiai gali sukelti vaizdinius ir emocijas, o emo­cijos turi tendencij¹ formuluoti ir išreikšti tam tikrus teiginius, padeda atsiras­ti vaizdams. Bet kuris stereotipø komponentas gali tapti vyraujanèiu. Pavyz­džiui, vaikams vyrauja vaizdieji ir emociniai stereotipo komponentai. Suaugu­siøjø stereotipo turinys priklauso nuo jø intelekto ir išsilavinimo, nuo stereo­tipø susidarymo keliø (ar tik iš nuogirdø, ar rimtomis studijomis ir pan.), nuo to, kiek ilgai ir kiek objektø buvo stebima, taip pat nuo kitø veiksmø.

Atëjês á pasaulá vaikas randa nusistovëjusius paproèius, pažiûras, vertini­mus ir kt., átvirtintus gimtosios kalbos žodžiais. Suaugusiøjø patirtá jis pradeda perimti jau pirmaisiais gyvenimo mënesiais, iš pradžiø nes¹moningai mëgdžio­damas, vëliau mokydamasis ir identifikuodamas. „Neverk, juk tu vyras', - sa­ko suaugusieji berniukui, „neišsitepk, juk tu mergaitë', „nerodyk pirštu' ir 1.1.

Susiformavê stereotipai, kaip ir kitos nuostatos, palengvina bendravim¹, santykius su tikrove, supaprastina elgsen¹. Žmogui nereikia eikvoti daug ener­gijos ávertinant paprastas situacijas. Taèiau veikiant pagal stereotipus, galimos ir klaidos. Kai patenkama á nestandartinê situacij¹, stereotipas gali pasidaryti psichologiniu barjeru, kliudanèiu j¹ suprasti. Pavyzdžiui, tëvas su 12 metø sû­numi, išëjusiu po sunkios ligos iš ligoninës, važiuoja autobusu. Kadangi vietos atsisësti trûksta, tai ligotas sûnus sëdi, o tëvas stovi šalia jo. Nežinodami situ­acijos, keli autobuso keleiviai pradeda barti sûnø, kodël jis, jaunesnis, neuž­leidžia vietos vyresnio amžiaus žmonëms. Kažkas net išreiškia stereotipinê pažiûr¹: „Štai koks dabartinis jaunimas'.

Stereotipai gali bûti ne tik teisingi, bet ir klaidingi. Pastebëta, kad ávairios žmoniø grupës linkusios pervertinti savuosius stereotipus. Jei gražu, gera ir teisinga laikoma tik tai, kas áprasta savos kultûros grupëse, tai taip galima netekti pagarbos ir sueiti á konflikt¹ su kitø kultûrø ir kitø tos paèios kultûros grupiø asmenimis.

Stereotipiniai vertinimai

Kasdieniame gyvenime nuolat susiduriame su informacija apie žmoniø, esanèiø šalia mûsø, elgesá bei buvim¹ vienoje ar kitoje grupëje. Kartais ši informacija atitinka tikrovê, o kartais — ne. Dažniau kitus asmenis suvo­kiame tam tikrø socialiniø kategorijø terminais (A. Schellenberg, 1970). Labai svarbûs suvokti kitus asmenis, s¹veikai su kitais ir netgi atsimini­mams apie kitø elgesá yra suvokianèiojo kategorijomis pagrásti tikëjimais! (M. Hilton, O. Fein, 1989). Standartiniø vaizdø naudojimas, suvokiant ir vertinant objektus, ypaè kitus žmones, vadinamas stereotipizavimu (A. Schellenberg, 1970).

Veiksmai, kuriuos atlieka stebimi asmenys, yra árodymai, patvirtinan­tys jiems taikomus stereotipus. Stebintys asmenys stereotipizuoja bûtent šiuo pagrindu. Pavyzdžiui, dauguma imigrantø nëra ádarbinami dël iš­ankstinës neigiamos nuostatos apie juos.

Stereotipø aktyvinimas

Stereotipai gali bûti aktyvinami spontaniškai, vos tik kas nors susiduria su stereotipizuojamos grupës nariu. Netgi minimalus tos grupës nario pasi­rodymas gali automatiškai pasiûlyti stereotipus ir požiûrá, susijusá su ta grupe, galinèius paskatinti stereotipus atitinkantá elgesá. Suaktyvinti stere­otipai palengvina besiderinanèios su stereotipais informacijos suvokim¹ ir slopina tokios nesiderinanèios informacijos suvokim¹ (D. Macrae, 1994; A. Dijksterhuis, 1996).

Stereotipizavimo procesas yra itin susijês su asociacijø kûrimu. Net atsitiktinës asociacijos su vardu ar veidu gali paveikti mûsø žmogaus áver­tinim¹. Si tendencija ypaè pasireiškia, kai turima mažai informacijos ar ji dviprasmiška, pavyzdžiui, susidarant pirm¹ áspûdá apie žmogø ar mažai

Pažástam¹ grupê. Kai kurios asociacijos yra paprastø stimulø generalizavimas. Stereotipus keisti sunku. Žmogø paveikus stereotip¹ paneigianèia intonacija, nuostata á stereotipu apibûdint¹ grupê nekinta. Jei stereotip¹ paneigianti informacija lieèia koká nors konkretø individ¹, šis individas suvokiamas kaip sudarantis atskir¹ pogrupá ar kategorij¹ ir yra traktuo­jamas kaip išimtis, kuri nekeièia bendros taisyklës (V. Brewer, 1988).

VERTYBINËS ORIENTACIJOS

Vertybës yra sudëtingos nuostatos, kuriø turiná sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktø ir reiškiniø reikšmingum¹ asmenybëms ir grupëms.

Vertybës formuojasi asmeninës patirties keliu, suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinko; objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonës, kurie tiesiogiai patenkina, padeda patenkinti arba spëjama, joc ateityje patenkins asmenybës materialinius ar dvasinius poreikius, laikoma vertybëmis. Ir priešingai, poreikius patenkinus kliudantys objektai laikomi nevertingais ir žalingais.

Vertybës, kaip ir kitos nuostatos, formuojasi ne tik paèios asmenybës iniciatyva. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius ir vaizdinius naujajai kartai j¹ mokydami, auklëdami ir darydami kitoká poveiká. Taip individai perima tos kultûros visuomenës, kurioje jie auga ir formuojasi, vertybiø sistem¹. Taip kiekviena asmenybë susiformuoja savit¹ sudëting¹ vertybiø sistem¹.

Yra 3 rûšiø vertybës: 1) poreikius tenkinantys objektai, 2) priemonës vertybiniams objektams pasiekti 3) s¹lygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonëmis.

Vertybinës orientacijos formuojasi vertybiø sistemos pagrindu. Vertybës tampa vertybinëmis orientacijomis, kai atsiranda tø vertybiø siekimas. ,.

Vertybinës orientacijos yra sudëtingos asmenybës ar grupës nuostatos, kuriø turiná sudaro vertybiø pažinimas ir jø siekimas.

Vertybinës orientacijos yra labiau nutolusios nuo poreikiø, nes su jais jos siejasi per vertybines mintis á vaizdinius. Jø objektai bûna ne tik materialûs, ekonominiai; bet ir dvasiniai, filosofiniai, religiniai, elitiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai. Dvasinës bei kultûrinës vertybinës orientacijos formuojasi tada, kai materialûs poreikiai pakankamai patenkinami. Tada dvasiniø vertybiniø orientacijø pagrindu formuojasi á visa jø sistema. Vertybinëmis orientacijomis gali tapti ne tik vertybiniai objektai, bet ir vertybinës priemonës ir vertybinës s¹lygos. Vertybiniø orientacijø skirtumai priklauso ir nuo amžiaus, ugdymo turinio, masinës informacijos ir kitø vidiniø bei išoriniø s¹lygø.

Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybë teikia didžiausi¹ reikš­mê, santykis su kuriuo asmenybës ego yra svarbus ir kuris lemia asmenybës veiklos kryptingum¹, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog verty­be. Vertybë áeina á asmenybës savês vaizdo struktûr¹. Tad iššûkis arba grësmë vertybei reiškia ir grësmê asmenybës ego. Dël šios priežasties vertybës yra ginamos. Vertybës nepaisymas arba pažeidimas sukelia pasipiktinim¹. Pa­vyzdžiui, krikšèioniui valgyti mës¹ penktadieniais, linksmintis per adven­t¹, dirbti švent¹ dien¹ reiškia vertybës pažeidim¹. Pažeidimas yra iššûkis asmenybës ego. Jis sukelia giluminê nesaugi¹ bûsen¹. Šiaip jau žmogus nesamprotauja tokiomis s¹vokomis kaip vertybë, jos pažeidimas. Pažeidus vertybes kyla áspûdis, kad suyra bendra pasaulio tvarka, žmonës nesielgia taip, kaip yra áprasta, reikalaujama pagal elgesio normas. Toks pasaulis suvokiamas kaip nesaugus. Taigi vertybës gynimas reiškia ir tam tikros asmenybës ir pasaulio pusiausvyros atkûrim¹. Vertybë žmogui yra gyveni­mo atramos taškas. Ji áprasmina veikl¹. Pažeidžiant vertybes arba staigiai joms keièiantis, to atramos taško netenkama.

Universaliø, visuotinai pripažintø vertybiø nëra, todël nëra ir bendro vertybiø pažeidimo. Tai, kas vienam yra vertybë, kitam yra nereikšmingas dalykas. Tingëjimas piktina darbštuolá, girtuokliavimas - blaivinink¹ ir kt. Katalikui, pavyzdžiui, vis viena, k¹ valgo musulmonas - kiaulien¹ ar avien¹, išpažástantis judaizm¹ á sinagog¹ eina su kepure ar be jos ir ar ap­skritai jis ten lankosi.

Skirtingos vertybës yra tipinis, giluminis konfliktø šaltinis. Tai ásis¹­moninti ne taip lengva. Kur kas paprasèiau konfliktus aiškinti senoviškai -charakterio nesutapimu.

Vertybës paaiškina žmogaus elgesá, užtikrina asmenybës kryptingum¹. Jos reguliuoja žmoniø santykius, yra savitas imperatyvas, privaloma elge­sio taisyklë. Privalomumas Žmones ápareigoja nevienodai. Palyginkime, kas nutiktø krikšèioniui ir musulmonui, jei jie nustatytomis dienomis ne­pasninkautø, nesimelstø, sugalvotø skirtis. Taigi vertybiø reguliuojamoji funkcija gali ir susilpnëti. Jei ji susilpnëja smarkiai, vertybë prilygsta tik viešai deklaracijai. Politikos veikëjai gali deklaruoti, pavyzdžiui, tokias vertybes - taika, teisingumas, gëris, taèiau patys jø nesilaikyti. Kai vertybë neatlieka elgesio reguliavimo funkcijos, pavyzdžiui, žmogus nereaguoja i plëšim¹, vagystê arba smurt¹, jei tik jis pats nenukenèia, socialiná elgesá ima reguliuoti individualus egoistinis ego. Žmogaus pozicija tampa tokia-j formaliai pripažástamø tam tikrø vertybiø pažeidim¹ reaguoti tik tada kai tie pažeidimai turi reikšmes mano paties interesams ir ambicijoms Samprotaujama taip: „Sutinku, kad negerai, bet kol aš pats su šiais daly­kais nesusidûriau, jie man nerûpi'. Tai - egocentrinë orientacija. Egocen­triškai orientuoti žmonës sudaro egocentrinës orientacijos visuomenê. Jos nariai jau patys kenèia nuo tokios orientacijos padariniø: abejingumo, ne­noro padëti.

Vertybes bandoma klasifikuoti ávairiai, nelygu, koks pasirenkamas kla­sifikavimo kriterijus. Minëjome krikšèionišk¹sias vertybes - gailestá, arti­mo meilê, atlaidum¹. Vakarietiškø vertybiø pavyzdžiai gali bûti asmeninë iniciatyva, sëkmë, karjera. Prie visuotinø vertybiø priskiriama laisvë, taika, darbas. Teoriškai vertybe gali tapti daug kas. Girtuokliui vertybë yra alko­holis. Tai - saulë, švieèianti butelyje. Sunku su alkoholiu rungtis tokioms vertybëms kaip šeima, meilë, pareiga. Esant tokiai padëèiai ir kyla poreikis kalbëti apie tikr¹sias ir tariam¹sias vertybes. Kas yra tikrosios, o kas taria­mosios vertybës, galima diskutuoti be galo.

Skirtingi autoriai, skiria skirtingus vertybiø tipus. Anot G. Allport, ver­tybës yra glaudžiai susijusios su pažiûromis; jis skiria šešis pažiûrø tipus, kuriuos atitinka tam tikros vertybës: asmeniui, kuriam bûdingos teorines pažiûros, svarbiausia vertybë yra tiesa; tas, kuris laikosi ekonominiø pažiûrø, vertina naud¹; estetikas - men¹, harmonij¹; socialinës orientacijos žmogus-meilê žmogui; politinës orientacijos asmeniui didžiausia vertybë yra jëga; religingas asmuo vertina kosmos¹ kaip visum¹ (G. Allport, 1998). A. Maslow, kaip ir visi humanistai, vertybiø sistemoje skiria ties¹, gërá, grožá, unika­lum¹, tobulum¹. Anot jo, vertybës yra instinktyvios prigimties, vadinasi, jos bûtinos, kad bûtø išvengta ligos bei pasiektas visiškas žmogiškumas ir augi­mas. Žmogus, atskirtas nuo vertybiø apskritai ar nuo kai kuriø konkreèiø esminiø vertybiø, išgyvena neviltá, nuobodulá, apatij¹, beprasmybê.

Vertybës kinta. Vieni dalykai praranda prasmê, kiti, atvirkšèiai, ja ágyja. Vertybës sudaro sistem¹. Pakitusi kuri nors viena vertybë meta áššûká kitoms sistemos vertybëms, verèia jas taip pat kisti, adaptuotis. Pakitês požiûris á šeim¹ (neregistruota santuoka) verèia kitaip vertinti stabilum¹, ištikimybê, nesantuokinius vaikus. Liberalus požiûris á seks¹ verèia kitaip raktuoti padorum¹, skaistybê. Visuomenëje vertybës kartais keièiasi stai­giai ir dramatiškai. Reiškinys, kai vertybës netenka savosios reikšmës, va­dinamas vertybiø devalvacija, arba nuvertinimu. Ji gali sukelti beprasmybës jausm¹, dvasiná vakuum¹, kurá užpildyti ir bandome tariamosiomis, arba pseudovertybëmis. Yra vilties, kad t¹ vakuum¹ užpildo tikëjimas.

Neproduktyvios ir produktyvios vertybinës orientacijos. Garsusis amerikieèiø psichologas E. Fromm savo kûriniuose „Bëgimas nuo lais­vës', „Žmogus sau', „Žmogaus destruktyvumo anatomija' ir kituose këlë žmogaus veiklos konstruktyvumo idëj¹. Kaip ir kiti psichologai humanis­tai, E. Fromm tikëjo, kad žmogus gimsta gražus ir geras, tik vëliau netin­kami, nekonstruktyvûs tikslø siekimo bûdai gali já nukreipti destruktyvu­mo linkme.

E. Fromm aprašo net kelias neproduktyvi¹sias orientacijas.

Imlioji (receptive) vertybinë orientacija. Šios orientacijos žmogui bûdingas ásitikinimas, kad visko, kas gera, šaltinis - išorinis pasaulis. Trokš­tamo dalyko ásigijimas prilygsta jo paëmimui iš išorinio pasaulio. Nesvar­bu, 'tas trokštamas dalykas yra materialus daiktas ar jausmas, - vienintelis bûdas já ásigyti yra paimti. Daikto paëmimas imliosios orientacijos žmo­gui nereiškia jo atëmimo ar pasisavinimo. Tai greièiau dovana arba pagal­ba. Už k¹ tos dovanos? Už paklusnum¹, prieraišum¹, gerum¹. Imliosios orientacijos žmogus yra nesaugus. Saugus jis pasijunta tik tada, kai sulau­kia pagalbos, t. y. kai kas nors sutvarko už já jo reikal¹. Kadangi problemø daug, imliosios orientacijos žmogus turi bûti daug kam lojalus. Bijodamas bûti negeras, likti be paramos, jis negali nesutikti, prieštarauti. Imliosios orientacijos žmogus yra itin priklausomas nuo kitø žmoniø. Tai pasakyti-^na ir apie emocinius santykius. Meilë imliosios orientacijos žmogui reiškia bûti mylimam. Tokia meilës samprata skatina pasyviai laukti ásivaizduojamojo mistinio „stebukladario', „gelbëtojo' ir neskatina jausmø abipusio šaltumo. Imlioji vertybinë orientacija yra neproduktyvi, nes šios orientacijos žmogus ne tik neugdo, bet dar ir slopina sav¹sias kûrybines galias, nes pas¹moningai yra ásitikinês, kad jo reikmës turi tenkinti kiti.

Išnaudotojamoji (exploitative) vertybinë orientacija. Imliosios išnaudojamosios orientacijos žmogaus pradžios taškas yra tas pat. Tai átitikinimas, kad visø gërybiø šaltinis yra išoriniame pasaulyje, o ne jis pats, taèiau skiriasi tø gërybiø ásigijimo bûdai. Išnaudojamosios orientacijos žmogus nëra linkês „laukti iš gamtos maloniø'. Jis atima jas. Džiaugsm¹ jam teikia ne tik atimtas daiktas, bet ir pats atëmimo procesas, nes jis asocijuojasi su savosios kompetencijos pajautimu. Kraštutinis išnaudo­jamosios orientacijos žmogus yra patologinis vagis - kleptomanas, kuriam kelia pasigërëjim¹ tik pavogti daiktai. Net ir turëdamas pinigø nusipirkti daiktø, jis juos vagia. Mylëti tokiam žmogui reiškia atimti, paveržti. Im­liosios orientacijos žmonëms bûdingas pasitikëjimas, optimizmas, o iš­naudojamosios — átarumas, cinizmas, pavydas, nes tokios vertybinës orien­tacijos žmones džiugina tik tie daiktai, kuriuos jie gali atimti iš kitø. Jie pervertina tai, k¹ turi kiti, ir nepakankamai vertina tai, k¹ turi patys.

Kaupinio vertybinë orientacija. Šios orientacijos žmo­gaus skiriamasis požymis ne norimø daiktø ásigijimo bûdas, o jø laikymas ir kaupimas. Toks žmogus net ir nenori k¹ nors nauja ásigyti, bet ir nenori prarasti jau turimø daiktø. Áprasti daiktai jam sukuria saugi¹ aplink¹. Visa, kas nauja - daiktas arba idëja, kelia grësmê. Kaupimo orientacijos žmogus yra tipiškas konservatorius, aktyviai besipriešinantis naujovëms. Daikto netektis jam kelia grësmê, nes ji reiškia iliuzinës gynybos sienos sprag¹. Á gynybos sienos sukurt¹ erdvê sunku prasiskverbti, bet sunku iš jos ir iš­trûkti. Todël ir apsikrauna kaupimo vertybinës orientacijos žmogus se­nais, nereikalingais daiktais. K¹ nors išmesti jam sunku. Daiktai apipina­mi prisiminimais, sentimentalumu, praeitis idealizuojama. Taupymas to­kiam žmogui - dorybë. Eikvojim¹ jis mato visur ir mano tai esant pavojin­gu dalyku.

Kaupimo vertybinës orientacijos žmogus ne tik nieko neišleidžia iš sa­vosios gynybinës erdvës ir nieko neásileidžia á j¹, bet nepakeièia ir paèios gynybinës erdvës pokyèiø. Todël jis visada pedantiškai tvarkingas. Kaupi­mo orientacijos žmogus piktinasi, jei daiktas ne vietoje padëtas arba Jis padëtas ne taip kaip anksèiau. Perdëtas tvarkingumas atlieka pas¹moninê išorinio pasaulio kontrolës funkcij¹.

Kaupimo vertybinës orientacijos žmogus siekia kontroliuoti ne tik daik­tus, bet ir laik¹. Jam bûdingas ákyrus punktualumas. Savajame pasaulëlyje jis nustato griežtas erdves ir laiko ribas. 1 ik šitaip jis jauèiasi saugus. Jei tai mokslininkas, nors ir sukaupês daug žiniø, jis nemokës jø produktyviai panaudoti. Jis bus linkês pernelyg priklausyti nuo mokslo autoritetø, nes tai tvirta ir patikima. Žinios kaupimo vertybinës orientacijos žmogui nëra paskata generuoti naujas idëjas.

Meilë kaupimo vertybinës orientacijos žmogui reiškia turëti. Jei toks žmogus jau turi meilës objekt¹, jis „padeda' já á jam skirt¹ viet¹,' aiškiai apibrëžia jo funkcijas. Taip meilës objektas sutapatinamas su bet kuriuo kitu turimu objektu. Kaupimo vertybinës orientacijos žmogui jis ádomus tik tiek ir tuo, kad jis já turi. Tada saugu. Antrojo dvasinis artumas reiškia grësmê, todël kaupimo vertybinës orientacijos žmogus vengia bendrauti, laikosi nuošalyje.

Rinkos (market) vertybinë orientacija. Šios vertybinës orientacijos žmogaus skiriamasis požymis - savês traktavimas kaip objekto, prekës. Svarbiausias rinkos orientacijos žmogaus tikslas - bûti paklausiam. No­rint turëti paklaus¹, reikia žinoti, ko rinka tam tikru laikotarpiu pageidau­ja iš žmogaus - objekto. Rinkos orientacijos neproduktyvumas akivaiz­dus. Esant tokios orientacijos, stengiamasi parodyti tokias savo savybes, kurias greièiausiai galima parduoti, t y. tas, kuriø poveikis greièiausias ir didžiausias. Kitos savybës, kurios geriausiai atskleistø vidines galias ir leis­tø asmenybei prasmingai tobulëti, ignoruojamos, laikomos nereikšmin­gomis. Rinkos orientacijos žmogus sielojasi, jei neturi to, ko reikia rinkai, Pavyzdžiui, tam tikro tipo išvaizdos. Bet tai dar ne viskas. Paklausumas, madingumas turi tiesioginê átak¹ žmogaus prestižui. Todël jeigu žmogus Paklausus, jis ir vertina save gerai, jei ne - išgyvena menkavertiškum¹.

Produktyvioji vertybinë orientacija. J¹ vienintelê E. Fromm ir temi­ni. Tai orientacija ir idealas. Produktyvum¹ E. Fromm supranta kaip gebë­jim¹ panaudoti savo kûrybines jëgas, savyje glûdinèias galimybes. Kad taip [vyktø, žmogus turi bûti laisvas. Dažnas laisvê suprant¹ kaip galëjim¹ elg­tis kaip tinkamam. Tai - veiksmø laisvë. Daugelis j¹ sutapatina su saviva­le. Bet laisvë - tai ir bûti nepriklausomam nuo ko nors. gus vertina save, po kurio laiko tampa beverèiai. Svarbios tampa kitos savybës. Vadinasi, savoji vertë, susijusi su nevertëjusia rinkoje savybe, taip pat sumažëja. Rinkai jau reikia kažko naujo, ko žmogus neturi, nebeturi ar dar nespëjo išsiugdyti. Šie procesai pragaištingi dar ir tuo, kad rinkos kap­rizai sunkiai nuspëjami ir laiku pasirengti jos pokyèiams nëra lengva. Taigi žmogaus savês vertinimo pagrindas yra netvirtas, jis priklauso nuo atsitik­tiniø, kintamø išorës aplinkybiø. Tai daro žmogø bejëgá, nerimasting¹. Žmogus gali bûti savo silpnybiø, áproèiø belaisvis. Neproduktyviosios vertybinës orientaci­jos žmogus nëra laisvas. Já varžo produktyvum¹ paralyžiuojantys sp¹stai. Jis negali panaudoti savøjø kûrybiniø galiø, nes paprasèiausiai nëra orien­tuotas á jas. Neproduktyviosios orientacijos žmogus ásitikinês, kad viskas, kas gera, yra ne jame. Jis bijo visko, kas nauja, vadinasi, ir naujos minties. Visomis išgalëmis jis siekia greitesnio, nors ir paviršutinio efekto. Išsilais­vinimas iš kûrybinê mintá gniuždanèiø varžtø yra kelias á produktyvum¹. Tam reikia žinoti savo silpnybes. Sis žinojimas yra didelis turtas ir jëga, jis apsaugo žmogø nuo daugelio nereikalingø veiksmø ir emocijø. Toliau išsivaduojamoji kova iš savês paties. Žmogus tik tada gali panaudoti savo kûrybines jëgas, kai žino, kur jos yra.

Paprastai žodis „produktyvumas' asocijuojasi su žodžiu „kûrybišku­mas', todël manoma, kad jis tinka tik menø srityje. Bet menininkas lygiai taip pat gali bûti kûrybiškas arba nekûrybiškas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Menininkas gali bûti tik ávaldês atlikimo technik¹, ir ne daugiau. Antra vertus, „paprastas žmogus' gali produktyviai galvoti, jausti, matyti ir nebûdamas tam kaip nors specialiai pasirengês ar net neturëdamas tikslo k¹ nors sukurti. Pats jo gyvenimas gali bûti produktyvus, produktyvia užduoèiø sprendimo bûdai. Produktyvumas yra savybë, kuri¹, kiekvienas žmogus gali turëti, jei tik jis neuždaro tos savybës á gilø požemá. Žmogus yra ne vien protaujanti socialinë bûtybë, jis - ir kurianti bûtybë.

SOCIALIØ NUOSTATØ FORMAVIMO BÛDAI: MËGDŽIOJIMO, IDENTIFIKAVIMO, PATYRIMO IR MOKYMOSI VIETA NUOSTATØ FORMAVIME.

Daug ávairiausiø nuostatø perimama iš kitø asmenø, kopijuojant jø elgsen¹. Mëgdžiojimas yra nes¹moningas kitø žmoniø elgsenos kopijavimas. Tai spontaniškas nuostatø formavimasis, netaikant jokiø mokymo ir auklëjimo .metodø. Bûdinga tai, kad stengiamasi mëgdžioti ne tik pagrindinës asmens savybes, kurios sukëlë susižavëjim¹( profesinës žinios, organizatoriaus sugebëjimai, fizinë jëga ir pan.), bet ir kitas' gerbiamos asmenybës savybes (politines pažiûras, aprang¹, bendravimo manieras ir kt.).

Identifikavimas yra s¹moningas. kitø asmenø elgsenos kopijavimas. Dažniausiai s¹moningai kopijuojama: 1) elgsena tø asmenø, kurie traukia mëgdžioti 2) s¹moningai perimama kitø elgsena neaiškiose, neáprastose situacijose. Identifikuoti savo elgsen¹ su grupës paproèiais, taisyklëmis ir kt. prisieina asmenims, patekusiems á naujas grupes. Pastebëta, kad kopijuoti kitø elgsen¹ labiau linkê asmenys, kurie nepasitiki savimi arba jauèia nepilnavertiškum¹. Sekdami gerbiamais autoritetingais asmenimis, jie ágyja reikaling¹ pasitikëjim¹ savimi.

Mokymas yra toks nuostatø formavimo kelias, kai vienas asmuo( ar grupë) gauna iš kito informacij¹, kokia nuostata pageidautina tos ar kitos problemos, situacijos, 'grupës atžvilgiu ir kokia netinkama, už kuri¹ gali bûti peikiama ar net baudžiama. Šiuo keliu perduodamos žinios, mokëjimai ir ágûdžiai bei áproèiai, susijê su daugybe objektø, suvokimas, kas juose teisinga ir neteisinga, gražu ar negražu, gera ar bloga ir kt. Nuostatos yra dinamiškos savybës. Jos netik susiformuoja, bet gali ir pasikeisti, vienos išnykti ir atsirasti kitos. Nuostatø pasikeitimui bûtini. Nustatyta, 'kad nuostatos geriau ásitvirtina ir viena ar kita kryptimi keièiasi, kai individas savo patirtimi patikrina vienus ar kitus argumentus ir aktyviai juos panaudoja veikloje.

PATYRIMO IR MOKYMOSI VIETA NUOSTATØ FORMAVIME. Pagrindinis nuostatø formavimo kelias civilizuotoje visuomenëje yra dau­giau ar mažiau organizuotas mokymas ir auklëjimas. Bûdinga, kad èia, skirtin­gai nuo mëgdžiojimo ir identifikacijos, pasireiškia nauja jëga - ugdytojas (plaèi¹ja to žodžio prasme). Mokymas yra toks nuostatø formavimo kelias. Šiuo keliu perduodamos žinios, mokëjimai ir ágû­džiai bei áproèiai, susijê su daugybe objektø, suvokimas, kas juose teisinga ir neteisinga, gražu ar negražu, gera ar bloga, naudinga ar nenaudinga ir t.t. Nors informacij¹ perduoda ir átvirtina kiti asmenys, bet išmokimas yra kiek vienos asmenybës individualus reiškinys, priklausantis nuo visø jos ypatybiø, taip pat nuo nuostatos mokytojø, auklëtojø ir jø teikiamos informacijos atžvil­giu. Todël nuostatø formavimosi turinys ir tempai visada priklauso ne tik nuo pedagogø, bet ir nuo moksleiviø aktyvumo.

*SOCIALINIS SUVOKIMAS.

SOCIALINIO SUVOKIMO (SOCIALINËS PERCEPCIJOS) APIBÛDINIMAS.

Socialinio suvokimo samprata yra prieštaringa. Nors tradiciškai vartojamas žodis „suvokimas“, lygia greta vartojami tokie žodžiai „áspûdžio formavimas“, „sprendimas“.

Žmogaus suvokimas kokybiškai skiriasi nuo daiktø pasaulio suvokimo. Žmogaus suvokimui turi átakos, netgi já iškraipo suvokianèiojo asmens poreikiai, nuostatos, interesai, stereotipai.

SOCIALINIO SUVOKIMO ETAPAI IR YPATUMAI

Socialiná suvokim¹ sudaro:

Reagavimo á žmogø ypatumai.

áspûdžio apie žmogø formavimas.

Atribucija – elgesio priežasèiø priskyrimas.

Socialinio suvokimo ypatumai

Nors socialinis suvokimas labai skiriasi nuo, pvz., fiziniø objektø suvokimo (kvapo, garso ir kt.), èia pasireiškia ir daug bendrø suvokimo dësningumø. Visø pirma, socialiniam suvokimui, kaip ir bet kokiam kitam, bûdingas daiktiškumas: nors suvokimo proceso rezultatas - tik mûsø s¹monëje egzistuojantis tikrovës vaizdas, mes já priskiriame už mûsø egzistuojanèiam pasauliui. Ar apskritai ámanomas atitikimas tarp objektyvaus pasaulio ir subjektyvaus jo atspindžio, filosofai diskutuoja jau nuo Antikos laikø. Klausimas, kiek mûsø susidarytas socialinës tikrovës vaizdas atitinka realybê, turi akivaizdži¹ praktinê reikšmê: neteisingas elgesio motyvø interpretavimas

gali tapti konflikto priežastimi, neadekvatus pirmasis áspûdis - lemti prastus tolimesnius santykius ir pan. Yra daug priežasèiø manyti, kad socialinê tikrovê - kitø žmoniø elgesio motyvus, tarpusavio santykius ir kt. - dažnai suvokiame klaidingai. Toliau šiame skyriuje nagrinëjamos ávairios socialinio suvokimo klaidos ir jø priežastys.

Tam, koks socialinës tikrovës vaizdas susidarys mûsø s¹monëje, turi átak¹ ne tik pati tikrovë, bet ir mûsø paèiø ankstesnë patirtis, kultûrinës aplinkos suformuoti požiûriai, nuostatos, ásitikinimai ir 1.1. Kognityvinëje psichologijoje tai vadinama apercepcija - patirties ar vidinës bûsenos „papildytu' suvokimu. Bendraudami turime žinoti, kad mûsø nuomonë apie kit¹ žmogø atspindi ne tik tai, koks yra jis, bet ir tai, kokie esame mes. Tam tikru apercepcijos atveju galima laikyti pritarimo iliuzij¹ (falše consensus), arba projekcij¹. Tai polinkis manyti, kad kiti žmonës galvoja ir jauèiasi taip pat, kaip mes. Kai jauèiamës nelaimingi ir nusivylê, daugiau tokiø pat žmoniø matome aplinkui, o kai džiaugiamës, atrodo, kad besidžiaugianèiø yra daugiau nei nusiminusiø. Jei esame nepatenkinti darbo s¹lygomis, manome, kad panašiai galvoja ir dauguma mûsø bendradarbiø, o jei jos mums patinka, esam ásitikinê, kad jomis patenkinti ir kiti. Tai 1977 m. árodë L. Ross ir bendradarbiai. Jie kreipësi á koledžo studentus, teiraudamiesi, ar šie nesutiktø vilkëti marškinëlius su užrašu, kvieèianèiu valgyti vienoje užkandinëje. Tie studentai, kurie sutiko, manë, kad sutiko dauguma jø kolegø, o tie, kurie buvo prieš, manë, kad dauguma prieš (pagal E. Aronson, 1995).

Svarbus bet kokio, taigi ir socialinio suvokimo ypatumas yra atrenkamumas. Iš aplinkos, o taip pat ir iš „vidaus' mûsø jutimo organus vienu metu paprastai pasiekia labai daug ávairiø dirgikliø. Pvz., dabar, kai skaitote ši¹ pastraip¹, jûs galbût kartu girdite gatve pravažiuojanèias mašinas, šnekantis kitus žmones, taip pat jauèiate, kad jau norisi valgyti, šiek tiek skauda galv¹ ir t. t. S¹moningai ir tiksliai, su visomis detalëmis paprastai suvokiame tik nedidelê dalá to, k¹ tam tikru momentu galime patirti. Suvokdami kitus žmones, taip pat negalime aprëpti visko. Taigi mes nes¹moningai atsirenkame tik dalá prieinamos informacijos. Kuri tai dalis, t. y. kuri¹ informacij¹ suvoksime, o kurios ne, priklauso nuo mûsø interesø, nuostatø, motyvø ir pan. Dažniausiai mes matome tai, k¹ norime matyti - kas patvirtina išankstinê nuomonê, ásitikinimus.

Suvokdami socialinê tikrovê, mes ne tik atsirenkame tam tikr¹ informacij¹ bet ir subjektyviai interpretuojame t¹ kuri pasiekia mûsø s¹monê. Todël daug k¹ galime suvokti netiksliai, iškreiptai. Tam gali turëti átakos suvokimo visybiškumas: mes siekiame susidaryti visybišk¹ suvokiamo objekto vaizd¹, net jeigu trûksta svarbiø detaliø. Mes jas nes¹moningai „prikuriame', o dviprasmišk¹ informacij¹ interpretuojame, derindami prie to, k¹ jau suvokëme.

Asmeniniø ypatybiø átak¹ suvokimui XX a. viduryje išsamiai tyrinëjo psichologai L. Postman, J. Bruner, G. Murphy ir kt. Ji ypaè ryškiai atsiskleidë G. Allport ir L. Postman 1945 m. atliktø eksperimentø metu. Šie tyrinëtojai pasinaudojo „sugedusio telefono' Žaidimo taisyklëmis. Kai kuriems tyrimo dalyviams parodytos skaidrës, kuriose buvo užfiksuotos ávairios socialinës situacijos. Pvz., vienoje iš jø tiriamieji pamatë du vyrus, baltaodá ir juodaodá, besišnekanèius metro. Baltaodis laikë rankoje skustuv¹ plikais ašmenimis. Matê skaidres tiriamieji turëjo perpasakoti jø turiná kitiems, nemaèiusiems, šie - dar kitiems ir t. t. Kaip ir reikëjo tikëtis, kol atkeliavo iki paskutiniøjø klausytojø, pasakojimai gerokai pasikeitë. Jie smarkiai sutrumpëjo, neteko daugelio detaliø, o kai kurios iš jø, atvirkšèiai, buvo per daug išpûstos, perdëtos. Be to, pokyèiams, kurie atsirado, perpasakojant paveikslëliø turiná, neabejotin¹ átak¹ turëjo tyrimo dalyviø patirtis, požiûriai, nuostatos. Pvz., perpasakojant minët¹j¹ situacij¹ metro, daugiau nei 50 proc. atvejø skustuvas iš baltaodžio vyro rankos kažkokiu stebuklingu bûdu buvo „peršokês' á juodaodžio rank¹ (pagal R. J. Fisher, 1982).

Suvokimo kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinës aplinkos faktus, kaip ir bet k¹ kita, mes automatiškai stengiamës priskirti kokiai nors reiškiniø ar objektø kategorijai, klasei. „Tai mergina. Matyt, studentë. Tikriausiai netekëjusi. Turbût dirbanti' - tokius, pvz., sprendimus nes¹moningai darome, sutikê nepažástam¹ mergin¹. Tam turi átakos suvokimo stereotipai (žr. toliau), kurie gali ir padëti, ir trukdyti teisingai suvokti socialinê tikrovê.

Suvokimui bûdinga ir fiksacija: vien¹ kart¹ tam tikru bûdu suvokus koká nors objekt¹ suvokinio bruožai išlieka atmintyje ir tai turi átakos vëlesniems percepciniams sprendimams. Be to, informacija, kuri¹ gauname anksèiau, yra svaresnë nei vëlesnioji. Tam gali turëti átakos ir atminties tyrinëtojø nustatytas pradmës efektas: geriau atmintyje išsaugoma, lengviau atgaminama ta tam tikro informacijos kiekio dalis, kuri užfiksuojama pirmiausiai. Todël toki¹ didelê reikšmê turi pirmasis áspûdis, kurá susidarome apie kit¹ Žmogø.

Etapai:

1.Socialinë kategorizacija – suvokdami kit¹ žmogø, dažniausiai reaguojame á 4 svarbiausias požymiø grupes: lytá, rasê, fiziná patrauklum¹, fizinê negali¹. Kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinës aplinkos faktus, kaip ir bet k¹ kit¹, mes automatiškai priskiriame kokiai nors daiktø kategorijai.

2. Pirmasis áspûdis – tai suvokinys, kuris susiformuoja per kelias pirm¹sias bendravimo minutes. Jis išlieka pats tvirèiausias.

3. Pirmumo efektas – pirmoji informacija, kuri¹ gauname apie žmogø daro kur kas didesnê reikšmê nei vëlesnë.

4. Aureolës efektas rodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, prieštaring¹ informacij¹. Aureolës efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobûdžio ir net eilës.

5. Savaime išsipildanèios pranašystës – kai žm. Priskiriame kuriai nors kategorijai, mes elgiamës su juo vadovaudamiesi apie já padarytomis prielaidomis, o tai skatina žm. Imtis atsakomojo veiksmo, kuris pateisina mûsø lûkesèius.

SOCIALINIO SUVOKIMO VEIKSNIAI: SANTYKIO TARP SUVOKIANÈIOJO IR SUVOKIAMOJO ÁTAKA SOCIALINIAM SUVOKIMUI:

Santykis su žmogumi dažnai nulemia sprendim¹ apie já. Manyti, pavyzdžiui, kad mëgstamas žmogus yra geras, visiškai natûralus dalykas. Maža to, santykis su žmogumi daro sprendim¹ apie já vienpusišk¹, nedi­ferencijuot¹. Iškreipianèioji santykio átaka suvokimui vadinama aureo­les efektu. Galima pastebëti dvi santykiškas aureolës efekto puses - tei­giam¹ ir neigiam¹. Jeigu yra susiformavês bendras geras áspûdis apie žmo­gø, tai „teigiami', tiksliau - patikê bruožai ar poelgiai yra suabsoliutina­mi, jø pagrindu daromi nepagrásti apibendrinimai, o „neigiami', nepa­tikê bruožai subjektyviai sumenkinami arba apskritai nenorima jø paste­bëti. Tai - žmogaus idealizavimas. Taip vertinami savi vaikai, mylimieji, vadai. Atvirkšèiai, jei nuomonë apie asmená prasta, nepageidaujami bruo­žai ar poelgiai yra suabsoliutinami, jø pagrindu daromi nepagrásti api­bendrinimai, ir sunku pripažinti, kad tas žmogus turi dar k¹ nors ir tei­giamo. Ypaè tai pastebima konflikto metu arba tuoj po jo. Aureolës, efektas parodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, priešta­ring¹ informacij¹ apie kit¹ žmogø. Aureolës efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobûdžio ir net eilës. T¹ savo darbu árodë S. Asch (1946). Ešas dviem grupëms tiriamøjø pateikë identiškus asmenybê apibûdinanèiø bruožø s¹rašus. Skyrësi jø vie­nas pradinis žodis. Vienai grupei pateikto s¹rašo pradžioje buvo pavartotas žodis „šiltas', o kitai - „šaltas'. Tiriamøjø buvo prašoma naudojantis žo­džiø s¹rašu apibûdinti ásivaizduojam¹já asmená. Abiejø grupiø tiriamøjø sukurtas žmogaus ávaizdis buvo gana skirtingas. Grupë, kuri gavo bruožø s¹raš¹, prasidedantá žodžiu „šiltas', apibûdino hipotetiná asmená kaip po­puliarø, turintá humoro jausm¹ ir kt. Grupë tiriamøjø, gavusi bruožø s¹­raš¹, prasidedantá žodžiu „šaltas', hipotetiná asmená apibûdino kaip nepo­puliarø, nepatrauklø. Taip buvo árodyta pirmosios informacijos apie žmo­gø átaka susidaryti bendr¹ áspûdá apie já. Ešas pažymi, kad pirminë infor­macija yra stabilesnë už vëlesni¹j¹ ir daro ši¹ ne toki¹ veiksming¹. Priežas­tis - pirminës informacijos sukurta nuostata, kuri tolesná suvokim¹ daro jau tendencing¹. Toki¹ átak¹ daro ir kiekvienas ávykis, turintis stiprø emo­ciná atspalvá, tiek teigiam¹, tiek neigiam¹.

SOCIALINIO KONTEKSTO ÁTAKA SOCIALINIAM SUVOKIMUI.

Aplinka, kurioje vyksta komunikacija, informacijos apdorojimas, Ávardinama suvokimo kontekstu (A. Taylor, B. Meyer, 1989). Nëra tokio dalyko kaip nepriklausomas nuo konteksto vertinimas (A. Stapel, 1997). Kontekstas, kuriame aptinkami stimulai, suteikia vertinimui tam tikrus „rëmus', o tai nulemia áspûdžio formavim¹si. J. Kokinov (1997) skiria išoriná ir vidiná suvokimo kontekstus. Išoriniam kontekstui priklauso tam tikra fizinë ar so­cialinë aplinka, kurioje formuojasi žmogaus elgesys. Vidinis kontekstas reiškia žmogaus bûsen¹ tam tikru laiko tarpu. Abu kontekstai s¹veikauja.

Kiekviena socialinë situacija, kaip dirgiklis, turi sav¹já kontekst¹ arba fon¹. Yra tiesioginis informuotumo apie socialiná kontekst¹ ir suvokimo adekvatumo ryšys. Kitø žmoniø, kaip socialinio konteksto, dalyvavimas padidina reagavimo ásis¹moninim¹. Socialinio konteksto dalyviai turi áta­kos vieni kitiems ir taip paveikia paèios situacijos suvokim¹. Jei asmuo X elgiasi tam tikru bûdu, pavyzdžiui, agresyviai, tas jo agresyvumas gali bûti nulemtas to, kaip jis suvokia asmená Y ir jo ketinimus; arba asmuo A elgsis

demonstratyviai tol, kol šalia bus asmuo B. Šiam pasitraukus, asmens A demonstratyvumas išnyks, nes nebus reikalo stengtis padaryti kam nors áspûdá.

Kontekstas verèia suvokiantájá daryti asociatyvius sprendimus, dažnai nepagrástus. D. Canter tyrimo metu fotografijoje pavaizduoto žmogaus 'vertinimas priklausë nuo kambario, kuriame buvo fotografuojamas žmo­gus, tipo: patrauklesniame kambaryje nufotografuoti veidai buvo ávertinti geriau. Analogiškame darbe P. Cherulnik (1986) pastebëjo skirtum¹ tarp gyvenamosios vietovës, kurioje buvo nufotografuotas žmogus, ypatumø ir to žmogaus bruožø patrauklumo. Taigi tai, šalia ko yra žmogaus fotogra­fija, kaip maketuojama filmuota medžiaga, sukelia specifines asociacijas. Tai gali bûti naudojama áspûdžiui sukurti.

AUREOLËS EFEKTAS.

Aureolës efektas rodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, prieštaring¹ informacij¹. Aureolës efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobûdžio ir net eilës. T¹ savo darbu árodë S. Asch 1946. Eshas dviem grupëms tiriamøjø pateikë identiškus asmenybê apibûdinanèiø bruožø sarašus. Skyrësi jø vienas pradinis žodis. Vienai grupei pateikto s¹rašo pradžioje buvo pavartotas žodis „šiltas“, o kitai – „šaltas“. Tiriamøjø buvo prašoma naudojantis žodžiø s¹rašu apibûdinti ásivaizduojam¹ asmená. Ávaizdis skyrësi grupiø. Kur buvo žodis „šiltas“, apibûdino hipotetiná asmená kaip populiarø, turintá humoro jausm¹ ir pan. Kur „šaltas“ apibûdino kaip nepopuliarø, nepatrauklø. Taip buvo árodyta pirmosiso informacijos apie žmogø átaka susidaryti bendr¹ áspûdá apie já.. Átak¹ daro ir kiekvienas ávykis, turintis stiptø emociná atspalvá, tiek teigiam¹, tiek neigiam¹.

PRIEŽASÈIØ PRISKYRIMAS (KAUZALINË ATRIBUCIJA).

Kauzalinës atribucijos teorijos pradininkas yra F. Heider (1958). Remda­masis kognityvios psichologijos principais jis tvirtino, kad žmogui bûdin­gi du pagrindiniai motyvai: 1) motyvas formuoti nuoseklø, rišlø pasaulio supratim¹ ir 2) motyvas kontroliuoti aplink¹. Ávykiø nuoseklumo suvoki­mas reiškia ir jø priežasèiø bei padariniø nustatym¹. Išvertus „kauzalinë atribucija' reiškia priežasèiø priskyrim¹. Bet teorija tuo neapsiriboja - ji nagrinëja ketinimø, atsakomybës, sugebëjimø ir kt. priskyrim¹. Mintinis ávykiø priežastingumo nustatymas padeda atpažinti dispozicines aplinkos ir žmoniø savybes. Tai užtikrina asmenybei pasaulio vaizdo stabilum¹ ir tvark¹. Žmogus ima ásivaizduoti, kad supranta já supanèi¹ aplink¹. Nustatydamas priežastis, žmogus gali daryti ávykiø prognozes, o tai jau leidžia kontroliuoti aplink¹.

Elgesio priežasèiø priskyrimas prilygsta motyvo, tiksliau - ketinimo priskyrimui. Skirtingai vertinamas žmogaus poelgis, priskyrus jam vieno­ká ar kitoká ketinim¹. Tai itin aktualu teisës praktikoje. Bausmë priklauso nuo to, kokie bus nustatyti nusikaltimo motyvai. Skirtingai baudžiama už tyèiná ir afekto metu padaryt¹ nusikaltim¹.

Kauzalinë atribucija nagrinëja ne faktines, bet priskiriamas, menamas priežastis. Tai - „eilinio' žmogaus mëginimas suprasti ávykiø priežastis ir padarinius. Kartais, pavyzdžiui, paranojos atveju, žmogus priskiriamas prie­žastis mano esant tikras. Tam tikros savybës priskiriamos netgi negyvos gamtos reiškiniams, pavyzdžiui, juodiems debesims ar bangoms. Gyvû­nams taip pat priskiriamos elgesio priežastys. Tautosakoje tos priežastys labai sužmogintos. Tai - antropomorfizmas.

Savybiø priskyrimas kitam žmogui daugeliu atvejø prilygsta projekci­jai. Informacijos apie žmogø trûkum¹ kompensuoja savo slaptø norø ir ketinimø projekcija. K. Gergen (1961) tvirtinimu, priežastys retai kada priskiriamos elgesiui, aiškiai atitinkanèiam kokio nors vaidmens reikalavi­mus. Tokio elgesio nëra reikalo kaip nors ypaè aiškinti ar juo stebëtis. Absurdiška bûtø stebëtis, kodël mokytojas moko, o gydytojas gydo. Atribucinis aiškinimas reikalingas nukrypstanèiam nuo vaidmens reikalavimø elgesiui. O elgesys, neatitinkantis socialinio vaidmens standartø, gali bûti nulemtas daugelio priežasèiø. Tai verèia suvokiantájá asmená labiau ape­liuoti á asmenybës ketinimus, vertybes.

Kauzalinës atribucijos teorija daug kur remiasi G. Mead simbolinio bendravimo teorija. Jos esmë ta, kad žmonës ne vien reaguoja á vienas kito veiksmus, bet ir á tø veiksmø reikšmê. Mead teigimu, reaguojama ne tie­siogiai á kito žmogaus veiksmus, bet á t¹ prasmê, kuri bendraujant sutei-ááama partnerio veiksniams. Žmoniø bendravimas yra transformuojamas interpretacijos, simboliø ir veiksniams priskiriamos reikšmës. Interpreta­cija yra savitas stimulo ir reakcijos tarpininkas.

PAGRINDINIAI KAUZALUMO PRINCIPAI. Juos nustatë F. Heider, H. Kelley, J. Thibaut.

Priežasèiø ir pasekmiø principas. Jis paprasèiausiai reiškia, kad priežastys sukelia pasekmes. Tai - determinizmo principas. Já ži­no jau trejø metø vaikai.

Laiko principas. Žmogus linkês palaikyti koká nors ávyká priežas­timi, jeigu jis ávyko tiesiog prieš kit¹ ávyká. Pavyzdžiui, žmogus išëjo iš kavinës, sëdo á mašin¹ ir padarë avarij¹. Kuo laiko tarpas taip dviejø ávykiø didesnis, tuo silpnesnë tendencija juos susieti.

Erdvinio gretimumo principas. Jei du reiškiniai ar objektai yra greta vienas kito, vienas jø nesunkiai palaikomas kito priežastimi. Pavyzdžiui, jei tuo metu, kai vyko vagystë, netoliese buvo paste­bëtas ir buvês kalinys, jis ir bus greièiausiai átartas vagyste.

Kovariacijos principas reiškia dviejø ávykiø vyksm¹ kartu. Bandy­damas suprasti kokio nors reiškinio priežastá, žmogus analizuoja ir kitus tuo metu vykstanèius procesus. „Tikr¹ja' priežastimi bus laikoma ta, kuri dažniausiai ir vyksta kartu su kokiu nors specifi­niu, reikšmingu žmogui reiškiniu.

Kovariacijos principas turi praktinës taikomosios reikšmës.

Kai dvi ar daugiau priežastys kovarijuoja, asmens vertinimu kiekviena jø turi viršyti tam tikr¹ priežastingumo slenkstá, kad bûtø palaikoma reikšminga. Pavyz­džiui, sprendžiate test¹ ir kas nors tuo metu jus stebi. Ar buvimas stebëjimo objektu yra pakankamas paaiškinimas, kodël sunkiai sekasi sprêsti test¹. Èia reikëtø apibûdinti ávykio galimybës tapti priežastimi s¹vok¹, tiksliau s¹vok¹ „priežasties svoris'. Si s¹voka paaiškina, kiek priežastis gali sukelti koká nors ávyká. Toks prie­žasties potencialumas vadinamas generatyvios jëga. Lengvo pava­sarinio vëjelio ir taifûno generatyvi jëgos yra nevienodos. Žmo­gaus ásitikinimas, kad gali bûti generatyvine jëga, sukelia kompe­tencijos, aplinkos kontrolës jausm¹. T¹ žino net maži vaikai. Jie puikiai susigaudo, kaip išvesti iš kantrybës gimdytojus ar moky­toj¹. Gal todël žodis „jëga' yra toks populiarus.

5. Priežasèiø ir pasekmiø atitikties principas. Tai ásitikinimas, kad rimtø pasekmiø sukelia rimtos priežastys, o nereikšmingas - ma­žos. Natûralu manyti, kad infarkt¹ sukelia staigi nemaloni žinia, bet ne kasdieniai besikaupiantys nemalonumai, juo labiau rûky­mas. Vyrai linkê manyti, jei moteris verkia, tai jai nutiko kas nors rimto. O moteris verkti gali ir dël paprastø dalykø, pavyzdžiui, ištrûko saga, susitepë paltas.

PRIEŽASTINGUMO LOKUSAS. 

Tai - veiksnio priežasties pri­skyrimas vidinëms, nuo asmenybës priklausanèioms, arba išorinëms, nuo asmenybës nepriklausanèioms jëgoms. Vidinës jëgos - tai asmenybës sa­vybës, motyvai, vertybës, emocijos. Išorinës jëgos - tai veiklos aplinkybës, užduoties ypatumai, kitø žmoniø pastiprinanti ar blokuojanti átaka. Pri­skyrimas veiksmo priežasties vidinëms jëgoms leidžia suvokti žmogaus el­gesá kaip savarankišk¹, nulemt¹ vidiniø veiksniø. Ir atvirkšèiai, veiksmo priežasties priskyrimas išorinëms jëgoms verèia samprotauti, kad žmogus pasielgë nesavarankiškai. Pavyzdžiui, ministerijoje atleistas iš pareigø susikompromitavês pareigûnas. Nepuošiantis, neetiškas elgesys paprastai yra dangsto­mas išorinëmis, nuo subjekto nepriklausomomis priežastimis. O, pavyz­džiui, negalios priežastys dažniausiai yra išorinës, tad nereikia negalios gë­dytis, lygiai kaip ir puikuotis grožiu.

DISPOZICINIS ŠALIŠKUMAS. Kauzalinës atribucijos teorijoje šiomis s¹vokomis apibûdinama suvokianèiojo tendencija nepakankamai ávertinti aplinkos jëgø, situacijos átak¹ žmogaus elgesiui ir pervertinti nuo asmenybës priklausanèiø jëgø átak¹. Iš to kyla tikimybë, kad pats subjektas ir jo elgesá stebintys kiti asmenys padarys nevienodas išvadas (E. Jonës ir R. Nisbett, 1972).

Nagrinëjant asmenybës (vidinê) arba aplinkybiø (išorinê) atribucij¹, neišvengiamai susiduriama su pasirinkimo laisvës problema. H. Kelly (1967) teigimu, stebëtojas bus tuo labiau linkês suvokti asmená kaip prie­žasties šaltiná, kuo daugiau jis jam priskiria veikimo laisvës. W. Steiner, F. Mills (1970) ir S. Ajzen (1971) teigimu, žmogus išgyvena pasirinkimo laisvê, kai 1) skirtumas tarp atskirø alternatyvø patrauklumo yra nedidelis, 2) sprendimas sukelia netikrumo ir motyvø konflikt¹.

F. Cohen ir A. Kruglanski (1973) pateikë visiškai kitoki¹ pasirinki­mo laisvës samprat¹. Steiner, Mills ir Ajzen modelá jie pavadino „iracionalia laisvës koncepcija'. Cohen ir Kouglans nuomone, pasirinki­mo laisvës priežastis - asmenybës vertybës. Šiø autoriø teigimu, žmo­gaus elgesys bus laisvas, jei jis: 1) elgsis taip, kad patvirtintø sav¹sias vertybes, 2) skirtingoms alternatyvoms suteiks skirting¹ vertê, 3) neiš­gyvens motyvø konflikto ir elgsis neabejodamas. Koueno ir Kruglanski nuomone, bûtent vienodos ávairioms alternatyvoms vertës suteiki­amas, motyvø konflikto išgyvenimas rodo, kad žmogus yra savø abejoniø ir netikrumo belaisvis.

Priežasèiø pastovumas, kintamumas. Priskiriant priežastis bandoma nusakyti, kiek jos yra pastovios, o kiek kintamos. Nuo to priklauso tolesnis elgesio vertinimas. Vienos priežastys suvokiamos kaip asmenybës kontroliuojamos. O kitos – kaip menkiau arba visiškai nekontroliuojamos. 

BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA

BENDRAVIMO APIBÛDINIMAS, FUNKCIJOS, STRUKTÛRA.

Bendravimas yra žmoniø s¹veika, kai apsikeièiam¹ mintimis, emocijomis, susipažástama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Kadangi nebendraujant negalimas joks grupinis veikimas, tai bendravimas yra bûtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulëjimo s¹lyga. Labiausiai bendravimas žmonëms buvo reikalingas dirbant, kai reikëjo pasikviesti á pagalb¹ kitus žmones, kooperuotis siekiant bendrø tikslø, koordinuoti savo pastangas, stebëti ir pažinti kitø žmoniø ketinimus ir veiksmus. Darbo ir kitø veiklos rûšiø padiktuotas koordinacijos ir kooperacijos bûtinumas ilgainiui su­formavo sudëtingus bendravimo bûdus ir ávairias priemones. Pradžioje žmonës, matyt, išmoko vieni kitus suprasti iš mimikos, gestø ir pantomi­mikos. Palaipsniui susiformavo tobuliausia žmoniø bendravimo priemo­në - kalba.

Žmoniø bendravime yra išskiriami trys glaudžiai tarpusavyje susijê komponentai: 1) komunikacinis; 2) interakcinis, ir 3) percepcinis. Komu­nikaciná komponent¹ sudaro keitimasis ávairiausia informacija (minti­mis, vaizdiniais, emocijomis, interesais, ágûdžiais, nuostatomis ir kt.). Interakcinio komponento esmë yra keitimasis judesiais ir veiksmais. Percepciná komponent¹ sudaro bendravimo partneriø savitarpio suvoki­mo ir gilesnio pažinimo procesai.

Bendravimo funkcijos:

Perduodame kitiems žmonëms tai, k¹ galvojame ar jauèiame, kokius matome save ir savo aplink¹.

Perduodame kitiems žmonëms savo požiûrá á juos.

Galime sužinoti iš kitø, kaip jie mus vertina.

Tik bendraudami žmonës gali ugdyti kitus bei tobulinti save, mokyti ir mokytis, padëti kitiems ieškoti pagalbos ir parama sau.

Bendraujant iš kartos á kart¹ yra perduodama patirtis, žinios, kultûrinës tradicijos.

Be bendravimo neámanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulëjimas.

BENDRAVIMAS IR KOMUNIKACIJA.

Žmonës vieni kitus suvokia bendraudami. Bendravimas sudëtingas procesas. Jo pagrindiniai aspektai:

Bendravimas kaip komunikacija.

Bendravimas kaip interakcija.

Bendravi mas kaip tranzakcija

Bendravimas kaip percepcija.

Komunikacija - tai s¹veika dviejø ar daugiau žmoniø, kurioje pasikeièiama ávairaus pobûdžio informacija. Turi bûti 2 subjektai. Tai komunikatorius - tas kuris kalba ir percipientas - tas, kuris klauso, priima informacij¹. Žmoniø skaièius komunikacijoje gali bûti ávairus. Bet mažose grupëse svarbûs 3 gebëjimai:

empatiškumas (gebëjimas suprasti žmogø jo jausmø lygmenyje)

identifikacijos (supanašëti á pašnekov¹ visos asmenybës lygmenyje).

refleksija (turim žinoti, kaip mus supranta, vertina pašnekovas).

Galima išskirti dvi bendravimo priemones. Tai verbalinis (žodinis) ir neverbalinis (kûno kalba) - mimika, balsas, judesiai, laikysena. Komunikacijos ženklai - tai tam tikri materialûs objektai, skirti daiktams, reiškiniams pažymëti, informacijai gauti, išlaikyti ir perduoti. Ženklas perduoda ne save patá, o tai, k¹ jis atstovauja.. Žmoniø bendravimas kalbos ženklø pagalba vadinamas kalbëjimu. Sunkumai iškyla perduodant ir koduojant informacij¹.

Bendravimas kaip keitimasis informacija

Žmonës negali vieni kitiems savo psichikos turiná (mintis, vaizdi­nius, emocijas ir kt.) perduoti tiesiogiai. Jie tai atlieka pasinaudodami ávairiais materialiais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.). Tie materialûs objektai, kurie žymi tam tikr¹ psichikos turiná, yra vadinami ženklais. Ištartas ar parašytas žodis jûra žinantiems šio žodžio reikšmê perteikia su tam tikru tikrovës reiškiniu susijusi¹ s¹vok¹, vaizdi­ná, emocijas. Ženklø funkcijas atlieka ne tik žodžiai. Žalia spalva transpor­to ženklø sistemoje žymi teiginá eiti, važiuoti leidžiama, raudona – draudžiama, ir t.t.