AŠ KONCEPCIJA). AŠ VAIZDO SAMPRATA, TURINYS, FORMOS. AŠ - REALUSIS, IDEALUSIS, PARODOMASIS. SAVŹS VERTINIMAS. VEIDRODINIO ATSPINDŽIO IR SOCIALINIO PALYGINIMO TEORIJOS. AŠ – VAIZDO ĮTAKA BENDRAVIMUI

AŠ KONCEPCIJA). AŠ VAIZDO SAMPRATA, TURINYS, FORMOS. AŠ - REALUSIS, IDEALUSIS, PARODOMASIS. SAVŹS VERTINIMAS. VEIDRODINIO ATSPINDŽIO IR SOCIALINIO PALYGINIMO TEORIJOS. AŠ – VAIZDO ĮTAKA BENDRAVIMUI

Socialinė percepcija apima ne tiktai kitų žmonių suvokim¹, jų vertinim¹, bet ir paties savźs suvokim¹. Žmogus, reaguodamas į aplink¹, reaguoja ir į patį save. Žmogus yra pažinimo objektas ir pažinimo objektas pačiam sau.

„AŠ“ VAIZDAS:

I. Samprata: „Aš“ vaizdas – tai asmenybė tokia, koki¹ pati save mato. Tai savźs paties įsivaizdavimas.

„Aš“ vaizdas – tai mūsų žinių apie save bei savo nuostatų atžvilgių sistema, eilinių savźs vertinimų pasekmė, nes žmogus reaguodamas į supanči¹ aplink¹ tam tikru būdu pažįsta ir pats save.

„Aš“ vaizdas yra tik dalis s¹monės, nes „Aš“ vaizdas apima paties savźs suvokim¹, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo.

Suaugusio žmogaus „Aš“ vaizdas sudėtingas, susidedantis iš daugelio nevienodai įsisavinamų elementų.

„AŠ“ VAIZDO TURINYS IR FORMOS:

1. Aš vaizdo turinys formuojasi ilgus metus, save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Toms žinioms apie save, be abejo, nesame abejingi: mes, jas vienaip ar kitaip vertiname, išgyvename, priimame arba nepriimame. Todėl atskirti žinias apie save ir savźs vertinim¹ yra labai sunku, o gal net ir neįmanoma.

Aš-vaizdo turinį sudaro informacija (žinios) apie save. J¹ galima padalyti į tokias grupes:

• požiūris į savo išvaizd¹;

• savo emocionalumo įvertinimas;

• sprendimai apie savo moralines savybes;

• požiūris į savo intelekt¹ ir sugebėjimus;

• informacija apie savo socialinius vaidmenis (lytį, amžių, profesij¹).

2. Kiek žmonių, tiek „Aš“ vaizdas formų:

1) Realusis „Aš“ (Savasis Aš)– kokį mes save matome. Realusis „Aš“ apima asmenybės socialinį status¹, socialinius vaidmenis, priklausym¹ tam tikrai grupei, apima mūsų ego pasiekimus (komunikabilumas).

2) Idealusis „Aš“ – kokį norime mes save matyti, kokius būtu malonu matyti. Mažas skirtumas tarp realaus ir idealaus „Aš“, tai liudija apie asmenybės psichinź būklź, žmogaus pasitikėjim¹ savimi. Jei yra didelis skirtumas, gali būti, kad žmogų kamuoja konfliktai ir nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, vyrauja disharmonija. Idealusis Aš yra nepageidaujamasis Aš.

3) Ateities „Aš“ (toki¹ asmenybź, kokia realiai galiu tapti; tai nebūtinai teigiamas savźs įsivaizdavimas).

4) Idealizuot¹jį „Aš“ (koks norėčiau tapti, orientuodamasis į moralės normas; tai tarsi atskiras idealiojo Aš variantas).

3) Parodomasis „Aš“ (viešasis) – tai Aš toks, kokį žmogus save pateikia kitiems, savotiškų kaukių, kurių tikslas paslėpti neigiamus, skaudžius ar intymius savojo „Aš“ bruožus ir polinkius. Šis „Aš“ – vizitinė kortelė. Žmonės dažnai keičia sav¹jį „Aš“. Tokie žmonės gerai prisitaiko tam tikroje aplinkoje, socialinėse situacijose. Jų viešasis „Aš“ gali užgožti realųjį (tikr¹jį) „Aš“. Tai ta Aš vaizdo dalis, kuri, asmenybės nuomone, palankiausiai jai atsto­vauja ir būtent dėl šios priežasties yra rodoma, demonstruojama kitiems.

AŠ – PAŽINIMAS.

ASMENYBĖS IDENTIŠKUMAS

Asmenybės identiškumas, arba savastis, yra apibrėžtas atsakymas į klausi­m¹ „Kas aš esu'. Atsakymo į šį klausim¹ ieškojimas ir prilygsta identišku­mo ieškai. Identiškumo pagrind¹ sudaro asmenybės priimti socialiniai vaid­menys. Tai yra tie vaidmenys, kuriuos asmenybė mato save atliekant, ki­tais žodžiais, identifikuoja save su tam tikrais vaidmenimis. E. Erikssono tvirtinimu, identiškumas - visų patirtų identifikacijų sistem¹. Taip pasie­kiama Aš vienybė. Eriksson teigimu, identiškumas garantuoja žmogui pu­siausvyr¹, apsaugo jį nuo difuzijos ir chaoso. Tai atitinka Froido idėj¹, kad ego funkcija yra apsaugoti organizm¹ nuo chaotiškai jį veikiančių dirgiklių.

Identiškumas yra žmogaus savźs apibrėžimas jam reikšmingais vaid­menimis. Žmogus apibrėžia save kažkokių požymių atžvilgiu. Iš dalies daugiausia tie požymiai yra individualūs ir subjektyvūs. Pavyzdžiui, jei žmogus apibrėžia save sportininku, turi būti panaudojami tam tikri spor­tininkui būdingi požymiai, tarkime, tam tikros sporto šakos kultivavimas. Kiek ir kokių požymių pakanka, kad žmogų būtų galima identifikuoti kaip tam tikro vaidmens atlikėj¹?

Pavyzdžiui, žmogus apibrėžia save, mano es¹s katalikas. Jei taip, jis turi pripažinti celibat¹, laikytis skaistybės iki santuokos, neriboti ir nereguliuo­ti vaikų gimstamumo, laikytis teiginio, kad seksas yra reikalingas šeimai gausinti, o ne malonumui. Tai kiek Lietuvoje yra katalikų? Apibrėžti save galima ir naudojant stereotip¹, t. y. priskirti save prie kokios nors stereoti­po vienijamos grupės, pavyzdžiui, gamtos mylėtojas, aistruolis. Identifikavim¹si su grupe patvirtina uniforma. Šiuo požiūriu uniforma daro grupės narius panašius, suvienodina juos pagal kažkokį požymį. Jei nėra oficialios uniformos, grupės nariai pasirenka kokius nors skiriamuosius požymius: odinius švarkus, grandines, auskarus, šukuosenas. Uniforma yra savitas identifikacijos su grupe išbandymas. Jei nemaloni uniforma, nemalonu gali būti ir tai, k¹ ji simbolizuoja.

Taigi apibrėždamas save žmogus naudoja su identiškumu susijusius požymius. Iš dalies jie yra įrodymas pirmiausia sau pačiam kas esi. Šie požymiai tampa tarsi liudytojai, kad žmogus yra būtent tas ir toks, koks mano es¹s. Tokie paliudijimo ženklai vadinami savźs užbaigtumo simbo­liais. Tokie simboliai gali būti su vaidmeniu susijusi veikla, materialūs daiktai.

Identiškumo užbaigtumas gali įgyti ritualo form¹, pavyzdžiui, diplomo įteikimas, karininko laipsnio suteikimas, įšventinimas į kunigus ar vienuolius ir kt. Asocialios grupės turi savas atšiaurias ritualines tradicijas. Patekus į kalinimo įstaig¹, reikia joje „prisiregistruoti'. Geriau nežinoti, k¹ tai reiškia, ir vaikščioti laisvam, neregistruotam. Kai kuriose primity­viose gentyse egzistuoja ritualinis berniuko įšventinimas į vyrus. Lietuviai nuo seno turėjo savų vyriškumo išbandymo metodų. Lietuvių liaudies dai­noje skamba žodžiai: „Nepabuvźs kareivėliu, nebus geras artojėlis.'

Identiškumo, savźs ieškojimas yra amžina problema. Kiek galima kurti save? Ar tai, kuo aš esu ir kuo būsiu, priklauso nuo manźs paties, ar nuo veiksnių, kurių aš negaliu kontroliuoti, pavyzdžiui, genetinių faktorių ar nepalankių gyvenimo s¹lygų? Tai, kas aš esu, priklauso tik nuo manźs. Svarbi tampa atskleidėjo, pedagogo asmenybė.

Grėsmė ir iššūkis identiškumui. Gyvenimas egzaminuoja ir tikrina asmenybės identiškum¹. Kritiniais atvejais ne tik kiti, pats savźs gali klaus­ti: „Joks aš gydytojas, jei nepadėjau, koks aš pedagogas, jei mušiau vaik¹, koks aš kunigas, jei išdaviau išpažinties paslaptį, koks aš vyras, jeigu' Kiti žmonės gali mesti iššūkį mūsų identiškumui, sakydami, pavyzdžiui: „Tai - ne tu. Ne tau šitas darbas'. Iššūkis gali būti metamas ir tautiniam identiškumui. Faktiškai tai - kurios nors tautybės paneigimas.

Grėsmź identiškumui kelia ir nesėkmė svarbioje žmogui srityje. Galimi tokie reagavimo į grėsmź identiškumui būdai: a) esamų, neginčijamų iden­tiškumo požymių sureikšminimas, b) stengimasis įgyti alternatyviu identiškum¹ patvirtinančių požymių. Vien¹ kurį nors praradim¹ žmogus kompensuoja įgydamas kit¹ arba tik nurodydamas, kad tokį turi. Taip teigia simbolinio savźs užbaigimo teorija (W. Brunstein, S. Golfvvitzer, 1966).

Identiškumo krizė. Identiškumui svarbaus vaidmens pasikeitimas, ypač jei jis įvyksta staiga, reiškia iššūkį identiškumui ir jį sukelianči¹ identiškumo krizź. Žrnogus tartum klausia savźs: „Tai kas aš dabar esu?'. Gyvenamosios vietos, profesijos, pilietybes, šeimos padėties pasikeitimas sukelia identiškumo krizź. Žmogui tenka žiūrėti į save kaip į kažk¹ tokio, gana skirtingo nuo to, kas buvo anksčiau. Vadinasi, identiškumas reiškia ir žmogaus tapatybź laiko atžvilgiu. Tai galima taip išreikšti: mano identiškumas reiškia, kad aš esu tas pats ir toks pat erdvėje ir laike, praeityje, dabar ir ateityje. Neišvengiam¹ identiškumo krizź sukelia emigracija. Kiekvienas reikšmingas pokytis yra iššūkis identiškumui. Ir dėl šios priežasties žmo­gus priešinasi pokyčiams. Kitimas pats savaime nėra nei blogas, nei geras. Tiesiog dažnai žmogus būna kitimams nepasirengźs ir todėl, jiems įvykus, neturi paruoštų reagavimo į juos būdų.

Kiti žmonės gali papildyti, savitai užbaigti žmogaus identiškum¹. Vie­nais atvejais toks papildomumas gali būti biologiškai nulemtas kaip kad motinos ir vaiko. Kitais atvejais papildomumas yra asmenybės pasirinki­mo rezultatas. Šiuo atveju žmogus apibrėžia save kaip sekėj¹, mokinį („Aš - neotomistas'), tam tikros grupės ar bendrijos narį („Aš - žalgirietis'). Lygiai taip pat žmogus gali būti kieno nors kito savźs apibrėžimo dalimi. Kitais žmonėmis apsibrėžia partijų vadai.

Ericsson identiškum¹ traktuoja kaip griežt¹ struktūrų hierarchij¹, Pavaldži¹ branduoliui - ego. E. Sampson (1985), kritikuodamas Ericsson, tokį identiškum¹ pavadino totaliu - Aš. Totalitus Aš formuoja poreikį visk¹ hierarchizuoti, taikyti reiškiniams suvokti piramidės sistem¹ ir taip siekti vienovės. Tai, kad nėra hierarchijos, negresia asmenybei suirimu, difuzija.

SAVŹS VERTINIMAS.

Tai tam tikra hierarchiškai organizuota struktūra, kurioje vertinamos savybės užima skirting¹ padėtį ir gali būti surikiuotos pagal svarb¹ ir subjektyvi¹ reikšmź.

Savźs vertinimas apima tris skirtingus dalykus: savźs įvertinim¹ (angį. self-assessmeni) - tikslios informacijos apie save poreikį; savźs aukštinim¹ (angį. self-enhancemeni) - teigiamos informacijos apie savo poreikį ir pasitikslinim¹; turimos informacijos apie save, tiek teigiamos, tiek neigiamos ir naujos gaunamos informacijos apie save nuoseklumo poreikį (Svvann, 1983).

VERTINIMO KRITERIJAI

Jie yra subjektyvūs ir vadinami asmeniniais vertinimo standartais. Stan­dartai asmeniniais vadinami todėl, kad žmogus turi daug informacijos apie save, kas jis toks, kaip jam sekėsi praeityje ir dabar, ko jis tikisi iš savźs ateityje. Žmogus savo elgesį gali vertinti abstrakčiais matais, orientuoda­masis, pavyzdžiui, į vertybes. Norint turėti nors kokį supratim¹, k¹ reiškia subjektyvūs vertinimo standartai, galima paklausti savźs štai tokių klausi­mų: kuo aš didžiuojuosi; k¹ kalbėdamas apie save norėčiau pabrėžti, at­kreipti dėmesį, priminti. Maža pastaba: elgetos prie bažnyčios mano es¹ aukštesni už elgetas prie parduotuvės. „Ten sėdėti žema', - sako jie.

Žmonės turintys teigiam¹ savźs vertinim¹:

Linkź teigiamai vertinti kitus.

Tikisi kitų pritarimo.

Palankiai vertina savo elgesį bei darb¹.

Gerai dirba kitų stebimi, nebijo kitų reakcijos.

Gali daug dirbti su žmonėmis, reikalauja aukštų kokybės standartų.

Patogiai jaučiasi su tais žmonėmis, kurie jiems atrodo pranašesni už juos.

Sugeba apginti save nuo neigiamų kitų žmonių vertinimų.

Žmonės, turintys neigiam¹ savźs vertinim¹:

Nepalankiai vertina kitus.

Tikisi paneigimo iš kitų.

Nepalankiai vertina savo darb¹ bei elgiasi.

Blogai dirba kai yra kitų stebimi.

Linkź dirbti su nereikliais ir mažai kritiškais žmonėmis.

Nepatogiai jaučiasi su tais žmonėmis, kurie jiems atrodo pranašesni už juos.

Nesugeba apginti save nuo neigiamų kitų žmonių vertinimų.

Gali lengvai pasiduoti kitų įtaigai.

VEIDRODINIO ATSPINDŽIO IR SOCIALINIO PALYGINIMO TEORIJOS.

VEIDRODINIS Aš

Šuo. Mano šeimininkas manimi rūpinasi, leidžia man visur vaikščioti, mai­tina mane. Turbūt jis dievas.

Katinas. Mano šeimininkas manimi rūpinasi, leidžia man visur vaikš­čioti, maitina mane. Turbūt aš dievas.

Tai Aš toks, koks, asmenybės nuomone, esu, suvokiamas kitų žmonių, Veidrodinis Aš yra savitas parodomojo Aš rezultatas. Žmogaus Aš vaizdui susidaryti esminź reikšmź turi bendravimas su kitais žmonėmis. Jis susida­ro kitų žmonių reakcijų pagrindu. Vaizdžiai išsireiškiant, žmogus tartum atsispindi nuo kitų žmonių. Toks atspindys nuo kitų žmonių ir vadina­mas veidrodiniu Aš. Veidrodinis AŠ - tai Aš toks, koks esu matomas kitų žmonių. Toks atspindys nuo kitų žmonių turi ir elgesį koreguojančios reikšmės.

SOCIALINIS PALYGINIMAS

L. Festinger (1954) šiam tikslui pasiūlė socialinio palyginimo teorij¹. Jo tvirtinimu, egzistuoja trijų rūsių palyginimai: aukštyneigis, lygiagretus, žemyneigis. Žemyneigiai palyginimai gali būti nemalonūs. Kokios šios padėties strategijos? Viena iš jų yra pranašumo ignoravimas. Tarkime A atliko sporto pratim¹ geriau, bet seminare jai nepasisekė.

Daiva gražesnė - „niekuo ji negražesnė' arba „panašiai kaip ir aš'. Kita strategija yra palyginimo kriterijaus pakeitimas. Jei sutinki politikos mokslų super student¹, gali aiškinti, kad tai nėra jau dievai žino koks mokslas. Pranašumas kito vaidmens, kitos kategorijos žmonių gali būti palaikytas ir relevantišku ir dėl šios priežasties neskausmingu. Jei į krepšį mėto Sabonis, o paskui tu, skirtumo suvokimas nebus traumuojantis. Kad būtų informatyvus, lyginamasis objektas turi būti tos pačios socialinės kategorijos. Tokia įvairių identifikacijų strategija yra sėkminga, nes kiekvienas žmogus tuo pačiu metu priklauso skaičiui socialinių kategorijų ir gali būti daugybe būdų kategorizuojamas.

Kiek tai įkvepia? Tam, kad kitas pranašesnis įkvėptų, reikia įsivaizduo­ti tokį patį galim¹ ateities Aš (H. Markus ir P. Nurius, 1986). Pralenkusy­sis tokiu atveju tampa savitu vaidmens modeliu. Jei vaidmens modelis sukelia sprendim¹ „Aš taip pat galiu toks būti, jei tik pasistengčiau', -motyvacija ir savźs vertinimas padidėja. P. Lockv/ood ir Z. Kunda (1997) nustatė, kad aukštyneigio palyginimo įtaka savźs vertinimui priklauso nuo to, kiek kito - pranašesniojo pasiekimai atrodo pasiekiami.. Sunku būti įkvėptam laimėjimų, kurių pats nesitiki pasiekti (A. Test¹ ir S. Major, 1990). Žmogus gali turėti labai fantastiškų minčių apie savo galim¹ Aš, kol neatsiranda išblaivinantis palyginimo modelis.

AŠ VAIZDO ĮTAKA BENDRAVIMUI.

DVIGUBO STANDARTO PROBLEMA

Žmogus paprastai suvokia ir vertina save vadovaudamasis skirtingais kri­terijais, negu jis suvokia ar vertina kitus. Tai ir vadinama dvigubo standar­to reiškiniu. Dvigubas standartas - ne tik nevienodai sau ir kitiems taiko­mi kriterijai, bet ir skirtingi proceso ir rezultato vertinimai. Kitų žmonių elgesyje matome ir pastebime labiau proces¹, tikslo siekimo eig¹. Tačiau kitų žmonių, šis procesas dažnai yra maskuotas. Apie jį galima sprźsti tik netiesiogiai t. y. nematome, kokių išgyvenimų patyrė kitas žmogus siek­damas tikslo, todėl gali atrodyti, kad jam viskas lengvai einasi. Kitų žmo­nių nesunku pastebėti darbo rezultatus, meistriškum¹, sunkiau yra paste­bėti ir suprasti, kad ir jie nuėjo sunkų keli¹, t.y. proces¹. Pripažinźs, kad kiti žmonės, siekdami rezultato, taip pat nueina sunkų proceso etap¹, jau­tiesi ne toks skirtingas ir menkavertis. Sunkumai, iki šiol atrodź unikalūs, pasirodo būdingi ir kitiems žmonėms, netgi tiems, kuriais žavimės. Suvo­kus, kad esi toks kaip visi kiti, nėra reikalo baimintis dėl savo trūkumų.

AŠ – KITI ASIMETRIJA

Kiek aš panašus į kitus? Kiek kiti panašūs į mane? Paprašius žmogaus atsakyti, kiek jis panašus į kitus, tipiškas atsakymas būtų, kad jis nepanašesnis į kitus, negu paprašius įvertinti, kiek kiti panašūs į jį. Buvimas panašaus į kitus sukelia didesnź grėsmź žmogaus unikalumui, negu leidžiant būti kitiems panašiems į jus.

*SOCIALINIAI VAIDMENYS.

SOCIALINIO VAIDMENS SAMPRATA IR TURINYS.

Asmenybės elgesys yra sudėtingas ir įvairus. Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus k¹ nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kokios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas nebūtinai yra veikla. Si s¹voka vartojama ir apibūdinti ryšių su kitais žmo­nėmis specifik¹ (pavyzdžiui, draugas, pavaldinys, globėjas). Socialinis vaid­muo ilgaamžiškesnis už jo atlikėjus. Kai kuriuos vaidmenis - tėvo, moti­nos, žmogaus - galima sakyti esant amžinus. Vilniaus universiteto studen­to vaidmeniui jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas studentas t¹ vaidmenį atlieka savitai, kartu kuo nors jį praturtindamas.

Koks vaidmens turinys?

Jei vaidmuo oficialus, tai yra jo atlikim¹ lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai (pvz, mokytojo, mokinio, gydytojo karininko, teisėjo vaidmuo), jo turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas instrukcijomis, darbo taisyklėmis. Bet netgi tada vaidmens turinys yra įvairiai interpretuojamas. Atlikėjas gali nesutikti su kokiais nors jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Šiek tiek daugiau painiavos, kai vaidmenys neformalūs. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesios žmonių susitarimas. Pasireiškai nuomonių įvairovė. Trumpai soc. Vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama.

SOCIALINIS VAIDMUO IR ASMENYBĖS SOCIALIZACIJA?

Vaidmens turinio apibrėžtumas kelia problemų. Žmogus dažnai klausia savźs, k¹ jis privalo daryti, o ko neprivalo, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei sekasi, labiau linkstama pripažinti to vaidmens atlikėju, jei nesiseka - atvirkščiai, savas vaidmuo menkinamas. Jei vaidmuo neapibrėžtas žmogus jaučiasi mažiau galintis k¹ nors pakeisti savo aplinkoje ir j¹ kontroliuoti. Atsiranda ir didėja priklausomybė nuo atsitiktinių aplinkos pokyčių.

SOCIALINIO VAIDMENS STADIJOS: SU VAIDMENIU SUSIJŹ LŪKESČIAI, SOCIALINIO VAIDMENS SUPRATIMAS, SOCIALINIO VAIDMENS PRIĖMIMAS, SOCIALINIO VAIDMNES VYKDYMAS.

Keturios socialinio vaidmens stadijas: 1) su vaidmeniu susijź lūkesčiai; 2) vaidmens supratimas; 3) jo priėmimas; 4) vykdymas.

Lūkesčiai siejami tiek su vaidmens atlikėju, tiek su vaidme­niu apskritai, tai yra vilčių, tikėjimo ir lūkesčių sistema. Pradėdamas ben­drauti, žmogus paprastai savo partneriui nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir, žinoma, juos pateisinti. Bet pirmiausia būtina apskritai norėti nebūti abejingam tiems lūkesčiams. Kadangi lūkesčiai nėra viešai deklaruojami, į juos atsiliepti nėra taip jau paprasta. Lūkesčių nežinojimas yra ne vienintelė priežastis, apsunkinanti jų patenkinim¹. Jie esti ir nevienodai tikroviški. Lūkesčių nepasakant, va­dinasi, ir nekoreguojant, nesunku atitrūkti nuo tikrovės. Gali būti ir pai­nių, prieštaringų lūkesčių. Kuo didesnė grupė žmonių, su kuriais ben­drauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie politikos veikėjus, deputatus.

Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priėmio priešingybė – vaidmens atmetimas.

SOCIALINIŲ VAIDMENŲ KONFLIKTAI

Vaidmenis žmogus interpretuoja. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri jų modeliai, orientuojantys, k¹ turėtų daryti ir koks turėtų būti kiekvieno vaidmens atlikėjas, tačiau žmonės savaip, individualiai juos supranta. Taip atsitinka dėl daugybės priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, ben­dravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida. Juk taip dažnai ir patys aiškiname, ir mums aiškina, kaip reikėtų elgtis.

Vaidmenų konflikt¹ sukelia ir nevienodas prioritetas, kurį žmogus priskiria vaidmenims pats ir kurį jam priskiria kiti.

Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas gali tapti žmogaus vertybių, pareigų, brandumo patikrinimu.

*SOCIALINĖS NUOSTATOS

SOCIALINIŲ NUOSTATŲ SAMPRATA

Nuostata apibrėžiama kaip asmenybės ar grupės subjektyvi pozicija socialinių reiškinių ir objektų atžvilgiu. Žmonių nuostatos skiriasi. Skirtingos nuostatos nulemia tai, kad pats socialinis dirgiklis sukelia skirtingas žmonių reakcijas. Reagavimas į t¹ patį žmogų bus skirtingas, nes nevienodos yra žmonių nuostatos jo atžvilgiu.

Nuostata (angl. - altitude, rus. - ustanovka) yra žmogaus parengtis arba predispozicija. Pavyzdžiui, rengda­masis kelti didesnį daikt¹, žmogus labiau įsitempia, nes turi nuostat¹, kad didesni daiktai yra sunkesni. Nuostatos būna daiktų, reiškinių, situacijų, žmonių atžvilgiu. Jų turinys ir s¹moningumo lygiai labai įvairūs, dėl to kartais nelengva atskirti nuo kitų asmenybės savybių. Kad tai būtų leng­viau padaryti, amerikiečių psichologas M. Šerifas nuostatų apibrėžim¹ papil­do tokiais požymiais:

1. Nuostatos yra išmoktos, o ne įgimtos savybės. Pavyzdžiui, yra įgimtas potraukis prie bet kokio maisto, kuriuo tenkinamas alkis. Tačiau gali žmogui susidaryti nuostata, jog sveikiau valgyti mėsos produktus negu kitokius, nes mėsa arčiausiai žmogaus organizmo, o gal nuostata, kad geriausiai žmogui tinka vegetarinis maistas, ar pan.

2. Nuostatos yra pakankamai pastovios savybės. Pavyzdžiui, jei viena, antra, trrečia kokio nors rašytojo knyga susilaukė skaitytojų susidomėjimo, tai teigiamai nusistačius bus geri ir kiti literatūriniai kūriniai. Teigiamai nuo­statai pasikeisti reikėtų ilgesnio priešingos kokybės patyrimo.

3. Nuostatos yra susijusios su poreikiais tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryšio gali ir neturėti (žinoma, įpročiuose yra poreikis kartoti automati­zuotus veiksmus).Pavyzdžiui, susidaro įprotis duris atidaryti kaire ar dešine ranka, sėdint užsikelti dešinź koj¹ ant kairės ir pan.

Nuostatos siejasi su įsitikinimais. Įsitikinimas yra tam tikru teiginiu pripažinimas teising¹ja.

Nuostatos susijusios su nuomonėmis. Pastarosios yra nelabai konkretūs įsitikinimai. Psichologijoje į nuomones galima žvelgti kaip į nestiprias ir nela­bai stabilias nuostatas arba kaip į pradinź s¹moningų nuostatų formavimosi pakop¹.

Nuostatos supaprastina aplinkos pažinim¹ ir palengvina individų ir grupių adaptacij¹ ir veikl¹. Patekź į mokykl¹, vaikai elgiasi pagal nuostatas, kurios susidarė dar iki mokyklos stebi ir perima mokyklos tvark¹, papročius, santy­kių su mokytojais ir savo bendraamžiais etalonus ir elgiasi pagal juos. Panašūs reiškiniai vyksta šeimoje, įvairiose kitose grupėse ir perimant bendr¹ konkre­čios tautos bei visuomenės kultūr¹. 

Nuostatos gali būti ne tik teisingos, bet ir klaidingos. Pasakojama, kad se­novės egiptiečiai, stebėdami savo didži¹j¹ upź Nil¹, buvo susidarź nuostat¹, es¹ upės galinčios tekėti tik į šiaurź. Kai jų faraonas Tutmosas I su kariais įžengė į Sirij¹ ir sustojo prie Eufrato upės, jis labai nustebo pamatźs, kad ji teka ne į šiaurź, o į pietryčius. Atskirti teisingas nuostatas nuo klaidingų nėra lengva.

Nuostatos, kaip jau buvo minėta, nėra įgimtos asmenybės savybės. Jas įgyja ir keičia asmenybė, apibendrindama ir fiksuodama atmintyje pažinimo ir prakti­nź patirtį. Nuostatomis tampa tie parengties būdai, kurie padeda asmenybei greičiau orientuotis ir prisitaikyti prie gamtinės ir visuomeninės aplinkos. Nuostatos formuojasi (ir keičiasi) praktinio patyrimo, mėgdžiojimo, identifikavi­mo, mokymo ir auklėjimo būdais. Praktiniame nuostatų formavimosi procese tie nuostatų formavimosi būdai ar keliai nėra vienas nuo kito atsijź, tačiau moksliniam pažinimui būtina kiekvien¹ jų panagrinėti skyrium.

Nuostatos komponentai. Nuostata apima pažinimo, emocinį ir elge­sio komponentus (D. Krech, R. Crutcbfield, 1962). Pažinimo kompo­nentai susideda iš asmens žinių apie nuostatos objekt¹. Nuostatos nėra įgimtos. Žinios, informacija yra vienas iš nuostatas formuojančių veiks­nių. Informacijos pateikimas apie nuostatos objekt¹ keičia jo suvokim¹, interpretacij¹. Nuolat žiniasklaidos piešiamas arabo - teroristo portretas formuoja ir atitinkam¹ nuostat¹. Kitokia informacija apie arabus, pavyz­džiui, kaip matematikus, astronomus, verslininkus, nepalanki¹ nuostat¹ gali pakoreguoti.

Nuostatos pažinimo komponentas neatsiejamas nuo jausminės sri­ties. Emocinis nuostatos komponentas, žinoma, neprilygsta emocijai tik­r¹j¹ to žodžio reikšme. Tai tartum emocijos prielaida. Emocinis nuosta­tos komponentas gali skatinti arba slopinti pažintinės informacijos pri­ėmim¹ ir, atvirkščiai, žinios turi įtakos emociniam komponentui. Pla­tesnė, išsamesnė informacija mažina stereotipinių nuostatų formavim¹­si. Nuostatos elgesio artėti prie nuostatos objekto, turėti kažk¹ bendra su juo ar tolti nuo jo.

Kiekvienas nuostatos komponentas turi savo ženkl¹, teigiam¹ ar neigiam¹. Jei visi nuostatos komponentai vienodo ženklo, tokia nuostata va­dinama suderinta. Jei nuostatos ženklai skiriasi, nuostata vadinama prieš­taringa. Pavyzdžiui, asmens nuostatos į darb¹ pažinimo komponentas gali būti teigiamas (nuo mažens mums aiškino, kad darbas - laimės Šaltinis), emocinis komponentas gali svyruoti apie nulį, o elgesio komponentas gali būti neigiamas. Žinios - tai dar ne elgesys. Prieštaring¹ nuostat¹ visada lengviau pakeisti.

Socialinės nuostatos, jų ryšys su elgesiu. Nuostatų rūšys.

Nuostata - tai žmogaus parengtis, arba predispozicija, specifiniu būdu atsakyti į tam tikrus poveikius. Nuostatos būna daiktų, reiškinių, situacijų, žmonių atžvilgiu. Jų turinys ir s¹moningumo lygiai labai įvairūs, todėl kartais nelengva atskirti nuo kitų asmenybės savybių.

M. Šerufas nuostatų apibrėžim¹ papildė tokiais požymiais:

1. Nuostatos yra išmoktos, o ne įgimtos savybės.

2. Tai pakankamai pastovios savybės.

3.Nuostatos yra susijusios su poreikiais. Ir tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryšio gali ir neturėti.

4.Jos nėra teisingos arba klaidingos, jos yra įvairios

5. Nuostatos padeda mums gyventi, supaprastina bendravim¹, padeda adaptuotis, orientuotis.

Nuostatos siejasi su įsitikinimais. Įsitikinimas yra tam tikrų teiginių pripažinimas teisingais: Tačiau įsitikinimai nebūtinai nuteikia individ¹ elgtis tam tikr būdu.

Nuostatos susijusios su nuomonėmis. Pastarosios yra nelabai konkretūs įsitikinimai. Psichologijoje į nuomones galima įžvelgti kaip į nestiprias ir nelabai stabilias nuostatas, kaip į pradinź s¹moningų nuostatų formavimosi pakop¹.

Nuostatos supaprastina aplinkos pažinim¹ ir palengvina individų ir grupių adaptacij¹ ir veikl¹. Patekź į mokykl¹ vaikai elgiasi pagal nuostatas, kurios susidarė dar iki mokyklos, stebi ir perima mokyklos tvark¹, papročius, santykių su mokytojais ir savo bendraamžiais etalonus ir elgiasi pagal juos.

Nuostatos, kaip jau buvo minėta, nėra įgimtos asmenybės savybės. Jas įgyja ir keičia asmenybė, apibendrindama ir fiksuodama atmintyje pažinimo praktinź patirtį. Nuostatos formuojasi praktinio patyrimo, mėgdžiojimo, identifikavimo, mokymo, auklėjimo būdais.

SOCIALINIŲ NUOSTATŲ PASTOVUMAS IR KITIMAS.

Nuostatų kitimas

Nuostatos kinta. Jos nėra pastovios. Nuostatų kitimas gali būti natūralus, sukeltas tam tikrų įvykių, pakitusių gyvenimo aplinkybių ir kt. Tokį kiti­m¹ galima traktuoti kaip įvykių ar aplinkybių sukelt¹ padarinį. Kitais at­vejais keliamas tikslas pakeisti nuostatas. Šiam tikslui daromas poveikis. Jis skiriasi savo mastu, t. y. gali būti skirtas asmenybei, grupei ar visuome­nei apskritai. Pastaruoju atveju mėginimas keisti nuostatas prilygsta ideo­loginei kovai, brangiai kainuojančiai.

Kaip ir daugeliui kitų pokyčių, žmogus priešinasi ir nuostatų kaitai. Ne vien dėl to, kad žmogus įsitikinźs savo nuostatos teisumu ir nenori priimti jam siūlomos kitokios, juolab priešingos. Vienos nuostatos komponento kitimas gali sukelti platesnį kitim¹. Nusistovėjusios nuo­statos garantuoja ir tam tikr¹ asmenybės pusiausvyr¹. Pakitusi nuostata t¹ pusiausvyr¹ sutrikdo. Žmogui gali tekti keisti sav¹j¹ pasaulio vizij¹, įprast¹ m¹stysen¹ ar net pasaulėžiūr¹. Pavyzdžiui, proamerikietiškų nuo­statų žmogus, tapźs antiamerikietiškų nuostatų žmogumi, priverstas keisti savo m¹stysen¹, bendravim¹, net vartojamus produktus. Nuostatos gali padėti didinti sav¹j¹ vertź. Neigiamos, stereotipinės nuostatos etninių mažumų atžvilgiu gali būti savojo prestižo didinimo būdas (žinoma, jei baugiau nieko kito ir neturi). Tokios, tarkime, niekinamos nuostatos Pakeitimas teigiama kelia rimt¹ klausim¹ nuostatos autoriui: „Kas aš dabar esu, ko esu vertas, jeigu „jie' yra man lygūs?' Tokį akibrokšt¹ ne kiekvienas gali priimti. Sunku atsisveikinti su savo pranašesne pozicija, taktine ar tik suvokiama.

Nuostatos kitimas priklauso nuo pačios nuostatos savybių ir nuo požiūrio būdo. Plačiuoju požiūriu galimas dvejopas nuostatų kitimas: a) kai nuostata keičia savo ženkl¹ į priešing¹, b) kai nuostatos ženklas nesikeičia, o vyksta tik tam tikra nuostatos modifikacija. Kraštutinės (ekstremalios') nuostatos kinta sunkiai. Daugiausia, ko galima tikėtis iš kraštutinių nuo­statų, tai tam tikro jų švelnėjimo. Nuosaikesnės nuostatos yra jautresnės poveikiui. Nuostata, kurios komponentai yra to paties ženklo (suderinta nuostata), yra atsparesnė kitimui negu prieštaringa (skirtingo ženklo) nuo­stata. Yra nusistovėjźs nuostatos keitimo modelis. Iš pradžių paveikiamas kognityvus modelis. Tai reiškia naujos, prieštaringos informacijos pateiki­m¹. Pakitźs kognityvus komponentas sutrikdo savit¹ komponentų pusiau­svyr¹, dėl to nuostata pasikeičia (H. Kernan, 1973). Taip kognityvus kom­ponentas yra savitai išaukštinamas. Kyla iliuzija, kad vien jau informacijos pateikimas prilygsta elgesio pasikeitimui.

Nuostatos yra dinamiškos savybės. Jos ne tik susiformuoja, bet gali ir pasi­keisti, vienos išnykti ir atsirasti kitos. Nuostatų pasikeitimui būtini tam tikri duomenys - argumentai ir jų prielaidos. Taigi nuostatų pasikeitimai priklauso ne tik nuo formavimo metodų, bet ir nuo ankstesnių asmenybės nuostatų.

L.FESTINGERIO KOGNITYVINIO DISONANSO TEORIJA APIE NUOSTATŲ PASIKEITIMO MECHANIZM„.

Dėl to nuostatų pasikeitimų mechaniz­m¹ paaiškinti padeda L. Festingerio „kognityvinio disonanso' teorija. Pagal ši¹ teorij¹ žinios apie tikrovź yra ryšiai tarp atskirų kognityvinių elementų. Tarp tų elementų gali būti abejingumo, disonanso ar darnos santykiai. Būtent: Abejingumas - A ir B neturi jokio santykio vienas su kitu (pvz., mano pomėgis buriuoti ir žinios apie Tauragės miesto įkūri­m¹). Darna -jeigu yra A, tai gali būti ir B (pvz., jei mes aukštai vertiname Tėvynės laisvź, tai natūralu, kad neapken­čiame jos priešų). Disonansas - jeigu yra A, tai B negali būti (pvz., jeigu žinoma, kad rūkymas kenkia sveikatai, tai saugoj ant j¹ rūkyti nega­lima). Pasak L. Festingerio, esant disonansui tarp dviejų ar daugiau kognityvinių elementų, atsiranda psichinė įtampa, kuri skatina individ¹ ieškoti išeities, kad pasikeistų ar išnyktų įtampa. Paimkime pavyzdį apie rūkym¹. Psichinei įtam­pai pašalinti reikia arba nustoti rūkius, arba rinkti argumentus, kurie sudarytų nuostat¹, kad rūkymas nėra labai žalingas, o gal net kai kuo naudingas žmo­gui. Galima stebėti daugybź atvejų, kai, veikiant kognityviniam disonansui, keičiasi nuostatos įvairiausių reiškinių atžvilgiu (jei studentui nesiseka kokį nors dalyk¹ studijuoti, tai jis ima ieškoti argumentų, kad tos žinios praktiškai jam nebus reikalingos ir pan.

Kognityvaus disonanso įtaka nuostatų kitimui

Išorinio poveikio įtaka nuostatų kitimui yra ribota. Ribotum¹ lemia pa­veikiamo asmens gynyba, nepriėmimas priešingos informacijos ir kiti veiks­niai. Išorinis poveikis daugeliu atvejų yra svetimas poveikis ir todėl ne­veiksmingas. Ar yra vidinių, glūdinčių pačiame žmoguje, jėgų, kurios ska­tintų nuostatų kitim¹? S¹lygas vidinėms jėgoms kilti sudaro prieštaravi­mas. Vienas iš prieštaravimo sprendimo būdų - nuostatos kitimas. Tuo pagrįsta kognityvaus disonanso (prieštaravimo) teorija. Jos autorius yra L. Festinger, 1957 m. išleidźs analogiško pavadinimo knyg¹. Pagrindinė s¹voka, kuria operuojama šioje teorijoje, yra kognityvus, arba pažinimo, elementas. L. Festinger apibrėžimu, tai žinios, nuomonės ar įsitikinimai, liečiantys tiek save, savo elgesį, tiek ir aplink¹. Kognityvius elementus gali sieti trejopi ryšiai: konsonanso, disonanso ir relevantiškumo. Konsonanso ryšys yra tada, kai kognityvus elementas x išplaukia iš kognityvaus elemen­to y loginiu ar potyrio pagrindu. Kognityvius elementus „iš socialinės psi­chologijos gavau „dešimt', „vis¹ semestr¹ stropiai dirbau' sieja konsonan­so (suderinamumo) ryšiai, nes po x eina y. Kognityvių elementų disonan­so ryšys yra tada, kai kognityvus elementas x prieštarauja kognityviam ele­mentui y loginiu ar potyrio pagrindu, t. y. kai y neišplaukia iš x, pavyz­džiui, „man patiko ta specialybė', „aš nestojau į t¹ specialybź'. Galiausiai kognityvūs elementai gali būti ir releventiniai, arba, populiariai kalbant, „be ryšio'. Raskite dviejų kognityvių elementų - „bitės lipdo korius', „Lie­tuvoje daugiausia diplomuotų psichologų yra Vilniuje' ryšį. Kognityvaus disonanso teorija remiasi pusiausvyros principu. Disonansas prilygsta ne-pusiausvyrai, nepatogumui. Jis sukuria įtamp¹, taigi žmogus siekia šalinti, sprźsti ir tokiu būdu atkurti pusiausvyr¹. Vienas pusiausvyros atkūrimo būdų yra nuostatos keitimas, jei ji prieštarauja kitam ar kitiems kognity­viems elementams. Siekimo sumažinti disonans¹ jėga priklauso nuo paties disonanso dydžio. Be to, kuo didesnis disonansas, tuo labiau žmogus bus linkźs vengti situacijų, kuriomis disonansas galėtų pasireikšti.

Vienas iš pagrindinių kognityvaus disonanso tyrimo modelių yra lais­vo dviejų alternatyvų pasirinkimo situacija. J. Brehm (1956) savo darbe prašė tiriamųjų suskirstyti pagal patrauklum¹ tam tikr¹ skaičių daiktų. Po to jis leido tiriamiesiems išsirinkti kaip dovan¹ vien¹ iš dviejų daiktų, kurių patrauklumas atskiram tiriamajam buvo apytikriai vienodas. Galiau­siai tiriamųjų buvo prašoma jvertinti visų daiktų patrauklum¹. Pasirinkto­jo daikto patrauklumas padidėjo, o atmestojo sumažėjo. Kaip pamename prieš tai jie buvo daugmaž vienodai patrauklūs. Kognityvų disonans¹: „Tas daiktas man patiko', „to daikto aš nepasirinkau' tiriamieji išsprendė taip: „tas daiktas man nepatiko'. Žmogui kažkaip reikia rasti proting¹ paaiški­nim¹, kodėl nepasirinko patikusio daikto. „Protingas' paaiškinimas yra vertimas „patiko' į „nepatiko'. Esant laisvo pasirinkimo situacijai atstu­mas tarp alternatyvų (pasirinkimų) yra mažas. Po pasirinkimo atstumas tarp alternatyvų padidėja. Sprendimas atitolina alternatyvas. Atitolinta al­ternatyva kitaip vertinama. Nuostata jos atžvilgiu pakinta. Iki santuokos arba, kaip dabar įprasta, iki draugystės draugai, draugės (alternatyvos) gali būti vienodai patrauklūs. Bet apsisprendus, pasirinkus, pasirinkt¹jį variant¹ reikia girti, o atmest¹jį peikti. O kaip kitaip paaiškinti savo pasirinkim¹? L. Festinger (1957) nustatė, kad iŠ bendro apklaustųjų skaičiaus 29 proc. rūkančiųjų, 20 proc. mažai rūkančių ir tiktai 7 proc. daug rūkan­čiųjų mano, kad yra rūkymo ir plaučių vėžio ryšys. Rūkyti ir manyti, kad tai kenksminga, yra disonantiška.

1959 m, L. Festinger ir J, Carlsmith adiko eksperiment¹, kuris, teigia­ma labiausiai patvirtina kognityvaus disonanso teorij¹. Tiriamieji (stu­dentai) buvo paprašyti atlikti monotoniškas nuobodžias užduotis. Būtent dėl šios priežasties eksperimentuotojams buvo sunku prikalbinti papildo­mų tiriamųjų. Bent jau jie taip sakė. Todėl tyrime dalyvavź tiriamieji (jų buvo dvidešimt) buvo „paaukštinti' iki eksperimentuotojo padėjėjų ir jų buvo prašoma tam nuobodžiam darbui prikalbinti daugiau kolegų stu­dentų. Ne už dyk¹! Vienai grupei studentų už tokį „kilnų' darb¹ buvo pažadėtas vieno dolerio atlyginimas, kitai - dvidešimties dolerių atlyginimas. Abi grupės daugmaž entuziastingai ėmėsi darbo. Eksperimentuoto­jams ne itin rūpėjo tie nauji prikalbinti tiriamieji. Jiems rūpėjo ankstes­niųjų tiriamųjų nuostata užduoties atžvilgiu. Logiška manyti, kad gavo 20 dolerių už darb¹, tiriamieji ims palankiau vertinti užduotį, t. y. mono­toniška kartotinė veikla jiems ims atrodyti kur kas įdomesnė. Atvirkščiai - mažo paskatinimo s¹lygos tiriamieji gerokai pakeitė savo nuostatas palankesnėmis. Aukšto paskatinimo tiriamieji tik šiek tiek pakeitė savo nuostata palankesnėmis. Tokie keisti rezultatai gali būti paaiškinti tik kognity­vaus disonanso teorijos dėsningumais. Mažo paskatinimo s¹lygos tiria­mieji išgyveno štai tokį disonans¹: „Aš melavau kolegoms, kad užduotys yra įdomios', „Už tai aš gavau vien¹ dolerį'. Disonanso sprendimo kogni­tyvus elementas „užduotys nėra įdomios' keičiamas kognityviu elementu užduotys yra įdomios', t. y. pakeičiama nuostata užduoties atžvilgiu. Ki­tas variantas - doleris yra dideli pinigai, bet L. Festinger darbe taip neįvy­ko. Tiriamieji, už mel¹ gavź 20 dolerių, nuostatos į užduotį nepakeitė. Kognityvūs elementai „aš melavau, kolegoms', „man už tai neblogai su­mokėjo yra konsonantiški. Šiuo atveju spaudimo keisti nuostat¹ į užduotį nėra. Taigi vienas disonanso sprendimo būdų yra nuostatos kitimas. Mi­nėtame L. Festinger darbe nuostatos kitimas pateisina išorinį elgesį.

Pagal šį tyrim¹ L. Festinger formuluoja pagrindinius kognityvaus diso­nanso sprendimo principus:

Jeigu išorės jėgos, verčiančios žmogų elgtis priešingai jo nuosta­tai, yra didelės, disonansas yra minimalus ir jo sukeliamas nuosta­tos kitimas nedidelis.

Jeigu išorės jėgos, verčiančios žmogų elgtis priešingai jo nuosta­tai, yra mažos, disonansas yra didelis ir jo sukeliamas nuostatos kitimas taip pat didelis.

Panašiame tyrime J. Brehm ir A. Cohen (1962), munipuliuodami fi­nansais, sudarė keturias eksperimento s¹lygas. Jie mokėjo tiriamiesiems atitinkamai 1, 5, 10 ir 50 dolerių už projekto, kuriame raginama sutrum­pinti studentams atostogas, rašym¹. Kaip ir L. Festinger tyrime, J. Brehm ^ir A. Cohen nustatė analogišk¹ tendencij¹: kuo mažesnis atlyginimas, tuo didesnis nuostatos kitimas palankumo rašomai temai atžvilgiu. Kognity­vaus disonanso teorija dar kart¹ buvo patvirtinta.

NUOSTATOS IR ELGESYS. ????

NUOSTATŲ RŪŠYS: STEREOTIPAI, VERTYBINĖS ORIENTACIJOS.

Stereotipai 

Nuostatos apima nevienodo sudėtingumo asmenybės patyrim¹ nuo psichofiziologinės parengties būsenos su­vokiamų situacijų iki sudėtingų asmenybės vertinimų, elgsenos stereotipų ir vertybinių orientacijų.

Stereotipais vadinamos sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reiš­kinių schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai įvertinimai. Pavyz­džiui, manoma, kad anglai yra sportiški, elegantiški, manieringi ir šaltakraujiški, o italai - artistiški, impulsyvūs, aistringi. Vadovaudamiesi tokiais stereotipais, kiekvien¹ sutikt¹ minėtos tautos atstov¹ mes suvokiame savo turima nuostata - stereotipu. Stereotipai liečia ne tik žmones, bet ir įvairias elgsenos formas (krikščionių maldyklose reikia būti be kepurės, o musulmonų mečetėse - būti­nai su kepure, ir pan.), dorovinius vertinimus (monogaminė ar poligaminė šeima padoresnė ir pan.), politines pažiūras (demokratinė respublika - valsty­bės tvarkos idealas ir pan.) ir kt.

Skiriami trys pagrindiniai stereotipų komponentai.

Pirmasis - tai kognityvinis, arba racionalusis, komponentas. Jis įtvirtina­mas ir reiškiamas vertinančiais teiginiais. Minėtas pavyzdys apie anglų ir italų ypatybes kaip tik atstovauja racionaliajai stereotipo daliai.

Antra stereotipo struktūrinė dalis yra vaizdusis komponentas. Jis egzis­tuoja psichikoje kaip apibendrintas vaizdinys (pvz., galima įsivaizduoti tipišk¹ angl¹, tipišk¹ kareivį, tipiškas lietuviškas vestuves ir pan.).

Trečiasis - emocinis komponentas. Vieni stereotipai, kurie atitinka asme­nybių ir grupių poreikius, susisieja su simpatijos ir kitomis teigiamomis emo­cijomis, kiti sukelia pasibjaurėjim¹, pyktį ir kitokias neigiamas emocijas (pvz., koncentracijos lagerių, kuriuose buvo kalinami ir žudomi objektyviai nekalti žmonės, prižiūrėtojų ir tvarkos stereotipai ir pan.).

Visi trys stereotipų komponentai - racionalusis, vaizdusis ir emocinis - glau­džiai vienas su kitu susijź. Teiginiai gali sukelti vaizdinius ir emocijas, o emo­cijos turi tendencij¹ formuluoti ir išreikšti tam tikrus teiginius, padeda atsiras­ti vaizdams. Bet kuris stereotipų komponentas gali tapti vyraujančiu. Pavyz­džiui, vaikams vyrauja vaizdieji ir emociniai stereotipo komponentai. Suaugu­siųjų stereotipo turinys priklauso nuo jų intelekto ir išsilavinimo, nuo stereo­tipų susidarymo kelių (ar tik iš nuogirdų, ar rimtomis studijomis ir pan.), nuo to, kiek ilgai ir kiek objektų buvo stebima, taip pat nuo kitų veiksmų.

Atėjźs į pasaulį vaikas randa nusistovėjusius papročius, pažiūras, vertini­mus ir kt., įtvirtintus gimtosios kalbos žodžiais. Suaugusiųjų patirtį jis pradeda perimti jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, iš pradžių nes¹moningai mėgdžio­damas, vėliau mokydamasis ir identifikuodamas. „Neverk, juk tu vyras', - sa­ko suaugusieji berniukui, „neišsitepk, juk tu mergaitė', „nerodyk pirštu' ir 1.1.

Susiformavź stereotipai, kaip ir kitos nuostatos, palengvina bendravim¹, santykius su tikrove, supaprastina elgsen¹. Žmogui nereikia eikvoti daug ener­gijos įvertinant paprastas situacijas. Tačiau veikiant pagal stereotipus, galimos ir klaidos. Kai patenkama į nestandartinź situacij¹, stereotipas gali pasidaryti psichologiniu barjeru, kliudančiu j¹ suprasti. Pavyzdžiui, tėvas su 12 metų sū­numi, išėjusiu po sunkios ligos iš ligoninės, važiuoja autobusu. Kadangi vietos atsisėsti trūksta, tai ligotas sūnus sėdi, o tėvas stovi šalia jo. Nežinodami situ­acijos, keli autobuso keleiviai pradeda barti sūnų, kodėl jis, jaunesnis, neuž­leidžia vietos vyresnio amžiaus žmonėms. Kažkas net išreiškia stereotipinź pažiūr¹: „Štai koks dabartinis jaunimas'.

Stereotipai gali būti ne tik teisingi, bet ir klaidingi. Pastebėta, kad įvairios žmonių grupės linkusios pervertinti savuosius stereotipus. Jei gražu, gera ir teisinga laikoma tik tai, kas įprasta savos kultūros grupėse, tai taip galima netekti pagarbos ir sueiti į konflikt¹ su kitų kultūrų ir kitų tos pačios kultūros grupių asmenimis.

Stereotipiniai vertinimai

Kasdieniame gyvenime nuolat susiduriame su informacija apie žmonių, esančių šalia mūsų, elgesį bei buvim¹ vienoje ar kitoje grupėje. Kartais ši informacija atitinka tikrovź, o kartais — ne. Dažniau kitus asmenis suvo­kiame tam tikrų socialinių kategorijų terminais (A. Schellenberg, 1970). Labai svarbūs suvokti kitus asmenis, s¹veikai su kitais ir netgi atsimini­mams apie kitų elgesį yra suvokiančiojo kategorijomis pagrįsti tikėjimais! (M. Hilton, O. Fein, 1989). Standartinių vaizdų naudojimas, suvokiant ir vertinant objektus, ypač kitus žmones, vadinamas stereotipizavimu (A. Schellenberg, 1970).

Veiksmai, kuriuos atlieka stebimi asmenys, yra įrodymai, patvirtinan­tys jiems taikomus stereotipus. Stebintys asmenys stereotipizuoja būtent šiuo pagrindu. Pavyzdžiui, dauguma imigrantų nėra įdarbinami dėl iš­ankstinės neigiamos nuostatos apie juos.

Stereotipų aktyvinimas

Stereotipai gali būti aktyvinami spontaniškai, vos tik kas nors susiduria su stereotipizuojamos grupės nariu. Netgi minimalus tos grupės nario pasi­rodymas gali automatiškai pasiūlyti stereotipus ir požiūrį, susijusį su ta grupe, galinčius paskatinti stereotipus atitinkantį elgesį. Suaktyvinti stere­otipai palengvina besiderinančios su stereotipais informacijos suvokim¹ ir slopina tokios nesiderinančios informacijos suvokim¹ (D. Macrae, 1994; A. Dijksterhuis, 1996).

Stereotipizavimo procesas yra itin susijźs su asociacijų kūrimu. Net atsitiktinės asociacijos su vardu ar veidu gali paveikti mūsų žmogaus įver­tinim¹. Si tendencija ypač pasireiškia, kai turima mažai informacijos ar ji dviprasmiška, pavyzdžiui, susidarant pirm¹ įspūdį apie žmogų ar mažai

Pažįstam¹ grupź. Kai kurios asociacijos yra paprastų stimulų generalizavimas. Stereotipus keisti sunku. Žmogų paveikus stereotip¹ paneigiančia intonacija, nuostata į stereotipu apibūdint¹ grupź nekinta. Jei stereotip¹ paneigianti informacija liečia kokį nors konkretų individ¹, šis individas suvokiamas kaip sudarantis atskir¹ pogrupį ar kategorij¹ ir yra traktuo­jamas kaip išimtis, kuri nekeičia bendros taisyklės (V. Brewer, 1988).

VERTYBINĖS ORIENTACIJOS

Vertybės yra sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingum¹ asmenybėms ir grupėms.

Vertybės formuojasi asmeninės patirties keliu, suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinko; objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonės, kurie tiesiogiai patenkina, padeda patenkinti arba spėjama, joc ateityje patenkins asmenybės materialinius ar dvasinius poreikius, laikoma vertybėmis. Ir priešingai, poreikius patenkinus kliudantys objektai laikomi nevertingais ir žalingais.

Vertybės, kaip ir kitos nuostatos, formuojasi ne tik pačios asmenybės iniciatyva. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius ir vaizdinius naujajai kartai j¹ mokydami, auklėdami ir darydami kitokį poveikį. Taip individai perima tos kultūros visuomenės, kurioje jie auga ir formuojasi, vertybių sistem¹. Taip kiekviena asmenybė susiformuoja savit¹ sudėting¹ vertybių sistem¹.

Yra 3 rūšių vertybės: 1) poreikius tenkinantys objektai, 2) priemonės vertybiniams objektams pasiekti 3) s¹lygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis.

Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis, kai atsiranda tų vertybių siekimas. ,.

Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas.

Vertybinės orientacijos yra labiau nutolusios nuo poreikių, nes su jais jos siejasi per vertybines mintis į vaizdinius. Jų objektai būna ne tik materialūs, ekonominiai; bet ir dvasiniai, filosofiniai, religiniai, elitiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai. Dvasinės bei kultūrinės vertybinės orientacijos formuojasi tada, kai materialūs poreikiai pakankamai patenkinami. Tada dvasinių vertybinių orientacijų pagrindu formuojasi į visa jų sistema. Vertybinėmis orientacijomis gali tapti ne tik vertybiniai objektai, bet ir vertybinės priemonės ir vertybinės s¹lygos. Vertybinių orientacijų skirtumai priklauso ir nuo amžiaus, ugdymo turinio, masinės informacijos ir kitų vidinių bei išorinių s¹lygų.

Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausi¹ reikš­mź, santykis su kuriuo asmenybės ego yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingum¹, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog verty­be. Vertybė įeina į asmenybės savźs vaizdo struktūr¹. Tad iššūkis arba grėsmė vertybei reiškia ir grėsmź asmenybės ego. Dėl šios priežasties vertybės yra ginamos. Vertybės nepaisymas arba pažeidimas sukelia pasipiktinim¹. Pa­vyzdžiui, krikščioniui valgyti mės¹ penktadieniais, linksmintis per adven­t¹, dirbti švent¹ dien¹ reiškia vertybės pažeidim¹. Pažeidimas yra iššūkis asmenybės ego. Jis sukelia giluminź nesaugi¹ būsen¹. Šiaip jau žmogus nesamprotauja tokiomis s¹vokomis kaip vertybė, jos pažeidimas. Pažeidus vertybes kyla įspūdis, kad suyra bendra pasaulio tvarka, žmonės nesielgia taip, kaip yra įprasta, reikalaujama pagal elgesio normas. Toks pasaulis suvokiamas kaip nesaugus. Taigi vertybės gynimas reiškia ir tam tikros asmenybės ir pasaulio pusiausvyros atkūrim¹. Vertybė žmogui yra gyveni­mo atramos taškas. Ji įprasmina veikl¹. Pažeidžiant vertybes arba staigiai joms keičiantis, to atramos taško netenkama.

Universalių, visuotinai pripažintų vertybių nėra, todėl nėra ir bendro vertybių pažeidimo. Tai, kas vienam yra vertybė, kitam yra nereikšmingas dalykas. Tingėjimas piktina darbštuolį, girtuokliavimas - blaivinink¹ ir kt. Katalikui, pavyzdžiui, vis viena, k¹ valgo musulmonas - kiaulien¹ ar avien¹, išpažįstantis judaizm¹ į sinagog¹ eina su kepure ar be jos ir ar ap­skritai jis ten lankosi.

Skirtingos vertybės yra tipinis, giluminis konfliktų šaltinis. Tai įsis¹­moninti ne taip lengva. Kur kas paprasčiau konfliktus aiškinti senoviškai -charakterio nesutapimu.

Vertybės paaiškina žmogaus elgesį, užtikrina asmenybės kryptingum¹. Jos reguliuoja žmonių santykius, yra savitas imperatyvas, privaloma elge­sio taisyklė. Privalomumas Žmones įpareigoja nevienodai. Palyginkime, kas nutiktų krikščioniui ir musulmonui, jei jie nustatytomis dienomis ne­pasninkautų, nesimelstų, sugalvotų skirtis. Taigi vertybių reguliuojamoji funkcija gali ir susilpnėti. Jei ji susilpnėja smarkiai, vertybė prilygsta tik viešai deklaracijai. Politikos veikėjai gali deklaruoti, pavyzdžiui, tokias vertybes - taika, teisingumas, gėris, tačiau patys jų nesilaikyti. Kai vertybė neatlieka elgesio reguliavimo funkcijos, pavyzdžiui, žmogus nereaguoja i plėšim¹, vagystź arba smurt¹, jei tik jis pats nenukenčia, socialinį elgesį ima reguliuoti individualus egoistinis ego. Žmogaus pozicija tampa tokia-j formaliai pripažįstamų tam tikrų vertybių pažeidim¹ reaguoti tik tada kai tie pažeidimai turi reikšmes mano paties interesams ir ambicijoms Samprotaujama taip: „Sutinku, kad negerai, bet kol aš pats su šiais daly­kais nesusidūriau, jie man nerūpi'. Tai - egocentrinė orientacija. Egocen­triškai orientuoti žmonės sudaro egocentrinės orientacijos visuomenź. Jos nariai jau patys kenčia nuo tokios orientacijos padarinių: abejingumo, ne­noro padėti.

Vertybes bandoma klasifikuoti įvairiai, nelygu, koks pasirenkamas kla­sifikavimo kriterijus. Minėjome krikščionišk¹sias vertybes - gailestį, arti­mo meilź, atlaidum¹. Vakarietiškų vertybių pavyzdžiai gali būti asmeninė iniciatyva, sėkmė, karjera. Prie visuotinų vertybių priskiriama laisvė, taika, darbas. Teoriškai vertybe gali tapti daug kas. Girtuokliui vertybė yra alko­holis. Tai - saulė, šviečianti butelyje. Sunku su alkoholiu rungtis tokioms vertybėms kaip šeima, meilė, pareiga. Esant tokiai padėčiai ir kyla poreikis kalbėti apie tikr¹sias ir tariam¹sias vertybes. Kas yra tikrosios, o kas taria­mosios vertybės, galima diskutuoti be galo.

Skirtingi autoriai, skiria skirtingus vertybių tipus. Anot G. Allport, ver­tybės yra glaudžiai susijusios su pažiūromis; jis skiria šešis pažiūrų tipus, kuriuos atitinka tam tikros vertybės: asmeniui, kuriam būdingos teorines pažiūros, svarbiausia vertybė yra tiesa; tas, kuris laikosi ekonominių pažiūrų, vertina naud¹; estetikas - men¹, harmonij¹; socialinės orientacijos žmogus-meilź žmogui; politinės orientacijos asmeniui didžiausia vertybė yra jėga; religingas asmuo vertina kosmos¹ kaip visum¹ (G. Allport, 1998). A. Maslow, kaip ir visi humanistai, vertybių sistemoje skiria ties¹, gėrį, grožį, unika­lum¹, tobulum¹. Anot jo, vertybės yra instinktyvios prigimties, vadinasi, jos būtinos, kad būtų išvengta ligos bei pasiektas visiškas žmogiškumas ir augi­mas. Žmogus, atskirtas nuo vertybių apskritai ar nuo kai kurių konkrečių esminių vertybių, išgyvena neviltį, nuobodulį, apatij¹, beprasmybź.

Vertybės kinta. Vieni dalykai praranda prasmź, kiti, atvirkščiai, ja įgyja. Vertybės sudaro sistem¹. Pakitusi kuri nors viena vertybė meta įššūkį kitoms sistemos vertybėms, verčia jas taip pat kisti, adaptuotis. Pakitźs požiūris į šeim¹ (neregistruota santuoka) verčia kitaip vertinti stabilum¹, ištikimybź, nesantuokinius vaikus. Liberalus požiūris į seks¹ verčia kitaip raktuoti padorum¹, skaistybź. Visuomenėje vertybės kartais keičiasi stai­giai ir dramatiškai. Reiškinys, kai vertybės netenka savosios reikšmės, va­dinamas vertybių devalvacija, arba nuvertinimu. Ji gali sukelti beprasmybės jausm¹, dvasinį vakuum¹, kurį užpildyti ir bandome tariamosiomis, arba pseudovertybėmis. Yra vilties, kad t¹ vakuum¹ užpildo tikėjimas.

Neproduktyvios ir produktyvios vertybinės orientacijos. Garsusis amerikiečių psichologas E. Fromm savo kūriniuose „Bėgimas nuo lais­vės', „Žmogus sau', „Žmogaus destruktyvumo anatomija' ir kituose kėlė žmogaus veiklos konstruktyvumo idėj¹. Kaip ir kiti psichologai humanis­tai, E. Fromm tikėjo, kad žmogus gimsta gražus ir geras, tik vėliau netin­kami, nekonstruktyvūs tikslų siekimo būdai gali jį nukreipti destruktyvu­mo linkme.

E. Fromm aprašo net kelias neproduktyvi¹sias orientacijas.

Imlioji (receptive) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogui būdingas įsitikinimas, kad visko, kas gera, šaltinis - išorinis pasaulis. Trokš­tamo dalyko įsigijimas prilygsta jo paėmimui iš išorinio pasaulio. Nesvar­bu, 'tas trokštamas dalykas yra materialus daiktas ar jausmas, - vienintelis būdas jį įsigyti yra paimti. Daikto paėmimas imliosios orientacijos žmo­gui nereiškia jo atėmimo ar pasisavinimo. Tai greičiau dovana arba pagal­ba. Už k¹ tos dovanos? Už paklusnum¹, prieraišum¹, gerum¹. Imliosios orientacijos žmogus yra nesaugus. Saugus jis pasijunta tik tada, kai sulau­kia pagalbos, t. y. kai kas nors sutvarko už jį jo reikal¹. Kadangi problemų daug, imliosios orientacijos žmogus turi būti daug kam lojalus. Bijodamas būti negeras, likti be paramos, jis negali nesutikti, prieštarauti. Imliosios orientacijos žmogus yra itin priklausomas nuo kitų žmonių. Tai pasakyti-^na ir apie emocinius santykius. Meilė imliosios orientacijos žmogui reiškia būti mylimam. Tokia meilės samprata skatina pasyviai laukti įsivaizduojamojo mistinio „stebukladario', „gelbėtojo' ir neskatina jausmų abipusio šaltumo. Imlioji vertybinė orientacija yra neproduktyvi, nes šios orientacijos žmogus ne tik neugdo, bet dar ir slopina sav¹sias kūrybines galias, nes pas¹moningai yra įsitikinźs, kad jo reikmės turi tenkinti kiti.

Išnaudotojamoji (exploitative) vertybinė orientacija. Imliosios išnaudojamosios orientacijos žmogaus pradžios taškas yra tas pat. Tai įtitikinimas, kad visų gėrybių šaltinis yra išoriniame pasaulyje, o ne jis pats, tačiau skiriasi tų gėrybių įsigijimo būdai. Išnaudojamosios orientacijos žmogus nėra linkźs „laukti iš gamtos malonių'. Jis atima jas. Džiaugsm¹ jam teikia ne tik atimtas daiktas, bet ir pats atėmimo procesas, nes jis asocijuojasi su savosios kompetencijos pajautimu. Kraštutinis išnaudo­jamosios orientacijos žmogus yra patologinis vagis - kleptomanas, kuriam kelia pasigėrėjim¹ tik pavogti daiktai. Net ir turėdamas pinigų nusipirkti daiktų, jis juos vagia. Mylėti tokiam žmogui reiškia atimti, paveržti. Im­liosios orientacijos žmonėms būdingas pasitikėjimas, optimizmas, o iš­naudojamosios — įtarumas, cinizmas, pavydas, nes tokios vertybinės orien­tacijos žmones džiugina tik tie daiktai, kuriuos jie gali atimti iš kitų. Jie pervertina tai, k¹ turi kiti, ir nepakankamai vertina tai, k¹ turi patys.

Kaupinio vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmo­gaus skiriamasis požymis ne norimų daiktų įsigijimo būdas, o jų laikymas ir kaupimas. Toks žmogus net ir nenori k¹ nors nauja įsigyti, bet ir nenori prarasti jau turimų daiktų. Įprasti daiktai jam sukuria saugi¹ aplink¹. Visa, kas nauja - daiktas arba idėja, kelia grėsmź. Kaupimo orientacijos žmogus yra tipiškas konservatorius, aktyviai besipriešinantis naujovėms. Daikto netektis jam kelia grėsmź, nes ji reiškia iliuzinės gynybos sienos sprag¹. Į gynybos sienos sukurt¹ erdvź sunku prasiskverbti, bet sunku iš jos ir iš­trūkti. Todėl ir apsikrauna kaupimo vertybinės orientacijos žmogus se­nais, nereikalingais daiktais. K¹ nors išmesti jam sunku. Daiktai apipina­mi prisiminimais, sentimentalumu, praeitis idealizuojama. Taupymas to­kiam žmogui - dorybė. Eikvojim¹ jis mato visur ir mano tai esant pavojin­gu dalyku.

Kaupimo vertybinės orientacijos žmogus ne tik nieko neišleidžia iš sa­vosios gynybinės erdvės ir nieko neįsileidžia į j¹, bet nepakeičia ir pačios gynybinės erdvės pokyčių. Todėl jis visada pedantiškai tvarkingas. Kaupi­mo orientacijos žmogus piktinasi, jei daiktas ne vietoje padėtas arba Jis padėtas ne taip kaip anksčiau. Perdėtas tvarkingumas atlieka pas¹moninź išorinio pasaulio kontrolės funkcij¹.

Kaupimo vertybinės orientacijos žmogus siekia kontroliuoti ne tik daik­tus, bet ir laik¹. Jam būdingas įkyrus punktualumas. Savajame pasaulėlyje jis nustato griežtas erdves ir laiko ribas. 1 ik šitaip jis jaučiasi saugus. Jei tai mokslininkas, nors ir sukaupźs daug žinių, jis nemokės jų produktyviai panaudoti. Jis bus linkźs pernelyg priklausyti nuo mokslo autoritetų, nes tai tvirta ir patikima. Žinios kaupimo vertybinės orientacijos žmogui nėra paskata generuoti naujas idėjas.

Meilė kaupimo vertybinės orientacijos žmogui reiškia turėti. Jei toks žmogus jau turi meilės objekt¹, jis „padeda' jį į jam skirt¹ viet¹,' aiškiai apibrėžia jo funkcijas. Taip meilės objektas sutapatinamas su bet kuriuo kitu turimu objektu. Kaupimo vertybinės orientacijos žmogui jis įdomus tik tiek ir tuo, kad jis jį turi. Tada saugu. Antrojo dvasinis artumas reiškia grėsmź, todėl kaupimo vertybinės orientacijos žmogus vengia bendrauti, laikosi nuošalyje.

Rinkos (market) vertybinė orientacija. Šios vertybinės orientacijos žmogaus skiriamasis požymis - savźs traktavimas kaip objekto, prekės. Svarbiausias rinkos orientacijos žmogaus tikslas - būti paklausiam. No­rint turėti paklaus¹, reikia žinoti, ko rinka tam tikru laikotarpiu pageidau­ja iš žmogaus - objekto. Rinkos orientacijos neproduktyvumas akivaiz­dus. Esant tokios orientacijos, stengiamasi parodyti tokias savo savybes, kurias greičiausiai galima parduoti, t y. tas, kurių poveikis greičiausias ir didžiausias. Kitos savybės, kurios geriausiai atskleistų vidines galias ir leis­tų asmenybei prasmingai tobulėti, ignoruojamos, laikomos nereikšmin­gomis. Rinkos orientacijos žmogus sielojasi, jei neturi to, ko reikia rinkai, Pavyzdžiui, tam tikro tipo išvaizdos. Bet tai dar ne viskas. Paklausumas, madingumas turi tiesioginź įtak¹ žmogaus prestižui. Todėl jeigu žmogus Paklausus, jis ir vertina save gerai, jei ne - išgyvena menkavertiškum¹.

Produktyvioji vertybinė orientacija. J¹ vienintelź E. Fromm ir temi­ni. Tai orientacija ir idealas. Produktyvum¹ E. Fromm supranta kaip gebė­jim¹ panaudoti savo kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes. Kad taip [vyktų, žmogus turi būti laisvas. Dažnas laisvź suprant¹ kaip galėjim¹ elg­tis kaip tinkamam. Tai - veiksmų laisvė. Daugelis j¹ sutapatina su saviva­le. Bet laisvė - tai ir būti nepriklausomam nuo ko nors. gus vertina save, po kurio laiko tampa beverčiai. Svarbios tampa kitos savybės. Vadinasi, savoji vertė, susijusi su nevertėjusia rinkoje savybe, taip pat sumažėja. Rinkai jau reikia kažko naujo, ko žmogus neturi, nebeturi ar dar nespėjo išsiugdyti. Šie procesai pragaištingi dar ir tuo, kad rinkos kap­rizai sunkiai nuspėjami ir laiku pasirengti jos pokyčiams nėra lengva. Taigi žmogaus savźs vertinimo pagrindas yra netvirtas, jis priklauso nuo atsitik­tinių, kintamų išorės aplinkybių. Tai daro žmogų bejėgį, nerimasting¹. Žmogus gali būti savo silpnybių, įpročių belaisvis. Neproduktyviosios vertybinės orientaci­jos žmogus nėra laisvas. Jį varžo produktyvum¹ paralyžiuojantys sp¹stai. Jis negali panaudoti savųjų kūrybinių galių, nes paprasčiausiai nėra orien­tuotas į jas. Neproduktyviosios orientacijos žmogus įsitikinźs, kad viskas, kas gera, yra ne jame. Jis bijo visko, kas nauja, vadinasi, ir naujos minties. Visomis išgalėmis jis siekia greitesnio, nors ir paviršutinio efekto. Išsilais­vinimas iš kūrybinź mintį gniuždančių varžtų yra kelias į produktyvum¹. Tam reikia žinoti savo silpnybes. Sis žinojimas yra didelis turtas ir jėga, jis apsaugo žmogų nuo daugelio nereikalingų veiksmų ir emocijų. Toliau išsivaduojamoji kova iš savźs paties. Žmogus tik tada gali panaudoti savo kūrybines jėgas, kai žino, kur jos yra.

Paprastai žodis „produktyvumas' asocijuojasi su žodžiu „kūrybišku­mas', todėl manoma, kad jis tinka tik menų srityje. Bet menininkas lygiai taip pat gali būti kūrybiškas arba nekūrybiškas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Menininkas gali būti tik įvaldźs atlikimo technik¹, ir ne daugiau. Antra vertus, „paprastas žmogus' gali produktyviai galvoti, jausti, matyti ir nebūdamas tam kaip nors specialiai pasirengźs ar net neturėdamas tikslo k¹ nors sukurti. Pats jo gyvenimas gali būti produktyvus, produktyvia užduočių sprendimo būdai. Produktyvumas yra savybė, kuri¹, kiekvienas žmogus gali turėti, jei tik jis neuždaro tos savybės į gilų požemį. Žmogus yra ne vien protaujanti socialinė būtybė, jis - ir kurianti būtybė.

SOCIALIŲ NUOSTATŲ FORMAVIMO BŪDAI: MĖGDŽIOJIMO, IDENTIFIKAVIMO, PATYRIMO IR MOKYMOSI VIETA NUOSTATŲ FORMAVIME.

Daug įvairiausių nuostatų perimama iš kitų asmenų, kopijuojant jų elgsen¹. Mėgdžiojimas yra nes¹moningas kitų žmonių elgsenos kopijavimas. Tai spontaniškas nuostatų formavimasis, netaikant jokių mokymo ir auklėjimo .metodų. Būdinga tai, kad stengiamasi mėgdžioti ne tik pagrindinės asmens savybes, kurios sukėlė susižavėjim¹( profesinės žinios, organizatoriaus sugebėjimai, fizinė jėga ir pan.), bet ir kitas' gerbiamos asmenybės savybes (politines pažiūras, aprang¹, bendravimo manieras ir kt.).

Identifikavimas yra s¹moningas. kitų asmenų elgsenos kopijavimas. Dažniausiai s¹moningai kopijuojama: 1) elgsena tų asmenų, kurie traukia mėgdžioti 2) s¹moningai perimama kitų elgsena neaiškiose, neįprastose situacijose. Identifikuoti savo elgsen¹ su grupės papročiais, taisyklėmis ir kt. prisieina asmenims, patekusiems į naujas grupes. Pastebėta, kad kopijuoti kitų elgsen¹ labiau linkź asmenys, kurie nepasitiki savimi arba jaučia nepilnavertiškum¹. Sekdami gerbiamais autoritetingais asmenimis, jie įgyja reikaling¹ pasitikėjim¹ savimi.

Mokymas yra toks nuostatų formavimo kelias, kai vienas asmuo( ar grupė) gauna iš kito informacij¹, kokia nuostata pageidautina tos ar kitos problemos, situacijos, 'grupės atžvilgiu ir kokia netinkama, už kuri¹ gali būti peikiama ar net baudžiama. Šiuo keliu perduodamos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai bei įpročiai, susijź su daugybe objektų, suvokimas, kas juose teisinga ir neteisinga, gražu ar negražu, gera ar bloga ir kt. Nuostatos yra dinamiškos savybės. Jos netik susiformuoja, bet gali ir pasikeisti, vienos išnykti ir atsirasti kitos. Nuostatų pasikeitimui būtini. Nustatyta, 'kad nuostatos geriau įsitvirtina ir viena ar kita kryptimi keičiasi, kai individas savo patirtimi patikrina vienus ar kitus argumentus ir aktyviai juos panaudoja veikloje.

PATYRIMO IR MOKYMOSI VIETA NUOSTATŲ FORMAVIME. Pagrindinis nuostatų formavimo kelias civilizuotoje visuomenėje yra dau­giau ar mažiau organizuotas mokymas ir auklėjimas. Būdinga, kad čia, skirtin­gai nuo mėgdžiojimo ir identifikacijos, pasireiškia nauja jėga - ugdytojas (plači¹ja to žodžio prasme). Mokymas yra toks nuostatų formavimo kelias. Šiuo keliu perduodamos žinios, mokėjimai ir įgū­džiai bei įpročiai, susijź su daugybe objektų, suvokimas, kas juose teisinga ir neteisinga, gražu ar negražu, gera ar bloga, naudinga ar nenaudinga ir t.t. Nors informacij¹ perduoda ir įtvirtina kiti asmenys, bet išmokimas yra kiek vienos asmenybės individualus reiškinys, priklausantis nuo visų jos ypatybių, taip pat nuo nuostatos mokytojų, auklėtojų ir jų teikiamos informacijos atžvil­giu. Todėl nuostatų formavimosi turinys ir tempai visada priklauso ne tik nuo pedagogų, bet ir nuo moksleivių aktyvumo.

*SOCIALINIS SUVOKIMAS.

SOCIALINIO SUVOKIMO (SOCIALINĖS PERCEPCIJOS) APIBŪDINIMAS.

Socialinio suvokimo samprata yra prieštaringa. Nors tradiciškai vartojamas žodis „suvokimas“, lygia greta vartojami tokie žodžiai „įspūdžio formavimas“, „sprendimas“.

Žmogaus suvokimas kokybiškai skiriasi nuo daiktų pasaulio suvokimo. Žmogaus suvokimui turi įtakos, netgi jį iškraipo suvokiančiojo asmens poreikiai, nuostatos, interesai, stereotipai.

SOCIALINIO SUVOKIMO ETAPAI IR YPATUMAI

Socialinį suvokim¹ sudaro:

Reagavimo į žmogų ypatumai.

įspūdžio apie žmogų formavimas.

Atribucija – elgesio priežasčių priskyrimas.

Socialinio suvokimo ypatumai

Nors socialinis suvokimas labai skiriasi nuo, pvz., fizinių objektų suvokimo (kvapo, garso ir kt.), čia pasireiškia ir daug bendrų suvokimo dėsningumų. Visų pirma, socialiniam suvokimui, kaip ir bet kokiam kitam, būdingas daiktiškumas: nors suvokimo proceso rezultatas - tik mūsų s¹monėje egzistuojantis tikrovės vaizdas, mes jį priskiriame už mūsų egzistuojančiam pasauliui. Ar apskritai įmanomas atitikimas tarp objektyvaus pasaulio ir subjektyvaus jo atspindžio, filosofai diskutuoja jau nuo Antikos laikų. Klausimas, kiek mūsų susidarytas socialinės tikrovės vaizdas atitinka realybź, turi akivaizdži¹ praktinź reikšmź: neteisingas elgesio motyvų interpretavimas

gali tapti konflikto priežastimi, neadekvatus pirmasis įspūdis - lemti prastus tolimesnius santykius ir pan. Yra daug priežasčių manyti, kad socialinź tikrovź - kitų žmonių elgesio motyvus, tarpusavio santykius ir kt. - dažnai suvokiame klaidingai. Toliau šiame skyriuje nagrinėjamos įvairios socialinio suvokimo klaidos ir jų priežastys.

Tam, koks socialinės tikrovės vaizdas susidarys mūsų s¹monėje, turi įtak¹ ne tik pati tikrovė, bet ir mūsų pačių ankstesnė patirtis, kultūrinės aplinkos suformuoti požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir 1.1. Kognityvinėje psichologijoje tai vadinama apercepcija - patirties ar vidinės būsenos „papildytu' suvokimu. Bendraudami turime žinoti, kad mūsų nuomonė apie kit¹ žmogų atspindi ne tik tai, koks yra jis, bet ir tai, kokie esame mes. Tam tikru apercepcijos atveju galima laikyti pritarimo iliuzij¹ (falše consensus), arba projekcij¹. Tai polinkis manyti, kad kiti žmonės galvoja ir jaučiasi taip pat, kaip mes. Kai jaučiamės nelaimingi ir nusivylź, daugiau tokių pat žmonių matome aplinkui, o kai džiaugiamės, atrodo, kad besidžiaugiančių yra daugiau nei nusiminusių. Jei esame nepatenkinti darbo s¹lygomis, manome, kad panašiai galvoja ir dauguma mūsų bendradarbių, o jei jos mums patinka, esam įsitikinź, kad jomis patenkinti ir kiti. Tai 1977 m. įrodė L. Ross ir bendradarbiai. Jie kreipėsi į koledžo studentus, teiraudamiesi, ar šie nesutiktų vilkėti marškinėlius su užrašu, kviečiančiu valgyti vienoje užkandinėje. Tie studentai, kurie sutiko, manė, kad sutiko dauguma jų kolegų, o tie, kurie buvo prieš, manė, kad dauguma prieš (pagal E. Aronson, 1995).

Svarbus bet kokio, taigi ir socialinio suvokimo ypatumas yra atrenkamumas. Iš aplinkos, o taip pat ir iš „vidaus' mūsų jutimo organus vienu metu paprastai pasiekia labai daug įvairių dirgiklių. Pvz., dabar, kai skaitote ši¹ pastraip¹, jūs galbūt kartu girdite gatve pravažiuojančias mašinas, šnekantis kitus žmones, taip pat jaučiate, kad jau norisi valgyti, šiek tiek skauda galv¹ ir t. t. S¹moningai ir tiksliai, su visomis detalėmis paprastai suvokiame tik nedidelź dalį to, k¹ tam tikru momentu galime patirti. Suvokdami kitus žmones, taip pat negalime aprėpti visko. Taigi mes nes¹moningai atsirenkame tik dalį prieinamos informacijos. Kuri tai dalis, t. y. kuri¹ informacij¹ suvoksime, o kurios ne, priklauso nuo mūsų interesų, nuostatų, motyvų ir pan. Dažniausiai mes matome tai, k¹ norime matyti - kas patvirtina išankstinź nuomonź, įsitikinimus.

Suvokdami socialinź tikrovź, mes ne tik atsirenkame tam tikr¹ informacij¹ bet ir subjektyviai interpretuojame t¹ kuri pasiekia mūsų s¹monź. Todėl daug k¹ galime suvokti netiksliai, iškreiptai. Tam gali turėti įtakos suvokimo visybiškumas: mes siekiame susidaryti visybišk¹ suvokiamo objekto vaizd¹, net jeigu trūksta svarbių detalių. Mes jas nes¹moningai „prikuriame', o dviprasmišk¹ informacij¹ interpretuojame, derindami prie to, k¹ jau suvokėme.

Asmeninių ypatybių įtak¹ suvokimui XX a. viduryje išsamiai tyrinėjo psichologai L. Postman, J. Bruner, G. Murphy ir kt. Ji ypač ryškiai atsiskleidė G. Allport ir L. Postman 1945 m. atliktų eksperimentų metu. Šie tyrinėtojai pasinaudojo „sugedusio telefono' Žaidimo taisyklėmis. Kai kuriems tyrimo dalyviams parodytos skaidrės, kuriose buvo užfiksuotos įvairios socialinės situacijos. Pvz., vienoje iš jų tiriamieji pamatė du vyrus, baltaodį ir juodaodį, besišnekančius metro. Baltaodis laikė rankoje skustuv¹ plikais ašmenimis. Matź skaidres tiriamieji turėjo perpasakoti jų turinį kitiems, nemačiusiems, šie - dar kitiems ir t. t. Kaip ir reikėjo tikėtis, kol atkeliavo iki paskutiniųjų klausytojų, pasakojimai gerokai pasikeitė. Jie smarkiai sutrumpėjo, neteko daugelio detalių, o kai kurios iš jų, atvirkščiai, buvo per daug išpūstos, perdėtos. Be to, pokyčiams, kurie atsirado, perpasakojant paveikslėlių turinį, neabejotin¹ įtak¹ turėjo tyrimo dalyvių patirtis, požiūriai, nuostatos. Pvz., perpasakojant minėt¹j¹ situacij¹ metro, daugiau nei 50 proc. atvejų skustuvas iš baltaodžio vyro rankos kažkokiu stebuklingu būdu buvo „peršokźs' į juodaodžio rank¹ (pagal R. J. Fisher, 1982).

Suvokimo kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinės aplinkos faktus, kaip ir bet k¹ kita, mes automatiškai stengiamės priskirti kokiai nors reiškinių ar objektų kategorijai, klasei. „Tai mergina. Matyt, studentė. Tikriausiai netekėjusi. Turbūt dirbanti' - tokius, pvz., sprendimus nes¹moningai darome, sutikź nepažįstam¹ mergin¹. Tam turi įtakos suvokimo stereotipai (žr. toliau), kurie gali ir padėti, ir trukdyti teisingai suvokti socialinź tikrovź.

Suvokimui būdinga ir fiksacija: vien¹ kart¹ tam tikru būdu suvokus kokį nors objekt¹ suvokinio bruožai išlieka atmintyje ir tai turi įtakos vėlesniems percepciniams sprendimams. Be to, informacija, kuri¹ gauname anksčiau, yra svaresnė nei vėlesnioji. Tam gali turėti įtakos ir atminties tyrinėtojų nustatytas pradmės efektas: geriau atmintyje išsaugoma, lengviau atgaminama ta tam tikro informacijos kiekio dalis, kuri užfiksuojama pirmiausiai. Todėl toki¹ didelź reikšmź turi pirmasis įspūdis, kurį susidarome apie kit¹ Žmogų.

Etapai:

1.Socialinė kategorizacija – suvokdami kit¹ žmogų, dažniausiai reaguojame į 4 svarbiausias požymių grupes: lytį, rasź, fizinį patrauklum¹, fizinź negali¹. Kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinės aplinkos faktus, kaip ir bet k¹ kit¹, mes automatiškai priskiriame kokiai nors daiktų kategorijai.

2. Pirmasis įspūdis – tai suvokinys, kuris susiformuoja per kelias pirm¹sias bendravimo minutes. Jis išlieka pats tvirčiausias.

3. Pirmumo efektas – pirmoji informacija, kuri¹ gauname apie žmogų daro kur kas didesnź reikšmź nei vėlesnė.

4. Aureolės efektas rodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, prieštaring¹ informacij¹. Aureolės efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobūdžio ir net eilės.

5. Savaime išsipildančios pranašystės – kai žm. Priskiriame kuriai nors kategorijai, mes elgiamės su juo vadovaudamiesi apie jį padarytomis prielaidomis, o tai skatina žm. Imtis atsakomojo veiksmo, kuris pateisina mūsų lūkesčius.

SOCIALINIO SUVOKIMO VEIKSNIAI: SANTYKIO TARP SUVOKIANČIOJO IR SUVOKIAMOJO ĮTAKA SOCIALINIAM SUVOKIMUI:

Santykis su žmogumi dažnai nulemia sprendim¹ apie jį. Manyti, pavyzdžiui, kad mėgstamas žmogus yra geras, visiškai natūralus dalykas. Maža to, santykis su žmogumi daro sprendim¹ apie jį vienpusišk¹, nedi­ferencijuot¹. Iškreipiančioji santykio įtaka suvokimui vadinama aureo­les efektu. Galima pastebėti dvi santykiškas aureolės efekto puses - tei­giam¹ ir neigiam¹. Jeigu yra susiformavźs bendras geras įspūdis apie žmo­gų, tai „teigiami', tiksliau - patikź bruožai ar poelgiai yra suabsoliutina­mi, jų pagrindu daromi nepagrįsti apibendrinimai, o „neigiami', nepa­tikź bruožai subjektyviai sumenkinami arba apskritai nenorima jų paste­bėti. Tai - žmogaus idealizavimas. Taip vertinami savi vaikai, mylimieji, vadai. Atvirkščiai, jei nuomonė apie asmenį prasta, nepageidaujami bruo­žai ar poelgiai yra suabsoliutinami, jų pagrindu daromi nepagrįsti api­bendrinimai, ir sunku pripažinti, kad tas žmogus turi dar k¹ nors ir tei­giamo. Ypač tai pastebima konflikto metu arba tuoj po jo. Aureolės, efektas parodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, priešta­ring¹ informacij¹ apie kit¹ žmogų. Aureolės efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobūdžio ir net eilės. T¹ savo darbu įrodė S. Asch (1946). Ešas dviem grupėms tiriamųjų pateikė identiškus asmenybź apibūdinančių bruožų s¹rašus. Skyrėsi jų vie­nas pradinis žodis. Vienai grupei pateikto s¹rašo pradžioje buvo pavartotas žodis „šiltas', o kitai - „šaltas'. Tiriamųjų buvo prašoma naudojantis žo­džių s¹rašu apibūdinti įsivaizduojam¹jį asmenį. Abiejų grupių tiriamųjų sukurtas žmogaus įvaizdis buvo gana skirtingas. Grupė, kuri gavo bruožų s¹raš¹, prasidedantį žodžiu „šiltas', apibūdino hipotetinį asmenį kaip po­puliarų, turintį humoro jausm¹ ir kt. Grupė tiriamųjų, gavusi bruožų s¹­raš¹, prasidedantį žodžiu „šaltas', hipotetinį asmenį apibūdino kaip nepo­puliarų, nepatrauklų. Taip buvo įrodyta pirmosios informacijos apie žmo­gų įtaka susidaryti bendr¹ įspūdį apie jį. Ešas pažymi, kad pirminė infor­macija yra stabilesnė už vėlesni¹j¹ ir daro ši¹ ne toki¹ veiksming¹. Priežas­tis - pirminės informacijos sukurta nuostata, kuri tolesnį suvokim¹ daro jau tendencing¹. Toki¹ įtak¹ daro ir kiekvienas įvykis, turintis stiprų emo­cinį atspalvį, tiek teigiam¹, tiek neigiam¹.

SOCIALINIO KONTEKSTO ĮTAKA SOCIALINIAM SUVOKIMUI.

Aplinka, kurioje vyksta komunikacija, informacijos apdorojimas, Įvardinama suvokimo kontekstu (A. Taylor, B. Meyer, 1989). Nėra tokio dalyko kaip nepriklausomas nuo konteksto vertinimas (A. Stapel, 1997). Kontekstas, kuriame aptinkami stimulai, suteikia vertinimui tam tikrus „rėmus', o tai nulemia įspūdžio formavim¹si. J. Kokinov (1997) skiria išorinį ir vidinį suvokimo kontekstus. Išoriniam kontekstui priklauso tam tikra fizinė ar so­cialinė aplinka, kurioje formuojasi žmogaus elgesys. Vidinis kontekstas reiškia žmogaus būsen¹ tam tikru laiko tarpu. Abu kontekstai s¹veikauja.

Kiekviena socialinė situacija, kaip dirgiklis, turi sav¹jį kontekst¹ arba fon¹. Yra tiesioginis informuotumo apie socialinį kontekst¹ ir suvokimo adekvatumo ryšys. Kitų žmonių, kaip socialinio konteksto, dalyvavimas padidina reagavimo įsis¹moninim¹. Socialinio konteksto dalyviai turi įta­kos vieni kitiems ir taip paveikia pačios situacijos suvokim¹. Jei asmuo X elgiasi tam tikru būdu, pavyzdžiui, agresyviai, tas jo agresyvumas gali būti nulemtas to, kaip jis suvokia asmenį Y ir jo ketinimus; arba asmuo A elgsis

demonstratyviai tol, kol šalia bus asmuo B. Šiam pasitraukus, asmens A demonstratyvumas išnyks, nes nebus reikalo stengtis padaryti kam nors įspūdį.

Kontekstas verčia suvokiantįjį daryti asociatyvius sprendimus, dažnai nepagrįstus. D. Canter tyrimo metu fotografijoje pavaizduoto žmogaus 'vertinimas priklausė nuo kambario, kuriame buvo fotografuojamas žmo­gus, tipo: patrauklesniame kambaryje nufotografuoti veidai buvo įvertinti geriau. Analogiškame darbe P. Cherulnik (1986) pastebėjo skirtum¹ tarp gyvenamosios vietovės, kurioje buvo nufotografuotas žmogus, ypatumų ir to žmogaus bruožų patrauklumo. Taigi tai, šalia ko yra žmogaus fotogra­fija, kaip maketuojama filmuota medžiaga, sukelia specifines asociacijas. Tai gali būti naudojama įspūdžiui sukurti.

AUREOLĖS EFEKTAS.

Aureolės efektas rodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, prieštaring¹ informacij¹. Aureolės efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobūdžio ir net eilės. T¹ savo darbu įrodė S. Asch 1946. Eshas dviem grupėms tiriamųjų pateikė identiškus asmenybź apibūdinančių bruožų sarašus. Skyrėsi jų vienas pradinis žodis. Vienai grupei pateikto s¹rašo pradžioje buvo pavartotas žodis „šiltas“, o kitai – „šaltas“. Tiriamųjų buvo prašoma naudojantis žodžių s¹rašu apibūdinti įsivaizduojam¹ asmenį. Įvaizdis skyrėsi grupių. Kur buvo žodis „šiltas“, apibūdino hipotetinį asmenį kaip populiarų, turintį humoro jausm¹ ir pan. Kur „šaltas“ apibūdino kaip nepopuliarų, nepatrauklų. Taip buvo įrodyta pirmosiso informacijos apie žmogų įtaka susidaryti bendr¹ įspūdį apie jį.. Įtak¹ daro ir kiekvienas įvykis, turintis stiptų emocinį atspalvį, tiek teigiam¹, tiek neigiam¹.

PRIEŽASČIŲ PRISKYRIMAS (KAUZALINĖ ATRIBUCIJA).

Kauzalinės atribucijos teorijos pradininkas yra F. Heider (1958). Remda­masis kognityvios psichologijos principais jis tvirtino, kad žmogui būdin­gi du pagrindiniai motyvai: 1) motyvas formuoti nuoseklų, rišlų pasaulio supratim¹ ir 2) motyvas kontroliuoti aplink¹. Įvykių nuoseklumo suvoki­mas reiškia ir jų priežasčių bei padarinių nustatym¹. Išvertus „kauzalinė atribucija' reiškia priežasčių priskyrim¹. Bet teorija tuo neapsiriboja - ji nagrinėja ketinimų, atsakomybės, sugebėjimų ir kt. priskyrim¹. Mintinis įvykių priežastingumo nustatymas padeda atpažinti dispozicines aplinkos ir žmonių savybes. Tai užtikrina asmenybei pasaulio vaizdo stabilum¹ ir tvark¹. Žmogus ima įsivaizduoti, kad supranta jį supanči¹ aplink¹. Nustatydamas priežastis, žmogus gali daryti įvykių prognozes, o tai jau leidžia kontroliuoti aplink¹.

Elgesio priežasčių priskyrimas prilygsta motyvo, tiksliau - ketinimo priskyrimui. Skirtingai vertinamas žmogaus poelgis, priskyrus jam vieno­kį ar kitokį ketinim¹. Tai itin aktualu teisės praktikoje. Bausmė priklauso nuo to, kokie bus nustatyti nusikaltimo motyvai. Skirtingai baudžiama už tyčinį ir afekto metu padaryt¹ nusikaltim¹.

Kauzalinė atribucija nagrinėja ne faktines, bet priskiriamas, menamas priežastis. Tai - „eilinio' žmogaus mėginimas suprasti įvykių priežastis ir padarinius. Kartais, pavyzdžiui, paranojos atveju, žmogus priskiriamas prie­žastis mano esant tikras. Tam tikros savybės priskiriamos netgi negyvos gamtos reiškiniams, pavyzdžiui, juodiems debesims ar bangoms. Gyvū­nams taip pat priskiriamos elgesio priežastys. Tautosakoje tos priežastys labai sužmogintos. Tai - antropomorfizmas.

Savybių priskyrimas kitam žmogui daugeliu atvejų prilygsta projekci­jai. Informacijos apie žmogų trūkum¹ kompensuoja savo slaptų norų ir ketinimų projekcija. K. Gergen (1961) tvirtinimu, priežastys retai kada priskiriamos elgesiui, aiškiai atitinkančiam kokio nors vaidmens reikalavi­mus. Tokio elgesio nėra reikalo kaip nors ypač aiškinti ar juo stebėtis. Absurdiška būtų stebėtis, kodėl mokytojas moko, o gydytojas gydo. Atribucinis aiškinimas reikalingas nukrypstančiam nuo vaidmens reikalavimų elgesiui. O elgesys, neatitinkantis socialinio vaidmens standartų, gali būti nulemtas daugelio priežasčių. Tai verčia suvokiantįjį asmenį labiau ape­liuoti į asmenybės ketinimus, vertybes.

Kauzalinės atribucijos teorija daug kur remiasi G. Mead simbolinio bendravimo teorija. Jos esmė ta, kad žmonės ne vien reaguoja į vienas kito veiksmus, bet ir į tų veiksmų reikšmź. Mead teigimu, reaguojama ne tie­siogiai į kito žmogaus veiksmus, bet į t¹ prasmź, kuri bendraujant sutei-įįama partnerio veiksniams. Žmonių bendravimas yra transformuojamas interpretacijos, simbolių ir veiksniams priskiriamos reikšmės. Interpreta­cija yra savitas stimulo ir reakcijos tarpininkas.

PAGRINDINIAI KAUZALUMO PRINCIPAI. Juos nustatė F. Heider, H. Kelley, J. Thibaut.

Priežasčių ir pasekmių principas. Jis paprasčiausiai reiškia, kad priežastys sukelia pasekmes. Tai - determinizmo principas. Jį ži­no jau trejų metų vaikai.

Laiko principas. Žmogus linkźs palaikyti kokį nors įvykį priežas­timi, jeigu jis įvyko tiesiog prieš kit¹ įvykį. Pavyzdžiui, žmogus išėjo iš kavinės, sėdo į mašin¹ ir padarė avarij¹. Kuo laiko tarpas taip dviejų įvykių didesnis, tuo silpnesnė tendencija juos susieti.

Erdvinio gretimumo principas. Jei du reiškiniai ar objektai yra greta vienas kito, vienas jų nesunkiai palaikomas kito priežastimi. Pavyzdžiui, jei tuo metu, kai vyko vagystė, netoliese buvo paste­bėtas ir buvźs kalinys, jis ir bus greičiausiai įtartas vagyste.

Kovariacijos principas reiškia dviejų įvykių vyksm¹ kartu. Bandy­damas suprasti kokio nors reiškinio priežastį, žmogus analizuoja ir kitus tuo metu vykstančius procesus. „Tikr¹ja' priežastimi bus laikoma ta, kuri dažniausiai ir vyksta kartu su kokiu nors specifi­niu, reikšmingu žmogui reiškiniu.

Kovariacijos principas turi praktinės taikomosios reikšmės.

Kai dvi ar daugiau priežastys kovarijuoja, asmens vertinimu kiekviena jų turi viršyti tam tikr¹ priežastingumo slenkstį, kad būtų palaikoma reikšminga. Pavyz­džiui, sprendžiate test¹ ir kas nors tuo metu jus stebi. Ar buvimas stebėjimo objektu yra pakankamas paaiškinimas, kodėl sunkiai sekasi sprźsti test¹. Čia reikėtų apibūdinti įvykio galimybės tapti priežastimi s¹vok¹, tiksliau s¹vok¹ „priežasties svoris'. Si s¹voka paaiškina, kiek priežastis gali sukelti kokį nors įvykį. Toks prie­žasties potencialumas vadinamas generatyvios jėga. Lengvo pava­sarinio vėjelio ir taifūno generatyvi jėgos yra nevienodos. Žmo­gaus įsitikinimas, kad gali būti generatyvine jėga, sukelia kompe­tencijos, aplinkos kontrolės jausm¹. T¹ žino net maži vaikai. Jie puikiai susigaudo, kaip išvesti iš kantrybės gimdytojus ar moky­toj¹. Gal todėl žodis „jėga' yra toks populiarus.

5. Priežasčių ir pasekmių atitikties principas. Tai įsitikinimas, kad rimtų pasekmių sukelia rimtos priežastys, o nereikšmingas - ma­žos. Natūralu manyti, kad infarkt¹ sukelia staigi nemaloni žinia, bet ne kasdieniai besikaupiantys nemalonumai, juo labiau rūky­mas. Vyrai linkź manyti, jei moteris verkia, tai jai nutiko kas nors rimto. O moteris verkti gali ir dėl paprastų dalykų, pavyzdžiui, ištrūko saga, susitepė paltas.

PRIEŽASTINGUMO LOKUSAS. 

Tai - veiksnio priežasties pri­skyrimas vidinėms, nuo asmenybės priklausančioms, arba išorinėms, nuo asmenybės nepriklausančioms jėgoms. Vidinės jėgos - tai asmenybės sa­vybės, motyvai, vertybės, emocijos. Išorinės jėgos - tai veiklos aplinkybės, užduoties ypatumai, kitų žmonių pastiprinanti ar blokuojanti įtaka. Pri­skyrimas veiksmo priežasties vidinėms jėgoms leidžia suvokti žmogaus el­gesį kaip savarankišk¹, nulemt¹ vidinių veiksnių. Ir atvirkščiai, veiksmo priežasties priskyrimas išorinėms jėgoms verčia samprotauti, kad žmogus pasielgė nesavarankiškai. Pavyzdžiui, ministerijoje atleistas iš pareigų susikompromitavźs pareigūnas. Nepuošiantis, neetiškas elgesys paprastai yra dangsto­mas išorinėmis, nuo subjekto nepriklausomomis priežastimis. O, pavyz­džiui, negalios priežastys dažniausiai yra išorinės, tad nereikia negalios gė­dytis, lygiai kaip ir puikuotis grožiu.

DISPOZICINIS ŠALIŠKUMAS. Kauzalinės atribucijos teorijoje šiomis s¹vokomis apibūdinama suvokiančiojo tendencija nepakankamai įvertinti aplinkos jėgų, situacijos įtak¹ žmogaus elgesiui ir pervertinti nuo asmenybės priklausančių jėgų įtak¹. Iš to kyla tikimybė, kad pats subjektas ir jo elgesį stebintys kiti asmenys padarys nevienodas išvadas (E. Jonės ir R. Nisbett, 1972).

Nagrinėjant asmenybės (vidinź) arba aplinkybių (išorinź) atribucij¹, neišvengiamai susiduriama su pasirinkimo laisvės problema. H. Kelly (1967) teigimu, stebėtojas bus tuo labiau linkźs suvokti asmenį kaip prie­žasties šaltinį, kuo daugiau jis jam priskiria veikimo laisvės. W. Steiner, F. Mills (1970) ir S. Ajzen (1971) teigimu, žmogus išgyvena pasirinkimo laisvź, kai 1) skirtumas tarp atskirų alternatyvų patrauklumo yra nedidelis, 2) sprendimas sukelia netikrumo ir motyvų konflikt¹.

F. Cohen ir A. Kruglanski (1973) pateikė visiškai kitoki¹ pasirinki­mo laisvės samprat¹. Steiner, Mills ir Ajzen modelį jie pavadino „iracionalia laisvės koncepcija'. Cohen ir Kouglans nuomone, pasirinki­mo laisvės priežastis - asmenybės vertybės. Šių autorių teigimu, žmo­gaus elgesys bus laisvas, jei jis: 1) elgsis taip, kad patvirtintų sav¹sias vertybes, 2) skirtingoms alternatyvoms suteiks skirting¹ vertź, 3) neiš­gyvens motyvų konflikto ir elgsis neabejodamas. Koueno ir Kruglanski nuomone, būtent vienodos įvairioms alternatyvoms vertės suteiki­amas, motyvų konflikto išgyvenimas rodo, kad žmogus yra savų abejonių ir netikrumo belaisvis.

Priežasčių pastovumas, kintamumas. Priskiriant priežastis bandoma nusakyti, kiek jos yra pastovios, o kiek kintamos. Nuo to priklauso tolesnis elgesio vertinimas. Vienos priežastys suvokiamos kaip asmenybės kontroliuojamos. O kitos – kaip menkiau arba visiškai nekontroliuojamos. 

BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA

BENDRAVIMO APIBŪDINIMAS, FUNKCIJOS, STRUKTŪRA.

Bendravimas yra žmonių s¹veika, kai apsikeičiam¹ mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Kadangi nebendraujant negalimas joks grupinis veikimas, tai bendravimas yra būtina žmogaus atsiradimo, egzistavimo ir tobulėjimo s¹lyga. Labiausiai bendravimas žmonėms buvo reikalingas dirbant, kai reikėjo pasikviesti į pagalb¹ kitus žmones, kooperuotis siekiant bendrų tikslų, koordinuoti savo pastangas, stebėti ir pažinti kitų žmonių ketinimus ir veiksmus. Darbo ir kitų veiklos rūšių padiktuotas koordinacijos ir kooperacijos būtinumas ilgainiui su­formavo sudėtingus bendravimo būdus ir įvairias priemones. Pradžioje žmonės, matyt, išmoko vieni kitus suprasti iš mimikos, gestų ir pantomi­mikos. Palaipsniui susiformavo tobuliausia žmonių bendravimo priemo­nė - kalba.

Žmonių bendravime yra išskiriami trys glaudžiai tarpusavyje susijź komponentai: 1) komunikacinis; 2) interakcinis, ir 3) percepcinis. Komu­nikacinį komponent¹ sudaro keitimasis įvairiausia informacija (minti­mis, vaizdiniais, emocijomis, interesais, įgūdžiais, nuostatomis ir kt.). Interakcinio komponento esmė yra keitimasis judesiais ir veiksmais. Percepcinį komponent¹ sudaro bendravimo partnerių savitarpio suvoki­mo ir gilesnio pažinimo procesai.

Bendravimo funkcijos:

Perduodame kitiems žmonėms tai, k¹ galvojame ar jaučiame, kokius matome save ir savo aplink¹.

Perduodame kitiems žmonėms savo požiūrį į juos.

Galime sužinoti iš kitų, kaip jie mus vertina.

Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus bei tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ieškoti pagalbos ir parama sau.

Bendraujant iš kartos į kart¹ yra perduodama patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos.

Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulėjimas.

BENDRAVIMAS IR KOMUNIKACIJA.

Žmonės vieni kitus suvokia bendraudami. Bendravimas sudėtingas procesas. Jo pagrindiniai aspektai:

Bendravimas kaip komunikacija.

Bendravimas kaip interakcija.

Bendravi mas kaip tranzakcija

Bendravimas kaip percepcija.

Komunikacija - tai s¹veika dviejų ar daugiau žmonių, kurioje pasikeičiama įvairaus pobūdžio informacija. Turi būti 2 subjektai. Tai komunikatorius - tas kuris kalba ir percipientas - tas, kuris klauso, priima informacij¹. Žmonių skaičius komunikacijoje gali būti įvairus. Bet mažose grupėse svarbūs 3 gebėjimai:

empatiškumas (gebėjimas suprasti žmogų jo jausmų lygmenyje)

identifikacijos (supanašėti į pašnekov¹ visos asmenybės lygmenyje).

refleksija (turim žinoti, kaip mus supranta, vertina pašnekovas).

Galima išskirti dvi bendravimo priemones. Tai verbalinis (žodinis) ir neverbalinis (kūno kalba) - mimika, balsas, judesiai, laikysena. Komunikacijos ženklai - tai tam tikri materialūs objektai, skirti daiktams, reiškiniams pažymėti, informacijai gauti, išlaikyti ir perduoti. Ženklas perduoda ne save patį, o tai, k¹ jis atstovauja.. Žmonių bendravimas kalbos ženklų pagalba vadinamas kalbėjimu. Sunkumai iškyla perduodant ir koduojant informacij¹.

Bendravimas kaip keitimasis informacija

Žmonės negali vieni kitiems savo psichikos turinį (mintis, vaizdi­nius, emocijas ir kt.) perduoti tiesiogiai. Jie tai atlieka pasinaudodami įvairiais materialiais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.). Tie materialūs objektai, kurie žymi tam tikr¹ psichikos turinį, yra vadinami ženklais. Ištartas ar parašytas žodis jūra žinantiems šio žodžio reikšmź perteikia su tam tikru tikrovės reiškiniu susijusi¹ s¹vok¹, vaizdi­nį, emocijas. Ženklų funkcijas atlieka ne tik žodžiai. Žalia spalva transpor­to ženklų sistemoje žymi teiginį eiti, važiuoti leidžiama, raudona – draudžiama, ir t.t.