AKTYVAUS KLAUSYMOSI BŪDAI

AKTYVAUS KLAUSYMOSI BŪDAI.

Skiriamos dvi aktyvaus klausymosi formos: nereflektyvus ir reflektyvus.

Nereflektyvus klausymasis:

Nereflektyviai klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalb¹, tik dėmesingai tylime arba įsiterpiame trumpomis replikomis („Taip?', „Oho!', „Suprantu', „Įdomu!', „Gal galite smulkiau?' ir pan.). Tokia klausymosi forma ypač tinkama:

• jei klausytojas yra aukštesnio statuso, negu kalbantysis. Neretai tokiu atveju klausytojas jaučiasi laisviau, ima „vairuoti' pokalbį ir girdėti tai, k¹ nori girdėti. Kad taip neatsitiktų, klausytojas turėtų pasirinkti nereflektyvų klausymosi būd¹, tuo parodydamas pašnekovui, kad juo domimasi, norima žinoti jo mintis ir jausmus.

• Kai mūsų pašnekovas išgyvena gilius jausmus arba yra labai emocionalus (įtūžźs, liūdnas ir pan.).

• Kai pašnekovas dega noru išdėstyti savo požiūrį kokiu nors klausimu.

Kai nori išsikalbėti, aptarti opius asmeninius dalykus.

Kai pašnekovui sunkiai sekasi dėstyti savo mintis, kai jis mikčioja.

Minėtais atvejais tokiam žmogui svarbiausia būti išgirstam; mūsų nuomonė jam - antraeilis dalykas. Neutralios replikos taip pat gali padėti pokalbio pradžioje, nes sumažina įtamp¹. Paskatinti žmogų išsikalbėti galime trumpomis frazėmis, kurias parenkame įvertinź jo neverbalinį elgesį: gestus, kūno padėtį, mimik¹. Pvz., „Tu dėl kažko susirūpinźs?'; „Tave kažkas neramina?'; „Kažkas atsitiko?'; „Tu dabar atrodai labai laimingas'. Užsimezgusį pokalbį, kaip minėjome, palaikome trumpomis „nespaudžiančiomis' replikomis. Kad būtų aiškiau, pateiksime netinkamų frazių pavyzdžių: „Na negali gi būti, kad viskas taip blogai'; „Pradėkite gi pasakoti'; „Tai kodėl dabar taip padarei?' ir pan.

Reflektyvus klausymasis:

Reflektyvus klausymasis būna įvairių stilių. Reflektyviai klausydamiesi, mes parodome, kad domimės savo pašnekovu, t. y. retsykiais:

pasitiksliname, ar teisingai suprantame kalbantįjį: „Jūs ši¹ problem¹ suprantate būtent taip?'; „Gal galėtumėte patikslinti, kaip Jūs suprantate'

perfrazuojame jo sakomas mintis, koncentruodamiesi į faktus ir tuo pačiu parodydami, kad supratome esmź: „Kaip aš supratau, problema yra (nusakome j¹ savais žodžiais). Ar teisingai aš supratau?'; „Man atrodo, Jūs pasakėt, kad'

atspindime kalbančiojo jausmus: „Tau atrodo, kad tave gydė neteisingai?'; „Man pasirodė, kad kai tavo viršininkas kalba su tavimi tokiu pilnu įtūžio tonu, tu tiesiog „atsijungi'; „Aš jaučiu, kad tu norėtum šio darbo, bet nežinai, kaip jį gauti'. Savo reakcij¹ į išgirstus jausmus galite parodyti ir taip: „Intuicija man sako, kad'; „Jei aš teisingai supratau, tu jauti'; „Tavo žodžiuose aš pajutau' ir kt. Tačiau nepatartina vartoti nieko nereiškiančias „raminančias' frazes: „Na, viskas ne taip blogai'; „Rytoj tau bus geriau'; „Nereikia taip visko imti į širdį - visa tai niekai!'; „Nedaryk iš musės dramblio!' Tai sumenkina kalbančiojo jausmus.

apibendriname pagrindines pokalbio idėjas, tuo lyg pasiruošdami tolimesniam pokalbio etapui: „Taigi problemos esmė yra'; „O dabar pasitikrinsime: mes aptarėme šiuos faktus'; „Reziumuodamas galiu pasakyti, kad'

Klausymosi įgūdžiai dažniausiai yra būdingi empatiškiems žmonėms. Įsijautź į kit¹, mes suvoksime ne tik tai, k¹ žmogus galvoja (intelektualioji empatija), bet ir k¹ jis jaučia (emocinė empatija), ko nori (motyvacinė empatija). Atidžiai klausydamiesi, išgirsime ir tai, ko žmogus negali ar nenori pasakyti.

BENDRAVIMAS IR S„VEIKA.

Bendraudami žmonės ne tik keičiasi informacija, bet ir keičia vieni kitus. Dėl bendraujančių s¹veikos gali padidėti ar sumažėti jų aktyvumas, atsirasti pamėgdžiojimo reiškinių, teigiamų ar neigiamų emocijų, pasi­reikšti kooperacijos ar konkurencijos veiksmų ir kt.

Bendraujančių individų ir grupių s¹veika įvairi. Psichologai paste­bėjo, kad, net siekdami skirtingų tikslų, žmonės s¹veikauja, jei jie veikia bendroje erdvėje ir turi informacijos apie kitus individus. S¹veika, atsi­randanti tais atvejais, kai žmonės veikia šalia vienas kito, bet nebūtinai kartu, yra vadinama koakcija.

Jei žmonės, veikdami grupėje, kartu siekia bendrų tikslų, tai tarp jų atsiranda ir aktyvesnės s¹veikos - interakcijos reiškinių. Interakcija gali pasireikšti kaip bendrai veikiančių individų savitarpio pagalba -kooperacija arba kaip savitarpio trukdymas - konkurencija. Amerikos psichologai DŽ. Midas, A. Maslau, K. Rodžersas ir kiti atliko daug interakcijos tyrimų, kurie davė pagrindo net išskirti atskir¹ interakcinės psichologijos kryptį. Šios psichologijos praktiniai tikslai yra tobulinti žmonių grupinį veikim¹, tarpasmeninius santykius, geriau pažinti asmenybės socializacijos reiški­nius.

Interakcija pasireiškia bet kokioje bendroje veikloje, tačiau ypating¹ reikšmź ji turi pedagoginėje veikloje. Pedagogai ne tik teikia mokslei­viams įvairiausių žinių. Moksleiviai nes¹moningai arba s¹moningai mėgdžioja autoritetingų pedagogų m¹stymo būdus, bendravimo manie­ras, perima jų vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas.

Iki šiol mokyklų mokymo ir auklėjimo procesuose daugiau remia­masi tik koakcijos pobūdžio moksleivių s¹veika. Pernelyg mažai moky­mo laiko tepanaudojama kooperacijos veiksmams moksleivių grupinėje veikloje. Mokyklose interakcijos vyksta ne tik tarp asmenybių, bet ir tarp grupių. Psichologijoje yra nustatytos tam tikro savos grupės („in' grupės) vertybių iškėlimo ir svetimos („aut' grupės) pažeminimo tendencijos tarpgrupiniuose santykiuose. Mokyklose kartais pasitaiko priešiškumo tarp pedagogų ir moksleivių, pedagogų ir moksleivių tėvų reiškinių, pedagoginės veiklos siekimai verčia vengti tokio priešiškumo ne tik tarp minėtų grupių, bet ir tarp lenktyniaujančių mokyklų klasių, sportinių komandų, meninės veiklos ratelių ir kitų grupių.

ŽMOGAUS EGZISTENCINĖS POZICIJOS, PSICHOLOGINIAI ŽAIDIMAI.

NEŽODINIO BENDRAVIMO APIBRĖŽIMAS, FUNKCIJOS.

Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, k¹ jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako nežodine {neverbaline) arba kūno kalba, nes kiekvien¹ pasakym¹ lydi nežodiniai signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalb¹. Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu (K. Abercrombie, 1968).

Nežodinio bendravimo elementų tinkamas naudojimas leistų patobulinti socialinio bendravimo įgūdžius, lavinti gebėjimus tiksliai apibūdinti save, nenaudojant žodžių. Kiekvienam pravartu žinoti:

apie k¹ byloja žmogaus jausmų „skelbimų lenta' – veidas; iš ko galime sprźsti apie emocinź įtamp¹; koki¹ informacij¹ bendravime simbolizuoja rankų padėtys; k¹ reiškia įtemptas ar atpalaiduotas žmogaus kūnas; k¹ apie mus informuoja turimi daiktai.

Nežodinis (neverbalinis) bendravimas - tai pats paprasčiausias būdas perduoti pasitenkinim¹, nepasitenkinim¹, skausm¹, simpatij¹ ar antipatij¹ kitam žmogui. Prieš išmokdami žodinź kalb¹ vaikai geba išreikšti save kūno kalba.

Nežodinis bendravimas arba kūno kalba - tai kūno komunikacijos forma, išreikšta nes¹moningais gestais ir pozomis.

Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Yra keletas priežasčių, skatinančių domėtis nežodinio bendravimo forma. Tyrinėtojų nuomone, tai universalesnė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte. Faktas, jog įvairių kultūrų atstovai savo stiprius jausmus išreiškia tokia pačia mimika, rodo, kad nežodinė kalba yra įtikinamesnė. Joje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečioje socialinėje situacijoje, ir lengviau jas perprasti netgi tuomet, kai kalbantysis nori jas užmaskuoti.

Kūno kalba išreiškiama daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl turėtume gerai žinoti jos elementus, nes, būdami svarbūs tiek dalykiniame, tiek ir tarpasmeniniame bendravime, jie gali pasitarnauti bendravimo procesui, o kartais ir atvirkščiai - sumenkinti jį arba įnešti dviprasmiškum¹.

Nežodinio bendravimo raidos pradžia - motinos ir pasaulį išvydusio kūdikio s¹veika (interakcija). Esama netgi nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošź socialinei interakcijai. Maži kūdikiai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Šio nežodinio bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko kūdikis nori.

Žmogaus socialinės raidos procese nežodinio bendravimo repertuaras pasipildo mimika, gestais, kūno laikysena, o taip pat smulkesniais bendravimo akcentais, iš kurių kiekvienas atlieka tam tikr¹ vaidmenį ir gali paveikti žmonių tarpusavio santykius. Veido išraiška, kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai bei gestai, netgi įvairūs aksesuarai - aukštakulniai bateliai, kaklaraiščiai, kosmetika, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė drauge sudėjus sudaro bendr¹ žmogaus išvaizd¹ ir siunčia vienokius ar kitokius signalus į aplink¹.

GESTŲ INTERPRETAVIMAS.

Kalbėdami žmonės daro daugybź kūno judesių, ypač rankų judesių. Gestai yra viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėl yra pirmesnis už kalb¹. Judėjimu savo gyvenim¹ pradeda kūdikiai. Devynių mėnesių kūdikiai jau naudoja kelių rūšių gestus, kai ko nors siekia; k¹ nors rodo, kas patraukia jų dėmesį; pamojuoja atsisveikindami; imituodami valgym¹, gėrim¹ ar miegojim¹. Šis faktas mokslininkams tarnauja įrodymu, kad vaikų kalba ir gestai vystosi beveik tuo pat metu. Gestai šiek tiek aplenkia kalbos vystym¹si, todėl jie padeda išreikšti vaikų norus.

Žmonės, turintys mažai patirties kurioje nors srityje, savo išgyvenimus taip pat išreiškia judesiais. Kūno judesiai pirmiausia yra svarbūs pačiam asmeniui, nes kiekvienas kūnas atskleidžia giluminius dalykus, todėl svarbu yra jausti ir įsiklausyti į savo kūn¹. Judesys gali išreikšti jausmus, patirtį, išgyvenimus, nes tai, kas vyksta kūne, yra emocijų šaltinis. Kūno judesiai yra artimi psichikai: keičiantis judesiams, vyksta transformacijos psichikoje. Psichoanalitikai mano, kad įmanoma išryškinti netgi pas¹moninź gestų prasmź. Kūnas ir jo judesiai yra informacijos šaltinis žmogui, kuris sugeba suprasti savo kūn¹, taip pat ir kitiems žmonėms, jeigu jie yra pasirengź interpretuoti kūno judesius. Kūno judesių suvokimas bei gebėjimas tiksliai išreikšti savo patirtį retai kada ateina savaime, to reikia mokytis. Geriausiai to įmanoma išmokti kūno ir judesio terapijos užsiėmimuose.

SĖKMINGO BENDRAVIMO VEIKSNIAI IR YPATUMAI.

Kokį bendravim¹ galima laikyti sėkmingu? Ar tai toks bendravimas, kuris tiesiog pats savaime teikia mums malonum¹? Ar toks, kai mes priverčiame kitus elgtis taip, kaip mums norisi? O gal tikra bendravimo sėkmė - pasiekti, kad visi mus mėgtų? Iš tiesų sėkmingas, arba efektyvus bendravimas - dar viena labai dažnai sutinkama, tačiau menkai apibrėžta s¹voka. Pagrindiniai bendravimo tikslai yra keistis informacija, gauti galimybź pamatyti save „kitų akimis' ir tenkinti socialinius poreikius. Taigi sėkmingu galima laikyti tokį bendravim¹, kuris leidžia pasiekti šiuos tikslus.

Turėdami tiksl¹ keistis informacija, labiausiai esame suinteresuoti jos tikslumu. Mums svarbu, kad t¹ informacij¹, kuri mus domina, gautume tiksli¹, neiškraipyt¹. Taip pat dažniausiai siekiame, kad kiti adekvačiai (teisingai, taip, kaip norime) suprastų, k¹ jiems ar joms ketiname perduoti. Taigi pirmuoju bendravimo sėkmės rodikliu galima laikyti informacijos pateikimo tikslum¹ ir interpretavimo adekvatum¹. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skleisti tiksli¹ informacij¹ ir adekvačiai j¹ suprasti nėra sudėtinga. Bet kelias nuo vieno asmens ketinimo perteikti koki¹ nors mintį iki jos „atspindžio' kito žmogaus s¹monėje yra gana ilgas ir komplikuotas. Keitimosi informacija tikslumas - komunikacijos proceso ypatybė, bet vaidina svarbų vaidmenį ir tarpusavio santykiuose. Neteisingai suprastas žodis, gestas gali lemti jų atšalim¹ ar net pabaig¹.

Jei prieš išvykdami traukiniu į kit¹ miest¹ keletui minučių užsuksite į parduotuvź ir ten susitiksite seniai matyt¹ buvusį klasiok¹, greičiausiai pasakysite jam, kad labai skubate ir ilgiau su juo pasišnekėti neturite laiko. Reikės padėti nemažai pastangų, kad įrodytumėt jam, jog sakote ties¹, nes jis, ko gero, bus linkźs manyti, kad jums paprasčiausiai nesinori su juo bendrauti.

Trumpalaikės komunikacijos situacijomis dažnai siekiama ne tik keistis informacija, bet ir įvairiausių kitų tikslui. Pvz., kai kada mums tenka kreiptis pagalbos į nepažįstamus žmones, prašyti įvairių įstaigų darbuotojų padaryti tai, ko formaliai jie neprivalo daryti ir pan. Ar pasiseks gauti tai, ko viliamės, nemaža dalimi priklausys nuo mūsų bendravimo įgūdžių: nuo to, kokį padarysime įspūdį, kaip apibūdinsime savo situacij¹, kaip paprašysime ir kt. Bendraudami su artimaisiais, bendradarbiais taip pat turime pačių įvairiausių tikslų. Pvz., jų irgi prašome padėti atlikti kokius nors darbus, paskolinti pinigų. Todėl galima sakyti, kad sėkmingas bendravimas - toks, kuris leidžia pasiekti norimus tikslus. Tačiau kai kurie elgesio būdai, leidžiantys mums pasiekti savo tikslus trumpalaikės komunikacijos situacijomis, mūsų bendravimo partneriams gali būti visai nepriimtini. Tiksl¹ galima pasiekti ir elgiantis agresyviai, imantis prievartos. Jei toks elgesys dažnai kartojasi, jis tampa kliūtimi socialinių poreikių tenkinimui.

Tarpusavio santykių lygmenyje svarbiausias bendravimo sėkmės rodiklis yra sėkmingas socialinių poreikių tenkinimas. Galima sakyti, kad bendraujame sėkmingai, kai jaučiamės es¹ vertinami, ne vieniši, turį savo viet¹ visuomenėje, kai gebame paveikti kitų nuomonź, daryti įtak¹ jų elgesiui ir pan. Kai kurios mūsų nuostatos ir elgesio būdai leidžia tenkinti šiuos poreikius geriau, nei kiti. Tai visų pirma teigiamas požiūris į save ir į kitus, konstruktyvumas, racionalumas.

Teigiamas požiūris į save, daugelio psichoterapeutų nuomone, yra gerų santykių su kitais pagrindas. Kas nevertina savźs, nevertina ir kitų, o savimi pasitikintys žmonės ir į kitus dažniau žiūri teigiamai.

Siekiant išmokti sėkmingiau bendrauti, visų pirma reikėtų nusprźsti, kokio elgesio norėtumėt atsisakyti, o koks galėtų tapti nauju geru jūsų įpročiu. Geriau mažiau galvoti apie nepageidautin¹ savo elgesį ir daugiau apie t¹, kurio norėtumėt išmokti. Mes galime lavinti savo žodinio ir nežodinio bendravimo įgūdžius, išmokti susikurti įvaizdį ir prisistatyti. Tačiau vien tai nenulems sėkmės bendraujant su aplinkiniais. Ji labai didele dalimi priklauso nuo mūsų nuostatų, vertybių, požiūrio į kitus. Geranoriškumas, pasitikėjimas, pagarba kito žmogaus apsisprendimo laisvei, gebėjimas toleruoti kitokį požiūrį, s¹moningas nusiteikimas dėti pastangas vardan geresnių tarpusavio santykių yra tie kertiniai akmenys, be kurių nepavyks sukurti prasmingo, stabilaus ir efektyvaus savo bendravimo su aplinkiniais stiliaus.

Bihevioristai svarbiausia priemone, padedančia keisti nepageidautin¹ elgesį, laikė pastiprinim¹. Pastiprinimas - tai apdovanojimas ar kitoks paskatinimas, skiriamas už tokį elgesį, kurio norima sulaukti ir ateityje. Kad pastiprinimas būtų kuo veiksmingesnis, vienas garsiausių bihevioristų F. B. Skinner siūlo laikytis tokių penkių taisyklių:

Pagirti ir apdovanoti už pageidautinus poelgius, kuo tiksliau įvardijant, už k¹.

Paskatinimo nereikia atidėti metų pabaigai, padarykite tai tuojau pat.

Kelkite tokius tikslus, kuriuos įmanoma pasiekti; daug mažų pergalių labiau skatina eiti pirmyn, nei viena didelė.

Nepamirškite neapčiuopiamų dalykų; parodant dėmesį, kartais galima pradžiuginti labiau, nei įteikiant premij¹.

Negailėkite staigmenų - nelauktai gautas apdovanojimas ar pagyrimas paperka labiau nei tas, kurio iš anksto tikimės.

ŽMONIŲ GRUPĖS. TARPASMENINIAI SANTYKIAI GRUPĖSE. GRUPĖ IR ASMENYBĖ.

BENDRASIS GRUPĖS APIBŪDINIMAS.

Terminas „grupė', vartojamas pažymėti kokiai nors bendrijai, kuri¹ sieja bendros veiklos, tame tarpe ir bendravimo, vienas ar keli požymiai. Daugelis tyrėjų grupės samprat¹ apibrėžia skirtingai. A. Jacikevičiaus manymu, grupėmis galima laikyti tik tokius žmonių sambūrius, kuriuose tarp atskirų grupź sudarančių individų yra bendrų psichinių reiškinių.

Pasak R. Kočiūno, grupė yra individų sambūris, kuris daro grupės narius vienus nuo kito priklausomus ir kurie palaiko tarpusavio santykius bei siekia bendro tikslo.

Grupė susideda iš dviejų ir daugiau asmenų, kurie veikia vienas kit¹ ir tarpusavyje yra priklausomi, jie patys savaime ir kitų priskiriami grupei, daro įtak¹ grupės veiklai, pripažįsta grupės taisykles, reikalavimus, interesus, siekia bendrų tikslų.

MIKROGRUPĖS IR MAKROGRUPĖS, S„LYGINĖS IR REALIOS GRUPĖS, FORMALIOS IR NEFORMALIOS GRUPĖS, REFERENTINĖS GRUPĖS.

Asmenybė yra grupių, iš kurių susidaro visuomenė, narys. Žmonės jungiasi į grupes, kad lengviau galėtų patenkinti įvairius savo poreikius. Dėl to kiekvienos kultūros visuomenėje randama daug grupių, besiski­riančių savo funkcijomis, šeima, kaip grupė, atlieka genetines ir ugdymo, o kitos grupės - ekonomines, politines, religines, pramogines ir kitas funkcijas.

Grupės pirmiausia skirstomos į realias ir s¹lygines. Realios yra tos grupės, kurių nariai veikia bendroje erdvėje, palaikydami tam tikrus kontaktus, turi tarpusavio santykių, realios/kontaktinės grupės yra tokios grupės, kurios narius vienija betarpiški santykiai ir ryšiai. (darbininkų brigada, moksleivių klasė, vestuvių svečiai ir pan.).

S¹lyginėmis vadinamos teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas, grupės pagal profesinius, lytinius ir kitus požymius). S¹lyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir savitarpio kontaktų. Jos sudaromos pagal bendras ypatybes. Pvz., vyrai-moterys; moksleiviai-pensininkai. Tokios grupės tik teoriškai priklauso tai grupei, bet patys į grupes nesiburia.

Pagal narių skaičių ir kai kurias kitas ypatybes yra skiriamos makro ir mikro grupės.

Makrogrupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santy­kiai ir savitarpio kontrolė (tautos, partijos, armijos, visa žmonija ir pan.). Makrogrupės gali būti realios (gamyklos darbininkai, aukštosios mokyk­los studentai ir kt.) arba s¹lyginės (aukščiau nurodyti pavyzdžiai).

Mikrogrupės yra nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstź rolėmis (pvz., mokyklos direktorius, jo pavaduotojas, ūkio administratorius, valytoja, budinčioji ir kt.). Jas sudaro nedaug žmonių, jose yra tarpusavio santykiai, bendri veiklos tikslai, tiesioginiai kontaktai. Mikrogrupėse vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrolė, tarp grupės narių nustatyti tam tikri oficialūs santykiai (reikia vykdyti direktoriaus įsakymus, bet galima jį kritikuoti, net pasiskųsti nustatyta tvarka). Kai mikrogrupės formuojasi pačios, tai jos nebūna didesnės kaip 7 -9 asmenys. Jei specialiai sudaromos didesnės mikrogrupes (25 studentų, 60-ies dainininkų choras ir pan.), tai po kurio laiko jos susiskaido į pirmines mikrogrupes po 2 - 9 asmenis, o pačios lieka antrinės. Priežastis ta, kad grupėje artimiau bendrauti su didesniu žmonių skaičiumi neįma­noma.

Reikšmingas socialinės psichologijos atradimas buvo grupių skirsty­mas į formalias ir neformalias (apie 1930 metus). Formaliomis laikomos grupės, sudarytos pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grupė, krepšinio komanda ir pan.). Formaliose grupėse yra numatyti ir tam tikri formalūs tarpusavio santy­kiai, kurie remiasi kokiomis nors taisyklėmis (juridiniais aktais, bendra­vimo taisyklėmis, duotos kultūros papročiais ir pan.). Formalios grupės bendri tarpusavio santykiai yra oficialūs, jos koncepcijos - teisės ir pareigos, pagrindinis dėmesys skiriamas pareigybei, lyderio valdžios šaltinis yra deleguojamas vadovybės, grupė vadovaujasi taisyklėmis, valdymo šaltiniai - skatinimas bei baudos. Formalios grupės gali būti trijų tipų: 1. Vadovo suburtos grupės sudarytos iš jo paties tiesioginių pavaldinių. 2. Darbo grupės, sprendžiančios bendr¹ problem¹ ir turinčios t¹ pači¹ užduotį. 3. Tikslinės paskirties grupės - tai įvairios komisijos, komitetai, tarybos.

Neformalios grupės formuojasi be išorinės organizacijos pagal narių poreikius. Žmonėms reikia kitų žmonių, kurie suteiktų pagalb¹, paguos­tų, padėtų džiaugtis. Reikia kitų žmonių, kad galėtum save išreikšti, kad traukia priešingos lyties asmenys, altruizmo siekimas ir kt. Dėl to atsirado įvairiausių neformalių (kartais vadinamų „neoficialių', „intymių') gru­pių. Neformaliose grupėse atsiranda įvairių, nereglamentuojamų išori­nių taisyklių, neformalių tarpasmeninių santykių. Neformalios grupės gali susidaryti visai atskirai nuo formaliųjų (pvz., gyventojams atsikėlus į nauj¹ nam¹, jų vaikai kieme per 1-2 savaites, vieni žaisdami, virsta neformalia mikrogrupe, kurioje išsiskiria vadukai, jų pasekėjai bei kon­kurentai ir t.t. Tačiau kadangi mes visi esame organizuoti į įvairias formalias grupes, tai dažnai neformalios grupės atsiranda formaliųjų viduje. Ilgesnį laik¹ atliekant formalias roles, atsiranda asmeninės simpa­tijos ir antipatijos, pagarbos, niekinimo ir kiti neformalūs santykiai ir įvairios neformalios grupės. Jos gali būti įvairaus dydžio, veiksmingos ar pasyvios, padedančios ar trukdančios formalios grupės darbams. Forma­lių ir neformalių grupių struktūros atitinka, jei nėra didesnių skirtumų tarp asmenybių statusų (jei formalūs grupės vadovai gerbiami ir nefor­malių santykių struktūroje, jei neformaliose grupėse neatsiranda kitos vertybių ir vertybinių orientacijų sistemos, jei neformalios grupės pripa­žįsta formalios grupės tikslų reikšmingum¹). Jei minėti skirtumai tarp formalios ir neformalios grupės struktūros ryškūs, tai tokios grupės normaliai veikti negali. Formaliosios jų struktūros turi būti tobulinamos, atsižvelgiant į neformaliuosius santykius (renkamas kitas aktyvas, apsvarstomi tikslai, veikimo metodai ir kt.).

Kiekvienas žmogus dažniausiai yra ne kokios nors vienos, o kelių ir keliolikos grupių narys (šeimos, bendradarbių, sportinės komandos, partijos, religinės bendruomenės ir 1.1.). Ne visos grupės asmenybei yra lygiavertės. Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė yra vadina­ma referentine. Referentinės grupės vertybės sutampa su asmenybės ver­tybėmis, referentinėje grupėje norima būti, siekiama užimti kuo geresnź padėtį. Referentinė grupė daro didžiausi¹ įtak¹ asmenybės tapsmui. Referentine gali tapti šeimos, darbovietės, religinės bendruomenės, bohe­mos draugų, net nusikaltėlių grupė. Taigi šių grupių vaidmuo yra tas, kad jos duoda individui kriterijus, standartus, kuriais remiantis jis vertina save bei kitus.

Yra grupių, kurios turi slapt¹ ir griežt¹ vidinź tvark¹, tačiau savo tikslus, net patį grupės egzistavim¹ slepia nuo visuomenės. Grupės, siekiančios antivisuomeninių tikslų, yra vadinamos klikomis (nusikaltė­lių, teroristų klikos, mafijos ir t.t.).

Laiko atžvilgiu skiriamos nuolatinės (mokyklos, organizacijų grupės ir t.t., kurių nariai keičiasi, o grupės pasilieka), laikinosios ir atsitiktinės grupės (autobuso keleiviai, spektaklio žiūrovai ir t.t.).

Yra dar skiriamos grupės, į kurias laisvai įstojama (skautų draugovė ir pan.), ir priverstinės grupės (šeima, tauta ir t.t.), į kurias mes patenkame ne savo valia.

GRUPIŲ RAIDA.

Grupės yra dinamiškas reiškinys. Jos atsiranda, formuojasi, pasiekia tobulos organizacijos, gali degraduoti ir visai iširti. Skiriamos trys grupių formavimosi pakopos:

1. Pradinėje formavimosi pakopoje grupė vadinama asociacija. Ji dar neturi bendrų veikimo tikslų, nesusiformavź tarpasmeniniai santykiai, bet tam yra prielaidų (moksleivių, įstojusių į pirm¹ klasź, į šokių ratelį susirinkusių žmonių grupė ir t.t.).

2. Jei asociacija veikia ilgesnį laik¹, tai ji perauga į korporacij¹. Tai grupė, kurioje jau yra bendrų tikslų, pasiskirstymas rolėmis ir tarpasmeniniai santykiai, tačiau nėra vieningumo siekiant bendrų tikslų.

3. Aukščiausi¹j¹ grupės formavimosi pakop¹ vadiname kolektyvu. Kolektyvas yra grupė, kurios nariai turi bendrų ir visuomeniškai reikš­mingų tikslų, sutartinai tų tikslų siekia, o tarp grupės narių yra teigiami santykiai. Jei bent vieno iš šių požymių trūksta, tai grupė - dar tik korporacija.

TARPASMENINIŲ SANTYKIŲ SAMPRATA.

Tarpasmeniniai santykiai - neformalus asmenybių bendravimas, trunkantis ilgesnį ar trumpesnį laik¹, ir atspindintis tam tikr¹ intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančiųjų artum¹.

Tarpasmeniniai santykiai grupėse

Grupės nariai, veikdami šalia ir kartu vieni su kitais, daro vieni kitiems įvairiausi¹ poveikį. Supaprastinus šias s¹vokas, galima sakyti, kad grupės nariai vieni kitiems padeda, yra naudingi arba trukdo vieni kitiems - yra žalingi. Dėl to tarp grupės narių atsiranda draugiškumo ir priešiškumo, meilės ir neapykantos, pagarbos ir paniekos bei daugybė kitokių tarpasmeninių santykių.

Tarpasmeniniai santykiai pagal kokybź skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Teigiami santykiai atsiranda su tais žmonėmis, kurie yra kuo nors naudingi arba prognozuojama, kad ateityje jie kuo nors padės. Paprasčiausias teigiamo santykio pavyzdys yra simpatija. Neigiami san­tykiai iškyla su tais žmonėmis, kurie kuo nors kenkia arba prognozuoja­ma kokia nors žala iš jų ateityje. Paprasčiausias neigiamo santykio pavyz­dys - antipatija.

Pagal iškilimo s¹lygas santykiai skirstomi į formalius ir neformalius santykius. Formalūs santykiai yra numatomi ir reguliuojami kokių nors įstatymų, taisyklių, papročių ir pan. Įstatai, pavyzdžiui, reguliuoja, kokie santykiai turi būti tarp įstaigos vadovų ir valdinių, taisyklės apibrėžia moksleivių ir mokytojų santykius, papročiai numato formalių santykių tarp tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos ir t.t. stereotipus.

Neformalūs tarpasmeniniai santykiai susiklosto savaime, niekam jų specialiai neorganizuojant ir nereguliuojant. Pavyzdžiui, žmonės prade­da draugauti, neapkźsti ir t.t. vienas kito, nors jokios taisyklės to nenuro­dė, o gal net draudė. Neformalūs santykiai formuojasi dėl to, kad žmo­nėms reikia kitų dėl įvairiausių psichologinių priežasčių: reikia kitų pagalbos ir pritarimo, reikia palyginti save su kitais ir susidaryti savojo „Aš' vaizd¹, reikia, kad galėtų pratźsti žmonių giminź, gauti informaci­jos, patirti emocinį bendravimo komfort¹ ir kt. Neformalūs santykiai gali atsirasti be formaliųjų (pavyzdžiui, vaikai kieme pradeda žaisti ir susi­draugauja). Dažnai jie susiklosto ir tarp žmonių, siejamų formalių santy­kių (pavyzdžiui, tarp vadovo ir valdinių gali formuotis abipusės pagal­bos ir simpatijos santykiai, tarp dviejų įstaigos bendradarbių - konkuren­cijos santykiai ir pan.).

Būdinga, kad neformalūs santykiai, susiklostź greta formalių, daro didelź įtak¹ pastariesiems ir visai grupės veiklai.

Turinio atžvilgiu, kaip nurodo amerikiečių psichologas T. Sibutanis, santykiai skiriasi priklausomai nuo bendravimo situacijų. Antai bendra­vimo situacijoje galimi draugystės, meilės, kolegiškumo, klientūros ir kiti santykiai. Konkurencijos situacijoje atsiranda priešiškumo, s¹mokslo, s¹jungos, varžybų ir kiti santykiai. Nelygaus valdžios pasiskirstymo atvejais - pirmavimo, paklusnumo, herojiškumo, globos ir kt. Tarpininka­vimo situacijoje - arbitražo, teisėjavimo ir kiti santykiai.

Kas yra tarpasmeniniai santykiai? Santykiai - dažnai vartojama, bet sunkiai apibrėžiama s¹voka. Jei laikysim, kad santykiai - tai daiktų padėtis vienas kito atžvilgiu, tai tarpasmeninius santykius galima apibrėžti kaip žmonių padėtį visuomenėje vienas kito atžvilgiu. Bet tai nedaug k¹ pasako. Kokie požymiai apibūdina tokius santykius? Pirmiausia, kai kalbam apie tarpasmeninius santykius, tai galvojam apie bendravim¹, kuris susieja bendraujančių asmenybes. Jei mes prašome pardavėjos paduoti mums kepaliuk¹ duonos ar aiškiname policininkui, kodėl viršijome greitį, tai tėra tik formalaus bendravimo pavyzdžiai.

Kitas požymis, vertinant tarpasmeninius santykius, yra jų trukmė, o tiksliau, kartu praleistas laikas. Laikas, kurį savo noru skiriate kitam, rodo tų santykių svarb¹.

Ir turbūt svarbiausias tarpasmeninių santykių ypatumas - intymumas, t.y. artumas tarp bendraujančių. Artumas tarp žmonių gali būti intelektinis, emocinis ir fizinis. Žmonės gali būti artimi tiek vienu iš šių aspektų, tiek visais.

Taigi tarpasmeninius santykius galime apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravim¹, trunkantį trumpesnį ar ilgesnį laiko tarp¹ ir atspindintį tam tikr¹ intelektualini emocinį ar fizinį bendraujančių artum¹.

Kuo tarpasmeniniai santykiai svarbūs? Tarpasmeniniai santykiai leidžia patenkinti pagrindinius žmogaus socialinius poreikius. Dar kart¹ stabtelėkime ties vienais iš svarbiausių - priklausomybės ir prieraišumo poreikiais. Jei įdėmiau pažvelgtume į savo gyvenim¹, tai turėtume pripažinti, kad nuolat siekiame būti susijź su kitais žmonėmis. Mums reikia turėti šeim¹, draugų, priklausyti kokiai nors grupei ar bendrijai. Tai nėra priklausymas daiktiška ar išnaudotojiška prasme, tai tiesiog poreikis palaikyti ryšius su kitais. Žmonės, nepatenkinź priklausomybės poreikio, t. y. vieniši ir neturintys draugų, poros ir nepriklausantys jokiai draugijai ar bendrijai miršta anksčiau nei tie, kurie tokius ryšius turi. Mes siekiame ne tik būti su kitais žmonėmis kartu, bet ir emocinio kontakto, t. y. jausti meilės, intymumo jausmus, dalintis jais, rūpintis kitu, būti reikalingi. Nepatenkinź šio poreikio, neturintys artimų ryšių, žmonės jaučiasi vieniši. Jie gali net turėti kelet¹ draugų, bet būti vienišais, nes tie santykiai gali būti paviršutiniški ir stokoti intymumo. Tik reikia žinoti, kad būti vienam ir vienišam yra ne tas pat. Pabūti vienam su savimi yra netgi būtina, kad geriau apm¹stytum savo gyvenimišk¹j¹ situacij¹ ar susikaupusius jausmus, pasitikslintum savo mintis ir įvertintum veiksmus.

STATUSŲ HIERARCHIJA GRUPĖJE.

Grupės narių padėtis yra nevienoda. Santykiai grupėje yra hierarchizuoti. Tai pirmiausia pasakytina apie neformalias, ypač asocialias grupes. Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu vadinama nario statusu. Statusas turi tiesioginės įtakos savźs vertinimui, todėl grupės nariai siekia aukštesnio statuso arba bent jau santykinai išlaikyti turim¹. Dėl šios priežasties grupėje paprastai vyksta statusų varžybos dėl aukštesnio statuso. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra lyderis. Jis esti nebūtinai pats populiariausias žmogus grupėje. Kitame poliuje - grupės atstumtieji ir izoliuotieji. Tarpinź padėtį užima vidutinio statuso asmenys. Asmenybė toje pačioje grupėje gali būti gerai vertinama už atliekam¹ darb¹ ir turėti žem¹ status¹ pagal komunikabilum¹. Žmogaus statusas gali būti skirtingas įvairiose grupėse, kurių nariu jis yra. Asmenybės savo paties statuso vertinimas gali nesutapti su objektyviu statusu. Šis statusas susidaro iš grupės duodamų tos asmenybės įvertinimų. Nesutampant subjektyviam ir objektyviam statusams asmenybė atsiduria konfliktinėje būsenoje. Tos būsenos išsprendimo keliai įvairūs - nuo susitaikymo su grupės vertinimais iki atmetimo, atsiskyrimo nuo grupės. Susiformavus grupės statusų hierarchijai, būdingas santykinis stabilumas. Tačiau daugelyje grupių, keičiantis veiklos pobūdžiui, keičiasi ir grupės narių statusai. Daugelyje grupių, keičiantis veiklos pobūdžiui, keičiasi ir grupės narių statusai. Bet turinčiose tam tikr¹ struktūr¹ grupėse pasiskirstymas vaidmenimis yra griežtas ir statusų improvizacijos netoleruojamos.

Asmenybės statusas gali būti aukštesnis (individas laikomas vienu geriausių mokinių klasėje, darbščiausia giminės šeimininke, taikliausias medžiotojas ir pan.) arba žemesnis (silpniausias komandos žaidėjas, nekompetentingas vadovas ir pan.). To paties individo statusas gali būti skirtingas priklausomai nuo atliekamų grupėje rolių skirtumų (išmintin­gas vadovas, bet prastas sportininkas, gražiausia grupės mergina, bet tingi darbuotoja ir pan.).

Skiriamas subjektyvus asmenybės statusas (koki¹ viet¹ tarp grupės narių vaizduojasi pats individas) ir objektyvus statusas (koki¹ viet¹ socialinėje grupės erdvėje šiam individui priskiria grupės nariai). Norma­lu, kai subjektyvus ir objektyvus asmenybės statusai grupėje yra panašūs. Savo statuso pervertinimo dažniau pasitaiko tiems grupės individams, kurių objektyvus statusas būna labai žemas.

PSICHOLOGINIS DARNUMAS.

Psichologinis darnumas - tai teigiama emocinė ir kognityvinė atskirų asmenybių tarpusavio s¹veika. Jei žmonės vieni kitiems patrauklūs, tai jie stengiasi būti kartu, bendrauti, sutartinai veikti siekdami bendrų tikslų, psichologinio darnumo lygiai gali būti labai skirtingi, pradedant nuo ypatingų priešingų lyčių nuomonių sutarimo, bendravimo ir erotinės meilės ryšių ir baigiant kokios nors srities bendradarbių sugebėjimu sutartinai vykdyti jiems pavestus uždavinius per daug nesirūpinant kitos asmenybės vidinėmis savybėmis, kurios tiesiogiai nesisieja su bendrų darbų tikslais. Jei tarp individų atsiranda tarpusavio atstūmimo santykiai, tai palankesnės emocijos įmanomos tik tais atvejais, kai pavyksta erdvės ir laiko atžvilgiu atitolti nuo nepriimtinų individų, o prievartinis bendravimas ar kokie nors bendri reikalai sukelia nemalonius jausmus. Psichologinio darnumo reikšmė ypač didelė, kai tenka veikti mažose grupėse.

Psichologinio darnumo rūšys:

Psichofiziologinis darnumas. Darnumas paremtas psichomotorinių reakcijų bei kitų psichofiziologinių ypatybių (dėmesio, temperamento, emocijų, kalbėjimo ir m¹stymo) pažinimu.

Socialinis-psichologinis darnumas. Jis priklauso nuo bendraujančiųjų tinkamumo atlikti vienokias ar kitokias roles, nuo savźs įvertinimo ypatybių, nuo pagarbos kitiems žmonėms, nuo kitų charakterio panašumų bei skirtumų.

Socialinis-vertybinis darnumas. Jis pagrįsta vertybių ir vertybinių orientacijų bei stereotipų panašumu.

Geriausiai sutaria grupės, kuriose yra įvairių ir skirtingų lyties, amžiaus, psichofiziologinių savybių, turinčių skirtingos srities žinių, įgūdžių ir įpročių, humanistiškai nusiteikusių ir kūrybingų asmenybių. Psichologiniai darnai grupėje reikalingi skirtingi temperamentai, bendravimo kultūra/etika, nuostatos, bendravimo stiliaus skirtingumas.

PSICHOLOGINIS KLIMATAS GRUPĖJE.

Psichologiniu klimatu, arba psichologine atmosfera, grupėse vadinama bendra grupės emocinė būsena, priklausanti nuo darbo s¹lygų, vadovavimo ir tarpas­meninių santykių. Terminas atėjźs iš meteorologijos. Pirmas jį pavartojo K. Levinas. Panašiai kaip augalai vienokiame klimate gali sunykti, o kitokiame sužydėti, taip ir žmonės: esant palankiam klimatui, gali jausti pasitenkinim¹, dirbti entuziastingai ir tobulėti, o esant nepalankiam, - dirbti tik per prievart¹, būti dirglios nuotaikos, stresinės būsenos, palaipsniui degraduoti. Net esant ne visai geroms materialinėms s¹lygoms (dir­bama toli nuo namų, mažesnis atlyginimas, monotoniškas darbas ir pan.) žmo­nės dirba gerai nusiteikź, jeigu grupėse yra teigiami konjunktyviniai santykiai, jeigu jie jaučia gero linkintį vadovų požiūrį į juos, draugų pagalb¹ ir pan.

Gero psichologinio klimato parametrai yra šie:

Pasiekimų motyvacija. Juo labiau darbo organizacija skatina asmeni­nius siekius ir sudaro galimybź progresuoti, juo geresnė psichologinė darbuo­tojų savijauta, ir priešingai.

Tarpasmeninių santykių kokybė tarp vadovų ir valdinių ir tarp bendra­darbių.

Darbuotojų autonomija taip pat yra viena iš gero klimato s¹lygų (kiek tarnautojai laisvai gali pasirinkti operatyvinius sprendimus).

Organizacijos struktūra, apibrėžianti darbuotojų vartojamus metodus bei procedūras ir užtikrinanti jų kontrolź, taip pat sudaro gero gamybinio kli­mato s¹lygas.

Statusų poliariškumas veikia klimat¹ atvirkščiai proporcingai: juo jis didesnis, juo klimatas blogesnis (čia turimi omenyje formalių ir neformalių santykių skirtumai tarp įvairaus lygio personalo narių).

GRUPĖ IR ASMENYBĖ: KONFORMIŠKUMAS, PAKLUSNUMAS IR KT.

Asmenybei tampant grupės nariu, susiduria dvi savitos sistemos: individas ir grupė, tačiau pastarosios poveikis yra didesnis negu asmenybės grupei. Jis reikšmingesnis tampa ir dėl to, kad kiekvienas žmogus nuo vaikystės yra mokomas gerbti įvairių grupių normas ir joms paklusti. Individai augdami ir pereidami iš vienų grupių į kitas, užima tam tikras pozicijas ir atlieka toki¹ rolź, kuri toje visuomenėje yra įprasta. Jei pozicij¹ užėmźs asmuo nepriima rolės, kurios iš jo tikisi grupės nariai, kad jis priims, tai asmuo yra peikiamas, baudžiamas ar pašalinamas iš tos pozicijos.

Vadinasi, žmogaus elgsena, pozicija ir rolės priklauso nuo grupės ir visuomenės. Suaugusius žmones užimti pozicijas ir atlikti roles skatina atlyginimas už rolės atlikim¹. Antra priežastis - pozicijos ir rolės prestižas. Pvz., šiuo metu pasaulyje didelį prestiž¹ turi aukštasis mokslas, dėl to stojančiųjų į aukšt¹sias mokyklas konkursai vis didėja. Trečioji pozicijų pasirinkimo paskata - galiojimai.

Asmenybės pastovumo ir grupės spaudimo s¹veikos problemos yra senos. Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje lengva padaryti išvad¹, kad grupės daugumos teiginiai, vertinimas, interesai, tikslai, idealai visada yra teisingesni ir tikresni už asmenybės teiginius. Žmonės, kurie lengvai pasiduoda grupės spaudimui, vadinami konformistais. Konformizmo lygis keičiasi priklausomai nuo aplinkos s¹lygų ir specialaus auklėjimo. Kyla problema, kiek ir koks yra siektinas konformizmas auklėjimo procese. Dėl konformizmo kartais paplinta blogos elgsenos manieros, apsirengimo mados, prastos meninės produkcijos aukšti įvertinimai. Antra vertus, visiška asmenybės autonomija, nesiderinimas su grupių ir visuomenės reikalavimais neužtikrina asmenybės socialinės adaptacijos ir iš viso nesudarys s¹lygų bendrai veikti. Individai reiškiantys grupėje savo individualius požiūrius ir elgsenos tipus patenka į komunikacinio tinklo centr¹ ir turi atlaikyti grupės spaudim¹. Jei jie tam spaudimui nepasiduoda, grupė juos išstumia iš savo struktūros. Socialinis paklusnumas taip pat yra labai būdingas asmenybei. T¹ parodo eksperimentas, kurio tikslas buvo patikrinti paklusnum¹ skirti bausmź. Buvo nustatyta, kad žmonės paklusniausi būna tada, kai:

Duodantysis nurodymus būna greta ir yra suvokiamas, kaip teisėtas autoritetingas asmuo;

Autoriteting¹ asmenį remia garbinga įstaiga;

Auka esti nepažįstamas žmogus arba jis būna toli;

Kai nėra paklusimo pavyzdžių, t.y. nėra tokių tiriamųjų, kurie nevykdytų eksperimentatoriaus nurodymų.

Kai susiduria gerumas ir paklusnumas laimi paklusnumas. Galima daryti išvadas, kad socialinė tak¹ yra pakankamai stipri, kad priverstų žmones pritarti melui ir žiauriai elgtis.