INDIVIDUALIOJI PSICHOLOGIJA - ADLER Alfred (1870-1937)

MENKAVERTIŠKUMO (inferiority) JAUSMAS. Menkavertiškumo jausmas - bûdingas visiems žmonëms ir yra pagrindinë elgesá s¹lygojanti jëga. Tai nëra silpnumo ar nenormalumo požymis. Greièiau menkavertiškumo jausmas yra visø žmogiškøjø siekiø šaltinis ir jëga, motyvuojanti vis¹ elgesá. Visas žmogaus augimas ir vystymasis atsiranda dël bandymo kompensuoti savo menkavertiškumo jausm¹ - žmogus vis¹ savo gyvenim¹ yra motyvuojamas poreikio áveikti menkavertiškumo jausm¹ ir pasiekti aukštesná išsivystymo lygá.

Šis procesas prasideda kûdikystëje. Kûdikis yra mažas, bejëgis ir visiškai priklausomas nuo suaugusiøjø. Adleris mano, kad vaikas suvokia santykinai didesnê savo tëvø jëg¹ ir gali¹, ir supranta, kaip beviltiška yra priešintis šiai jëgai. Dël to pas kûdiká atsiranda menkavertiškumo jausmas prieš šiuos didelius ir stiprius žmones. Toks pradinis menkavertiškumo jausmas apima kiekvien¹ kûdiká, taèiau jis nëra genetiškai s¹lygotas. Greièiau tai aplinkos, kuri yra vienoda kiekvienam vaikui - bejëgiškumas ir priklausomybë nuo suaugusiø, poveikis. Menkavertiškumo jausmo neámanoma išvengti, taèiau jis yra bûtinas, nes suteikia motyvacij¹ augti, siekti, progresuoti. Visas judëjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todël jie yra naudingi - nes motyvuoja mus sprêsti prisitaikymo ir augimo problemas. Taèiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprëja ir išsivysto á menkavertiškumo kompleks¹. Jis s¹lygoja nesugebëjim¹ sprêsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichiniø sutrikimø priežastis. Menkavertiškumo kompleksas gali išsivystyti trejais bûdais: per organø menkavertiškum¹, per gadinim¹, per nesirûpinim¹.

Organø menkavertiškumas davë pagrind¹ pradinei Adlerio teorijai. Adleris manë, kad defektyvûs (silpni, ligoti) kûno organai ir dalys gali paveikti asmenybës vystym¹si per žmogaus pastangas kompensuoti defekt¹ ar silpnum¹. Pvz.: fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu. Istorijoje žinoma daugybë tokiø pavyzdžiø: miknius Demostenas, tapês oratoriumi ir pan. Taip organø menkavertiškumas gali vesti prie ypatingø meniniø, atletiniø ir socialiniø pasiekimø. Bet jis taip pat gali išsivystyti ir á menkavertiškumo kompleks¹, jei pastangos kompensuoti já yra nesëkmingos.

Gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleks¹. Sugadintas vaikas yra tas, kuris namie visada yra dëmesio centre, kur patenkinamas kiekvienas jo noras ir kaprizas, kur jam mažai kas draudžiama. Tokiu atveju vaikas pradeda galvoti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi nusileisti jam. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebëra visø dëmesio centras, sukelia jam stiprø šok¹, su kuriuo vaikas nëra pasiruošês susitvarkyti. Nes toks vaikas praktiškai neturi jokio socialinio jausmo ir yra ypaè nekantrus su kitais. Jis nëra išmokês laukti to, ko jis nori. Taip pat toks vaikas nëra išmokês áveikti sunkumus ir prisitaikyti prie kitø žmoniø. Tad jei jis susiduria su kliûtimis, jis mano, kad tai yra jo nesugebëjimas, ir tai luošina já. Taip išsivysto menkavertiškumo jausmas.

Vaikas, kuriuo nesirûpinama (neglected child), yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas. Vaikystëje jam trûksta meilës ir saugumo dël tëvø abejingumo ar net priešiškumo. Tokiu atveju vaikui vystosi bevertiškumo ar net pykèio jausmas ir jis linkês žiûrëti á kiekvien¹ kit¹ žmogø su nepasitikëjimu.

Kaip bekiltø menkavertiškumo jausmas, žmogus gali net per stipriai bandyti já kompensuoti, ir tada gali atsirasti pranašumo (superiority) kompleksas. Tada žmogus perdëtai vertina savo sugebëjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikës to árodinëti aplinkiniams savo pasiekimais. Kitais atvejais žmogus gali jausti poreiká árodyti savo tobulum¹ ir tai gali já paskatinti pasiekti itin daug. Bet kuriuo atveju žmogus bus itin pasipûtês, kraštutinai išdidus, egocentriškas ir linkês nuvertinti kitus.

Taigi, menkavertiškumo jausmas yra gyvybiškai svarbus asmenybës formavimuisi. Jis bûtinas augimui ir vystymuisi, taèiau taip pat gali ir žaloti asmenybës vystym¹si.

PRANAŠUMO SIEKIMAS (striving for superiority). Menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti aukšèiausiojo tikslo - pranašumo (superiority). Pats pranašumas èia nëra suprantamas tradicine prasme - jo siekimas nereiškia, kad kiekvienas iš mûsø siekia bûti geresniu už kit¹. Taipogi tai nëra arogancijos ir dominavimo pozicija bei perdëtas savo sugebëjimø ir pasiekimø vertinimas (kas bûtø pranašumo kompleksas). Pranašumas - tai greièiau tobulumas (perfection), o jo siekimas - tai áveikimas, plëtimasis, judëjimas aukštyn, link išbaigtumo. Tai bûtina gyvenimo dalis. Viskas, k¹ mes darome , yra nukreipta á tobulumo siekim¹, kuris mus motyvuoja visada. Iš esmës Adleris remiasi Darvino evoliucijos idëja, sakydamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rûšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir ávaldant j¹. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovø prisitaikym¹ ir visada egzistuoja bûtinumas geresniam prisitaikymui - toks procesas negali baigtis. Šis pranašumo siekis turi bûti ágimtas, nes kitaip jokia gyvybës forma nesugebëtø išsilaikyti.

Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas á ateitá. Mes visada esame motyvuojami tikëjimo pasiekti k¹ nors ateityje - šiuo atveju Adleris yra finalizmo - idëjos, kad mes turime galutiná tiksl¹, link kurio judame - šalininkas. Tuo paèiu jis teigë, kad tikslai, kuriø žmonës siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialûs - t.y., mes siekiame idealø, kurie egzistuoja tik mûsø paèiø subjektyvioje vaizduotëje. Taigi, visø mûsø tikslai tëra tik fikcinës (ásivaizduojamos) idëjos, kuriø negalima patikrinti tikrovëje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas á jas. Šie idealai átakoja mûsø suvokimo ir elgesio bûd¹ ir todël yra realûs mums patiems. Pati bendriausia tokia idëja yra tobulumo idëja, kuri¹ geriausiai iliustruoja Dievo s¹voka - tai iš esmës konkreti tobulumo tikslo formuluotë.

Be to tobulumo siekimas greièiau skatina átampos augim¹ nei mažina já, nes judëjimas á prieká reikalauja vis didesnës energijos ir pastangø Be to tobulumo siekis yra bûdingas ne tik individui bet ir visuomenei. Adleris laikë žmones socialinëmis bûtybëmis ir manë, kad jie siekia tobulumo ne tik kaip individai, bet ir kaip visuomenës nariai.

GYVENIMO STILIUS. Nors visi žmonës teturi vienintelá galutiná tiksl¹ - pranašumo siekim¹, taèiau šio tikslo yra siekiama labai ávairiais bûdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalø savybiø, veiksmø, áproèiø rinkiná, kurio pagalba ir siekia tikslo. Bûtent šis bûdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrind¹ padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškum¹ ágyja tik jam bûding¹ elgesio bûd¹. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi. Viskas, k¹ žmogus daro, yra átakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santyká su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialiniø s¹veikø ankstyvoje vaikystëje. Iki 4 ar 5 metø jis jau bûna tvirtai susikristalizavês ir vëliau já yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra átakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tëvø-vaiko santykiø pobûdžio. Taèiau nors gyvenimo stiliø ir stipriai átakoja ankstyvieji vaikystës metai, taèiau já kuria ir pats žmogus, kuris nëra tik pasyvi vaikystës patyrimo auka.. Šis patyrimas nëra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiûris á já. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai átakoti asmenybës, bet greièiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja ši¹ átak¹, ir gali turëti átakos gyvenimo stiliui. Tai reiškia, kad žmoguje veikia kûrybinës savasties galia, kuri ir nulemia tai, kad žmogus yra toks, koks jis nori bûti, koks tinkamiausias gyvenimo stilius yra prie šiø aplinkybiø ir sugebëjimø.

Nors gyvenimo stilius yra unikalus, taèiau jo sampratai pailiustruoti Adleris pateikë bendr¹ klasifikacij¹, á kuri¹, vienok, konkretaus žmogaus nesutalpinsi:

dominavimo gyvenimo stilius - tai žmonës linkê á dominavimo ir valdymo pozicij¹, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonës linkê siekti savo tikslø nepaisydami kitø žmoniø. Piktesni šio tipo žmonës tiesiogiai puola kitus - sadistai, nusikaltëliai, despotai. Mažiau pikti tampa alkoholikais, narkomanais ir savižudžiais - tokiu savo elgesiu jie netiesiogiai puola kitus žmones;

gavimo gyvenimo stilius - itin paplitês, bûdingas žmonëms, kurie tikisi visk¹ gauti iš kitø žmoniø ir taip darosi priklausomi nuo jø;

vengimo stilius - bûdingas žmonëms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo problemomis. Išvengdamas problemø toks žmogus išvengia ir bet kokio pralaimëjimo galimybës;

Visi šie trys tipai nëra pasiruošê susitvarkyti su kasdieninëmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonëmis, ir jø gyvenimo stiliaus susidûrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozëmis ir psichozëmis. Visiems trims tipams trûksta socialinio intereso.

socialiai naudingas gyvenimo stilius- bûdingas žmonëms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonëmis ir suderinti su jais savo poreikius. Toks žmogus áveikia gyvenimo problemas, tuo paèiu vystydamas socialiná interes¹.

SOCIALINIS INTERESAS. Didžiai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonëmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, koká mes pasiekiame socialiná prisitaikym¹ (gyvenimo stiliaus  dalis), átakoja mûsø santyká su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau átakojamas socialiniø nei biologiniø jëgø. Bet pats socialinis interesas yra ágimtas. Taèiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo. Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitø žmoniø. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenëje - šeimoje, gentyje, valstybëje. Tokios bendruomenës yra bûtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslø pasiekimui. Todël žmogui visada yra bûtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas. Žmogus turi s¹veikauti su visuomene ir prisidëti prie jos tam, kad realizuotø tiek savo, tiek jos tikslus.

Jau nuo gimimo kûdikis patenka á situacij¹, kurioje reikia prisitaikyti prie kitø - iš pradžiø su motina, po to su kitais šeimos nariais, vëliau dar su kitais žmonëmis. Kûdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todël turi išvystyti socialiná interes¹. Toliau vis¹ gyvenim¹ jis bendraus su kitais žmonëmis ir visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus átakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio. Socialinio intereso vystymuisi yra ypaè svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialiná interes¹ arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystym¹si. Motina turi mokyti vaik¹ bendradarbiavimo, draugystës ir dr¹sos. Nes tik tada kai žmogus jauèiasi susijês su kitais, jis turi dr¹sos bandyti áveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vëliau suaugês žmogus) žiûri á kitus su priešiškumu ir nepasitikëjimu, á gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat. Žmonës neturintys socialinio jausmo tampa socialiai nepageidautinais žmonëmis - neurotikais, nusikaltëliais ir despotais.

GIMIMO EILIŠKUMO ÁTAKA. Gimimo eiliškumas turi didelës reikšmës žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos paèius tëvus ir gyvena tuose paèiuose namuose, jø socialinë aplinka nëra tapati. Su kiekvienu vaiku keièiasi tëvø požiûriai á vaik¹, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines s¹lygas. Adleris išskyrë tris svarbiausias vaiko pozicijas šeimoje - pirmasis vaikas, antrasis vaikas ir paskutinis vaikas - turinèias ganëtinai skirting¹ poveiká gyvenimo stiliui.

Pirmasis vaikas. Pirmasis vaikas atsiranda ganëtinai palankioje situacijoje - paprastai tëvai yra labai laimingi dël pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dëmesio ir laiko pirmajam kûdikiui. Todël jis gauna piln¹ ir nedalom¹ tëvø dëmesá, todël naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jëga. Tad pirmasis vaikas gyvena laiming¹ ir saugø gyvenim¹ tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šok¹. Daugiau nebëra joks pastovaus dëmesio centras, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilës ir tëvø rûpesèio, taigi, jis ‘nukarûnuojamas’. Dabar vaikas dažnai turi tyliai laukti, kol bus pamaitintas naujagimis ar nedûkti , kol anas miega.

Žinoma, jis nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnê pozicij¹, taèiau jo kova pasmerkta nesëkmei iš pat pradžiø - niekas nebegráš á pradinê bûsen¹, kaip jis besistengtø. Taèiau vaikas bando iš visø jëgø ir jo elgesys gali darytis problemiškas - daiktø ir taisykliø laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Žinoma, tëvai tik baudžia už toká elgesá ir jie yra galingesni. Toká tëvø elgesá šis vaikas interpretuoja kaip tik dar vien¹ árodym¹ jo bëdos ir jis lengvai gali pradëti nekêsti naujo vaiko, nes jis ir yra problemos priežastis.

Žinoma, jo reakcija priklausys ir nuo tëvø auklëjimo - ypatingai didelá šok¹ jaus itin lepinti vaikai. Be to reakcija priklauso ir nuo pirmojo vaiko amžiaus - 8-metis reaguos á nauj¹já broliuk¹ mažiau skausmingai nei 2-metis. Taèiau visi šie ávykiai palieka pëdsak¹ vëlesniame žmogaus gyvenime. Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti á praeitá, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami á ateitá. Patyrê jëgos poveiká, jie visada yra suinteresuoti ja. Jie gali išnaudoti savo jëg¹ prieš jaunesniuosius brolius ir seseris, bet tuo paèiu jiems daugiau tenka patirti ir tëvø jëg¹ nei jaunesniems, nes iš jø daugiau tikimasi. Dël to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Be to jie jauèiasi nesaugiai ir yra priešiški kitiems, nes bijo dar kart¹ prarasti visas pozicijas. Adlerio nuomone, daugelis iškrypëliø, nusikaltëliø ir neurotikø buvo pirmieji vaikai.

Antrasis vaikas. Antrasis vaikas niekada nepatiria to dëmesio ir valdžios, kuri¹ patyrë pirmasis, nes jis jau dalinasi tëvø meile su pirmuoju. Todël net pasirodžius treèiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keièiasi ir tëvø elgesys - antrasis vaikas jau nebëra tokia nauja patirtis, tëvai auklëdami já gali labiau atsipalaiduoti ir todël daug ramiau žiûrëti á antr¹já vaik¹. Taèiau antrasis vaikas nuo pat pradžiø auga pirmojo šešëlyje. Jis nëra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresná brolá ar seserá kaip pavyzdá ar iššûká varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystym¹si ir dažnai jis vystosi daug greièiau nei pirmasis vaikas - jis turi pralenkti pirm¹já. Nepatyrês valdžios antrasis ja taip nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis žvelgdamas á ateitá. Antrasis vaikas yra linkês varžytis ir ambicingas.

Taèiau jo vystymasis gali ir nukentëti. Jei pirmasis vaikas já lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali ágyti jausm¹, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali bandyti nustoti augti. Tokiu atveju gyvenimo stilius bus kitoks.

Jauniausias vaikas. Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su ‘nukarûnavimu’ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Já taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todël jis gali vystytis ypaè greitai. Todël tokie dažnai gali daug pasiekti bet kokiame darbe kai suauga.

Taèiau gali ávykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejëgiu ir priklausomu, koks jis buvo vaikystëje. Nepripratês siekti ir kovoti, pripratês prie kitø rûpesèio, jis sunkiai susidoros su suaugusio žmogaus problemomis.

Vienintelis vaikas. Tai iš esmës pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jëgos praradimo - bent jau ne vaikystëje. Jis vis¹ laik¹ yra šeimos dëmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subrêsta gana anksti. Taèiau jis patiria šok¹, kada supranta, kad išoriniame gyvenime, už šeimos ribø - pvz.: mokykloje - jis nëra dëmesio centras. Toks vaikas nëra pasiruošês nei dalintis, nei kovoti dël dëmesio. Jei jo sugebëjimai nesukelia pakankamai pripažinimo ir dëmesio, jis patiria aštrø nusivylim¹.

Nagrinëdamas gimimo eiliškum¹ Adleris neteikia tvirtø vystymosi taisykliø. Vaikas automatiškai neágyja kokiø nors charakterio bruožø tik dël gimimo eilës. Greièiau tai tëra tik tikimybë, kad esant tokiai pozicijai gali susiformuoti maždaug tok gyvenimo stilius.