CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

KONFLIKTŲ PSICHOLOGINIAI YPATUMAI

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

KONFLIKTŲ PSICHOLOGINIAI YPATUMAI.

KONFLIKTO SAMPRATA, KLASIFIKACIJA.

ˇodis konfliktas yra kilźs i lotynų kalbos ˛od˛io conflictus, kuris reikia prieingų po˛iūrių, interesų, elgesio motyvų, siekių susidūrimus.

Konfliktas - tai prieingų, nesuderinamų pa˛iūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius igyvenimus (ˇelvys, 1995).

Pasak R. Lekavičienės konfliktas - tai prieingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pa˛iūrų susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu ˛mogų u˛valdo nemalonūs jausmai arba igyvenimai.

A. Jacikevičius konflikt¹ siūlo apibrė˛ti kaip daugiau ar ma˛iau ireikt¹ kov¹ tarp dviejų ar daugiau alių, kurių nuostatos, veikimo tikslai prietaringi ar kuris prieinasi agresijai į savo vertybes.

Konfliktas plači¹ja prasme yra prietaravimų paūmėjimo kratutinis atvejis, kurio pasekmė -neigiamos emocijos. Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl prieingų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus.

Geriausias būdas isprźsti konflikt¹ - jo ivengti. Mes visi esame girdėjź į posakį, tačiau gyvenimo patirtis rodo, jog ne visada pavyksta to principo laikytis: kai du ˛monės vienu metu pretenduoja į vien¹ ir t¹ patį, konfliktas tampa neivengiamas.

Situacija vadinama priekonfliktine, jeigu:

esant prieprieai (tikslų, interesų ir t.t.) mes neigyvename neigiamų emocijų (pvz., diskusijų metu)

nemalonūs jausmai yra igyvenami, nors mes jų iorikai neparodome ir atvirai neisakome savo prieingų pozicijų.

Beje, konfliktai - tai ne visada tai, kas yra „neteisinga', agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiam¹ vaidmenį:

konfliktas - santykių, procesų vystymosi altinis

konfliktas - signalas asmenybei keistis

konfliktas - galimybė suartėti

konfliktas - galimybė „ielektrinti' įtemptus santykius.

Bendravimo psichologija labiausiai domisi tarpasmeniniais konfliktais. Tačiau io tipo konfliktai, jų motyvai yra paaikinami lengviau, jeigu lygiagrečiai yra analizuojamos ir sunkios asmenybės situacijos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tarpasmeninius santykius.

Vidinių asmenybės konfliktų tipai. Jau minėjome, kad sunkios asmenybės situacijos įtakoja mūsų tarpasmeninius santykius. Sunkioms asmenybės situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, krizės ir konfliktai. Beje, paminėti sunkių situacijų tipai tik retais atvejais reikiasi izoliuotai vienas nuo kito - da˛niausiai jie tarsi „susisluoksniuoja' tarpusavy: vidiniai sunkumai provokuoja vidinius konfliktus; asmenybinės krizės nulemia naujų vidinių sunkumų atsiradim¹ ir pan.

Dėl ko da˛niausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai? Viena da˛niausiai pasitaikančių konfliktų prie˛asčių - nesugebėjimas pa˛velgti į situacij¹ lanksčiai, be iankstinių nuostatu. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia u˛sispyrź, inertiki ˛monės, nepakenčiantys prietaraujančio elgesio. Konfliktiki yra ir tie ˛monės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas - bet kokia kaina ikovoti aplinkinių pripa˛inim¹, u˛imti presti˛inź viet¹ visuomenėje. Konfliktams palankios s¹lygos ir tuomet, kai yra keliami nerealus reikalavimai aplinkai, s¹lygoti per didelio savojo A idealizavimo. Tokiu atveju ˛mogus ima jaustis pranaesnis u˛ kitus, mano es¹s teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali s¹lygoti pernelyg didelis konformizmas.

Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti - itin menka. Konfliktuodami turime tiksl¹ atstatyti pa˛eist¹ sav¹j¹ vertź, todėl nusileisti prieininkui yra sunku. Da˛niausiai manome, jog nusileisdami liksime pa˛eminti, todėl u˛ savigarb¹ kovojame, deja, ne visada etikomis priemonėmis.

Konflikto atomazg¹ nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyv¹, telkiame dėmesį tik į tai, kas vykta dabar. Mūsų m¹stymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situacij¹ pa˛iūrėti nauju aspektu.

ˇmonės situacij¹ ima vertinti kaip konfliktinź, jeigu į˛velgia tris dalykus:

1. Tam tikr¹ tipik¹ tarpusavio s¹veik¹, elgesį („kovoja tarpusavy', „nori pasiekti savo', „nori įrodyti savo ties¹', „rao skundus' ir t.t.);

Egzistuojančius prietaravimus („nori skirtingų dalykų', „skirtingi interesai', „skirtingi tikslai' ir t.t.);

Tam tikras emocijas („igyvena', „kenčia', „jaučia nervinź įtamp¹', „nusiteikźs karingai' ir t.t.).

TARPASMENINIŲ KONFLIKTŲ TIPAI, STRUKTŪRA, DINAMIKA.

Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:

Vidiniai asmenybės konfliktai

Socialiniai konfliktai:

tarpasmeniniai

tarpgrupiniai

tarptautiniai.

Tarpasmeninių konfliktų tipai:

> Pagal poreikius (Iteklių. Tai konfliktai dėl materialinių dalykų, statuso ir vaidmenų).

> Pagal gyvenimo sfer¹ (eimos, buitiniai, darbo, politiniai).

> Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį (konstruktyvūs, destruktyvūs).

> Pagal intensyvum¹ (aukto, vidutinio, ˛emo).

> Pagal įtamp¹ (aukta, vidutinė, ˛ema).

> Pagal trukmź (trumpalaikiai, ilgalaikiai, neisprend˛iami).

> Pagal nukreiptum¹ (tiesioginiai, alutiniai).

> Pagal kontrolź (kontroliuojami, nekontroliuojami).

> Pagal pavaldum¹: Horizontalūs - tarp vienodo statuso ˛monių. Vertikalūs - tarp pavaldinio ir vadovo. Diagonalūs - tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus ˛emesnio statuso ˛mogaus.

> Pagal konflikto sukėlėj¹ (aktyvūs - patys iprovokuojate konflikt¹; pasyvūs - igyvenate kito sukelt¹ konflikt¹).

> Pagal konflikto kontrolź (kontroliuojami; nekontroliuojami).

Struktūra:

Kiekvienas konfliktas turi tam tikr¹ objektyvų turinį:

1. Konflikto dalyviai:

Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, prieininkais. Da˛nai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusį konflikt¹ - iniciatorių (tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus). Svarbus yra konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų realizavimo galimybių lygis, individo „jėga', ireikiama jo fizinėmis, materialinėmis, socialinėmis, intelektualinėmis galimybėmis, ˛iniomis, įgūd˛iais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryiais.

Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).

Kiti dalyviai. Asmenys, kurie retkarčiais būna susijź su konfliktu, įtakoja jį. Pvz., kurstytojas, pastūmėjźs asmenį į konflikt¹. Vėliau jis konflikte gali ir nebedalyvauti. Organizatorius - asmuo, planuojantis konflikto eig¹, jo rezultatus ir pan.

2. Konflikto objektas. Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, prie˛astis, branduolys. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.

3. Aplinka. S¹lygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leid˛ia analizuoti konflikt¹ kaip socialinź situacij¹.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį:

Motyvai - vidinė paskata pradėti konflikt¹, siekiant patenkinti savo poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. Mūsų „aktyvintojais' konfliktinėje situacijoje gali būti ir interesai, vertybės, tikslai.

Konfliktinis elgesys - konflikto dalyvių prieingos krypties veiksmai. Konfliktinis elgesys turi tam tikrus savo principus (pvz., jėgų ir laiko ekonomija, „smūgiavimas' į pa˛eid˛iamiausi¹ oponento viet¹ ir pan.), strategijas ir taktikas. Jas plačiau aptarsime vėliau.

Dinamika:

Konflikto eig¹ nusako 2 s¹vokos: konflikto etapai ir konflikto fazės.

Konflikto etapai: parodo konflikto raidos (nuo jo kilimo iki isprendimo) esminius momentus).

Konfliktinės situacijos atsiradimas.

Konfliktinės situacijos suvokimas, įsis¹moninimas. Kaip iorikai tai pasireikia? Pasikeičia mūsų nuotaika, pradedame riboti kontaktus su potencialiu „prieininku', pasidarome negeranoriki savo oponentui.

Atviros konfliktinės s¹veikos prad˛ia. Kuris nors i oponentų, įsis¹moninźs konfliktinź situacij¹, imasi aktyvių veiksmų (įspėjimų, pareikimų, grasinimų ir pan.). Savaime suprantama, konflikto iniciatorius greit sulaukia atsakomųjų veiksmų.

Atviro konflikto plėtra. Aktyviai reikiamos savos pozicijos ir reikalavimai.

Konflikto isprendimas.

Konflikto fazės:

pradinė fazė; 2. kilimo fazė; 3. konflikto pikas; 4. kritimo fazė.

TARPASMENINIŲ KONFLIKTŲ SPRENDIMO STRATEGIJOS.

Konkurencija. Kai asmuo pirmiausia stengiasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primesdamas sau palankų sprendim¹. Formalios grupės da˛nai vykstančioje kovoje dėl to, kas nugalės ar pralaimės, pasitelkia vadovo vald˛i¹ kaip dominuojanči¹ jėg¹, o kiekvienas konflikto dalyvis stengiasi panaudoti vald˛ios altinius, kad pasiektų pergalź. is būdas retai atnea ilgalaikius rezultatus.

Prisitaikymas. Tai savo pozicijos atsisakymas. Norėdama isaugoti santykius viena i alių gali būti linkusi pasiaukoti. Taigi sukuriama pavirutinika iliuzija, kad viskas gerai, o konflikte prie˛astys nenagrinėjamos, problemos ilieka. Toks sprendimo būdas nėra teigiamai vertinamas, nes ˛monės net nesistengia isiaikinti, kokia konflikto esmė, k¹ jie jaučia.

Vengimas. Si strategija pastiprina oponent¹, sudaro jam pergalės įspūdį, kadangi prieininkas į konflikt¹ reaguoja pasitraukdamas, jį u˛gniau˛ia. Pavyzd˛iui, kai grupės nariai privalo s¹veikauti, nes jų u˛duotys yra viena nuo kitos priklausomos, tikėtina, kad jie u˛gniau konflikt¹, o ne pasitrauks. Problemos vengimas ateityje gali tapti tipika reakcija į kliūtį. Toks elgesys netinkamas, nes vengdami konflikto ˛monės atsisako savo poreikių bei interesų. Vengimas, atsitraukimas ma˛ina tarpusavio supratim¹.

Kompromisas. Tai strategija, kai yra surandamas aukso vidurys. Nėra nei aikių laimėtojų nei pralaimėtojų. Iskirtinis kompromiso bruo˛as - reikalavimas, kad kiekviena alis ko nors atsisakytų. is būdas taikytinas, kai oponentų interesai yra visikai nesuderinami, kai sprendime reikia priimti labai greitai, kai svarbiau ilaikyti bendravim¹ nei pilnai apginti interesus. Pavyzd˛iui vykstant deryboms tarp administracijos, kompromisas yra būtinas, kad pavyktų susitarti ir pasirayt: kolektyvinź sutartį.

Bendradarbiavimas. Tai strategija taikoma tada, kai kiekviena konfliktuojanti pusė nor: visikai patenkinti visų alių interesus, ima bendradarbiauti ir iekoti visiems naudingų rezultatų Bendradarbiaudamos abi pusės stengiasi isprźsti problem¹ bei isiaikinti skirtumus, O m prisiderinti prie skirtingų po˛iūrių. Bendradarbiavimas - tai konflikto sprendimas, kai laimi visos konfliktuojančios alys, sprendimas visiems naudingas. Abi pusės sugeba idėstyti savo interesus bei iklausyti kitoki¹ nuomonź.

BENDRADARBIAVIMO (LAIMĖTI - LAIMĖTI) STRATEGIJOS PAGRINDINIAI ˇINGSNIAI.

Strategij¹ „laimėti-laimėti' sudaro ei pagrindiniai ˛ingsniai (L. S. Večer, 1996):

/ ˛ingsnis. Kontroliuokite emocijas, pakvieskite tai padaryti ir savo oponent¹: „A ˛inau, kad tu sudirgźs. A sudirgźs ne ma˛iau nei tu. Bet jei mes norim isprźsti problem¹ mes turim emocijas „atidėti į alį'. Ar tu tam pasirengźs?' Parodykit ˛mogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau.

// ˛ingsnis. Pasiūlykite taisykles, kurių turėtų laikytis abi pusės, sprźsdamos konflikt¹: atid˛iai iklausyti vienas kit¹, nepertraukinėti, nepykti ir nereikti prieikumo, net jei nesutinkama su girdėtais teiginiais, gerbti vienas kit¹, stengtis suprasti prieing¹ nuomonź. Būtina atskirti ˛mones nuo problemos, t.y. atakuoti problem¹, o ne oponent¹. Būkite „kieti' problemos at˛vilgiu ir „minkti' - oponentui. Jei oponentas nesilaiko ių taisyklių, vadinasi, jis nėra geranorikas arba dar neatsikratźs neigiamų emocijų: teks grį˛ti į I ˛ingsnį. Jei tai negelbsti, turbūt teks rinktis vengimo, prisitaikymo ar rungtyniavimo strategij¹.

/// ˛ingsnis. Pozicijų isiaikinimas isakomos nuomonės, po˛iūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite dėmesį į interesus, o ne į pozicij¹; iekokite bendrų su oponentu interesų ir aikinkite savo interesus. Būtinai pripa˛inkite oponento interesus problemos dalimi, nenuneikite jų. Pa˛velkite į situacij¹ oponento akimis (bet tai nereikia, kad turite sutikti su jo po˛iūriu). Venkite sprendimų apie oponento jausmus, viltis, veiksmus; nekritikuokite. Net jei pats būsite kaltinamas ir kritikuojamas, nugalėkite atsakomosios atakos arba gynimosi pagund¹. Oponentui parodykit, kad jo dalyvavimas problemos sprendime yra svarbus; negailėdami jam priskirkite gerų abipusių idėjų nuopelnus. Tai bus gera terpė tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai auktų reikalavimų. Tačiau k¹ daryti, jei taip nesielgia jūsų oponentas? Ilikite tvirti ir pasakykite, kad jūs norite rasti garbing¹ sprendim¹. Į tai da˛nai sureaguojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis.

IV ˛ingsnis. Nustatykite paslėptus norus ir interesus Būtent dabar jūs turite isiaikinti, kodėl ˛mogus pasielgė taip, o ne kitaip. Tačiau neklauskite tiesmukai: „Kodėl tu nedarei to?' Geriau: „Kokia prie˛astis, kad tau pasirodė geriausia pasielgti būtent taip?' Kalbėdami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas da˛nai duoda gerų rezultatų: ilaikoma rami atmosfera, parodomas jūsų po˛iūrio pagrįstumas, oponentas į situacij¹ gali pa˛velgti jūsų akimis.

V ˛ingsnis. Alternatyvių variantų pasiūlymas Pasiūlykite (ir oponent¹ skatinkite tai daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo - tai stabdytų kūrybinį proces¹; atskirkite variantų paiek¹ nuo jų vertinimo. Pabrė˛kite, kad
dabar svarbiausia - sprendimų gausa, o apie įgyvendinim¹ kol kas dar nekalbama. Vėliau kartu atrinkite kelet¹ geriausių pasiūlymų, kurie galėtų tapti problemos sprendimo pagrindu. iame ˛ingsnyje svarbu ilikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos praeities nuoskaudomis. Jei jūsų oponentas būtent taip ir pradeda elgtis, mandagiai sustabdykite jį: pasakykite, jog pripa˛įstate ir gerbiate jo jausmus (tai nuramins ˛mogų). O po to priminkite, kad susirinkote čia būtent dėl gerų ateities santykių, o ne praeities nuoskaudų aptarti.

VI ˛ingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas; tai rodys, kad jūs prisimenate jo interesus. Parodykite ir įvertinkite oponento indėlį ioje sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkokit u˛ geranorikum¹.

Bet kurio konflikto metu mes įvertiname savo ir oponento interesus: „K¹ a laimėsiu?', „K¹ a prarasiu?', „Kiek tai svarbu mano prieininkui?' Konflikto sprendimo strategija pasirenkama priklausomai nuo orientacijos į savo arba į oponento interesus.

Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio ˛mogaus elgesio tyrinėjimas (lot. socialis - visuomenės, visuomeninis). Kiekvienas ˛mogus yra savo ir kitų ˛monių elgesio tyrėjas, vadinasi, tarsi ir socialinis psichologas.

Taigi kas yra socialinis elgesys? Tai individų ir jų grupių tarpusavio santykiai ir elgesys.

Socialinis elgesys yra ma˛iausiai dviejų ˛monių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, k¹ a darau ir ar apskritai k¹ nors veikiu, priklauso ir nuo manźs, ir nuo kitų ˛monių. Ir atvirkčiai, kitų ˛monių elgesys priklauso nuo mano elgesio.

EGO

Santykiaudamas su socialine aplinka ˛mogus pasireikia kaip atskiras vienetas, organizuotas, vientisas. Bet juk ka˛kas turi jungti, derinti tai, k¹ ˛mogus patyrė praeityje ir k¹ patiria dabar, kas jis buvo praeityje ir kas yra dabar. Tas potyrius vienijantis elementas, tarpusavio santykių atskaitos takas yra mūsų asmenybė. Mums vis¹ gyvenim¹ tenka sprźsti problem¹ -būti arba individualybe, s¹lygikai atsiribojusia nuo kitų ˛monių įtakos ir dėl ios prie˛asties patiriančia nemalonumų, arba būti grupės, kito ˛mogaus dalimi, jaustis saugiai, bet riboti savo individualum¹.

ˇMOGUS GRUPĖJE

Be kitų ˛monių pagalbos ir poveikio ˛monėmis netaptume. Bendrijoje imokstame kalbėti, reikti jausmus, bendrauti, dirbti ir dar daug ko reikalingo ir ne visai reikalingo. ˇmonių grupėje tampame civilizuoti. Nuu gimimo iki mirties esame grupės nariai. Grupė (apskritai visuomenė) kelia ˛mogui savus reikalavimus, nustato taisykles, draudimus.

Socialinė psichologija daugiau tyrinėja tiesioginius realius reikinius, vykstančius ma˛esnėse, realiai apibrė˛tose grupėse (psichologinį klimat¹, tarpasmenines simpatijas ir antipatijas, vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas asmenybėse ir grupėse ir kt.).

Socialinė psichologija rado, kad mikrogrupėse egzistuoja formalių ir neformalių santykių tarp grupės narių struktūros, kad ˛monės grupėse pasiskirstź tam tikromis rolėmis, arba vaidmenimis. Iaikinti įvairių ˛monių komunikacijos būdai, elgsenos stereotipai ir daugybė kitokių reikinių. Socialinė psichologija, kaip ir kiti mokslai, skverbiasi gilyn į pastebėtus reikinius ir nustato jų dėsnius.

Socialinės psichologijos reikmė yra ta, kad ji aprėpia ˛monių visuomenės, jų sutartinio gyvenimo, kolektyvinio bendravimo pa˛inim¹, individo ir grupės adaptacijos reikinius, jų pa˛inim¹. is pa˛inimas reikalingas sociologijos mokslui, tiriančiam bendriausius visuomenės vystimosi dėsnius. Jis reikalingas psichologijos mokslui, aikinančiam atskirų asmenybių psichinės veiklos dėsningumus, reikalingas pedagogikai, kuriančiai teorij¹ ir metodus, kaip mokyti ir auklėti jaun¹j¹ kart¹ visuomenės gyvenimui ir tos visuomenės gyvenimo tobulinimui.

„A“ vaizdas – tai asmenybė tokia, koki¹ pati save mato. Tai savźs paties įsivaizdavimas.

„A“ vaizdas – tai mūsų ˛inių apie save bei savo nuostatų at˛vilgių sistema, eilinių savźs vertinimų pasekmė, nes ˛mogus reaguodamas į supanči¹ aplink¹ tam tikru būdu pa˛įsta ir pats save.

„A“ vaizdas yra tik dalis s¹monės, nes „A“ vaizdas apima paties savźs suvokim¹, bet neapima iorinio pasaulio suvokimo.

Suaugusio ˛mogaus „A“ vaizdas sudėtingas, susidedantis i daugelio nevienodai įsisavinamų elementų.

A-vaizdo turinį sudaro informacija (˛inios) apie save. J¹ galima padalyti į tokias grupes:

• po˛iūris į savo ivaizd¹;

• savo emocionalumo įvertinimas;

• sprendimai apie savo moralines savybes;

• po˛iūris į savo intelekt¹ ir sugebėjimus;

• informacija apie savo socialinius vaidmenis (lytį, am˛ių, profesij¹).

2. Kiek ˛monių, tiek „A“ vaizdas formų:

1) Realusis „A“ (Savasis A)– kokį mes save matome. Realusis „A“ apima asmenybės socialinį status¹, socialinius vaidmenis, priklausym¹ tam tikrai grupei, apima mūsų ego pasiekimus (komunikabilumas).

2) Idealusis „A“ – kokį norime mes save matyti, kokius būtu malonu matyti. Ma˛as skirtumas tarp realaus ir idealaus „A“, tai liudija apie asmenybės psichinź būklź, ˛mogaus pasitikėjim¹ savimi. Jei yra didelis skirtumas, gali būti, kad ˛mogų kamuoja konfliktai ir nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, vyrauja disharmonija. Idealusis A yra nepageidaujamasis A.

3) Ateities „A“ (toki¹ asmenybź, kokia realiai galiu tapti; tai nebūtinai teigiamas savźs įsivaizdavimas).

4) Idealizuot¹jį „A“ (koks norėčiau tapti, orientuodamasis į moralės normas; tai tarsi atskiras idealiojo A variantas).

3) Parodomasis „A“ (vieasis) – tai A toks, kokį ˛mogus save pateikia kitiems, savotikų kaukių, kurių tikslas paslėpti neigiamus, skaud˛ius ar intymius savojo „A“ bruo˛us ir polinkius. is „A“ – vizitinė kortelė. ˇmonės da˛nai keičia sav¹jį „A“. Tokie ˛monės gerai prisitaiko tam tikroje aplinkoje, socialinėse situacijose.

Vaidmens turinio apibrė˛tumas kelia problemų. ˇmogus da˛nai klausia savźs, k¹ jis privalo daryti, o ko neprivalo, kas yra jau kitų ˛monių vaidmuo

Nuostatos yra imoktos, o ne įgimtos savybės. Pavyzd˛iui, yra įgimtas potraukis prie bet kokio maisto, kuriuo tenkinamas alkis. Tačiau gali ˛mogui susidaryti nuostata, jog sveikiau valgyti mėsos produktus negu kitokius, nes mėsa arčiausiai ˛mogaus organizmo, o gal nuostata, kad geriausiai ˛mogui tinka vegetarinis maistas, ar pan.

Nuostatos yra pakankamai pastovios savybės. Pavyzd˛iui, jei viena, antra, trrečia kokio nors raytojo knyga susilaukė skaitytojų susidomėjimo, tai teigiamai nusistačius bus geri ir kiti literatūriniai kūriniai. Teigiamai nuostatai pasikeisti reikėtų ilgesnio prieingos kokybės patyrimo.

3. Nuostatos yra susijusios su poreikiais tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryio gali ir neturėti (˛inoma, įpročiuose yra poreikis kartoti automatizuotus veiksmus).

Stereotipais vadinamos sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reikinių schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai įvertinimai.

Stereotipai gali būti aktyvinami spontanikai, vos tik kas nors susiduria su stereotipizuojamos grupės nariu. Netgi minimalus tos grupės nario pasirodymas gali automatikai pasiūlyti stereotipus ir po˛iūrį, susijusį su ta grupe, galinčius paskatinti stereotipus atitinkantį elgesį.

Vertybės yra sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reikinių reikmingum¹ asmenybėms ir grupėms.

Vertybės kinta. Vieni dalykai praranda prasmź, kiti, atvirkčiai, ja įgyja. Vertybės sudaro sistem¹. Pakitusi kuri nors viena vertybė meta įūkį kitoms sistemos vertybėms, verčia jas taip pat kisti, adaptuotis.

Imlioji (receptive) vertybinė orientacija. ios orientacijos ˛mogui būdingas įsitikinimas, kad visko, kas gera, altinis - iorinis pasaulis. Troktamo dalyko įsigijimas prilygsta jo paėmimui i iorinio pasaulio.

Inaudotojamoji (exploitative) vertybinė orientacija. Imliosios inaudojamosios orientacijos ˛mogaus prad˛ios takas yra tas pat. Tai įtitikinimas, kad visų gėrybių altinis yra ioriniame pasaulyje, o ne jis pats, tačiau skiriasi tų gėrybių įsigijimo būdai.

Kaupinio vertybinė orientacija. ios orientacijos ˛mogaus skiriamasis po˛ymis ne norimų daiktų įsigijimo būdas, o jų laikymas ir kaupimas. Toks ˛mogus net ir nenori k¹ nors nauja įsigyti, bet ir nenori prarasti jau turimų daiktų.

Rinkos (market) vertybinė orientacija. ios vertybinės orientacijos ˛mogaus skiriamasis po˛ymis - savźs traktavimas kaip objekto, prekės. Svarbiausias rinkos orientacijos ˛mogaus tikslas - būti paklausiam

Produktyvioji vertybinė orientacija. J¹ vienintelź E. Fromm ir temini. Tai orientacija ir idealas. Produktyvum¹ E. Fromm supranta kaip gebėjim¹ panaudoti savo kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes.

Identifikavimas yra s¹moningas. kitų asmenų elgsenos kopijavimas. Da˛niausiai s¹moningai kopijuojama: 1) elgsena tų asmenų, kurie traukia mėgd˛ioti 2) s¹moningai perimama kitų elgsena neaikiose, neįprastose situacijose. Identifikuoti savo elgsen¹ su grupės papročiais, taisyklėmis ir kt. prisieina asmenims, patekusiems į naujas grupes.

Mokymas yra toks nuostatų formavimo kelias, kai vienas asmuo( ar grupė) gauna i kito informacij¹, kokia nuostata pageidautina tos ar kitos problemos, situacijos, 'grupės at˛vilgiu ir kokia netinkama, u˛ kuri¹ gali būti peikiama ar net baud˛iama.

Pagrindinis nuostatų formavimo kelias civilizuotoje visuomenėje yra daugiau ar ma˛iau organizuotas mokymas ir auklėjimas. Būdinga, kad čia, skirtingai nuo mėgd˛iojimo ir identifikacijos, pasireikia nauja jėga - ugdytojas (plači¹ja to ˛od˛io prasme). Mokymas yra toks nuostatų formavimo kelias.

Socialinio suvokimo samprata yra prietaringa. Nors tradicikai vartojamas ˛odis „suvokimas“, lygia greta vartojami tokie ˛od˛iai „įspūd˛io formavimas“, „sprendimas“.

Socialinį suvokim¹ sudaro:

Reagavimo į ˛mogų ypatumai.

įspūd˛io apie ˛mogų formavimas.

Atribucija – elgesio prie˛asčių priskyrimas.

Socialinio suvokimo ypatumai

Nors socialinis suvokimas labai skiriasi nuo, pvz., fizinių objektų suvokimo (kvapo, garso ir kt.), čia pasireikia ir daug bendrų suvokimo dėsningumų. Visų pirma, socialiniam suvokimui, kaip ir bet kokiam kitam, būdingas daiktikumas: nors suvokimo proceso rezultatas - tik mūsų s¹monėje egzistuojantis tikrovės vaizdas, mes jį priskiriame u˛ mūsų egzistuojančiam pasauliui.

1.Socialinė kategorizacija – suvokdami kit¹ ˛mogų, da˛niausiai reaguojame į 4 svarbiausias po˛ymių grupes: lytį, rasź, fizinį patrauklum¹, fizinź negali¹. Kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinės aplinkos faktus, kaip ir bet k¹ kit¹, mes automatikai priskiriame kokiai nors daiktų kategorijai.

2. Pirmasis įspūdis – tai suvokinys, kuris susiformuoja per kelias pirm¹sias bendravimo minutes. Jis ilieka pats tvirčiausias.

3. Pirmumo efektas – pirmoji informacija, kuri¹ gauname apie ˛mogų daro kur kas didesnź reikmź nei vėlesnė.

4. Aureolės efektas rodo, kiek ˛mogus gali toleruoti ir priimti dviprasmikum¹, prietaring¹ informacij¹. Aureolės efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobūd˛io ir net eilės.

5. Savaime isipildančios pranaystės – kai ˛m. Priskiriame kuriai nors kategorijai, mes elgiamės su juo vadovaudamiesi apie jį padarytomis prielaidomis, o tai skatina ˛m. Imtis atsakomojo veiksmo, kuris pateisina mūsų lūkesčius.

Santykis su ˛mogumi da˛nai nulemia sprendim¹ apie jį. Manyti, pavyzd˛iui, kad mėgstamas ˛mogus yra geras, visikai natūralus dalykas. Ma˛a to, santykis su ˛mogumi daro sprendim¹ apie jį vienpusik¹, nediferencijuot¹. Ikreipiančioji santykio įtaka suvokimui vadinama aureoles efektu.

Aureolės efektas rodo, kiek ˛mogus gali toleruoti ir priimti dviprasmikum¹, prietaring¹ informacij¹. Aureolės efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobūd˛io ir net eilės.

PAGRINDINIAI KAUZALUMO PRINCIPAI. Juos nustatė F. Heider, H. Kelley, J. Thibaut.

Prie˛asčių ir pasekmių principas. Jis paprasčiausiai reikia, kad prie˛astys sukelia pasekmes. Tai - determinizmo principas. Jį ˛ino jau trejų metų vaikai.

Laiko principas. ˇmogus linkźs palaikyti kokį nors įvykį prie˛astimi, jeigu jis įvyko tiesiog prie kit¹ įvykį. Pavyzd˛iui, ˛mogus iėjo i kavinės, sėdo į main¹ ir padarė avarij¹. Kuo laiko tarpas taip dviejų įvykių didesnis, tuo silpnesnė tendencija juos susieti.

Erdvinio gretimumo principas. Jei du reikiniai ar objektai yra greta vienas kito, vienas jų nesunkiai palaikomas kito prie˛astimi. Pavyzd˛iui, jei tuo metu, kai vyko vagystė, netoliese buvo pastebėtas ir buvźs kalinys, jis ir bus greičiausiai įtartas vagyste.

Kovariacijos principas reikia dviejų įvykių vyksm¹ kartu. Bandydamas suprasti kokio nors reikinio prie˛astį, ˛mogus analizuoja ir kitus tuo metu vykstančius procesus. „Tikr¹ja' prie˛astimi bus laikoma ta, kuri da˛niausiai ir vyksta kartu su kokiu nors specifiniu, reikmingu ˛mogui reikiniu.

Tai - veiksnio prie˛asties priskyrimas vidinėms, nuo asmenybės priklausančioms, arba iorinėms, nuo asmenybės nepriklausančioms jėgoms. Vidinės jėgos - tai asmenybės savybės, motyvai, vertybės, emocijos. Iorinės jėgos - tai veiklos aplinkybės, u˛duoties ypatumai, kitų ˛monių pastiprinanti ar blokuojanti įtaka.

DISPOZICINIS ALIKUMAS. Kauzalinės atribucijos teorijoje iomis s¹vokomis apibūdinama suvokiančiojo tendencija nepakankamai įvertinti aplinkos jėgų, situacijos įtak¹ ˛mogaus elgesiui ir pervertinti nuo asmenybės priklausančių jėgų įtak¹. I to kyla tikimybė, kad pats subjektas ir jo elgesį stebintys kiti asmenys padarys nevienodas ivadas (E. Jonės ir R. Nisbett, 1972).

Bendravimas yra ˛monių s¹veika, kai apsikeičiam¹ mintimis, emocijomis, susipa˛įstama ir pasiekiama socialinio bendrumo.

ˇmonių bendravime yra iskiriami trys glaud˛iai tarpusavyje susijź komponentai: 1) komunikacinis; 2) interakcinis, ir 3) percepcinis.

Bendravimo funkcijos:

Perduodame kitiems ˛monėms tai, k¹ galvojame ar jaučiame, kokius matome save ir savo aplink¹.

Perduodame kitiems ˛monėms savo po˛iūrį į juos.

Galime su˛inoti i kitų, kaip jie mus vertina.

Tik bendraudami ˛monės gali ugdyti kitus bei tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems iekoti pagalbos ir parama sau.

Bendraujant i kartos į kart¹ yra perduodama patirtis, ˛inios, kultūrinės tradicijos.

Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulėjimas.

BENDRAVIMAS IR KOMUNIKACIJA.

ˇmonės vieni kitus suvokia bendraudami. Bendravimas sudėtingas procesas. Jo pagrindiniai aspektai:

Bendravimas kaip komunikacija.

Bendravimas kaip interakcija.

Bendravi mas kaip tranzakcija

Bendravimas kaip percepcija.

Komunikacija - tai s¹veika dviejų ar daugiau ˛monių, kurioje pasikeičiama įvairaus pobūd˛io informacija. Turi būti 2 subjektai. Tai komunikatorius - tas kuris kalba ir percipientas - tas, kuris klauso, priima informacij¹. ˇmonių skaičius komunikacijoje gali būti įvairus. Bet ma˛ose grupėse svarbūs 3 gebėjimai:

empatikumas (gebėjimas suprasti ˛mogų jo jausmų lygmenyje)

identifikacijos (supanaėti į panekov¹ visos asmenybės lygmenyje).

refleksija (turim ˛inoti, kaip mus supranta, vertina panekovas).

Bendravimas kaip keitimasis informacija

ˇmonės negali vieni kitiems savo psichikos turinį (mintis, vaizdinius, emocijas ir kt.) perduoti tiesiogiai. Jie tai atlieka pasinaudodami įvairiais materialiais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.).

Sugebėjimas klausyti kito - gana retas bruo˛as, o todėl kasdieniniame bendravime kyla daug keblumų.

Da˛niausiai pasitaikančios klausymosi klaidos:

'u˛bėgimas į priekį' - klausantysis trukdo kalbančiajam: skuba daryti ivadas, spėlioja būsimus įvykius, klausinėja;

iorinis dėmesys kalbančiajam lyg ir rodomas (linksima galva, įsiterpiama ˛odeliais 'aha', 'taip', 'aiku'), tačiau i tikrųjų patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai. Neretai kalbantysis to paties klausiamas kelet¹ kartų;

kalbantįjį trukdo ir mūsų klaid˛iojantis ˛vilgsnis pro lang¹, po kambarį, ar netgi paties kalbančiojo ap˛iūrinėjimas; atid˛iai nesiklausydami kalbančiojo, netenkame informacijos, perduodamos gestais, mimika, balso tembru, tempu, ritmikumu;

neigiama nuostata kalbančiojo at˛vilgiu trukdo susikaupti, kelia nor¹ replikuoti; paprastai tik pakankamai intelektualus ˛mogus sugeba gerbti kito nuomonź, net jeigu ji visikai prieinga jo nuostatoms.

Aktyvus klausymasis – bendravimo įgūdis, kai klausytojas reikia iniciatyv¹ ir dalijasi atsakomybe su kalbančiuoju, stengdamasis suvokti pasakytų ˛od˛ių turinį ir kalbėtojo jausmus. Igirsti kit¹ ˛mogų – tai reikia ivengti bendravimo kliūčių, patarinėti, siūlyti, aikinti.

Pasyvus klausymasis – tai ˛emiausias lygis. Toks klausytojas labiau susidomėjźs savo kalbėjimu, o ne klausymu. Klausoma prabėgomis, daugiau tik sakant, kas vyksta tam, kad būtų galima pačiam įsitraukti į pokalbį. Tokio klausytojo ˛vilgsnis tučias, tai klauso, tai ne.

Nereflektyviai klausydamiesi, mes nesikiame į panekovo kalb¹, tik dėmesingai tylime arba įsiterpiame trumpomis replikomis („Taip?', „Oho!', „Suprantu', „Įdomu!', „Gal galite smulkiau?' ir pan.). Tokia klausymosi forma ypač tinkama:

• jei klausytojas yra auktesnio statuso, negu kalbantysis. Neretai tokiu atveju klausytojas jaučiasi laisviau, ima „vairuoti' pokalbį ir girdėti tai, k¹ nori girdėti. Kad taip neatsitiktų, klausytojas turėtų pasirinkti nereflektyvų klausymosi būd¹, tuo parodydamas panekovui, kad juo domimasi, norima ˛inoti jo mintis ir jausmus.

• Kai mūsų panekovas igyvena gilius jausmus arba yra labai emocionalus (įtū˛źs, liūdnas ir pan.).

• Kai panekovas dega noru idėstyti savo po˛iūrį kokiu nors klausimu.

Kai nori isikalbėti, aptarti opius asmeninius dalykus.

Kai panekovui sunkiai sekasi dėstyti savo mintis, kai jis mikčioja.

Reflektyvus klausymasis būna įvairių stilių. Reflektyviai klausydamiesi, mes parodome, kad domimės savo panekovu, t. y. retsykiais:

pasitiksliname, ar teisingai suprantame kalbantįjį: „Jūs i¹ problem¹ suprantate būtent taip?'; „Gal galėtumėte patikslinti, kaip Jūs suprantate'

perfrazuojame jo sakomas mintis, koncentruodamiesi į faktus ir tuo pačiu parodydami, kad supratome esmź: „Kaip a supratau, problema yra (nusakome j¹ savais ˛od˛iais). Ar teisingai a supratau?'; „Man atrodo, Jūs pasakėt, kad'

atspindime kalbančiojo jausmus: „Tau atrodo, kad tave gydė neteisingai?'; „Man pasirodė, kad kai tavo virininkas kalba su tavimi tokiu pilnu įtū˛io tonu, tu tiesiog „atsijungi'; „A jaučiu, kad tu norėtum io darbo, bet ne˛inai, kaip jį gauti'. Savo reakcij¹ į igirstus jausmus galite parodyti ir taip: „Intuicija man sako, kad'; „Jei a teisingai supratau, tu jauti'; „Tavo ˛od˛iuose a pajutau' ir kt. Tačiau nepatartina vartoti nieko nereikiančias „raminančias' frazes: „Na, viskas ne taip blogai'; „Rytoj tau bus geriau'; „Nereikia taip visko imti į irdį - visa tai niekai!'; „Nedaryk i musės dramblio!' Tai sumenkina kalbančiojo jausmus.

apibendriname pagrindines pokalbio idėjas, tuo lyg pasiruodami tolimesniam pokalbio etapui: „Taigi problemos esmė yra';

Ne˛odinis bendravimas arba kūno kalba - tai kūno komunikacijos forma, ireikta nes¹moningais gestais ir pozomis.

Gestai yra viso ˛mogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėl yra pirmesnis u˛ kalb¹.

Siekiant imokti sėkmingiau bendrauti, visų pirma reikėtų nusprźsti, kokio elgesio norėtumėt atsisakyti, o koks galėtų tapti nauju geru jūsų įpročiu. Geriau ma˛iau galvoti apie nepageidautin¹ savo elgesį ir daugiau apie t¹, kurio norėtumėt imokti. Mes galime lavinti savo ˛odinio ir ne˛odinio bendravimo įgūd˛ius, imokti susikurti įvaizdį ir prisistatyti. Tačiau vien tai nenulems sėkmės bendraujant su aplinkiniais.

Realios yra tos grupės, kurių nariai veikia bendroje erdvėje, palaikydami tam tikrus kontaktus, turi tarpusavio santykių, realios/kontaktinės grupės yra tokios grupės, kurios narius vienija betarpiki santykiai ir ryiai.

S¹lyginėmis vadinamos teorikai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus po˛ymius (inteligentai, jaunimas, grupės pagal profesinius, lytinius ir kitus po˛ymius). S¹lyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir savitarpio kontaktų. Jos sudaromos pagal bendras ypatybes. Pvz., vyrai-moterys; moksleiviai-pensininkai. Tokios grupės tik teorikai priklauso tai grupei, bet patys į grupes nesiburia.

Pagal narių skaičių ir kai kurias kitas ypatybes yra skiriamos makro ir mikro grupės.

Makrogrupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir savitarpio kontrolė (tautos, partijos, armijos, visa ˛monija ir pan.).

Reikmingas socialinės psichologijos atradimas buvo grupių skirstymas į formalias ir neformalias (apie 1930 metus). Formaliomis laikomos grupės, sudarytos pagal tam tikras taisykles kokiems nors u˛daviniams įvykdyti (laivo įgula, dar˛elinukų grupė, krepinio komanda ir pan.).

Tarpasmeniniai santykiai - neformalus asmenybių bendravimas, trunkantis ilgesnį ar trumpesnį laik¹, ir atspindintis tam tikr¹ intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančiųjų artum¹.

Tarpasmeniniai santykiai grupėse

Grupės nariai, veikdami alia ir kartu vieni su kitais, daro vieni kitiems įvairiausi¹ poveikį. Supaprastinus ias s¹vokas, galima sakyti, kad grupės nariai vieni kitiems padeda, yra naudingi arba trukdo vieni kitiems - yra ˛alingi.

Taigi tarpasmeninius santykius galime apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravim¹, trunkantį trumpesnį ar ilgesnį laiko tarp¹ ir atspindintį tam tikr¹ intelektualini emocinį ar fizinį bendraujančių artum¹.

Psichologinis darnumas - tai teigiama emocinė ir kognityvinė atskirų asmenybių tarpusavio s¹veika. Jei ˛monės vieni kitiems patrauklūs, tai jie stengiasi būti kartu, bendrauti, sutartinai veikti siekdami bendrų tikslų, psichologinio darnumo lygiai gali būti labai skirtingi, pradedant nuo ypatingų prieingų lyčių nuomonių sutarimo, bendravimo ir erotinės meilės ryių ir baigiant kokios nors srities bendradarbių sugebėjimu sutartinai vykdyti jiems pavestus u˛davinius per daug nesirūpinant kitos asmenybės vidinėmis savybėmis, kurios tiesiogiai nesisieja su bendrų darbų tikslais.

Psichologiniu klimatu, arba psichologine atmosfera, grupėse vadinama bendra grupės emocinė būsena, priklausanti nuo darbo s¹lygų, vadovavimo ir tarpasmeninių santykių.

Gero psichologinio klimato parametrai yra ie:

Pasiekimų motyvacija. Juo labiau darbo organizacija skatina asmeninius siekius ir sudaro galimybź progresuoti, juo geresnė psichologinė darbuotojų savijauta, ir prieingai.

Tarpasmeninių santykių kokybė tarp vadovų ir valdinių ir tarp bendradarbių.

Darbuotojų autonomija taip pat yra viena i gero klimato s¹lygų (kiek tarnautojai laisvai gali pasirinkti operatyvinius sprendimus).

Organizacijos struktūra, apibrė˛ianti darbuotojų vartojamus metodus bei procedūras ir u˛tikrinanti jų kontrolź, taip pat sudaro gero gamybinio klimato s¹lygas.

Statusų poliarikumas veikia klimat¹ atvirkčiai proporcingai: juo jis didesnis, juo klimatas blogesnis (čia turimi omenyje formalių ir neformalių santykių skirtumai tarp įvairaus lygio personalo narių).

Konfliktas - tai prieingų, nesuderinamų pa˛iūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius igyvenimus

Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:

Vidiniai asmenybės konfliktai

Socialiniai konfliktai:

tarpasmeniniai

tarpgrupiniai

tarptautiniai.

Tarpasmeninių konfliktų tipai:

> Pagal poreikius (Iteklių. Tai konfliktai dėl materialinių dalykų, statuso ir vaidmenų).

> Pagal gyvenimo sfer¹ (eimos, buitiniai, darbo, politiniai).

> Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį (konstruktyvūs, destruktyvūs).

> Pagal intensyvum¹ (aukto, vidutinio, ˛emo).

> Pagal įtamp¹ (aukta, vidutinė, ˛ema).

> Pagal trukmź (trumpalaikiai, ilgalaikiai, neisprend˛iami).

> Pagal nukreiptum¹ (tiesioginiai, alutiniai).

> Pagal kontrolź (kontroliuojami, nekontroliuojami).

> Pagal pavaldum¹: Horizontalūs - tarp vienodo statuso ˛monių. Vertikalūs - tarp pavaldinio ir vadovo. Diagonalūs - tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus ˛emesnio statuso ˛mogaus.

> Pagal konflikto sukėlėj¹ (aktyvūs - patys iprovokuojate konflikt¹; pasyvūs - igyvenate kito sukelt¹ konflikt¹).

> Pagal konflikto kontrolź (kontroliuojami; nekontroliuojami).

Konkurencija. Kai asmuo pirmiausia stengiasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primesdamas sau palankų sprendim¹.

Prisitaikymas. Tai savo pozicijos atsisakymas. Norėdama isaugoti santykius viena i alių gali būti linkusi pasiaukoti.

Vengimas. Si strategija pastiprina oponent¹, sudaro jam pergalės įspūdį, kadangi prieininkas į konflikt¹ reaguoja pasitraukdamas, jį u˛gniau˛ia.

Bendradarbiavimas. Tai strategija taikoma tada, kai kiekviena konfliktuojanti pusė nor: visikai patenkinti visų alių interesus, ima bendradarbiauti ir iekoti visiems naudingų rezultatų

/ ˛ingsnis. Kontroliuokite emocijas, pakvieskite tai padaryti ir savo oponent¹: „A ˛inau, kad tu sudirgźs.Bet jei mes norim isprźsti problem¹ mes turim emocijas „atidėti į alį'. Ar tu tam pasirengźs?' Parodykit ˛mogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1701
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/KONFLIKT-PSICHOLOGINIAI-YPATUM34697.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/KONFLIKT-PSICHOLOGINIAI-YPATUM34697.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/KONFLIKT-PSICHOLOGINIAI-YPATUM34697.php">KONFLIKTŲ PSICHOLOGINIAI YPATUMAI</a>

KONFLIKTŲ PSICHOLOGINIAI YPATUMAI

psichologija

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: