OPERANTINIO ELGESIO TEORIJA - SKINNER B. F. (1904-1990)

OPERANTINIO ELGESIO TEORIJA - SKINNER B. F. (1904-1990)

Skiner’is - vienas iš radikaliausių bihevioristų, atmetźs bet kokias idėjas apie tai, kad žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti tam tikromis vidinėmis jėgomis, tokiomis kaip instinktai, vidinės būsenos, motyvai, emocijos ir pan. Jo nuomone, kol mes negalime tiesiogiai išmatuoti jų, mes negalime remtis tokiomis s¹vokomis. Jei psichologija ir gali būti mokslu, tai tik tokiu atveju kai ji yra visiškai objektyvi ir remiasi tik tuo, kas gali būti tiesiogiai stebima ir aprašyta - t.y., elgesiu. Todėl psichologija ir yra mokslas apie elgesį - biheviorizmas. Todėl pagrindinis psichologijos metodas - objektyviai kontroliuojamas laboratorinis eksperimentas, kada eksperimentatorius gali tiesiogiai ieškoti kas gali kontroliuoti elgesį. Tokiu atveju visas dėmesys telkiamas ties išoriniais aplinkos ir elgesio aspektais.

OPERANTINIS ELGESYS, PASTIPRINIMAS IR OPERANTINIS S„LYGOJIMAS

Skiner’io pagrindinė idėja yra ta, kad visas elgesys gali būti kontroliuojamas jo pasekmėmis - t.y., tuo, kas seka po elgesio. Iš esmės bet koks gyvūnas ar žmogus gali būti išmokytas bet kokio elgesio, priklausomai nuo to, kiek ir kaip jis bus paremtas pastiprinimais, kurie seks po tokio elgesio. Pats pastiprinimas (reinforcement) yra įvykis (stimulas), kuris seka reakcij¹ ir kuris padidina jos pasikartojimo tikimybź. Taigi, pastiprinimas sustiprina elgesį, po kurio jis seka. Taip pastiprinimas apibrėžiamas pagal jo poveikį elgesiui (išaugusi reakcijos tikimybė) o nėra, tad, apibrėžiamas teoriškai, dėl to nėra reikalo ieškoti biologinių pagrindimų, kodėl stimulas paskatina elgesį. Tad kas gali kontroliuoti pastiprinimus žmogui, gali keisti ir kontroliuoti ir žmogaus elgesį tuo pačiu būdu, kaip ir eksperimentatorius, kuris gali kontroliuoti laboratorinės žiurkės elgesį.

Skiner’is skiria dvi elgesio rūšis: reaktyvų (respondent) ir operantinį (operant) elgesį. Reaktyvus elgesys yra reakcija į konkretų ir pažįstam¹ aplinkos stimul¹. Paprastame lygmenyje toks elgesy egzistuoja refleksų pavidalu, pvz.: seilių išsiskyrimas (reakcija, refleksas) į maist¹ (stimulas). Toks elgesys nėra išmoktas, t.y., jo niekas nes¹lygojo (nemokino) ir jis yra automatiškas ir nevalingas. Sudėtingesniame lygmenyje reaktyvus elgesys yra išmoktas. Toks išmokimas, arba s¹lygojimas, apima vieno stimulo pakeitim¹ kitu. Būtent toks ir yra I.Pavlovo atrastas s¹lygojimo procesas. Tad reaktyvus elgesys yra reakcija, kuri¹ sukelia konkretus stimulas, po kurio seka paskatinimas. Tačiau Skiner’is manė, kad daug svarbesnis išmokimo procese nei klasikinis s¹lygojimas yra operantinis s¹lygojimas.

Operantinis elgesys. Skiner’is pripažįsta, kad žmogus iš tikrųjų yra s¹lygotas reaguoti tiesiogiai į daugybź stimulų aplinkoje, tačiau ne visas elgesys gali būti paaiškintas šiuo būdu. Tiek žmogus, tiek gyvūnai dažnai elgiasi taip, kas galėtų būti vadinama spontanišku elgesiu. Toks elgesys greičiau pats sukelia stimulus, nei tėra tik reakcija į juos. Tai nėra nevalingos reakcijos į s¹lyginius stimulus. Toks elgesys gali būti vadinamas operantiniu, nes jo pobūdį ir dažnum¹ įtakos ir keis pastiprinimai, kurie seks jį. Reaktyvus elgesys neturi poveikio aplinkai (pvz.: šuns seilių išsiskyrimas negali paveikti nei skambučio, nei pastiprinimo). Tuo tarpu operantinis elgesys veikia (operate) aplink¹ ir, paprastai, keičia j¹. Pvz.:, naujagimio verksmas sukelia motinos dėmesį, tokiu būdu pakeisdamas naujagimio aplink¹. Aplinkoje įvyktź pokyčiai yra grįžtamasis ryšys elgesiui. Jei aplinkos pokyčiai, sukelti tam tikro elgesio, yra pastiprinantys (t.y., suteikia paskatinim¹ organizmui ar pašalina skausming¹ stimuliacij¹), tada atsiranda tikimybė, kad toks elgesys pasikartos vėl. Taigi, jei kūdikio verksmas skatinamas tėvų dėmesiu, padidėja tikimybė, kad toks vaikelio elgesys kartosis ir vėl. Kita vertus, jei aplinkos pokyčiai nesuteiks pastiprinimo, tokio elgesio tikimybė sumažėja.

Svarbu pastebėti, kad pastiprinimas priklauso nuo elgesio rūšies. Ar po tokio elgesio seks pastiprinimas ar ne, priklauso nuo to, kaip elgesys pakeis aplink¹. Pastiprinimas seka elgesį ir keičia jį. Taigi, elgesys keičia aplink¹, tuo tarpu aplinka keičia elgesį. Tai ir yra operantinio s¹lygojimo procesas. Skiner’io nuomone, didžiuma žmogaus ir gyvūnų elgesio yra išmokta šiuo būdu. Iš to sektų, kad iš esmės aplinka formuoja mūsų elgesį. Nuo kūdikystės mes galime elgtis labai įvairiai, tačiau išliks tik tie veiksmai, kurie bus pastiprinti - tokie veiksmai bus vis stipresni, jie sudarys tam tikr¹ rinkinį. Ir būtent tokia galėtų būti Skiner’io asmenybės samprata, jei jis naudotų asmenybės s¹vok¹ - tam tikrų elgesių, s¹lygotų operantiškai, rinkinys, ir niekas daugiau. Bet koks neurotinis ar nenormalus elgesys irgi nėra nieko daugiau nei tam tikras elgesys, kuris yra pastiprinamas.

PASTIPRINIMO SCHEMOS (schedules of reinforcement). Kitas svarbus Skiner’io atradimas yra tai, kad elgesį gali formuoti ir pastiprinimai, kurie nebūtinai turi sekti po kiekvieno tam tikro veiksmo. Kasdieniniame gyvenime gana akivaizdu yra tai, kad elgesys nėra pastiprinamas kiekvien¹ kart¹, kada jis įvyksta - pvz.:, kūdikis ne kiekvien¹ kart¹ yra pamaitinamas po to, kai jis pradeda verkti. Tačiau toks elgesys gali stiprėti ir tada, kai jis pastiprinamas tik protarpiais - taigi, tik po tam tikro reakcijų kiekio ar laiko po reakcijos. Nagrinėdamas tokius pastiprinimo būdus Skineris išskyrė keturias pastiprinimo schemas:

Fiksuoto laiko intervalo pastiprinimo schema yra tokia,kad pastiprinimas pateikiamas kas tam tikr¹ lygų (fiksuot¹) laiko tarp¹. Pvz.: pastiprinimas gali būti pateikiamas kas minutź (žinoma, jei per t¹ minutź įvyksta laukiama reakcija). Tokiu atveju pastiprinimas nepriklauso nuo to, kiek yra reakcijų - daug ar mažai. Kasdieninio gyvenimo pavyzdžiu gali būti darbo užmokestis, kai alga mokama kart¹ (ar du) į mėnesį. Tokiu atveju dirbantysis gauna atlyginim¹ ne už tai,kiek jis pagamina produktų (reakcijų kiekis), bet kiek praėjo laiko jam dirbant). Šios pastiprinimo schemos tyrimai padėjo nustatyti, kad kuo trumpesnis intervalas tarp pastiprinimų, tuo dažniau pasireiškia organizmo reakcijos. Tuo tarpu reakcijų kiekis mažėja didėjant laiko tarpams tarp pastiprinimų. Taip pat pastiprinimų dažnumas įtakoja ir kaip greitai užges reakcija: elgesys po pastiprinimo nutraukimo  nebepasirodys greičiau, jei jis buvo pastoviai pastiprinamas, nei tada, kai jis pastiprinamas rečiau.

Fiksuoto kiekio pastiprinimo schemoje pastiprinimas teikiamas tik tada, kai organizmas atlieka tam tikr¹ reakcijų kiekį. Pvz.:, pastiprinimas kas dešimta arba kas dvidešimta reakcija. Kadangi čia pastiprinimas priklauso nuo reakcijų kiekio, tai ši pastiprinimo schema skatina didesnį reakcijų kiekį, nei fiksuoto laiko schema. Todėl atitinkamai suorganizuotas darbo apmokėjimas - pagal produkcijos kiekį - gali skatinti dirbantįjį pagaminti daugiau produkcijos.

Atsitiktinio laiko intervalo pastiprinimo schema. Kintančio laiko intervalo pastiprinimo schemoje pastiprinimas gali pasirodyti kas tam tikr¹ period¹, kuris, tačiau, nėra tolygus - t.y., vien¹ kart¹ pastiprinimas gali pasirodyti po dviejų valandų, antr¹ - po pusantros valandos, treči¹ - po dviejų su puse ir pan. Kasdieniniame gyvenime tokio pastiprinimo pavyzdžiu gali būti žvejys, kuris pastiprinamas (jei iš viso) skirtingais laiko intervalais.

Atsitiktinio reakcijų kiekio pastiprinimo schema. Ši schema pagrįsta vidutiniu reakcijų kiekiu tarp pastiprinimų, tačiau tas kiekis gali labai kisti. Būtent ši pastiprinimo schema yra ypač efektyvi palaikant aukšt¹ ir stabilų reakcijų kiekį. Ja grindžiami azartiniai lošimai, kuriuose išlošimas (pastiprinimas) ateina po tam tikro suloštų žaidimų (reakcijų) skaičiaus, kuris gali kisti.

NUOSEKLI APROKSIMACIJA (successive aproximation). Paprastame operantinio s¹lygojimo eksperimente operantinis elgesys, pvz.: sverto paspaudimas, yra palyginti paprasto elgesio rūšis, kurio tikimybė yra gana aukšta. Tuo tarpu gyvūnai ir žmonės rodo gerokai sudėtingesnį operantinį elgesį, kuris normaliomis s¹lygomis yra mažai tikėtinas. Šitoks elgesys, Skinerio nuomone, atsiranda formavimo, arba nuoseklios aproksimacijos (priartėjimo) būdu. Tokiu atveju elgesys yra pastiprinamas tada, kai jis nuosekliai (po truputį) artėja prie sudėtingo elgesio. T.y., iš pradžių pastiprinamas elgesys, kuris tėra tik galinio elgesio užuomazga. Vėliau pastiprinamas tik toks elgesys, kuris vis labiau artėja prie galinio elgesio. taip cirke treniruojami gyvūnai, lygiai taip pat vaikai išmoksta kalbėti. Vaikai iš pradžių taria daugybź beprasmių garsų, kuriuos tėvai pastiprina šypsena, juoku, kalbėjimu. Vėliau tėvai pradeda labiau pastiprinti vaiko tam tikrus garsus, kurie primena žodžius, taip skatindami išmokti žodžius. Toliau tėvų pastiprinimas apribojamas iki tinkamo žodžių tarimo ir vartojimo. Taip ir išmokstamas sudėtingas elgesys (kalba) - pastoviai diferencijuojant pastiprinim¹ nediferencijuotam elgesiui.

ŽMOGAUS VYSTYMASIS.Vystymasis yra s¹lygojamas įvairių pastiprinimo schemų. Taip susiformuoja specifiniai reakcijų modeliai, kurie yra įtakojami konkrečių aplinkos pastiprinimų. Vaikas skatinamas materialinių apdovanojimų, tokių kaip maistas, ir socialinių, tokių kaip pagyrimas. Naujas elgesys įgyjamas per nuoseklios aproksimacijos proces¹. Vaikas tampa emociškai nepriklausomas išsivysčius stabilioms reakcijoms, kurioms reikalingas tik atsitiktinis pastiprinimas. Tačiau bet kuris elgesys vėliau gali būti pakeistas, parinkus atitinkamus pastiprinimus.

NEADAPTYVUS ELGESYS. Pagrindiniai mokymosi principai suteikia visiškai adekvači¹ psichopatologijos interpretacij¹. Simptomų aiškinimas priežastimis yra bereikalingas. Elgesio patologija nėra liga. Tai reakcijų modelis išmoktas pagal tuos pačius elgesio principus, kaip ir visos kitos reakcijos. Tiesiog nėra socialiai tinkamo reagavimo į stimul¹. Ligoniams arba nepasiseka išmokti reakcijos arba jie išmoksta neadaptyvių reakcijų. Pirmuoju atveju tai yra elgesio deficitas (pvz.: socialinių įgūdžių nebuvimas). Nestiprinant socialinių įgūdžių socializacijos metu, suaugusieji turi neadekvatų reakcijų rinkinį, kuriuo atsako į socialines situacijas.Neadaptyvi reakcija - tai reakcija, kuri nėra priimtina visuomenei arba kitiems žmogaus aplinkoje. Taip gali būti dėl to, kad pati reakcija yra nepriimtina (priešiškas elgesys) arba dėl to, kad reakcija vyksta nepriimtinomis aplinkybėmis (šizofrenija). [Šizofrenija - aplinkos nesėkmės paskatinti tam tikr¹ elgesio sek¹ rezultatas. Šizofrenikai telkia dėmesį neįprastiems stimulams, kadangi jie nebuvo skatinami reaguoti į socialinius stimulus, į kuriuos reaguoja ‘normalūs’ žmonės. Kas stebėtojui dažnai atrodo kaip dėmesio trūkumas, iš tikrųjų yra dėmesys į neįprastus stimulus]. Panašus yra prietarinis elgesys, kuris atsiranda dėl atsitiktinio reakcijos ir paskatinimo sutapimo.

Prietarinis (superstitious) elgesys. Gyvenimas nėra taip tvarkingai kontroliuojamas, kaip įvykiai laboratorijoje, ir kartais pastiprinimai atsiranda atsitiktinai po tam tikro elgesio. Tokiu atveju elgesys, kuris pats savaime nesukėlė pastiprinimo, gali pasikartoti panašioje situacijoje. Pvz.:, prieš egzaminus žmogus išlipo kaire koja iš lovos. Pasisekus egzaminui atsiranda tikimybė, kad prieš sekantį egzamin¹ jis vėl išlips iš lovos kaire koja. Skineris tai vadina prietaringu elgesiu. Tokio elgesio egzistavim¹ jis įrodė laboratoriniais eksperimentais. jis pastebėjo, kad jei balandžiui maistas teikiamas kas tam tikr¹ vienod¹ laiko tarp¹ nepriklausomai nuo jo elgesio, balandžio rodomas elgesys prieš atsitiktinį maist¹ gali būti pastiprintas. Vienintelio pastiprinimo užtenka, kad balandis rodytų atsitiktinai pastiprint¹ elgesį dažniau. tokiu būdu didėja ir tikimybė, kad sekantis pastiprinimas pasirodys esant tokiam elgesiui. Esant trumpiems intervalams tarp pastiprinimų toks elgesys greitai sustiprės, nors jis ir neturės įtakos pastiprinimui. Be to, toks elgesys gali išlikti ilgam, nes užtenka atsitiktinai sutampančių pastiprinimų, kad jis išsilaikytų.

ELGESIO MODIFIKACIJA. Skineris tiki, kad bet koks elgesys, taip pat ir neadaptyvus, gali būti lengvai pašalintas pakeičiant pastiprinimus teikiamus už elgesį. T¹ galima daryti dvejais būdais - pirma, galima panaikinti nepageidaujam¹ elgesį pašalinus pastiprinimus, kurie t¹ elgesį sukelia. Antra - galima pastiprinti t¹ elgesį, kuris yra pageidaujamas ir yra priešingas nepageidaujamam. Bet kuriuo atveju reikia stebėjimo pagalba atrasti, kas stiprina tiek pageidaujam¹, tiek nepageidaujam¹ elgesį, ir galima išnaudoti šiuos pastiprinimus elgesio modifikacijai. Tokie metodai yra ganėtinai plačiai paplitź JAV psichologų tarpe.

Dera pastebėti, kad Skineris manė, kad keisti reikia pastiprinimus ar paskatinimus, tačiau negalima naudoti bausmių elgesio modifikacijai, nes jos dažnai tesukelia žmogaus pasipriešinim¹, o jų poveikis elgesio pokyčiams paprastai būna trumpalaikis.