POŽIŪRIS Į ŽMONES SU PROTO NEGALIA

POŽIŪRIS Į ŽMONES SU PROTO NEGALIA

Kitas labai svarbus ir žmonių su proto negalia užimtumą įtakojantis veiksnys yra visuomenės, o ypač darbdavių, požiūris į negalią. Savaime suprantama, kad neigiamą nuostatą apie negalią susiformave darbdaviai turės mažesnę motyvaciją priimti žmogų su negalia dirbti. Pagrindinė to priežastis, matyt, yra ta, jog darbdaviai bijo, kad jeigu jie priims neįgalųjį dirbti, dėl to nukentės įmonės rezultatai, todėl, apsidrausdami nuo galimų praradimų, 66,6 proc. darbdavių teigia, kad reikia, ir 27,8 proc., kad labai reikia teikti lengvatų įmonėms, kuriose dirba neįgalieji. ( Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoj,2004 ). Tariami nuostoliai gali atsirasti dėl praktinių įgūdžių stokos bei nepakankamo išsilavinimo. Tokią darbdavių nuostatą iš dalies galima suprasti, nes, pavyzdžiui, apie du trečdaliai psichikos sutrikimų turinčių asmenų turi tik pagrindinį išsilavinimą, o aukštojo mokslo diplomą – tik vienetai ( ten pat ). Tačiau patys darbdaviai nenori ruošti neįgaliųjų. Idomu, kad 87,5 proc. darbdavių, jau įdarbinusių neįgaliuosius, neįgaliųjų perkvalifikavimo ir įdarbinimo funkcijas priskiria neįgaliųjų mokymo centrams, tuo tarpu darbdavių, neįdarbinusių neįgaliųjų, požiūris kitoks – mokymo centrams funkcijas priskiria tik 35 proc. jų ( ten pat ). Tai reiškia, kad su neįgaliaisiais susidūrę darbdaviai žymiai geriau mato tokių centrų veiklą, todėl perkeltine prasme kalbant „ko nežinai, to ir bijai“. Šį posakį patvirtina ir tai, jog darbdaviai, dirbantys su neįgaliaisiais, labai dažnai ( 31,5 proc. respondentų ) arba dažnai ( 50 proc. respondentų ) domisi Lietuvos Respublikos įstatymine baze, skirta neįgaliųjų įdarbinimui. Tuo tarpu darbdaviai, savo darbe nesusiduriantys su neįgaliaisiais, retai ( 80 proc. respondentų ) domisi arba visai nesidomi ( 10 proc. respondentų )tokiais įstatymais ( ten pat ). Paradoksalu, tačiau, anot J. Gailienė ir J. Ruškaus, kuo socialinė distancija neįgalaus žmogaus atžvilgiu yra didesnė, tuo jo išgyvenimai suvokiami panašiau į sveikojo išgyvenimus. Dažniau bendraujantys su neįgaliaisiais kritiškiau vertina jų emocinio pasaulio kokybę ir šių vertinimų pagrindu konstruoja savitą socialinį diskursą ( Gailienė, Ruškus,2000 ). Dažniausiai minima draugai, pažintys, asmeninė patirtis, televizija, kai informacijos apie neįgaliuosius šaltinis darbdaviams. Svarbus pirmasis įspūdis apie negalią, kuris vėliau labai įtakoja ir formuoja bendrą nuostatą apie neįgaliuosius. Žmonėms intelekto sutrikimas sukelia baimę, nes jų emocijos skiriasi nuo sveikųjų. Pavyzdžiui, skriaudos jausmas sveikojo asmens interpretuojamas, kaip keliantis liūdesį, didinantis nusiminimą ir savigraužą, tuo tarpu šis neįgaliojo vaizdas patenka į pykčio faktorių, reiškiantį priešiškumą kitiems. Be to, turbūt daugelis žmonių nežino, jog neįgaliojo emocinių išgyvenimų socialiniame vaizdinyje labiausiai nutole tarpusavy ir nuo kitų yra liūdesio ir palaimos jausmai. Neįgalieji labiau linkę arba labai džiaugtis, arba labai liūdėti, todėl gali pasirodyti atstumiantys. ( Gailienė, Ruškus,2000 ). Taip pat požiūris į juos priklauso ir nuo to, ar žmogaus artimame rate yra neįgalių asmenų. Neturintys neįgalių darbuotojų darbdaviai buvo optimiškesni vertindami teisinės situacijos pokyčius, nei neįgaliuosius turintys darbdaviai. Tačiau, turint omeny, kad jie mažai domisi teisės aktais, tokia jų nuomonė yra greičiausiai nepagrįsta, viliantis, kad problemą išspręs kiti – politikai, darbo birža – o ne jie patys ( Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje,2004 ).

Dažniausiai neigiama nuostata apie neįgaliuosius yra ne dėl jų negalios, kaip sutrikimo, bet dėl jos sukeliamų disfunkcinių sutrikimų. Sveikoji visuomenės dalis nesunkiai, bet nebūtinai adekvačiai, įžvelgia protinės negalios žmogaus intelektinių galimybių ir su jomis susijusių gyvenimo sričių susiaurėjimą ( Gailienė, Ruškus,2000 ). Žmonės įpratę, kad visi visuomonės nariai turi atlikti tam tikrą funkciją – šeimyninę, darbinę ( Baranauskaitė, Ruškus,2004 ). Taigi, labiausiai visuomenės neigiamą reakciją sukelia tariamas negebėjimas atlikti darbinės funkcijos – neįgalieji yra tarsi nereikalingi visuomenei, netgi kenkiantys jai. Tai iš dalies gal ir buvusios santvarkos palikimas, kai visi asmenys turėjo nešti tam tikrą įnašą visuomenei. Be to, buvo manoma, kad asmuo pats kaltas dėl to, kas jam įvyko. Bet dabar nuo neįgalumo traktavimo kaip ligos pereinama prie požiūrio, kad tai likimo smūgis žmogui. Žmonės, smerkiantys asmenis su negalia dėl jų „nenaudingumo“ visuomenei, nepagalvoja, jog taip elgdamiesi, patys apsunkina jų galimybes integruotis į visuomenę. Juk darbas – tai ne tik pajamų šaltinis. Dauguma dirba ir dėl to, jog yra socialinio bendravimo poreikis, buvimo su kitais poreikis ( Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje,2004 ). Tačiau neturint darbinių įgūdžių, sunku sulaukti ir teigiamų socialinių interakcijų su kitais kolegomis. Todėl galbūt tikslingiau būtų apeiti problemą iš kitos pusės ir vystant socialinius, bendravimo įgūdžius, taip pat ir profesinio rengimo įstaigose, pagerinti neįgaliųjų įsidarbinimo gebėjimus. Visuomenės bendravimas su jais taip pat tai įtakotų. Valstybė turėtų visokeriopai skatinti ir remti visuomenei skirtas kampanijas, kurių tikslas yra išgyvendinti negatyvų požiūrį ir išankstinį nepalankų nusistatymą prieš neįgalius darbininkus ( Įstatymų, skirtų žmonėms su proto negalia, vadovas,1998 ).

„B. Westling, I. Floyd, D. Carr ( 1990 ) atlikti tyrimai atskleidžia, kad būtinas specialus gyvenimui svarbių dalykų mokymas. Autoriai teigia, kad, proto negalės žmogaus kontaktus su aplinka, jų socialinis elgesys tampa daug adekvatesnis, be to socialinis elgesys turi tiesioginės įtakos operaciniam elgesiui“ ( cit.pg. ten pat, psl.118 ).

Asmenys su negalia turi sunkumų suvokdami save kaip kompetetingus ir naudingus visuomenės narius ( Phillips, Sherrill ). Tai yra socializacijos patirties ir apribotų gyvenimo galimybių rezultatas ( ten pat ). Todėl svarbu tiek vystyti jų pasitikėjimo jausmą, realių savo kompetencijų suvokimą, tiek teikti informaciją apie žmones su proto negalia visuomenei. Visuomenė turi suprasti, kad:

Žmonės su proto negalia ( ir apskritai visi neįgalieji ) turi pripažinimo poreikį, kaip ir jie patys, turi savąjį „aš“.

Turi saugumo, grupinės priklausomybės poreikį, norą būti mylimam, priimtam ir ginamam.

Sutrikusio intelekto asmeniui būtina palengvinti įtemptą emocinę būseną, padėti išvengti provokuojančio, „neprisitaikančio“ elgesio.

Sutrikusio intelekto asmuo daug ką sugeba, ir, tinkamai įvertinus jo gebėjimus ir suteikus galimybes, galima dar labiau juos plėtoti. Šie gebėjimai gali būti maksimaliai išugdyti ir gali tapti viena iš sėkmingos adaptacijos visuomenėje prielaidų.

Sutrikusio intelekto asmenys nori, kad jų problemos būtų išklausytos ir suprastos visais asmenybės raidos tarpsniais.

Kaip galima suprasti iš šio darbo teorinės dalies, prastą žmonių su proto negalia užimtumo situaciją įtakoja kompleksas veiksnių. Dauguma autorių panašiai vertina kliūtis, dėl kurių protinę negalią turintiems asmenims sudėtinga integruotis į darbo rinką, bei būdus joms šalinti. Bene labiausiai pažengusi į priekį yra teisinė bazė, kuri yra suderinta su Europos Sąjungos teise, tačiau ir čia yra vietos tobulinimui. Bene didžiausia problema, kad ne viskas yra įgyvendinama praktikoje, kai kada nėra atsakingo institucijų požiūrio. Profesinį rengimą irgi reikia kaip galima priartinti prie Vakarų Europos valstybių lygio. Neigiamas visuomenės požiūris į neįgaliuosius tarsi atspindi visą šios srities problematiškumą.

Tyrimo objektas: žmonių su proto negalia, baigusių profesinio rengimo mokymą, nuomonė apie integraciją darbo rinkoje, taip pat jų darbo, jo paieškos bei mokymosi profesinio rengimo įstaigoje patirtis Tyrimų apie jų požiūrį darbo rinką nėra daug. Tyrimai buvo atlikti I. Baranauskaitės ir J. Ruškaus.

Tikslas: išsiaiškinti proto negalią turinčio jaunimo, baigusio profesinio rengimo mokymą, integracijos darbo rinkoje nuostatas, jų darbo bei profesinio mokymosi patirtį.

Mano darbo tikslas ir yra išsiaiškinti, kokių priemonių imamasi žmonių su proto negalia užimtumui didinti bei ar jos duoda naudos ir, kaip pasikeitė tokių žmonių užimtumo situacija pastaraisiais metais. Tam reikės išnagrinėti duomenis apie dabartinę situaciją – tiek įtvirtintą teisės aktuose, tiek statistinius duomenis, tiek konkrečių atvejų aprašymus. Kitas uždavinys bus atlikti tyrimą, siekiant išsisaiškinti žmonių su proto negalia, baigusių profesinio rengimo įstaigas, patirtį ir nuostatas apie įsidarbinimą. Tai bus aprašoma empirinio tyrimo dalyje. Galiausiai reikės palyginti, ar tai, kas skelbiama valstybinės politikos nuostatuose bei įstatymuose, atitinka tikrovę, bei, ar pasikeitė situacija įdarbinant žmones su proto negalia nuo tada, kai buvo atlikti ankstesni tyrimai.

Uždaviniai:

1) išsiaiškinti profesinio mokymo pasirinkimą sąlygojančius veiksnius;

2) išsiaiškinti, kaip jie vertina suteiktų mokymo paslaugų kokybę;

3) išsiaiškinti, kaip jie vertina mokymo proceso atitikimą neįgalaus asmens poreikiams;

4) išsiaiškinti jų nuostatas apie galimybes intagruotis į darbo rinką – integraciją trukdantys veiksniai ir integraciją skatinantys veiksniai ( vidiniai ir išoriniai ).

Hipotezės:

1) pasirenkant profesiją nėra atsižvelgiama į darbo rinkos poreikius, vyrauja emocinis pasirinkimas;

2) nepakankamai parengiami darbo rinkai, ypač praktinių gebėjimų srityje;

3) per mažai dėmesio skiriama bendrųjų įgūdžių lavinimui;

4) turi žemą įsidarbinimo motyvaciją, labiau orientuoti į pašalpas

5) integraciją į darbo rinką labai apsunkina nepakankamas profesinis orientavimas bei nepakankama pagalba įsidarbinimo metu.