PROFESIJOS ĮGYJIMAS IR ĮSIDARBINIMAS

PROFESIJOS ĮGYJIMAS IR ĮSIDARBINIMAS

Dauguma žmonių, turinčių ankstyvą ar nuo pat gimimo esančią protinę negalią, yra baigę specialiąsias vidurines mokyklas, kai kurie tik pradines mokyklas. Yra dalis ir tokių, kuriems negalia paūmėjo ar atsirado jau baigus ar bebaigiant mokyklą dėl įvairių galvos traumų, ligų. Po mokyklos baigimo jiems yra galimybė įgyti specialybę tam skirtame profesinio rengimo centre. Europos Sąjungos valstybėse tokie centrai įkurti jau gana seniai, tačiau neseniai į Bendriją įstojusių šalių, tokių kaip Lietuva ar Latvija, neįgaliųjų profesinio rengimo sistema dar neišplėtota. Europos Sąjungos socialinė politika nesiekia visiškai suvienodinti socialinės politikos visose šalyse narėse, tai palieka pačių šalių vyriausybėms. Tačiau asmenų integracijos į visuomene klausimai yra tie, kurie išskiriami kaip vieni iš prioritetinių ir turintys būti harmonizuoti visose šalyse narėse. Profesinio rengimo sistemos veiklos principai turi būti suderinti su Europo Sąjungoje nusistovėjusiomis nuostatomis ( Baranauskaitė, 1999, p.5 ). Tai numato ir Lisabonos strategija, kuri didelį dėmesį skiria užimtumui, įtraukiant ir tas visuomenės grupes, kurių užimtumo rodikliai žemesni – moterų užimtumas, nes ypač Pietinėse Europos Sąjungos valstybėse moteriai priskiriamas globėjos, vaikų augintojos ir namų prižiūrėtojos vaidmuo, jaunų žmonių užimtumas, taip pat ir neįgaliųjų užimtumas. Nesiekiama unifikuoti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos sistemos, tačiau ją harmonizuoti atsižvelgiant į šalies specifiką. Todėl naudinga panagrinėti, kaip veikia profesinės žmonių su proto negalia reabilitacijos sistema kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse, kuo ji skiriasi nuo mūsų ir, ko galime tikėtis ateityje perimant jų patirtį.

Kaip jau minėjau, Europos Sąjungos senbuvės toliau pažengusios šioje srityje, tačiau ir tarp jų pačių yra gana daug skirtumų. Visgi pagrindiniai bruožai yra panašūs. Europos Sąjungos dokumentuose – Baltojoje knygoje „Kelyje į ognityvią visuomenę“ ( 1996 ), Žaliojoje knygoje mobilumui ( 1997 ), Baltojoje knygoje „Europos socialinė politika“ ( 1996 ) buvo numatyta tendencija, kad per artimiausius 10-15 metų žymiai sumažės darbo vietų skaičius žmonėms neturintiems išsilavinimo. Tai matome ir iš 1999 – 2000 metų Lietuvos darbo biržos duomenų. Tais metais į darbo biržą kreipėsi 72-75 tūkstančiai nekvalifikuotų bedarbių, kas sudaro apie 30 proc. visų besikreipusiųjų į darbo biržą. Ir šie skaičiai didėja. Išvada ta, kad vis sunkiau nekvalifikuotiems darbininkams susirasti darbą patiems. Kad vis konkurencingesnėje darbo rinkoje neįgalieji galėtų konkuruoti būtina, kad jų kvalifikacija būtų kuo aukštesnė, todėl vienas iš Europos Sąjungos tikslų yra užtikrinti neįgaliems žmonėms kvalifikuoto profesinio išsilavinimo įsigyjimą. Šią funkciją atlieka profesinės reabilitacijos centrai.

1.Profesinis konsultavimas ( orientavimas )

Tačiau dar iki profesinio mokymo pradžios jaunuoliai turi pasirinkti specialybę, kurią jie norėtų mokytis. Tam daugelyje šalių yra skirtas profesinis konsultavimas. Ne visur jis vyksta vienodai. Palyginimui galima imti Vokietiją ir Angliją – jos abi tarsi atstovauja du Europos socialinės apsaugos modelius, atitinkamai kontinentinį ir anglosaksiškąjį ( arba Beveridžio ). Taip pat bus galima palyginti su Latvijos ir ypač Lietuvos – naujųjų Europos Sąjungos valstybių.

Vokietijos ir Anglijos profesinis žmonių su proto negalia konsultavimas iš esmės panašus. Būsimi mokiniai yra konsultuojami profesijos pedagogų ar koordinatorių, vėliau sudaromos sąlygos praktiškai išbandyti pasirinktą specialybę, dažniausiai toje pačioje mokymo įstaigoje, kurioje ruošiamasi mokytis. Anglijoje pagrindinis pasirinkimo principas yra motyvacija ir gebėjimai. Abiejose šalyse silpnesniems mokiniams, negalintiems apsispręsti ar esant nepakankamam mokinio ikiprofesiniam pasirengimui, profesinis konsultavimas gali būti pratęsiamas dar iki vienerių metų.

Tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje profesinis konsultavimas vyksta dar labai vargiai. Tai greičiau galima būtų pavadinti profesiniu orientavimu. Būtent Lituvos reabilitaciniame profesinio rengimo centre veikia profesinio tinkamumo ir profesinio orientavimo skyrius. Jis padeda jaunuoliams pasitikrinti profesinį tinkamumą, suderinti norus su galimybėmis, pagal žinių ir gebėjimų lygį pasiūlo kurią nors iš aštuonių specialybių. Latvijoje padėtis galbūt net dar šiek tiek prastesnė.

Neesant efektyvios profesinio konsultavimo sistemos, mokyklų absolventams kyla sunkumų įsidarbinant. Nors ir turėdami kvalifikaciją ir gerą praktinį pasirengimą, nemažai jų negauna darbo.

Šio dešimtmečio pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, kuriame dalyvavo 405 Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centro, Kauno statybininkų profesinės mokyklos, Žemaičių Naumiesčio politechnikos mokyklos, Šiaulių Ringuvos specialiojo ugdymo centro Profesinio rengimo skyriaus ir Gelgaudiškio specialiosios internatinės mokyklos Profesinio rengimo skyriaus absolventai, į klausimą „kaip vertini savo profesiją?“ tik 19 respondentų atsakė, kad „profesija neatitinka darbo rinkos poreikių“. Iš pirmo žvilgsnio beveik visi baigusieji šias mokylas randa darbą pagal specialybę. Tačiau net 153 respondentų atsakymai patenka į kategoriją „profesinės kompetencijos perkėlimas į individualią buitį“ – tai iš esmės reiškia, kad jie nerado darbo pagal specialybę ir panaudojo įgytus įgūdžius bei žinias kasdieniniams darbams. Tuo tarpu, kaip specialybės trūkumą net 121 respondentas paminėjo „specialybė neatitinka darbo rinkos poreikių“. Vardinant sunkumus pirmaisiais darbo metais, 31 atsakymas pateko į kategoriją „darbas ne pagal specialybę“, 137 – „niekada nedirbo“, ką didžiąja dalimi galėjo įtakoti nepaklausi specialybė. Net ir iš tų, kurie dirbo, 91 respondentas dirbo pagal specialybę, o 51 ne pagal specialybę. Apskritai iš visų tiriamųjų nežymiais sutrikusio intelekto jaunuolių tik 33,84 proc. turėjo nuolatinį darbą, 16,54 proc. dirbo laikinai, 44,02 proc. buvo bedarbiai, o 5,60 proc. buvo motinystės atostogose. Kaip matosi iš tyrimo duomenų, įsidarbina gana mažai profesinį rengimą baigusių jaunuolių. Tai labai įtakoja profesijos pasirinkimo motyvacija: asmenys, kurie dar iki to momento, kai pradėjo mokytis specialybės profesinėje mokykloje, buvo praktiškai išbandę specialybę, lankė būrelius, dirbo laisvalaikiu su artimu žmogumi ir panašiai, o vėliau dėl to rinkosi specialybę, kurią norėtų mokintis profesinio rengimo mokykloje, įsidarbindavo dažniausiai – 65,22 proc. turėjo nuolatinį darbą, 4,35 proc. dirbo laikinai ir 26,09 proc. buvo bedarbiai. Tuo tarpu, tie tiriamieji, kurių atsakymuose neišryškėjo profesinė patirtis, įgyta iki profesijos pasirinkimo ir mokymosi, tik 31,89 proc. turėjo nuolatinį darbą, 17,30 proc. dirbo laikinai ir 45,14 proc. nedirbo. Tačiau pirmojo tipo asmenų buvo žymiai mažiau ( 23 prieš 370 ). Todėl norint, kad neįgalieji sėkmingai integruotųsi į darbo rinką, būtina, kad, kaip ir Europos Sąjungos narėse senbuvėse, Lietuvoje turi būti įdiegta ne dvi savaites, bet metus ar daugiau trunkanti profesinio konsultavimo sistema, kai būtų nustatoma mokinio motyvacija, lūkesčiai, gebėjimai, būtų pagelbėjama jam pačiam pasirenkant profesiją, atsižvelgiant į individualias jo savybes. Tačiau pasirenkant profesiją galutinį žodį vis tiek turi tarti pats mokinys. Tie, kurie patys pasirinko specialybę, 39,13 proc. turėjo nuolatinį darbą ir 56,52 proc. buvo bedarbiai, o tie, kurių atsakymuose tai neišryškėjo, 26,27 proc. turėjo nuolatinį darbą, 20,78 proc. dirbo laikinai ir 46,67 proc. buvo bedarbiai. Įdomu tai, kad tarp savarankiškai apsisprendusiųjų nebuvo nė vieno dirbančio laikinai. Tai rodo jų aiškų apsisprendimą dirbti konkrečioje srityje, nes laikinai paprastai dirbama tada, kai norima išbandyti, ar tas darbas tiks ir ar galima bus jį dirbti toliau. Tačiau vėlgi savarankiškai pasirinkusiųjų specialybę yra mažiau. Anot apklausos, 28 respondentai profesinio pasirinkimo motyvą nurodę kaip savarankišką sprendimą. Daugiausia, 107 respondentai, paminėjo emocinę motyvaciją, tačiau nepastiprino jokiu kitu motyvu. Apskritai žmonės, turintys protinių sutrikimų, yra labiau linkę remtis emocijomis, tačiau renkantis būsimą specialybę, su kuria galbūt reikės susieti visą tolesnį savo gyvenimą, reikėtų galvoti racionaliau ir atsižvelgti į profesijos perspektyvas darbo rinkoje, darbo pobūdį. Tam daugelyje Europos Sąjungos valstybių ir yra skirti profesijos konsultantai, skirtas praktinio išbandymo laikas, nes kartais gali būti, kad iš pirmo žvilgsnio patikusi profesija, ilgesnį laiką su ja susidūrus tampa nebe tokia patraukli. Juolab ,kad valstybė finansuoja tik vienos specialybės mokymąsi, ir, jeigu nepasisekė įsidarbinti su įgytąja, naują įgyti jau sudėtingiau. Tikslinga būtų sudaryti sąlygas nemokamai įgyti bent dvi specialybes, tačiau dar geriau būtų prailginti profesinio apsisprendimo laiką.

Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programą, rengiama 50 darbo biržos konsultantų. Tačiau abejotina, ar visi darbo biržos specialistai suvokia savo pareigas. 67 darbo biržos specialistai ( imtis 90 ) kaip pasiūlymą geresnei integracijai į darbo rinką paminėjo, kad įdarbinimo tarpininkavimo funkcijas reikia priskirti profesinei mokyklai, nors tai yra jų tiesioginė veiklos sritis.

Tik labai gerai pažįstantis asmens sutrikimo pobūdį bei priežastis specialistas gali konsultuoti jaunuolį dėl specialybės pasirinkimo. Toks gilinimasis yra būtinas, nes neįgalieji, ypač jauni, neretai neadekvačiai vertina savo sugebėjimus. Ypač svarbu atsižvelgti į kiekvieno asmens išsivystymo lygį, jam būdingų savybių rinkinį. Svarbu visapusiškai įvertinti psichologinius, pedagoginius aspektus, asmens fiziologines savybes.

Kaip matome, netinkama profesinio konsultavimo sisitema yra pirminis barjeras didesniam žmonių su proto negalia įsidarbinimo skaičiui. Specialybės pasirinkimas svarbus tuo, jog esant didesnei konkrečios specialybės motyvacijai, didėja motyvacija mokytis tą profesiją, motyvacija įsidarbinti, pasirinkus rinkoje paklausią specialybę, padidėja įsidarbinimo tikimybė. ( Baranauskaitė, Ruškus,2004, Sutrikusio intelekto asmenų teisės,2005 ).

2. Profesinis mokymas(is)

Jau pasirinkus būsimą profesiją, jaunuolių laukia keleri metai specialybės teorijos ir praktikos mokymosi profesinio rengimo mokykloje. Nuo per šiuos metus įgytų žinių ir ištobulintų praktinių gebėjimų, labai priklauso asmens pasirengimas darbo rinkai.

Anglijos profesinio rengimo modelį galime vadinti dualiniu, nes mokomasi tiek koledže, tiek įmonėje. Atsižvelgiama į asmens gebėjimus – jei trūksta teorinio pasirengimo, daugiau dirbama šioje srityje, jei praktinių įgūdžių, daugiau laiko skiriama tobulinti jiems. Galima išskirti du profesinio rengimo modelius. Pirmu atveju, dar neįdarbintas mokinys atlieka praktiką įmonėje ir tuo pat metu mokosi koledže. Kadangi praktika atliekama konkrečioje įmonėje, dažniausiai po mokyklos baigimo asmuo čia ir lieka dirbti. Jis jau būna susipažinęs su kolektyvu, žino darbo specifiką, todėl išvengia emocinių sunkumų, kylančių bandant įsidarbinti nepažįstamoje įstaigoje bei kitų kliūčių. Netgi negavus darbo toje įmonėje, jau yra patirties dirbant tokį darbą, sirtingai negu tų mokinių, kurie praktiką atlieka profesinės mokyklos dirbtuvėse, pavyzdžiui Lietuvoje. Jie įgyja daugiau bendravimo įgūdžių, išmoksta dirbti konkurencinėmis sąlygomis. Pagal kitą modelį, pirmiausia ne rengiama profesijai ir vėliau įdarbinama, tačiau atvirkščiai – pirmiausia įdarbinamas mokinys įmonėje, kur jį moko specialistas, ir lygiagrečiai rengiamas koledže. Preliminarus mokymosi baigimo laikas aptariamas su asmeniu, jo šeima, rūpybos darbuotojais, tačiau konkrečių terminų nėra, nes rengimas orientuotas į asmenį. Taip nesudaromas papildomas spaudimas ir sudaromos galimybės silpnesniesiems. Tai yra dalis idėjos „mokomės visą gyvenimą“.

Vokietijos profesinio rengimo sistema taip pat yra dualinė – tris dienas mokinys mokosi darbinių įgūdžių įmonėje, dvi eina į profesinę mokyklą. Tiems, kurie negali būti įtraukti į šią sistemą, sukurti specialūs profesinio rengimo centrai. Čia yra moderni technika, dirba kvalifikuoti profesijos mokytojai tiek darbinių įgūdžių srityje, tiek ir specialiosios pedagogikos srityje, todėl asmenys su proto nagalia gali būti mokomi centre, tokiame kaip Pietų Heseno profesinio rengimo įmonė, ir praktinių įgūdžių. Iš viso Vokietijoje yra 37 mokymo įstaigos neįgaliems jaunuoliams, kuriuose yra daugiau nei 10000 vietų. Juose jie ne tik ruošiami profesijai, bet ir gauna realią medicininę, psichologinę, socialinę ir finansinę paramą. Dauguma mokinių įgyja valstybės pripažintą kvalifikaciją. Tokiuose centruose siekiama asmenis kuo labiau priartinti prie darbo įmonėje, kad vėliau būtų mažiau adaptacinių sunkumų įsidarbinant. Pietų Heseno įmonėje imituojama realios įmonės veikla – laikomasi tikros įmonės darbo tvarkos ir režimo, mokymas derinamas su užsakymų vykdymu, produkcijos gaminimu.

Tiek Vokietijoje, tiek Anglijoje šalia veikia ir kitokio tipo profesinio rengimo įstaigos – socialinės įmonės. Neįgalieji čia mokosi, o vėliau toje pačioje įmonėje ir dirba. Profesijos rinkimosi procesą čia galima labiau vadinti profesiniu orientavimu, o ne konsultavimu, nes profesija priklauso nuo socialinės įmonės pobūdžio. Todėl labiausiai atsižvelgiama į asmens psichofizines galimybes, padedama jam įvertinti savo galimybes ir rasti nišą socialinėje įmonėje. Daugiausia mokoma nesudėtingų darbinių operacijų, todėl profesiniu rengimu šį procesą galime vadinti tik iš dalies. Esant labai sunkioms negalės formoms, neįgalieji paprasčiausiai mokomi buitinių įgūdžių. Profesijos instruktorius pagal penkių žingsnių metodą parengia juos konkrečiai darbinei operacijai, o, pasibaigus profesiniam rengimui, organizuoja darbą ir padeda nedidelei grupei neįgaliųjų atlikti užduotis, kontroliuoja kokybę. Vokietijoje į šias įmones daugiausia ateina profesiškai pasiruošę, bet darbo rinkoje nepritapę asmenys, todėl jie gali atlikti sudėtingesnius darbus ir išbūna čia trumpiau. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje būtent šiose įmonėse neįgalūs asmenys pradeda mokinio, o vėliau ir darbuotojo karjerą. Profesiniu požiūriu sustiprėję asmenys su proto negalia gali bandyti patekti į konkurencinę darbo rinką – tuo rūpinasi ir visuomeninės organizacijos, pavyzdžiui, Stokporto Work Link įdarbinimo tarnyba – tačiau asmenys dažniausiai būna pernelyg pripratę prie įmonės, jos veiklos, todėl bijo pasikeitimų, be to, įmonės nėra suinteresuotos paleisti buvusį savo mokinį, nes naujo darbininko paruošimas reikalauja papildomų laiko ir finansinių išteklių. Patekę į konkurencinę darbo rinką, neįgalieji dirba viešbučių kambarių tvarkymo tarnybose, nedidelėse kavinėse, valytojais parduotuvėse. Pliusas tas, kad nesėkmės atveju neįgalusis gali pereiti į kitą darbą toje pačioje ar kitoje socialinėje įmonėje. Socialinėse įmonėse asmenims padedama darbo vietose, taip pat rūpinamasi jų socialine gerove. Pagalbos intensyvumas priklauso nuo žmogaus negalios pobūdžio ir socialinių ryšių. Garantuojama įvairiapusė parama. Pagrindinis trūkumas – segregacija ( šis profesinio rengimo modeis ir yra vadinamas profesinės segregacijos ). Nors beveik neiškyla sunkumų dėl įsidarbinimo, tačiau priimamų neįgaliųjų skaičius yra ribotas, nes paruošus pakankamai darbininkų naujų tarsi ir nereikia, o jau dirbantiems toje įmonėje sudėtinga įsidarbinti už jos ribų dėl gana didelio uždarumo bendruomenėje – socialinėje įmonėje. Šis modelis vertinamas kaip galimas profesinio rengimo pradžiai.

Lietuvoje lengvo intelekto sutrikimo jaunuoliai profesinio rengimo paslaugas gali gauti valstybinėse profesinio rengimo mokyklose, specialiųjų internatinių mokyklų profesinio rengimo padaliniuose ir specialiuose neįgaliųjų profesinio rengimo centruose. Taip pat neįgaliųjų profesinio rengimo ir įsidarbinimo paslaugas teikia darbo birža.

Lietuvoje profesinio rengimo sistema yra keturių lygmenų ( pakopų ): 1 lygmuo – skirtas ne jaunesniems nei 14 metų moksleiviams, kurie nebaigę pagrindinės programos bendrojo lavinimo ar specialiojoje internatinėje mokykloje ir siekia įgyti profesinę kvalifikaciją; 2 lygmuo – skirtas moksleiviams, kurie baigė pagrindinio išsilavinimo programą ir siekia įgyri profesinę kvalifikaciją; 3 lygmuo – skirtas moksleiviams, kurie įgijo pagrindinį išsilavinimą ie siekia įgyti profesinę kvalifikaciją bei vidurinio išsilavinimo pažymėjimą ( brandos atestatą ); 4 lygmuo – skirtas moksleiviams, kurie įgijo vidurinį išsilavinimą ir siekia įgyti profesinę kvalifikaciją.

Dar neseniai jaunuoliai, nebaigę pagrindinės programos bendrojo lavinimo ar specialiojoje internatinėje mokykloje, tik į bendrųjų valstybinių profesinių rengimo mokyklų 1 lygmenį, tačiau priimti teisės aktai nustatė, kad ir jaunuoliai, nebaigę minėtos pagrindinės programos, gali būti priimami į 2 lygmens profesinio rengimo programas profesinio rengimo mokykloje ( Švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl reikalavimų valstybinių ir savivaldybių mokyklų nuostatoms patvirtinimo“ Nr. ISAK-1162//Valstybės žinios, 2004, Nr.124-4495 ). Tai suteikia jiems daugiau galimybių, nes 2 lygmens programų profesijos pasirinkimo galimybės truputį didesnės. Apskritai, 2001 metų tyrimo duomenimis, pakopų galimybe pasinaudojo nedaug mokinių.

Specialiųjų internatinių mokyklų profesinio rengimo skyriuose mokosi tik neįgalųs jaunuoliai baigę specialiąsias mokyklas ar mokęsi vidurinėje mokykloje pagal adaptuotas programas. Čia jie ne tik įgyja profesinę kvalifikaciją, bet ir yra ruošiami savarankiškam gyvenimui. Tačiau net ir šis ruošimas savarankiškam gyvenimui vargu ar atstoja integruotą mokymąsi su sveikaisiais, kaip tai yra bendrosiose profesinio rengimo mokyklose. Lietuvoje veikia Gelgaudiškio, Ringuvos, Šiaulių, Klaipėdos ir kitos specialiosios internatinės mokyklos, kuriose yra profesinio rengimo skyriai. Tačiau profesijos pasirinkimo galimybės menkos – jaunuoliai gali įgyti aplinkotvarkininko, namų ūkio pagalbininko, apdailininko, virėjo specialybes. Per keletą pastarųjų metų atsirado naujų specialiųjų internatinių mokyklų, apie 2000 metais jų buvo tik 2.

Svarbus klausimas yra – kokią mokymo formą pasirinkti asmenims su proto negalia besimokantiems profesinio rengimo įstaigose. Galima išskirti 4 pagrindines mokymo formas:

visiškos integracijos modelis – mokymas bendro tipo profesinėse mokyklose kartu su sveikaisiais mokiniais. Problema ta, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, dauguma neįgaliųjų, turinčių proto sutrikimų, asmenų gali mokytis tik 1-oje profesinio rengimo pakopoje ir visiška integracija vyktų tik kurį laiką ( Sutrikusio intelekto asmenų teisės );

dalinės integracijos modelis – mokymas bendro tipo profesinėse mokyklose, tačiau atskirai nuo sveikų mokinių ( atskirose grupėse );

dalinės segregacijos modelis – mokymas profesinėse mokyklose, kurios specializuojasi neįgaliųjų profesinio rengimo srityje, tačiau priima ir sveikus jaunuolius;

visiškos segregacijos modelis – mokymas specialiųjų internatinių mokyklų profesinio rengimo skyriuose.

Tyrimo duomenimis, dauguma mokytojų – 47 proc. – pasisakė už dalinę integraciją, 30,4 proc. – už dalinę segregaciją, 19,6 proc. – už visišką integraciją ir 8,7 proc. – už visišką segregaciją ( Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje ). Matome, jog dauguma mokytojų pasisakė už tarpinius modelius, vengdami kraštutinių, kurie išskiria sveikuosius ir turinčius negalią asmenis. Vadinasi, suprantama neįgaliųjų integracijos į visuomenę, jų bendravimo su sveikaisiais svarba. Tuo tarpu mokyklų, kuriose nėra ugdomi sutrikusio intelekto jaunuoliai, administracijos atstovai gana ženkliai pasisakė už visišką integraciją – 41,7 proc., kas rodo, jog jie yra pasirengę priimti jaunuolius turinčius protinių sutrikimų.

Lietuvoje šiuo metu yra trys specializuotos profesinio rengimo mokyklos – Radviliškio profesinės reabilitacijos centras, Kauno statybininkų mokykla ir Žemaičių Naumiesčio politechnikos mokykla. Šis skaičius Lietuvos mastais nėra mažas. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra 37 įstaigos neįgaliems jaunuoliams rengti – tokių įstaigų ir gyventojų skaičiaus santykis Lietuvoje nėra žemas. Apie 100 absolventų kasmet baigia Radviliškio profesinės reabilitacijos centrą, daug neįgaliųjų kitas mokyklas. Pagrindinė problema yra geografinis centrų išdėstymas. Vilniuje nėra nė vieno specialiai neįgaliesiems skirto profesinio rengimo centro. Šis fizinės aplinkos nepritaikymas verčia dalį jaunuolių keltis kitur ir taip atsiskirti nuo šeimos. Į šias mokyklas priimami jaunuoliai baigę specialiąsias mokyklas ar mokęsi pagrindinėje/vidurinėje mokykloje pagal specialiąsias ar adptuotas programas ( ne jaunesni nei 15-16 metų ). Per trejus metus jie čia įgyja viena iš keliolikos specialybių – staliaus, siuvėjo, apdailininko,, želdinių tvarkytojo, virėjo ir kitų specialybių. Techninė šių įstaigų bazė nėra moderni, todėl kenčia mokinių kvalifikaciniai gebėjimai, kurie vėliau įtakoja įsidarbinimo sunkumus. Anot tyrimo, kaip „praktinių įgūdžių stoką“ neįgaliųjų darbe paminėjo 21 bendradarbis ( N= 135 ), 49 darbdaviai ( N=225), 20 artimųjų ( N=205 ) ir 30 darbo biržos specialistų ( N=90 ). Per mažai laiko skiriama praktikai, ministerija nuolat keičia ugdymo turinį, tačiau darbinės praktikos valandų skaičiaus nedidina ar net mažina, darbas praktiškai vyksta tik dirbtuvėse, per mažai bendradarbiaujama su potencialiais darbdaviais dėl galimos praktikos jų įmonėje atlikimo.

Kaip teigiamą pavyzdį galima paminėti tik Radviliškio profesinės reabilitacijos centrą. Moderniausiam šiuo metu Lietuvoje profesinio rengimo centrui įtakos turėjo tai, kad jis praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo kuriamas pagal projektą padedant Vokietijos Pietų Heseno įmonei. Ji prisidėjo ne tik finansine parama, už kurią buvo įsigyta modernios technikos, sukurta tinkama aplinka neįgaliesiems, bet ir savo specialistų pagalba, stažuočių į Vokietija organizavimu, Profesinio tinkamumo nustatymo ir konsultavimo skyriaus įrengimu, kas yra Lietuvoje naujovė.

Anot H. Crossman ( 1983 ) svarbiausia yra ugdyti žmonių su proto negalia socialinę kompetenciją, formuoti socialinius įgūdžius, reikšmingus gyvenant ir dirbant bendruomenėje. Užsienio šalių pedagogų nuomone, sėkmingos integracijos į visuomenę salyga yra ta, jog svarbu, kad žmonių su proto negalia elgesys atitiktų aplinkos sąlygas. Kitaip tariant, jie turėtų elgtis atsižvelgdami į visuomenės rašytas ir nerašytas taisykles. Todėl svarbu parengti žmones su proto negalia gyvenimui ir darbui tarp žmonių, skatinant pačių neįgaliųjų aktyvumą, paremtą asmeniniais stebėjimais ir patirtimi. Labai dažnai neįgalieji, baigę profesinio rengimo įstaigas, bet negavę bazinių socialinių įgūdžių, nusivilia darbo rinka, ir apskritai visuomene, ir tampa pasyviais darbo ieškotojais. Kalbant apie socialinių įgūdžių vystymą, dažnai minima socialinė integracija kaip siekiamybė, tačiau jau pats socialinių įgūdžių vystymas yra socialinės integracijos dalis.

Darbo birža kartu su rinkos profesinio mokymo tarnyba yra atsakinga už neįgalių asmenų virš 18 metų profesinį rengimą. Teritorinės darbo biržos, kurių yra 46, padeda neįgaliesiems asmenims, kurie yra užsiregistravę kaip bedarbiai. Tačiau šios paslaugos yra labai prieinamos asmenims, kurie turi nustatytą dalinį darbingumą ( ankstesnė II invalidumo grupė ), taip pat asmenims, turintiems vidutinį, žymų ir labai žymų intelekto sutrikimą, nes teismas paprastai juos pripažįsta neveiksniias, o tai reiškia, kad jie netenka civilinių ir pilietinių savo teisių, tarp jų ir teisę sudaryti darbo sutartį, dalyvauti darbinėje veikloje bei gauti užmokestį. Už neįgalųjį tai daryti gali tik jį globojantis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus galima tik visiško neveiksnumo nustatymo procedūra ir nuolatinės globos paskyrimas. Civilinis kodeksas numato atvejus, kai veiksnaus fizinio asmens, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų, prašymu jam gali būti nustatyta rūpyba ( išlieka visos civilinės ir pilietinės teisės ). Tačiau šia galimybe gali pasinaudoti tik fizinę negalią ar kitokį sveikatos sutrikimą turintys asmenys ( 279 str., Civilinis kodeksas, 2000, Nr.VIII-1864//Valstybės žinios,2000, Nr.74-2262 ). Nustatant neveiksnumą, teismas daugiau remiasi asmens gebėjimais pasirūpinti savimi, tvarkyti finansus, mažiau darbingumo nustatymu. Tai lyg ir suteikia didesnes galimybes žmonėms su fizine negalia, mažesnes – su protine negalia. Remiantis valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisija, 2001 metais 5535 suaugę asmenys buvo pripažinti neveiksniais. Auga asmenų, dalyvaujančiųjų darbo biržos siūlomuose profesinio rengimo ir perkvalifikavimo programose, skaičius: 2002 metais dalyvavo 257 neįgalūs asmenys, 2003 metais 328 neįgalūs asmenys. Kadangi darbo biržos rengiami profesinio rengimo kursai trunka gana neilgai – 6 mėn., daugiausia 10 mėn. – jie efektyviausi jau profesinio rengimo mokyklą baigusiam asmeniui kaip papildomi tobulinimosi kursai ar giminingos profesijos įsigyjimas. Tačiau tam reikia skatinti neįgaliuosius lankyti šiuos kursus, nes dažnai po mokyklos baigimo neįsitvirtinę darbo rinkoje jie nusivilia, nuleidžia rankas ir nebeieško naujo darbo. Tokie darbo biržos kursai galėtų padėti jiems įgyti trūkstamų įgūdžių ir žinių bei rasti darbą. Tam reikalingas aktyvus profesinių mokyklų ir darbo biržos bendradarbiavimas tarpininkavimo įsidarbinant srityje. Tačiau, kai rodo tyrimas, dauguma darbo biržos specialistų linkę tarpininkavimo įsidarbinant vaidmenį priskirti profesinio rengimo mokyklai, nors teisiškai jiems tai priklauso daryti.( Baranauskaitė, Ruškus,2004, Sutrikusio intelekto asmenų teisės, Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje ).

Įsidarbinimas

Baigus profesinio mokymo įstaigą iškyla bene didžiausia problema – darbo paieška. Įsidarbinimu gali rūpintys patys neįgalieji, jų šeimos nariai ( artimieji ), profesinio mokymo įstaiga, kurią jie baigė, teritorinė darbo birža, savivaldybės skyriai. Tačiau nepaisant gana didelės gausos įstaigų, besirūpinančių žmonių su negalia įsidarbinimu, užimtumas tarp šios grupės narių yra labai mažas.

Pagrindinės priežastys apsunkinančios neįgaliųjų įsidarbinimą:

Dideli reikalavimai keliami darbo rinkoje – neįgaliesiems darbo rinkoje keliami praktiškai tokie patys reikalavimai kaip ir sveikiesiems. Tai atspindi visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, kad jie yra našta. Todėl visuomenė nenori taikytis prie jų poreikių ir primeta jiems savo požiūrį ( stigma ). Reikėtų sudaryti sąlygas neįgaliesiems keisti specialybę, kas profesinio rengimo įstaigose, kaip minėta, gana sudėtinga įgyvendinti, nes mokantis antros specialybės reikia mokėti; o visuomenei – prisitaikyti prie neįgaliųjų poreikių, pritaikant jiems darbo vietą. Šiuo metu vis mažėja darbų, reikalaujančių nedidelės kvalifikacijos. Nyksta tokie ekonominiai sektoriai, kaip mašinų, staklių gamybos, kur įsisavinus kai kuriuos darbinius įgūdžius, galima sėkmingai dirbti nežymų proto sutrikimą turintiems asmenims. Dabartinėje situacijoje ir šaltkalviai, ir suvirintojai bei kitų specialybių darbuotojai turi būti aukštos kvalifikacijos. Tačiau vėl gi tai atsiremia į tinkamų teorinių žinių bei praktinių įgūdžių suteikimą profesinio mokymo įstaigoje, kvalifikacijos kėlimą bei perkvalifikavimą.

Konkurencija darbo rinkoje – visuomenė galėtų paskatinti neįgaliuosius konkuruoti darbo rinkoje, sudarydama sąlygas jiems įgyti aukštesnį išsilavinimą ir profesiją. Pavyzdžiui, remiantis užsienio patirtimi, kai kurioms specialybėms galėtų būti taikomas monopolis. Tokias profesijas kaip paštininkas, spaudos platintojas ir kitas galėtų dirbti daugiausia žmonės su proto negalia. Juolab, kad kai kurias profesijas geriau atlieka neįgalieji, būdami „nestandartiniai“, ir tai yra privalumas ( Neįgaliųjų mokymosi ir karjeros planavimo praktinis vadovas: metodinė medžiaga,2005 ).

Netinkama profesinė kvalifikacija – pavyzdžiu, iš, Vilniaus darbo biržoje užregistruotų neįgaliųjų asmenų, 46,5 proc. neturėjo profesinio pasirengimo ( 2001 ). Tarp žmonių su protine negalia tas procentas dar didesnis. Nustatyta, jog specialybės neturinčių neįgaliųjų galimybė įsidarbinti yra du kartus mažesnė nei tų, kurie turi profesiją. Didžiausias įsidarbinimo galimybes turi neįgalieji su aukštuoju ar aukštesniuoju išsilavinimu – atitinkamai 34 ir 40 proc., kai tuo tarpu neįgaliems asmenims turintiems tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą – ji tik 10-15 proc.

Darbo laiko trukmės bei darbo laiko pobūdžio apribojimas – šiuo metu neįgalieji dažniausiai įdarbinami privačiose įmonėse, taikant papildomas užimtumo garantijas. 2002 metais, finansuojant darbo biržoms, buvo įsteigtos 328 naujos darbo vietos neįgaliesiems ( 2 kartus daugiau nei 2001 metais ); 60 proc. jų skirta labai žymaus ir žymaus sutrikimo asmenims. Tokių vitų būtų galima įsteigti daugiau, tačiau ne visus darbdavius tenkina darbo biržų skiriama finansinė parama. Norint įdarbinti sunkios negalios asmenį, reikia pritaikyti aplinką, darbo vietą, nupirkti specialius įrankius ir panašiai. Tai daug kainuoja. Darbdaviui, įsteigusiam darbo vietą sunkiausios negalios asmeniui, kompensuojama 6,5 tūkst. litų papildomų išlaidų, o kuriant darbo vietą nežymaus sutrikimo neįgaliajam – 4 tūkst. litų. Problema yra dar ir ta, kad sumažėjo individualių personalinių įmonių ( per 2000 metus – nuo 73,8 proc. iki 62,3 proc. ) bei smulkaus ir vidutinio verslo, kuris dažniausiai yra individualus, plėtra ( per 2000 metus tokio pobūdžio įmonių sumažėjo nuo 81,6 iki 52 tūkst. ). Todėl didesnį dėmesį galima būtų skirti įdarbinimui valstybinėse įstaigose. Pavyzdžiui, Vokietijoje net 50 proc. sunkios negalios žmonių įdarbina valstybinės institucijos. Dirbant valstybinėse institucijose, būtų lengviau pritaikyti rekomenduojamą darbo laiko trukmę ar darbo pobūdį.

Neįgalieji registruojasi į darbo biržą, ne norėdami įsidarbinti, o tik gauti pažymas lengvatoms. Darbo biržos duomenimis tokie asmenys sudaro 60 proc. neįgaliųjų besikreipiančių į teritorinę darbo biržą. Dauguma neįgaliųjų patys nesistengia susirasti darbo arba pasyviai ieškosi darbo.

Pasibaigus privačių įmonių rėmimo laikui, tų vietų dažniausiai nebelieka. Danijoje, kai valstybinės institucijos skelbia konkursą kokiai nors pareigybei, iš kelių panašių kandidatų pirmenybė teikiama neįgaliajam. Jei šio reikalavimo nesilaikoma, apskrities darbo birža turi teisę protestuoti konkurso komisijos sprendimą ir net įdarbinti neįgalųjį atgaline data.

Neįgaliųjų ir jų šeimos gaunama materialinė parama kartu su kitokia šeimoms teikiama socialine parama, neskatina siekti profesijos, ieškoti darbo ( gerovės spąstai ). Dauguma neįgaliųjų linkę gyventi iš pašalpų.

Mokymosi visą gyvenimą poreikis – darbinga visuomenė atsinaujina maždaug 2proc., žinių kiekis pasaulyje padvigubėja kas 10-15 metų ( t.y. apie 7 proc. kasmet ). Todėl profesinės žinios įgytos prieš dešimtmetį gali būti pasenusios; negalima išmokyti žmogaus „vieną kartą gyvenime“. Reikia pereiti prie mokymosi visą gyvenimą. Čia svarbus darbo biržų vaidmuo kvalifikacijos kėlimo procese.

Nepakankamai išvystyta įstatyminė bazė – aptarta atskirai.

Nepakankamai gerai organizuotas socialinių, psichologinių ir kitų tarnybų, teikiančių pagalbą neįgaliems asmenims įsudarbinimo situacijoje, darbas. Tai siejasi su vidinėmis sunkumų įsidarbinant priežastimis.

Čia buvo paminėtos išorinė priežastys, trukdančios žmonėms su proto negalia įsidarbinti. Dabar paminėsiu vidines priežastis:

Tėvų nuostatos apie privalomą užuojautą ir neįgaliųjų aprūpinimą – tėvai įsitikinę, kad visi jiems privalo padėti, o valdžios įstaigos pasirūpinti viskuo, kad jiems nieko netrūktų, „nes aš toks“. Tai „kam man ta profesija ir juolabiau darbas, juk dirbti sunku“. Toks požiūris destrukcinis, nes iš anksto priskiriamas pats sau asmuo prie grupės žmonių, kurie nedarbingi.

Tėvų nuostata į savo neįgalų vaiką – kadangi vaikas neįgalus, jis vienintelis „toks nelaimingas“ – jam visur privalo būti žalia šviesa. Mokyklos ir darbdaviai iš karto turėtų priimti tokius asmenis. Dažnai tėvai besilaikantys tokio požiūrio, nors nori gero, padaro daug žalos. Vaikas pradeda nesuprasti, kad ir jam, kaip ir kitiems, reikia stengtis, ir vien dėl to, kad jis neįgalus, jo nepriims. Todėl nesėkmė, siekiant profesijos, dažnai sužlugdo tiek patį vaiką, tiek ir tėvus, ir kito bandymo įsitvirtinti profesinėje ar darbo rinkoje paprastai nebūna. Juk patys neįgalieji siekia, kad juos traktuotų kaip lygius kitiems visuomenės nariams.

Žema asmeninė motyvacija mokytis ir vėliau siekti karjeros – „aš neįgalus, man viskas sunku, neįdomu, reikia per daug pastangų“.

Neadekvatus savo norų vertinimas – neįgaliesiems turintiems protinių sutrikimų dar sunkiau adekvačiai įvertinti savo galimybes ir norus; tai dažnas netinkamos profesijos mokykloje ar darbo rinkoje pasirinkimo veiksnys.

Neadekvatus savo psichinių galimybių vertinimas – asmuo, turintis sunkių kalbos ir komunikacijos sutrikimų, nori darbo, kuriame reikia daug bendrauti su klientais.

Nepasitikėjimas savo jėgomis – gėdijimasis savo negalios ir dėl to kylančios pasekmės – neatlikimas kokių nors veiksmų, pagalbos ( kurios jiems taip reikia ) neprašymas.

Tėvų įdiegtas nepilnavertiškumo jausmas – „tu nepilnavertis ir niekada neprilygsi sveikiesiems nei mokslu, nei darbu“.

Perdėtos tėvų globos pasekmės ir perspektyvos – tėvai užtikrina globą, kol jie gali tai daryti, tačiau nepagalvoja apie tai, kas bus, kai jie nebegalės to daryti.

Tėvų perduotas supratimas apie negalią – „tu esi neįgalus – todėl niekur netinkamas, juk net sveiki neranda darbo. Niekur „neišsišok“, kad niekas į tave nekreiptų dėmesio“.

Psichinė būklė maksimaliai riboja žmogaus galimybes – labai žymią ar žymią negalią turinčiam žmogui galimybės įgyti profesiją ar konkuruoti darbo rinkoje sumažėja iki minimumo.

Kaip matome, dauguma šių vidinių priežasčių, dėl kurių apsunkinamas žmonių su proto negalia ( ir ne tik jų ) įsidarbinimas, yra psichologinio pobūdžio. Todėl svarbu, kad įvairios tarnybos teikiančios psichologinę pagalbą, dirbtų su tokias ir panašias nuostatas turinčiais neįgaliaisiais bei jų tėvais. Neigiamas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, neadekvatūs norai ir galimybės nepaprastai apriboja dalyvavimo darbo rinkoje motyvaciją. Ir tai yra ne išoriniai veiksnia, kuriuos galima reguliuoti, ir kurie galbūt labiau matomi, bet vidiniai asmens nusistatymai, kuriuos įžvelgti ir pakeisti sudėtingiau, ir kurie daro didesnę įtaką, nes jei asmuo ką nors neigiamo nusistatęs, tai jis tą ir padarys. Tėvai paminėti ne šiaip sau, nes jie labai gali įtakoti neįgalaus asmens nuostatą apie save, savo negalią, juk jie yra artimiausi žmonės, darantys didžiausią įtaką. Tačiau tiek tėvų, tiek ir pažįstančių šios kategorijos asmenis neįgalaus asmens vaizdinis intensyvumas beveik nesiskiria. Tėvai orientuojasi į vaiko negalią su visais įsivaizduotais ir realiais jos savitumais, o ne į jo asmenybę ( Gailienė, Ruškus, 2000 ). Todėl psichologinės pagalbos darbuotojai turėtų stengtis netiesiogiai, per darbą su tėvais, daryti teigiamus poslinkius asmens su negalia gyvenime – didnti motyvaciją, savęs supratimą. Konsultacinės įmonės ar profesinio rengimo įstaigų profesinio orientavimo ar konsultavimo skyriai taip pat tai turėtų daryti – kartu su visomis suinteresuotomis pusėmis svarstyti geriausius pasiūlymus žmogui su proto negalia, planuoti jo ateities perspektyvas, darbo rinkos paklausą ir pokyčius, tolesnį asmeninį neįgalaus žmogaus gyvenimą, kaip jis įtakos darbą ir atvirkščiai.

Darbo biržos duomenimis žmones su proto negalia įdarbinti yra sunkiausia, nes daugeliui jų gydytojų komisija rekomenduoja dirbti ne visą darbo dieną, žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus. Pavyzdžiui, Vilniaus darbo birža per 2002 ir 2003 metus įdarbino tik 21 proto negalią turintį asmenį: 12 – pagalbiniam darbui į subsidijuojamas darbo vietas UAB „Skala“, 4 – siuvėjomis į UAB „Gavilija“, 2 – pagalbiniais darbininkais konditerijos ceche UAB „MBR“, 3 – teritorijos tvarkymo darbams UAB „Amžinasis akmuo“. O tokių besikreipiančių į darbo biržą žmonių vien 2003 metais buvo 146. Turint omeny, kad trys ketvirtadaliai į darbo biržą besikreipiančių neįgaliųjų turi nežymią ar vidutinę negalią, tas įdarbinimo procentas realiai yra dar mažesnis.

Lietuvos darbo birža, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, padėti bedarbiams patiems spręsti darbo klausimus, pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ( INVEGA ). Ši finansinė bendrovė teikia paramą pradedantiems ir plėtojantiems individualų verslą. Neįgaliesiems, norintiems pradėti savo verslą, tai labai žymi pagalba, nes anksčiau jiems buvo nepaprastai sunku gauti kreditus.

Teritorinės darbo biržos organizuoja neįgaliesiems verslo vadybos pagrindų kursus bei padeda sudaryti verslo planus. Lietuvos bei Vilniaus darbo biržos, remdamos psichinės negalios asmenų integraciją į darbo rinką, vykdo bendrą projektą su Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centru. Ieškoma būdų, kaip galima dalį žmonių turinčių psichikos sutrikimų integruoti į darbo rinką, padėti jiems įgyti profesiją bei suformuoti darbo įgūdžius.

Šalies teritorinės darbo biržos bendradarbiauja su Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, sutrikusio intelekto jaunimo darbo centrais.

Lietuvos darbo birža svarbiu dalyku laiko bendradarbiavimą su užsienio valstybių partneriais, nes taip galima keistis informacija, gauti patirties, kaip vykdomas žmonių su negalia užimtumo skatinimas kitose Europos valstybėse, kuriose šis klausimas sprendžiamas jau anksčiau.

Teritorinėse darbo biržose konsultantai privalo padėti neįgaliesiems apsispręsti, kur jie norėtų dirbti, kaip įsigyti norimą specialybę ir kur dėl to kreiptis, skatina motyvaciją dirbti ir pasitikėjimą savimi, įdarbina į subsidijuojamą arba laisvą darbo vietą, jei yra poreikis, nukreipia į darbo įgūdžių mokymo kursus, kuriuos organizuoja darbo rinkos programos.

2002 metais Vilniaus darbo biržos atstovai, vadovaudamiesi 2002 metų kovo 6 dienos sutartimi su VšĮ „Mes esame“ bei įgyvendindami Europos Bendrijos Leonardo da Vinčio programos mobilumo projektą „Kartu pasieksime daugiau“, dalyvavo mainų vizituose Vokietijoje ir Švedijoje, kurių tikslas dalintis patirtimi, kelti su neįgaliaisiais dirbančių darbuotojų kvalifikaciją, tobulinti negalią turinčių žmonių profesinį mokymą bei efektyviau spręsti jų įdarbinimo problemas ( Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoj,2004 ).

Patiems žmonėms su proto negalia susirasti darbą yra labai sunku dėl to, kad, kaip jau minėta, trūksta socialinių bei bendravimo įgūdžių, į juos nepalankiai žiūri darbdaviai, jie nepasitiki savimi, nusivilia po nesėkmių. Atlikto tyrimo duomenimis, labai mažai mokytojų ir ekspertų mano, jog nežymiai sutrikusio intelekto jaunuoliai po profesinio rengimo įstaigos baigimo turi gerų galimybių susirasti darbą pagal savo įgytą specialybę atviroje darbo rinkoje, o absoliuti dauguma teigė, jog jie „turi labai mažai galimybių susirasti darbą pagal specialybę atviroje darbo rinkoje“, taip pat 17-25 proc. jų teigė, kad jie „gali įsidarbinti tik specialiai neįgaliesiems pritaikytose darbo vietose“. Tokį požiūrį patvirtina ir statistika – apie 70 proc. naujų darbo vietų neįgaliesiems steigiama specializuotose neįgaliųjų įmonės, neįgaliųjų reabilitacijos centruose, įvairiose UAB prie neįgaliųjų darugijų, kur dažniausiai siūlomas aukštos kvalifikacijos nereikalujantis darbas.

Lietuvos reabilitacinis profesinio rengimo centras supranta, kad po centro baigimo parengti jaunuolius darbo paieškai neįmanoma, todėl jau trečiame kurse jiems organizuojami praktiniai užsiėmimai:“Aš ieškau darbo“, „Mano pomėgiai“, „Aš galiu“, teikiama informacija apie tai, kaip, kur, kada ir kodėl kreiptis į teritorines darbo biržas. Baigiant šį centrą prieš maždaug pusmetį siunčiami kreipimosi raštai į teritorines darbo biržas, informuojant dėl atvyksiančių jaunuolių, ir prašoma, kad išimties tvarka būtų suteiktos kvotinės darbo vietos ar kitokiu būdu jie būtų įdarbinti ( ten pat ).

Šeimos nariai taip pat gali padėti darbo paieškos situacijoje, tačiau jie dažnai irgi neturi reikiamų žinių ir įgūdžių ieškant darbo. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad 30-40 proc. asmenų su proto negalia besimokančių profesinio rengimo įstaigose yra našlaičiai, nemaža jų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų, todėl artimųjų pagalba yra gana ribota. Nors yra skirti darbuotojai rūpintis ir suaugusiais našlaičiais, savivaldybių socialinės paramos skyriai atsako, kad įdarbinimo klausimais neužsiima.

Apskritai, pagal I. Baranauskaitės atliktų tyrimų duomenis, ekspertų nuomonė apie tai, kas turėtų rūpintis jaunuolio, baigusio profesinio rengimo įstaigą, įsidarbinimu, yra pasiskirsčiusi labai tolygiai: 23,7 proc. jų mano, kad tuo turėtų užsiimti savivaldybių institucijos; 23,4 proc. - pats neįgalusis; 23,1 proc. – darbo birža; 11,6 proc. – socialinis pedagogas; 8,1 proc. – šeima. Tai rodo, kad nėra vieningos nuomonės šiuo klausimu bei tai, kad ekspertai mato, jog reikia įtraukti į įdarbinimo procesą visas puses. Įdomu tai, kad, ekspertų nuomone, įdarbinant neįgalų absolventą, tarpininkauti turėtų socialinis pedagogas ( 19,2 proc, respondentų ). Socialiniai pedagogai pažįsta kiekvieną asmenį baigusį įstaigą, žino jo mokymosi rezultatus, galimybes, norus, todėl jam lengviau būtų nukreipti jaunuolį tinkama linkme, padėti rasti jo galimybes ir norus atitinkantį darbą. Socialinių pedagogų veikla profesinio rengimo įstaigose žmonėms su proto negalia Lietuvoje dar nepakankamai išvystyta, ne visose įstaigose yra tokia pareigybė. Socialinių pedagogų svarbos didinimas būtų vienas iš žmonių su proto negalia įdarbinimo problemos sprendimo būdų. Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centro duomenimis ( 2003 metų pabaigos ), jaunuoliai, įregistruoti darbo biržoje: I pakopa apdailininko specialybės – 4 jaunuoliai, daržininkystės-sodininkystės – 1, lengvų drabužių siuvėjo – 1, namų ūkio ekonomo – 4, staliaus – 1, šaltkalvio – 2, viešbučio darbuotojo – 5, virėjo – 7, žemės ūkio techniko mechaniko – 2; II pakopa – automaechaniko – 4, automobilių kėbulo remontininko -1. 2002 metais iš 16 Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centrą baigusių merginų, įgijusių lengvų drabužių siuvėjų specialybę, septynios įsidarbino pagal specialybę, dvi – valytojomis, viena – augina vaikus. Apie pusė baigusių šį centrą jaunuolių įsidarbina ( Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje,2004 ).

4. Pagalba darbo vietoje

Duomenų, kad nežymiai sutrikusio intelekto jaunuoliams Lietuvoje būtų padedama įveikti profesinės adptacijos sunkumus nėra. Latvijoje tokias paslaugas teikia tik Respublikinis reabilitacinis centras Jūrmaloje.

Tuo tarpu Vokietijoje neįgalūs jaunuoliai, iškilus sunkumams, gali kreiptis į specializuotas socialines tarnybas. Anot tyrimų, tokia pagalba reikalinga apie pusei apklaustų neįgalių absolventų ( Yssler, 1998 ). Kai kurios profesinio rengimo įstaigos per projektinę veiklą siekia padėti jauniems žmonėms integruotis įmonėje, padedant vadovaujantiems kolegoms.

Anglijoje paramos darbo vietoje teikimas neatsiejamas nuo įdarbinimo ir čia, kaip ir kituose etapuose, vadovaujamasi socialinės inkliuzijos principais.Todėl siekiama teigiamo darbdavių ir neįgaliųjų bendravimo. Parama dažniausiai yra individuali. Ne visiems asmenims pavyksta dirbti taip ,kad atitiktų darbdavio keliamus reikalavimus; tada ieškoma kito, tinkamesnio darbo, tariantis su tuo pačiu ar kitu darbdaviu, arba diskutuojama apie ilgalaikę pagalbą ir priežiūrą darbo vietoje.