CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Pasąmonė arba Ego - Mūsų Ego Daugialypikumas

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Pasąmonė arba Ego

Psichika i esmės sudaryta i daugybės psichologinių elementų, tokių kaip trokimai, vidinių paskatų, impulsų, negatyvumo ir į save sukoncentruotų būsenų; visi ie elementai nenustodami atsiranda ir dingsta. Jie yra vadinami Ego/Psichologiniais Defektais/Psichiniais Agregatais/“A”/Ego Detalėmis.

Mes kartais sakome, kad ˛mogus turi stiprų ego, bet realybėje kiekvienas ˛mogus turi daugybę skirtingų vidinių būsenų, kurios visos turi nenutrūkstamą „a“ pajautimą. Vieną akimirką ka˛kas gali būti pilnas ididumo, pykčio, pavydo ar Baimės, bet labai greitai ta būsena gali dingti vien tik todėl, kad ją pakeistų kita. Toliau ˇmogus įeina į kitą būseną ir taip be galo Vidinė būsena retai būna ilgai tokia pat. Nebent ego yra ypatingai galingi, tada pvz.: baimė ar depresija gali tęstis ilgą laiką.

Mūsų Ego Daugialypikumas

Yra daug vidinių būsenų (ego), be kurių visi jaustųsi daug geriau, bet yra daug daugiau dalykų, kurie turi būti pakeisti, kad būtų progresuojama dvasikai. Yra tokios psichologinės būsenos, kaip rūpesčiai, stresas, depresija, baimė ir t.t., kurios padaro gyvenimą apgailėtiną. Ir yra būsenos, kurios sukelia ˛alingas pasekmes - vogimas, smurtas, sukčiavimas, loimas kazino ir taip toliau. Visos ios būsenos gali būti stebimos, Suvokiamos ir galiausiai paalinamos. Jūs galite pagalvoti, kad tai yra neatskiriamos mūsų dalys ir kad jos yra būtinos egzistavimui, tačiau tai nėra tiesa. Kiekvienas ˛mogus yra pajėgus paalinti ias būsenas ir pakeisti jas kitokiomis egzistavimo būsenomis trečiu suvokimo būdu - Intelektu, Imintimi, Meile. Kartu su ego negali būti ramybės, ego turi nebūti, kad atsirastų ramybė.

ie skirtingi psichologiniai elementai/ego egzistuoja ne tik čia, mūsų kasdieniniame gyvenime, bet taip pat ir sapnuose. Sapnai vyksta penktoje dimensijoje/Astralinėje realybėje, kurioje mes galime imokti lankytis deramai, t.y. sąmoningai, panaudodami tam tikras technikas.

Skirtingos dimensijos yra persipynusios į vieną, taigi psichika yra daugiadimensinė. Kai jūs sapnuojate, jūs paprasčiausiai paliekate savo fizinį kūną, fizinį pasaulį ir keliaujate į penktą dimensiją. Jūs galite įsitikinti tuo per Astralinę Projekciją, kur jūs sąmoningai paliekate fizinį kūną ir keliaujate į tą dimensiją, vietoj to, kad keliautumėte ten nesąmoningai per sapnus.

Sapnuose pasąmonė/ego yra laisva klajoti ir projektuoti savo scenarijus astraliniame pasaulyje, kurie tada formuoja sapnus. Sąmoningumo būsenos ir svajonės kasdieniniame gyvenime yra tiesiogiai susiję su sąmonės ir pasąmonės būsenomis sapnuojant, kai miegame.

Penktoje dimensijoje gyvena skirtingi ego, kiekvienas jų yra visikai atskira būtybė, jie įeina ar palieka ˛mogų pagal jiems suteiktą galimybę ir jie pasiima savo „maistą“ i ˛mogaus psichinės energijos. Jie po vieną įeina į ˛mogaus tam tikras vietas psichikoje, kur jei mes stebėsime, galėsime juos pamatyti. i vieta, kurioje jie pasireikia, yra viena ar daugiau i penkių psichologinių centrų ˛moguje. Kai jie ieina, įeina kitas ego ir tada jis gali tapti viresniu ar prietarauti prie jį buvusiems ego.

is skirtingų psichologinių būsenų įėjimas ir iėjimas da˛nai sukelia prietaravimus viduje. Kartais kam nors ikyla meilės jausmas, o vėliau, galbūt, atsiranda neapykanta tam pačiam ˛mogui. ie negatyvūs, ypatingai pirmosios „rūies“ - gyvuliki aspektai, gali iracionaliai valdyti ˛mogaus elgesį. Pvz.: kilus konfliktui, ka˛kas gali ieiti i darbo, o vėliau, kai pyktis inyksta, greitai gailėtis tokio poelgio.

Kitu atveju, ka˛kas ˛ino, kad sudavimas kitam ˛mogui yra blogai; jie turi moralinių vertybių rinkinį, tačiau vis tiek gali taip pasielgti. ˇmonės gal visai nenori taip elgtis, bet jie jaučia, jog negali susilaikyti ir suduoda. Tai gali atsitikti su bet kuriuo kitu jausmu - tokiu kaip melavimas, į˛eidinėjimas, godumas, kaltinimas, piktumas, nekantrumas, pavydas ir t.t. Tai taip pat parodo, kad ˛monės nevaldo savo gyvenimų, nors jie gali manyti visai prieingai.

Alkoholikas gali norėti mesti gerti, bet dėl stiprių trokimų ir pripratimo gali nesugebėti taip padaryti. Toks ˛mogus tada kenčia savo veiksmų pasekmes, kurios gali būti ligota sveikata, draugų ir pinigų praradimas, mutynės ir t.t. Jei toks ˛mogus keistųsi ir nustotų gerti, jis atnetų į visą savo gyvenimą pasikeitimą. Taip yra ir su visomis kitomis psichologinėmis būsenomis. Kiekviena i jų turi save atitinkantį veiksmą, kurį mus priverčia atlikti, ir mes gyvename pagal juos. Pavyzd˛iui tinginystės nugalėjimas leid˛ia mums būti aktyvesniems.

Viskas ˛mogaus gyvenime: darbas, kurį jis turi, interesai, kurių ˛mogus laikosi, draugystės, kurios yra u˛mezgamos ir t.t. yra veikiama jo vidinių būsenų. Pavyzd˛iui draugai yra pasirenkami pagal bendrus bruo˛us, kurie priklauso nuo abipusių panaių dalykų turėjimo: mėgimas tos pačios sporto akos, humoras ir t.t. Taigi, keičiantis į gera viduje, gali pasikeisti visas ˛mogaus gyvenimas. Viskas vyksta pagal tai, kas yra viduje. ˇmonės seka mechaniniais pėdsakais, bet keisdamiesi, jie priauks naujus dalykus, nauji dalykai atsiras jų gyvenime.

I tiesu, nieko gero negalima tikėtis i ego. Jie yra pagrįsti tais psichologiniais dalykais, kurie yra reikalingi gyvūnams igyventi. Todėl, kai kuris ˛monių elgesys atrodo gyvulikas, ir kai pasaulyje matome ˛iaurumą - matome ˛mones elgiantis netgi blogiau, nei gyvūnus.

Pa˛iūrėkime į tam tikrą reakcija – nervingumą. Tada, kai tik jausitės susinervinęs, stebėkite vietą ˛emiau skrand˛io. Ten yra emocinis centras, jis yra isidėstęs aplink saulės rezginį. i emocija yra vadinama „drugeliai skrandyje“. ˇinoma daug daugiau emocijų vyksta toje vietoje, pa˛iūrėkite ar galėsite pastebėti jas.

Asmenybė

Ją sudaro tai, kas yra įgyjama esant normaliai vystymosi eigai gyvenime; asmenybė yra suformuojama per septynis pirmus, vaikystės, gyvenimo metus. Asmenybė yra indas, per kurį ego ir sąmonė ireikia save. Ji yra suformuojama i gyvenimo patirčių ir į tai įeina visi įgyti įgūd˛iai, tokie kaip vaikčiojimas, skaitymas, kalbėjimas ir t.t. Be viso to, sąmonė ir ego negalėtų funkcionuoti pasaulyje; sąmonė ir ego egzistuoja i gyvenimo į gyvenimą, o asmenybė yra sukuriama ir po to imetama kiekviename gyvenime.

Kiekviena asmenybė isivysto unikaliai, priklausomai nuo asmens augimo aplinkybių, vietos ir gimimo laikmečio, tėvų, eimos, ego ir t.t., visi ie dalykai veikia jos susiformavimą. Ka˛kas u˛augintas pirmame imtmetyje po Kristaus gimimo, turintis agresyvius tėvus, u˛augtų skirtingai, nei ka˛kas u˛augintas mylinčių tėvų iais laikais. Skirtingos asmenybės turi skirtingus ego, kurie dominuoja. Kai yra sakoma, kad pvz., ka˛kas turi idid˛ią asmenybę - tai yra ne asmenybė, bet ji yra tik indas arba priemonė, per kurią ego ireikia save: galbūt per manieras, ˛od˛ius ar gestus.

Kiekvienas i mūsų turi skirtingą asmenybę, nes ji yra įtakota mūsų ankstyvų gyvenimo patyrimų, pavyzd˛iui, ko mus mokė tėvai, mokykla, į kurią ėjome, draugai, kuriuos turėjome, knygas, kurias skaitėme ir t.t. Asmenybė yra įgyjamą ir naudinga tik vienam gyvenimui; kai tik dabartinis gyvenimas pasibaigs, asmenybė, mirties akimirką, bus nuraoma kaip nereikalinga ir beyrant fiziniam kūnui palaipsniui inyks kape.

ios mirusių ˛monių asmenybės yra tai, ką ˛monės da˛niausiai vadina vaiduokliais. Jie yra asmenybės likusios tų ˛monių, kurie mirė. Todėl, jie yra matomi tose vietose, kur miręs ˛mogus gyveno. Jie egzistuoja penktoje dimensijoje ir yra sudaryti i „mentalinės“ materijos; jie palaipsniui suyra po ˛mogaus mirties.

Asmenybė yra reikalinga, kad būtų galima funkcionuoti ir sąveikauti iame pasaulyje, bet sąmonė ir ego yra svarbiausi dvasiniame ˛mogaus tobulėjime. Jie yra tai, su kuo mes „dirbame“. Asmenybė yra tik indas, per kurį ie du elementai gali pasireikti.

Sąmonė

Ta dalis, kuri yra sąmoninga, yra Sąmonė. Ji yra dvasinė dalelė, nemirtinga asmens Esmė. Visas dvasinis tobulėjimas, tikra imintis, inteligencija, meilė, taika ir mistikos patirtys egzistuoja sąmonėje. Veikti ir reaguoti į pasaulį su sąmone yra trečias aukčiausias egzistavimo būdas, kai mes situacijoje veikiame pasitelkdami sąmonę. Jos sugebėjimai yra aktyvūs, reakcija - intuityvi ir inteligentika. Matydami, jūs suvokiate be Proto ir ego įsikiimo. Tai galioja dalykams, kurie yra iorėje, ar psichologinių aspektų, kurie yra viduje, studijoms.

Kai sąmonė yra efektingai ivystoma - protas tampa įrankiu jai naudotis. Sąmonė turi visus dvasinius gabumus, tokius kaip intuicija, telepatija, kitų dimensijų matymas ir t.t. Buvimas sąmoningiems yra teisinga būsena kiekvienoje duotoje situacijoje. Tada, be alikų emocijų ar nelanksčių po˛iūrių ir t.t., mes galime reaguoti į ją teisingai. Kai mes esame ilaisvinti i subjektyvių ego pa˛iūrų, mes esame laisvi pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Kuo didesnis procentas pabudintos sąmonės, tuo didesnė galimybė suvokti realybę.

Sąmonė yra sąmoningas pasireikimas. Gaudami informaciją i visų penkių jutimų ir sąmoningai suvokdami tai, kas vyksta viduje psichologikai, mes pabudiname sąmonę. Būdami sąmoningi, mes gyvename iame momente, pabudiname sąmonę. Kiekviename individualiame ego yra įkalinta ma˛a sąmonės dalelė, kuri gali būti ilaisvinta sunaikinant tą ego, laikantį ją įkalintą. Tada ji grį˛ta ir susijungia su likusia sąmonės dalimi, ir tokiu būdu sąmonė plečiasi. To pasekmės yra galimybė būti daugiau sąmoningam kasdieniniame gyvenime ir sapnuose, nes sąmonės lygis fiziniame pasaulyje yra tiesiogiai susietas su sapnais. Nesistengiant pa˛adinti sąmonės, paprastai sąmonės būna tik 3% visoje ˛mogaus psichikoje, o visą likusią dalį sudaro ego (pasąmonė); Taigi didysis veiksmas vyksta ˛monėms nebūnant sąmoningiems.

Objektyviomis ir aikiomis astralinėmis kelionėmis ir patirtims, ego turi būti stebimas ir sunaikintas. Kuo ma˛iau ego, tuo yra aikesnė sąmonė ir aikesnės patirtys. Jei daugiau yra ego, tai ˛mogus daugiau mato savo pačio ego/pasąmonės projekcijas.

Sąmonė ar esmė yra ma˛a dalelė vienos didesnės Esybės, kuri egzistuoja ne eiliniame ˛moguje, bet auktesnėse dimensijose. Ji turi daug dalelių, ir kad tikrai pabustume dvasikai, kiekviena i ių sąmonės dalelių turi viena po kitos susijungti su Esybe. Tai yra ilgas ir sunkus procesas.

Kai sąmonė susijungia su auktesnėmis dvasinėmis dalimis, yra atrandama tikra laimė. Eilinis ˛mogus gali pajusti tik pradinę laimę, kuri sklinda i pagrindinės sąmonės. Tikra ir gili laimė yra įmanoma tik tada, kai yra inkarnuotos dvasinės Esybės dalelės. Tas, kas nėra jautęs io jausmo, ne˛ino ką tai reikia.

Kai visi ego yra paalinami, kai yra 100% sąmonės, ir integruojamos visos dvasinės dalelės - tada darbas yra u˛baigtas.

Imokimas pastebėti sąmoningumą: kaip jis veikia ir kaip jūs jį matote, yra būtinas, kad būtų galima stebėti įvairias būsenas viduje, imokti reaguoti į situacijas geriausiu įmanomu būdu. Ir, jei pasiseks, pajusti laisvę, būvimą sąmoningiems čia ir dabar, pajausti tylos ir ramybės akimirkas.

Nuo mitologizuotų frazių link politinio dialogo

Edukologijos mokslų dr. J.KAYS

Qui pro quo?

Ar gali ˛od˛iai - natūrali bendravimo priemonė - tapti nesusikalbėjimo prie˛astimi ir iskirti ˛mones? Deja, gali. Ir ne kokie nors naujadarai, ne tarptautiniai posakiai, ne mokslinės definicijos, bet populiarūs ˛od˛iai - nepriklausomybė, laisvė, autonomija ir kiti. Juos kasdien girdi pirmokėlis, juos rasime vos ne kiekvieno laikračio puslapiuose. Pagaliau be ių ˛od˛ių naujokas priesaikos Tėvynei nesuformuluoja. Deja, tik retas i jų suvokia tikrąją sakymo prasmę. Automatikai kartojant vyresniojo ˛od˛ius priesaika tampa skambiomis frazėmis, kurių paviriumi nuslysta esmė.
Subjektyvus, da˛nai buitinis laisvės, nepriklausomybės kategorijų suvokimas nėra formalus dalykas. Gilindamiesi į į apercepcijos reikinį aptiksime net dramatikų įvykių. Su iais skambiais ˛od˛iais lūpose senoliai 1830-aisiais, 1860-1863-aisiais metais paliko nebaigtą arti vagą ir pasitraukė į mikus vyti i Lietuvos maskolių. Entuziazmas buvo visuotinis. O kas buvo vėliau? Ne tik Sibiro tremtis, ne tik pralaimėjimo kartėlis. Sukilėliai dar maito įkartyje ėmė priekaitauti vadams: “Apgavote. Ne u˛ tokią laisvę kraują liejome”, “Ne tokią neprigulnią Lietuvą įsivaizdavome”.
Nepasitenkinimą sukėlė laisvės ūkio neatitikimas tikrovės. Vienaip ją suprato “dalgininkai”, kitaip - privilegijuotas luomas. Maitininkų sąmonėje nepriklausomybė atsispindėjo buitiniu, konkrečiu pavidalu - baud˛iavos panaikinimu. Jie guldė galvas u˛ isvajotą nuosavos ˛emės plotelį, u˛ gyvenimą be ponų vald˛ios. Kilmingieji sukilėliai svajojo apie ˇečpospolitos atkūrimą Liublino unijos ribose. Baud˛iauninkai kėlė ekonominius, o bajorai - politinius laisvės tikslus. Valstiečius suklaidino neiifruota skambi frazė, kurią gal net apgalvotai pakio sukilimo vadai. Reikėjo kaip nors suvilioti beračius.
Kaip ivengti konfrontacijos ar tyčinės apgaulės vartojant ias kategorijas? Nesusipratimai atsiranda dėl ių kategorijų ydingo politizavimo ir sąvokų struktūrų neapibrė˛tumo.
Abi prie˛astis įmanoma paalinti ugdant piliečių tautinę sąmonę. į u˛davinį, mūsų gėdai, pradedama pamirti. Mokiniai nemoka Tautos himno ˛od˛ių, o klausydami himno kai kurie ˛iaumoja kramtomąją gumą. Antras u˛davinys konkretesnis: pradedant politinę diskusiją i prad˛ių susitarti, “kas yra kas?” Senovės lotynai sakė: “Qui pro quo?” (vienas vietoj kito, t.y. nesusipratimas, painiava). Kai ių dalykų nepaisome, neivengiamai prasideda voliuntaristinis kategorijų aikinimas. Tai padaryti nėra lengva dėl buitinių sąvokų gyvybingumo. Tai, kas suvokta i ma˛umės, o vėliau įtvirtinta aplinkoje, nyksta labai sunkiai. Mokslinė sąvoka skinasi kelią, įveikdama tradicinį mąstymą bei įprastinius kasdienikus vertinimus.

Giminingos neapibrė˛tos sąvokos
Semantinę painiavą sukelia dar ir ie politizuoti, sureikminti ˛od˛iai: autonomija, suverenitetas, savarankikumas. Dėl nepakankamo sąvokų apibrė˛tumo buitiniu lygmeniu suvokiami ir ie pasakymai: dvasinė nepriklausomybė, vidinė laisvė, politinė autonomija, pa˛iūrų nepriklausomybė, idėjinė nepriklausomybė. Tiesa, lyginant su “nuogomis” laisvės ar nepriklausomybės (nepriklausomumo) kategorijomis, jos labiau “aprengtos”: nurodoma vienu po˛ymiu daugiau. ios siauresnės apimties sąvokos iek tiek ma˛iau problematikos, konkretesnės. Suprantamesnės yra ir ekonominio nepriklausomumo, fizinės laisvės, materialinio savarankikumo sąvokos, nes jų po˛ymiai materialūs, apčiuopiami, lengviau pastebimi. Tačiau visiko aikumo dar nėra, nes iki galo neiifruotas fizinis, ekonominis, materialus sąvokos.
Galėtume padaryti pirmą ivadą: siaurėjant sąvokos apimčiai rykėja jos turinys ir atitinkamai nyksta dviprasmybės. Pagaliau nebelieka būtinybės “Qui pro quo?”, nes kiekviena dialogo pusė adekvačiai supranta mintį. tai keletas galimų aikesnių pasakymų. Tai atvejai, kai situacija reikalauja būtent ių teiginių. Vietoj neapibrė˛to įvardijimo “laisvas miestas” - “ekonomikai laisvas miestas”. Vietoj dviprasmio teigimo “nepriklausomas prezidentas” - “nepriklausomų politinių pa˛iūrų prezidentas” arba “ekonomikai nepriklausomas prezidentas”. Vietoj įtartino savęs įvardijimo “esu nepriklausomas deputatas” sakyti aikiau - “esu laisvų politinių pa˛iūrų deputatas” arba “nepriklausau jokiai partinei grupuotei”, arba “esu ekonomikai nepriklausomas - niekam neskolingas” ir pan. ie ir kiti analogiki sukonkretinti teiginiai neturi arba beveik neturi potekstės, nes nurodomi akivaizdūs po˛ymiai. Platesnės apimties sąvokos, arba kategorijos, neturi ių parametrų, ir autoriui paliekama laisvė slėpti tikruosius motyvus, o oponentas priverstas spėlioti. Kai politikas (arba vadinantis save politiku) įtikinėja: “Esu nepriklausomas. Rinkite mane”, tai kaip įminti ią mįslę? Arba tokie mįslingi pasakymai - “laisvoji zona”, “nepriklausoma ˛iniasklaida”, “nepriklausoma nuomonė”, “laisva idėja” ir pan. labiau praverčia diplomatams, kai būtina nors laikinai suma˛inti įtampą ar ivengti valstybių konfrontacijos. Ne visada mąstymas kategorijomis pasitarnauja pageidaujamiems sprendimams. Pateiksime tik vieną politinio nesusikalbėjimo (arba tik tariamo politinio dialogo) pavyzdį. Prisiminkime Rusijos-Čečėnijos karo paliaubų pasiraymo dokumentą. Susitarimo protokole u˛rayta, kad Rusija pripa˛įsta Čečėnijos valstybės nepriklausomybę. Nesuspėjus nud˛iūti raalui, viena pusė pradėjo priekaitauti kitai sutarties lau˛ymu. Rusai nepriklausomybę suprato kaip ekonominį (fizinį) čečėnų savarankikumą. Čečėnai ią kategoriją interpretavo pirmiausia kaip politinį savarankikumą. Tyčia, sąmoningai ar paprasčiausiai suklaidino abstrakti sąvoka - tegul sprend˛ia politikai. Tačiau akivaizdu, kad ˛iauri trintis tarp valstybių neinyko. Atrodo, nekalta nepriklausomybės frazė paliko problemą neispręstą. Ar tai nėra pamokantis atsitikimas? Net politinėje sferoje, kur aptakios frazės turi tinkamiausią terpę, kartais jos ne padeda, bet pakenkia.
Nepateisinamas abstrakčų sąvokų vartojimas, kai reikalingi sprendimai. Praktikas verslininkas nepradės sandėrio, jei oponentas ims svaidytis tik skambiomis frazėmis. Viskam yra savas laikas, sava vieta. Tarkime, moksliniame traktate definicijų kalba pageidautina (taupo ˛odį, o kategorijų turinys mokslininkams puikiai suprantamas), bet politikoje ji ne visada rezultatyvi. O ką jau kalbėti apie kasdienį, buitinį bendravimą. Jei kas ir bando lakstyti padangėmis, oponentai nutraukia: “Baik filosofuoti”. Kalbėti lozungine kalba gal ir lengviau, nes suklydimų ma˛iau (nėra detalių, konkrečių faktų). Galima ir nieko neimanančiam pasivaistyti patriotiniais ūkiais. Deja, viskas deklaracijomis ir pasibaigia, nes po tokių frazių da˛niausiai nėra veiksmų.

Frazių politika
Kai ˛od˛iai nepagrįstai sureikminami, jie tarsi suserga skambių frazių hipertonija. Skamba gra˛iai, patraukliai, tačiau beveik nesuprantamai. Deja, is negalavimas pama˛u virsta nesustabdoma epidemija. “A u˛ laisvą Lietuvą”, “A - nepriklausomas raytojas”, “A - laisvas menininkas”, “A - laisvos Lietuvos savanoris”. Sunku iandien sutikti auktesnio rango pareigūną, kuris nebūtų nepriklausomas, laisvas, savarankikas, autonomikas iuo tautikai padabintu arkliuku uoliuojama ten, kur kvepia dideli pinigai ir pelningos tarnybos - į Seimą, į Muitinės departamentą, į apskrities ar rajono Tarybą. Be vidinio turinio frazė puikiausiai paslepia kyantį klastingo karjeristo pakauį.
Ne tik fiziniai asmenys, bet organizacijos, firmos dangstosi tučiavidurėmis frazėmis. Pvz., laisvas nepriklausomas kanalas (LNK). Kaip nori, taip suprask. Tik viena aiku - suprasti blogai nevalia. Apauks parsidavėliu. Mąstančiam ˛mogui is patriotinis pavadinimas sukelia ironiką ypseną. LNK nėra nei nepriklausomas, nei laisvas. Arba “Lietuvos ryto” dienratis, tituluojantis save nepriklausomu. Kas iifruos, kiek čia tos nepriklausomybės?

Link konkretumo
Kategorijos - homo sapiens sąmonės aukčiausias produktas, evoliucijos virūnė. Jose atsispindi daiktų, reikinių, santykių esmių esmė. Absurdika jas atmesti. Tačiau, kaip pastebėjome, suabsoliutintos abstrakcijos pasidaro minčių reikimo kliuviniu. Tuomet kategorijos transformuojasi į puonias frazes, į mąstymo dekoraciją.
Atrodo, kad dabar einame lengvesniu keliu, aplenkdami siauresnes, konkretesnes, vaizdingesnes sąvokas. Turime galvoje fizinės laisvės, ekonominio nepriklausomumo, dvasinės laisvės sąvokas. Visuomeninėje sąmonėje dar tik formuojasi stabili jų psichologinė struktūra. Galima į procesą paspartinti, pasiūlant apytikrį ių definicijų esminių ir neesminių po˛ymių registrą. Pradėkime nuo dvasinės laisvės siauresnės sąvokos - laisvų politinių pa˛iūrų - turinio apraymo.

Dvasinė laisvė
Dvasinės laisvės funkcionavimo sfera - nematerialūs dalykai: religija, politika, pedagogika, psichologija, kultūra, bendravimas ir pan. Psichikos laisvė reikiasi vidiniais veiksmais - protavimais, apibendrinimais, ivadomis, vertinimais. ie psichiniai veiksmai gali būti originalūs ir neoriginalūs, dori ar amoralūs. Tačiau jie nėra individui i alies primesti, nėra prievartiniai, nėra konjunktūriniai. Asmenybė gali juos savintis, gali tvirtinti: “Tai mano mintys, mano pa˛iūros. A pats nusprend˛iau”.
Dvasikai nelaisvas (priklausomas) ˛mogus yra svetimos valios vykdytojas. Jis - paklusnus tarnas, be savojo “a”. Tokia asmenybė nėra patikima, nes ji veikiau paklus kitų sprendimams. Tikroji galia glūdi dvasioje, jos valioje ir intelekte. Meilė - tai dvasios fenomenas. Jeigu ˛moguje slypi daug meilės, jam pavyks nugalėti neigiamas būsenas: sielvartą, liūdesį, pyktį, neapykantą. Politinės asmenybės pa˛iūros - ne tik dvasios fenomenas, bet asmenybės erdis, tartum jos karkasas. Tačiau ne visada. Politinės pa˛iūros tampa rykiausiu individo bruo˛u, kai jos laisvos, nepriklausomos.
Pseudodvasinė laisvė, arba netikroji politinių pa˛iūrų nepriklausomybė - fikcija. Tai nerealus, igalvotas dalykas. Deja, jis nėra retas reikinys. Įvairūs veikėjai (veikiau - pseudoaktyvistai), tikėdamiesi pirmenybių rinkimuose, siekdami vald˛ios, pataikaudami įvardina save nepriklausomų politinių pa˛iūrų piliečiais. Tai konjunktūros ˛monės, kurie keičia savo kailį pagal politinę atmosferą.

Fizinė nepriklausomybė
Ekonominės laisvės (arba nepriklausomybės) funkcionavimo sfera - materialūs, fiziniai dalykai. Tai pinigai bei kitos daiktinės vertybės - ˛emė, brangakmeniai, taurieji metalai ir pan. Skirtingai nuo dvasinės laisvės, fizinę (ekonominę, materialinę) nepriklausomybę mokslikai itirti paprasčiau. Mato vienetai yra akivaizdūs - litai, valiuta, kitos materialinės vertybės. ˇinoma, galima pajamas ar kitą turtą slėpti. Tuomet ekonominio individo nepriklausomumo laipsnį įvertinti sunkiau.
Ekonominio nepriklausomumo įtaka asmenybės dvasinėms vertybėms, tarp jų ir politinėms pa˛iūroms, prietaringa. Ji gali būti pozityvi ir negatyvi. Gali skatinti asmenybės politinį aktyvumą arba jį slopinti.
Nė vienos dienos ˛mogus nepajėgia nugyventi be įvairiausių materialinių gėrybių. Jos tenkina mūsų biologinius poreikius. Turtas yra būtinas siekiant įvairių auktesnių tikslų. Turtingesnis ˛mogus gali įsigyti vertingesnių knygų, ivykti mokytis į presti˛inius universitetus, samdyti geriausius mokytojus. Tokia asmenybė turi daugiau laisvalaikio bendrauti. Pasiturintis retai dirba savaitgaliais, naktimis. Jis geriau pailsėjęs, fizikai sveikesnis ir energingesnis. ios komfortinės materialinės sąlygos palankiai veikia savikūrą. Kas moka naudotis turtu, tam sotus gyvenimas nesukelia pavojų dvasiai. Ekonomikai nepriklausomas ˛mogus dorovikai auga, elpdamas neturtėlius, įsitraukdamas į mecenatavimą. Jeigu materialinė gerovė auga lygiagrečiai su dvasiniu kilimu, tai turtas ne˛lugdo asmenybės, sudaro galimybes jai plėtotis. Neatsitiktinai mūsų materialūs trokimai tiesiogiai įeina į Deimtąjį Dievo įsakymą.
Ekonominiai motyvai yra ne tik teisėti. Be jų nebūtų įvykdyta daugelis puikių sumanymų ir pasiekta ūkinės pa˛angos. Gal todėl devyni i deimties pasisakymų, niekinantys materialines vertybes, veidmainiki.
Skolos, varginanti buitis neivengiamai eliminuoja kūrybinės bei kitos aktyvios veiklos galimybes. Beturčiui praktikai u˛darytos durys į auktąjį mokslą, į koncertų sales. Jam lieka kartais tik pavarvinti seilę į puonias knygų lentynas. Visus pinigus “suėda” buitis. Kur daug skurdo, daug ir tamsumo. Alkanas ˛mogus be skrupulų ikeičia idid˛ią dvasią į sandėrį su są˛ine, į nusi˛eminimą. Ibadėjusį nesunku papirkti. Tik ypač stiprios dvasios ˛monės nesuklumpa.
Tačiau dideli pinigai turi kur kas daugiau ˛abangų negu dorybių. Beveik visada lemiama reikmė tenka turto dyd˛iui. Saikingumas - gyvenimo taisyklė, neturinti iimčių. ˇemikieji trokimai ir prisiriimai gali apsėsti ˛mogaus protą ir irdį kaip amarai lapus ir suryti jautrumą auktesnėms vertybėms. Apatalas Paulius sakė: “Visų blogybių aknis yra godulystė. Kai kurie jai pasidavę nuslydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių”.
Dabar nema˛a gyventojų gyvena ˛emiau skurdo ribos ir apie ekonominį nepriklausomumą bei pasiturintį gyvenimą gali tik svajoti. Ir atvirkčiai. Daugėja ˛monių, u˛sidegusių turtėjimo aistra. Ir tam turto kaupimui nematyti pabaigos. U˛tenka pavartyti dienračius, paklausyti televizijos laidos 01, 02, 03. Lietuva tapo panai į “gangsterių alį”, kur ˛udymai bei ˛alojimai, ginkluoti apiplėimai dėl turto tampa kasdienybe. Tūkstančiai tragikų įvykių rodo, kad turto grobuonys praranda bet kokį ˛monikumą.
Senovės Romos filosofas Publijus sakė: “Inopiae desunt multa avaritiae omnia” (varguoliui daug ko trūksta, gobuoliui - visko). Kas paaukoja savo gyvenimą turtams, tas praranda sielos ramybę, sveikatą, garbę, są˛inę.
Apmaudu, kad dorinių vertybių devalvacija Lietuvoje sparčiai ėmė reiktis po Atgimimo. Į vald˛ią pateko gobuolių karjeristų banga, o pirmieji Atgimimo aukliai buvo paalinti. Revoliucija surijo savo vaikus.
Yra viena iimtis. Ekonominė nepriklausomybė, sukurta są˛iningu darbu, da˛niausiai tampa atspara asmenybės nuosmukiui. Darbas deda pagrindus ekonominei-finansinei nepriklausomybei. Laisvas darbas sukuria dvasios turtus ir formuoja asmenybės svarbiausią sielos vertybę - dorą, jos emocinį pasaulį.

ETASIS POJŪTIS

Ką reikia pajusti Kūrėją dar iame gyvenime? Ar tai reikia, kad a galėsiu pajausti Jo skonį, igirsiu, pamatysiu Jį, t.y. pajusiu Jį savo penkiais jutimo organais? Juk parayta: „Paragaukite ir pajausite, koks nuostabus Kūrėjas“. Tai ką gi reikia „Jį paragauti ir pajausti“?

Mūsų pasaulyje mes viską galime paragauti (patirti), pajausti savo penkiomis juslėmis. Per jas mes gauname informaciją. Akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, pirtai – lytėjimas, lie˛uvis – skonis. Ir tai viskas.

Į mūsų vidinį kompiuterį patenka informacija, ten ji apdorojama, ir mes gauname tam tikrą pasaulio paveikslą. Mes turime tarsi ma˛ą projektorių, pateikiantį ekrane pasaulio vaizdą, kurį regime.

Taip mes jaučiame pasaulį. Tačiau yra dar vienas jutimo organas, vadinamas kli (indas) arba siela. Ji jaučia taip pat, kaip ir mūsų penki įgimti jutimo organai.

Mūsų juslės tokios, kad jų vidinių virpesių da˛niai sutampa su iorinių virpesių da˛niais ir todėl jos jaučia iorę. Pavyzd˛iui, reaguojama į tam tikro da˛nio regimąsias, girdimąsias bangas, uoslės, lytėjimo, skonio receptoriai reaguoja į tam tikrą da˛nį.

ie da˛niai ir mano juslės sutvarkyti taip, kad būtų galima suderinti vidinį pojūtį, t.y. vidinį da˛nį, savo vidinę savybę su ioriniais parametrais.

Tas pats ir sieloje: jeigu ji savo savybes, savo vidinį da˛nį sulygina su iorės da˛niu, tai pajaučia, kas vyksta iorėje, ir tai perduodama į ˛mogaus „projektorių“, kuris jam nupieia tam tikrą vaizdą.

Koks gi skirtumas? iame pasaulyje mes gimėme su jau paruotomis vidinėmis savybėmis. ios vidinės savybės, svyravimai i anksto nustatyti, todėl automatikai atsiranda pojūtis, kad esame iame pasaulyje, jis įeina į mus per penkis jutimo organus.

O sieloje – ne. Mes turime save „suderinti“. Mes turime isiugdyti tą da˛nį, kuris atitiks iorinį da˛nį, o jis mumyse ugdomas palaipsniui. I prad˛ių ˛emi da˛niai, po to vis auktesni ir auktesni, ir taip iki begalybės.

Kitaip tariant, did˛iausias da˛nis, kurį gali sukurti mano siela, – tai mano savybė, ir priklausomai nuo io da˛nio, a galėsiu pajusti visą vaizdą. Savaime suprantama, a negalėsiu aprėpti vaizdo, didesnio nei leid˛ia mano maksimali savybė, didesnio nei pats aukčiausias mano da˛nis.

Visikai įmanoma, jog egzistuoja dar ka˛kokia erdvė, bet a jos nepajusiu, kaip savo penkiais jutimo organais nejaučiu didelės pasaulio dalies, kurią savo uosle u˛uod˛ia unys, savo rega mato ereliai, girdi delfinai ir kiti gyvūnai. A nejaučiu tokių pasaulėdaros erdvių.

Visikai tas pats ir dvasiniuose pasauliuose: a nepajusiu jokios kitos pasaulėdaros dalies, o tik tą, prie kurios galėsiu priderinti savo etąjį jutimo organą.

Maksimaliai jį priderinti, kiek tik leid˛ia mano galimybės, yra mano u˛duotis ir tai daryti mane verčia gamta.

Gamta sukūrė mane su penkiais jutimo organais. Ji man juos davė, kad galėčiau egzistuoti iandien. O etasis jutimo organas manyje yra „u˛uomazgos“ būsenos, kad gyvendamas jį ivystyčiau ir teisingai panaudočiau.

Jeigu imu derinti į jutimo organą, tai reikia, kad a pradedu dirbti dvasinį darbą. Ir dėl to po truputį imu jausti ka˛kokius virpesius.

tai a juos jaučiu: plius-minus, plius-minus, ir ie pliusai-minusai, ie svyravimai palaipsniui i iorės derina mano vidų.

Visi tie pokyčiai iorinėje, tarsi mano juntamoje erdvėje veikia mane ir teigiamai, ir neigiamai, a randu didesnes galimybes keisti, pritaikyti save platesnės erdvės jautimui.

Gamta ar Kūrėjas (o tai vienas ir tas pats) verčia mus maksimaliai ivystyti į jutimo organą. Ir tai yra ˛mogaus u˛duotis. Kai mes jį maksimaliai ivystysime – tai vadinasi „galutiniu itaisymu“ (gmar tikun) – galėsime apčiuopti iorinę erdvę, kuri vadinasi Kūrėju.

Kodėl Kūrėju? Nes būtent ią pasaulėdaros erdvę Jis sukūrė. Ir mane – tik kaip organą Jį jausti. Tai kas gi tada ˛mogus? Paprasčiausiai jaučiantis Kūrėją. Ir visa gamta, gamtos dėsnis, kuris egzistuoja ioje pasaulėdaroje, vadinasi Kūrėju. Ir Jis priverčia ˛mogų visikai atskleisti Jį, apglėbti Jį.

Būtent tai ir reikia: „Paragaukite ir pajausite, koks nuostabus yra Kūrėjas!“. Kitaip tariant, visikai atverkite savo jausmus, kad pajustumėte visos pasaulėdaros skonį.

Kodėl kalbama apie skonį? Todėl, kad tai pats natūraliausias, pats primityviausias ˛mogaus receptorius. Jūs matote, kaip kūdikis viską, kas tik jam bepakliūtų, i karto deda į burną. Kodėl? Taip jis lengviausiai, geriausiai, tiesiogiai susipa˛įsta su kiekvienu daiktu. Jis dar nesupranta, ką mato, bet ikart, net nematydamas, kia burnon. Ir tai ˛inodami kabalistai sako: „Paragaukite ir pajausite!“

Be to, omenyje turimas darbas su ekranu, nes ekranas yra pe de ro (galvos burnoje), dvasinio parcufo galvoje, dėl to ir sakoma – paragaukite. Ir dar dėl to, kad viesa, kuri įeina per pe de ro, per į ekraną į vidų, vadinama taamim – „skoniais“.

Todėl – paragaukite, paimkite į save, perleiskite per į savo jutimo organą Aukčiausiąją viesą ir, priklausomai nuo savo ekrano, priklausomai nuo to, kiek yra pritaikytas jūsų etasis jutimo organas iorei, gaukite į savo vidų Kūrėjo viesą. Tai ir yra Kūrėjas, vidinė viesa, kurią mes suvokiame, jaučiame.

Vertinimo kriterijus

Viskas, kas egzistuoja tikrovėje, ir gera, ir bloga, ir netgi pats blogiausias ir ˛alingiausias dalykas pasaulyje, turi teisę egzistuoti. Ir negalima jo alinti ar naikinti visikai – mums skirta u˛duotis yra tik jį itaisyti iki Tobulumo.

Tam, kad galėtume suvokti veiksmų ir jų Prie˛asties didybę bei tobulumą, tiesiog pakanka dėmesingai pa˛velgti į kūrimo procesą. Ir todėl mes turime suprasti bei vengti ignoruoti bet kokį kūrinio elementą, teigti, kad jis yra paalinis ir galima būtų apsieiti be jo.

Beje, Gamta neu˛baigė kūrinio jo sutvėrimo metu, ir būtent todėl mums besireikiančioje tikrovėje mes matome, kad ir jis visas ir jo elementai, nuo pat pirmapradės iki pat galutinės isivystymo stadijos, yra pa˛aboti laipsniko vystymosi dėsnių vald˛ios. Būtent dėl ios prie˛asties, jausdami vaisiaus kartumą jo vystymosi prad˛ioje, mes suprantame, jog tai nėra koks nors jo trūkumas ar yda, nes visiems yra gerai ˛inoma prie˛astis - vaisius dar neisivystė.

Toks pats mūsų santykis ir su kitais tikrovės elementais: jeigu mums atrodo kad ka˛koks tai elementas yra blogas ir ˛alingas, tai itaip yra tik todėl, jog jis dar yra savo vystymosi proceso pereinamoje stadijoje. Todėl mes neturime teisės teigti, jog jis yra blogas ir jį ignoruoti, nes tai neimintinga.

https://www.kabacademy.com/

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Tikrovės suvokimas (II)

„Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o ikelia mūsų sąmonę į suvokimo virūnę“

J.Reichlinas „De Arte Cabalistica“

Mes esame visikai mums nesuprantamame pasaulyje, kurį mes tiriame savo penkių jutimo organų pagalba. Tai, kas i iorės patenka į mūsų jutimo organus, apdorojama mūsų smegenyse, kurios sintezuoja ir pateikia mums ią informaciją mūsų pasaulio vaizdo formoje. Tokiu būdu, tai, ką mes įsivaizduojame esant mus supančia tikrove – yra ne daugiau nei mūsų neitobulintų jutimo organų iorinės viesos interpretacija.

I tiesų tai tiktai bendros pasaulio sandaros fragmentas. Tai reikia, jog tai, ką mes jaučiame – tik ma˛a mus supančios tikrovės dalis. Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, tai i visos mus supančios aplinkos mes iskirtume kitokį fragmentą, t.y. į pasaulį suvoktume kitaip. Mums atrodytų, kad mus supantis pasaulis pasikeitė. O i tikrųjų tai keistumėmės mes patys, mūsų suvokimas, o pasaulis liktų tas pats, nes mūsų iorėje egzistuoja tiktai paprasta, aukčiausios kokybės Gamtos viesa.

Mes jaučiame, kaip mūsų organizmas reaguoja į ka˛kokį tai iorinį poveikį. Viskas priklauso nuo mūsų jutimo organų jautrumo. Jeigu jie būtų jautresni, mes jaustume atomų, atsitrenkiančių į mūsų kūną, smūgius. Mes galime studijuoti, pajusti, suvokti ne pačius objektus, o jų sąveiką, ne esmę, o jos iorinę formą ir med˛iagikumą. Taip pat ir visi mūsų sukuriami prietaisai registruoja ne patį veiksmą, o savo reakciją į jį.

Visa, ką mes norėtume ˛inoti apie mūsų pasaulį tam, kad suprastumėme savo egzistencijos prasmę jame, priklauso nuo tų suvokimo ribų, kuriose mes esame, nuo mūsų klausimų. Tai reikia, kad mūsų prigimtis, mūsų įgimtos savybės, diktuoja mums ˛ingeidumo lygį. Gamta, u˛programavusi mūsų savybes, tarytum i vidaus diktuoja kuo domėtis, ką studijuoti, pa˛inti, atrasti. I tiesų Gamta veda mus Savęs pa˛inimo keliu.

Įvairūs ˛mogų studijuojantys mokslai su˛ino tik į tą apie jį patį. Tačiau tai, kas yra u˛ ˛mogaus ribų – lieka nepasiekiama. Todėl mūsų gyvenimo prasmės klausimas negali būti ispręstas mokslų pagalba. Kadangi mokslai negali atrasti ko nors u˛ mūsų ribos, o tik tai kas susiję su mūsų fiziologija, su mūsų jutimo organais, su mūsų prietaisais, su mūsų prietaisų ir mūsų pačių reakcijomis į iorinį pasaulį.

Atriausi globaliniai ˛monijos klausimai – gimimas, gyvenimo prasmė, mirtis – gali būti suvokti tiktai ioriniu suvokimu. Ne mūsų reakcijų į iorinį pasaulį atradimų ir tyrimų, o objektyvių ˛inių apie iorinį pasaulį pagalba. O būtent tai ir nepasiekiama įprastu mokslinių tyrimų keliu. Tiktai po to, kai ˛mogus „ieina“ („ieina“ - čia turimas galvoje kokybinis mūsų pasaulio ˛mogaus patyrimas esant įprastom gyvenimo sąlygom) į auktesnį pasaulį, jis kaip dovaną gauna objektyvios tikrovės suvokimą: kas i tiesų ir kaip egzistuoja jo iorėje.

Yra metodas, kurio pagalba galima gauti visą informaciją apie visą pasaulio sandarą, t.y. ieiti i ˛mogikųjų pojūčių rėmų ir pajusti tai kas vyksta u˛ jų ribos. is metodas vadinamas Kabala ( heb. kabala „gavimas“), o jį įsisavinęs ˛mogus - kabalistas.

https://www.kabacademy.com

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Pirmą kartą ekranuose!!! Nauja mokslo - populiarinimo laida „SISTEMOS SUTRIKIMAS“. ˇiūrėkite sekmadienį, Gruod˛io16, 20:30, saite www.kab.tv/rus!

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Tikslas

ˇmogaus problema yra ta, kad jis ne˛ino kurioje srityje jam reikia stengtis. Perdėtos pastangos yra berg˛d˛ios. Tai, kad mums atrodo, jog reikia beprotikai stengtis ir kad neįmanoma pasiekti savojo tikslo - taip yra tik todėl, kad mes ne˛inome kurioje srityje mums reikia stengtis. Tai panau į ˛mogų, norintį įkiti raktą į spyną, tačiau prieais save matantį tiktai akliną sieną, ir nematančio pačios spynos.

ˇmogus tarytum stovi viskoje tamsoje, prieais mil˛iniką sieną, kurioje yra ma˛utė skylutė raktui. Ir problemos ėsmė yra rasti pačią spyną, kad galėtum įkiti raktą. Viso darbo esmė yra iekojimas, rasti savo santykį su galutiniu tikslu, aikiai apibrė˛ti sau galutinį tikslą.

Reikia suprasti savo sąveikos su realybe esmę. Pastangų esmė slypi iekojime. A turiu aikiai apibrė˛ti savo veiksmus. 99% atliekamo darbo yra tiesiog neproduktyvųs (berg˛di). Ir ie 99 % yra skirti būtent tam, kad mes suvoktume, jog jie yra beverčiai. Tai yra problema. Tačiau, kai jau ˛mogus suranda tai ką jis turi daryti - čia jau did˛ioji darbo dalis. Lieka visai nedaug

https://www.kabacademy.com/

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Tikrovės suvokimas

Kur ˛mogaus mintys, ten jis pats.

Betas

Jeigu ˛mogus pradeda realizuoti visa, apie ką papasakojome, jeigu laiko save vienos bendros sistemos, kuriai priklauso visi ˛monės, dalimi, jeigu į ˛inojimą perduoda kitiems ir kuria aplinką, kuri jį rems tobulėjimo kelyje, tuomet jis palaipsniui isiugdo tikrąjį, stiprų ir u˛baigtą norą įgyti gamtos altruizmo savybę. Jau pats kelias į į norą – iūkis, jis pripildo mūsų gyvenimą visapusiku turiniu, suteikia giliausią prasmę. Galutinai susiformavęs altruistinis noras ˛mogui atveria naują tikrovę.

Prie apraydami ią tikrovę ir pojūčius, kuriuos patiria ˛mogus, esantis joje, isiaikinkime bendrą tikrovės suvokimo mechanizmą. I pirmo ˛vilgsnio is ekskursas gali atrodyti nereikalingas ir beprasmis. Kas ne˛ino, kas yra tikrovė? Tikrovė – visa, kas mus supa, visi mūsų matomi daiktai: sienos, namai, ˛monės, visa visata. Tikrovė – tai, ką galima paliesti, igirsti, paragauti, pauostyti ir t. t.

Tačiau situacija nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti. Didieji ˛monijos protai iam klausimui skyrė nema˛ai jėgų mėgindami sukurti mokslinę tikrovės suvokimo sampratą. iuolaikinės pa˛iūros, kurių dabar laikosi ˛monių dauguma, formavosi etapais.

Izaoko Niutono klasikinė teorija teigė, jog pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo ˛mogaus. Visai nesvarbu, suvokia jį ˛mogus ar ne, kitaip tariant, gyvena jis pasaulyje ar ne – pasaulis vis tiek egzistuoja ir turi tam tikrą formą.

Vėliau gamtos mokslų vystymasis leido traktuoti pasaulio vaizdą kaip ka˛ką, ką jaučia gyvų sutvėrimų jutimo organai. Paaikėjo, jog jie jaučia skirtingai. Pavyzd˛iui, bičių ar laum˛irgių matymas mozaikinis. ie vabzd˛iai gauna regimąją informaciją per daugybę akies segmentų. uo pasaulį suvokia daugiausia per įvairius kvapus. Albertas Einteinas aptiko fenomeną, kad stebėtojo ar stebimo objekto greičio pasikeitimas sukuria visikai kitokį tikrovės vaizdą erdvės ir laiko ayse. is teiginys i esmės skiriasi nuo Niutono po˛iūrio.

Pavyzd˛iui, įsivaizduokime lazdą, judančią erdvėje. Kas nutiks, jeigu priversime ją judėti labai dideliu greičiu? Pagal Niutoną, koks bebūtų judėjimo greitis, lazdos ilgis nepasikeis. Pagal Einteiną lazda ims trumpėti. iuolaikinės koncepcijos suformavo labiau progresyvų po˛iūrį į tikrovės suvokimo klausimą. Po˛iūrio esmė ta, kad pasaulio vaizdas priklauso nuo stebėtojo: skirtingos savybės, jutimo organai ir stebėtojų judėjimo būsenos lemia jų skirtingą tikrovės suvokimą.

Praeito am˛iaus ketvirtą deimtmetį buvo suformuluoti kvantinės mechanikos, kuri sukėlė revoliuciją mokslo pasaulyje, principai. Ji teigia, jog ˛mogus geba daryti įtaką jo stebimam įvykiui. Tokiu atveju tyrinėtojas tegali kelti klausimą: ką jo matavimo prietaisai rodo? Beprasmika mėginti tyrinėti procesą apskritai arba objektyvią tikrovę kaip tokią. Kvantinės mechanikos ir kitų sričių atradimai nulėmė iuolaikinį mokslinį po˛iūrį į tikrovės suvokimą: ˛mogus veikia pasaulį ir, kaip pasekmė, veikia savo paties pasaulio suvokimą. Tikrovės vaizdas yra tam tikras stebėtojo ir jo suvokiamo objekto savybių vidurkis.

iuolaikinis mokslas atskleid˛ia, kad faktikai pasaulis neturi jokio vaizdo. „Pasaulis“ – reikinys, ˛mogaus patiriamas savyje ir atspindintis jo panaumo į universalią, visapusiką iorinę gamtos jėgą, kuri yra, kaip jau buvo sakyta, absoliučiai altruistinė, laipsnį. Būtent laipsnis, kuriuo ˛mogaus asmeninės savybės atitinka arba neatitinka iorinio gamtos altruizmo, įsivaizduojamas kaip „pasaulio vaizdas“. Taigi supančios tikrovės vaizdas visikai priklauso nuo mūsų vidinių savybių ir mes pajėgūs jį keisti tiek, kad jis taptų diametraliai prieingas.

Kad geriau suprastume mūsų tikrovės suvokimo mechanizmą, įsivaizduokime ˛mogų kaip dė˛ę, turinčią penkias ertmes, atitinkančias penkis jutimo organus. ios dė˛ės viduje rykėja supančios tikrovės vaizdas.

Pavyzd˛iui, pa˛velkime, kaip sudarytas klausos organas. Garso bangos sukelia būgnelio virpesius, kurie persiduoda klausomiesiems kauliukams. io proceso rezultatas: bioelektriniai impulsai siunčiami į smegenis, kurios paverčia juos įvairiais garsais. Visa tai įvertinama jau po būgnelio sudirginimo. Analogikai veikia ir kiti jutimo organai.

Praktikai, mes įvertiname savo vidines reakcijas, o ne ka˛kokius iorinės tikrovės veiksnius. Mūsų girdimas garsų diapazonas, matomas viesos spektras ir t. t. priklauso nuo suvokimo organų gebėjimo. Esame u˛daryti savo „dė˛ėje“ ir niekada ne˛inome, kas i tiesų vyksta iorėje.

Visų jutimo organų signalai galiausiai patenka į tam tikroje smegenų dalyje esantį „valdymo centrą“. Gauta informacija palyginama su atmintyje saugomais duomenimis ir atvaizduojama savotikame „kino ekrane“, ˛mogui pademonstruojamas tarytum ikylantis prieais jį pasaulio vaizdas. Taip ˛mogus nustato, kur jis yra ir ką turi daryti.

io proceso metu tai, kas buvo nepa˛įstama, tampa tarsi pa˛įstama ir ˛mogui kyla „iorinės tikrovės“ vaizdas. Tačiau i esmės tai ne iorinė tikrovė, o tik vidinis vaizdas.

Imkime, pavyzd˛iui, regėjimą, kuris mums atveria nuostabų did˛iulį pasaulį. I tikrųjų į vaizdą matome tik savyje, toje mūsų smegenų dalyje, kuri yra tam tikra „fotokamera“, atvaizduojanti visus mūsų jaučiamus regimuosius vaizdus. Iorėje mes nematome nieko, tiesiog mūsų smegenys yra tarsi veidrodis, kuris kiekvieną objektą atspindi taip, kad jį stebėtume iorėje, prieais save.

Taigi tikrovės vaizdas yra ˛mogaus jutimo organų sandaros ir informacijos, kuri jau susikaupė mūsų smegenyse, pasekmė. Jeigu turėtume kitus jutimo organus, stebėtume kitokį pasaulio vaizdą. Galbūt tai, kas dabar mums atrodo viesa, atrodytų tamsa arba būtų apskritai neprieinama ˛mogikajai vaizduotei.

Reikia paminėti ir tai, jog jau daugelį metų mokslui yra ˛inoma, kad ˛mogaus smegenyse galima stimuliuoti elektrinius dirginimus. Kartu su atmintyje turima informacija jie sukuria buvimo tam tikroje vietoje, tam tikroje situacijoje pojūtį. Be to, naudodami elektroninę įrangą imokome jutimo organus pakeisti dirbtiniais prietaisais. Irasta daug pagalbinių priemonių klausos aparatui – pradedant stiprintuvais, kompensuojančiais klausos pa˛eidimą, baigiant elektrodais, įsodinamais į ausį visai kurtiems ˛monėms. Jau rengiama dirbtinė akis ir net dar daugiau – elektrodai, implantuoti į smegenis, garsinę informaciją keičia vizualine, t. y. garsus verčia vaizdais. Dar viena ių dienų inovacinė technologija: į akį įmontuojama miniatiūrinė kamera, kuri transformuoja viesos spindulius, einančius pro vyzdį, į elektros impulsus. Po to ie impulsai perduodami į smegenis, kur virsta vaizdu.

Be abejonės, ateis diena, kai visikai įsisavinsime ią technologijų sferą, iplėsime savo įgimtų juslių diapazoną ir pradėsime serijinę dirbtinių organų, o gal ir viso kūno gamybą. Tačiau ir iuo atveju suvokiamas pasaulio vaizdas iliks tiktai vidiniu vaizdu.

Vadinasi, visi mūsų pojūčiai tėra vidinės reakcijos, nesusijusios su supančia tikrove. Net negalime teigti, kad ji egzistuoja, juk „iorinio“ pasaulio vaizdas susiformuoja mumyse.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Sprendimai

Tiktai keli gramai esantys smegenyse priima sprendimus, o jau visas kitas organizmas, pradedant nuo likusios smegenų dalies ir baigiant visa mus supančia aplinka yra tik vykdomasis mechanizmas. Panaiai, kaip atominėje elektrinėje esantis atomas iskiria energiją, kuriai realizuoti tarnauja visas did˛iulis organizmas: atominė jėgainė, personalas, įvairios organizacijos, transportavimo sistemos, instaliacijos, visą reikalingą įrangą gaminančios gamyklos su visa savo infrastruktūra ir t.t. ir pan.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Malonumas

Mes mėgaujamės dar nepatyrę malonumo, o kai tik jį patiriame, jis tuojaus pat inyksta. Mums tiktai atrodo, kad mes mėgaujamės, tačiau visada mes turime atlikti kokius nors veiksmus, kurie mums padėtų pajausti malonumą, tačiau vos tik prie malonumo prisilietęs noras i karto (čia pat) anuliuojasi, o malonumas dingsta. Tačiau mes vis tiek gyvename tiktai dėl io prisilietimo. Jeigu mes galėtume mėgautis malonumu tokiu lygiu, kad jis jau niekur nedingtų, tai mes nebe˛engtume nė ˛ingsnio naujo malonumo link, nes būtume u˛pildyti ankstesniu. Mes tada tarytum narkomanai mėgautumėmės ta porcija narkotikų, kuriuos susileidome ir nieko nebeveiktume iki to laiko, kol neprireiktų naujos porcijos. Tiktai toks noras (egoizmas), kuris pasiekia visiką prieingybę malonei (viesai), 'itaisytas' gali sulygti su pačia viesa (malone). Tada gauta malonė neinyksta, noras jai nedingsta, o mes, be perstojojo mėgaudamiesi, siekiame naujos viesos porcijos.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

ˇmogaus vystymosi programa

ˇmoguje veikia vystymosi programa. Ji mums u˛duota ir veikia kaip motoras, varantis pirmyn ir skatinantis vystytis. Mes jau ˛inome, kad visa informacija apie mūsų biologinį kūną slypi mūsų genuose. Mūsų vidinio vystymosi programa taip pat yra u˛rayta tam tikruose „gelminiuose, dvasiniuose genuose“. i programa diktuoja ˛mogaus elgesį, veiksmus nuo pat gimimo, t.y. - valdo jį. Ji lemia ˛mogaus savybes, charakterį, likimą ir t.t. Visus individo parametrus lemia i programa.

Bet kuriame kitame gamtos objekte, iskyrus ˛mogų, veikia pastovi programa, kuri u˛duota bendrų gyvybinių funkcijų, būdingų tam tikrai rūiai, palaikymui. O ˛mogui duota progresuojanti vystymosi programa.

Bet kurio pasaulio objekto vidinė programa siunčia komandas procesui, vadinamam to objekto „gyvenimu“. Programos įraas – tai grandinė nuoseklių informacinių komandų. Kiekviena komanda – tai tarytum informacinė atminties įraas.

Ir kiekviename i mūsų yra i atminties ląstelių grandinė, veikianti mus nuo pat gimimo iki mirties. Be to, ią grandinę sudaro ne tiktai dabartinis ˛mogaus gyvenimas, bet ir visi kiti mūsų vidinio vystymosi ciklai.

i grandinė, tarytum kokia kino juosta, driekiasi per visokius roplių ir dinozaurų periodus, gali mums papasakoti apie Visatos, saulės, ˛vaig˛d˛ių kilmę. Pagal gamtos dėsnius – niekas niekur neinyksta, o tiktai i vieno būvio pereina į kitą.

Todėl atminties įraų grandinėje visa informacija lieka, o imokę ją perskaityti galime pa˛inti visą pasaulio atsiradimo sistemą, apie mūsų visatos būvius dar prie jai gimstant ir dar toliau. tai jums ir laiko maina, ir visai ne i mokslinės fantastikos srities.

Tada kyla klausimas. Jeigu atminties įrauose slypi visa mūsų veiksmų programa – nuo pat mūsų atsiradimo prad˛ios iki pabaigos, jeigu mes nieko negalime joje pakeisti, o tiktai vykdome ios programos komandas, tai dar įdomiau yra su˛inoti kokia gi mūsų ateitis joje slypi?

Ne. Gal ių atminties įraų tyrimo u˛duotį geriau yra suformuoti taip: isiaikinti koks gi yra visos ios gamtos tikslas, koks gamtos dėsnis sąlygoja į procesą, kurgi mus i grandinė nuves?

Bet kyla ir kitas klausimas: ar visa tai isiaikinę mes galėsime ką nors keisti, „pagerinti“ tą programą?

ˇinoma, bet tiktai vienu keliu – įėjus į ios programos vidų. O programa vidinė – vadinasi ir darbas mūsų laukia vidinis.

Komentarai (3) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Pasirinkimo laisvė

Laisvė - tai galimybė, nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visikai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. ių nepriklausomų sprendimų sritis yra u˛ mūsų egoistinės prigimties ribų.

Visais laikais ˛monės iekojo laisvės. Bet kur slypi mūsų laisvė? I kokios vergijos ˛monija bando isivaduoti? Ar neatėjo laikas isiaikinti, kada mes galime rinktis, o kada esame priversti elgti automatikai?

Kiekvienas i mūsų turi tam tikrą rinkinį informacinių duomenų (genų), kurie lemia bet kokius mūsų polinkius: muzikai ar sportui, altruizmui ar vagystei. Kasdieną mokslininkai gauna vis naujos informacijos , atskleid˛iančios, kad mūsų veiksmai ir poelgiai nėra laisvi. Suvokęs į faktą, ˛mogus gali pradėti iekoti laisvės.

Mes gyvename veikiami dviejų lemiančių faktorių. Tai e s m ė ir ios esmės vystymo programa. Esmė - tai pirminiai mūsų duomenys (lytis, charakterio bruo˛ai, norai ir t.t.). Be jų i iorės mus veikia dar du faktoriai - visuomenė (supanti mus aplinka) ir ios visuomenės vystymo programa. Tokiu būdu ių keturių faktorių rėmuose telpa absoliučiai viskas, ką mes bepagalvotume, naujai pa˛intume ar atrastume.

Kai a susivokiu , kad gyvenu iame pasaulyje, pakeisti jau nieko nebegaliu. A gimiau eimoje, kurios nepasirinkau, mane ir auklėjo, neklausdami mano sutikimo, a įgijau ka˛kokį isilavinimą arba likau be jo, kas irgi praktikai nuo manęs nepriklausė. Tie patys keturi faktoriai ir lėmė tai, koks a u˛augau. Tai kur gi čia pasirinkimo laisvė?

Mūsų egoistinė prigimtis, kuriai vergaujame – tai nuolat augantis noras mėgautis visais įmanomais malonumais kitų sąskaita. ˇmogus automatikai, nesąmoningai, savęs nekontroliuodamas, visuomet renkasi optimaliausią kelią savo maksimaliems poreikiams tenkinti.

Laisvė - tai galimybė , nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visikai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. ių nepriklausomų sprendimų sritis yra u˛ mūsų egoistinės prigimties ribų. Likdami jos vald˛ioje, mes netenkame pasirinkimo laisvės.

Mes negalime pakeisti genetinės informacijos, kaip ir valdyti bei kontroliuoti jos vystymo proceso. Ne mūsų jėgoms pakeisti visuomenės įtakos asmenybei dėsnio. Mes galime tiktai pasirinkti aplinką, su kurios nuomone mes pasiruoę sutikti. Kalbame ne apie „fizinę aplinką“, kuri kaip ir viskas iame pasaulyje mums duota be pasirinkimo , o taip vadinamą „įtakojančią aplinką“.

ˇmogų su kitais ˛monėmis sieja tamprus ryys, kuris yra pirminis ir nekintantis. ˇmogus ir aplinka įtakoja vienas kitą, betgi ˛mogus gali sąmoningai pasirinkti aplinką, kad i apspręstų jo norus, mintis ir elgesį.

Tinkama aplinka mums gali padėti „pakilti“ vir savo egoistinės prigimties, atverdama savyje sritį, kurioje galėtume realizuoti savo pasirinkimo laisvę.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Babilono boktas

„Mūsų gyvenime galimos tiktai dvi tragedijos. Viena – kai negauni to ko nori, kita – kai gauni. Antroji blogesnė - tai i tiesų tragedija“.

Oskaras Vaildas

Daugeliui ˛inoma biblijinė legenda apie Babelio boktą. Senovės Babilono ˛monės nepaklausę iminčių nusprendė pastatyti boktą turėjusį pasiekti dangų. Tačiau dievui sumaiius ˛monių kalbas – jie pradėjo nebesuprasti vieni kitų, o boktas taip ir nebuvo baigtas. ˇodis “Babilonas“ iandien tapęs beveik būdvard˛iu - vienybės antonimu. Platesne prasme Babelio bokto statyba – tai ˛monių bandymas egoistikai u˛valdyti pasaulį. Jo pasekmė – konfliktas su gamtos dėsniu, iaukęs ˛monių susiskaidymą, tarpusavio nesupratimą. Galbūt ioje alegorijoje reikėtų iekoti iuo metu pasaulį kamuojančių problemų aknų. Kaip itaisyti tą senajame Babilone padarytą klaidą iki iol neleid˛iančią ˛monėms būti patenkintais? Juk į dangų tebekylant kaskart vis auktesniems dangorai˛iams – ˛monėms susinekėti tarpusavyje lengviau netampa.

Biblijoje raoma apie “Senarijos ˛emę” kaip apie vietą kur gimė civilizacija. ios vietos svarba vėliau kilusioms ˛monių kartoms - nenuginčijama. iuolaikinis metų dalinimas į mėnesius ir savaites bei rato dalijimas laipsniais, indoeuropiečių kalbos ir visų daugelio did˛iųjų religijų aknys – vedą į senąją Senariją. Čia ikilo Babilono miestas.

Ma˛daug tuo metu Nilo, Eufrato ir Indo pakrantėse: ikyla trys pagrindiniai senovės pasaulio dvasiniai centrai. Tuo pačiu laikmečiu, ma˛daug prie 5 tūkstančius metų, formuojasi ir Kretos-Minonijos civilizacija. Vėliau Kretos salą u˛kariaus senovės graikų protėviai - ahėjiečiai, ir ant jų kultūros griuvėsių iaugs senovės graikų religija bei senovinės Elados kultūra. Tuo pat metu ikyla ir indų joga (sanksrito kalba, joga – „sujungiu“).

Visos ios kultūros pasi˛ymi itin rykiai ireikta daugiadievyste – politeizmu. Epocha, kurią minime, isiskiria ir rykiu egoizmo prover˛iu, kuris pa˛adino ˛moguje norą pajungti gamtą savo valiai, u˛uot vis daugiau susiliejus su ja. Alegorikai tai apraoma kaip noras pastatyti boktą iki pat dangaus. Iaugęs egoizmas irovė ˛mogų i jo natūralios gyvenamosios aplinkos, ir jis nusprendė savanaudikai u˛valdyti visatą, tuo priepastatydamas savąjį „a“ visuomenei ir gamtai. Vietoj meilės ikilo neapykanta. ˇmonės atsiskyrė vienas nuo kito ir vientisa senojo pasaulio tauta suskilo į daugybę nacijų.

Istorikas Josifas Flafijus taip aprao Babelio bokto statybą: „Kūrėjas sumaiė jų kalbas – jie nustojo suprasti vienas kitą ir isiskirstė. Vietą kurioje statė boktą pavadino Babilonu nuo ten įvykusio kalbų sumaiymo“.

XX a. prad˛ioje vokiečių archeologas R. Koldevėjus (Robert Koldewey) Babilone (iandieninio Irako teritorija) aptiko bokto, kurio imatavimai 90 m. x 90 m. x 90 m. griuvėsius. Senovės istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.) aprao boktą kaip tokio pačio dyd˛io septynių pakopų piramidę.

Kaip bebūtų keista, paskutinio pusantro am˛iaus realijos daugeliu atveju panaios į senovės Babilono. Po pirmosios technikos revoliucijos bangos vystymosi sparta iaugo visose srityse, kurias tik galima įsivaizduoti. Energetika ir transportas, televizija ir radijas, kino industrija ir bir˛os, prabangos reikmenys ir gurmanikas maistas, iuolaikinės technologijos ir demokratija – visa tai iandien siekia savojo kulminacijos tako. Egoizmas pirmą kartą prasiver˛ęs senovės Babilone, XX a. prad˛ioje pasiekė paskutinį savo vystymosi etapą. iandien jis auga nepalyginamai greičiau nei praeitose epochose, nuolat didindamas greitį.

Stebint pagreitintą technologijų vystymasį kartais kyla mintis, kad gyvename iuolaikiniame Babilono analoge.

Vis daugiau ˛monių ieko ka˛ko, esančio kitapus ito pasaulio mums siūlomų pasitenkinimo variantų, netgi pačių patraukliausių. Pama˛u pradedame suprasti, kad aklas egoistinių pagundų vaikymasis niekur nenuves ir tokį po˛iūrį reikia keisti, surasti teisingesnį gyvenimo kelią. Visikas nepasitenkinimas, tapo iuolaikiniame pasaulyje paplitusios negalios – „depresijos epidemijos“ pagrindine prie˛astimi.

Prie paskutiniame imtmetyje iaugusios vidinės ˛monių krizės prisideda ir nieko gero ne˛adanti iorinė realybė. Pasauliniai karai, teroras, branduolinio karo grėsmė, augantis skurdas, ekologinės, mokslo bei kultūros krizės – visa tai tik sustiprina nuojautą, kad sprendimas yra auktesniame, bendresniame lygmenyje. iandien Babilono civilizacijos palikuonys pradeda suvokti iki iol u˛slėptą blogį.

Vis didėjantis visą apimančios krizės suvokimas grą˛ina pasaulį į tą pačią būseną, kurioje buvo senovės Babilonas prie penkis tūkstantmečius. Vienok yra esminis skirtumas: iandien ˛monija, apgyvendinusi visą ˛emės rutulį, jau pasiruousi klausytis.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Alegorinis pasakojimas apie vikrą

Tik nepagalvokite, kad bus kalbama apie vieną i tų nedailių, gauruotų vikrų. Aiku, ne! Mūsų vikras buvo sniego baltumo, dailus ir labai labai malonios ivaizdos. Ir gyveno jis did˛iulio raudono obuolio viduje, ir labiau u˛ viska mėgo palaimos būseną, kurią sudarė valgis ir miegas. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų tam sutrukdyti. velnus ir sultingas obuolio minktimas buvo toks malonus, o tvirta luoba tokia patikima! Vikras jautėsi pačia laimingiausia būtybe pasaulyje, kai pats sau sočiai priėdęs, ramiai ir netrikdomai u˛snūsdavo patikimoje priedangoje. Tiesa, vikro gyvenime buvo vienas ma˛as nepatogumas: valgis atitraukdavo nuo miego, o miegas atitraukdavo nuo valgio. Ach, kaip gaila, kad negalime apjungti ių dviejų malonumų kartu.

Kartą ryte atsitiko ka˛kas baisaus! Vikras pabudo skaniai ir sočiai papusryčiauti, bet staiga pamatė, jog baltas ir vie˛ias obuolio minktimas, gaubiantis jį i visų pusių, pradėjo juoduoti. Labai nustebęs atkando kąsnelį ir pasibjaurėjęs susiraukė. Pirminio saldumo neliko nė pėdsako. Koks siaubas! - obuolys pradėjo pūti.

Pirmą kartą gyvenime vargas nuliūdo, bet badas - ne draugas ir, palikęs pūvančią erdį, jis nuliau˛ė iekoti maisto, god˛iai besigrau˛damas į savo mėgstamą obuolį tai vienur, tai kitur. Bet vietoje malonaus sotumo jausmo jį visur persekiojo lyktus puvėsio kvapas. Ir visur, kur tik pasisukdavo, matydavo tas tamsias dėmes! Jos stojo jam skersai kelio, vijo nelaimingąjį vis tolyn ir tolyn, priversdamos beiekant maisto igriau˛ti vis naujus tunelius pūnančiame obuolyje. Taip mūsų vikras vis suko ir suko ratus savo didelės, bet nenaudingos slėptuvės viduje, kur jo laukė tik kančios, nes vie˛ias maistas baigėsi, o koks gi malonumas miegoti tučiu skrand˛iu? Bet kartą, visai isikankinęs, jis atsimuė į tvirtą kliūtį. Tai buvo luoba. Vikras, veltui besistengdamas pralau˛ti ją, ieikvojo paskutines jėgas.

Ir tai įvyko ka˛kas neįtikėtina: jis i tikrųjų susimąstė. Jūs galite prietarauti: “kas čia ypatinga? Na susimąstė, tai susimąstė - kam taip nebūna? “Juk iki tos dienos jam dar niekada neteko taip savęs varginti - ir nebuvo kada , ir nebuvo dėl ko. Valgymas – miegas, valgymas – miegas, apie ką gi čia dar galvoti? Bet dabar, visai netekęs jėgų, vikras visikai rimtai pradėjo mąstyti: “kodėl a kankinuosi, liau˛iodamas po itą obuolį? - vien tiktai tam, kad numalinčiau savo alkį? Bet ir pasisotinti man nesiseka! A turiu suprasti, kam reikalingas tas supuvęs pasaulis - ir a jame! A turiu isiver˛ti i jo!“- suuko kankinys neaiku kam ir i paskutinių jėgų neįtikėtinu prover˛iu pralau˛ė storą luobą. Isikapanojęs i obuolio, vikras sėkmingai nusileido į minktą ˛olę ir pasijuto esąs puikiame viesiame sode, pilname įvairiausių vaisių, pilname meilės ir d˛iaugsmo, gaubiančio jį i visų pusių. Nuostabiomis spalvomis gyvuojantis ir kvėpuojantis imintingas to pasaulio judėjimas u˛liejo visus jo jausmus. Nuostabūs garsai malonino savo begaline harmonija skelbdami tai, ko neįmanoma nupasakoti ˛od˛iais. Ne˛emiki aromatai, persmelkę kiekvieną vikro ląstelę, dovanojo aukčiausią palaimą. Bet labiausiai jį ˛avėjo puikios esybės, plevenančios tarp prinokusių vaisių ir ka˛kuo tai labai panaios į jį. Taip, tai buvo į pulką apsijungę drugeliai. Kaip vieningas organizmas sukosi harmonijoje su visu supančiu pasauliu vir nustėrusio vikro. Savo tobulu okiu jie pasakojo jam apie tai, kaip tapti vienu i jų ir taip pat imokti skraidyti.

Komentarai (1) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Objektyvios tikrovės nebėra

Objektyvumas. Kiek daug ˛monijos įvaizd˛ių susiję su ia sąvoka: ir mokslo viesulių nuomonės tviska objektyvumu, ir politinė situacija nagrinėjama kaip objektyvi, ir netgi eimyniniai santykiai objektyviai gali būti geresni. Na, o jau supantis mus pasaulis i tikrųjų turėtų būti objektyvus!
Kaip nusako visuomeninių mokslų ˛odynas: 'Objektyvumas - savaiminis, t.y. nepriklausomas nuo zmogaus valios ir sąmones pasaulio, daiktų, savybių ir sąveikos egzistavimas'.

Neseniai ekranus pasiekė mokslo populiarinimo filmas „What the bleep do we know?“ „Ką, po galais, mes ˛inome?“, sukurtas dalyvaujant ˛inomiems mokslininkams: Viljamui Milleriui, Fredui Alanui Volfui ir D˛efriui Satinoveriui, pasakojantis mums apie realybės suvokimą. Autoriai pateikia pavyzdį apie tai, kaip Kolumbo laivai artinasi prie Amerikos krantų. Indėnas, stovintis ant kranto, nemato atplaukiančio laivo. Kodėl? Jo sąmonėje nėra laivo modelio, tai – jam visikai naujas reikinys ir io vaizdinio jis neturi su kuo palyginti.

Ir tik akylai stebėdamas, koncentruodamas savo dėmesį į reikinį, t.y. jūroje sklindantį laivo skrod˛iamo vandens bangavimą, indėnas pamato jį.

Mokslininkai padarė ivadą, kad realybė absoliučiai subjektyvi ir visikai priklauso nuo vidinių ˛mogaus savybių, nuo tam tikrų , jo smegenyse esančių modelių, kuriuos jis gali identifikuoti (sulyginti) su ka˛kuo tai iorėje ir tokiu būdu matyti realybę.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Atrasti save

Kiekvieną rytą, atversdami laikratį, klausydami ˛inių per radiją ar per televiziją, mes nepastebimai nugrimztame į neigiamos informacijos jūrą. Kuo toliau, tuo labiau mums yra peramas nepatrauklus ir tamsus pasaulio vaizdas, kuris sudarytas i begalės prievartos, kovos dėl pinigų ir vald˛ios. Mums nuolatos į galvą kemamos naujienos apie nesibaigiančias avarijas, katastrofas ir ˛mog˛udystes, kol tai tampa nebepakeliama ir tuomet, jau nebesitikėdami sulaukti gerų permainų klausiame savęs – „Nejaugi pasaulyje nėra nieko gero?“.

Mes nuolatos iekome gyvenime ko nors u˛ ko galėtume u˛sikabinti, tarsi „Ariadnės siūlo galo“ (Ariadnės siūlas - ieitis i sunkios padėties. Frazeologizmas kilo i senovės graikų mito apie Kretos valdovo Mino dukterį Ariadnę, davusią Atėnų didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kuris padėjo jam ieiti i Labirinto ), kuris ivestų mus i io labirinto, iekome viso to prasmės, kuri pateisintų tokį mūsų egzistavimą, tačiau nerandame. O viso to pasekoje kyla depresija, kuri sieloje palieka vien tik tutumą.

Tačiau dienos bėgyje mums pavyksta i dalies atsitraukti nuo tokių minčių: darbas, eima, draugai, hobis. Vakare taip pat galime pasirinkti įvairias pramogas, kurias mums gali pasiūlyti mūsų industrija. Visa tai mums tarsi padeda laikinai negalvoti apie tai kas i tikrųjų vyksta pasaulyje ir u˛simirti. Bet ir vėl iauta rytas ir vėl tas pats tutumo ir nesaugumo jausmas. Kai kurie ˛monės nebegalėdami kęsti nuolat pasikartojančios tokios būsenos bando pabėgti nuo io jausmo pasinerdami į alkoholizmą, narkotikus, kai kurie suserga psichinėmis ligomis. Kiti bando save „laikinai nuraminti“ u˛siimdami meditacijomis, joga ar kitomis psichologinėmis praktikomis. Visa tai ˛mogų laikinai nuramina, tačiau problema ilieka neispręsta, o toks „raminamųjų“ poveikis anksčiau ar vėliau baigiasi. O kas toliau ? Kokias dar panaias būsenas mums dar reiks ikęsti ? Ar visa tai kas vyksta su mumis tėra tik atsitiktinumas ? Ir kas gali mus nuo viso to ivaduoti ?

Jeigu ˛mogus ˛inotų kokias būsenas jam reikės igyventi kol jis pasieks tą „posūkio taką“ nuo kurio prasidės jo progresuojantis teigiamas vystymasis ir tobulėjimas, tai be abejo ˛mogaus po˛iūris į gyvenimą būtų visikai kitoks.

Tuomet ˛mogus nepultų į narkotikus, savi˛udybę ar depresiją, o į savo egzistavimą ˛iūrėtų visikai kitaip, labiau viską suprasdamas, jį supančią realybę performuotų kitaip. Juk pasaulis aplink mus keičiasi įtakojamas mūsų minčių. Kaip sakoma, teisinga ligos diagnozė – pusė sėkmingo gydymo.

Taigi, ˛mogaus įtaka pasauliui priklauso nuo jo minčių. Todėl teisingas realybės suvokimas jau yra vaistas. Juk vien tik nuo mūsų supratimo kas i tikrųjų su mumis vyksta, nuo mūsų ryio su aplinka, suvokimo kas ir kodėl su mumis taip elgiasi, priklauso mūsų elgesys, dėl ko keičiasi mūsų realybė, kas verčia mus toliau vystytis ir pereiti į auktesnį mūsų egzistavimo lygmenį.

Jeigu mes nors dalinai suprastume ˛mogaus ryio su kitu ˛mogumi svarbą, visos ˛monijos ryį su gamta, bei ˛inotume kiekvienas savo rolę tokioje vieningoje sistemoje, tuomet tikrai galėtume pakeisti pasaulį. Nepastebimai isispręstų visos ˛monijos problemos, tiek iorinės (tirpstantys ledynai ir didėjančios ozono skylės), tiek vidinės (depresija, narkotikai, terorizmas bei karai). Visa realybė galėtų pasikeisti į gerąją pusę vien tik mūsų suvokimo dėka.

Komentarai (1) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Ryiai

Paplitusi nuomonė, kad konkurencija skatiana vystymasi ir tai yra gerai. Tačiau kokia konkurencija ir kokį vystymasi? Jeigu a patoviai motyvuosiu save tuo, kad įgyti daugiau u˛ kitus turto, vald˛ios, ˛inių, tai tam tikra prasme vystysiuos: daugiau u˛ kitus turėsiu, ˛inosiu ir pan. Bet koks tai vystymasis? Juk sakome, kad ir ligos vystosi, vė˛ys vystosi. Tai parodo, kad pati ˛od˛io vystymosi reikmė yra ne visada palanki mums. Ar a būčiau laimingas, jei turėčiau daugiau u˛ kitus, bet visikai prarasčiaus su jais ryį? Tuo labiau, kad visi lobiai, meilė, visa informacija glūdi ryiuose. Jei ˛mogus netenka kojos, tai jam reikalingas protezas. Jei ˛mogus praranda ryį - jam reikalingas mobilus telefonas, nes tada, kai ˛monės nebuvo praradę ryio - suprasdavo vienas kitą ir be ˛od˛ių, telepatikai.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Stebėtojas

B. Karterio entropijos principas teigia: ' Visata turi būti tokia, kad tam tikroje jos evoliucijos stadijoje galėtų egzistuoti stebėtojas' Teisingiau būtų sakyti, kad tam tikroje Visatos evoliucijos stadijoje radosi stebėtojas, t.y. sąmonė. Galime tai įsivaizduoti taip, kad visos materijos formos - negyvoji, augalinė, gyvūno i aukčiausios (subtiliausios) gamtos jėgos laipsnika formavosi i viraus ˛emyn, kisdama iraikos forma, kol galiausiai susiformavo - 'homo sapiens' - ˛mogus, kaip protinga būtybė, sąmonė, kuriai pasireikia visi iki tol sutverti objektai su visomis jų santykio formomis, kurie i tiesų yra to pačio ˛mogaus sąmonės viduje, nors ir didelė dalis mums regisi esanti iorika, nors i tiesų, mokslas jau tai pradeda suprasti, kad mes matome tiktai savo savybes tarytum kino ekrane - ˛iūrime auktos kokybės filmus apie procesus vykstančius mūsų viduje, multiplikuotus, įgarsintus, įmagnetintus ir panaiai

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

ˇmogaus vystymasis

ˇmogus nuo visų kitų gamtos elementų skiriasi tuo, kad jis be perstojo vystosi. Ar būdamas vaikas, ar mokinys, ar studentas, ar karjeros virūnėje, ar pensininkas - nesvarbu, vystosi visada! Jis vystosi viduje - dvasisikai. ˇmogų vysto Aukčiausia jėga, nors pats ˛mogus to nė neįtaria.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

etasis jutimo organas

Kaip mes pa˛ystame, jaučiame, suvokiame pasaulį? Mes turime penkis jutimo organus: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Informacija, gaunama per iuos mūsų jutimo organus yra koncentruojama smegenyse, kur yra apdorojama ir, galiausiai, visa jų samplaika pasireikia mums kaip mūsų pasaulio vaizdas, kuris, tarytum, egzistuoja aplink mus. Ir tai vyksta itisai, kiekvieną akimirką. I tiesų nėra jokio pasaulio aplink mus - yra tik mūsų reakcijos į mus veikiančią mums ne˛inomą jėgą. Kokia ji pati savaime yra ta jėga mes ne˛inome ir negalime ˛inoti, nes mes patiriame ją tiktai per mums duotus filtrus, t.y. per savo jutiminius organus. Jei mes galėtume pakeisti jų veikimo diapazoną,- galėtume matyti ultravioletinius spindulius, girdėti trumpąsias bangas, jausti magnetiius laukus ir t.t. ir pan. Tai reikia, kad pakeitus musų jutimo organų veikimo diapazoną, pasikeistų ir mus supančio pasaulio vaizdas.

I tiesų - niekas aplink mus nepasikeistų. Pasikeistų tik mūsų pajutimas, bendras mūsų suvokiamas vaizdas, kurį mes vadiname mūsų pasauliu. Tai reikia, kad mums suvokiamas supantis pasaulis yra mūsų jutiminių organų veiklos produktas. Yra ˛inoma kad gyvūnai visai kitaip mato pasaulį, nes jų jutimo organai kitaip sudaryti.

I tiesų mus supa nesuvokiamas, be galo didelis pasaulis, kurio mes negalime jausti dėl savo jutimo organų ribotumo. Mes tarytum įkalinti juose ir todėl negalime ieiti 'pasivaikčioti į lauką'.

Sako yra ˛mogui u˛duotas etasis jutimo organas, kuris miega ˛moguje laukdamas savo eilės. Jam pabudus, o tiksliau, jį pa˛adinęs ˛mogus gali ieiti i io kūno ribotumo, pradėti jausti iorinį pasaulį am˛inai, objektyviai ir be galo. ˇmonės, ivystę jį, jo pagalba jaučiamus iorinius pasaulius - vadina auktesniaisiais pasauliais.

Komentarai (0) :: Rayti komentarą :: Siųsti draugui

Atmintis ir dėmesys

Atmintis yra vienas i psichikos procesų, kurių dėka mes suvokiam save kaip egzistuojančius laiko tėkmėje, ryyje su praeitim, dabartim ir ateitim. nekant bendriau, atmintis gali būti apibūdinama kaip gebėjimas įsiminti, isaugoti ir atgaminti bei panaudoti patyrimo teoriją. Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų objektas. Platonas teigė, jog mintys ir jausmai atmintyje palieka antspaudus, panaiai kaip paliekami įspaudai vako lentelėje. i idėja nepajudinamai gyvavo iki 19 a. Tada Hermanas Ebbinghausas sugalvojo itirti taip vadinamą “grynąją atmintį”. Pirmas klausimas, į kurį bandė atsakyti savo eksperimentais buvo:”Kaip bendras med˛iagos mokymosi laikas siejasi su vėlesniu atsiminimu?”. Eksperimentuodamas su beprasmikais skiemenimis, aptiko, kad ryys tarp mokymosi med˛iagos pakartojimų skaičiaus pirmą dieną ir pakartojimų antrą dieną yra tiesinis: kuo daugiau kartojama pirmą, tuo ma˛iau reiks kartoti antrą dieną. Atmintyje ilikusios med˛iagos kiekis yra tiesiogiai proporcingas mokymosi laikui – dvigubai ilgiau mokykis ir dvigubai ilgiau atsiminsi. nors Nėra duomenų, koks mokymosi laikas yra kritinis – kiek reiktų mokytis, kad atsimintum visam laikui. Kitas Ebbinghauso tyrimų objektas buvo u˛mirimas. Tyrimai parodė, kad u˛mirimas vyksta kitaip. Čia nėra tiesinės priklausomybės kaip tarp kartojimo ir atsiminimo. U˛mirimas i prad˛ių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Apie pusė imoktos med˛iagos u˛mirtama per pirmą valandą, bet tarp 5 ir 31 dienos u˛mirtama tik 5% imoktos med˛iagos. U˛ tam tikros ribos u˛mirimas jau nebevyksta – nėra tako, kur atsiminimas pasiektų nulį.

Atminties procesai

Psichologai pabrė˛ia, kad net paprasčiausiam atminties veikimui būdingi 3 procesai: įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas.

įsiminimas arba kodavimas. Gauta informacija yra parengiama saugojimui. Kartais informacija u˛koduojama labai greitai, kartais reikia pastangų iekant loginių ryių tarp elementų.
saugojimas.
atsiminimas – atkūrimas to, kas įsiminta. Yra keli atsiminimo būdai. Tai atpa˛inimas ir atgaminimas.

Atminties rūys

Kadangi aplinkos informacija mus pasiekia skirtingais informaciniais kanalais, tai ir atmintis skirstoma į motorinę, emocinę, vaizdinę bei ˛odinę.

Motorinė atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje judesius ir jų seką. Be motorinės atminties nevaikčiotume, neoktume, neraytume. Tai darbinių ir sportinių įgūd˛ių pagrindas. Geri okėjai ar sportininkai yra imlesni judesiams. Motorinėje atmintyje turi būti ir elgsena avarinėse bei ekstrinėse situacijose.

Vaizdinė atmintis – tai objektų, reikinių ir jų ypatybių įsiminimas, saugojimas bei atgaminimas. Informacija atsimenama vaizdiniu pavidalu – atsimename, kaip atrodo draugai, koks pa˛įstamo ˛mogaus balsas, koks mūsų namas, koks velnus yra kačiuko pilvas ir t.t.

Emocinė atmintis – jausmų, igyvenimų laikymas atmintyje ir atgaminimas. Mes atsimename ne vien tai, kad pykome ar d˛iaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Jei tamsioje gatvėje mus kas nors igąsdino, stengsimės vakare ten neatsidurti. O savo prieo prisiminimas ikart atgamina ir pyktį.

ˇodinė atmintis tai informacijos kodavimas ˛od˛iais, jie ir atsimenami. ˇodis tai ne garsų rinkinys, o prasmingas informacinis vienetas. “SITNIMTA” – “ATMINTIS”; “SAMINIMISĮ” – “ĮSIMINIMAS”.

Septintojo deimtmečio pabaigoje Atkinsonas ir ifrinas pasiūlė atminties modelį, kuris iki ių dienų ilieka dominuojančiu atminties tyrimuose. Jame iskiriami 3 atminties komponentai – jutiminė atmintis, trumpalaikė atmintis ir ilgalaikė atmintis.

Jutiminė atmintis informaciją isaugo apie 1 sekundę po to, kai nustojo veikti fizinis stimulas (garsas, kvapas, viesa). Jutiminės atminties u˛duotis – ilaikyti informaciją tiek, kad auktesni smegenų centrai nuspręstų ar konkretus stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminė atmintis egzistuoja visiems jutimams, tačiau skiriasi jos trukmė ir apimtis. Regėjimo jutimui ji apie 0,5 s, klausai – apie 2 s.

Stimulai, kurie pasirodo verti dėmesio, i jutiminės atminties yra perkeliami į trumpalaikę atmintį. Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Čia informacija saugoma 10-20 sekund˛ių. Informacija preliminariai tvarkoma ir organizuojama, o jos apimtis – 7 objektai. Per į 20 sekund˛ių laiką trumpalaikėje atmintyje saugomi 7 objektai yra organizuojami į prasmingas visumas, įvertinamas jų reikmingumas (kaip pavyzdys – skaitomo sakinio galas susiejamas su prad˛ia). Mokslininkai nustatė, kad informacija trumpalaikėje atmintyje saugoma ne iskaidyta į ma˛iausius vienetus, bet prasminiu pagrindu organizuojama į didesnius vienetus. Sunkiau atsiminti 156497628096, bet lengviau 1564 9762 8096. Arba telefono numeriai, gamos įsiminimas.

Ilgalaikė atmintis pasi˛ymi didele, gal net neribota apimtimi ir ilgu saugojimo laiku. Informacija i trumpalaikės į ilgalaikę pervedama kartojimo pagalba. Prireikus informacijos, ji i ilgalaikės gali būti gra˛inama ir panaudota mąstymo operacijoms (skaičiavimui reikalingų formulių prisiminimas).

Ilgalaikės atminties rūys

Squire su kolegomis siūlo ilgalaikę atmintį skirti į sąmoningą ir nesąmoningą. Sąmoningoje saugomi konkretūs įvykiai, konkrečios sąvokos. O nesąmoningos atminties dėka mes galime pakartoti imoktus sudėtingus veiksmus – plaukimas, va˛iavimas dviračiu.

Atsiminimas

Atsimenant informacija itraukiama i ilgalaikės atminties ir patenka į trumpalaikę. Paprastai yra lengviau atpa˛inti objektą, nei visikai jį atgaminti.tai vadinama “lie˛uvio galo” fenomenu, kai ˛inom koks tai daiktas, bet negalim atgaminti pavadinimo. Kai informacija atgaminama ne visai tiksliai, bet savais ˛od˛iais, susiduriama su informacijos atkūrimu. Paprastai atkuriama tada, kai dalis informacijos u˛mirtama. Tokiu atveju padeda u˛uominos, nuorodos, pavyzd˛iui, pirmos pavadinimo raidės pasakymas. Dėstytojai u˛uominų pagalba isiaikina, ar studentas ˛inojo bet u˛miro, ar net ne˛inojo.

Dėmesys

Dėmesys – psichikos procesas, leid˛iantis koncentruoti sąmonės procesus. Jis daro ˛mogaus veiklą organizuotą ir kryptingą, t.y. padeda iskirti svarbius dirgiklius ir slopinti reakciją į nereikmingus dirgiklius. Dėmesio ypatybės:

Dėmesio intensyvumas – tai jo koncentravimas ties tam tikru dirgikliu ar dirgikliais. Apie dėmesio koncentravimą mes sprend˛iame i jo atsparumo paalinių įvykių ar objektų poveikiui.

Dėmesio perkėlimas – tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną arba i vienos veiklos į kitą.

Dėmesio patvarumas – laikas, kiek sugebame ilaikyti į vieną objektą nukreiptą dėmesį.

Dėmesio platumas – tai gebėjimas vienu metu suvokti keletą įvykių, stebėti keletą objektų.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1573
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Pasmon-arba-Ego-Ms-Ego-Daugial83644.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Pasmon-arba-Ego-Ms-Ego-Daugial83644.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Pasmon-arba-Ego-Ms-Ego-Daugial83644.php">Pasąmonė arba Ego - Mūsų Ego Daugialypikumas</a>

Pasąmonė arba Ego - Mūsų Ego Daugialypikumas

psichologija

DOCUMENTE SIMILARE

Vertinimo kriterijus

Tikrovės suvokimas (II)

Pirmą kartą ekranuose!!! Nauja mokslo - populiarinimo laida „SISTEMOS SUTRIKIMAS“. ˇiūrėkite sekmadienį, Gruod˛io16, 20:30, saite www.kab.tv/rus!

Tikslas

Tikrovės suvokimas

Sprendimai

Malonumas

ˇmogaus vystymosi programa

Pasirinkimo laisvė

Babilono boktas

Alegorinis pasakojimas apie vikrą

Objektyvios tikrovės nebėra

Atrasti save

Ryiai

Stebėtojas

ˇmogaus vystymasis

etasis jutimo organas

Atmintis ir dėmesys

Atminties procesai

Atminties rūys

Ilgalaikės atminties rūys

Atsiminimas

Dėmesys

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

Pasąmonė arba Ego - Mūsų Ego Daugialypikumas

Babilono boktas

Alegorinis pasakojimas apie vikrą

Ryiai

etasis jutimo organas

Atminties rūys

Ilgalaikės atminties rūys