CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Savźs vertinimo ir savikontrolės u˛uomazgos ikimokykliniame am˛iuje. Jų raida jaunesniame mokykliniame am˛iuje.

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Klaipėdos universitetas

Pedagogikos fakultetas

Psichologijos katedra

Dieninio mokymo skyriaus

5 –to kurso studentės

Jurgitos Lekavičiūtės - Povilaitienės

Bakalauro Baigiamasis Darbas

Savźs vertinimo ir savikontrolės u˛uomazgos ikimokykliniame am˛iuje.

Jų raida jaunesniame mokykliniame am˛iuje

Klaipėda

Turinys

Įvadas

I. Valios samprata

II. Savikontrolės , kaip valios savybės , apibūdinimas

Savźs vertinimo samprata

Savźs vertinimo u˛uomazgos ikimokykliniame am˛iuje

ir jo raida jaunesniame mokykliniame am˛iuje……………..19

Savikontrolės u˛uomazgos ikimokykliniame am˛iuje

ir jos raida jaunesniame mokykliniame am˛iuje

III. Vaikų valios ugdymas tam tikrais am˛iaus tarpsniais

Ivados…………………………………………………………………32

Literatūros s¹raas

Įvadas

Mūsų am˛iuje yra labai iplitźs vietimas , vaikai i pat ma˛ens tikslingai ir planingai ugdomi. Tad pa˛inimas yra viena i pirmųjų vaisingos veiklos s¹lygų siekiant iugdyti asmenybź. Tačiau da˛nai toje veikloje susilaukiama neigiamų rezultatų , didelė dalis jaunuolių nueina klystkeliais , netgi ˛udo savo asmenybź ir kenkia visuomenei.

Pasak J. Lau˛iko , viena i prie˛asčių yra ta , kad siekdami iugdyti visapusik¹ asmenybź , menkai pa˛įstame patį objekt¹ , jo veikl¹ ir elgesį , neturime tinkamo įrankio įeiti į asmenybės vidaus pasaulį.

Abrahamo Maslow asmenybės teorija kartais vadinama buvimo psichologija. Čia kalbama apie ˛mogaus buvim¹ tokiu , koks jis yra , apie jo prigimtį , pabrė˛iamos ir aikinamos ˛mogaus galimybės. A. Maslow idealas yra save analizuojantis ˛mogus. Jo nuomone , tokiu jis gali tapti tada , kai patenkinami visi ˛emesnieji jo poreikiai , kurie isidėstź tam tikra tvarka. Pirm¹j¹ pakop¹ sudaro fiziologiniai poreikiai , antr¹j¹ – saugumo , treči¹j¹ – meilės , ketvirt¹j¹ – savo vertės pajautimo ir pagarbos poreikiai. Toks isidėstymas reikia , kad auktesnio lygmens poreikiai gali kilti tada , kai patenkinti ˛emesnieji : alkanas ˛mogus nesirūpina savo saugumu , jaučiantis grėsmź , nesiekia būti mylimas , tas kuris nesijaučia mylimas , negalvoja , ar jis patinka pats sau , ar jį gerbia kiti, o save blogai vertinantis ˛mogus negali kūrybikai atskleisti vidinių savo galimybių , t.y. tapti save aktualizuojančia asmenybe. Savźs aktualizavimo poreikis yra vidinis – tai poreikis augti , tobulėti , visikai atskleisti savo galimybes , todėl jis niekada galutinai nepatenkinamas , kaip ir asmenybės augimas – nesibaigiantis procesas.

Taigi A. Maslow nuomone , svabus mokyklos u˛davinys yra parodyti vaikams , kad gyvenimas yra brangus. Da˛nai mokyklose ne tik neskatinama pajusti gyvenimo d˛iaugsm¹ , bet tai net slopinama. Bene svarbiausias u˛davinys , kurį gali atlikti mokykla – suteikti vaikams pasiekimo , pasisekimo d˛iaugsm¹ ( ne tik teigiamai vertinant u˛ ˛inias , bet ir u˛ suteikt¹ pagalb¹ silpnesniam u˛ save ).

Daug ˛monių gyvena nepatirdami ar tik labai retai igyvendami tikr¹ gyvenimo d˛iaugsm¹ , dvasinio pakilimo momentus , įkvėpim¹. Tyrimai parodė, kad vartojantys narkotikus , girtuokliaujantys ˛monės atsisako ˛alingų įpročių , kai jie patiria siekimų isipildymo d˛iaugsm¹ ir kai gyvenimas iems ˛monėms įgyja vertź. Tada jie jį pradeda branginti , kartu suvokdami savo vertź ir atsisakydami save naikinančių įpročių. O kad atsisakyti tų įpročių arba stengtis net neįgyti jų reikalinga valia.

Valia labai reikalinga ukdant asmenybź. Daugeliui i s¹voka asocijuojasi su savźs slopinimu , prievarta sau , darymas to ko nenorime , arba susilaikymas nuo to , ko norėtume. R. Assagiolis toki¹ valios samprat¹ vadino karikatūrika ir teigė , kad tikroji valios funkcija nėra veikti prie asmenybės potraukius. Valios funkcijos – nustatyti kryptį ir reguliuoti. Asmenybės struktūroje valios vieta yra arti asmenybės savasties. Būtent per vali¹ ˛mogus kontroliuoja ir reguliuoja kitas savo psichikos funkcijas. R. Assagiolio nuomone , ketinimas atlikti valing¹ veiksm¹ visada kyla i paties ˛mogaus : tai a pasirenku , nusprend˛iu atlikti t¹ ar kit¹ darb¹ , a jį dirbu ir pabaigiu iki galo. Paklusnumo kitų ˛monių norams , reikalavimams negalime laikyti valios pasireikimu , nes paklūstant ketinimams iplaukia ne i paties ˛mogaus , nėra jo laisvai pasirinktas. Taigi ir vaiko , nevykdančio jam keliamų reikalavimų , nereikėtų laikyti bevaliu , nes santykių su juo problema glūdi kitur.

Todėl pagrindiniai io kursinio darbo tikslai ir u˛daviniai – isiaikinti kas yra valia , koks tūrėtų būti valios ugdymas , kad padėtų vaikui įsis¹moninti savo ketinimus ir juos įgyvendinti. Taip pat isiaikinti kaip imokyti vakus kontroliuoti ir vertinti savo veikl¹ bei elgesį ir padėti pasiekti adekvataus savźs vertinimo. Atskleisti koks yra savźs vertinimo ir savikontrolės vaidmuo ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame am˛iuje.

Norėdama atsakyti į iuos klausimus , pagrinde remsiuosi J. Lau˛iko , G. Butkienės , rusų mokslininkų – psichologų E. Kravcovos ir L.Vengerio darbais , o taip pat kitais autoriais , kurie nagrinėjo ias problemas.

Valios samprata

Valia- asmenybės savybė , pasireikianti sugebėjimu s¹moningai reguliuti savo veikl¹ pagal u˛sibrė˛t¹ tikl¹ , sutelkiant jėgas iorinėms bei vidinėms kliūtims ir sunkumams nugalėti.

Ap˛velgdama valios problem¹ mokslinėje literatūroje , pastebėjau bendriausi¹ pa˛iūr¹ , kad valia reikiasi asmenybės s¹moningoje veikloje bei elgesyje. Kartu su valia s¹monėje reikiasi jausmas ir protas. Valia prasideda tikslo pasirinkimu , reikiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. ˇmogui pasirinkti tiksl¹ ir numatyti jo siekimo būdus da˛niausiai padeda protas ir jausmai. Galutinį jo pasiekim¹ lemia valia.

Valia renkasi , priima sprendimus , pasitelkdama ˛mogaus m¹stym¹ , vaizduotź ir patyrim¹. Vaizduotė yra viena i m¹stymo formų. M¹stymas – labai plati s¹voka , apimanti samprotavim¹ , svarstym¹ , domėjim¹si , svajas , haliucinacijas , sapnus ir , kaip jau buvo minėta , vaizduotź. Emilis Kue teigia , kad valia , kuria mes taip tvirtai tikime , pralaimi kaskart , kai susiduria su vaizduotės jėga. Kad nebūtume priklausomi nuo vaizduotės galios , mes turime imokti s¹moningai panaudoti i¹ gali¹. Pavyzd˛iui , vaizduotės jėg¹ galime palyginti su srauniu upeliu : vargas tas , kuris įkrenta į t¹ tėkmź. Net jei did˛iausiomis valios pastangomis stengtųsi pasiekti krant¹ , galinga srovė nusine jį. i srauni upė atrodo tiesiog nenugalima , tačiau specialistas sugeba j¹ valdyti ir koncentruoti tas jėgas į tam tikr¹ visum¹ , gaminanči¹ judesius , ilum¹ ir elektr¹. E.Kue turėdamas galvoje nepaprast¹ pas¹monės arba vaizduotės gali¹ , teigia , kad ir toji tariamai nesuvaldoma būtybė nugalima taip pat lengvai , kaip ir sraunus upelis. Taigi mes galime nugalėti ir valdyti vaizduotź lygiai taip pat , kaip nukreipti upelį reikiama linkme. Tačiau būtina prisiminti du dalykus : pirmiasia reikia ˛inoti , kad tai įmanoma , o antra – kokiu būdu tai galima padaryti. is būdas , pagal E.Kue , visikai paprastas. Patys to ne˛inodami ir nenorėdami mes visikai nesamoningai darome tai kiekvien¹ dien¹ vis¹ savo gyvenim¹. Dėja , da˛nai mes tai darome nemokikai. U˛uot nes¹moningai naudojź savitaig¹ , kaip paprastai visi daro , turėtume pritaikyti s¹moning¹j¹ savitaig¹. Tai daromo tokiu būdu. Pirmiausia reikia gerai apsvarstyti norim¹ savitaigos objekt¹ ir tuomet , priklausomai nuo vienų ar kitų proto nuostatų , pakartoti kelet¹ kartų nagalvojant apie niek¹ daugiau: ” Tai įvyks , ar atvirkčiai , praeis , - taip bus arba nebus…” ir t.t. Jei mūsų nes¹moningasis “a” priims t¹ įtaig¹ , tai įsivaizduojamas dalykas įvyks visikai tiksliai. E.Kue teigia , kad vaizduotės galios įtaka ˛mogaus sielai ir kūnui nekelia abejonių. i taisyklė nepaprastai reikminga , ji paaikina mums , kodėl dvasios negalavimų gydymas toks nevaisingas , kai stengiamasi perauklėti vali¹. Čia reikėtų ugdyti įsivaizdavimų gali¹.

Svarbūs ie vaizduotės s¹vokos aspektai :

Laiko ir erdvės ribų inykimas. Tai leid˛ia :

a) “keliauti” į tolimas ir artimas vietas , į praeitį ,dabartį ir ateitį ;

b) “susitikti” ir “kalbėtis” su norimais ˛monėmis dabar , praeityje ir ateityje.

ie vaizduotės ypatumai suteikia plačių galimybių ir ugdymo ir konsultavimo situacijose.

Vaizduotė įgalina visybikai igyventi situacij¹ ir susitikim¹ su ˛mogumi. Tai reikia , kad viena vertus galime intelektualiai stebėti situacij¹ ir kas joje vyksta , kita vertus , igyventi tuo metu mumyse kylančius jausmus.

a) situacija mums tampa gyva , ji nebėra ka˛kas , apie k¹ skaitome ar girdime , nes mes j¹ igyvename.

b) ˇmonės su kuriais susiduriame vaizduotėje taip pat mums tampa gyvi.

Ugdymo ir mokymosi situacijose mes s¹moningai ir tikslingai naudojamės vaizduote tam , kad ka˛k¹ atrastumėme , geriau suprastumėme ir įsigilintume į tai su kuo dirbame.

S¹moningai ir tikslingai organizuota atradimų kelionė į kuri¹ leid˛iamės vaizduotėje , paaikina pojūčius. Vaizduotėje pamatome tai , ko iki iol nepastebėjome. Mes galime labiau sutelkti dėmesį , taip pat labiau d˛iaugtis pvz. : paukčio čiulbėlimu , jūros oimu.

Da˛nai vaizduotė veikia motyvuojančiai – apima noras geriau imokti dalyk¹ su kuriuo dirbame. Pvz. : vaizduotėje mes galime pamatyti savo ˛inių spragas , dėl to kyla nedidelis nerimas ir noras jas “u˛lopyti”.

Padedami vaizduotės , visybikai igyvename situacij¹ ir save toje situacijoje. Vaizduotėje galime pa˛velgti į save i įvairių pusių ir patirti , kaip mes ten ir tada jaučiamės. Vaiduotėje patiriamų igyvenimų vysibikumas reikia , jog tai, su kuo susidurime vaizduotėje , veikia mus ( mūsų kūno reakcijas , jausmus , mintis ) beveik taip pat kaip tikrovėje. Kai naudojami vaizduotės pratimai svarbu sėdėti ant kėdės tiesiai ir kuo patogiau , geriausia – abi kojas atrėmus į grindis , rankas laisvai padėjus ant kelių. Vaizduotės paveikslai yra savireguliuojantys , tai yra ˛mogui nekyla stipresnių vaizdinių , negu tuo metu jis gali priimti.

Tokių kelionių metu galime gauti nema˛a med˛iagos , leid˛iančios pa˛inti save. Daugeliu atvėjų galima sprźsti , kad vaizduotėje patirti igyvenimai visada atspindi ˛mogaus vidų. Vaizduotės kelionės labai padeda geriau įsiminti dėstom¹ med˛iag¹ , taip pat geriau suprasti tai su kuo dirbama.

Valingai reguliuojant veikl¹ , ikyla vidinių ir socialinių bei moralinių motyvų kova , kuri¹ ir lemia valios jėgos pobūdis. Kai valia silpna , gali vyrauti instinktyvūs bei biologinių poreikių skatuliai , o stipri valia pajėgia slopinti pirmuosius ir igalina vadovautis socialiniais bei moraliniais motyvais. J.Lau˛ikas aprao tris skirtingas valios santykių su motyvais kryptis: voliuntaristinź , motyvacinź ir santykinź motyvų , valios kryptis. Voliuntaristinėje teorijoje elgesio motyvai priklauso nuo “laisvos valios”. Voliuntarizmas – filosofijos kryptis,pasaulio ir būties pradu laikanti vali¹. Vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris ( 1788-1860) vienas rykiausių XIX a. Europos m¹stytojų , vadinamojo voliuntarizmo kūrėju. Pasak jo , nei pasaulio , nei ˛mogaus prigimtis nėra racionali , j¹ valdo ver˛li ir agresyvi valia , nepripa˛įstanti jokių tikslų , iskyrus save pači¹ , ir jokių prasmių , iskyrus tas , kurios tarnauja jos pačios augimui ir stiprėjimui. Bet koks individas yra tik vaizdinys , tik iliuzija , tik ˛mogaus s¹monės konstruktas , jokios realybės savyje ir sau jis neturi. tai kodėl pasaulis ir yra ne kas kita , kaip mūsų vaizdinys , tikrojo prado – valios – poveikio į mūsų suvokimo sugebėjim¹ padarinys. Pasaulio pavidalai patys savaime yra niekas , jie pavaldūs vadinamajam prie˛astingumo principui. Todėl jų galutinė lemtis – itirpti santykiuose , nes valios stichija ir yra ne daiktai ir ne individai , o grynieji santykiai.

Voliuntaristų po˛iūriu , valios laisvė esanti savarankika jėga , ikelianti ˛mogų u˛ realaus pasaulio dėsnių veikimo ribų. Jų nuomone , motyvai yra valios valdomi. Valia valdanti ir kitas psichines savybes. Voliuntarizmas nepripa˛ysta prie˛astingumo. Voliuntarizmas turėjo įtakos psichologijai ir pedagogikai. ios srovės atstovai net psichinių ligų ir anomalijų prie˛astimi laikė valios silpnum¹ arba trūkum¹. V.Stromajeras svarbiausiu silpnaprotystės simptomu laikė dėmesio nepaslankum¹. Jie teigė , kad ilavinus vali¹ arba iugd˛ius valing¹ dėmesį , - galima pakelti ir intelektinius sugebėjimus.

Vadovaujantis voliuntarizmo teorijomis , imta kritikuoti bendrojo lavinimo mokyklos nukrypim¹ į intelektualizm¹ ir jausmų ir valios įtakos menkinim¹. Tatai ir K.Uinskis pabrė˛ė : “ Kokiomis vaivoryktės spalvomis be˛erėtų nevalinga nervų veikla , kaip patraukliai joje besireiktų atmintis , vaizduotė , s¹mojis , jis vis dėlto nieko gero neduos , jeigu jai stigs io blaivaus s¹moningumo ir ios valingos savitvardos , kurie vieni mūsų mintims ir darbams suteikia dalykik¹ ir realų pobūdį. Be ių vadovų , kuo puikiasios koncepcijos yra tik fantazijos , kurios kaip debesys raitosi kamuoliais ir kurias kaip tuos debesis iblako pirmieji realaus gyvenimo gūsiai…”

Kita plačiau paplitusi teorija , kad asmenybės elgesys ir veikla priklauso nuo motyvų. Vidiniai ir ioriniai skatuliai atitinkamai kreipia veikl¹ bei poelgius. Ne valia , o motyvai lemia veikl¹ ir elgesį. Tai motyvacinė teorija. Tačiau yra ginčijamasi dėl ios teorijos , nes kas gi motyvus reguliuoja ir lemia , argi patys motyvai kovodami atsirenka ? Koks tada s¹monės reguliuojamasis vaidmuo asmenybės veikloje ir motyvų kovoje ? Juk motyvai kyla i potraukių bei poreikių.

Trečioji santykinė motyvų kryptis remiasi motyvų ir valios santykiais. iems santykiams būdingas prie˛astingumas , kyl¹s i vidinių bei iorinių veiksnių. Asmenybė sugeba tuos veiksnius s¹moningai reguliuoti. Taigi valing¹ veikl¹ reguliuoja s¹monė. Tačiau asmenybės veikla ir poelgiai , kaip matome , pasireikia ir nes¹moningai , priklauso nuo pas¹monės sferų. Taigi yra sntykinai laisva. ˇmogaus s¹moningo elgesio motyvus , kaip nurodo V.Selivanovas , reikia suprasti pirmiausia , kaip s¹moningus skatulius , susiformavusius iorinės ir vidinės antrosios signalinės sistemos poveikyje. Toji signalizacija tampa ˛mogaus veiklos ioriniame pasaulyje prie˛astimi. Motyvais gali būti idėjos , įsitikinimai , pa˛iūros , interesai , siekimai , dvasinės reikmės ir kiti smegenų veiklos atspind˛iai. Motyvus jungia tikslas , kuris nulemia ˛mogaus veiklos kryptį. Pripa˛įstant jog be motyvo nėra veiksmo , nereikėtų pamirti , kad tam tikrus poelgius sukelia ir įvairūs skatuliai. Valios pastangos ypač reikmingos , kai asmuo pajunta energijos trūkum¹ , jos padeda mobilizuoti energij¹ ir suaktyvinti veikl¹.

S¹monė – asmenybės esmė. Kaip jau buvo minėta , ji pasireikia pa˛inimo , emocijų ir valios s¹veikomis. Todėl harmoninga asmenybė nėra vienos kurios nors sferos – pa˛inimo ir intelekto , emocijų ar apraika. Ikeliant vien¹ asmenybės sritį , susiaurinama asmenybės harmonija ir tuo nukrypstama į intelektualizm¹ , emocijų , pas¹monės bei motyvacijos ar voliuntarizmo sferas.

Domas Adomaitis savo straipsnyje “Valia” apraė valios santykį su jausmu ir protu. Jis sako , kad jausmas ir protas kaip tam tikrų galių suvestinės , gali būti ma˛esnės ar didesnės , t.y. jos gali turėti tam tikrus dyd˛ius. Pritaikomoji psichologija bando tuos dyd˛ius imotuoti ir palyginti pasinaudodama ˛mogaus reakcija į tam parinktus “testus”. Norėdami tiksliau suvokti ir “pamatyti” kokiame santykyje su valia yra ˛mogaus jausmas ir protas turime ir čia priimti galioms – jėgoms vaizduoti įprastus grafinius būdus. Įsistebėjźs į abejonź D.Adomaitis priėjo ivados , kad ˛mogui abejojant jo s¹monėje tuo pačiu metu reikiasi – būna jausmas ir protas. Pilnos abejonės atvėju jausmas ir protas vienas kitam grie˛tai prietarauja. Kai jausmo ir proto galios yra lygios , tai jos viena kita atsveria. Kai jausmas gauna piln¹ proto pritarim¹ , tai abi ios galios veikia viena kryptimi , viena kit¹ papildydamos. Jausmo ir proto galių atstojamoji arba tų galių suma yra ˛mogaus valia. Kai protas daugiau ar ma˛iau rungiasi su jausmu , - ˛mogaus valia gali svyruoti tarp nulio ir maximum. Jos dydį galėtume susekti ˛inodami “abejonės laipsnį”. Objektyvių priemonių imatuoti valios stiprum¹ arba abejonės laipsnį nėra. J¹ galima tik apytiksliai isiaikinti , kad ˛mogaus valia nėra ka˛in kokia “trečioji galia” alia jausmo ir proto , bet yra ių abiejų derinys – jų atstojamoji. Baigdamas D.Adomaitis rao , kad kiekviena i ių sričių asmenybės struktūroje turi atitinkam¹ sfer¹. Pa˛inimas atspindi tikrovź s¹monėje , jausmai – vidinius santykius , o valia praktinź veikl¹ , reguliavim¹. ˇmogaus protas pasireikia pasaulio ir savo asmenybės pa˛inimu , tikrovės suvokimu ir jos atspindėjimu s¹monėje. Suvokimas , atmintis , m¹stymas leid˛ia ˛mogui pa˛inti gamtos , visuomenės ir s¹monės reikinius. Santykiaudamas su aplinkiniu pasauliu ˛mogus nuo ma˛ens turtina s¹monź įvairiais tikrovės vaizdiniais bei s¹vokomis. Dar pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio pa˛intiniai vaizdiniai ir kalba pasiekia tokį lygį , kad jis jau gali orentuotis aplinkoje ir bendrauti su kitais ˛monėmis. Ir vėliau vaiko pa˛intinis lobynas pama˛u turtėja. Mokyklinis kursas skirtas visapusei asmenybei ugdyti , protiniams gabumams lavinti. Tačiau gyvenimo tikrovė rodo , kad ˛mogaus veiklai bei dorovingam elgesiui to neu˛tenka.

Kita asmenybės savybė jausmai. Tai ˛mogaus igyvenimas , santykis su tikrove : gamtos reikiniais , ˛monėmis , jų poelgiais bei kūriniais ir pačiu savimi. Jausmų turinį sudaro meilė , d˛iaugsmas , ilgesys , nerimas , liūdesys , neapykanta. Jausmai gali būti aktyvūs , steniniai , turintys emocinį ton¹ arba pasyvūs , asteniniai , susijź su nemaloniais igyvenimais. Jausmai asmenybės struktūrai labai reikmingi. Trumpalaikiai igyvenimai dar vadinami emocijomis ( d˛iaugsmas , liūdesys ). Jausmai lemia ˛mogaus elgesį , jo veikl¹ bei santykius su kitais ˛monėmis. Da˛nai jie būna svarbūs asmenybės veiklos skatintojai ir elgesio reguliatoriai.

Kaip protas , jausmai , taip ir valia formuojasi brźstant asmenybei. Kasdieninė buitis, aplinka , eima , visuomeniniai santykiai skatina ugdyti prot¹ , jausmus ir vali¹. Nuo pat ma˛umės vaikas pratinamas k¹ nors veikti. Nejučia jis ir pats pradeda daug ko norėti , reikalauti , ver˛iasi padaryti tai , k¹ numatė. Bendraudamas su kitais ˛monėmis , mokosi atsisakyti pagundų , laukti , kźsti. Taip nepastebimai formuojasi valingos veiklos , aktyvumo ir susilaikymo pradmenys. Lepinami vaikai nemoka dirbti , todėl nepatiria sunkios pergalės d˛iaugsmo , nesupranta kovos , neigyvena pralaimėjimų kartėlio , nesuvokia ir nugalėtojo palaimos. Vaikus reikia pratinti savarankikai sprźsti problemas , iekoti būdų sunkumams nugalėti.

J.Lau˛ikas teigia , kad protas nurodo gyvenimo keli¹ , jausmai turtina asmenybź , o valia palydi į galutinź pergalź. Todėl nuo neatmenamų laikų yra plačiai ˛inoma trumpa , bet teisinga iminčių aksioma : “valia – ˛mogaus galia”.

Harmoningos asmenybės esminių sričių santykius J. Lau˛ikas pavaivaizduoja modeliu , turinčiu trionės piramidės pavidal¹ , kurios pagrindas yra s¹monė ir pas¹monė , s¹moningi ir nes¹moningi elgesio bei veiklos motyvai , kuriuos ireikia ir reguliuoja trejopa s¹monės struktūra : pa˛inimas , jausmai ir valia. Taigi valia sudaro esminź asmenybės dalį , be kurios negali būti visapusikos asmenybės.

II. Savikontrolės , kaip valios savybės , apibūdinimas ir savźs vertinimo samprata.

Ap˛velgiant valios problem¹ mokslinėje literatūroje , matome , kad valia reikiasi asmenybės s¹moningoje veikloje bei elgesyje. Veiklos pagrindinis altinis yra energija. Tuo remdamasis N.Dobryninas energingum¹ laiko pagrindine valios s¹vybe. Nuo energijos priklauso kiekvieno individo aktyvumas. J.Lau˛ikas suskirstė valios savybes į tris didelias grupes. Aktyvum¹ , tikslingum¹ , ry˛tingum¹ , iniciatyvum¹ , dr¹sum¹ , atkaklum¹ jis priskiria pirmajai grupei t.y. aktyvinančioms savybėms. Prie antrosios grupės reguliuojančiųjų savybių jis priskiria organizatum¹ , savarankikum¹ , drausmingum¹ , priingum¹ , saikum¹ , savikontrolź. Ir trečioji grupė yra sulaikančiosios savybės – itvermė , kantrybė , savitvarda ir santūrumas.

Ap˛velgiant valios savybes matosi , kad jos glaud˛iai susijusios vienos su kitomis. Valios savybės labai priklauso nuo charakterio bruo˛ų , o tie savo ruo˛tu – nuo valios savybių. Ir vienų ir kitų pagrindas yra auktoji nervų sistema.

Būdingos valios savybės ikyla ˛aid˛iant , mokantis , dirbant , sportuojant ir t.t. Paprastai kiekvienas s¹moningas veiksmas pereina tris valingos veiklos stadijas : veiksmui ruoiamasi , veiksmas atliekamas ir pagaliau vertinamas. Ruoiantis veiksmui numatomas tikslas. Tikslingumas – būdinga valios savybė. Tikslo pasirinkimas yra i esmės intelektinis aktas , o apsisprendimas siekti tikslo ir ry˛imasis įveikti kliūtis – valios aktas. Kita būdinga valios savybė – ry˛tumas ruoiantis veiksmui , jį pradedant ir atliekant. Vieni ˛monės , turėdami tiksl¹ , ry˛tingai planuoja ir ima veikti , nesibaidydami numatomų kliūčių. Kiti , nors ir u˛sibrė˛ia tiksl¹ , tačiau delsia pradėti , vengia kliūčių , stengdamiesi jas apeiti ir eiti į tiksl¹ lengviausiu ir patogiausiu keliu. Ry˛tumas daug priklauso nuo siekiamo idealo arba veiklos motyvų.

Svarbi asmenybės savybė – iniciatyvumas , t.y. gebėjimas savanorikai veikti. Iniciatyvumas yra vienu at˛vilgiu valios bruo˛as , o kitu – integruotas m¹stymo ir emocinės kūrybinės veiklos aktyvumas. Iniciatyvumui būdingas siekimas naujo , jam prieingas abejingumas , pasyvumas , tingumas. Iniciatyvum¹ galima skirstyti į kūrybinį ir vykdom¹jį. Pirmuoju atvėju gimsta sumanymai , o antruoju – atliekami darbai. Su iniciatyvumu , ypač su ry˛tumu , glaud˛iai siejasi dr¹sumas – tai itin būdinga valios savybė. Dr¹sus ˛mogus imasi svarbių veiksmų , nepaisydamas galimų sunkumų ir pavojų. Dr¹sa pasireikia greitu sprendimu , staigiu ry˛tumu. Tačiau tai ne impulsyvus , ne mechanikas , o did˛iai s¹moningas veiksmas. Svarbi asmenybės valingos veiklos savybė yra atkaklumas vykdant u˛duotį ir siekiant tikslo. Tai gebėjimas ilgai veikti , neprarandant ry˛to ir energijos. Atkaklumas da˛nai siejasi su organizuotumu bei planingumu , kai ˛ingsnis po ˛ingsnio ˛engiama į priekį arba alinamos sutinkančios kliūtys. Kai kurie psichologai atkaklum¹ sieja su energingumu , o kiti energingum¹ laiko bendr¹ja valios savybe. Energingumas – valingas jėgų sutelkimas tikslui pasiekti. Energingumas kartu su atkaklumu , itverme , savitvarda , savikontrole ir santūrumu visada padeda pasiekti tiksl¹. Mokiniams , ypač paaugliams , da˛nai trūksta atkaklumo mokantis , nes jie neturi aikių mokymosi motyvų. Atkaklumas priklauso ir nuo auktosios nervų sistemos tipo : jaudrūs , be pusiausvyros ˛monės ma˛iau atkaklūs , o ramesni , tvirtesnės pusiausvyros paprastai yra ir atkaklesni.

Sekdami V. Selivanovu , pabrė˛iame reikming¹ ˛mogaus veiklos savybź – organizuotum¹. Jis apibūdinamas kaip mokėjimas planingai sutelkti savo jėgas , tvarkyti savo veiksmus ir poelgius , mokėjimas vadovautis tolesnėje veikloje. Vienas i ry˛kiausiu organizuotumo bruo˛ų – mokėjimas tikslingai ekonomikai eikvoti laik¹ darbe ir poilsyje , gebėjimas susidaryti ir laikytis tikslaus gyvenimo veiklos re˛imo.

Savarankikumas – gebėjimas veikl¹ ir elgesį derinti su įsitikinimais ir siekti u˛sibrė˛tų tikslų be kitų įsikiimo bei pagalbos. i valios savybė pasireikia tiek ruoiantis veiklai , tiek sprend˛iant u˛sibrė˛tus u˛davinius , t.y. planuojant arba vykdant. Savarankikumas glaud˛iai siejasi su kitomis valios ir intelekto savybėmis : dr¹sa , iniciatyvumu , atkaklumu , itverme , savikontrole , orietacija ir kt. Savarankikumas , kaip ir kitos savybės , vystosi asmenybės ontogenezėje. I esmės ta savybė būdinga ˛mogaus prigimčiai , tačiau jos raida daug priklauso nuo ugdymo ir veiklos pobūd˛io. Svarbi vykdomosios veiklos savybė – drausmingumas. Tai gebėjimas laikytis visuomeninių taisyklių bei moralinių elgesio normų. Svarbiausia vidinė , t.y. savarankika , s¹moninga drausmė , kai be jokių iorinių nurodymų pats asmuo elgiasi taip , siekdamas kuo geriau atlikti u˛duotį , nelaukdamas jokių nurodymų ir kontrolės. Svarbiausia – negalvoti ,kaip tave vertins kiti , o atlikti tai kas reikia. Tam būtina mokėti tvirtai sutelkti vidines jėgas. Vidinė drausmė ypač svarbi , kai susiduriame su sunkumais , vykdydami u˛duotį. Drausmė būtina ir mokantis , ir dirbant , ir geriems kolektyvo santykiams palaikyti. Taigi ˛mogaus drausmingumas priklauso ir nuo jo intelekto sugebėjimų , bet svarbiausia vis dėl to yra valios jėgos , gebėjimas atitinkamai koordinuoti pa˛intines ir emocines galias.

Reikminga valios savybė yra principingumas – tvirtas laikymasis įsitikinimų , pa˛iūrų , nuostatų , moralinių ir visuomeninių elgesio bei veiklos normų. Būti principingam – tai dr¹siai ir atkakliai ginti ties¹ , kovoti u˛ auktus idealus , nebūti abejingam ir nesvyruoti jokių pavojų akivaizdoje. Principingumui , kaip asmenybės moralinei savybei , padeda susiformuoti aikūs idealai ir tikslo siekimas. Svarbi valios savybė yra saikumas – atitinkamos pusiausvyros ar net vidurio laikymasis. Saikumo pagrindas , viena , yra atitinkamas savo jėgų pa˛inimas ir jų derinimas , ˛inant tai , kas būtina ir nieko neperdedant , o antra , - teisingos padėties vertinimas ir atitinkama elgsena. Saikumas – tai savo jėgų ir galimybių suvokimas. Atkaklumas , principingumas ir saikumas eina greta su kita valios savybe – itverme , nuo kurios priklauso ar ˛mogus sugeba ilgai ilaikyti sutelkt¹sias jėgas , nepasiduoti sunkumams ir įvykdyti u˛duotį. Itvermė yra gimininga kitai savybei – kantrybei. Tai ˛mogaus gebėlimas slopinti nemalinius pojūčius , skausmus. Rykių itvermės pavyzd˛ių matome kelionėse , ekskursijose , ˛ygiuose , kuriuose mokiniai parodo daug energijos , itveria alkį , nuovargį ir kitus sunkumus. I esmės itvermė ir kantrybė priklauso prie veikl¹ bei aktyvum¹ silpninančių valios savybių ir atlieka labai svarbų elgsenos reguliavimo vaidmenį. Dar paminėtinos asmenybės elgsen¹ reguliuojančios valios savybės – savitvarda ir santūrumas. Santūrūs ˛monės sugeba sutvardyti jaudinim¹si , apm¹styti padėtį ir tikslingai veikti. O nesugebantys susitvardyti impulsyviai reaguojantys pridaro klaidų. A.Makarenka savitvard¹ ir santūrum¹ lygina su mainos stabd˛iais , galėjimu laiku ir vietoje sustoti.

Prie tokių veikl¹ reguliuojančių ir sulaikančių savybių reikia priskirti ir savikontrolź – gebėjim¹ savo veilk¹ ir elgesį s¹moningai kontroliuoti ir atitinkamai reguliuoti. I čia aikėja jog daugelis minėtų ir neminėtų valios savybių gali būti iugdomos ir labai priklauso nuo saviauklos. L. Jovaia saviaukl¹ skiria į dvi pagrindines rūis : - neįsis¹monint¹ ir įsis¹monint¹. Saviauklos u˛uomazgų esama vaikystėje , kai savarankikai , nors ir nes¹moningai mokomasi i kitų kalbos ir elgesio. Vaikas tapatina savo veismus su suaugusiųjų veiksmais. Taip jis imoksta kalbėti , saviruoos veiksmų ir kt. Nes¹moningas savźs tapatinimas ( identifikacija ) su kitais vyksta vis¹ am˛ių , ir ˛mogus daug nes¹moningai įsisavina i kitų.

Identifikacij¹ lydi imitacija ( mėgd˛iojimas , panaavimas ) , bet jis būna s¹moningesnis , o kartais ir tikslingas kito ˛mogaus veiksmu , kalbos kopijavimas. Imitacija taip pat ne vien vaikystei būdinga aklėjimosi rūis. Mokykliniame am˛iuje kitų mėgd˛iojimas da˛nas reikinys. ios saviauklos rūys rodo ˛mogaus natūralų būtinum¹ savarankikai mokytis ir auklėtis i kitų.

Iki mokykliniame ir jaunesniame mokykliniame am˛iuje pastebimas tikslingesnis saviauklos siekimas – tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. I prad˛ių suaugusieji atkreipia dėmesį į netinkam¹ elgesį , vaikas susiorentuoja , k¹ daryti , kaip taisyti elgesį. Ilginiui jis kontroliuoja save , taiso elgesį.

Savikontrolė – epizodinė saviaukla , s¹lygojama konkrečios situacijos. Savikontrolė lydi ˛mogų vis¹ gyvenim¹.

Pagal psichologijos ˛odynėlį savikontrolė – racionali ˛mogaus refleksija ir savo veiksmų vertinimas pagal sau pačiam svarbius motyvus ir nuostatas , santykių tarp veiksmų tikslų , priemonių ir padarinių lyginimas , analizavimas ir koregavimas. Savikontrolė gali pasireikti įvairiomis formomis : savidruosme , savźs apribojimu , įveikimu , privertimu , nuslopinimu , pasmerkimu , pritarimu sau , savźs parėmimu , patikrinimu ar net nubaudimu. Savikontrolės fomos , rūys ir konkretu turinys priklauso nuo subjekto veiksmų objekto , s¹lygų ir rūių , nuo veiksmų s¹moningumo. Asmenybės sugebėjimas nuolat save kontroliuoti yra vienas i ios valios brandumo rodiklių.

iuo metu , vis dar ginčijamasi dėl to , ko mokytojai nori imokyti mokinius. Vieni pedagogai nori daugiau mokyti pagrindinių faktų , įgūd˛ių. Kiti pedagogai kalba apie sudėtingesnius įgūd˛ius ir ˛inias. Mes norime , sako jie , kad mokiniai mokėtų kritikai m¹styti , spresti problemas , suprasti ir vertinti , sugebėtų sieti įvairius dalykus , mokėtų perkelti mintis į nauj¹ kontekst¹ , save reguliuoti ir kontroliuoti. Ir daugelis kitų mokslininkų teigia , kad čia negali būti viena arba kita. Nes negalima kritikai m¹styti , spźsti problemas , taikyti savikontrolź tutumoje. Kad galėtume kritikai m¹styti ir taikyti savikontrolź turime daug k¹ ˛inoti – faktų , idėjų , apibrė˛imų , dėsnių , pavyzd˛ių , achmatų taisyklių , datų , vardų ir t.t.

N.L.Gage ir D.C.Berliner knygoje “Pedagoginė psichologija” aprayta Feuersteino programa , skirta vaikams nuo deimties iki auoniolikos metų , sudaro abstrakčių u˛duočių sprendimo med˛iaga , idėstyta ma˛daug 500 puslapių. i med˛iaga , ypač skirta nuo kultūros atribotiems mokiniams , yra pateikta percepcinių ir kognityvinių mokėjimu pratimų forma. Manydamas , kad daugelio mokinių intelekto balai yra prasti , todėl kad kad jų tevai jais nesirūpina , juos ignoruoja , abejingai ˛iūri į jų ugdym¹ ir nesudrė jiems nuoseklaus tarpiko imokimo galimybių , jis sukūrė toki¹ program¹. Toje procedūroje pabrė˛iama savikontrolė ir savireguliacija , mokytojas stengiasi , kad mokiniai suprastų , k¹ reikia mokymasis ir įsisavintų savo kognityvinės kontrolės ir savźs reguliavimo reikalingum¹. Mokinys turi vis¹ laik¹ suprasti , k¹ reikia imokti , į k¹ daugiau kreipti dėmesį , k¹ patobulinti ir pritaikyti naujoms u˛duotims. Yra sukaupta nema˛a įrodymų , kad imokinus mokinius savikontrolės ir vadovavimo sau įgūd˛ių , imokius juos sekti savo mokym¹si ir imokimo pritaikym¹ naujoms situacijoms galima labai pagerinti u˛duočių sprendimo sugebėjimus.

Mokantis savikontrolės , savźs skatinimas yra vienas i stipriausių veiksnių.

Kai kurie dalykai , kuriuos mes gyvenime darome , nėra mums labai svarbūs. Todėl jie paprastai nesukelia nei didelio savźs pagyrimo , nei prikaitų sau. Bet jeigu tai , k¹ mes darome , itikrųjų mums daug reikia , mes linkź save vienait ar kitaip vertinti. Pavyzd˛iui, jeigu mes s¹moningai laikomės dietos , rūpinamės savo mityba , tai galėtume įvertinti savo elgesį ir nubausti save u˛ tai , kad ėjome į greito aptarnavimo u˛kandinź. is savźs nubaudimas ar atlyginimas sau , kaip ir tiesiogiai ar vaizduotėje i kitų gautas atlyginimas ar bausmė , turi įtakos mūsų veiksmams. ˇmonės kurie patys atlygina u˛ savo veiksmus , pasiekia daug auktesnį veiksmų atlikimo lygį negu tie , kurie kontroliuoja savo veiksmus , nusistato u˛duotis , bet neatlygina patys sau u˛ ger¹ darb¹.

Aukti mokytojų kriterijai yra geras dalykas , bet pernelyg aukti kriterijai yra ˛alingi. “ Maksimalistinė pasitenkimo savimi sistema gali sudaryti prielaid¹ depresijai , savźs niekinimui , beprasmybės jausmams.

Jeigu mokytojas nori sureguliuoti jo dėstomosios med˛iagos kiekį pirmas ˛ingsnis yra stebėjimas. Tai kiekvieno poelgio pasi˛ymėjimas ir po to tų poelgių apskaita. Reikia tvarkingai visk¹ registruoti , sudaryti grafikus ar lenteles , kad galėtume kontroliuoti savo elgesį ar imokyti kitus kontroliuoti savo elgesį.

Daugelį mokinių reikia imikyti savikontrolės. Jie gali imokti kaip mokytis tik tuomet , kai jie yra perėmź bendr¹sias pa˛inimo strategijas. Be ito kiekviena nauja mokymosi u˛duotis bus beveik neįveikiama dėl savo sudėtingumo.

Mokydami kurių nors dalykų mokymosi strategijos mes tuo pačiu metu mokomės savo veiksmų kontrolės strategijos. Aikinimas apie savikontrolź yra tai k¹ mes vadiname metapa˛inimu. Metapa˛intiniai įgūd˛iai yra savikontrolės įgūd˛iai , kurie fomuojami mokantis. ˇinios apie savo paties pa˛inimo sistem¹ vadinasi metapa˛inimu. Mokantis ir atliekant perkėlim¹ , metapa˛inimas yra dvejopas : mintys apie tai k¹ mes ˛inome , ir mintys apie tai , kaip mes reguliuojame mokym¹si.

A.Suslavičius knygoje “Socialinė psichologija” apibūdina savo elgesio tikrinim¹ kaip savźs stebėjim¹ ir savikontrolź , orentuojantis į savo elgesio socialinį tinkamum¹. Savo elgesio tikrinimas apima verbalinio ir neverbalinio įspūd˛io kūrimo kontrolź. Tai įgalina priderinti elgesį prie situacinių normų ir laukimų. Savo elgesio tikrinimas apima suvokim¹ , kaip į subjekt¹ reaguoja kiti ˛monės ir aktyvų savo elgesio keitim¹ , kaip atsak¹ į kitų ˛monių reakcijas ir lūkesčius.

Individo savźs paties , savo galimybių , savybių ir vietos tarp kitų ˛monių vertinimas yra vadinamas savźs vertinimu. Nuo jo priklauso ˛mogaus santykiai su kitais ˛monėmis , jo savikritikumas reiklumas sau , po˛iūris į savo laimėjimus ir nesekmes. Savźs vertinimas turi įtakos ˛mogaus valios brandumui , o taip pat savikontrolei ir kitų valios savybių aktyvumui. Pavyzd˛iui , vienos Vilniaus mokyklos atuntos klasės mokiniai įvertindami save , savo sugebėjimus , padarė ivad¹ , kad labiausiai jiems trūksta valios. Savźs vertinimas taip pat glaud˛iai susijźs su pretenzijų lygiu , t.y. tikslų , kuriuos jis sau kelia , sudėtingumu. Kai ˛mogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių , jis ima save vertinti neteisingai , ir jo elgesys pasidaro neadelvatus ( atsiranda emocinių protrūkių , padidėja nerimastingumas ).

Kalbėdami apie mokinių elgesio , mokymosi problemas , daugiausia susiduriame su neadekvačiu mokinių savźs vertinimu – nepakankamu ar pernelyg geru. Pischologų nuomone , neadekvatus savźs vertinimas deformuoja asmenybź , sudaro palankias s¹lygas neigiamiems bruo˛ams formuotis ir kartu apsunkina normali¹ psichinź raid¹. Pavyzd˛iui G. Valickas savo straipsnyje “Asociali asmenybė ir savźs vertinimas” teigia , kad paauglius vogti da˛nai skatina ne savanaudiki ( pvz. : materialinės naudos siekimo ) motyvai , bet noras pademonstruoti savo aunum¹ , siekimas pakelti savo vertź , įtvirtinti save grupinėje hierarchijoje ir pelnyti draugų pripa˛inim¹. Kitaip tariant , vagystes ( ypač paauglių ) , be kitų motyvų , da˛nai skatina teigiamo savźs vertinimo poreikis. Kai kada paaugliai elgesi vandalikai – nusiaubia patalpas , sunaikina turt¹ ir pan. G.Valickas teigia , kad paauglys vandalas i anksto neapgalvotais , beprasmikai destruktyviais veiksmais atranda beveik magik¹ būd¹ , kaip tam tikroje struktūroje įgyti presti˛¹ , padidinti status¹ bei palelti savźs vertinimo lygį. Kartais vieninteliu vandalizmo aktu jis gali sustiprinti savo egzistencijos prasmź ir pajausti savojo A reikmingum¹. Vienas i ˛emo savźs vertinimo padarinių gali būti asmenybės siekimas įtvirtinti save kitų s¹skaita – juos ˛eminant , muant , akcentuojant jų trūkumus , ma˛esnź kompetencij¹ , klaidas ir pan. Kartais savźs įtvirtinimo problema gali būti sprend˛iama pačiomis blogiausiomis formomis – kompensuodama tikr¹ ar įsivaizduojam¹ savo menkavertikum¹ , asmenybė gali pasitelkti atvir¹ prievart¹ , agresij¹ bei smurt¹. Tokiu destruktyviu būdu ˛mogus priverčia atkreipti į jį dėmesį , i autsaiderio nors trumpam tampa lyderiu bei padėties eimininku ir galbūt pirm¹ kart¹ pajaučia sav¹j¹ vertź.

Per gerai save vertinantis mokinys turi nerealias pretenzijas , nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes , dėl klaidų kaltina kitus. Ko gero , da˛niau mokiniai linkź save nuvertinti . Tokie mokiniai nepasitiki savimi , labai jautriai reaguoja į kritik¹ , igyvena dėl nesėkmių , todėl nekelia sau didelių tikslų , netiki sėkme .

O . Drobnickis teigia , kad savźs vertinimas - tai toks refleksyvus ˛mogaus po˛iūris į save , kuriame jo A pasireikia kartu ir kaip savianalizės subjektas , ir kaip objektas . Tokio po˛iūrio į save būdai yra labai įvairūs : moralinėje s¹monėje jie reikiami daugeliu s¹vokų – gėdos ir pasidid˛iavimo , garbingumo , asmeninio orumo , s¹˛inės , - kurios savo struktūroje fiksuoja progresuojantį ˛mogaus sugebėjim¹ sprźsti apie save visuomenės po˛iūriu.

Savźs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų ˛monių vertinimus. Ypač tai akivaizdu ankstyvesniuose am˛iaus tarpsniuose. Vaikai suaugusiųjų vertinimams teikia didelź reikmź , negali jų nuomonės įvertinti kritikai. Todėl vaikų savźs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų ( tėvų , mokytojų ) vertinymų atspindys. Pauglystėje vis didesnź reikmź ima įgyti bendraam˛ių vertinimai.

Virginija Satir , daug raiusi apie savigarb¹ ir jos ugdym¹ , teigia , kad savosios vertės pajautimas , gali rastis tik globojančioje eimoje. Tokioje , kurioje yra vertinamas vaikų individualumas , sugebėjimai ir pasiekimai , kurioje bendraujama atvirai. Tokioje eimoje iaugźs ˛mogus jaus , kad yra vertas meilės , sugebės pasirūpinti savo fizine ir emocine gerove , nebijos intymumo ir gerai prisitaikys visuomenėje. Kitaip tariant , ˛mogus turės savigarbos jausm¹. Priingas savigarbos jausmui yra gėda pagrįstas savźs vertinimas. Jis atsiranda eimoje , kurioje vaikas patiria gėd¹ ir pasibjaurėjim¹. Suaugźs toks ˛mogus jausis nevertas meilės , ir pats nesugebės duoti jos kitiems. Prie detalesnį gėda pagrįsto savźs supratimo aptarim¹ , svarbu pa˛ymėti , kad skiriamos dvi gėdos formos.

Pirmoji gėdos jausmo forma – normali ˛mogikosios patirties dalis , ˛mogika emocija igyvena nuo pat gymimo. Igyvenant i¹ emocij¹ vyksta tam tikros fiziologinės reakcijos. Viena i jų gali būti veido raudonavimas. Taigi gėdos jausm¹ galima traktuoti kaip natūrali¹ ir nauding¹ ˛mogaus igyvenimų dalį , o ne kaip defekt¹ ar trūkum¹. Gėda ypač patiriama bendraujant su tais , kurių vertinimas ˛mogui yra labai svarbus. Pavyzd˛iui jei vaikas elgiasi nepriimtinai , lau˛o socialines normas bei taisykles nepasitenkinimas yra tinkama tėvų reakcija. Jis apdeda vaikui “isivaduoti” i tokio elgesio. Vaikas susigėsta ir gauna pamokom¹ patyrim¹. Tačiau gėdos jausm¹ sukelia ne pats elgesys , o mums svarbaus ˛mogaus reakcija , todėl mes rizikuojame patirti gėd¹ nepriklausomai nuo to , ar elgiamės tinkamai , ar ne. Pavyzd˛iui vaikas , kuris rodo savo pieinius tėvams yra sumenkinamas – jis igyvens gėd¹. Tačiau tokia tėvų reakcija nebuvo sukelta netinkamo vaiko elgesio. Vaikai yra priklausomi nuo to , ar jiems reikmingi ˛monės sugeba tinkamai reaguoti į jų elgesį. Netinkamas reagavimas ir yra gėda pagrįsto savźs suvokimo atsiradimo prie˛astis.

i antroji gėdos forma apima vis¹ savźs vertinim¹. Ji reikia nesugebėjim¹ jaustis mylimam ir nesugebėjim¹ tikėti savo verte. ˇmogus jau nereaguoja į bedravimo su kitais pobūdį ar į tai , kaip su juo elgiamasi. Gėda tampa nepriklaisoma nuo iorinio “atspindėjimo” , ji igyvenama net ir esant pozityviam ir priimančiam bendravimui. Taip atsitinka tada , kai tėvai parodo , kad ne atitinkam jų reikalavimų , esame jiems bjaurūs , nemylimi , nes¹˛iningi ir pilni trūkkumų. Pagarbūs , priimantys ir rūpestingi tėvai kuria savigarbos jausm¹. Gėdos igyvenimas yra kiekvino mūsų vaikystės dalis. Tačiau da˛niausiai kartu su gėda sukeliančiais igyvenimais yra patiriama meilė , rūpestingumas. Tik tada ryiai su vaiku yra pilni nuolatinės nepagarbos , gėdos igyvenimai tampa pagrindiniai formuojant savźs supratim¹ ir vertinim¹. Jei vaikas nuolat igyvena gėd¹ , jis pradeda tikėti , kad i tiesų yra pilnas trūkumų , nevertas meilės. Vaikas priima gėdos jausm¹ kaip tikslų ir teising¹ atspindėjim¹ to , koks jis yra. Pradedami kurti įsitikinimai : “A niekada nieko nedarau gerai” , “A to nevertas” ir t.t. Tokį vertinim¹ sunku pakeisti. ˇmonės su tokiu savźs supratimu įsitikinź , kad turi daug trūkumų. Jų nuomone , per daug gėdinga , nepadoru net prisipa˛inti juos turint. Todėl gėda skatina nor¹ pasitraukti , u˛sisklźsti nuo intymumo , rūpinimosi. Tai padeda slėpti gėd¹. Juk intymumas reikalauja atskleisti save , dalintis jausmais ir poreikiais. ˇmonės su gėda pagrįstu savźs supratimu įsitikinź , kad tai kas jie yra , o ypač jų poreikiai ir jausmai , yra bloga , nieko neverta. Kadangi vaikystėje toks ˛mogus buvo nuolat gėdinamas u˛ tai , koks jis yra , k¹ jaučia , nesunku suprasti , kad ir suaugźs jis bijos vėl būti sugėdintas.

Nors į mokykl¹ vaikai ateina jau turėdami nuomonź apie save bei savo sugebėjimus , mokytojai ir mokykla turi did˛iulź įtak¹ moksleivio savajam A formuotis. Labai svarbu , kad kiekvienas vaikas klasėje jaustųsi saugus , mylimas ir gerbiamas , kad mokytojas skatintų jo savarankikum¹ ir idividualum¹. Psichologai pripa˛įsta , kad ypač neigiam¹ įtak¹ vaiko savźs vertinimo formavimuisi turi negatyvūs kitų ˛monių vertinimai , kurie ugdo vaiko nepasitikėjim¹ savimi. Nema˛ai mokutojų , vertindami mokinių elgesį , mokym¹si , da˛niausiai orentuojasi į jų klaidas , nesėkmes. Todėl kuo vaikui sunkiau sekasi mokykloje , tuo daugiau neigiamų vertinimų jis susilaukia. Dauguma suaugusiųjų įsitikinź , kad vaikui būtina nurodyti klaidas , pakritikuoti , nes pagyrimai tik “gadina” vaik¹. Tokie mokytojo neigiami vertinimai formuoja ˛em¹ vaiko savźs vertinim¹. Girdėdamas kiekvien¹ dien¹ tik neigiamus vertinimus , vaikas ima tikėti , kad jis negabus , jam nesiseka ir nesiseks toliau , kad nieko pakeisti nebegalima ir reikia su tuo susitaikyti.

Da˛niausiai mokytojai vertina ne mokym¹si , ne konkrečios u˛duoties neatlikim¹ ar konkrečias klaidas , o daro apibendrinimus – kritikuoja vaiko asmenybź , charakterį. Todėl ie neigiami vertinimai nulemia ne vien mokinių po˛iūrį į mokym¹si , konkrečius sugebėjimus. Jie įgauna platesnź prasmź. Vaikas ima nepasitikėti savimi ne tik mokykloje , bet ir kieme , gatvėje , namie.

Laikydamas mokinių nesėkmės prie˛astimi pastangų stygių ir rodydamas pyktį , mokytojas gali skatinti mokinį pajusti kaltź. Toji kaltė – jausmas , kad jis ar ji apsikiaulino, apvylė mokytoj¹ – paprastai yra teigiamas motyvas , paskata kit¹ kart¹ labiau stengtis gerai atlikti u˛duotį.

Laikydamas , kad nesėkmės prie˛astis yra menki sugebėjimai ir rodydamas u˛uojaut¹, mokytojas tiesiog gėdina mokinį. O gėda nėra teigiamai motyvuojanti jėga. Ji verčia mokinį susigū˛ti , jaustis nepilnaverčiu ir bejėgiu. Yra įprasta , kad silpnai besimokantys mokiniai lyginami su pirmaujančiais. Tačiau ˛inoma , kad dauguma gabių , gerai besimokančių mokinių pamokoms ruotis skiria nedaug laiko. Kartais jiems u˛tenka tik ˛vilgtelėti į vadovėlį. O silpnieji prie vadovėlių prasėdi valandų valandas. Be abejo , rezultatas labai svarbu. Tačiau jei mes visai neatsi˛velgsime į įdėtas pastangas , moksleiviai nebetikės savo jėgomis , nusivils , i anksto nusiteiks nesėkmei. Pateiksiu pavyzdį. Mokinys , raydamas diktant¹ , padarė 40 klaidų. Mokytoja paraė jam dvejet¹. Poto mokytoja papildomai mokė berniuk¹. Po diejų mėnesių vėl buvo diktantas. Berniukas padarė 20 klaidų. Pa˛anga akivaizdi , tačiau , palyginusi su kitų vaikų rezultatais , mokytoja jam vėl paraė du. Mokinys nusprendė , kad visos jo pastangos veltui , jis nieko neimoko , nes pa˛ymys liko toks pat. Taigi silpnai besimokantį mokinį mokytoja palygino su stipresniais. iuo atvėju reikėtų lyginti to paties mokinio dabartinius ir ankstesnius rezultatus. Tik tada mokinys pamatytų , kad jo pastangos rezultatyvios ir verta stengtis. Gavźs geresnį įvertinim¹ u˛ pastangas ir jų rezultat¹ , mokinys būtų patikėjźs savo jėgomis, o ne nusivylźs ir nuleidźs rankas. Arba u˛uot raźs raidinį pa˛ymį , kuris neatspindi to , kas buvo atlikta , mokytojas gali padaryti apra¹ – aprayti , k¹ mokinys yra nuveikźs per tam tikr¹ period¹. Toks apraai – tai mokytojus ir mokinius labiau patenkinanti ir pilnesnė vertinimo forma.

Psichologai teigia , kad pagyrimai bei padr¹sinimai būtini kiekvienam ˛mogui , nes lie skatina veikti , tobulėti , siekti rezultatų. Norint , kad mokinys dirbtų , nenuleistų rankų , kartais galima net s¹moningai padidinti rezultatus. Mokinių iankstinis nusiteikimas sėkmei , pasitikėjimas savimi turi didelź reikmź mokymosi rezultatams.

Kai suaugusieji nuolat pervetina vaiko laimėjimus ir galimybes , tenkina visus jo norus bei įgeid˛ius , vaikui ima formuotis auktesnis savźs vertinimas. Tai daro vaik¹ labai pa˛eid˛iam¹ ir skatina gintis nuo bet kokių bandymų sumenkiti jo savźs vertinim¹. Susidūrźs su neįprastais reikalavimais , gavźs prastesnius nei įprasta vertinimus , mokinys suvokia tai kaip nepalankum¹ , neteisybź ar net prieikum¹ , o tai labai apsunkina jo santykius su mokytojais.

Be abėjo , patys mokiniai stengiasi labiau pasitikėti savimi. I prad˛ių vaikai tiesiog nepripa˛įsta savo nesėkmių. Vėliau siekia įsitvirtinti ir būti pripa˛intais kitose veiklos- da˛nai asocialios – sferos.

Savźs vertinimo u˛uomazgos ikimokykliniame am˛iuje ir jo raida jaunesnieme mokykliniame am˛iuje.

Ikimokykliniame am˛iuje elgesio motyvams padeda jų įsisamoninimas. Vaikas pradeda vis aikiau suvokti savo elgesio paskatas ir pasekmes. Tai įvyksta todėl , kad brźsta ikimokyklinuko savimonė – jis pradeda suvokti , kas jis toks , kokių turi savybių , kaip ir u˛ k¹ jį vertina aplinkiniai. Labiausiai savimonź ireikia savźs vertinimas , t.y. tai , kaip vaikas vertina savo laimėjimus ir pasėkmes , savo bruo˛us ir galimybes. Siekdamas teisingai vertinti save , vakas i prad˛ių turi imokti vertinti kitus ˛mones , į kuriuos jis gali ˛velgti tarytum i alies. I prad˛ių vaikas gali vertinti kitus tik pagal savo po˛iūrį į juos. Vėliau įsis¹monintos elgesio normos ir taisyklės tampa vaikui kriterijais , kuriais jis vadovaujasi vertindamas kitus ˛mones. Vaik¹ jaudina įvairūs įspūd˛iai , jie skatina jį vieniems ar kitiems poelgiams , u˛go˛ia tikr¹j¹ atliktų poelgių prasmź , trukdo juos vertinti bealikai. Taip vertinti galima tik lyginant savo ir kitų ˛monių galimybes , poelgius , savybes. Lyginti save su kitais vaikais imoksta vyresniame ikimokykliniame am˛iuje , tuomet jau įmanoma teisingiau įvertinti ir save.

Pasikeitimai vykstantys bendraujant su kitais ˛monėmis negali neatsispindėti vaiko po˛iūryje į save. Rusų mokslininkai - psichologai padarė tyrim¹ , kurio pagrindinis tikslas buvo nustatyti kaip pasikeičia vaiko po˛iūris į save pereinant i ikimokyklinio am˛iaus į mokyklinį am˛ių. Mokslininkai pa˛ymi , kad ikimokyklinio am˛iaus vaikų savźs vertinimas auktas. Atskiri adekvataus po˛iūrio į save atvejai pasitaiko vyresniame ikimokykliniame am˛iuje prie atliekant kokį nors darb¹. O iaip auktas vaiko savźs vertinimas yra pastovus ir beveik nerpiklauso nuo aplinkybių.

Vygotskis apibūdindamas ikimokyklinuko savimonź raė : vaikas myli save, tačiau savimeilės, kuri įvairiose situacijose liktų tokia pati , kaip apibendrinto savo vertės pajautimo , vaikas tokiame amm˛iuje dar neturi . Vaikas mano , kad jis pats stipriausias , pats protingiausias . Objektyvus savźs vertinimas suritas su septynių metų am˛iaus krize . Kas gi vyksta sukakus septyniems metams , kokie psichologiniai dėsniai glūdi iuose pasikeitimuose ?

Eksperimentai byloja , kad būtent iuo laiko tarpsniu vyksta kokybinis uolis vaiko savźs vertinime . Jeigu ikimokyklinuko savimonė visapusika , tai jaunesnio mokyklinio am˛iaus vaiko savźs vertinimas labiau objektyvus , pagrįstas ir diferencijuotas. V.M. Sluckis nustatė , kad trijų – penkių metų vaikai ibarti suaugusiųjų nekeičia po˛iūrio į save, o eių – septynių metų vaikų reakcija specifinė : sekmė didina jų savźs vertinim¹ , nesėkmė – ma˛ina.

Buvo atliktas eksperimentas su dar˛elio vidurinės , vyresnės ir paruoiamosios grupės vaikais. Jiems buvo liepiapa pasilipti ant laiptelių tokia tvarka: patys “protingiausi”, “stipriausi” ir “geriausi” pasilipa aukčiausiai , o patys “blogiausi” , “silpniausi” ir “kvailiausi” – pasilipa ˛emiausiai. Vaikai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoje grupėje buvo vaikai , kurie vykdė u˛duotį dar nebaigus aikinti. Antroje grupėje vaikai buvo iek tiek besivar˛antys , abejojantys. O trečioje grupėje vaikai ilgai galvojo , praė leidimo paklausti pas auklėtoj¹ arba pas mam¹. Pirmų dviejų grupių vaikai lipdavo į patį virų. Trečios grupės vaikai lipdavo iek tiek ˛emiau , bet nelikdavo apačioje.

Vaiko po˛iūris į save tampa suritas su sėkme mokykloje. Būtina pa˛ymėti , kad dalis vaikų , kuriems sunkiau sekasi mokykloje , nestato savźs ant aukčiausio laiptelio. Atrodytų jie demonstruoja brand˛i¹ savimonź , tačiau i tiesų tai yra nerim¹ keliantys simptomai , rodantys , kad vaikai tebėra ikikrizinėje buklėje t.y. psichologikai nepasiruoź mokyklai.

Dauguma septinmečių keičia po˛iūrį į save , o tas rodo , kad jie psichologikai pasiruoź būti mokomi mokykloje. Laisvas bendravimas su suaugusiais duoda vaikui galimybź pa˛inti mokom¹j¹ u˛duotį , atitinkamo elgesio pavyzdį.

Didelį vaidmenį įsisavinant ˛inias turi kontrolė ir vertinimas. Kontrolė ir vertinimas priklauso nuo mokinio sugebėjimo įvertinti svetim¹ pozicij¹ ir tuo pačiu pa˛velgti į sav¹j¹ i ono. Ikimokyklinukai to dar nesugeba , jiems dar nebūdingas apibendrintas savźs vertinimas. Gi mokiniai igyvenź septynių metų krizź , jau turėtų tai sugebėti. Naujo po˛iūrio į save susidarymas – pagrindas susiformuoti pagrindinėms mokomosios veiklos u˛daviniams. Tai patvirtina eksperimentas , kuris buvo atliktas tame pačiame dar˛elyje. Vaikai turėjo nuspalvinti paveikslėlius pagal netradicinį pavyzdį : medį – raudonai , dangų – juodai , tvenkinį – rudai , o saulź – ˛aliai. Po to , kai vaikai atliko u˛duotį , jie buvo paprayti patikrinti ir įvertinti save , t.y. pasakyti , ar tesingai atliko u˛duotį.

Pirmos grupės vaikai atliko u˛duotį neteisingai. Jie nuspalvino taip , kaip jiems norėjosi , t.y. įprastai. Net atkreipus jų dėmesį į pavyzdį sano klaidų nepastebėjo. Antros grupės vaikai elgėsi panaiai kaip ir pirmosios. Tačiau atkreipus jų dėmesį į pavyzdį , jie rodo netikslumus. Trečios grupės vaikai įdėmiai ap˛iūrinėjo pavyzd˛ius , pradėjo spalvinti teisingai , paskui u˛simiro , todėl tik dalis u˛duoties buvo atlikta teisingai. Vertinant jų darb¹ , jie mėgino aikinti , kodėl geriau padaryti taip , kaip jie , o ne kaip pvyzdyje. Jie sakė : “O taip nebūna”. Trečios grupės vaikams būdingas sugebėjimas vertinti galutinį rezultat¹ , tačiau jie silpnai kontroliuoja proces¹.

Ketvirtos grupės vaikai su u˛duotimis susitvarkė. Paklausti ar visk¹ teisingai atliko , jie paprastai argumentavo : “Čia dangus juodas , ir a nuspalvinau juodai , vadinasi , padariau teisingai” ir t.t.

Palyginus į eksperiment¹ su savźs vertinimo eksperimentu , paaikėjo įdomus sutapimas. Tie vaikai , kurie u˛kėlė save ant aukčiausio laiptelio , nesugebėjo teisingai įvertinti savo darbo. Abejojantys vaikai , kurie buvo antroje grupėje , padarė klaidų , bet aptarinėjant pieinių datales sugebėjo pastebėti klaidas. Trečia grupė ( kurie ant laiptelių u˛lipo ˛emiau) dalinai atliko u˛duotį teisingai ir teisingai įvertino rezultat¹. Ketvirtos grupės vaikai elgėsi paprastai , betarpikai. O tie vaikai, kuie pirmame eksperimente vertino save ˛emai , ioje u˛duotyje parodė blogiausius rezultatus. Tai matyt, dėl to , kad jų elgesys netipikas ikimokyklinio am˛iaus vaikams. Tai nepasitikintys , be iniciatyvos , nesavarankiki , nemokantys bendrauti vaikai. Auklėtojai juos apibūdino kap “sunkius vaikus”. Tokiu būdu , gauti duomenys leid˛ia tvirtinti , kad neadekvatus , pernelyg auktas savźs vertinimas trukdo susiformuoti sugebėjimui kontroliuoti ir vertinti save.

Kas gi verčia ikimokyklinio am˛iaus vaik¹ ( ikikrizinio laikotarpio ) vertinti save labai auktai , o mokyklinio am˛iaus – jau objektyviau ? Buvo atliktas trečias eksperimentas , kuris turėjo parodyti psichologinį mechanizm¹ , įgalinantį pakeisti vaiko po˛iūrį į save. Rykiausiai psichologimis mechanizmas pasireikia , kai vaikas patiria sunkumus ar nesėkmes atlikdamas kokį tai darb¹.

I tiesų psichloginėje – pedagoginėje literatūroje yra duomenų apie tai , kai vienas vaikas , patyrźs nesėkmź , meta darb¹ , o kitas – bando jį atlikti iki galo. Vienas prao pagakbos pas suaugusįjį , kuris įvertina jo sėkmź ar nesėkmź , o kitas u˛sisklend˛ia savyje ir neigiamai ˛iūri ne tik į savo darb¹ , bet ir į suaugusįjį. Kas tai – charakterio pasireikimas ar am˛iaus specifika ? Vis tik iankstiniai duomenys , o taip pat ilgalaikiai vaikų stebėjimai leid˛ia tvirtinti , kad tai – am˛iaus charakteristika.

Buvo parinktos trys situacijos , suprantamos bet kuriam vaikui. Vyresnio ikimokyklinio am˛iaus vaikams ir pirmų – antrų klasių mokiniams buvo pateikiami keturi paveikslėliai. Pirmame buvo pavaizduota , kad mergaitė nori palaistyti gėles ir ima laistytuv¹ , bet negali jo pakelti. Antrame – suolelis , per kurį okinėja berniukas , bet u˛kliūna ir pargriūna. Trečiame – mergaitė ruoiasi suptis ant supynių , bet negali u˛lipti ant jų. Ketvirtame pavaizduotas berniukas kalno papėdėje su sulau˛yta slide. Vaikai buvo praomi ap˛iūrėti paveikslėlius , iklausyti suaugusiųjų paaikinimus , o po to atsakyti į klausym¹ , kodėl taip atsitiko ir k¹ reikėtų daryti , kad taip neatsitiktų. Prie eksperimento prad˛i¹ buvo isiaikinta , ar teko vaikui būti panaioje situacijoje. Vaikai buvo suskirstyti į dvi grupes : ikikrizinio laikotarpio ir pokrizinio.

Pagal u˛duoties atlikimo pobūdį vaikai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmos grupės vaikai aikino , kad dėl nesėkmės kalti : laistytuvas , suolelis , supynės ar kalnelis , t.y. nesėkmės prie˛astis slypi ne persona˛o elgesyje , o aplinkoje. Todėl , kad ivengti nesėkmės , reikia čiuo˛ti nuo ˛emesnio kalnelio , okti per neaukt¹ suolelį ir t.t. Pirmos grupės vaikai , susidūrź su sunkumais , nebandys jų nugalėti , o imsis kitokios veklos.

Antros grupės vaikai nesėlmės prie˛astis matė persona˛uose : “Berniukas dar ma˛as , mergaitė silpna”. Į klausim¹ , k¹ reikėtų daryti , atsakė : pasitreniruoti , paaugti , sukaupti jėgas , pasikviesti k¹ nors į pagalb¹ ir t.t.

Trečios grupės vaikai nesėkmės pire˛astį matė ir veiksmo subjekte ir objekte ( mergaitė dar ma˛a , o laistytuvas sunkus ; berniukas nemoka gerai slydinėti , o kalnas labai auktas ).

Antros ir trečios grupės vaikų atsakymai būdingi vaikams praėjusiems septynerių metų krizź ir gebanties adekvačiai save vertinti ir kontroliuoti. Pirmos grupės vaikų atsakymai tipiki ikimokyklinio am˛iaus vaikams , pernelyg auktai vertinantiems save. Tokie vaikai į tai , kas su jais vyksta , ˛iūri tik i subjektyvios pozicijos. Gi trečios grupės vaikai sugeba suderinti įvairias pozicijas ir po˛iūrius. Taigi , adekvatus savźs vertinimas suritas su decentracija – sugebėjimu pa˛iūrėti į save ir situacijas i įvairių pusių. Labiasiai tai formuojasi ˛aidybinėje veikloje. Elgesys su suaugusiais formuojasi siu˛etiniuose – vaidybiniuose ˛aidimuose , bendravimas su bendraam˛iais , ˛aidimuose su taisyklėmis.

Didelź reikmź turi ˛aidybinė veikla , kurioje vaikas yra re˛isierius. ios rūies ˛aidimai atsiranda anksti ( iki trijų metų ) ir ilieka per vis¹ ikimokyklinį laikotarpį. Skiriamasis ios veiklos bruo˛as yra tas , kad vaikas vienu metu yra ir scenaristas , ir pastatomosios dalies vedėjas ir visų vaidmenų atlikėjas. Tai sudaro s¹lygas suformuoti vaike objektyvų po˛iūrį į save. Tačiau jeigu ˛aidime jau yra paruotas siu˛etas ir vaikui tereikia atlikti rolź , tokio ˛aidimo vaidmuo menkesnis.

Dabartinėje psichologijoje yra sukaupta duomenų , kaip imokyti vaik¹ re˛isūrinių ˛aidimų. Pradiniame etape vaikui duodamas eksperimentinės kaladėlės , kuriuose pavaizduotas ˛mogaus veidas su įvairia iraika ( d˛iugia , liūdna , pikta ).

Ikikrizinio am˛iaus vaikai , gavź tokias kaladėles , beveik nekreipė dėmesio į veidus ir bandė k¹ nors pastatyti. Pokrizinio am˛iaus vaikai su tom pačiom kaladėlėm ˛aidė paprastus siu˛etinius ˛aidimus. Per antr¹ , treči¹ ir ketvirt¹ u˛siėmimus suaugusieji demonstravo įvairuis siu˛etinius ˛aidimus su kaladėlėm. Tiriamieji su malonumu stebėjo suaugusiųjų veiksmus , kai kurie bandė įsijungti ir padėti. Tiesa , ios pastangos buvo nedr¹sios ir trumpalaikės.

Per penkt¹ , et¹ ir septint¹ u˛siėmimus suaugusieji pradėdavo ˛aidim¹ pasaka , kuri¹ vaikas turėjo pratźsti. Did˛ioji dauguma vaikų su ia u˛duotimi nesusitvarkė. Jie kreipėsi pagalbos į suaugusius , kartojo ankstesnius suaugusiųjų veiksmus , praė leidimo pasiimti ˛aislus namo , kad paklausti tėvų , kaip reikia ˛aisti.

Per atunt¹ , devint¹ ir deimt¹ u˛siėmimus suaugusieji papraė pavaizduoti pasak¹. Jie rėmėsi tuo , kad vaikai lengviau vaizduoja ˛inom¹ siū˛et¹. Tačiau lūkesčiai pasitvirino tik i dalies. Jie ˛aidė tik tol , kol buvo suaugusieji. Kai suaugusieji baigdavo tuoj pat baigdavo ˛aisti ir vaikai.

Per vienuolikt¹ , dvylikt¹ ir trylikt¹ u˛siėmimus tyrinėtojai pasiūlė vaikams pa˛aisti pirtų teatr¹ – pavaizdavo įvairius ˛vėris paprast¹ , gerai ˛inom¹ siu˛et¹. Per keturiolikt¹ u˛siėmim¹ papraė vaikų sukurti nauj¹ pasak¹ pirtų pagalba. Vaikai su ia u˛duotimi susitvarkė lengvai.

Per penkiolikt¹ ir eiolikt¹ u˛siėmimus tyrinėtojai papraė pavaizduoti ankčiau pirtais suvaidint¹ pasak¹ su eksperimentiniais ˛aislais. Per septyniolikt¹ ir atuniolikt¹ u˛siėmimus tyrinėtojai papraė pratesti suaugusiųjų pradėt¹ pasak¹. Dabar i u˛duotis nebebuvo sunki. Devyniolikto u˛siėmimo metu vaikai turėjo patys sugalvoti pasak¹ ir j¹ pavaizduoti. Pagaliau , dvideimto u˛siėmimo metu vaikui buvo duodami eksperimentiniai ˛aislai ( taip pat ir kitokie ) ir buvo siūloma ˛aisti taip , kaip jie noti.

Pasikeitimai , kurie įvyko , akivaizd˛iai pasireikė tik per pusmetinį u˛siėmim¹. Dabar jau nebebuvo nei vieno vaiko , kuris būtų bandźs i kaladėlių k¹ nors statyti. Visi geriau ar blogiau sugebėjo su jom ˛aisti siu˛etinį ˛aidim¹. Gabesni vaikai sugalvojo gana sudėting¹ siu˛et¹ , panaudodami ir paprastus ˛aislus.

Po visų itų u˛siėmimų tyrinėtojai vėl pravedė pirm¹jį eksperiment¹. Vaikų savźs vertinimas buvo gana objektyvus , jie geriau mokėjo kontroliuoti save.

Pradėjźs mokyti mokykloje , vaikas yra priverstas susiformuoti naujus savźs paties , draugų vertinimo kruterijus. Pradinukai nesugeba adekvačiai įvertinti savo pasiekimų moksle , asmenybės savybių. Vertindamas save , pirmokas daugiau orientuojasi į pageidaujam¹ rezultat¹ , bet ne į reali¹ padėtį. Jis gali mokyti ir ne per geriausiai , bet būti įsitikinźs , kad yra geras mokinys , nes stropiai atlieka namų darbus. Tačiau jau po pirmojo pusmečio vaikas turi gana aikius raymo , skaitymo bei rezultatų vertinimo kriterijus. Pirmiausia vaikui formuojasi kitų vertinimo kriterijai , tik paskui – savźs paties. Dauguma vaikų pirmųjų mokslo metų pabaigoje gali numatyti , kaip jų ˛inias įvertins mokytojas. Pradinukui sunkiau įvertinti asmens savybes. Jis aikiau suvokia ir įvertina savybes , kurios reikiasi tam tikromis elgesio formomis ( stiprus , vikrus , kruoptus , mandagus ) , negu savybes , kuriomis reikiasi vidinis ˛mogaus nusistatymas kitų ˛monių at˛vilgiu ( jautrus , teisingas ). Tobulėjant asmenybei , jis tiksliau suvokia savo galimybes , vidines savybes. Jau trečioje klasėje vaikams atsiranda noras veikti tam tikrose situacijose remiantis ne aplinkinių , bet savo paties vertinimu.

Reikia siekti , kad vaikas i pat prad˛ių tinkamai save vertintų. Jei vaikas yra linkźs save pervertinti , nereikėtų jo per da˛nai girti , vertinant jo pasiekimus , da˛niau nurodyti trūkumus ( kruoptumo , tvarkingumo , varumo ) , kuriuos reikia alinti. Kitaip vaikas ipuiks , taps pagyrūnas. Nepasitikinčius savimi vaikus reikia padr¹sinti , įtikinti , kad pasistengź galės įveikti nesėkmź. Didelės įtakos vaiko po˛iūriui į mokym¹si , bendravimo su draugais pasiekimus turi savźs vertinimas , susiklostźs eimoje.

Vieno i ˛ymiausių asmenybės raidos teoretikų – E. Erikson - nuomone , asmenybė tobulėja igyvendama krizes. Į mokyklos laikoparpį , kurį vadina darbtumo faze , Eriksonas ˛iūri kaip į vaiko pasirengim¹ suaugusiojo gyvenimui savoje kultųroje. Mokymosi pradinėje mokykloje am˛iuje vyksta prieprieos tarp sugebėjimo atlikti ir menkavertikumo krizė. ioje plėtros fazėje vaikas turi imokti naudotis įrankiais , gerai , netgi tobulai atlikti kai kuriuos dalykus. Jis daug k¹ bando , daug dirba , bet ne viskas jam pavyksta. Susiformuoja menkavertikumo jausmas.

Mokytojų pareiga iame am˛iuje – sudaryti s¹lygas kiekvienam vaikui patirti sėkmź , u˛kirsti kelia menkavertikumo jausmui. Tačiaus vienpusikas vaiko darbų pabrė˛imas mokykloje ( geri pa˛ymiai ) ir namuose ( geras elgesys ) gali turėti neigiamos įtakos vaiko ir vėliau suaugusio asmenybei. Susidarys nuomonė , kad ˛mogaus vertė priklauso nuo jo darbų ir pasiekimų , kad tik taip galima u˛sitarnauti tėvų ir mokytojų meilź. Teigiamai įveikus ios stadijos krizź , atsiranda sugebėjimo jausmas.

Savikontrolės u˛uomazgos ikimokykliniame am˛iuje ir jo raida jaunesniame mokykliniame am˛iuje.

Tyrinėdami kontrolinės funkcijos vystym¹si pas ikimokyklinio am˛iaus vaiku , galima suvokti valingo elgesio mechanizmo pradmenis , kadangi būtent tame am˛iuje atsiveria intensyviausias savo poelgių supratimo etapas. O samoningų poelgių gimimo sfera , kaip mano daugelis tyrinėtojų , yra kontrolė.

Yra daug darbų , kuriuose smulkiai apraytas iorinės nes¹moningos kontrolės peraugimas į s¹moning¹. Daug ma˛iau ityrinėtas kitas kontrolinės funkcijos vystymosi aspektas , tai kontrolės būdų ir priemonių įjungimas į asmeninį vaiko elgesio formų arsenal¹ t.y. perėjimas nuo iorinių kontrolės poveikių ( kada veikia suaugusieji ) iki visikai savarankiko kontrolės panaudojimo savo poelgių reguliavimui io aspekto specialaus tyrimo būtinybė s¹lygojama tuo , kad ikimokyklinukai arba jaunesnieji moksleiviai vykdydami savikontrolź būna labai priklausomi nuo suaugusiųjų , net gi tais atvėjais , kada kontroliniai veiksmai jies nesukelia sunkumų. Kontrolinis veiksmas neturintis savarankikumo , įgauna vaikui prasmź tik bendradarbiaujant su suaugusiais. Kada vyresniojo reikalavimu yra įvykdomas veiksmas , nuo kurio priklauso jų santykių palaikymas.

Kaip u˛tikrinti perėjim¹ nuo interpsichinių ( tarp vaiko ir suaugusiojo ) kontrolės formų prie idividualių , visikai savrankikų vako kontrolės veiksmų ? Kaip liudija psichologų ir pedagogų tyrimų rezultatai apie vaikų kolektyvinių ˛aidimų pobūdį , o taip pat mokomosios jaunesniūjų moksleivių studijavim¹ , kontroliniai vaikų tarpusavio santykiai pagrįsti tarpusavio veiklos pasiskirstymu . Norėdami ivystyti socialinź kontrolės pusź ir savarankiku kontrolinius santykius tarp ikimokyklinukų , turime atkeipti dėmesį į eksperiment¹ , kurio pagrindas produktyvi konvejerinio tipo veikla ( ˛aisliukų gamyba i popierinių ruoinių ). Darbas susideda i grandinės , tarpusavy suritų veiksmų , sekančių vienas po kito. Kiekvinas dalyvis turi atlikti tam tikrus veiksmus ( ipjaustyti , nuda˛yti , ikarpyti ir t.t. ) ir kontroliuoti partnerio darb¹ naudodamasis eksperimentatoriaus u˛duotomis taisyklėmis. Kontrolinių santykių savarankikumas atsiradusių tarp vaikų bendro darbo procese įvertinamas pagal iuos rodiklius :

kolektyvinio darbo laikas be eksperimentatoriaus ;

kontroliniai vertinamieji pasisakymai apie partnerių darb¹ ;

a) adresuoti suaugusiam ;

b) betarpikai skirti partneriams.

Eksperimente dalyvavo 40 vaikų , kurių am˛ius 5 – 6 metai ( vyresnioji vaikų dar˛elio grupė ). Eksperimentinė situacija parodė , kad suaugusiojo dalyvavimas i esmės turi ˛ymų poveikį vaikų bendro darbo eigai ir torpusavio kontrolės taisyklių vykdymui. Suaugusiajam vaikai adresavo didesni¹j¹ dalį kontrolinių pastabų dėl partnerio darbo. Tiesioginiai kontroliniai tarpusavio santykiai tarp vaikų buvo labai reti ir pasi˛ymėjo nepastovunu. Suaugusiojo dalyvavimas tapo būtina paailaikymo ir reguliavimo s¹lyga vaikų darbe. Jis vis¹ laik¹ buvo centru ir pagrindiniu kontrolinių santykių palaikytoju. Be eksperimentatoriaus vaikų dalykiniai ir kontroliniai veksmai lengvai suirdavo. Savarankikas bendras darbas tźsėsi neilgiau 6 minutes.

Mokslininkai mano , kad kontroliniai veiksmai gali būti priimti ir įsisavinti to am˛iaus vaikams , jeigu jie i prad˛ių u˛duoti ne nuosekliaisiais – daiktiniais ryiais tarp veiklos dalyvių , o vaidmeniniais tarpusavio santykiais kolektyviniame ˛aidime. Patikrinant i¹ hipotezź buvo atliktas eksperimentas , kurio pagrindinis tikslas nukreipti vaikų dėmesį į kontrolinių santykių sfer¹. Pagrindinis ˛aidimo principas buvo tai , kad patalpinti kontrolės taisykles į siu˛eto centr¹ , padaryti jas pagrindiniu vaikų ˛aidybinių veiksmų turiniu. Konkretų ˛aidimo siu˛et¹ “˛aislų fabrikas” sudarė nuoseklūs tarpusavy suriti vaidmeniniai meistro , dailininko , pakuotojo ir kontrolieriaus veiksmai. Specialus kontrolieriaus vaidmuo buvo įvestas dėl to , kad suteikti kontrolinei funkcijai vaiko akyse savarankik¹ reikmź.Tam padėjo taip pat ir kontrolinės funkcijos pa˛ymėjimas ypatingu ˛enklu ( atliekantis gaudavo ˛aidime specialų ˛enkliuk¹) . ˇenkliukas , kaip priminimas apie būtinybź atlikti kontrolės taisykles .

Į kontrolieriaus pareigas įėjo stebėjimas to kaip dirba kiti bendradarbiai , jų darbo rezultatų įvertinimas. Į ˛aidim¹ buvo įjungti ir vaikai dalivavusieji ne˛aidybiniame eksperimente. Kiekvien¹ grupź sudarė keturi vaikai ir grupėse buvo pravesta po keturis ˛aidybinius u˛siėmimus. U˛siėmimo metu iskirtinis kontrolieriaus vaidmuo buvo nuimamas ir jo funkcijos buvo paskirstomos tarp visų ˛aid˛iančiųjų : kiekvienas vaikas gaudavo ˛enkliuk¹ , o su juo ir naujas pareigas – patikrinti partnerių darb¹. Kontrolės visapusikumas , nuolatinė pozicijų kaita ˛aidimo procese ( kontrolierius – tikrinamasis ) padėjo vaikui įsisavinti abipusź kontrolinių santykių form¹. Ir to rezultaye vaikai imoko savarankikai be suaugusio pagalbos palaikyti vaidmeninius kontrolės tarpusavio santykius pagal u˛duot¹ siu˛et¹ , o taip pat iskirti iuos santykius į laisvai besivystanči¹ ˛aidybinź situacij¹. Po to kai visi bandomieji pasidarbavo ˛aislų fabrike , jiems buvo pasiūlyta bendra paskirstomoji vekla. Eksperimento rezultato analizė irykino iuos ne˛aidybinės u˛duoties vykdymo pokyčius. Pirmiausia , bendras vaikų darbas įgavo tikrai kooperuot¹ charakterį , vaikams atsirado naujo tipo kontroliniai vertinamieji santykiai ( vaikas – vaikas ) , kurie tapo pagrindiniu jų veiklos reguliatoriumi. Antra , kad vykdytų kontrolinių taisyklių veiksmus nebereikėjo suaugusiojo pagalbos. Vaikam nebereikėjo priminti tų taisyklių , jie jas jau prisiminė patys. Nedalyvaujant suaugusiam vaikai isaugojo veiklos tvark¹ t.y. tikrino ir vertino savo partnerių darb¹. Vaikų savarankika bendros veiklos trukmė , palyginus su pirminiu eksperimentu , padidėjo penkis kartus iki 30 min. Trečia esmine s¹lyga , kad vaikai vykdytų taisykles buvo kontrolieriaus ˛enkliuko panaudojimas. Dabar jis tapo tarpininku kontroliniuose vaiko santykiuose. Galima padaryti ivad¹ , kad kontrolės taisyklės pasiūlytos vyresniųjų priimamos kaip antraeilės ir nebūtinos.

Kaip ir kituose eksperimentuose , tokia pati kontrolės forma buvo pateikta vaidmeniniame ˛aidime “˛aisliukų fabrikas”. Ir po ito vaidybinio ˛aidimo kontrolieriaus taisyklių vykdymas įgavo ikimokyklinukui ypating¹ reikmź. Ji tapo savarankika ir įmanoma be suaugusiojo dalyvavimo. ˇaidybiniame eksperimente , kontrolinio veiksmo prasmė ne tik atsiskirdavo nuo procesinės kontrolės pusės veiksmų , bet ir fiksavosi specialiu ˛enklu. Analizuojant eksperimentuose gautus duomenis , buvo padaryta ivada , kad s¹moninga savarankikų kontrolinių veiksmų atsiradim¹ 5 – 6 metų vaikams s¹lygoja tarpusavio santylių kontrolės įsisavinimas.

Vaiko socialinė patirtis vaidina didelį vaidmenį savikontrolės ugdyme. Tai svarbus eimos ir mokyklos u˛davinys. Jei tėvai , mokytojai ir kiti vaiko aplinkos asmenys yra santūrūs , sugeba save kontroliuoti , nesikarčiuoti , nedaryti skubių ivadų , tai tuo deda tvirtus jaunosios kartos tobulėjimo pagrindus.

Vaikų valios ugdymas tam tikrais am˛iaus tarpsniais

Vaiko gyvenimas prasideda eimoje. Todėl pirnieji auklėtojai yra tėvai.

Dar kūdikystėje , kai vaiko ˛vilgsnis pradeda krypti į kokį nors spalvot¹ daikt¹ , gars¹ ir kit¹ dirgiklį , reikia vadovauti kūdikio aktyvumui , rodyti patrauklių daiktų ir pratinti ilgiau sukaupti ˛vilgsnį , suvokti dirgiklį t.y. svarbiausia i pat ma˛ens ugdyti krypting¹ aktyvum¹. Pavyzd˛iui , kai vaikas pradeda liau˛ioti , reikia sktinti jį priliau˛ti prie siekiamo daikto ir jį pasiimti. Nereikia skubėti kūdikiui visk¹ paduoti. Jeigu ˛aislas tuoj pat paduodamas , kūdiki jį vėl meta , bandydamas savo funkcinį malonum¹. Ir kai jam nuolat padavinėjama , jis įpranta rėkdamas reikalauti , u˛uot suvokźs ir nemetźs. Taip atsiranda purmieji u˛gaidų daigai , kurie trukdo formuotis kryptingam aktyvumui.

Kitas i pat ma˛ens ugdytinas bruo˛as – susilaikymas. Kai laikomasi maitinimo rė˛imo , kūdikis pratinamas palaukti. Taip formuojasi s¹lyginiai rė˛imo refleksai. Ir daugeliu kitų atvejų reikia pratinti vaik¹ palaukti , pakźsti , neskubėti tenkinti jo norų ir u˛gaidų.

Vos pradėjźs vaikčioti , vaikas nori elgtis pait kaip kiti : nori pats valgyti , nuneti ir padėti ind¹ ir t.t. ir iems vaiko norams reikia vadovaiti : leisti ir net sktinti daryti tai , kas atitinka vaiko jėgas , bet ir akivaizd˛iai parodyti tai , kas negalima. Jei kartais ir reikėtų pagalbos , tai daryti reikia taip , kad vaikui atrodytų jog jis tai daro. Svarbu pratinti laiku ir tvarkingai vis¹ tai atlikti.

Antrieji ir tretiji vaiko gyvenimo metai labai reikmingi vaiko aktyvumo , kalbos ir valios raidai. Svarbiausia io am˛iaus vaiko veikla – ˛aidimai ir dalyvavimas vyresniųjų darbuose. Atsiranda daugiau valios ugdymo galimybių : vaikas klauso paaikinimų , poklūsta nurodymams , draudimams. Turėdamas daug pagundų iame am˛iaus tarpsnyje vaikas nuolat skuba , nepabaigźs vieno , skuba prie kito , trečio darbo ir t.t.

Ketvirtieji – etieji metai ypač reikmingi asmenybės formavimuisi. iame am˛iuje irykėja vaiko asmenybė , vis didėja vaiko ver˛lumas , savarankikumas ir kūrybinis kryptingumas. ˇaid˛iami judrieji , vaidmeniniai ˛aidimai , kurių metu ugdosi charakteringumas , savikontrolė , savitvarda. io am˛iaus vaikus reikia įtraukti į eimos buitinius darbus , skirti jiems vienkartinių ir pastovių pareigų. Norėdami būti savarankiki , vaikai imasi jų jėgas neatitinkančių darbų. Patyrź nesėkmź vieni vaikai darosi atsargesni , kiti bailesni , o treti gali įprasti nieko nepaisyti. Tokios situacijos reikalauja didelio pedagoginio vyresniųjų takto. Svarbu , kad vaikas suvoktų savo jėgas ir k¹ jis gali ir ko negali. Taigi i ma˛ens reikia mokyti save kontroliuoti. Tegu vaikas iklauso ir daro kaip liepiamas. Reikia vaik¹ patikrinti , pasid˛iaugti jo garais darbais ir atvirkčiai – nurodyti blogus.

Didelź reikmź turi emocinis vaikų parengimas mokyklai. Reikia diegti vaikui –˛inių trokim¹. Taip pat svarbu tinkamai organizuoti laisvalaikį rei veikl¹. Rengiant vaikus mokyklai labai svarbu iugdyti gebėjim¹ veikti kolektyve. Tai reikmingas asmenybės formavimosi bruo˛as : nuo egocentrikų poreikių ir būsenų , nuo individualios veiklos vis labiau pereinama į kolektyvinź. Ketvirtais – penktais metais ima reikėti vaiko amenybei jo “a”. iame am˛iuje vaikas labai nori ir turi bendrauti su vienmečiais ir vyresniais , nes tai leid˛ia jam lyginti save su kitais , patenkinti natūralų polinkį būti lygiam su kitais.

Svarbus valios ugdymo u˛davinys – u˛bėgti u˛ akių valios trūkumams ir sutrikimams. Nesunku pamatyti , kad jau ikimokyklinio am˛iaus vaikai gana skirtingai elgiasi. Tai priklauso nuo aktosios nervinės sistemos veiklos , nuo polinkių ir potraukių , taip pat ir nuo įpročių. Daugelis įvykių gali rodyti stipri¹ besiformuojanči¹ vali¹ arba atvirkčiai – silpnavalikum¹.

Vaiko silpna valia gali pasireikti keliomis formomis : u˛gaidomis , agresyvumu , bailumu , melavimu. Pirmosios trys formos būdingesnės aktyviems vaikams , o kitos – pasyviems. Da˛niausiai ios savybės atsiranda dėl neigiamų įpročių ir reioia silpn¹ vali¹. Vaikų u˛gaidos sukelia liguist¹ u˛sispyrim¹. Tokia u˛sispyrimo forma sukelia lyguist¹ negatyvizm¹ – prieinim¹si bei prietaravim¹. Kai kada i būsena baigiasi isteriniais priepuoliais. Antra vertus , u˛sispyrimas yra būdingas savarankikumo , savojo “a” ireikimo būdas , dvasinio apsisprendimo fazė. Vaikas nori savarankikai veikti ir pats pa˛inti pasaulį. Kartais suaugusieji bando vaiko u˛sispyrim¹ staiga ir grie˛tomis priemonėmis palau˛ti. Tačiau tokios priemonės tik dar labiau sustiprina savisaugos instinkt¹ , o prieginiavimo nepalau˛ia. U˛sispyrź vaikai da˛nai būna ir agresyvūs. Vaikas , kaip ir suaugusysis kovoja su viskuo kas nepatinka , kas kliudo. Kovojant alinamos kliūtys ir siekiama tikslo. Minėtos aktyvumo formos da˛niausia atsiranda dėl netinkamo auklėjimo , kai vaiko polinkiams bei geismams leid˛iama nevaldomai keroti.

Kita auklėjimo klaida – vaiko pasyvumas. Bene rykiusia pasyvumo forma yra bailumas. Vaikai tampa bailiais dėl silpnos sveikatos , negalėdami patys atlikti net kasdieninių reikalų ir patirdami įvairias nesėkmes. Bailūs vaikai linkź meluoti. Jie meluoja, bijodami dėl kokios nors nesėkmės būti nubausti. Melas vaikams padeda apsiginti nuo nemalonumų. Ikimokyklinio am˛iaus ugdymo klaidų pasekmės veliai sukeroja vėlesniais metais. Be minėtų ydų , atsiranda ir kitų neigiamų bruo˛ų : vaikas auga abėjingas , tingus. Vienos jų rūpestingai ugdant itaisomos , o kitos tai įsiaknyja , jog nuveda blogais keliais. Kad mokykliniais ir vėlesniais metais vaiko asmenybė galėtų harmoningai vystytis , svarbu tinkamai ugdyti vaiko vali¹ dar ikimokykliniame am˛iuje.

Jaunesniojo am˛iaus mokiniai turi daug bendrų tam am˛iui būdingų psichikos , taip pat ir valios ypatybių , tačiau nema˛a esama ir skirtumų. Pirmosios klasės mokiniai da˛niausiai labai skirtingi. Vieni vaikai yra aktyvūs , dr¹sūs , iniciatyvūs , savarankiki , nors ir nelabai drausmingi , labiau u˛sispyrź , kiti pasyvūs , bailūs , neiniciatyvūs. Kitokie antros ir trečios klasės mokiniai : čia akivaizdus auklėjimo ir mokymo poveikis.

Pagal valios savybes jaunesniojo am˛iaus mokinius galime suskirstyti į keturias grupes. Pirmajai grupei skiriame mokinius , pasi˛yminčius daugeliu valios savybių įvairiuose veiklos srityse. Tos grupės vaikai aktyvūs , ry˛tingi , dr¹sūs , iniciatyvūs , savarankiki , taip pat jie gali parodyti itvermź , santųrum¹ , sugeba tvardytis ir kontroliuoti save. ˇinoma , tos savybės dar nėra tvirtos. Antr¹j¹ grupź sudaro tokie mokiniai , kurie parodo nema˛a valios savybių , bet tik kai kuriose veiklos srityse. Pavyzd˛iui , per pamokas gali būti isiblakź , nedrausmingi , o ˛aidimuose ar kitoje mėgstamoje veikloje yra veiklūs ir ry˛tingi , geba tvardytis ir kontroliuoti save. Trečiajai grupei priskirkime tokius vaikus , kurie įvairiuose srityse parodo tik tam tikras valios savybes. Jie gali būti , ry˛tingi , dr¹sūs , iniciatyvūs moksle ir kitoje veikloje , bet be savitvardos , neitvermingi. Pagaliau ketvirt¹j¹ grupź sudaro silpnos valios mokiniai visose veiklos srityse. Jei ie mokiniai yra aktyvūs , tai vistiek nedrausmingi , nesantūtūs. Nieko nesidomi , vangūs , bet kokia kliūtis juos trikdo , pamokose apatiki. Jiems reikia atid˛iai vadovauti , aktyvinti , kontroliuoti , skatinti.

Mokinių valios savybes atspindi jų po˛iūris į mokym¹si , darb¹ , ˛aidimus ir kitas veiklos sritis. Pirmosios grupės mokiniai noriai mokosi. Jų teigiamas po˛iūris į moksl¹ pastovus. Antrosios grupės mokiniai ma˛iau valingi mokslui , o daugiau valios parodo dirbdami ir ˛aisdami. Jų po˛iūris į mokym¹si labai svyruoja. Po˛iūris į mokym¹si yoač nepastovus trečiosios grupės mokinių. Vieniems labiau patinka matematika , nes ji reikalauja susikaupti , pam¹styti. Tam reikia atkaklumo ir itvermės. Kiti ios grupės mokiniai kaip tik labiau mėgsta humanitarinius dalykus , literatūrinius bei istorinius herojus , kurių dr¹sa bei ry˛tu ˛avisi. Ketvirtos grupės mokiniai mokosi tik dėl to , kad reikia , nesidomi nei vienu dalyku. Vieni jų per daug skuba ir visk¹ atlieka pavirutinikai. Jiems visur labai trūksta santūrumo , itvermės. Ma˛ai dalyvauja ir ˛aidimuose , juos reikia nuolat akinti , kontroliuoti.

Vienas i pirmųjų mokitojo u˛davinių – pa˛inti kiekvieno mokinio bendr¹jį fizinį ir psichinį isivystym¹. Svarbiausia pasikti , kad mokinys aktyviai dalyvautų pamokose , norėtų mokytis , gebėtų susikaupti ir atlikti u˛duotis. Svarbūs vaiklos variklai yra noras, patiriamas pasitenkinimas ir pareiga. Noras ir d˛iaugsnas - pirmieji akstiniai , būdingi jaunesniam am˛iui , o pareigos jausmas – auktesnio moralinio isivystymo bruo˛as. Todėl jaunesniems , ypač pirmųjų klasių mokiniams svarbiausias mokymosi akstinas yra pasitenkinimas , kurį teikia įdomus mokymo turinys ir nauja veikla. Tas pats turinys ir veikla negali būti visiems vienodai įdomi. Tad ir ugdant vali¹ būtinai reikia sudomintį kiekvien¹ mokinį , individualizuojant arba nors diferencijuojant mokymo u˛duotis , atsi˛velgiant į atitinkam¹ isivystim¹ ir individualias ypatybes. Vaikai aktyvina , ˛adina pasitenkinim¹ teigiamas atlikto veiksmo vertinimas pagiriant ar pasid˛iaugiant. Gali būti , jog mokinys k¹ nors prostokai atlieka , klaidingai skaito ar skaičiuoja , bet kai kas yra ir tame veiksme gera.

Mokytojui tenka susidurti su mokinių sugebėjimo , neatidumo polinkiais bei įpročiais. Skubančius reikia pratinti veikti atid˛iau , rūpestingiau kontroliuoti savo veiksmus , o lėtuosius sktinti , dr¹sinti , da˛niau klausti , girti.

Ivados

Raydama į darb¹ isiaikinau , kad makyklos gyvenimas turi siekti puoselėti veikli¹ , ger¹ mokinių vali¹. Nes ji viena pagrindinių asmenybės ugdymo , kartu ir sėkmingo kūrybinio darbo s¹lygų. Kiekvienas i prigimtie turi didesnź ar ma˛esnź valios energij¹. Mokiniai tai turi patirti , o mokykla mokyti valia naudotis.

iandieninei mūsų visuomenei valingumo itin stinga. Vaikui brźstant tarp laisvės ir normų prievartos įtampa yra neivengiama. Skvarbios akies mokytojai ir tėvai kiekvienam savaip gali padėti s¹moningai brandintis laisv¹ ir ger¹ vali¹. Nes vaikas laisva valia atlikdamas norim¹ darb¹ , kuria savo asmenybź. Jam nesvarbu darbo rezultatai , bet labai svarbu pats darbo vyksmas. Mokiniams padedama įsisavinti , kad savikontrolė yra svarbesnė nei iorinė kontrolė , o vidinė atsakomybė u˛ veiklos rezultatus – nei atsiskaitymo formalumai.

Valia yra sėkmingo kūrybos darbo laidas , ji – asmens ilgalaikės kūrybinės nuostatis pagrindas. Mokyklos gyvenimas priklausomai nuo jo aplinkos , tinkamu metodu ir jų individualizavimo lygio gali vali¹ ir ugdyti ir slopinti. Todėl valios ugdymas turi būti įdid¹monintas ir nuosekliai įgyvendinamas mokykloje.

Viena i būdingiausių asnenybės savybių – trokimas daugiau ˛inoti , pa˛inti sudėting¹ pasaulį. ˇvelgdami į mūsų dienų jaunim¹ ir net į subrendusius ˛mones , da˛nai matome juos kupinus isamių ˛inių ir plačios informacijos. Vaizduotė ir polėkiai siekia toliausius horizontus. Ir čia kyla įvairūs neriboti norai , potraukiai lyg kokie galingi varikliai , kurie tolyd˛io pasipildo galinga trokimų bei įgeid˛ių energija. Kuo greičiau ir turiningiau įgeid˛ius ir potraukius tenkinti. Čia ir irykėja valios savybių savireguliacijos ir savikontrolės stoka , sutrikusi asmenybės harmonija. Imokus tinkamai panaudoti vaizduotės jėg¹ – įgyvendintume vien¹ i svarbiausių ugdymo metodų , kuriuo skatinamas kūrybikumas , ˛adinamas smalsumas , pagyvinama kitų imokimui svarbių psichikos funkcijų vekla.

Viena ben gyliausia aknis yra nemokėjimas mikytis. Jei mokinys i pirmųjų klasių imoksta mokytis , tai ivengia daugelio tolesnių mokymosi ir elgesio nesėkmių. Vieni mokiniai visk¹ imoksta vien per pamokas , o kitiems svarbiausias mokymosi krūvis tenka po pamokų. Bet ar visada galima d˛iaugtis , jei imokstama tik per pamokas ? I tikrųjų tie, kurie imoksta per pamokas , da˛niausiai yra gerai pasirengź mokytis , bet jie nesusiduria su sunkumais ir neimoksta mokytis. Jų mokym¹si ma˛ai kas kontroliuoja , jeis pasitiki kiti ir jie patys savimi. Jie turi daug laisvo laiko , kurį da˛niausiai tučiai leid˛ia. Visiems vaikams reikalingas savarankikumas ir saikinga kontrolė , kuri pama˛u vis daugiau vietos turi u˛leisti savikontrolei. Savikontrolė – tai gana sudėtingas psichinis procesas , pagrįstas giliu s¹moningumu. Tačiau savikontrolės pradmenys formuojasi praktinėje veikloje. Kontrolė ir savikontrolė pasireikia re˛imo , eikvojamų jėgų , atliekamų veiksmų ir rezultatų apskaita. Vaikams būdinga skubėti , nepaisyti darbo kokybės , pasikliauti tėvų ar mokytojų kontrole ir vertinimu. Imokti pačiam įvertinti savo darb¹ ir ˛iūrėti , ar sutaps su kitų vertinimu – svrbiausias savikontrolės principas.

Pagal rusų mokslininkų padarytus tyrimus matome , kad savikontrolė ikimokykliniame am˛iuje labai priklauso nuo suaugusiųjų. O tam , kad greičiau vaikas įgytų savarankik¹ kontrolź jis turi j¹ laisvai pasirinkti , kad tai būtų jo paties noru. Ir pagal atlikt¹ eksperiment¹ buvo galima matyti , kad paprastoje veikloje vaikai vykdė kontrolź tik dalyvaujant suaugusiam ir tarsi dėl jo. O po vaidybinio ˛aidimo kontrolės taisyklių vykdymas įgavo ikimokyklinukui ypating¹ reikmź.

Atlikus tyrimus su jaunesniojo mokyklinio am˛iaus vaikais paaikėjo , kad pirmoklasių kontrolės veiksmų ypatumų analizė palyginus su 2 – 3 klasių mokiniais , parodė , kad pirmoklasiai sprźsdami mokom¹j¹ u˛duotį įveda į j¹ savo ˛aidimo elementų. Vyresnio am˛iaus vaikams ˛aidybiniai elementai inyksta , jiems būdinga daugiau sukoncentruota kontrolės forma.

Mokymosi savikontrolė – tai tik viena i asmenybės tapsmo savybių. Savikontrolė reikalinga kiekvien¹ dien¹ ir kiekviename ˛ingsnyje.

Kaip ir savikontrolė , taip ir savźs vertinimas , pereinant i vieno am˛iaus tarpsnio į kit¹ , kinta. Pagal atliktus rusų mokslininkų tyrimus ikimokyklinukų savźs vertinimas labai auktas. Vaikas galvoja , kad jis pats protingiausias , pats stipriausias. Ir tik pergyvenus septynių metų krizź , savźs vertinimas darosi objektyvesnis. Tokiam savźs vertinimui susiformuoti padeda vaidmeniniai ˛aidimai , kurių pagalba vaikas gali ˛iūrėti į daugelį dalykų i įvairių pusių ( ypač tada , kai re˛isieriumi io ˛aidimo tampa jis pats ). Tačiau tam , kad jie patys kurtų prad˛ioje reikalingas suaugusiojo pagalba ir pavyzdys. Taigi adekvatų vaiko savźs vertinim¹ ugdo ne tik mokomoji veikla bei jos rezultatų vertinimas , bet ir teigiami vertinimai ˛aid˛iant ir bendraujant. Turėdamas teigiam¹ savźs vertinim¹ mokinys greičiau įgyja savikontrolės įgūd˛ius ir tuo pačiu brandina savo vali¹.

Naudotos literatūros s¹raas

G. Butkienė , A. Kepalaitė “Mokymasis ir asmenybės brendimas” , Vilnius 1996 m. 70 – 82 psl.

D. Gailienė , L. Bulotaitė , N. Stuzlienė “A myliu kiekvien¹ vaik¹” , Vilnius 1996 m. 69 – 76 psl.

N. L. Gage , D. C. Berliner “Pedagoginė psichologija”, Vilnius “Alma Litera” 1994 m. 43; 86; 103; 187; 188; 212; 214; 250; 256; 260; 277; 289; 536 psl.

A. Suslavičius “Socialinė psichologija” , Kaunas “viesa” 1995 m. 19 – 33 psl.

L. Jovaia “Hodegetika” , Vilnius “Agord” 1995 m. 98- 99 psl.

“Etika” , Vilnius “Mintis” 1979 m. 256 psl.

Emilis Kue “Įtaiga ir savitaiga” , Kaunas “Menstona” 1998 m. 12- 23 psl.

J. Lau˛ikas “Rinktiniai ratai” 3 – tomas , Kaunas “viesa” 1997 m. 259 – 398 psl.

“Psichologija Tau” “Asociali asmenybė ir savźs vertimimas” , 1998 m./ 2 , 12 psl.

“Psichologija Tau” “ˇmogaus tapsmas : savigarba ir gėda” , 1998 m./ 2 , 18 psl.

A. Gučas “Vaiko ir paauglio psichologija” , Kaunas “viesa” 1990 m.

“Krantai” “Valios psicchologija” , 1989 m./ 10 , 43 psl.

“Mokslas ir gyvenimas” “Valia asmenybės struktūroje” , 1978 m./ 9 , 10 - 11 psl.

“Ethos” “Valia – ˛mogaus galia” 1991 m./ 2 , 30 –33 psl.

Lietuvių balsas “Valia” , 1992 m./ 10 , 13 – 14 psl.

Butkienė “vietimo reformos gairės” , 263 – 273 psl.

“Особености психического развития детеи 6 – 7 – летнего возроста” Под редакцией Д. Б. Эльпонина , А. Л. Венгера , Москва “Педагогика” , 1988; 91 m. 105 psl.

Е. Е. Кровцова “Психологические проблемы готовности детей к обучению в школе” , Москва ” Педагогика” 1991 m. , 103 – 119 psl.

V. Muchina “Vaiko psichologija” , Kaunas “viesa” 1988 , 156 – 158 psl.

Danutė ˇilienė “ˇmogaus slėpiniai ir pedagogika” , 20 – 25 psl.

Pradinukų ugdymas : straipsnių rinkinys , iauliai “Mokslo Aidai”,1994 m.

Вопросы психологии “Психология воспитании воли у младших школников” 1979 m. , 146 – 150 psl

Stasys Paulauskas “Tvirtos valios raktas” Vilnius “Alka” , 1990 m.

Vitalija Lepekienė “Humanistinis ugdymas mokykloje” Vilnius , 1996 m.

Viktoras Pekelis “Kaip surast save” Vilnius “Vyturys” , 1989 m., 99-101 psl.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1147
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Savs-vertinimo-ir-savikontrols42349.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Savs-vertinimo-ir-savikontrols42349.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Savs-vertinimo-ir-savikontrols42349.php">Savźs vertinimo ir savikontrolės u˛uomazgos ikimokykliniame am˛iuje. Jų raida jaunesniame mokykliniame am˛iuje.</a>