Darbo jėgos paklausos tyrimas

Darbo jėgos paklausos tyrimas, remiantis darbdavių apklausa

Tyrimo metodologija

Tyrimo problema – nepakankama darbo jėgos pasiūla.

Tyrimo objektas – Lietuvos Respublikoje įregistruotų ūkio subjektų (įmonių) darbo jėgos paklausa.

Tyrimo tikslas – nustatyti darbo jėgos poreikio (paklausos) Lietuvos ūkio subjektuose (įmonėse) kokybines ir struktūrines charakteristikas.

Tyrimo uždaviniai:

nustatyti ūkio sektorius, kuriuose labiausiai jaučiamas darbo jėgos trūkumas;

nustatyti profesijų, kurių srities darbuotojų labiausiai trūksta, kategorijas.

Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Anketiniai duomenys surinkti telefoninių pokalbių su įmonių vadovais arba atsakingais už personalo reikalus asmenimis metu. Apklaustųjų įmonių skaičius atspindi veikiančių ūkio subjektų pasiskirstym¹ pagal apskritis 2006 m. pabaigoje. Kiekvienos apskrities įmonės buvo pasirinktos atsitiktine tvarka, remiantis internetiniame įmonių kataloge <https://www.visalietuva.lt/> pateikiamais įmonių kontaktiniais duomenimis.

Tyrimo trukmė – įmonių apklausa buvo atliekama 2007 m. lapkričio 1 d.–2007 m. lapkričio 30 d.

Tyrimo imtis – tyrimo metu paskambinta 1415 įmonių. Iš jų su 33% įmonių susisiekti nepavyko. Telefoninės apklausos metu tinkamai užpildyta 521 anketa, t. y. buvo apklausta 55% visų įmonių, su kuriomis pavyko susisiekti. Tyrime dalyvauti atsisakė 45% įmonių atstovai.

Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų tyrimo rezultatai įgalino mokslinio tyrimo darbo rengėjus nustatyti darbo jėgos poreikio kokybines ir struktūrines charakteristikas. Lietuvos įmonėse pagal ūkio sektorius, kuriuose labiausiai jaučiamas darbo jėgos trūkumas, ir nustatyti profesijų, kurių srities darbuotojų labiausiai trūksta, kategorijas.

Apklausos anketos forma pateikiama šios ataskaitos Error! Reference source not found.. Žemiau yra pateikiamos pagrindinės apklausos išvados, gautos apibendrinus įmonių anketinės apklausos rezultatus.

Tyrimo rezultatų analizė

Tyrime dalyvavusių įmonių pasiskirstymas atitinka 2006 m. pabaigoje šalyje veikusių ūkio subjektų pasiskirstym¹ pagal apskritis. Daugiausia respondentų apklausta iš Vilniaus (31%) ir Kauno (21%) apskričių, kitose apskrityse respondentų apklausų apimtys sudarė: Klaipėdos apskrityje – 13%, Šaulių apskrityje – 9%, Panevėžio apskrityje – 8%, Alytaus apskrityje – 4%, Marijampolės apskrityje – 4%, Telšių apskrityje – 4%, Utenos apskrityje – 4% ir Tauragės apskrityje – 2%, (žr. 1 pav.). Tyrime dalyvavo 68% didmiesčiuose esančių įmonių, 23% kituose miestuose esančių įmonių ir 9% kaimo vietovėse esančių įmonių.

Iš visų tyrime dalyvavusių įmonių daugum¹ (86,5%) sudarė uždarosios akcinės bendrovės, akcinės bendrovės sudarė 3,1%, individualios įmonės – 8,6%, ūkinės bendrijos ir žemės ūkio bendrovės po 0,6%, valstybinės įmonės – 0,4%, kooperatinės bendrovės – 0,2% tyrime dalyvavusių įmonių. Apklausoje dalyvavusių įmonių pasiskirstymas pagal įmonės teisinź form¹ atitinka bendras šalies tendencijas, t. y. daugiausia apklausta uždarųjų akcinių bendrovių ir individualių įmonių.

Tarp apklaustų įmonių pagal ekonominės veiklos rūšis daugiausia sudarė įmonės, priskiriamos didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo ekonominės veiklos rūšiai (35%), nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos ekonominės veiklos rūšiai (15%), statybai (12%), transporto, sandėliavimo ir ryšių ekonominės veiklos rūšiai (7%) (žr. 2 pav.). Apklaustųjų įmonių pasiskirstymas atitinka veikiančių ūkio subjektų pasiskirstym¹ pagal ekonominės veiklos rūšis 2006 m. pabaigoje.

Beveik pusė apklausoje dalyvavusių įmonių (48%) buvo mažos, nuo 10 iki 50 darbuotojų turinčios įmonės, vidutinio dydžio įmonės, turinčios nuo 51 iki 250 darbuotojų sudarė 24% visų apklaustų įmonių, mikroįmonės, turinčios iki 9 darbuotojų,   – 23% ir didelės įmonės, turinčios daugiau kaip 250 darbuotojų – 5% visų apklausoje dalyvavusių įmonių (žr. 3 pav.).

Siekiant išsiaiškinti, kaip įmonėse organizuojamas darbuotojų darbo laikas, įmonėms buvo pateiktas klausimas apie darbuotojų darbo laiko organizavimo formas. Atlikus analizź, paaiškėjo, kad iš visų apklaustųjų įmonių 30% netaiko jokių darbo laiko organizavimo formų. Daugiausia įmonių, taikančių lanksčias darbo organizavimo formas, yra Tauragės (85%), Panevėžio (77%) ir Marijampolės (76%) apskrityse, mažiausia – Utenos (55%) ir Šiaulių (65%) apskrityse. Populiariausia darbo laiko organizavimo forma – nepilna darbo diena. Toki¹ darbo laiko organizavimo form¹ taiko 60% apklaustų įmonių. Išanalizavus rezultatus pagal apskritis, galima pastebėti, jog daugiausia darbuotojų, dirbančių nepiln¹ darbo dien¹, yra Panevėžio bei Marijampolės, mažiausia – Utenos ir Alytaus apskričių įmonėse. Kitose apskrityse darbo laiko organizavimo tendencijos atitinka bendras šalies tendencijas. Darbuotojus sezoniniams darbams samdo 16% visų apklaustųjų. Dirbančiuosius namuose samdo 5% įmonių, pagal autorines ir kt. sutartis darbuotojus samdo 15% įmonių (žr. 4 pav.). Apibendrinant galima teigti, kad dauguma įmonių taiko lanksčias darbo laiko organizavimo formas.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹.

Išanalizavus atsakymus į klausim¹ apie žmogiškųjų išteklių plėtros planų rengim¹ įmonėse, pastebima, jog iš visų apklausoje dalyvavusių įmonių tik 27% rengia žmogiškųjų išteklių plėtros planus, 4% įmonių tokius planus rengia, tačiau dažniausiai jie lieka neįgyvendinti, kitos (4%) planuoja tokius planus rengti ateityje. 65% įmonių atstovų teigė, jog tokie planai nėra rengiami (žr. 5 pav.). Iš apklausoje dalyvavusių įmonių santykinai daugiausia (48%) žmogiškųjų išteklių plėtros planus rengia įmonės Alytaus apskrityje ir Utenos apskrityje (35%), Vilniaus apskrityje šiuos planus rengia 31% apklausoje dalyvavusių šios apskrities įmonių. Telšių ir Tauragės apskrityse žmogiškųjų išteklių plėtros planai yra rengiami santykinai mažiausiai, lyginant su kitų apskričių įmonėmis, atitinkamai 9% ir 15%. Taigi galima daryti išvad¹, jog žmogiškųjų išteklių plėtrai planuoti Lietuvos įmonės skiria nepakankamai dėmesio.

Siekiant nustatyti darbo paklausos pokytį įmonėse, respondentų buvo paprašyta įvertinti jų įmonės darbuotojų skaičiaus pokytį per paskutinius 12 mėnesių. 41% apklausoje dalyvavusių įmonių nurodė, kad per paskutinius 12 mėnesių darbuotojų skaičius jų įmonėje nepakito. 27% apklaustų įmonių darbuotojų skaičius padidėjo nuo 1 iki 10 %, 18% įmonių – daugiau nei 10 %. Buvo ir tokių įmonių, kurių darbuotojų skaičius sumažėjo: 12% respondentų teigė, jog darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 1 iki 10%, o 2% apklaustų įmonių – daugiau nei 10% (žr. 6 pav.). Apibendrinant galima teigti, kad 45% įmonių darbuotojų skaičius padidėjo, tačiau darbo paklausos augimo tendencija nelabai didelė. Didesnė dalis respondentų (55%) nurodė, kad darbuotojų skaičius jų įmonėje išliko nepakitźs arba sumažėjo. Pažymėtina, kad tarp Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus apskrities įmonių daugiau buvo įmonių, kuriose darbuotojų skaičius per paskutiniuosius 12 mėnesių padidėjo, likusiose apskrityse didesnė dalis respondentų teigė, kad darbuotojų skaičius išliko nepakitźs. Darbo paklausos augimas ryškesnis tų apskričių įmonėse, kurių apskričių centrai – didieji miestai.

Priklausomai nuo darbuotojų skaičiaus pokyčių, tyrimo anketose buvo paprašyta įvertinti įmonės darbuotojų skaičiaus pokyčio priežastis. Tarp įmonių, kuriose darbuotojų skaičius mažėjo, 49% įmonių kaip pagrindinź darbuotojų mažėjimo priežastį nurodė tai, jog išėjus daliai darbuotojų, iki šiol nerado naujų visoms laisvoms darbo vietoms užimti. 25% įmonių atstovų teigė, jog įmonėje darbuotojų sumažėjo dėl sumažėjusios gamybos apimties, 21% įmonių darbuotojų skaičius sumažėjo dėl pertvarkytos įmonės organizacinės struktūros ir 18% įmonių teigia sumažinusios darbuotojų skaičių dėl modernizuotos įmonėje naudojamos technologijos, kuriai aptarnauti reikia mažiau darbuotojų. Tarp kitų darbuotojų skaičiaus mažėjimo priežasčių buvo nurodami sezoniniai pasikeitimai įmonėje (žr. 7 pav.). Darome išvad¹, jog pagrindinė darbuotojų skaičiaus mažėjimo įmonėse priežastis – darbo pasiūlos trūkumas.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Tarp įmonių, kuriose darbuotojų skaičius didėjo, vyraujanti darbuotojų skaičiaus didėjimo priežastis (88% apklaustųjų įmonių) – padidėjusi veiklos apimtis. 15% įmonių padidino darbuotojų skaičių dėl pertvarkytos (išplėstos) organizacinės struktūros. 2% tyrime dalyvavusių įmonių atstovų nurodė kitas darbuotojų skaičiaus didėjimo priežastis (žr. 8 pav.).

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Siekiant nustatyti darbo paklausos pokytį ateityje, įmonių atstovai buvo paprašyti įvertinti planuojam¹ darbuotojų skaičiaus pokytį per artimiausius 12 mėnesių. 45% respondentų nurodė, kad per artimiausius 12 mėnesių ketina didinti darbuotojų skaičių, iš kurių 5% įmonių planuoja labai žymų padidėjim¹. 41% įmonių atstovų planuoja, kad įmonės darbuotojų skaičius nepasikeis, 2% įmonių artimiausius 12 mėnesių darbuotojų skaičius sumažės, o 1% įmonių atstovai planuoja, kad darbuotojų skaičius labai sumažės. 11% respondentų nurodė nežin¹, kaip keisis darbuotojų skaičius per artimiausius 12 mėnesių (žr. 9 pav.). Šios tendencijos pastebimos visose apskričių įmonėse. Daugiausia įmonių, planuojančių darbuotojų skaičiaus padidėjim¹, yra Utenos (55%) ir Kauno (54%) apskrityse. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad beveik pusė visų tyrime dalyvavusių įmonių planuoja didinti darbuotojų skaičių. Peršasi išvada, jog darbo jėgos paklausa artimiausiu metu turėtų augti, kadangi Lietuvos įmonės optimistiškai vertina tiek savo, tiek šalies ekonomikos plėtros galimybes.

Pažymėtina, kad darbuotojų kaita įmonėje taip pat gali atspindėti tam tikras darbo pasiūlos tendencijas. Atlikus atsakymų į šį klausim¹ analizź, paaiškėjo, jog didžiojoje dalyje apklaustų įmonių (62%) darbuotojų kaita yra nedidelė, 17% įmonių atstovų nurodė esant didelź darbuotojų kait¹. 21% respondentų teigė, jog jų įmonėje darbuotojų kaitos beveik nėra (žr. 10 pav.). Šios tendencijos leidžia daryti prielaid¹, jog dėl ribotos darbo pasiūlos darbdaviai linkź labiau vertinti esamus darbuotojus.

Apklausos metu respondentų buvo paprašyta įvertinti, ar sunku įmonei išlaikyti šiuo metu joje dirbančius asmenis. 18% įmonių atstovų teigė, jog daugum¹ darbuotojų išlaikyti yra sunku. Daugiausia įmonių, susidūrusių su šia problema, yra Marijampolės ir Klaipėdos apskrityse. 34% respondentų teigė, jog sunku išlaikyti tik kai kuriuos darbuotojus. Šį teiginį daugiausia pasirinko Tauragės, Kauno ir Utenos apskričių įmonės. 45% įmonių nesunku išlaikyti šiuo metu dirbančius darbuotojus. 3% įmonių atstovų negalėjo įvertinti, ar sunku įmonei išlaikyti šiuo metu joje dirbančius asmenis (žr. 11 pav.). Lengviausia darbuotojus išlaikyti Šiaulių ir Alytaus apskrities įmonėms, t. y. teiginį, jog įmonei nesunku išlaikyti joje dirbančius darbuotojus, pasirinko atitinkamai 61% ir 52% respondentų iš šių apskričių. Galima daryti išvad¹, kad Alytaus apskrities įmonių sėkmź išlaikant darbuotojus lemia tai, jog jos skiria daugiau dėmesio, lyginant su kitomis apskritimis, žmogiškųjų išteklių plėtros planams. Pažymėtina, kad didesnė dalis visų tyrime dalyvavusių įmonių patiria tam tikrų sunkumų siekdami išlaikyti esamus darbuotojus, todėl daroma prielaida, kad darbuotojai tampa reiklesni darbdaviams.

Respondentų taip pat buvo paprašyta įvertinti, ar sunku įmonei šiuo metu susirasti naujų darbuotojų. Paaiškėjo, jog net 70% įmonių patiria sunkumų surasti naujų darbuotojų (33% respondentų – labai sunku, 37% respondentų – sunku). 9% įmonių atstovų teigė, jog kartais iškyla sunkumų susirasti naujų darbuotojų. 21% respondentų sunkumų nepatiria (žr. 12 pav.). Vertinant pagal apskritis, daugiausiai sunkumų naujų tinkamų darbuotojų paieškoje kyla Marijampolės (81%), taip pat Telšių (77%), Vilniaus (73%) ir Šiaulių apskričių (72%) įmonėms. Daugiausia įmonių, kurioms nesunku susirasti naujų darbuotojų, yra Tauragės (38%) ir Alytaus (33%) apskrityse. Vertinant pagal ekonominės veiklos rūšis, sunkiausia darbuotojų susirasti tekstilės ir tekstilės gaminių gamybos įmonėms. 89% šia veiklos rūšimi užsiimančių įmonių nurodė, kad tai padaryti joms sunku arba labai sunku. Toliau seka statybos įmonės bei įmonės, užsiimančios baldų gamyba, ir kitos, niekur kitur nepriskirtos, gamybos veiklos rūšys (po 75%), pagrindinių metalų ir metalo gaminių įmonės (74%), viešbučiai ir restoranai (73%). Pažymėtina, kad įmonės dažniau susiduria su naujų darbuotojų suradimo nei su esamų darbuotojų išlaikymo problema. Taigi įmonių patiriami sunkumai tiek išlaikant esamus, tiek surandant naujus darbuotojus atspindi darbo pasiūlos ribotum¹ bei auganči¹ darbo jėgos trūkumo problem¹. Taip pat darytina prielaida, jog įmonės patiria didesnius sunkumus dėl to, kad dauguma jų neplanuoja žmogiškųjų išteklių plėtros pokyčių.

Įmonių, patiriančių sunkumų tiek išlaikyti esamus darbuotojus, tiek surasti naujų, buvo paprašyta įvardyti kylančių sunkumų priežastis. Daugiausia įmonių atstovų (41%) kaip pagrindinź darbuotojų išlaikymo ir paieškos sunkumų priežastį nurodė emigracij¹. 28% respondentų teigė, jog šį sunkum¹ lemia silpna potencialių darbuotojų motyvacija dirbti. Tarp kitų priežasčių nurodoma, jog potencialūs darbuotojai neturi darbo patirties (27%), įmonė negali pasiūlyti darbo s¹lygų, kurios tenkintų potencialius darbuotojus (19%), Lietuvoje ruošiami tam tikros specializacijos ar kvalifikacijos darbuotojai neatitinka jiems keliamų reikalavimų (19%), Lietuvoje neruošiama tam tikros specializacijos ar kvalifikacijos darbuotojų (18%), Lietuvoje nepakankamai ruošiama tam tikros specializacijos ar kvalifikacijos darbuotojų (16%), sunku įdarbinti asmenis iš trečiųjų (ne ES) šalių (4%). 10% įmonių atstovų nurodė kitas problemos priežastis, tokias kaip konkurencija tarp įmonių dėl darbuotojų, sezoninis įmonės veiklos pobūdis, specifinė įmonės veiklos sritis (žr. 13 pav.). Taigi emigracija įvardijama kaip didžiausia darbo jėgos trūkumo priežastis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis įmonių nurodo ir nepakankamai ger¹ švietimo sistemos funkcionavim¹, t. y. respondentams trūksta reikiamos kvalifikacijos darbuotojų arba jų netenkina darbuotojų turima kvalifikacija. Galima daryti prielaid¹, kad švietimo sistemos trūkumų akcentavim¹ lėmė darbo pasiūlos trūkumas, nes esant nepakankamam darbo jėgos kiekiui, darbdaviai priversti įdarbinti asmenis, nepakankamai atitinkančius jiems keliamus reikalavimus.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Atliekant tyrim¹, buvo siekiama nustatyti, kiek vidutiniškai laiko įmonės sugaišta naujo darbuotojo paieškai ir atrankai. 47% apklaustų įmonių atstovų teigė, jog tam sugaišta iki 1 mėnesio, 31% respondentų sugaišta 1–2 mėnesius, 16% sugaišta iki 6 mėnesių, 4% įmonių darbuotojų paieškai ir atrankai sugaišta pusź metų ir daugiau. 2% respondentų teigė, jog ieškoti naujų darbuotojų dar neteko (žr. 14 pav.).

Tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma įmonių darbuotojų paieškai skiria iki 2 mėnesių. Atsižvelgiant į vis spartėjančius nuolatinius verslo pokyčius, tai – ilgas laiko tarpas.

Tyrimo metu siekta nustatyti, kokius darbuotojų paieškos būdus šiuo metu naudoja įmonės. Populiariausias darbuotojų paieškos būdas – naudojimasis įmonės darbuotojų, draugų, kolegų ir kitų pažįstamų rekomendacijomis. Šį būd¹ naudoja 62% apklaustųjų įmonių. 58,2% respondentų ieško darbuotojų skelbdamiesi laikraščiuose, 57,6% skelbiasi internetiniuose darbo paieškos portaluose. Kiti nurodomi darbuotojų paieškos būdai – naudojimasis teritorinių darbo biržų paslaugomis (43%), ieškančiųjų darbo skelbimų skaitymas (22%), bendradarbiavimas su įvairiomis mokymo įstaigomis (19%), naudojimasis specializuotų įdarbinimo ir darbuotojų paieškos įmonių paslaugomis (17%), naudojimasis įmonės sukaupta pageidaujančių įmonėje dirbti asmenų duomenų baze (9%), skelbiamasi per TV ir radij¹ (2%) ir 6% įmonių atstovų nurodė kitus, aukščiau nepaminėtus, darbuotojų paieškos būdus arba pažymėjo, kad darbuotojų neieško (žr. 15 pav.). Pastebėta, kad įmonės dažniausiai naudoja aktyvius darbuotojų paieškos būdus, o tai taip pat patvirtina anksčiau padaryt¹ išvad¹, jog darbo pasiūla yra ribota. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendradarbiavimas su įvairiomis mokymo įstaigomis, lyginant su kitais darbuotojų paieškos būdais, nėra plačiai paplitźs.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Vertindami įmonės patiriamas s¹naudas darbuotojų paieškai ir atrankai per paskutiniuosius 12 mėnesių, 59% respondentų nurodė, jog darbuotojų paieškos s¹naudos jų įmonėje nepakito. Paieškos s¹naudos išaugo 28% įmonių, sumažėjo 3% įmonių, o 10% respondentų negalėjo įvardyti, kaip pasikeitė su darbuotojų paieška susijusios s¹naudos (žr. 16 pav.). Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, galima daryti prielaid¹, jog patiriami sunkumai ieškant naujų darbuotojų daro nežymi¹ įtak¹ įmonių patiriamoms s¹naudoms, susijusioms su darbuotojų paieška ir atranka.

Siekiant nustatyti šiuo metu esanči¹ darbo paklaus¹, respondentų buvo paprašyta įvardyti, ar šiuo metu įmonėje yra laisvų darbo vietų. 52% įmonių teigė šiuo metu turį laisvų darbo vietų. Daugiausia laisvų darbo vietų yra Alytaus (67%), Panevėžio (60%), Vilniaus (57%) ir Kauno (57%) apskrityse, o mažiausia įmonių, nurodžiusių, kad šiuo metu turi laisvų darbo vietų, yra Tauragės (31%), Šiaulių (40,9%) ir Telšių (41,3%) apskrityse, tačiau skirtumai tarp apskričių nėra labai žymūs (žr. 17 pav.). 48% įmonių šiuo metu laisvų darbo vietų neturi.

Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip įmonės sprendžia darbuotojų trūkumo problem¹. Dažniausiai problemai sprźsti pasitelkiamas darbo vietos ir darbo s¹lygų gerinimas (49%), kuris populiariausias Tauragės, Utenos ir Alytaus apskrityse. Jokių darbuotojų trūkumo problemos sprendimo priemonių nesiima 20% įmonių (daugiausia – Marijampolės, Šaulių ir Vilniaus apskrityse). 19% įmonių investuoja į technologijas, kurioms aptarnauti reikia mažiau darbuotojų (šį variant¹, lyginant su kitų apskričių įmonėmis, daugiausia pasirinko Utenos, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio apskrities įmonės). 12% įmonių keičia darbuotojų paieškos būdus (dažniausias atsakymo variantas Klaipėdos ir Marijampolės apskrities įmonėse). Tik 11% įmonių bendradarbiauja su mokymo įstaigomis (populiariausia tarp Alytaus ir Klaipėdos apskričių įmonių). Pažymėtina, kad sektoriai, labiau susiduriantys su darbuotojų trūkumo problema, dažniau bendradarbiauja su mokymo įstaigomis. 22% statybos sektoriaus įmonių nurodė, jog sprźsdami darbuotojų trūkumo problem¹, bendradarbiauja su mokymo įstaigomis. 4,2% įdarbina asmenis iš trečiųjų (ne ES) šalių (iš tyrime dalyvavusių įmonių daugiausia šį variant¹ pasirinkusių įmonių buvo Utenos ir Vilniaus apskrityse). Taip pat 4% apklaustų įmonių atstovų įdarbina asmenis iš socialinės atskirties grupių (dažniausias variantas Alytaus ir Utenos apskrities įmonėse). 2% įmonių problem¹ sprendžia perduodamos tam tikras įmonės verslo funkcijas išorės paslaugų teikėjams (dažniausias variantas Šaulių apskrities įmonėse). 1% įmonių problem¹ sprendžia perkeldamos įmonės veikl¹ į kitus regionus šalies viduje (dažniausiai tokį variant¹ rinkosi Alytaus apskrities įmonės). Tik 0,2% apklaustųjų įmonių darbuotojų trūkumo problem¹ sprendžia įmonės veikl¹ perkeldamos į kitus regionus už šalies ribų (žr. 18 pav.).

Kiti tyrime dalyvavusių įmonių nurodomi darbuotojų trūkumo problemos sprendimo būdai buvo papildomo darbo krūvio paskirstymas kitiems įmonės darbuotojams, apimčių mažinimas, būsimų darbuotojų apmokymas įmonės lėšomis. Dalis įmonių nurodė, kad nesiima jokių priemonių, kadangi joms darbuotojų trūkumo problema neaktuali.

Pagal tyrimo rezultatus, darbo vietos ir s¹lygų gerinimas yra svarbi darbuotojų motyvavimo priemonė, kuri¹ įmonės naudoja norėdamos, kad darbuotojų kaita būtų kuo mažesnė. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį į tai, jog įmonės darbuotojų trūkumo problem¹ labiau linkusios sprźsti gerindamos darbo vietos s¹lygas ir kokybź nei investuodamos į technologijas ar bendradarbiaudamos su mokymo įstaigomis. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad įmonės dažniau taiko tokias darbuotojų trūkumo problemos sprendimo priemones, kurių poveikis greičiau juntamas.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Atliekant tyrim¹, buvo siekiama identifikuoti, kokį išsilavinim¹ turinčių darbuotojų įmonėms reikėtų labiausiai. 45% respondentų nurodė, jog joms labiausiai reikėtų tam tikros specializacijos profesinį pasirengim¹ turinčių darbuotojų. Šiek tiek mažesnis skaičius (43%) įmonių atstovų teigė, kad labiausiai reikėtų aukšt¹jį išsilavinim¹ turinčių darbuotojų. 19% įmonių reikėtų darbuotojų, turinčių aukštesnįjį išsilavinim¹. Iš visų respondentų, kuriems tam tikr¹ kvalifikacij¹ turinti darbo jėga nereikalinga, 12% įmonių atstovų nurodė, kad įmonei pakaktų, jog asmuo turėtų vidurinį išsilavinim¹, o 7% įmonių reikėtų nekvalifikuotų darbininkų. 3% respondentų negalėjo įvardyti, kokį išsilavinim¹ turinčių darbuotojų joms labiausiai reikėtų (žr. 19 pav.). Pastebima, jog darbuotojai, turintys tam tikros specializacijos profesinį išsilavinim¹, šiek tiek paklausesni nei turintys aukšt¹jį išsilavinim¹. Mažiausiai paklausūs turintys tik vidurinį išsilavinim¹ bei nekvalifikuoti darbuotojai.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Detalizuojant darbo jėgos paklaus¹, tyrime dalyvavusių įmonių buvo paklausta, kokių profesijų grupių darbuotojų joms reikės artimiausiu metu. Didžiausia dalis (38%) apklaustų įmonių atstovų nurodė, jog jiems reikės kvalifikuotų darbininkų ir amatininkų. 36% respondentų nurodė, jog artimiausiu metu jiems reikės specialistų. 15% įmonių reikės įrenginių, mašinų operatorių ir surinkėjų. 12% įmonių atstovų nurodė, jog artimiausiu metu jiems darbuotojų nereikės. Kitų profesijų grupių darbuotojų poreikis pasiskirstė atitinkamai: 9% nekvalifikuotiems darbininkams, 6% jaunesniesiems specialistams ir technikams, 5% aptarnavimo srities ir prekybos darbuotojams, po 3% įmonių ar padalinių vadovams ir jaunesniesiems tarnautojams (žr. 20 pav.).

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Kvalifikuotų darbininkų ir amatininkų profesijų grupėje paklausiausi bus metalo apdirbimo, mašinų gamybos ir giminiškų profesijų darbininkai (41%), statybininkai montuotojai (27%) ir statybininkai apdailininkai (20%). Kitos šioje profesijų grupėje respondentų įvardintos darbuotojų grupės – tekstilininkai, siuvėjai ir giminiškų profesijų darbininkai (7%), tiksliųjų prietaisų, rankų darbo gaminių, spausdinimo ir giminiškų profesijų darbininkai (6%), dažytojai, statybos konstrukcijų valytojai ir giminiškų profesijų darbininkai (5,1%), maisto gamintojai ir giminiškų profesijų darbininkai (4,6%), medienos meistrai, baldžiai ir giminiškų profesijų darbininkai (3%), kailiadirbiai, odininkai, batsiuviai ir giminiškų profesijų darbininkai (1%) (žr. 21 pav.). Metalo apdirbimo ir mašinų gamybos darbuotojų grupėje paklausiausi yra šaltkalviai, suvirintojai, mechanikai. Statybininkų montuotojų darbuotojų grupėje paklausiausi yra staliai, mūrininkai, betonuotojai ir tinkuotojai. Statybininkų apdailininkų darbuotojų grupėje – elektrikai, vamzdynų montuotojai, santechnikai.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Iš specialistų profesijų grupės daugiausia tyrime dalyvavusių įmonių nurodė, kad artimiausiu metu joms reikės verslo specialistų (55%) bei fizinių mokslų ir inžinerijos specialistų (39%). Kitų sričių specialistų darbuotojų grupės, kurias nurodė respondentai, yra socialinių mokslų specialistai (10%), gyvosios gamtos mokslų, sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistai (4%), teisės specialistai (2%) ir kiti specialistai (3%) (žr. 22 pav.). Verslo specialistų darbuotojų grupėje paklausiausi vadybininkai. Iš visų apklaustų įmonių, kurioms reikalingi verslo specialistai, 78% nurodė, kad joms reikalingi vadybininkai. Fizinių mokslų ir inžinerijos darbuotojų grupėje paklausiausi IT specialistai, programuotojai, statybų, elektronikos inžinieriai, projektuotojai.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Įrenginių, mašinų operatorių ir surinkėjų profesijų grupėje įmonėse, kurioms reikalingi minėtieji specialistai, paklausiausi variklinių kelių transporto priemonių vairuotojai (58%), mašinų operatoriai ir surinkėjai (25%), žemės ūkio ir kitų kilnojamųjų įrenginių operatoriai (16%) bei pramoninių įrenginių operatoriai (5%) (žr. 23 pav.).

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Apibendrinus pastaruosius rezultatus, pastebima, kad nekvalifikuotų darbininkų poreikis vis dar yra reikšmingas, ir tai rodo, jog įmonės yra iš dalies priklausomos nuo pigios ir nekvalifikuotos darbo jėgos, tačiau vyrauja kvalifikuotų darbininkų, amatininkų bei specialistų, turinčių profesinį parengim¹ (paklausiausi – metalo apdirbimo, mašinų gamybos ir giminiškų profesijų darbininkai, statybininkai montuotojai, statybininkai apdailininkai, variklinių kelių transporto priemonių vairuotojai), poreikis. Taip pat egzistuoja didelė verslo srities specialistų, ypač vadybininkų, paklausa. Todėl galima daryti prielaid¹, jog siekiant labiau patenkinti tam tikros kvalifikacijos ar specializacijos darbuotojų poreikį, yra būtinas glaudesnis profesinių mokymo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimas.

Tyrimo metu taip pat siekta įvertinti įmonių patiriamas problemas dėl darbuotojų trūkumo. Didžiausia dalis respondentų (31%) teigė, jog dėl darbuotojų trūkumo laiku neįvykdomi įsipareigojimai klientams. 27% tyrime dalyvavusių įmonių atstovų nurodė, jog nukenčia įmonės veiklos kokybė. Po lygiai (25%) pasiskirstė teigiančių, jog dėl darbuotojų trūkumo jiems sunku planuoti įmonės veikl¹, įmonės praranda pelningus užsakymus, projektus bei patiria papildomų išlaidų (s¹naudų). 2% tyrime dalyvavusių įmonių dėl tinkamų darbuotojų stokos neįgyvendino suplanuotų (numatytų) investicinių projektų. Tarp kitų dėl darbuotojų trūkumo patiriamų problemų dalis respondentų (4%) nurodė, jog kitiems darbuotojams tenka didesnis darbo krūvis (žr. 24 pav.). 30% įmonių dėl tinkamų darbuotojų trūkumo neigiamo poveikio nepatiria.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Daugiausia įmonių, nepatiriančių neigiamo poveikio dėl darbuotojų trūkumo, yra Klaipėdos, Alytaus ir Marijampolės, o mažiausia – Kauno ir Panevėžio apskrityse. Apibendrinant galima teigti, jog didžioji dalis (70%) visų tyrime dalyvavusių įmonių patiria tam tikr¹ neigiam¹ poveikį dėl darbuotojų trūkumo.

Tyrimo metu taip pat siekta išsiaiškinti, kaip darbuotojų trūkumas paveikė darbo užmokesčio pokyčius šalies įmonėse. 64% įmonių atstovų nurodė, jog darbuotojų trūkumas turėjo įtakos darbo užmokesčio kilimui. 36% apklaustųjų įmonių tai darbo užmokesčio kilimo nepaskatino (žr. 25 pav.). Daugiausia respondentų, teigiančių, kad darbuotojų trūkumas paskatino darbo užmokesčio kilim¹, buvo Utenos (75%) ir Kauno apskrityse (71%), mažiausia – Klaipėdos (56%), Alytaus (57%) ir Marijampolės (57%) apskrityse. Atsižvelgus į įmonių naudojamus būdus darbuotojų trūkumo problemai sprźsti, daroma išvada, kad populiariausia darbo s¹lygų gerinimo priemonė – atlyginimo kėlimas. Makroekonominių rodiklių analizė parodė, kad Lietuvoje darbo užmokesčio augimo tempai viršija darbo našumo augimo tempus. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ilguoju laikotarpiu tai gali sukelti infliacij¹ dėl kainų-darbo užmokesčio spiralės efekto. Siekiant išvengti neigiamų padarinių, būtina modernizuoti įmonių veikl¹, didinant darbo našum¹ ir mažinant priklausomybź nuo nekvalifikuotos darbo jėgos. Analizuojant tyrimo rezultatus, nustatyta, kad tik penktadalis visų tyrime dalyvavusių įmonių darbuotojų trūkumo problem¹ sprendžia modernizuodamos įmonėje naudojamas technologijas.

Respondentų buvo paprašyta įvertinti, kaip darbuotojų trūkumas veikia jų įmonės konkurencingum¹. Net 43% respondentų dėl darbuotojų trūkumo patiria neigiam¹ poveikį, iš jų 7% įmonių atstovai teigė, kad tas poveikis yra stiprus. 42% respondentų teigė, jog darbuotojų trūkumas jokio poveikio jų įmonės konkurencingumui neturi. 15% visų tyrime dalyvavusių įmonių atstovų šio poveikio įvertinti negalėjo (žr. 26 pav.).

Tyrimo metu taip pat siekta nustatyti, kaip įmonės ketina vykdyti veikl¹, atsižvelgdamos į vis aštrėjanči¹ darbo jėgos trūkumo problem¹. Didesnė dalis (51%) visų tyrime dalyvavusių įmonių atstovų teigė, kad įmonės veikla toliau bus vykdoma nekeičiant veiklos organizavimo tvarkos. 26% respondentų įmonės veikl¹ planuoja plėtoti investuodami į veiklos sritis, reikalaujančias aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Mažiau nei dešimtadalis (7%) įmonių planuoja mažinti priklausomybź nuo nekvalifikuotam darbui imlių veiklos sričių. 16% respondentų negalėjo įvardyti, kaip toliau bus vystoma įmonės veikla (žr. 27 pav.). Atsižvelgiant į rezultatus, galima daryti prielaid¹, jog įmonių atstovai nepakankamai suvokia vykstančius darbo rinkos pokyčius ir auganči¹ darbo jėgos trūkumo problem¹.

Tyrime dalyvavusių įmonių buvo prašyta įvertinti, ar asmenų iš trečiųjų (ne ES) šalių įdarbinimas yra tinkama priemonė darbo jėgos trūkumo problemai sprźsti. 46% įmonių atstovų asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinim¹ vertino kaip tinkam¹ priemonź, 42% vertino kaip netinkam¹ ir 12% negalėjo įvertinti šios priemonės tinkamumo darbo jėgos trūkumo problemai sprźsti. Galimybź įdarbinti asmenis iš trečiųjų (ne ES) šalių savo įmonėje svarstė 28% respondentų. 72% įmonių atstovų teigė tokios galimybės nesvarstź. Bendraujant su įmonių atstovais dalis jų pabrėždavo, jog žymiai padidėjus darbuotojų trūkumui, jie būtų linkź įdarbinti asmenis iš trečiųjų šalių. Ši¹ tendencij¹ patvirtina ir tai, jog respondentų, manančių, kad asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinimas yra tinkama priemonė, yra daugiau nei respondentų, pastaruoju metu analizavusių galimybź įdarbinti tokius asmenis (žr. 28 pav.). Išvada yra tokia, kad egzistuoja pigesnės darbo jėgos iš trečiųjų šalių poreikis ir ateityje, didėjant darbo paklausai, šis poreikis gali dar labiau išaugti.

Įmonių, kurios nesvarstė galimybės įdarbinti asmenis iš trečiųjų (ne ES) šalių, buvo paprašyta įvardyti priežastis, kodėl neanalizuota ši galimybė. Beveik du trečdaliai (68%) nesvarsčiusiųjų tokios galimybės nurodė, jog pakanka vietinės darbo jėgos. 12% mano, jog nukentėtų įmonės veiklos kokybė, o 9% teigė, jog šiuo klausimu jiems trūksta informacijos. Tarp kitų nurodytų priežasčių, kurias paminėjo 18% respondentų, išskiriamas kalbos barjeras ir sudėtingos įdarbinimo procedūros (žr. 29 pav.). Šios tendencijos taip pat patvirtina, jog dar labiau padidėjus darbuotojų trūkumui yra tikėtina, kad didžioji dalis įmonių bus linkusios problem¹ sprźsti įsiveždamos darbo jėg¹ iš trečiųjų (ne ES) šalių.

Pastaba: bendra atsakymų suma viršija 100%, nes respondentai pasirinko daugiau nei vien¹ atsakymo variant¹

Tyrimo metu beveik 94% apklaustų įmonių atstovų nurodė, kad jų įmonėje nedirba asmenys iš trečiųjų (ne ES) šalių. 2,7% įmonių planuoja įdarbinti tokius darbuotojus, o likusiose įmonėse asmenys iš trečiųjų (ne ES) šalių dirba šiuo metu (3%) arba dirbo anksčiau (0,4%) (žr. 30 pav.). Vertinant pagal apskritis, daugiausia įmonių, kuriose dirba asmenys iš trečiųjų šalių, yra Utenos (15%), Vilniaus (6%) bei Telšių (5%) apskrityse. Darytina išvada, kad asmenų iš trečiųjų (ne ES šalių) įdarbinimas dar nėra labai paplitusi priemonė darbuotojų trūkumo problemai sprźsti. Šiuo metu įmonėse, kurios yra įdarbinusios asmenis iš trečiųjų šalių, daugiausia dirba vairuotojai, IT specialistai, montuotojai, elektrikai, suvirintojai, mechanikai, statybininkai, serviso darbuotojai. Daugiausia iš trečiųjų šalių įdarbinami asmenys, turintys tam tikros srities profesinį parengim¹.

Įmonių, kurios pasinaudojo galimybe įdarbinti asmenis iš trečiųjų (ne ES) šalių, buvo paprašyta įvertinti šių asmenų darbo kokybź bei procedūrų, kurias reikalinga atlikti įdarbinant tokius asmenis, sudėtingum¹. Beveik visus respondentus (95%) tenkino asmenų iš trečiųjų šalių darbo kokybė. Vertinant procedūrų, kurias reikalinga atlikti įdarbinant tokius asmenis, sudėtingum¹, 81% respondentų, pasinaudojusių galimybe įdarbinti asmenis iš trečiųjų šalių, nurodė, jog procedūros, kurias reikia atlikti įdarbinant šiuos asmenis, yra sudėtingos. Iš jų 43% įmonių atstovų mano, jog asmenis iš trečiųjų (ne ES) šalių įdarbinti yra sudėtinga, 38% teigė, jog tokius darbuotojus įdarbinti labai sudėtinga. 19% respondentų nurodė, jog asmenis iš trečiųjų šalių įdarbinti yra lengva (žr. 31 pav.). Galima teigti, jog asmenų iš trečiųjų (ne ES) šalių įdarbinimo procesas yra sudėtingas, tačiau atsižvelgiant į tyrimo rezultatų, susijusių su asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinimu, analizź, darytina prielaida, kad įdarbinimo proceso sudėtingumas nedaro poveikio įmonių sprendimui įdarbinti šiuos asmenis.

Paklausus įmonių atstovų, ar juos domintų dalyvavimas bendruose projektuose su mokymo įstaigomis rengiant darbo rinkai reikiamus specialistus, didesnė dalis (56%) respondentų atsakė teigiamai, neigiamai atsakė 27% įmonių atstovų. 17% respondentų nėra apsisprendź dėl tokios galimybės (žr. 32 pav.). Daugiausia (85%) respondentų, teigusių, kad juos domintų bendradarbiavimas su mokymo įstaigomis, buvo Utenos apskrityje. Daroma išvada, kad ateityje įmonės būtų linkusios bendradarbiauti su mokymo įstaigomis rengiant darbo rinkai reikiamus specialistus. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu nėra aktyvaus tokio pobūdžio bendradarbiavimo, galima daryti prielaid¹, kad įmonėms ir mokymo įstaigoms reikalingas paskatinimas.

Tyrimo metu siekta nustatyti, ar valstybės vykdoma politika turi įtakos įmonių pasirinkimui, kokį darbo jėgos trūkumo problemos sprendimo būd¹ naudoti. Įmonių atstovų buvo paprašyta įvertinti skalėje nuo 1 iki 5 (1 – visiškai nepaskatintų, 5 – labai paskatintų), kaip bet kokio pobūdžio valstybės parama paskatintų įdarbinti asmenis iš socialinės atskirties grupių, investuoti į inovacijas, kurioms reikalinga aukštos kvalifikacijos darbo jėga, bei investuoti į įmonės darbuotojų kvalifikacijos tobulinim¹. Labiausiai valstybės parama skatintų įmones investuoti į darbuotojų kvalifikacijos tobulinim¹ – šiam punktui aukščiausi¹ bal¹ skyrė daugiausia įmonių. Mažiausi¹ bal¹ daugiausia įmonių skyrė tam, jog valstybės parama jas skatintų įdarbinti asmenis iš socialinės atskirties grupių. Atsižvelgiant į įmonių pateikiamus vertinimus, buvo apskaičiuotas įmonių vertinimų vidurkis. Kuo didesnė įmonių vertinimų vidurkio reikšmė, tuo didesnį poveikį atitinkama valstybės politika darytų įmonių sprendimams, susijusiems su asmenų iš socialinės atskirties grupių įdarbinimu, darbo našumo, investuojant į inovatyvias technologijas, didinimu bei žmogiškųjų išteklių kokybės tobulinimu (žr. 1 lentelė).

1 lentelė

Valstybės paramos poveikis tyrime dalyvavusioms įmonėms:

Atsižvelgiant į įmonių vertinimų vidurkių reikšmes, galima teigti, jog atitinkama valstybės politika, t. y. įvairaus pobūdžio valstybės parama, gali daryti žymi¹ įtak¹ įmonių sprendimams darbo jėgos trūkumo problem¹ sprźsti investuojant į inovacijas, kurioms reikalinga aukštos kvalifikacijos darbo jėga, bei investuojant į įmonės darbuotojų kvalifikacijos tobulinim¹. Taip pat rezultatai parodė, jog įmonės pačios nėra linkusios sprźsti darbuotojų trūkumo problemos investicijomis, didinančiomis darbo našum¹.

Atliekant tyrim¹, taip pat buvo siekta išsiaiškinti, ar įmonės domisi Lietuvos strateginio dokumento, susijusio su užimtumo ir žmogiškųjų išteklių politikos formavimu valstybiniame lygmenyje, rengimu. Didesnė dalis visų respondentų (53%) nurodė, kad nesidomi Lietuvos strateginių dokumentų, kuriuose numatoma valstybės formuojama užimtumo ir žmogiškųjų išteklių politika, rengimu. 35% įmonių atstovų teigė, kad domisi tuo. 12% įmonių atstovų tuo domėtųsi, jei žinotų, jog į nuomonź bus atsižvelgta (žr. 33 pav.). Labiausiai Lietuvos strateginiais dokumentais, susijusiais su užimtumo ir žmogiškųjų išteklių plėtros formavimu, besidominčios įmonės yra Utenos (65%), Marijampolės (48%) ir Alytaus (43%) apskrityse. Apibendrinus rezultatus, pastebėtas didelis įmonių pasyvumas, susijźs su užimtumo ir žmogiškųjų išteklių politikos formavimu valstybiniame lygmenyje. Atsižvelgdama į tai, valstybė turėtų didinti informacijos sklaid¹, susijusi¹ su strateginių dokumentų rengimu.

Tyrimo metu taip pat buvo domėtasi, ar įmonės yra susipažinusios su Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos parengta Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija ir jos atnaujinimu. Tik 10% įmonių atstovų teigė, kad yra išsamiai susipažinź su šia strategija, 20% respondentų nurodė, kad yra šiek tiek susipažinź su Lietuvos ūkio plėtros ilgalaike strategija ir jos atnaujinimu. Du trečdaliai respondentų (69%) nurodė, kad nėra susipažinź su šia strategija, o 1% nežino, jog tokia strategija yra parengta (žr. 34 pav.).

Atsižvelgiant į šiuos tyrimo rezultatus, akivaizdus glaudaus bendradarbiavimo tarp valstybės ir verslo įmonių trūkumas. Dėl to nesutampa įmonių ir valstybės siekiami tikslai tiek ekonomikos plėtros, tiek užimtumo ir žmogiškųjų išteklių politikos formavimo srityse. Siekiant Lietuvos strateginiuose dokumentuose numatytų tikslų, būtina paskatinti įmonių domėjim¹si formuojama valstybės politika ir jų suinteresuotum¹ įgyvendinti strateginiuose dokumentuose numatytus tikslus.

Apibendrinus atlikto tyrimo rezultatus, galima daryti išvad¹, jog įmonės susiduria su darbuotojų trūkumo problema. Vertinant pagal ekonominės veiklos rūšis, labiausiai su darbuotojų trūkumo problema susiduria tekstilės ir tekstilės gaminių gamybos įmonės, statybos įmonės bei įmonės, užsiimančios baldų gamyba, metalų ir metalo gaminių įmonės bei viešbučiai ir restoranai. Šios tendencijos atitinka šalyje esančių laisvų darbo vietų skaičiaus pasiskirstym¹ pagal ekonominės veiklos rūšis (žr. Error! Reference source not found..). Mažėjant darbo pasiūlai, darbuotojų trūkumo problema dar labiau išaugs, nes beveik pusė tyrime dalyvavusių įmonių planuoja darbuotojų skaičiaus augim¹.

Beveik pusė tyrime dalyvavusių įmonių kaip pagrindinź darbuotojų trūkumo priežastį nurodė emigracij¹. Emigracijos mastai išryškino ir kitas tinkamų darbuotojų trūkumo problemas, susijusias su darbuotojų pasirengimu dirbti. Iš jų dažniausiai nurodoma darbo patirties trūkumas, tinkamo pasirengimo pagal įgyt¹ specialybź stoka ar nepakankamas rengiamų specialistų skaičius. Penktadalis respondentų teigė, jog darbuotojų trūkum¹ įmonės patiria dėl nesugebėjimo pasiūlyti potencialius darbuotojus tenkinančių s¹lygų.

Tyrimo metu nustatyta, kad beveik du trečdaliai įmonių neskiria dėmesio žmogiškųjų išteklių pokyčių planavimui įmonėje. Dėl to įmonėms darbuotojų trūkumas daro didesnį neigiam¹ poveikį, jos nepasirengusios atitinkamai reaguoti į darbo rinkos pokyčius.

Įmonių sugaištamas laikas naujų darbuotojų paieškai ir atrankai bei naudojami aktyvūs darbuotojų paieškos būdai leidžia daryti išvad¹, kad įmonės dėl darbuotojų trūkumo patiria sunkumų. Įmonės laiku neįvykdo įsipareigojimų klientams, nukenčia jų veiklos kokybė, joms sunku planuoti veikl¹, patiriama papildomų s¹naudų bei prarandama pelningų užsakymų. Atsižvelgiant į įmonių patiriamus sunkumus, darbuotojų trūkumas gali neigiamai paveikti verslo, o tuo pačiu ir ekonomikos plėtr¹.

Įvertinus darbuotojų, kurių šiuo metu labiausiai trūksta, kategorijas, pastebėta, kad labiausiai trūksta darbuotojų, turinčių tam tikros specializacijos profesinį parengim¹ arba aukšt¹jį išsilavinim¹. Iš profesinį parengim¹ turinčių darbuotojų paklausiausi yra metalo apdirbimo, mašinų gamybos ir giminiškų profesijų darbininkai, statybininkai montuotojai, statybininkai apdailininkai, variklinių kelių transporto priemonių vairuotojai. Tarp aukšt¹jį išsilavinim¹ turinčių darbuotojų labiausiai reikia verslo specialistų, ypač vadybininkų, bei fizinių mokslų ir inžinerijos specialistų. Daliai įmonių trūksta ir nekvalifikuotos darbo jėgos.

Darbuotojų trūkumo problemai sprźsti beveik pusė visų apklaustų įmonių gerina darbo vietos s¹lygas ir kokybź, dažniausiai – keldamos darbo užmokestį. Investicijas į technologijas ir bendradarbiavim¹ su mokymo įstaigomis naudoja palyginti nedidelis įmonių skaičius. Įmonės taip pat nelinkusios naudotis tokiomis darbuotojų trūkumo problemos sprendimo priemonėmis kaip asmenų iš socialinės atskirties grupių įdarbinimas, įmonės verslo funkcijų perdavimas išorės paslaugų teikėjams, įmonės veiklos perkėlimas į kitus regionus šalies viduje ar už šalies ribų. Asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinimas taip pat kol kas nėra plačiai naudojama priemonė. Galima teigti, jog darbuotojų trūkumo problemai sprźsti darbdaviai linkź naudoti metodus, padedančius ši¹ problem¹ sprźsti greitai.

Tyrimo metu nustatyta, kad įmonės nelinkusios sprźsti darbo jėgos trūkumo problemos investuodamos į technologijas, reikalaujančias aukštos kvalifikacijos darbo jėgos, ar mažindamos priklausomybź nuo nekvalifikuotam darbui imlių veikos sričių. Atsižvelgiant į asmenų įdarbinimo iš trečiųjų šalių tendencijas, tikėtina, kad paaštrėjus darbuotojų trūkumo problemai, įmonės bus labiau linkusios įdarbinti pigi¹ darbo jėg¹ iš trečiųjų (ne ES) šalių.

Norint paskatinti darbo našum¹ didinančių priemonių naudojim¹ ir bendradarbiavim¹ su mokymo įstaigomis, būtina atitinkama valstybės politika. Tyrimo metu nustatyta, kad įmonių investicijas į inovacijas, kurioms reikalinga aukštos kvalifikacijos darbo jėga, ir ypač investicijas į žmogiškųjų išteklių kokybės gerinim¹, valstybė galėtų paskatinti naudodama valstybės paramos priemones. Valstybės paramos poreikis taip pat atspindi, jog įmonės nepakankamai suvokia žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimo ir tuo pačiu darbo našumo gerinimo svarb¹.

Remiantis tyrimo rezultatų analize, galima teigti, kad egzistuoja nepakankamas domėjimasis strateginiais dokumentais ir nepakankama informacijos sklaida apie strateginių dokumentų rengim¹. Siekiant Lietuvos strateginiuose dokumentuose numatytų tikslų, būtina paskatinti įmonių domėjim¹si formuojama valstybės politika ir jų suinteresuotum¹ įgyvendinti strateginiuose dokumentuose numatytus tikslus.

Apibendrinus darbo paklausos tyrimo rezultatus, nustatyti šie pagrindiniai darbdavių poreikiai:

profesinį parengim¹ turinčių asmenų skaičiaus didinimas, ypač mechanikos ir metalo darbų bei statybos srityse;

galimybė darbo jėgos paklaus¹ patenkinti greito poveikio priemonėmis (darbo s¹lygų gerinimu, asmenų iš trečiųjų (ne ES) šalių įdarbinimu);

švietimo sistemos tobulinimas bei švietimo įstaigų ir verslo bendradarbiavimo skatinimas, siekiant užtikrinti, kad įdarbinamų asmenų turimos kvalifikacijos atitiktų nuolat besikeičiančius rinkos poreikius;

darbo santykių teisinės reglamentacijos liberalizavimas;

aktyvesnis valstybinių institucijų bendradarbiavimas su darbdaviais atsižvelgiant į  verslo plėtros poreikius.

Darbo jėgos paklausos tyrimas, remiantis darbo skelbimų analize

Populiariausi darbuotojų paieškos būdai, nustatyti tyrimo metu, yra darbo skelbimų spausdinimas laikraščiuose, skelbimasis internetiniuose darbo paieškos portaluose ir naudojimasis teritorinių darbo biržų paslaugomis. 2007 m. spalio 15–20 d. buvo atlikta didžiausių internetinių darbo paieškos portalų, nacionalinių ir specializuotų laikraščių darbo skelbimų bei Lietuvos darbo biržos (LDB) internetiniame puslapyje pateikiamų darbo skelbimų analizė. Ši analizė remiasi tuo laikotarpiu galiojusiais darbo skelbimais, ieškančiais darbuotojų darbui Lietuvoje. Profesijos šioje analizėje grupuojamos pagal Lietuvos darbo biržos naudojam¹ profesijų grupavim¹.

Lietuvos darbo biržos darbo skelbimų analizė buvo atliekama 2007 m. spalio 16 d. Tuo metu internetiniame LDB portale buvo užregistruota 12.351 laisva darbo vieta. Beveik pusė visų laisvų darbo vietų (43%) buvo Vilniaus apskrityje, toliau atitinkamai seka Kauno ir Klaipėdos apskritys (žr. 35 pav.).

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis

Pagal profesijų grupes daugiausia laisvų darbo vietų analizuojamu laikotarpiu buvo statybos (3141), transporto (2366), pramoninės gamybos (2029), rankų darbo (1002) ir viešbučių, restoranų, valgyklų (820) profesijų grupėse. Šių profesijų grupių specialistams buvo siūloma 76% visų laisvų darbo vietų.

Statybų profesijų grupėje daugiausia laisvų darbo vietų buvo siūloma plataus profilio statybininkams. Kiti paklausūs statybos profesijos specialistai yra šaltkalviai (remontininkai), mūrininkai, betonuotojai. Transporto profesijų grupėje paklausiausi buvo įvairių kategorijų vairuotojai, ypač tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojai, kurių paklausa sudarė beveik pusź visų vairuotojų paklausos. Toliau sekė pagalbiniai darbininkai ir krovikai. Tarp pramoninės gamybos profesijų grupių daugiausia laisvų darbo vietų buvo siūloma įvairių sričių darbininkams, suvirintojams, elektrinių komponentų surinkėjams. Rankų darbo profesijų grupėje didžiausia buvo siuvėjų ir šaltkalvių (remontininkų) paklausa. Laisvos darbo vietos viešbučiuose, restoranuose, valgyklose buvo siūlomos valytojams, virėjams ir padavėjams. 36 pav. pateikiami apibendrinti duomenys apie paklausiausių profesijų laisvų darbo vietų skaičių Lietuvos darbo biržoje.

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis

Pastebėta, kad tokiose srityse, kaip statyba ir pramoninė gamyba, paklausiausios tos profesijos, kurios reikalauja kelių sričių gebėjimų. Tikėtina, kad šio reiškinio priežastys yra darbo jėgos trūkumas ir darbdavių siekis efektyviau panaudoti darbuotojų turimus gebėjimus. Išaugusi¹ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojų paklaus¹ lemia sparti transporto paslaugų sektoriaus plėtra Lietuvoje. Daugiausia minėtų profesijų grupių atstovams laisvų darbo vietų buvo siūloma Vilniaus apskrityje.

Laikraščiuose skelbiamų laisvų darbo vietų analizė buvo atliekama remiantis darbo skelbimais, spausdinamais 2007 m. spalio 20 d. didžiausiuose nacionaliniuose laikraščiuose „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Vakaro žinios“, „Kauno diena“. Taip pat buvo apibendrinti skelbimai, spausdinti didžiausiuose specializuotuose skelbimų laikraščiuose „Noriu“ ir „ALIO reklama“, atitinkamai spalio 19 d. ir spalio 18 d. Kadangi spausdinamuose darbo skelbimuose dažniausiai nenurodoma, kiek tam tikros profesijos specialistų reikės, darbo paklausos analizė buvo atliekama pagal darbo skelbimų skaičių profesijai. Daugiausia darbo skelbimų buvo spausdinama specializuotuose skelbimų laikraščiuose „ALIO reklama“ ir „Noriu“, atitinkamai 933 ir 519 darbo skelbimų. Toliau seka nacionaliniai laikraščiai „Lietuvos rytas“, „Kauno diena“, „Vakaro žinios“ bei „Respublika“.

Apibendrinus spausdinamų darbo skelbimų analizės rezultatus, daugiausia darbo skelbimų nacionaliniuose ir specializuotose laikraščiuose siūlo darb¹ pardavimų, pirkimų, rinkodaros bei transporto profesijų grupių atstovams. Šiose srityse dažniausiai buvo minimi pardavėjai-konsultantai, įvairių sričių vadybininkai, pagalbiniai darbininkai, tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojai, įvairių kategorijų vairuotojai darbui Lietuvos teritorijoje, sandėlininkai ir sandėlio darbuotojai (žr. 37 pav.). Pastebėta, kad pagalbinių darbininkų poreikis egzistuoja ne tik prekyboje ir transporto veikloje, bet ir tokiose srityse, kaip statyba ir pramoninė gamyba.

Analizuojant laikraščiuose spausdinamus darbo skelbimus, pastebėta, kad jų pobūdis dažniausiai priklauso nuo laikraščio skaitytojų auditorijos. Pvz., laikraštyje „Lietuvos rytas“ didesnė dalis (52%) darbo skelbimų buvo skirta aukštos kvalifikacijos specialistams, turintiems aukšt¹jį išsilavinim¹. Tuo tarpu kituose nacionaliniuose ir specializuotuose laikraščiuose didžiausi¹ dalį (~90%) sudaro skelbimai, kuriuose ieškoma darbuotojų, turinčių tam tikros srities profesinį parengim¹, arba nekvalifikuotų darbininkų.

Pažymėtina, kad viename paklausiausių profesijų (išskyrus vadybininkus) darbo skelbime dažniausiai buvo nurodoma, jog ieškoma ne vieno tam tikros srities specialisto, t. y. nebuvo nurodomas konkretus numatomų įdarbinti asmenų skaičiaus. Taip pat nebuvo nurodomas darbo skelbimo galiojimo laikas. Tikėtina, kad tokio pobūdžio darbo skelbimai reiškia, jog darbdaviai susiduria su nuolatiniu šių profesijų atstovų stygiumi ir laisvos darbo vietos nėra pakankamai užpildomos.

Internetiniuose darbo paieškos portaluose skelbiamų laisvų darbo vietų analizei buvo pasirinkti 5 didžiausi pagal darbo skelbimų skaičių tiriamuoju laikotarpiu (2007 m. spalio 15 d.) portalai: www.cvonline.lt (2939), www.dirbu.lt (1846), www.cvmarket.lt (1679), www.cvbankas.lt (899),   www.cv.lt (368). Ši analizė dėl skirtingų informacijos pateikimo būdų buvo atliekama tik pagal profesijų grupes bei darbo skelbimų skaičių, kadangi dalyje skelbimų nenurodomas planuojamų įdarbinti tam tikros profesijų atstovų skaičius. Minėtieji duomenys taip pat turėtų būti atsargiai interpretuojami dėl to, kad atskirų profesijų grupavimas internetiniuose darbo paieškos portaluose nėra tikslus.

Daugiausia darbo skelbimų internetiniuose darbo paieškos portaluose buvo skirta pardavimų, pirkimų, rinkodaros, administracijos, ekonomikos, teisės, įrengimų techninės priežiūros, statybos ir pramoninės gamybos sričių specialistams (žr. 38 pav.).

Apžvelgus internetiniuose darbo paieškos portaluose pateikiam¹ darbo skelbimų informacij¹, tarp labiausiai ieškomų specialistų atsiranda įrengimų, techninės priežiūros specialistai. Dažniausiai tarp šios srities specialistų ieškoma įvairių sistemų (šildymo, vėdinimo, kondicionavimo, santechnikos, elektros ir kt.) projektuotojų ir montuotojų. Šios srities specialistų paieška gali būti siejama su statybos sektoriaus plėtra ir dėl to išaugusia statybos profesijų grupės specialistų paklausa.

Internetinių darbo paieškos portalų analizė parodė, kad egzistuoja priklausomybė tarp darbo skelbimo pobūdžio ir darbo paieškos portalų, teikiančių mokamas ir nemokamas skelbimų talpinimo paslaugas. Internetiniuose darbo paieškos portaluose, kuriuose darbdaviams teikiamos paslaugos yra mokamos, dažniausiai ieškoma aukštos kvalifikacijos specialistų, turinčių aukšt¹jį išsilavinim¹. Tuo tarpu internetiniuose portaluose, suteikiančiuose galimybź talpinti nemokamus darbo skelbimus, dažniausiai ieškoma turinčių profesinį parengim¹ arba žemos kvalifikacijos darbuotojų. Palyginus bendr¹ darbo skelbimų laikraščiuose ir internetiniuose darbo paieškos portaluose skaičių, pastebėta, jog darbo skelbimų skaičius darbo paieškos portaluose yra gerokai (4 kartus) didesnis nei skelbimų laikraščiuose.

Darbo skelbimų pobūdis skiriasi priklausomai nuo darbuotojų paieškos būdo. Teritorinių darbo biržų paslaugomis dažniausiai naudojasi darbdaviai, kuriems reikia tam tikr¹ profesinį parengim¹ turinčių darbuotojų. Taip pat daugiausia skelbimų, kuriuose ieškoma tam tikr¹ profesinį parengim¹ turinčių darbuotojų, talpinama nemokamuose internetinės paieškos portaluose bei specializuotuose skelbimų laikraščiuose. Tuo tarpu aukštos kvalifikacijos specialistams skirti darbo skelbimai talpinami internetiniuose darbo paieškos portaluose, kuriuose darbo skelbimų talpinimo paslauga yra mokama bei nacionaliniame laikraštyje „Lietuvos rytas“.

Apibendrinant galima teigti, kad šiuo metu labiausiai reikia statybos, transporto paslaugų, pardavimo, pirkimo, rinkodaros, pramoninės gamybos, įrengimo, techninės priežiūros srities specialistų. Labiausiai reikia darbuotojų, turinčių minėtųjų sričių profesinį parengim¹. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad egzistuoja didelė nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa, pvz., pagalbinių darbininkų. Galima daryti prielaid¹, jog Lietuvoje daugelis ekonominės veiklos sričių vis dar yra stipriai priklausomos nuo darbo jėgos kiekio. Palyginus šio tyrimo rezultatus su prieš tai pristatytais darbdavių apklausos rezultatais, pastebimos darbo rinkos tendencijos sutampa.

Darbo paklausos tyrimo rezultatų palyginimas su pagrindiniuose Lietuvos dokumentuose numatytais strateginiais tikslais

Pagrindiniuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose akcentuojamas ekonominio augimo ir užimtumo didėjimas bei šalies ekonominio išsivystymo lygio atsilikimo nuo ES šalių vidurkio mažinimo svarba. Šių siekių įgyvendinimas leistų pasiekti Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje numatyt¹ tiksl¹, t. y. sukurti aplink¹ plėtoti šalies materialinei ir dvasinei gerovei, kuri¹ apibendrintai nusako žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika.

Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalgoje pagal regionines ir pasaulio tendencijas teigiama, kad ilgalaikis ekonominis regiono pranašumas priklauso nuo jame veikiančių subjektų sugebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ir regiono sugebėjimų atverti naujas galimybes darbo jėgai ir įmonėms. Teigiama, jog ekonominį augim¹ lemia tokie veiksniai, kaip inovacijos, technologijos ir švietimas. Technologiniai pokyčiai formuojasi kaip tikslinga žmonių, reaguojančių į rinkoje atsirandančius poreikius ir stimulus, veikla. Todėl žinios, kurių šaltinis – žmogiškieji ištekliai, yra pagrindinis kapitalas, lemiantis ilgalaikį ekonominį augim¹. Atsižvelgiant į šias tendencijas, žmogiškųjų išteklių kokybė yra veiksnys, nuo kurio priklauso šalies ekonomikos plėtra ir tuo pačiu – strateginiuose dokumentuose numatytų tikslų pasiekimas. Todėl žmogų galima traktuoti kaip konkurencing¹ produkt¹, nes įmonė ar regionas, kuriame daug žinias kaupiančios darbo jėgos, traktuojamas kaip sparčiai augančios ekonomikos ir konkurencingas.

Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalgoje teigiama, kad Lietuva, siekdama technologinės pažangos, turėtų vystyti absorbcinius gebėjimus. Absorbciniai gebėjimai, arba gebėjimai perimti žinias, suprantami kaip gebėjimai pasinaudoti pasauliniais technologiniais pasiekimais, remiantis jais atnaujinti ir restruktūrizuoti pramonź, naudojant įvairias horizontaliojo poveikio valstybės paskatas ir kuriant stipri¹ nacionalinź žinių bazź ateities gamybai ir paslaugų verslui. Tik aukšto lygio absorbcinius gebėjimus turinti visuomenė sugebės pasirinkti teisingas technologinės plėtros kryptis, kurios mažintų skirtum¹, esantį tarp Lietuvos ūkio ir pasaulinių lyderių. Valstybė, norėdama perimti žinias, turi turėti kokybiškus žmogiškuosius išteklius.

Remiantis „DnB Nord” banko parengtomis Lietuvos ekonomikos perspektyvomis (2007), šalies ekonomikos plėtr¹ pastaruoju metu lemia keturios ekonominės veiklos: transportas, apdirbamoji pramonė (ypač maisto produktų, statybinių medžiagų, metalo dirbinių, chemijos produktų, plastikų ir baldų gamyba), vidaus prekyba bei statybų sektorius. Atliktas darbo paklausos tyrimas parodė, jog būtent ši¹ ekonominź veikl¹ vykdančios įmonės susiduria su didžiausiomis darbo jėgos trūkumo problemomis. Iki šiol Lietuvoje ūkio plėtra daugiausiai rėmėsi papildomu darbuotojų įtraukimu į gamyb¹, o šie ištekliai, kaip rodo makroekonominių ir socialinių rodiklių analizė, sparčiai senka. Riboti gamybos pajėgumai, o ypač darbo jėgos trūkumas, greitai gali pristabdyti ekonomikos augim¹, jei nebus surasta priemonių našumui kelti. Darbuotojų stygius sudaro geras s¹lygas toliau kilti darbo užmokesčiui, tačiau darbo užmokesčio augimas, viršijantis darbo našumo didėjim¹, ilgai tźstis negali, nes lemia gamybos kaštų didėjim¹. Augantys gamybos kaštai mažina įmonių gaminamos produkcijos konkurencingum¹, o tai gali neigiamai paveikti ekonomikos plėtr¹ ir sutrukdyti įgyvendinti užsibrėžtus stateginius tikslus.

Atlikus darbo paklausos analizź, tiek remiantis darbdavių apklausa, tiek darbo skelbimų tyrimu bei darbo biržos pateikiamais duomenimis, galima teigti, jog iki tol vyravusios tendencijos išliks nepakitusios. Įmonės Lietuvoje suinteresuotos naudotis ne aukštos kvalifikacijos, bet pigia darbo jėga. Darbdaviai linkź naudoti metodus, kurie padeda greitai sprźsti darbuotojų trūkumo problem¹. Iki šiol pagrindinė priemonė buvo darbo užmokesčio didinimas, tačiau šios priemonės naudojimo galimybė yra ribota. Ateityje darbuotojų trūkumo problem¹ norima sprźsti naudojantis pigia darbo jėga iš trečiųjų (ne ES) šalių. Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvoje įmonės nelinkusios rinktis ilgalaikį ekonominį augim¹ ir technologinź pažang¹ užtikrinančių priemonių, tokių, kaip darbo našumo didinimas bei investicijos į žmogiškųjų išteklių kokybės gerinim¹.

Atsižvelgiant į šias tendencijas, būtina, kad įmonės suvoktų, jog investicijos į žmogišk¹jį kapital¹ turės vis didėjanči¹ gr¹ž¹. Todėl valstybė turi imtis aktyvios politikos, skatindama įmones investuoti į ilgalaikį ekonomikos augim¹ ir technologinź pažang¹ užtikrinančias priemones, t. y. didinti darbo našum¹ ir gerinti žmogiškųjų išteklių kokybź.