Darbo rinkos politika Lietuvoje ir Europos S¹jungoje

Darbo rinkos politika Europos S¹jungoje

Siekdama išlaikyti ekonomiškai stipraus, stabilaus ir konkurencingo regiono pozicijas, Europos S¹junga formuoja bendras politikos kryptis, įgyvendinamas visose ES šalyse-narėse. Užimtumo ir darbo rinkos politika, kaip minėtų tikslų siekimo pagrindas, reglamentuojama šiais Europos S¹jungos strateginiais dokumentais:

Lisabonos strategija;

Europos užimtumo strategija.

Detalesnes šiuose strateginiuose dokumentuose numatomų tikslų ir uždavinių įgyvendinimo kryptis bei priemones numato šie Europos Komisijos komunikatai ir dokumentai:

Jungtinės ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairės 2005–2008 metams;

Bendri veiksmai augimui ir užimtumui skatinti. Bendrijos Lisabonos programa;

Europos demografijos ateitis: iššūkį paversti galimybe;

Laisvas darbuotojų judėjimas siekiant didžiausios naudos ir išnaudojant galimybes.

Svarbiausias ES teisės aktas, kuriuo įtvirtintos priemonės ES piliečių mobilumui skatinti, direktyva Nr. 2005/36/EC, skirta profesinėms kvalifikacijoms pripažinti.

2000 m. kovo 23–24 d. Lisabonoje Europos S¹jungos Taryba pavirtino Lisabonos strategij¹, Europos S¹jungos ekonominės ir socialinės plėtros plan¹, kuris nustatė strateginį ES tiksl¹ iki 2010 metų – paversti Europos S¹jung¹ konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis paremta ekonomika pasaulyje, galinčia užtikrinti subalansuot¹ ekonominį augim¹, kuriant daugiau ir geresnių darbo vietų bei siekiant didesnės socialinės sanglaudos. Nuo 2004 m., Lietuvai tapus Europos S¹jungos nare, Lietuva kartu su kitomis ES šalimis siekia įgyvendinti Lisabonos strategijoje numatytus tikslus, kurti bendr¹ Lietuvos ir visų Europos S¹jungos šalių gerovź. Deja, pirmieji penkeri metai parodė, kad Lisabonoje iškeltas tikslas iki 2010 m. nebus pasiektas. Politinio ryžto trūkumas ir per mažai dėmesio strategijoje numatytiems tikslams įgyvendinti buvo nurodoma kaip pagrindinės priežastys, lėmusios nesėkmź. Todėl 2005 m. kovo mėn. Europos S¹jungos taryba atnaujino Lisabonos strategij¹ ir joje numatytus tikslus, pagrindines pastangas nukreipti ekonomikos augimui ir užimtumo skatinimui:

kuriant investuotojams ir darbo jėgai patraukli¹ vidinź ES aplink¹, pagerinti bendros politikos numatytų tikslų įgyvendinim¹ tiek ES, tiek šalių-narių lygmeniu;

užtikrinti atviros ir konkurencingos rinkos plėtr¹ tiek ES viduje, tiek už jos ribų;

kurti stipri¹ pramoninź bazź, didinant investicijas į mokslo ir technologijų pažang¹.

Europos Komisija komunikate „Bendri veiksmai augimui ir užimtumui skatinti. Bendrijos Lisabonos programa“ pabrėžė, kad „jei Europa siekia visiško užimtumo, pagerinti darbo kokybź ir našum¹ bei sustiprinti socialinź ir teritorinź sanglaud¹, ji turi pritraukti daugiau žmonių į darbo rink¹ ir juos joje išlaikyti, sukurti daugiau laisvų darbo vietų, modernizuoti socialinės apsaugos sistemas, pagerinti darbuotojų ir įmonių sugebėjim¹ prisitaikyti bei padidinti investicijas į žmogišk¹jį kapital¹ gerinant švietim¹ ir įgūdžius“ (COM (2005) 330 final). Siekdama paskatinti užimtumo augim¹ ir užtikrinti darbo našumo didėjim¹, dar 1997 m ES patvirtino Europos užimtumo strategij¹ (angl. The European Employment Strategy), kuri yra nuolat atnaujinama stebint ekonominius bei socialinius pokyčius ES. Pagrindinis šios strategijos tikslas kurti daugiau darbo vietų bei gerinti darbo vietų kokybź (Europos Komisija, 2007).

Atsižvelgiant į siekiamus tikslus, galima teigti, kad Europos užimtumo strategija yra suderinta su atnaujinta Lisabonos strategijos programa, kurioje numatoma, skatinti ES gyventojų užimtum¹ bei užtikrinti sparči¹ ir stabili¹ ekonomikos plėtr¹. Lisabonos strategijoje numatyta, kad 2010 m. bendras visų darbingo amžiaus asmenų užimtumo lygis turėtų būti 70%, moterų – daugiau kaip 60%, vyresnio amžiaus žmonių – 50% (Europos Komisija, 2007). 

Europos Komisija, akcentuodama tinkamų Lisabonos strategijos įgyvendinimo priemonių svarb¹, rūpinasi, kad kiekviena ES šalis-narė parengtų nacionalinź Lisabonos strategijos įgyvendinimo program¹ ir j¹ vykdytų. Kaip teigiama minėtame Europos Komisijos komunikate, „nors Lisabonos partnerystės ekonomikos augimui ir užimtumui sėkmė daugiausia priklauso nuo valstybių narių ir jų pasiryžimo įvykdyti reikalingas struktūrines reformas, Bendrijos dalyvavimas suteikia strategijai pridėtinź vertź. Iš tikrųjų, maksimali s¹veika ir našumas įmanomi tik tada, jei nacionalinės reformos priemonės yra papildomos veiksmais Bendrijos lygmeniu“ (COM(2005) 330 final). Šiame komunikate Europos komisija taip pat išskyrė tam tikrus veiksmus, kuriuos koordinuojant Bendrijos lygmenyje pasiekiama didžiausia pridėtinė vertė:

parama žinioms ir naujovėms Europoje;

valstybės pagalbos politikos reforma;

verslui taikomos įstatymų struktūros gerinimas ir supaprastinimas;

paslaugų vidaus rinkos suformavimas;

ambicingo Dohos raunde[1] pasiekto susitarimo įvykdymas;

kliūčių pašalinimas fizinių asmenų, darbo jėgos ir akademiniam mobilumui;

bendro ekonominei migracijai taikomo metodo sukūrimas;

parama kovojant su ekonominio restruktūrizavimo socialinėmis pasekmėmis.

Norint užtikrinti ekonomikos augim¹ ir užimtumo didėjim¹, būtinas tiek atskirų ES šalių, tiek visos ES veiksmų koordinavimas. Todėl Lisabonos strategijai įgyvendinti buvo parengtos ir patvirtintos Jungtinės ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairės (2005–2008 m.), kuriose numatytos veiklos kryptys makroekonomikos, mikroekonomikos ir užimtumo srityse. Jomis vadovaudamosi, ES šalys-narės turėjo parengti nacionalines Lisabonos strategijos įgyvendinimo programas.

Europos Komisija nuolatos prižiūri, kaip vykdomos nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos. ES šalys-narės rengia kasmetines ataskaitas, kuriose vertinama, kaip šalis įgyvendina savo nacionalinź Lisabonos strategijos įgyvendinimo program¹. Remdamasi jomis, Europos Komisija rengia kasmetines pažangos ataskaitas. Atsižvelgdama į šias ataskaitas, ES Taryba parengia rekomendacijas dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių atnaujinimo bei dėl valstybių narių užimtumo politikos įgyvendinimo. Šiose rekomendacijose ES Taryba, atsižvelgdama į kiekvienos šalies nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos įvykdym¹, rekomenduoja, kokios tolimesnės veiklos sritys turėtų būti tobulinamos atskiroje ES šalyje-narėje, kad nacionalinėse Lisabonos strategijos įgyvendinimo programose užsibrėžti tikslai būtų įgyvendinti.

Pavasario pranešimas yra vienintelis Europos Vadovų Tarybos pavasario darbotvarkės dokumentas, kuriame ES valstybių ir vyriausybių vadovai vertina Lisabonos strategijos pažang¹ ir numato būsimus prioritetus Lisabonos strategijos uždaviniams įgyvendinti. 2007 m. Europos Vadovų Taryba suformavo pirmininkaujančios valstybės-narės išvadas, kuriose dar kart¹ akcentavo bendros darbo rinkos politikos svarb¹ bei paragino Europos komisij¹ parengti pasiūlymus 2008–2011 metų Lisabonos strategijos įgyvendinimo etapui. Formuodama bendros darbo rinkos politik¹, Europos Vadovų Taryba atkreipė dėmesį į sritis, kurios pagerintų bendros darbo rinkos funkcionavim¹. Pabrėžiama puikių žmogiškųjų išteklių ir „protų cirkuliacijos“ skatinimo svarba. Taip pat akcentuojamas efektyvus ir rezultatyvus valstybės išlaidų, skirtų našumui ir inovacijoms skatinti bei žmogiškajam kapitalui stiprinti, valdymas. Europos Vadovų Taryba taip pat pabrėžė ir gero darbo bei pagrindinių jo principų, t. y. darbuotojų teisių ir dalyvavimo, vienodų galimybių, darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bei šeimos gyvenimui palankaus darbo organizavimo, svarb¹.

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindiniai ES kuriamos bendros darbo rinkos ir užimtumo politikos tikslai – visiškas užimtumas, darbo kokybė ir našumas bei socialinė sanglauda. Šių tikslų įgyvendinimas glaudžiai susijźs su tinkamų priemonių įgyvendinimu. ES stengiasi panaudoti reikiamas priemones, atsižvelgdama į identifikuojamas darbo rinkos problemas bei laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimo trukdžius. Kaip parodė makroekonominių ir socialinių rodiklių analizė, pagrindinės problemos, galinčios neigiamai paveikti darbo rink¹ ir užimtum¹ ES, tai:

ES visuomenės senėjimas;

nepakankamas ES piliečių mobilumas.

Siekdama sumažinti neigiam¹ visuomenės senėjimo poveikį darbo rinkai, Europos Komisija parengtame komunikate „Europos demografijos ateitis: iššūkį paversti galimybe“ akcentavo penkias pagrindines priemonių kryptis:

Demografinis atsinaujinimas (gimstamumo didinimas). Įgyvendinant ši¹ priemonź, Europos Komisija akcentuoja bendrus gimstamumo skatinimo aspektus. Siekiama sumažinti vaikų turintiems ir jų neturintiems piliečiams teikiamų galimybių nelygybź; suteikti universali¹ galimybź pasinaudoti tėvams teikiamos pagalbos paslaugomis, visų pirma, mažų vaikų švietimui ir priežiūrai; pritaikyti darbo laik¹, siekiant vyrams ir moterims suteikti geresnes galimybes mokytis vis¹ gyvenim¹ bei suderinti asmeninį gyvenim¹ ir profesinź veikl¹.

Aktyvus senėjimas, t. y. vyresnio amžiaus asmenų užimtumo skatinimas. Europos Komisija pabrėžia, jog įgyvendinant ši¹ priemonź, yra būtina pašalinti ankstyvo pasitraukimo iš darbo rinkos paskatas, atitinkamai tobulinant pensijų sistem¹, naikinant diskriminacines nuostatas vyresnių asmenų sugebėjimų atžvilgiu ir gerinant visuomenės sveikat¹. Norint paskatinti ilgesnį gyvenim¹, profesinį mobilum¹ ir pagerinti dalyvavimo darbo rinkoje galimybes, svarbu akcentuoti, jog darbas – tai vis¹ gyvenim¹ trunkantis ciklas.

Darbo našumo gerinimas. Konkurencingumo skatinimas ir augimas, mažinant neigiam¹ poveikį darbo rinkai, tuo pačiu ir ekonomikos plėtrai, yra pagrindinė darbo našumo didinimo priemonė, kuri¹ akcentuoja Europos Komisija.

Imigrantų priėmimas ir integravimas. Kadangi dėl integracijos procesų ES šalys-narės vis labiau veikia viena kit¹, ypač reguliuojant imigrantų srautus, Europos Komisija pabrėžia bendrosios teisėtos imigracijos politikos kūrimo svarb¹. Akcentuojama, jog bendros imigracijos politikos kūrimas visų pirma turi būti skirtas imigracijai su tikslu dirbti, kad būtų patenkinti darbo rinkos sektorių poreikiai. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad turėtų būti stiprinama išeivių iš trečiųjų šalių integracijos politika bei skatinamas partnerystės santykių su emigracijos šalimis užmezgimas.

Tvarūs valstybės finansai. Europos Komisija teigia, jog dalyvavimo darbo rinkoje rodiklio didinimas yra veiksminga priemonė, kuria gali pasinaudoti valstybė, kad padidintų pajamas ir galėtų padengti su senėjimu susijusias išlaidas nedidindama mokesčių normų.

Pabrėžtina, kad Europos šalių visuomenės senėjimas yra neišvengiama pasekmė, kuri¹ lemia besikeičianti gyvenimo kokybė: gerėjanti visuomenės sveikata, vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas, lengvesnis pasirinkimas, kada ir ar iš viso turėti vaikų ir pan. Įgyvendinant šias priemones, tikimasi, kad ES ir jos šalys-narės sugebės tinkamai prisitaikyti prie įvykusių demografinių pokyčių visuomenėje.

Vidinis ES piliečių mobilumas ir jo skatinimas taip pat suvokiami kaip tinkama priemonė tenkinant nuolat besikeičiančius ekonomikos, o tuo pačiu ir darbo rinkos, poreikius. Laisvas darbuotojų judėjimas – viena pagrindinių laisvių, kuri¹ siekia užtikrinti Europos S¹junga, kurdama integruot¹ Europos S¹jungos erdvź. Į ES erdvź įsiliejus naujoms narėms, ši naujųjų ES šalių-narių piliečių teisė pereinamuoju laikotarpiu buvo apribota, tačiau jam besibaigiant, dauguma senųjų ES šalių-narių pereinamojo laikotarpio apribojimų nebetaiko.

Pažymėtina, kad skirtingas kiekvienos ES šalies-narės mokestinių bei socialinių garantijų, švietimo sistemos ir kitų susijusių sričių teisinis reglamentavimas sukuria papildomų barjerų laisvam darbuotojo judėjimui tarp skirtingų ES šalių-narių. Todėl ES, siekdama, kad minėtieji barjerai netrukdytų efektyviam darbo rinkos veikimui, o tuo pačiu ir ekonomikos plėtrai, planuoja tam tikras sritis teisiškai reglamentuoti ES mastu arba sukurti sistem¹, kuri leistų tam tikras priemones taikyti visose ES šalyse-narėse. Tinkam¹ darbuotojų judėjimo laisvės ES viduje įgyvendinim¹ per teismo praktik¹ užtikrina ir Europos Bendrijų Teisingumo teismas.

Pagrindinės sritys, kurių reglamentavimas užtikrintų tinkamas darbuotojų galimybes laisvai judėti yra:

Fizinių asmenų apmokestinimas. Remiantis Europos Komisijos Komunikatu „Laisvas darbuotojų judėjimas siekiant didžiausios naudos ir išnaudojant galimybes“, darbuotojams laisvai judant tarp ES šalių narių, turi būti užtikrinama, kad atvykź asmenys mokesčių atžvilgiu bus vienodai traktuojami su vietiniais gyventojais. Pagal įstatymuose keliamus reikalavimus, atvykźs asmuo privalo turėti teisź į tokias pačias mokesčių lengvatas kaip ir vietiniai gyventojai. Šiuo klausimu, nagrinėdamas asmenų skundus, taip pat yra pasisakźs ir Europos Bendrijų Teisingumo teismas. Taip pat akcentuojamas ir dvigubo apmokestinimo išvengimo principas. Pavyzdžiui, asmeniui sumokėjus mokesčius valstybėje, kurioje jis dirba, tas pats objektas negali būti apmokestinamas valstybėje, kurioje jis gyvena, kad jam netektų sumokėti daugiau mokesčių, nei sumokėtų gyvendamas ir dirbdamas toje pačioje valstybėje. Pažymėtina, kad mokesčių politika yra ypač svarbi valstybės finansų sritis, todėl dvigubo apmokestinimo klausimai šiuo metu yra reguliuojami dvišalių sutarčių pagrindu. Vis dėlto kartu pabrėžiama, kad dvišalėse sutartyse dvigubo apmokestinimo klausimai turi būti reglamentuojami remiantis minėtuoju principu ir Europos Bendrijų steigimo sutartimi. Ateityje, pasiekus aukštesnį ES integracijos laipsnį, ketinama įvesti visoms ES šalims-narėms bendr¹ dvigubo apmokestinimo išvengimo teisinį reglamentavim¹ (Europos Komisija, 2006).

Socialinių garantijų perkėlimas. Siekdama užtikrinti, kad judėdami ES viduje asmenys gautų tinkamas socialines garantijas (ypač sveikatos draudimo srityje), ES patvirtino reglament¹ Nr. 1408/71 ir jį įgyvendinantį reglament¹ Nr. 574/72. Šiais reglamentais siekiama suderinti visų ES šalių-narių socialinių garantijų schemas, kad asmenys, atvykź dirbti iš vienos ES šalies į kit¹, galėtų gauti tinkamas socialines paslaugas. Kitas ne mažiau svarbus socialinių garantijų aspektas – galimybė kaupti pensij¹ nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje asmuo dirba. Šiuo metu ES neturi vieningos schemos, kaip dirbančiam asmeniui gali būti išsaugoma teisė gauti pensij¹ įsidarbinus kitoje ES šalyje-narėje neprarandant anksčiau sukauptos dalies. Atsižvelgiant į ši¹ problem¹, 2005 m. Europos Komisija pasiūlė direktyvos projekt¹, kuria butų reguliuojami pensijų draudimo klausimai ir darbuotojui užtikrinama galimybė laisvai judėti ES viduje neparandant įgytų teisių į pensinį draudim¹. 2007 m. spalį atnaujintas šios direktyvos projektas turės būti svarstomas Europos Parlamente (Europos Komisija, 2007).

Diplomų ir kvalifikacijos pripažinimas. Siekiant išvengti kylančių problemų dėl švietimo sistemų skirtumo tarp ES šalių-narių pripažįstant asmens įgyt¹ kvalifikacij¹, ES yra priėmusi 15 direktyvų, reguliuojančių skirtingas šio klausimo sritis. Šis teisinis reglamentavimas neapėmė visų diplomų ir kvalifikacijų pripažinimo skirtingose ES šalyse-narėse klausimų, todėl minėta sistema veikė neefektyviai. 2007 m. spalio 20 d. įsigaliojo nauja ES direktyva Nr. 2005/36/EC, kuria sujungiamos ankstesnės ES direktyvos ir sukuriama vienoda sistema diplomams ir kvalifikacijai pripažinti visose ES šalyse-narėse. Šia direktyva bus reguliuojama beveik visų profesijų ir kvalifikacijų pripažinimo sistema, išskyrus tam tikras sritis, kurioms būdingas profesijų specifiškumas. Siekiama, kad asmeniui, norinčiam dirbti vienoje ES šalyje-narėje pagal kvalifikacij¹, įgyt¹ kitoje ES šalyje-narėje, nereikėtų laukti ar laikyti papildomų kvalifikacinių egzaminų, kad kitoje šalyje įgyta kvalifikacija būtų pripažinta. Taigi tikimasi, kad ši direktyva užtikrins tinkam¹ ir efektyvų diplomų ir kvalifikacijų pripažinimo sistemos veikim¹. Šios direktyvos nuostatas ES šalys-narės į nacionalines teisės sistemas turėtų perkelti iki 2010 m. Europos Komisija kartu įsipareigojo kas penkerius metus rengti ataskaitas, kuriose būtų vertinamas šios direktyvos įgyvendinimo procesas (Europos Komisija, 2007).

Be minėtųjų sričių taip pat labai svarbūs ir socialiniai aspektai. Siekiant paskatinti darbuotojų mobilum¹, kartu būtina užtikrinti lygias jų ir vietinių šalies gyventojų įsidarbinimo ir gyvenamosios vietos radimo galimybes bei diskriminacinių nuostatų naikinim¹. Palaipsniui naikindama egzistuojančius barjerus dėl skirtingo tam tikrų sričių teisinio reglamentavimo, ES siekia paskatinti savo piliečių mobilum¹.

Gyvenimo ir darbo s¹lygų gerinimo Europos fondo parengtoje ataskaitoje „Mobilumas Europoje“ teigiama, kad išaugźs mobilumas gali turėti ir neigiam¹ poveikį, ypač socialinei aplinkai, suardydamas susiformavusius bendruomenių ryšius ir socialinź sanglaud¹. Šios ataskaitos rengėjai teigia, jog darbuotojų mobilumas Europoje turėtų būti ne maksimizuojamas, bet optimizuojamas, kad patenkintų greitai besikeičiančios ekonominės ir verslo aplinkos poreikius ir tuo pačiu išsaugotų tinkam¹ socialinź aplink¹.

ES, kurdama bendr¹ darbo rinkos ir užimtumo politik¹, atsižvelgia į tai ir įveda nauj¹ flexicurity (angl.) s¹vok¹ (šiuo metu dar neturinči¹ lietuviško atitikmens). Flexicurity turėtų būti suvokiama kaip darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra, maksimaliai atsižvelgiant į gamybos plėtros poreikius bei žmogiškųjų išteklių plėtros galimybes (kilusi iš angliškų terminų flexibility – lankstumas, ir security – saugumas). Greitai keičiantis ekonomikos ir verslo aplinkai, o tuo pačiu ir darbo jėgos poreikiams, akcentuojama ne konkrečios darbo vietos išsaugojimo, bet užimtumo svarba. Darbo rink¹ siekiama reglamentuoti taip, kad asmeniui būtų teikiama užimtumo, o ne darbo vietos garantija. Užimtumo garantij¹ galima išsaugoti tik tada, jei asmuo, pasikeitus aplinkai, galės tinkamai reaguoti į pokyčius. Todėl ES skiria ypating¹ dėmesį darbuotojų kvalifikacijai tobulinti ir perkvalifikuoti, lygioms galimybėms užtikrinti, mokymuisi vis¹ gyvenim¹ ir įvairioms aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms. Siekiama, kad asmuo galėtų tinkamai reaguoti į besikeičiančius verslo ir tuo pačiu darbo rinkos poreikius kartu pats tobulindamas verslo aplink¹. Flexicurity vertinama kaip priemonė Lisabonos strategijoje užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti (Europos Komisija, 2007).

ES darbo rinkos politikos apžvalga parodė, kad kurdama bendr¹ darbo rinkos ir užimtumo politik¹ ES siekia pagrindinio Lisabonos strategijos tikslo paversti Europos S¹jung¹ konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis paremta ekonomika pasaulyje. Pagrindinės ES naudojamos priemonės nukreiptos tokioms problemoms kaip visuomenės senėjimas ir per mažas ES gyventojų mobilumas sprźsti, siekiant padidinti tiek užimtum¹, tiek darbo našum¹. Sėkmingas Lisabonos strategijoje numatytų tikslų įgyvendinimas priklauso nuo kiekvienos ES šalies-narės pastangų. Todėl būtina apžvelgti darbo rinkos politik¹ Lietuvoje ir įvertinti jos tinkamum¹ ir poveikį Lietuvos darbo rinkos problemoms sprźsti bei suderinamum¹ su bendra ES darbo rinkos politika.

Darbo rinkos politika Lietuvoje

Makroekonominių ir socialinių Lietuvos darbo rinkos rodiklių analizė parodė, kad pagrindinė problema, su kuria šiuo metu susiduria Lietuvos darbo rinka, – darbo pasiūlos trūkumas. Remiantis Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalga, Lietuvos ekonomikos plėtra daugiausia remiasi žemos kvalifikacijos darbo jėga, kuri Lietuvoje iki šiol buvo palyginti nebrangus gamybos veiksnys. Siekis tapti ekonomiškai išsivysčiusia valstybe reiškia, kad Lietuvos ekonomikos priklausomybė nuo aukštos kvalifikacijos darbo jėgos ateityje vis labiau didės. Lietuva, būdama maža ir atvira ekonomika, neturinti didelių nuosavų gamtinių, energetinių ir kitų išteklių, norėdama užtikrinti šalies ekonomikos plėtr¹, ateityje turės vis labiau remtis žinioms, o ne kapitalui ar žaliavoms imlia pramonės ir paslaugų sektorių plėtra. Pagrindines nuostatas, susijusias su darbo rinkos ir užimtumo politikos formavimu, įtvirtina šie Lietuvos strateginiai dokumentai:

Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa;

Valstybės ilgalaikės raidos strategija;

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija;

Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategija konvergencijos tikslui įgyvendinti.

2005 m. lapkričio 22 d. LR Vyriausybė, remdamasi Jungtinės ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairėmis (2005–2008 m.), patvirtino Nacionalinź Lisabonos strategijos įgyvendinimo program¹. Šioje programoje numatyta, kad norėdama paskatinti ekonominį augim¹, padidinti užimtum¹ bei sumažinti šalies ekonominio išsivystymo lygio atsilikim¹ nuo ES šalių vidurkio, Lietuva užsibrėžia siektinus tikslus šiose srityse:

makroekonomikos – išlaikyti spartų ekonomikos augim¹, makroekonominį stabilum¹ ir siekti visateisės narystės Ekonominėje ir pinigų s¹jungoje;

mikroekonomikos – skatinti Lietuvos įmonių konkurencingum¹;

užimtumo – skatinti užimtum¹ ir investicijas į žmogišk¹jį kapital¹.

Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatyta, jog j¹ įgyvendinant būtinas integruotas požiūris į pagrindines visuomeninio gyvenimo sritis, derinant fiskalinės politikos priemones su socialiniais visuomenės poreikiais. Ekonominės ir socialinės politikos jungtį užtikrins Lietuvos užimtumo politika, skirta siekti visiško užimtumo, geresnės darbo kokybės ir našumo. Makroekonomikos srityje akcentuojama užimtumo ir darbo našumo didinimo svarba, kaip priemonė valdžios sektoriaus finansų stabilumui užtikrinti. Mikroekonomikos srityje pagrindinis prioritetas – nacionalinio konkurencingumo didinimas. Nacionalinis konkurencingumas čia apibrėžiamas kaip valstybių gebėjimas konkuruoti tarptautiniu mastu ir ilguoju laikotarpiu užtikrinti dideles gyventojų pajamas ir maž¹ nedarb¹. Nacionalinio konkurencingumo varomoji jėga – šalies pramonės įmonių konkurencingumas, skatinantis visos šalies konkurencingumo didėjim¹. Programoje taip pat pabrėžiama, jog kvalifikuotos darbo jėgos ištekliai yra vienas veiksnių, nuo kurių priklauso Lietuvos pramonės, o drauge verslo ir visos valstybės, konkurencingumas. Taigi su užimtumo politika siejamas daugelio programoje numatytų tikslų įgyvendinimas tiek makroekonomikos, tiek mikroekonomikos srityse.

Pagrindinis prioritetas nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos užimtumo srityje – skatinti užimtum¹ ir investicijas į žmogišk¹jį kapital¹. 2005 m., tvirtinant ši¹ program¹, buvo nustatytos tam tikros Lietuvos darbo rinkos problemos: ekonominė migracija, darbo jėgos pasiskirstymo netolygumai, mažas teritorinis gyventojų mobilumas šalies viduje, žemas darbo užmokesčio lygis, nepakankamas darbo našumas. Atlikta darbo rinkos makroekonominių ir socialinės statistikos rodiklių analizė parodė, kad tokios problemos, kaip ekonominė migracija, nepakankamas darbo našumas, vis dar išlieka pakankamai aktualios. Deja, sumažėjus vienoms problemoms, susiduriama su naujomis. Prie tokių būtų galima priskirti didėjanči¹ neigiam¹ natūralios kaitos įtak¹ šalies gyventojų skaičiui bei mažėjantį darbo jėgos aktyvumo lygį. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje egzistuoja nemažas atotrūkis tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo, t. y. didesnė apmokestinimo našta tenka darbui, ir tai neabejotinai veikia Lietuvos darbo rink¹. Pažymėtina, kad mokesčių politikos srityje įvyko tam tikri pokyčiai, mažinantys šį atotrūkį, tačiau darbui, kaip gamybos veiksniui, tenka didesnė mokesčių naštos dalis. Kaip teigiama nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje, nemažos darbo jėgos s¹naudos stabdo konkurencingumo didėjim¹ regione, ieškoma būdų, kaip slėpti dalį darbo užmokesčio, nedidinti jo oficialiai, o tai trukdo nedeklaruojam¹ darb¹ paversti legaliu užimtumu, neskatina naujų darbo vietų kūrimo.

Atsižvelgiant į identifikuotas Lietuvos darbo rinkos problemas bei bendrus ES siekiamus tikslus, nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatyti šie užimtumo politikos tikslai:

pritraukti į darbo rink¹ bei joje išlaikyti daugiau žmonių, užtikrinant kokybišk¹ ir saugų užimtum¹, modernizuojant darbo rinkos ir socialinės apsaugos sistemas;

gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimus prisitaikyti;

mažinti struktūrinį nedarb¹ daugiau investuojant į žmones.

Šiems tikslams įgyvendinti programoje numatyti Lietuvos užimtumo iki 2010 metų ir tarpiniai 2005–2008 metų siekiai atsižvelgiant į Lisabonos strategijoje apibrėžiamus siektinus užimtumo rodiklius. Šiuo metu galima įvertinti, kaip Lietuvai sekėsi įgyvendinti programoje užsibrėžtus siekius 2005 ir 2006 metais (žr. 5 lentelź). 2005 m. numatytas užimtumo lygis buvo pasiektas, o 2006 m. siekis įgyvendintas nebuvo, tačiau nuo prognozuojamo skyrėsi tik 0,4 proc. Tuo tarpu moterų ir 55–64 metų amžiaus asmenų užimtumo lygiai ženkliai viršijo numatytuosius. Pvz., 2010 m. siekis buvo įgyvendintas jau 2006 m.

1 lentelė

Pagrindiniai ES ir Lietuvos užimtumo iki 2010 metų ir tarpiniai 2005–2008 metų siekiai ir jų įgyvendinimas 2005–2006 metais (proc.)

Pasiektas užimtumo lygis

Pastaba: lentelė sudaryta autorių, remiantis Statistikos departamento prie LR Vyriausybės ir LR Vyriausybės nutarimo „Dėl nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos“ Nr. 1270, 2005 m. lapkričio 22 d. duomenimis

Taigi galima teigti, kad nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatyti užimtumo lygio siekiai iki 2006 metų buvo įgyvendinti. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad mažėjanti darbo jėgos pasiūla gali sutrukdyti įgyvendinti tolimesnius siekius, ypač 15–64 metų amžiaus asmenų užimtum¹. ES šalims-narėms parengus ataskaitas apie nacionalinių Lisabonos strategijos įgyvendinimo programų vykdym¹ 2006 m., 2007 m. buvo parengta rekomendacija dėl Tarybos rekomendacijos dėl valstybių narių ir Bendrijos bendrųjų ekonominės politikos gairių atnaujinimo 2007 m. ir dėl valstybių narių užimtumo politikos įgyvendinimo. ES Taryba, atsižvelgusi į Lietuvos nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos įvykdym¹, rekomendavo įgyvendinant užimtumo srityje siektinus tikslus labiau skatinti gyventojų mobilum¹ šalies viduje bei asmenų, ypač vyresnio amžiaus, motyvacij¹ mokytis vis¹ gyvenim¹. Taip pat ES Taryba akcentavo būtinum¹ išlaikyti stabili¹ makroekonominź aplink¹, paskatinti tiesiogines užsienio investicijas, toliau gerinti jaunų asmenų užimtum¹ ir versliškum¹ bei stiprinti sveikatos apsaug¹.

2007 m. rugpjūčio 8 d. LR Vyriausybė patvirtino nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos pirmaeilius uždavinius, kurie yra svarbiausi užtikrinant tinkam¹ šios programos įgyvendinim¹. Tarp šių uždavinių, susijusių su užimtumo srities tikslų įgyvendinimu, išskiriamas siekis didinti darbo vietų efektyvum¹, užtikrinant kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos atitiktį paklausai, atitinkamai numatant šiam uždaviniui įgyvendinti reikalingas priemones. Šios priemonės parengtos atsižvelgiant į ES Tarybos pateiktas rekomendacijas.

Apibendrinant galima teigti, kad nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos vykdymas užtikrinamas įgyvendinant politines iniciatyvas, įtvirtintas įvairiose strategijose ir programose, kurios kartu sudaro bendr¹ integrali¹ visum¹. Atsižvelgiant į tai, būtina išanalizuoti pagrindinius Lietuvos strateginius dokumentus, darančius įtak¹ šalies ekonominei politikai, o tuo pačiu ir darbo rinkai.

Pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis Lietuvos ekonominės, socialinės, aplinkos apsaugos bei kitų sričių politikos gaires iki 2015 m., yra Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12d. patvirtinta Valstybės ilgalaikės raidos strategija. Joje nustatytas pagrindinis Lietuvos tikslas – sukurti aplink¹ plėtoti šalies materialinei ir dvasinei gerovei, kuri¹ apibendrintai nusako žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje įtvirtintų tikslo ir siekių įgyvendinimas užtikrinamas atnaujinant jos įgyvendinim¹ detalizuojančias įvairių sričių strategijas ir programas.

Viena iš tokių strategijų yra Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, kuriai buvo pritarta 2002 m. birželio 12 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 853. Dėl šalyje įvykusių reikšmingų pokyčių ši strategija buvo peržiūrėta ir 2007 liepos mėn. paskelbtas atnaujintos Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos projektas. Planuojama, kad atnaujinta strategija bus patvirtinta iki 2007 m. pabaigos. Tiek pradinėje, tiek atnaujintoje Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijoje pagrindinis Lietuvos ekonominės politikos tikslas išlieka nepakitźs – sukurti aplink¹ šalies materialinei ir dvasinei gerovei kelti, kuri¹ apibendrintai nusako: (1) stabili ekonominė plėtra; (2) sveika gamtinė aplinka dabar ir ateities kartoms; (3) asmens saugumas fizine, teisine ir socialine prasmėmis; (4) žmogiškojo kapitalo plėtra; (5) pilietinės visuomenės plėtra. Šie tikslai iš esmės sutampa su pagrindiniais Lisabonos strategijos elementais. Atnaujinant Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategij¹ buvo atsižvelgta į šiuos pokyčius:

narystź ES: europinė ekonominė tvarka, platesnė rinka, struktūriniai fondai ir žymiai geresnis darbo užmokestis užsienyje;

pablogėjusi¹ demografinź situacij¹;

spartų ekonomikos augim¹: geresnes galimybes investicijoms ir socialinių problemų, kurios tebėra tokios pat aštrios, sprendimui;

nedarbo problem¹ pakeitusi¹ migracijos problem¹;

globalizacijos stiprėjim¹, pigios darbo jėgos veiksnio silpnėjim¹;

padidėjusi¹ žmogiškojo kapitalo svarb¹, žinių ekonomikos aktualum¹;

žymius struktūrinius pokyčius pramonėje ir statybų sektoriuje, tačiau išlikusį žem¹ technologinį lygį;

menk¹ pažang¹ MTEP, išskyrus informacines technologijas, svarbiausiose žmogiškųjų išteklių, finansavimo ir poveikio gamybai srityse.

Atnaujintoje strategijoje dalis nustatytų problemų, kurias būtina šalinti siekiant strategijoje numatytų tikslų, yra susijusios su darbo rinkos ir socialinės aplinkos pokyčiais. Lietuva susiduria su darbo pasiūlos trūkumu, o augant darbo, kaip gamybos veiksnio, svarbai tai gali sukelti dar daugiau papildomų problemų įgyvendinant strategijose užsibrėžtus tikslus. Dėl šių priežasčių būtina skirti ypating¹ dėmesį darbo rinkos problemoms sprźsti.

Todėl atnaujintos Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos rengėjai valstybei formuojant darbo rinkos politik¹ rekomenduoja:

1) į darbo rink¹ kuo labiau įtraukti dabar joje prarandamus asmenis – iš dalies darbingus, auginančius vaikus, vyresnio amžiaus ir pan., suformuojant tinkamas darbo s¹lygas, darbo santykius ir pritaikant profesinio rengimo sistem¹ jų poreikiams.

2) įsigalint naujoms pažangesnėms technologijoms bei gerinant dirbančiųjų gebėjimų ugdym¹, užtikrinti darbo našumo augim¹, ypač atkreipiant dėmesį į profesinio orientavimo bei profesinio mokymo tobulinim¹ ir mokymosi vis¹ gyvenim¹ įgyvendinim¹ bei sparčius darbo rinkos poreikių pokyčius.

3) šalis turi pasiruošti konkuruoti dėl imigruojančios darbo jėgos, nes socialiniu ir kultūriniu atžvilgiu priimtinų galinčių imigruoti darbuotojų pasiūla nebus didelė.

Pastebėta, kad atnaujinta Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategija darbo rinkos politikos formavimo atžvilgiu ypač orientuota į bendros ES darbo rinkos politikos akcentuojamas priemones numatytiems darbo rinkos bei ekonomikos plėtros tikslams pasiekti.

Lietuvos strateginiuose dokumentuose numatytiems tikslams pasiekti reikalingi finansiniai ištekliai. 2007–2013 m. Lietuvai skiriama ES struktūrinė parama suteikia galimybź svariai prisidėti prie numatytų tikslų pasiekimo ir šiems tikslams pasiekti reikalingų priemonių įgyvendinimo. 2007 m. balandžio 28 d. Europos Komisija patvirtino Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategij¹ konvergencijos tikslui įgyvendinti. Ji buvo derinama su Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos prioritetais, tikslais ir uždaviniais bei su konkrečiomis priemonėmis, kurioms įgyvendinti reikia ES struktūrinės paramos. Taigi Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategija konvergencijos tikslui įgyvendinti yra nuosekliai suderinta su paminėtaisiais strateginiais dokumentais, jų prioritetais.

Šioje strategijoje numatyta, kad jos pagrindinis tikslas yra spartus investavimo, darbo bei gyvenimo Lietuvoje s¹lygų gerinimas, kad ūkio augimo teikiama nauda pasiektų visus šalies gyventojus. Kadangi tai yra daugiamečių strateginių investavimo programų – veiksmų programų – strateginis pagrindas, daugiausia dėmesio joje telkiama investavimo prioritetams.

Šioje strategijoje akcentuojama, kad vienas pagrindinių investavimo prioritetų yra produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei. Kvalifikuota darbo jėga tampa vienu svarbiausių veiksnių, užtikrinančių Lietuvos ekonomikos plėtr¹. Šalies konkurencingum¹ lemia produkcijos kokybė, inovatyvumas, darbo našumas, užtikrinantis aukštesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų gamyb¹, o šios tendencijos tiesiogiai priklauso nuo darbo jėgos kompetencijos ir kvalifikacijos.

Todėl svarbu mobilizuoti visus Lietuvos darbingo amžiaus gyventojus, paskatinti juos aktyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, t. y. aktyviai integruotis į darbo rink¹ ir kuo ilgiau joje išlikti. Egzistuojant darbo pasiūlos trūkumo problemai, svarbus yra ne kiekybinis, o kokybinis darbo vietos aspektas. Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje konvergencijos tikslui įgyvendinti teigiama, kad svarbu Lietuvos ūkyje sukurti kuo daugiau naujų geresnių darbo vietų, t. y. reikalaujančių aukštesnės kvalifikacijos, kuriančių didesnź pridėtinź vertź ir didesnź tikimybź išlikti ilgu laikotarpiu turinčių darbo vietų. Tokių darbo vietų skaičiaus didėjimas leistų sukurti didesnź pridėtinź vertź Lietuvos ekonomikoje bei stabdyti kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjim¹ į užsienį. Tinkamai orientuotos investicijos turi padėti iš esmės sprźsti šiuo metu sudėting¹ situacij¹ darbo rinkoje. Remiantis Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategija, aptariamos prioritetinės krypties įgyvendinim¹ turėtų užtikrinti žmonių pritraukimas ir išlaikymas darbo rinkoje, aktyvus mokymasis vis¹ gyvenim¹, aukščiausios kvalifikacijos darbo jėgos plėtra bei efektyvesnis viešasis administravimas.

Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje konvergencijos tikslui įgyvendinti numatytos prioritetinės krypties „Produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei“ įgyvendinimas bus užtikrinamas per Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų program¹. Programoje numatytų tikslų įgyvendinimas prisidėtų prie darbo rinkos problemų sprendimo, ypač sprendžiant darbo jėgos trūkumo problem¹ ir siekiant darbo jėgos pasiūlos bei paklausos atitikimo.

Šios programos vizija – tinkami ir produktyvūs žmogiškieji ištekliai, tarnaujantys ūkio plėtros, užimtumo ir žinių visuomenės poreikiams. Tinkami žmogiškieji ištekliai suvokiami kaip žmonių, turinčių reikiamų žinių, gebėjimų ir įgūdžių sparčiai besikeičiančioje aplinkoje, visuma. Produktyvūs žmogiškieji ištekliai – tai produktyviai taikomos šalies ūkyje ar visuomenės gyvenime žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kurie leistų pasiekti strateginius šalies socialinės ir ekonominės plėtros tikslus. Siekiant įgyvendinti vizij¹, programoje formuojami šie prioritetai:

kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis;

mokymasis vis¹ gyvenim¹;

tyrėjų gebėjimų stiprinimas;

administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas;

techninė parama žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos įgyvendinimui.

Kiekvienam iš prioritetų įgyvendinti paskirstytos lėšos, numatytos pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje konvergencijos tikslui įgyvendinti apibrėžt¹ prioritetinź kryptį „Produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei“. Planuojama, kad šiai programai bus skirta 13,8% ES struktūrinės paramos lėšų, gaunamų pagal konvergencijos tiksl¹. Lyginant su kitomis prioritetinėmis kryptimis (ekonomikos augimo veiksmų ir sanglaudos skatinimo programomis), šiai programai skiriama mažiausia struktūrinės paramos lėšų dalis. Lietuvos strateginiuose dokumentuose bei Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalgoje pagal regionines ir pasaulio tendencijas teigiama, kad formuojant inovatyvi¹ ekonomik¹ ir skatinant ekonominź plėtr¹, vis svarbesnį vaidmenį atlieka visuomenės kūrybingumas, talentingi ir pokyčiams palankūs piliečiai, t. y. aukštos kokybės žmogiškieji ištekliai, o ne infrastruktūra. Todėl Lietuvos 2007–2013 metų Europos s¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje numatytas finansavimas žmogiškųjų išteklių plėtros programai yra per mažas ir neužtikrina tolygios plėtros siekiant strategijoje užsibrėžtų tikslų. Ateityje ES teikiamos struktūrinės paramos lėšos vis mažės, todėl ilgalaikį ekonomikos augim¹ užtikrinančių veiksnių suvokimas yra ypač reikšmingas, kad visuomenė pati būtų suinteresuota investuoti į šiuos veiksnius. Šį suvokim¹ paskatintų didesnis dėmesys žmogiškųjų išteklių kokybei gerinti.

Strateginių dokumentų analizė rodo, kad Lietuva, gerindama darbo jėgos kokybź, derindama darbo paklaus¹ ir pasiūl¹ bei sprźsdama kitas darbo rinkos problemas, siekia užtikrinti Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinim¹ tarptautiniame kontekste. Lietuvos konkurencingumo didinimas – tai priemonė stabiliam ir ilgalaikiam Lietuvos ekonomikos augimui pasiekti. Tokio pobūdžio ekonominis augimas būtinas, nes tai – Lietuvos, kaip gerovės valstybės, kūrimo pagrindas (žr. 17 pav.)

Remiantis Lietuvos ūkio (ekonomikos) įžvalgoje pateikiamomis pasaulinėmis tendencijomis, Lietuva neišvengs globalizacijos procesų, todėl turi siekti atsidurti pridėtinės vertės grandinės kūrimo viršuje, t. y. tapti pakankamai konkurencinga valstybe. Pažymėtina, kad konkurencingumas yra vis dažniau matuojamas ne vien grynuoju akumuliuotu ekonominiu turtu, bet ir kitais ekonominio modelio kriterijais, tokiais kaip kūrybingumas, žinios ir aplinkos s¹lygos. Minėtieji veiksniai yra įkūnyti žmogiškame kapitale, todėl žmogus traktuojamas kaip konkurencingas produktas, o investicijos į žmogišk¹jį kapital¹ ir jo žinojimo lygio kėlim¹ yra didėjanti investicinė gr¹ža. Taigi sparčiai ekonomiškai augantis ir konkurencingas regionas yra tas, kuriame daug žinias kaupiančios darbo jėgos.