Institucinë sàveika administruojant darbo apsaugà

ÁVADAS

Ágyvendinant Lietuvos Respublikos nacionalinæ politikà svarbi integracija á ES, tarptautinis bendradarbiavimas socialinës apsaugos srityje. Socialinës apsaugos ir darbo ministerija dalyvauja rengiant ES Konstitucinës sutarties projekto nuostatas užimtumo ir socialinës politikos srityse.

Lietuvai ástojus á ES svarbu derybø pagalbà užtikrinti savo pilieèiams lygiavertës darbo sàlygas bei socialinës garantijas bet kurioje ES šalyje. Tai sudëtingas ir svarbus procesas kuris reikalauja palaipsniui paruošti teisiná pagrindà. Socialiniø reikalø ministerija ir kitos valstybës institucijos rengia ir dalyvauja naujø ástatymø projektø procesuose.

Kalbant apie integracijos á ES átakojamus pokyèius socialinëje sferoje, reikia pastebëti, kad Europos Sàjunga tiesiogiai ir griežtai nereglamentuoja savo valstybiø- nariø socialinës politikos ir jos formavimas bëi plëtra priklauso visø pirma nuo paèiø valstybiø vyriausybiø. Taip yra dël skirtingø susiklosèiusiø socialinës apsaugos politikos tradicijø, o taip pat ir dël skirtingos valstybiø ekonominës padëtie bei išsivystimo lygio.

Darbo tikslas ir uždaviniai: Aprašyti ir nustatyti kas átakoja sprendimø priemimus darbo apsaugos srityje, kaip vykdoma darbo apsaugos politika.

Tyrimo objektas: Lietuvos darbo apsaugos politika sprendimø priëmimo kontekste.

Metodai: Teorinës sprendimø priëmimo medžiagos apžvalga. Pagrindiniø kriterijø formuojanèø Lietuvos darbo apsaugos politikà nustatymas.

Išvaduose: Pateikti ir suformuluoti kriterijus kuriais rementis priimami sprendimai formuojant viešàjà politikà Lietuvos darbo apsaugos srityje.

( Aiškiai apibrëžti Tyrimo rybas)

1. Socialinë darbo apsauga kaip viešosios politikos sritis

Socialinë darbo apsaugos sfera apima daug institucijø, kuriø dëka ágyvendinama darbo apsaugos politika. Valstybës vaidmuo svarbiausias reguliuojant šià viešosios politikos srytá.

Visuotinë žmodaus teisø deklaracija (15) teigia, kad “kiekvienas žmogus turi teisæ á darbà, á laisvà darbo pasirinkimà, á teisingas ir tinkamas darbo sàlygas ir apsaugà nuo nedarbo.”

Šias teisias privalo užtikrinti valstybë vykdidama darbo apsaugos politikà.

Socialinë darbo apsauga ir jos tikslai Lietuvoje

Lietuvoje veikia socialinë darbo apsaugos institucijø sistema kuri siekia užtikrinti pilieèiams plaèias teisias darbo srityje. Šiuolaikinëje rinkos santykiais pagrástoje visuomenëje socialinës apsaugos ir darbo politikos vaidmuo yra itin svarbus. Lietuvos Respublikoje už socialinës apsaugos ir darbo politikà atsakinga LR Socialinës apsaugos ir darbo ministerija.

Lietuvoje Socialinës apsaugos ir darbo ministerija kartu su vyriausybës ir jai pavaldžiomis institucijomis, savivaldybëmis, socialiniais partneriais, nevyriausybinëmis organizacijomis bei kitomis suinteresuotomis institucijomis ágyvendina labai svarbià kiekvienam žmogui funkcijà - jo darbo ir socialinæ apsaugà. Ši veikla tampa ypaè reikšminga rinkos santykiais grástoje visuomenëje bei integruojantis á Europos Sàjungà. Socialinës apsaugos ir darbo ministerijai šioje srityje tenka pagrindinis ir labiausiai atsakingas vaidmuo.

Socialinë darbo apsauga Lietuvoje vykdoma institucijø, kurios savo veikloje vadovaujasi strateginiu veiklos planu. Strateginis veiklos planas - dokumentas, kuriame, atsižvelgiant á aplinkos analizæ, apibrëžiama institucijos misija, tikslai ir programos. Strateginiame veiklos plane aprašoma, kaip institucija ágyvendina Vyriausybës strateginius tikslus ir prioritetus, vykdydama programas su turimais biudžeto asignavimais.

Socialinës apsaugos ir darbo ministerijos misija yra sukurti ir ágyvendinti efektyvià, su Europos Sàjungos teise suderintà socialinës paramos, socialinio draudimo bei darbo sistemà, stiprinanèià šalies gyventojø socialiná saugumà. Vadovaudamasi Strateginiu veiklos planu ministerija darbo apsaugos srityje sieka šiø strateginiø tikslø:

Padëti gyventojams integruotis á darbo rinkà ir užtikrinti teisingus darbo santykius ir saugias darbo sàlygas.

Siekti efektyvios socialinës paramos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamø gyventojø grupiø socialinæ integracijà.

Pasiekti ir išlaikyti socialinio draudimo sistemos subalansuotumà bei pasirengti pensijø reformai, ávedanèiai kaupimà pensijø fonduose, tuo paèiu užtikrinant dabartiniø socialinio draudimo išmokø mokëjimo stabilumà (3, p., 6).

Tikslas ,,Padëti gyventojams integruotis á darbo rinkà ir užtikrinti teisingus darbo santykius ir saugias darbo sàlygas”ágyvendinamas vykdant 5 programas:

Nedarbo mažinimas;

Gyvenimo lygio, gyventojø užimtumo, socialinio draudimo ir socialinës paramos Lietuvoje moksliniai tyrimai;

Profesinio sveikatos pakenkimo prevencija ir saugos darbe gerinimas;

Garantinio fondo naudojimo programa;

Specialioji socialiniø darbuotojø kvalifikacijos këlimo programa (3, p., 6).

Per 12 nepriklausomybës metø Lietuvoje buvo sukurta darbo rinkos santykius reguliuojanti ástatyminë bazë bei parengti poástatyminiai dokumentai.LR Bedarbiø rëmimo ástatymas kartu su kitais darbo santykius reglamentuojanèiais ástatymais nustatë Lietuvos Respublikos pilieèiø konstitucinës teisës á darbà ir užsiëmimo pasirinkimo valstybines garantijas.

1.1. Lietuvos darbo politika

Lietuvos Respublikos Vyriausybë, laikydamasi Stojimo partnerystës nuostatø, kartu su Europos Komisijos užimtumo ir socialiniø reikalø generaliniu direktoratu parengë bendrà Lietuvos užimtumo ir darbo rinkos politikos artimiausio laikotarpio prioritetø ávertinimà.

Lietuvos darbo politika apima kelias susijusias kriptys:

darbo rinka

darbo santykiai

darbuotojø saugà ir sveikatà

moterø ir vyrø lygias galimybës

Europos socialinio fondo paramà Lietuvai (3, p., 7).

Bendrasis Lietuvos užimtumo politikos prioritetø ávertinimo dokumentas buvo pasirašytas tarp Europos Komisijos ir LR Vyriausybës 2002m. vasario 12 d. Šiame dokumente nustatyti suderinti užimtumo ir darbo rinkos tikslai, kuriuos bûtina pasiekti norint spartinti šalies darbo rinkos pakeitimus, toliau tæsti užimtumo sistemos pertvarkymà Užimtumo strategijos tikslams ágyvendinti ástojus á Europos Sàjungà.

Bendrojo vertinimo dokumente yra apžvelgtos ir ávertintos esminës užimtumo problemos, susijusios su tuo, jog bûtina pripažinti, kad darbo rinka turi atspindëti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendrosios rinkos dalies - poreikius, ypaè ar darbo jëga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota (3. p., 7). Antra, turi bûti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedanèios lanksèiai darbo rinkai vystytis. Tai apima ir poreiká skatinti á ateitá orientuotà požiûrá á pramonës restruktûrizavimà siekiant prisitaikyti prie žiniomis pagrástos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyèiais.

Ávertintos darbo rinkos, darbo užmokesèio bei mokesèiø, žmogiškøjø ištekliø plëtros, lygiø galimybiø politikos ir apibrëžtos prioritetinës sritys, kuriose yra bûtina pažanga ir kurias bûtina nuolat stebëti atsižvelgiant á užimtumo politikos peržiûros nuostatas:

nuolatinës pastangos siekiant sëkmingai ágyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dëmesá á “nubyrëjimo” iš pagrindiniø mokykø mažinimà, profesinio mokymo prieinamumo, kokybës ir reikšmës didinimà ir nacionalinës mokymosi visà gyvenià strategijos kûrimà bei ágyvendinimà;

darbuotojams palankiø darbo užmokesèio pokyèiø skatinimas remiant kolektyvinio susitarimo sistemà ir ávertinant, ar reikia diferencijuoti minimalø atlyginimà, ypaè jauniems žmonëms;

bedarbio pašalpos ir socialinës paramos bedarbiams reforma, siekiant didinti aprëptá, šalinti neskatinanèius ieškoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvø darbo ieškojimà, o ne pasyvø pašalpø gavimà;

išsamus priemoniø planas valstybinei ádarbinimo tarnybai reformuoti, áskaitant tarnybos ištekliø padidinimà, kad ji galëtø aktyviau dalyvauti bedarbiø integravimo procese; aktyviø darbo rinkos programø plëtimas, diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu ádarbinimu susijusias priemones laikinojo ádarbinimo programø mažinimo sàskaita;

darbo rinkos tarnybos regioniniø valdymo ir konsultavimo struktûrø efektyvumo užtikrinimas atsižvelgiant á bendrà nacionalinæ regionø socialinës ekonominës plëtros strategijà;

tolesnis lygiø galimybiø ástatyminës bazës stiprinimas (3, p., 8).

1. 2. Pagrindiniai uždaviniai socialinës apsaugos ir darbo srityje

Siekdama strateginiø tikslø, Socialinës apsaugos ir darbo ministerija ágyvendina šiuos uždavinius:

rengia pagal savo kompetencijà Lietuvos Respublikos ástatymø, Vyriausybës nutarimø ir kitø teisës aktø projektus;

ágyvendina darbo rinkos, darbo rinkos profesinio mokymo, darbuotojø saugos ir sveikatos darbe, darbo apmokëjimo ir jo garantijø politikà;

ágyvendina valstybinæ socialinës paramos bei socialiniø garantijø mažas pajamas gaunantiems gyventojams politikà;

ágyvendina vaikø, jaunimo, šeimos socialinës paramos ir darbo politikà; numato pagrindines neágaliøjø socialinës integracijos kryptis ir koordinuoja neágaliøjø socialinës integracijos procesà;

ágyvendina valstybinio socialinio draudimo ir pensijø politikà; analizuoja vykdomà socialinës apsaugos ir darbo, socialiniø grupiø politikà, jos ekonominá pagrindimà, prognozuoja pagrindinius socialinius rodiklius;

ágyvendina darbo ir socialinæ politikà ir pagal kompetencijà moterø ir vyrø lygiø galimybiø politikà, susijusià su Lietuvos Respublikos integravimusi á Europos Sàjungà;

koordinuoja moterø ir vyrø lygiø galimybiø politikos ágyvendinimà visose veiklos srityse;

 koordinuoja pasirengimà administruoti Europos Sàjungos struktûriniø fondø paramà žmoniø ištekliø plëtrai;

koordinuoja trišalio socialiniø partneriø bendradarbiavimo klausimus ir socialinës politikos ágyvendinimà visose veiklos srityse;

užtikrina valstybinio socialinio draudimo, socialinës paramos ir darbo sistemø funkcionavimà, reguliavimà bei tobulinimà (3, p., 6).

Integracijos á ES procesas turi didelæ átakà mûsø šalies politikai darbo apsaugos srityje ir socialiniai sferai. Atitinkamai buvo pertvarkyta ir šiuo metu tvarkoma ástatyminë bazë. Šiame procese dalyvauja nemažai vyriausybiniø institucijø bei organizacijø. Nuo jø glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavyje suderintos vyriausybiniø ir nevyriausybiniø institucijø bei organizacijø. Nuo jø glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavyje suderintos veiklos, priklauso racionaliai priimamø sprendimø efektyvumas bei sëkmë.

Institucijos átakojanèios darbo apsaugos politikà

Kalbant apie integracijos átakojamus pokyèius darbo apsaugos sferoje, reikia pastebëti, kad Europos Sàjunga tiesiogiai ir griežtai nereglamentuoja savo valstybiø nariø socialinës politikos ir jos formavimas bei plëtra priklauso visø pirma nuo paèiø valstybiø vyriausybiø. Taip yra dël skirtingø susiklosèiusiu sosialinës apsaugos politikos tradicijø, o taip pat ir dël skirtingos valstybiø ekonominës padiëties bei išsivystymo lygio. Socialinës darbo apsaugos srityje sprendimø priëmimo procese tiesiogiai dalyvauja Valstybës institucijos ir nevyriausybinës organizacijos.

Valstybës ir valdžios institucijos

Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvos Respublikos Seimas (LRS)

Socialiniø reikalø ir darbo komitetas

Sveikatos reikalø komitetas

Švietimo, mokslo ir kultûros komitetas

Biudžeto ir finansø komitetas

Europos reikalø komitetas

Moterø ir vyrø lygiø galimybiø kontrolieriaus tarnyba

Vaiko teisiø apsaugos kontrolieriaus ástaiga

Lietuvos Respublikos Vyriausybës kanceliarija(LRVK)

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Lietuvos Respublikos finansø ministerija

Lietuvos Respublikos  krašto apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos  kultûros ministerija

Lietuvos Respublikos  susisiekimo ministerija

Lietuvos Respublikos  sveikatos apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos  švietimo ir mokslo ministerija

Lietuvos Respublikos  teisingumo ministerija

Lietuvos Respublikos  ûkio ministerija

Lietuvos Respublikos  vidaus reikalø ministerija

Lietuvos Respublikos  žemës ûkio ministerija

Lietuvos invalidø reikalø taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës

Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës

Europos teises departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës

Vyriausybës atstovai

Lietuvos Respublikos trišalës tarybos sekretoriatas

Lietuvos Respublikos socialinës apsaugos ir darbo ministerija

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija

Lietuvos Respublikos ûkio ministerija

Lietuvos Respublikos žemës ûkio ministerija

Lietuvos Respublikos finansø ministerija

Profesiniø sàjungø atstovai

Lietuvos profesiniø sàjungø konfederacija. Jos nariø internetinës svetainës:

- Lietuvos maistininkø profesinë sàjunga

- Lietuvos komercijos ir kooperacijos darbuotojø profesinë sàjunga

- Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojø profesinë sàjunga

Lietuvos profesinë sàjunga 'Solidarumas'

Lietuvos darbo federacija

Darbdaviøorganizacijø atstovai

Lietuvos pramonininkø konfederacija

Lietuvos verslo darbdaviø konfederacijos (LVDK)(4).

Darbo apsaugos institucinës sistemos pertvarkymas ir stiprinimas, spartûs regioniniai pokyèiai darbo rinkoje, užimtumo ir darbo rinkos politikos akcentø perkëlimas á regioniniø (apskrièiø) ir vietinio lygmenis darbo rinkos institucijoms kelia naujus reikalavimus. Bûtina tobulinti jø valdymo struktûrà, susiformavusià dar 1991-1992 metais.

1. 4. NVO ir viešojo administravimo institucijø bendradarbiavimas

Nevyriausybinës organizacijos sukuria ryšius tarp valstybës ir pilieèiø. Tik tuomet, kai valstybë valdoma bendradarbiaujant su nevyriausybinëmis organizacijomis, valstybë valdoma demokratiškai.

 Pastaruoju metu Treèiasis sektorius tampa labiau profesionalus, nusistovi komunikacinës struktûros, sektorius ágauna formà kaip stiprus vienetas. Tai ypaè svarbu turint galvoje vykstanèià visuomenës transformacijà, kuomet totalitarinæ visuomenæ keièia atvira ir demokratinë, nevyriausybinës organizacijos perima nemenkà dalá atsakomybës iš valstybinës valdžios ir stumia jà iš savo interesø ir atsakomybës lauko. Ne pelno organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos rûšimi užsiimanèias bendroves. Todël nevyriausybiniø organizacijø visuma vadinama pilietinës visuomenës širdimi ir svarbiu demokratinës valstybës sandaros ramsèiu. Kalbant apie vyriausybiniø ir nevyriausybiniø organizacijø sàveikà, svarbu ávertinti tokias aplinkybes kaip: valdžios ir NVO kompetencijos ribas; šiuolaikinës vadybos mokslo ir praktikos raidos tendencijas; sàveikos tikslus.

Veiksminga NVO ir valdžios institucijø sàveika labai priklauso ir nuo paèiø nevyriausybiniø organizacijø vienybës ir tarpusavio bendradarbiavimo. Valstybë ir savivaldybë teikia paramà NVO tiek pinigais, tiek patalpomis. Naujoji visuomenës samprata reikalauja itin glaudžios abiejø sektoriø partnerystës siekiant aiškios, apèiuopiamos, kokybiškos ir efektyvios veiklos.

Valdžios ir NVO bendradarbiavimas gali atnešti nemažai naudos šalies politinio ir ekonominio gyvenimo valdymui. Lietuvoje bendradarbiavimas NVO ir valdžios institucijø socialinës apsaugos ir sveikatos apsaugos srityse yra pakankamai aktyvus. Galima paminëti aktyviai darbo apsaugos srityje dalyvaujanèias NVO : Profsajungos, Pramonës ir prekybos rûmai, Pramoninkø konfederacija, Darbininkø asociacija. Jos pilnai galëtø realizuoti daugelá sisteminiø valdymo funkcijø, tiek visos šalies, tiek ir konkreèiø regionø mastu. Taèiau atsisakius pagundos dalyvauti sprendžiant operatyvinius klausimus, perduodant teisæ konkreèias problemas spræsti patiems vykdytojams, bûtent ir ágyjama reali galimybë pareikalauti tinkamø galutiniø rezultatø, tai yra, galimybë kontroliuoti. Tokiu bûdu skirtingos visuomenës grupës bûtø átrauktos á šalies socio-ekonominiø problemø sprendimà (11, p., 13).

Susiklostë keli vyriausybës ir treèiojo sektoriaus santykiø pagal paslaugø finansavimà, teikimà bei valdymà, t.y. pagal tai, kas užtikrina pasaugø prieinamumà, modeliai ( 12, p., 213-217) :

Valdžios dominavimo modelis, kai valdžia vaidina svarbiausià vaidmená tiek finansuojant, tiek kuriant ir teikiant paslaugas.

NVO sektoriaus dominavimo modelis, kur pagrindinis vaidmuo priklauso NVO.

Lygiagretusis modelis, kur ir valdžia ir NVO vienodai átraukti á paslaugø finansavimà ir teikimà, bet kiekvienos sritis yra apibrëžta.

Bendradarbiavimo modelis, kai valdžia ir NVO sektorius dirba kartu, o ne atskirai. Èia vyriausybë teikia finansavimà, o treèiasis sektorius – paslaugas.

Dažniausiai yra derinami keli modeliai. Valstybës parama NVO gali reikštis tiesiogiai – teikiant materialinæ paramà, ir netiesiogiai – sudarant palankø teisinio reguliavimo klimatà.

Finansinë parama yra svarbus valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimo elementas. Partnerystë turëtø remtis kuo spartesniu NVO átraukimu á sprendimø priëmimà, taip pat NVO patirtimi formuojant viešojo administravimo institucijø politika, be to, reikëtø atsižvelgti á tà átakà, kurià nevyriausybinës organizacijos gali daryti planuojami valdžios politikos pokyèiai.

Kalbant apie vyriausybiniø ir nevyriausybiniø organizacijø sàveikà, svarbu ávertinti tokias aplinkybes kaip: valdžios ir NVO kompetencijos ribas; šiuolaikinës vadybos mokslo ir praktikos raidos tendencijas; sàveikos tikslus ( Juvevièius Pranešimas).

Nors tarp NVO ir valdžios institucijø egzistuoja bendradarbiavimas, taèiau jis nëra labai nusistovëjæs ir kartais tenka susidurti su NVO nepasitenkinimu, kad jos nepakankamai išklausomos ir á jø pasiûlymus nepakankamai atsižvelgiama (14).

   Šiandieninëje situacijoje bûtina mobilizuotis tiek valstybiniam tiek nevyriausybiniø organizacijø sektoriam. Naujoji visuomenës samprata reikalauja itin glaudžios abiejø sektoriø partnerystës siekiant aiškios, apèiuopiamos, kokybiškos ir efektyvios veiklos. Argumentø abiejø sektoriø partnerystei pakanka. Kokybiškam bendradarbiavimui reikalingi šie principai(Savickis Pranešimas);

• Partnerystë – lygiavertis bendradarbiavimas visose srityse, kuriose visos pusës turi pakankamai kompetencijos, vengiant tarpusavio konkurencijos.
• Subsidiarumas – savivaldybës institucijos, kaip stipresnës socialinës struktûros, parama individui ar individø grupëms sprendžiant savo problemas.
• Individo ar individø grupiø (organizacijø) teisë ir pareiga nekliudomai spræsti savo problemas. Tuo atveju, kai individas ar individø grupës nëra pakankamai pajëgûs spræsti savo problemas, savivaldybës institucijos, kaip stipresnës socialinës struktûros, teikia papildomà pagalbà, sàlygojanèià minëtø individø ar grupiø savarankiškà veiklà. 
• Viešumas – abipusis ásipareigojimas teikti informacijà.

Didëjanti treèiojo sektoriaus vaidmuo teikiant paslaugas, iškelia neaiškumø dël viešojo ir NVO sektoriø vaidmens, paslaugø srityje, šiø sektoriø galimybiø, atsakomybës, bei atsiskaitomybës. Taip pat lieka neaiški savanoriškojo sektoriaus misija sudarant sutartis su vyriausybe. Pagal dydá nevyriausybinis sektorius yra daug mažesnis nei vyriausybinis, taèiau dauguma vyriausybiø paveda jam teikti kai kurias paslaugas. Tuos aspektu, kai kurios NVO tampa panašios á valdžios institucijas. NVO atlika kontrolës indikatorius vaidmená. Pripažástama, kad nevyriausybinës organizacijos atstovauja valstybës teikiamø arba papildomø paslaugø alternatyvai. Taigi jos gali padëti vyriausybei ávykdyti kai kuriuos ásipareigojimus, taèiau bendra visuomenës gerovë turi likti vyriausybës atsakomybe. Bûtent valdžia yra atsakinga už tai kad paslaugos bûtø prieinamos tiems, kam jø labiausiai reikia.

5. Administravimo struktûra

Valstybines užimtumo ir darbo rinkos politikos ágyvendinimo funkcijas Lietuvoje vykdo dvi viena kità papildanèios valstybinës institucijos - Lietuvos darbo birža (ásteigta 1991 metais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (ásteigta 1992 metais). Tai savarankiškos institucijos prie Socialinës apsaugos ir darbo ministerijos.

Svarbiausias Lietuvos darbo biržos uždavinys – užtikrinti užimtumo valstybines garantijas netekusiems darbo asmenims ir aktyviomis politikos priemonëmis siekti subalansuoti darbo rinkà.Lietuvos darbo birža ir jos teritorinës darbo biržos, kuriø yra 46 visoje Lietuvos teritorijoje, yra valstybës ástaigos.

Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai pavesta vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo, profesinio orientavimo, konsultavimo, koordinavimo ir priežiûros bei metodinio vadovavimo funkcijas.

Darbo rinkos bûklës bei darbo rinkos politikos priemoniø ir paslaugø ágyvendinimo klausimams nagrinëti prie Lietuvos darbo biržos bei teritoriniø darbo biržø steigiamos visuomeniniais pagrindais veikianèios trišalës komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaièiaus lygiateisiø nariø: darbuotojø (profesiniø sàjungø, susivienijimø, asociacijø ir kt.), darbdaviø (asociacijø konfederacijø ir kt.) ir valstybës bei savivaldybiø institucijø atstovø.

Trišalës komisijos prie Lietuvos darbo biržos nuostatus bei pavyzdinius trišalës komisijos prie teritorinës darbo biržos nuostatus tvirtina socialinës apsaugos ir darbo ministras.

Kiekvienais metais Socialinës apsaugos ir darbo ministerija darbo rinkos institucijoms ministro ásakymu nustato tikslus ir uždavinius. Darbo rinkos politikos priemonës finansuojamos iš Užimtumo fondo, kuris yra Valstybinio socialinio draudimo fondo dalis. Priklausomai nuo padëties darbo rinkoje iš Valstybinio socialinio draudimo fondo kasmet nustatomi atskaitymø á Užimtumo fondà dydžiai procentais- apie 1,5 proc. iš patvirtinto 31proc. draudëjø bendrojo valstybinio socialinio draudimo ámokø tarifo.

Esama darbo rinkos institucijø sistema mažina galimybes veikti vieningai ir efektyviai, prisidëti prie aktyvesnës užimtumo politikos, atitinkanèios Europos užimtumo strategijos, ágyvendinimo. Planuojamos reformos tikslas yra suderinti darbo rinkos institucijø valdymo struktûrà ir veiklà su naujomis darbo rinkos funkcionavimo sàlygomis bei sukurti reikiamas organizacines sàlygas leidžianèias prisidëti prie bendro ES užimtumo strategijos koordinavimo proceso.

Reformos pagrindiniai uždaviniai:

modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti atsakomybæ už padëtá darbo rinkoje, galimybes lanksèiau naudoti turimas lëšas vietos darbo rinkos problemoms spræsti;

didinti teritoriniø darbo biržø teikiamø darbdaviams paslaugø ávairovæ, diegti efektyvius darbo metodus ir procedûras, leisianèias geriau aptarnauti ieškanèius darbo asmenis ;

tobulinti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo ir vykdymo sistemà, gerinti mokymo kokybës priežiûrà, darbo rinkos profesinio mokymo , orientavimo, konsultavimo ir informavimo paslaugas;

sudaryti organizacines sàlygas naudotis iš ES struktûriniø fondø teikiama parama;

pasirengti bendradarbiauti su ES valstybiø valstybinëmis užimtumo tarnybomis - keistis su jomis informacija ir patirtimi (4).

Numatoma reformuoti esamà draudimo nuo nedarbo sistemà, išlaikant draudiminá socialiniø išmokø bedarbiams teikimo principà,taèiau skatinant juos sparèiau siekti užimtumo bei didinti jø galimybes ásitvirtinti darbo rinkoje ir numatant, jog aktyvi darbo rinkos politika bûtu finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybës biudžeto.

Siekiami pertvarkymo tikslai yra:

suformuoti finansiškai stabilià ir patikimà draudimo nuo nedarbo sistemà, kuri užtikrintu apdraustiems šia nedarbo rûšimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turëto darbo ir ieškant naujo darbo;

sudaryti palankesnes sàlygas ilgalaikiø bedarbiø socialinei apsaugai ir priešpensinio amžiaus bedarbiø rëmimui;

sustiprinti išmokø pagrástumo kontrolæ ir pagerinti bedarbiø motyvacijà aktyviai darbo paieškai.

nedarbo draudimo sistemà suderinti su šalyje galiojanèia socialinio draudimo sistema, kurios dalis ji yra, taip pat su aktyvios darbo rinkos politikos priemonëmis bei socialinës paramos sistema.

Planuojamas naujas valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos institucijø valdymas, didinamas jø veiklos lankstumas ir atvirumas. Numatoma padidinti visø lygiø darbo rinkos institucijø vaidmená ir koordinacinius gebëjimus, vienijant darbo rinkos partnerius užimtumo ir darbo rinkos politikos klausimams spræsti (4).

1. 6. Darbo apsaugos sistemà užtikrinanèiø institucijø funkcijos

Socialinës apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Darbo Kodeksu (6), kitais ástatymais, vyriausybës nutarimais ir kitais norminiais teisës aktais, pagal savo kompetencijà ágyvendina valstybës politikà darbuotojø saugos ir sveikatos srityje. Socialinës apsaugos ir darbo ministras kartu su kitu ar kitais ministrais tvirtina atitinkamus darbuotojø saugos ir sveikatos teisës aktus, nustatydamas jø ásigaliojimo ir taikymo tvarkà, atstovauja Lietuvos Respublikos interesams darbuotojø saugos ir sveikatos srityje kitose šalyse ir tarptautinëse organizacijose.

Kaip ámonëse laikomasi darbuotojø saugos ir sveikatos reikalavimø, kontroliuoja Valstybinë darbo inspekcija. Darbo inspekcija yra valstybinë kontrolës ástaiga, jos funkcijas, teises ir atsakomybæ nustato Valstybinës darbo inspekcijos ástatymas.

2000 m. ákurta atskaitinga Vyriausybei tarpžinybinë Moterø ir vyrø lygiø galimybiø komisija, sudaryta iš kiekvienos ministerijos,statistikos departamento ir Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës (5).

SADM nuostatuose átvirtinta nuostata, kad Socialinës apsaugos ir darbo ministerija koordinuoja moterø ir vyrø lygiø galimybes visose veiklos srityse ir ágyvendina moterø ir vyrø lygias galimybes socialinës apsaugos ir darbo srityse. Institucinis moterø ir vyrø lygiø galimybiø ágyvendinimo mechanizmas apima kelis tarpusavyje susijusius lygmenis: parlamentiná, vyriausybiná, visuomeniná.

Lietuvos Respublikos trišalës tarybos veikla

Lietuvos Respublikos Trišalë taryba - tai kaip ekonominiø problemø nagrinëjimo ir sprendimø institucija, veikianti nacionaliniu lygiu, sudaryta lygiateisës trišalës partnerystës pagrindu iš 15 lygiateisiø nariø, atstovaujanèiø Vyriausybei, profesiniø sàjungø bei darbdaviø organizacijoms. Jos pagrindines funkcijos yra analizuoti socialines, ekonomines ir darbo rinkos problemas, teikti pasiûlymus vyriausybei dël šiø problemø sprendimø; svarstyti ástatymø, kitø teisës aktø, kurie reguliuoja socialinius, ekonominius ir darbo klausimus, projektus bei teikti išvadas dël jø; analizuoti dvišales ir trišales partnerystës tobulinimo ir vystymo galimybes; steigti nuolatines ir laikinas trišales komisijas svarbiems ar konfliktiniams klausimams spræsti ir kt. Pagrindinë Trišalës tarybos veiklos forma yra posëdžiai, rengiami paèios tarybos paskirtu laiku, pirmininko iniciatyva arba jeigu reikalauja bent po vienà kiekvienos šalies atstovà, bet ne reèiau kaip kartà per du mënesius (3, p., 29).

Socialinës darbo apsaugos ágyvendinimo koordinavimas visose srityse pavestas Socialinës apsaugos ir darbo ministerijai.

2. Viešosios politikos procesas

Viešoji politika pagrindiná dëmësá skyria tam, kaip iškeliamos ir akcentuojamos problemos, kaip jos átraukiamos á politikos darbotvarkæ ( 1, p., 14), kaip valdžia naudoja tam tikras strategijas, kodël pasirenkamas bûtent toks problemos sprendimo bûdas ir kiek jis turi átakos vienam ar kitam rezutatui.

Šis viešosios politikos dëmësys leidžia reikalauti platesnio požiûrio á mokslo teikiamas idëjas. Svarbi politinio proceso analizë ir analitiniø metodø bei žiniø panaudojimas paèiame politiniame procese (1, p., 15). Pagal Parsons (2001) galima nagrinëti skirtingas analizës koncepcijas pasinaudojus dvem kategorizacijomis:

Politinio proceso analizë: kaip apibrëžiamos problemos, nustatoma darbotvarkë, formuluojama politika, priimami sprendimai, kaip jie ágyvendinami ir vertinami;

Analizë politiniame procese: kaip analitiniai metodai, tyrimø rezultatai ir propagandinës priemonës naudojamos apibrëžiant problemas, priimant sprendimus, juos ágyvendinant ir vertinant (1, p., 15).

Politinio proceso analizë turi svarbià reikšmæ racionaliø sprendimø priemimui. May ir Wildavsky (1, p., 83) aptarë politiná procesà (3 priedas). Nors pateikta schema buvo kritikuojama, vis gi ji leidžia parodyti modelá, kurio vadovaujantis galima tyrti viešajà politikà. Šioje schemoje politikos procesai išskyrstomi á supaprastintas stadijas ir tokiø bûdu padeda aprëpti politinio proceso ávairovë ir pateikti paprastesne forma. Kiekviena stadija turi savà kontekstà, kuriame galima taikyti skirtingus modelius.

Pripažinus viešosios politikos kompleksinæ realybæ, veikiama skirtingø teorijø, modeliø, aiškinimø, vertinimø bei ideologijø, reikia pažymëti, kad problemiškas yra ne tiek politinis ciklas, kiek mëginimas aprëpti politikos analizëje taikomus arba taikitinus modelius bei koncepcijas.

Viešosios politikos procesai apima platu žmogiškosios veiklos aspektà, kuriam reikia valdžios ir visuomenës reguliavimo, ásikišimo ir vertinimo. Todël politinio proceso analizë teikia žinias apie viešosios politikos formavimà, ágyvendinimà ir kontrolæ.

3. Sprendimø rengimas ir priëmimas viešajame administravime

Sprendimø rengimas ir priëmimas viešajame administravime susi­deda iš alternatyvø pasirinkimo galimybiø. Sprendimus priimantys va­dovaujasi ávairiomis sprendimø priëmimo teorijomis bei modeliais, esant skirtingoms tiek visuomenës, tiek jos elito, t.y. sprendimø priëmëjø, ver­tybinëms orientacijoms.

Politinius sprendimus sudaro oficialiø asmenø ar institucijø veikla, priimant, modifikuojant ar atmetant esamas ir siûlomas politiniø veiks­mø galimybes.

Dažnai viešøjø sprendimø priëmimas yra gana sudëtingas, diskutuojama problema yra abejojama iki balsa­vimo rezultatø apskaièiavimo ir iki sprendimø viešo paskelbimo. Spren­dimø pobûdá lemia jëgø balansas tarp konkuruojanèiø socialiniø sluoksniø, interesø grupiø. Priklausomai nuo daugelio faktoriø, minë­tas balansas gali keistis labai sparèiai, nors, valstybës ir visuomenës struktûroms vystantis stabiliai, jis paprastai keièiasi gana lëtai. Tokiu atveju radikalûs politiniai sprendimai nëra dažnas reiškinys, nes poli­tika negali keistis sparèiau nei keièiasi visuomenës jëgø ir struktûrø ba­lansas.

Plaèiausiai žinomos trys sprendimø priëmimo teorijos, akcentuojan­èios intelektualinæ sprendimø rengëjø veiklà ir procedûriná aspektà - racionalizmas, inkrementalizmas, mišrus skanavimas. Racionalizmas kaip terminas dažnai suvokiamas kaip racionali visapusiška teorija, in­krementalizmas - teorija, kurios pagrindas yra laipsniškumas spren­dimø priëmimo procese. Mišrus skanavimas suprantamas kaip smul­kus detalus analizavimas. Traktuojant šias teorijas, kuriomis galima apibûdinti pilieèiø ir jø grupiø, organizacijø atliekamus sprendimus, jos gali bûti suprantamos kaip empirinës. Kai nustatoma, kuriais meto­dais - priemonëmis ir sàlygomis - jie priimami, tai yra normatyviniø teorijø rûšis. Inkrementiniø sprendimø priëmimo sistema dažnai suprie­šinama su išsamesniais ir racionalesniais sprendimø priëmimo bûdais. Todël tarp racionalizmo ir inkrementalizmo ámanomas balansas, t.y. ga­limybë sujungti geriausius abiejø sprendimø priëmimo metodus á aukš­tesná lygmená, vadinamàjá mišraus skanavimo metodà.

Minëtieji metodai nepaiso ir neakcentuoja visuomenëje ir tarp sprendimø rengëjø egzistuojanèiø vertybiniø prieštaravimø. Sprendi­mø priëmimo teoretikai dažnai nevisiškai teisingai mano, kad visuo­menës vertybës savaime tampa sprendimø priëmëjø vertybëmis. Todël bûtina išanalizuoti ar egzistuojantys normatyviniai sprendimø priëmi­mo modeliai ir metodai yra besàlygiški ir tinkami bûti privalomais.

3.1. Racionalumo: sociologinis ir ekonominis kontekstas

Sprendimø priëmimo analizëje naudojama racionalumo sàvoka apima du aspektus:

Ekonominis racionalumas, kaip suprantamas ekonominëje teritorijoje;

Biurokratinis racionalumas, kaip formuluojamas sociologinëse organizacijø ir pramonës visuomenës teorijose.

Racionalumo vaidmená viešojoje politikoje analizavo Simonas, Lindblomas, Marchas, Olsenas, Cyertas ir Cohenas. Taèiau prieš aptariant jø idëjas bûtina nurodyti teoriná jø kontekstà. Pirmiausia racionalumas, kaip jis suprantamas viešosios politikos analizëje, kildinamas iš homo economicus modelio. „Ekonominis žmogus“ – tai individas, kurio veikla grindžiama savo naudos išskaièiavimu. Priimdamas sprendimus toks individas pirmiausia ásigyja visà reikiamà informacijà, pagal tà informacijà ávertina skirtingas alternatyvas ir tada pasirenka tà alternatyvà, kuri leidžia lengviausiai pasiekti jo tikslus arba patenkinti jo interesus.

Kitas šaltinis kuriuo besiremdamos formavosi „racionalumo“ koncepcijos, buvo organizacijø analizë. Racionalumas, pirmiausia dël vokieèiø sociologo Maxo Weberio átakos tapo átvirtinta tema sprendimø priëmimo analizëje. Pasak Weberio, pagrindinë kapitalizmo tema – jo sugebëjimas skleisti tos rûšies instrumentiná racionalumà, kurá simbolizuoja mašinos. Organizacinis mašinos analogas pramoninëje visuomenëje yra biurokratija. Pramoninë visuomenë, sukurdama, pasak Weberio, „racionalø-teisiná“ autoritetà, kaip efektyviausià valdymo formà, sugriovë „tradicines“ ir „charizmatines“ autoriteto formas.

Tradicinis autoritetas rëmësi prigimtinës, arba Dievo duotos, galios idëja. Charizmatinis autoritetas ágyjamas dël unikaliai patraukliø sugebëjimø ir savybiø. Abi šios autoriteto formos yra mažiau stabilios ir tvirtos už „racionalias-teisines“ autoriteto formas. Racionalus-teisinis autoritetas kyla iš sutikimo, ástatymø bei taisykliø ir yra „techniškai pranašesnis“. Bûtent ši kapitalistinëje visuomenëje vyraujanti autoriteto forma buvo svarbiausias biurokratinës organizacijos plëtros veiksnys. Geriausia organizacinë racionalios-teisinës tvarkos forma, anot Weberio, yra biurokratija.

Pokario epochoje racionalumo idëja buvo svarbiausia sprendimø priëmimo teorijos ir praktikos sàvoka. Šia sàvoka grindžiamuose sprendimø priëmimo modeliuose argumentuojama, jog, norëdami suprasti realø sprendimø pasaulá, sprendimà turime traktuoti kaip racionaliø procesø rezultatà.

3. 2. Racionalaus visapusiškumo teorija

Bene labiausiai sprendimø modeliavime paplitusi racionali visapu­siška teorija. Jà palaikantys teoretikai akcentuoja ekonominá pagrindà, racionalias asmenybes ir jø priimamø sprendimø racionalø pobûdá, so­cialiniø mokslø - matematikos, psichologijos, sociologijos ir kitø - vaid­mená plëtojant šià teorijà. Racionali visapusiška sprendimø priëmimo teorija tinka plëtoti deduktyvinius modelius, kuriais suinteresuoti spren­dimø rengëjai. Pagal šios teorijos modelius parengtø sprendimø proce­dûros siekia maksimizuoti individø ir institucijø tikslø ágyvendinimà. Racionalaus visapusiškumo teorijai bûdingi šie elementai:

1. Sprendimø rengëjai kontroliuoja politiniø problemø atskyrimà, sie­kiant išlaikyti galimybæ jas palyginti.

2. Tikslai, vertybës ir sàlygos sprendimø rengëjø yra apibrëžtos, iš­skirtos ir surikiuotos pagal jø svarbà sprendimø priëmimo proce­suose.

3. Sprendimus priimant, yra siûlomos ir išbandomos ávairios alter­natyvos.

4. Sprendimus priimantiesiems yra žinomos visos išvados, gautos pri­ëmus kiekvienà alternatyvà.

5. Kiekviena pasirenkama alternatyva ir po jos padarytos išvados bei rezultatai palyginami su kitomis alternatyvomis.

6. Sprendimus priimantieji turi sugebëti atrinkti alternatyvà ir jos pa­sekmes, kurios maksimizuoja tikslø, vertybiø ir sàlygø ágyvendini­mo galimybes.

Ágyvendinus šiuos elementus bei procedûras, gali bûti gautas racio­nalus visapusiškas sprendimas - optimalus kelias, siekiant ágyvendinti numatytus tikslus, geriausias galimas sprendimas.

Šios teorijos kritikai teigia, kad sprendimø rengëjai dažnai nesuge­ba ásigilinti á problemø esmæ, nepajëgia jø aiškiai išskirti. Kai nëra tiks­liai identifikuotos problemos, mano Lindblomas, neámanoma jos for­muluoti bei parengti numatomo sprendimo.

Kitas kritiško požiûrio á racionalaus visapusiškumo teorijà aspektas yra tas, kad ši teorija nëra pakankamai realistinë intelektualiniu požiû­riu, nes perdaug remiasi sprendimø rengëjø potencialiomis galimybë­mis. Tai reiškia, kad sprendimus priimantieji turi disponuoti pakanka­mu alternatyvios informacijos kiekiu, spræsdami problemas, sugebëti ávaldyti prognostines technologijas, siekdami tiksliai numatyti išvadas bei palyginti alternatyviø sprendimø galimybiø naudingumo koeficien­tà. Šie sugebëjimai analizuoti, intelektualiniai ir informaciniai ištekliai naudingi siekiant veikti kuo racionaliau, išvengti ávairiø valdžios ins­titucijø bei pilieèiø grupiø sukurtø barjerø ir trukdymø, surinkti kuo ávairiapusiškesnæ informacijà, atlikti sudëtingus apskaièiavimus ir ana­lizæ, atmesti nebûtinas alternatyvas, argumentus, o kartais tiesiog ab­surdiškus tvirtinimus, pateikiamus kaip politikos pasirinkimo alterna­tyvos.

Vertybinis racionalaus visapusiškumo teorijos aspektas taip pat ne visada kritikø yra suprantamas ir priimamas. Dažniausiai argumen­tuojama tuo, kad sprendimø rengëjai esà nëra pasiruošæ palyginti ir pa­sverti esamø vertybiø, asmenines vertybes jie suplaka su visuomeninë­mis vertybëmis. Iš tiesø, racionalistinës prielaidos, kad faktai ir verty­bës gali visuomet bûti tinkamai atskirti, nedažnai pasitaiko praktinia­me sprendimø rengimo procese. Tai, žinoma, nespartina sprendimø priëmimo, kà dažniau atlieka ob­jektyvios sàlygos, visuomenës ir pilieèiø pozicija.

Kartu galima pridurti, kad racionalaus visapusiškumo teorija neat­meta galimybës siekti tam tikro sprendimus priimanèiøjø pozicijø ben­dro vardiklio, taèiau su tam tikromis išlygomis. Tai sunkiai ámanoma ástatymø leidëjø, teisingumo institucijø, ávairiø valdymo ástaigø veik­loje.

Simonas: ribotas racionalumas

Herberto Simono darbai yra esminiai sprendimo priëmimo racionalumo analizei. Kaip ir kitø viešosios politikos mokslo „tëvai steigëjai“, tokie kaip Laswellas, Simonas teorizuoja ávairiais lygmenimis kirsdamas skirtingø disciplinø ribas. Pagrindiná dëmesá èia skirsime á du aspektus: á analitiná modelá, jo iškeltà analizuojant administracinæ elgsenà, ir á vëlesná „normatyviná“ modelá, kur sprendimø priëmimas traktuojamas kaip vadyba. Analitiniai ir normatyviniai jo darbo aspektai glaudžiai siejasi tarpusavyje. Vis dël to jø neskyrimas sukelia daug painiavos.

Administracinë elgsena. Socialiniuose moksluose vyrauja, viena vertus, ekonomistø siûlomas sprendimo modelis: žmogiškosios bûtybës turi tam tikrø preferencijø pagal kurias homo economicus gali atsirinkti veiksmo alternatyvas; jis disponuoja tobulomis žiniomis; jo galia ágyti ir apdoroti šià informacijà yra beribë; ir jis visada gali atsirinkti geriausià alternatyvà. Ekonominis žmogus vadovaujasi protu ir ekonominiu išskaièiavimu. Kita vertus, Freudas, Paretas ir Laswellas žmogaus veiksmus traktuoja kaip elgsenà, nulemtà aistrø, instinktø ir pasàmoniniø geismø ir baimiø. Atmesdamas šià priešpriešà Simonas bando parodyti, kaip gali bûti aiškinamas sprendimø priëmimas organizacijose nepuolant á vieno kurio nors kraštutinumo glëbá. Analizë turi siekti „rasti vietos ir intelektui, ir jausmams“. Jis mëgina parodyti, jog žmogiškasis elgesys, kad ir nebûdamas racionalus ekonomistø prasme, „savo intencija daugeliu požiûriu yra racionalus“. Iškëlæs „riboto racionalumo“ sàvokà jis mëgina apibûdinti tà racionalumà, kuris nëra absoliutus. Pasak Simono, svarbu suprasti, kaip sprendimø priëmimo analizæ veikë šios dvi prie­šingos pozicijos: viena jø rëmësi visiškai nerealistiniu ekonominiu „idealiuoju tipu', o ki­ta - Freudo požiûriu á žmogiškàáà prigimtá. Simono ásitikinimu, iš tikrøjø šie du modeliai nepadeda suprasti sprendimø priëmimo realybës. Psichologinio modelio atveju problemos ištakos siekia Grahamo Wallaso ir Freudo nesutarimus dël proto ir iracionalumo vaidmens politikoje. Kaip Simonas rašo savo straipsnyje apie žmogaus prigimtá politikoje, Lasswellui didžiausià átakà padarë Freudas, o Wallasas ákvëpimo sëmësi iš Williamo Jameso:“Lasswellà traukë patologiniai ir pusiau patologiniai atvejai, o Wallasà domino instinktø, emocijø, neinformuotumo vaidmuo normalioje elgsenoje Manau, kad galima tvirtai teigti, jog apskritai žmo­nës yra racionalûs; kitaip sakant, jie paprastai elgiasi motyvuotai. Net beprotybës atveju galima kal­bëti vos ne apie tam tikrà jos logikà, kurià mëgino atskleisti Freudas. Taèiau kalbëdami ne apie be­protybæ, suvokiame, jog beveik visà žmogiškàjà elgsenà sudaro tikslingi veiksmai. (1, p.,295, 297)“. Paèiam Simonui artimesnës Jameso ir Wallaso nuostatos, nes já pirmiausia domina ne patologinë, o toji „normali' elgsena, kuri vyksta organizacijose.

Tad žmogiškàjá racionalumà riboja:

žiniø ribotumas ir fragmentiškumas;

padariniø nenumatomumas, dël kurio sprendimø priëmëjui tenka kliautis vertini­mo galia;

dëmesio ribotumas: problemos turi bûti sprendžiamos serijiniu bûdu (po vienà vienu metu), nes sprendimø priëmëjas negali vienu metu aprëpti per daug problemø; vyks­ta dëmesio poslinkiai nuo vienos vertybës prie kitos;

žmogiškøjø bûtybiø mokslumo, priklausanèio nuo stebëjimo ir konjunikavimo ga­liø, ribotumas;

žmogiškojo proto atminties pajëgumai: vienu metu jis gali màstyti tik apie nedau­gelá dalykø;

žmogiškøjø bûtybiø áproèiai ir rutinos;

dëmesio trukmës ribotumas;

psichologinës aplinkos primetamos ribos;

inicijuotos elgsenos ir dëmesio kryptingumo inercija;

organizacinë aplinka, apibrëžianti pasirinkimo procesø parametrus (1, p., 81-109).

Simonas argumentuoja, jog racionalumas iš esmës yrà procedûrinis dalykas, kitaip sakant, jis gali bûti traktuojamas kaip toks veiksmø arba veiksmà strategijos rinkimasis, kuris padeda pasiekti užsibrëžtø tikslø. Galima sakyti, jog individas elgiasi racionaliai, jeigu jo elgesys tikslingas arba nukreiptas á tam tikrø vertybiø realizavimà. Organizacija gali bûti laikoma racionalia, jeigu ji bet kurioje situacijoje siekia reali­zuoti arba maksimizuoti savo vertybes (1, p., 76). Jeigu ekonominis žmogus maksimizuoja savo naudà - renkasi geriausià iš turimø alternatyvø, tai jo pusbrolis, kurá vadinsime administraciniu žmogumi, siekia patenkinamo (satisficing) sprendimo, ieš­ko veiksmø strategijos, kuri já tenkintø, bûtø „pakankamai gera'. Tad „administracinio žmogaus“ sprendimø priëmimà Simonas charakterizuoja kaip veiklà riboto racionalumo pasaulyje, kurià á prieká varo ne tik naudos maksimizavimo, kiek „tenkinimosi“ sumetimai, vadinasi, jis savo sprendimus priima atsižvelgdamas á visas galimas alternatyvas. Anot Simono pagrindinë organizacijø problema yra egzistuojanèiø racionalumo apribojimø problema. Svarbiausia, kad tas, kuris dël tam tikros problemos priima sprendimus iš tiesø nëra pajëgus išanalizuoti visos reikiamos informacijos ir visø galimø sprendimo priëmimo alternatyvø.

Spendimø analizei Simonas kelia 2 užduotis – teorinæ ir praktinæ. Teorinio lygmens analizë turi išsiaiškinti žmogiškojo racionalumo ribotumus organizaciniuose kontekstuose, o praktiniu požiûriu ji turi padëti kurti organizacinæ aplinkà, kurioje „individas, priimdamas sprendimus, galëtø kuo labiau priartëti prie racionalumo reikalavimø (apibrëžiamø organizacijos tikslø kategorijomis)“ (Simon, 1957:241).

Vadybinis sprendimø priëmimas. Simonas svarsto klausimà, kaip gali bûti tobulinamas sprendimø priëmimas naudojant naujas metodikas bei technologijas. Tai pasiekiama pleèiant programuojamø (rutina, standartinës procedûros, kartojamasis sprendimø priëmimas) ir siaurinant neprogramuojamø(naujos problemos, jokios rutinos, jokiø standartiniø veiklos procedûrø) sprendimø sritá. Naudojantis šiomis metodikomis situacija turëtø pagerëti. Racionalumas turi ir gali bûti sprendimø priëmimo tikslu. Simonas laikomas optimistinio racionalizmo atstovu. Jo darbuose entuziestingai propaguojamos racionaliø technologijø bei kompiuteriø naudojimas sprendimø priëmimo procese. Taèiau šá optimizmà atšaldo jo realizmas. Žmogaus savanaudiškumas, jo nuomone, yra galinga motyvacinë jëga, o protas gali bûti tik interesø taikymo ir jø apšvietos árankiu – jis negali konfliktø išspræsti.

Remdamasis naujaisiais tyrimais psichologas Sutherlandas mëgina ginti racionalumà. Pasak Sutherlando, viešøjø ir privaèiø sprendimø iracionalumas yra dažnas ir nepaneigiamas faktas, kurio rezultatai gali bûti katastrofiški. Iracionalumà nulemia ávairiausios priežastys: apmàstymui skiriamo laiko nepakankamumas, ribotas žmogiškojo proto pajëgumas vie­nu metu spræsti daugelá problemø ir susidoroti su kompleksiškumu, nesinaudojimas racionalaus màstymo “árankiais”, žmogiškøjø bûtybiø polinkis pasaulá ásivaizduoti pagal savo ánorius, organiza­cijø struktûros pobûdis. Sutherlandas, kaip ir Simonas siûlo priemonës, kurios gali padëti padidinti sprendimø priëmimo racionalumà:

Nedaryk sprendimø remdamasis pavienio atvejo faktais.

Apgalvok sprendimus prieš juos ágyvendindamas ar prieš paklusdamas ásakui.

Priimant grupinius sprendimus bûtinai išklausyk oponentø argumentus.

Vadovo stilius turi bûti demokratinis ir egalitarinis.

Ieškok faktø, prieštaraujanèiø áprastiems ásitikinimams ir pripažintoms tiesoms.

Susipažink su statistikos pradmenimis.

Sprendimø priëmimas pagal Lindblomà

Lindbomas siekia dviejø tikslø: 1) išsiaiškinti racionalumo sàvokà (tai buvo ir Simono analizës tikslas); 2) nori pateikti rekomendacijø, kaip patobulinti sprendimø priëmimo procesà. Racionalumo analizës požiûriu Lindblomas nedaug skiriasi nuo Simono. Taèiau jo teorijoje yra idëjà, jog sprendimø priëmimo procesas gali arba turi bûti tobulinamas Simono vadybi­nio (viešosios politikos mokslø) modelio pagrindu.

Lindblomas yra ne tiek prieš paèià analizæ, kiek prieš ideologijà, jog racionalios. Analizës technologijà gali pakeisti ar atstoti politinio sutarimo ir konsensuso bûtinybë. Jo nuomone, “išsikapanojimas' (muddling through) yra tas metodas, arba „mokslas', kurá ignoruoja viešosios politikos analitikai. Racionalistams sprendimø priëmimas turi atitikti tam tikrà griežtà loginiø žingsniø grandinæ, ir já galima tobulinti tobulëjant mûsø žinioms bei analitiniams instrumentams. Èia sprendimø priëmimas vaizduojamas kaip tikslø apibrëžimo, alternatyvø palyginimo ir pasirinkimo procesas. Geras sprendimas yra tas, kuris leidžia pasiekti užsibrëžtus tikslus. Lindblomas meta iššûká šiam racionalistiniam naujos šauniosios politikos projektui teigdamas, jog tariamai iracionalus „išsikapanojimo' menas remiasi tam tikra logika. Jis taip pat siekia parodyti, jog racionalizuoto (praturtinto naujais árankiais bei metodikomis) sprendimø priëmimo proceso idëja paprasèiausiai „neveiktø sprendžiant sudëtingus viešosios politikos klausimus' (1, p., 81).

Pagrindinë Lindblomo tezë grindžiama ta paèia prielaida, kuria remiasi Simonas: žmogoškojo pažinimo galimybës yra ribotos, kai priimant sudëtingus sprendimus agentai iš principo negali turëti visos reikiamos informacijos, žinoti visø padariniø ar ávertinti kiekvienos alternatyvos. Lindblomo ásitikinimu, “nuoseklaus riboto palyginimo” modelyje yra ir aktualesnis, ir realistiškesnis šiomis “ riboto racionalumo” sàlygomis. Simonas sprendžia klausimà, kaip sutvarkyti, susisteminti informacijà, kad bûtø galima racionalizuoti sprendimø priëmimo procesà.

Sprendimø priëmimui, kaip “išsikapanojimui”, bûdingi šie bruožai:

jis vyksta inkrementiniø pokyèiø metu

Jis numato tarpusavio prisitaikymà ir derëjimàsi

Tam tikras alternatyvas atmeta atsitiktiniu, o ne sisteminiu ar sàmoningu bûdu

Politika nëra kuriama visa ir iškart

Ji klostosi inkrementinës kaitos bûdu

Ji nëra teorijos produktas

ji pranašesnë už „bergždžias pretenzijas á nepasiekiamà sistemiškumà'.

3. 5. Inkrementalizmo teorija

Šios sprendimø teorijos esminiai principai skiriasi nuo racionalaus visapusiškumo teorijos tuo, kad ši teorija turi kur kas mažiau politiniø aspektø, o kartu joje labiau akcentuojami sprendimø priëmimo bûdai, metodai. Laipsniški sprendimø etapai ar sprendimai yra sudaryti iš li­mituotø esamosios politikos papildymø ar pasikeitimø, dažniausiai áver­tinus juos kaip kiekybinius ar kokybinius.

Inkrementalizmo teorijos studijavimas ir naudojimas dažniausiai sie­jamas su Lindblomo vardu. Lindblomo teorinë veikla susijusi su abiem - deskriptyviniu ir normatyviniu - modeliu.

Bandant išskirti esminius inkrementalizmo teorijos bruožus, pirmiausia reikëtø pažymëti šiuos:

1. Tikslø ir sàlygø atranka bei empirinë veiklos analizë reikalauja siek­ti jø tarpusavio sàveikos, bendrumo labiau negu skirtumø ar prieš­priešos vieno kitam.

2. Sprendimø priëmëjams sprendžiant problemas, rekomenduojama atsižvelgti ne á visas esamas alternatyvas, o tik á tas, kurios tik kai kuriais požymiais skiriasi nuo esamosios politikos, bet nëra kardi­naliai priešingos jai.

3. Kiekvienai alternatyvai skiriama pakankamai dëmesio, tik jà áver­tinus kaip 'svarbià' bûsimajam sprendimø priëmimui.

4. Tarp sprendimø priëmëjø sumažëja konfliktø ir nesibaigianèiø dis­kusijø galimybë, nes inkrementalizmas leidžia panaudoti nesuskai­èiuojamà daugybæ reguliavimo variantø, vadybiniø metodø, moderuojant teoriniø ir praktiniø pozicijø skirtumus.

5. Inkrementalizmo teorija eliminuoja absoliuèiai 'teisingus' ir pozi­tyvius sprendimus. Geriausi sprendimai pasiekiami susitarimø, kompromisø pagrindu.

6. Nors laipsniškas sprendimø priëmimo procesas teoriškai jau yra pakankamai 'nušlifuotas' ir metodø, ir procedûrø požiûriu, taèiau tolydus šiø procesø tobulinimas (ypaè socialinëje sferoje) aktualus visoms (net ir moderniausioms) visuomenëms.

Inkrementalizmas yra gana tipiška ir populiari sprendimø priëmi­mo teorija, kuria vadovaujamasi pliuralistinëje visuomenëje. Politika ir jà realizuojantys sprendimai tampa tarsi mainø ir santykiø tarp ávai­riø interesø grupiø produktu. Inkrementalizmas politiškai yra pakan­kamai tikslinga teorija, nes visuomet yra lengviau siekti, ieškoti susita­rimo, kai diskutuojama tik dël ávairiø politiniø problemø modifikavi­mo elementø, o ne dël paèios problemos tikslingumo, jos egzistavimo ar bûtinumo bei jos esminiø elementø, lemianèiø problemos pobûdá, tu­riná. Nors sprendimus priimantys veikia tam tikromis netikrumo ir abe­joniø dël bûsimø sprendimø pasekmiø sàlygomis, laipsniški sprendi­mai arba sprendimø atskiri elementai sumažina netikrumo ir rizikos faktoriø átakà. Inkrementalizmas - pakankamai reali teorija, kadangi priimant sprendimus yra pripažástamos objektyvios aplinkos sàlygos - ištekliø, laiko, intelekto ir kili) resursø stoka atliekant šiuolaikinæ al­ternatyviø problemos sprendimo galimybiø analize.

Patys sprendimø priëmëjai, kaip ir eiliniai pilieèiai dažniausiai va­dovaujasi pragmatiškais ketinimais, t.y. jie ieško ne tik geriausiø, efektyviausiø sprendimø, bet siekia bûti naudingi visuomenei, atskiroms socialinëms grupëms. Inkrementalizmas kaip teorija stimuliuoja priim­ti tam tikra prasme limituotus, taèiau praktiškus, pritaikomus sprendimus.

Inkrementalizmo kritikai akcentuoja nemenkà šios teorijos konser­vatyvumà, inovacijø stabdymà, perdëtà reagavimà á išorinës aplinkos poveiká. Taip pat pabrëžiamos inkrementalizmo silpnosios savybës pri­imant sprendimus kritinëse situacijose. Inkrementalizmas laikomas ne­pakankamai veiklia ir energinga teorija, galinèia tik paskatinti ieškoti alternatyviø sprendimø bûdø. Kita grupë kritikø sureikšmina inkremen­talizmo teorijos vaidmená, nors, pasak jø, sprendi­mai dažniau daromi atsitiktinai, balsuojant ar arbitraže. Taèiau inkre­mentalizmo teorijos reikšmës ir galimybiø neávertinti neámanoma. De­mokratinëje visuomenëje inkrementalizmas tampa savotiška magiška sprendimø priëmimo tobulinimo priemone.

Inkrementalizmo kaip sprendimø priëmimo metodo idëja, siejant jà su supratimo lygme­nimis ir pokyèiø mastais, buvo plëtojama toliau - papildoma konkretesne suskaidyto inkrementalizmo sàlygomis pliuralistinëse demokratijose vykstanèiø koordinacijos procesø analize. Knygoje The Intelligence of Democracy (1965) Lindblomas argumentuoja, jog sprendimø priëmimo procesas vyksta kaip sprendimø priëmëjø derybø ir sandoriø – tarpusavio prisitaikymo procesas.

Strateginë analizë

Aštuntojo dešimtmeèio pabaigoje Lindblomas, atsižvelgdamas á Etzionio ir Droro kritikà ir naujai ávertindamas tà pliuralizmo sistemà, kurià dëstë savo ankstesniuose darbuose, modifikavo savo idëjas. 1977 m. Knygoje Politics and Markets jis pripažásta, jog pliura­listinis sprendimø priëmiimas nëra nešališkas: ne visi inkrementinës politikos interesai ir dalyviai yra lygûs - kai kurie turi daugiau galios už kitus. Dabar jis pripažásta, jog verslas ir stambjos koorporacijos daro stiprø poveiká politiniam procesui. Tad knygoje iš esmës pripažástama kritika, bûtent, kad Lindblomo inkrementinio pliu­ralizmo teorija neatsižvelgë á galios nelygybës ir politinio proceso šališkumo faktus. Mo­difikuodamas inkrementalizmà Lindblomas šioje knygoje pabrëžia politinës analizës vaid­mená kompensuojant pliuralizmo trûkumus. Jis siûlo tarpusavio prisitaikymo procesà pa­pildyti „patobulintais strateginio politikos formavimo elementais' (1, p., 346).

1979 m. šiuos argumentus Lindblomas išdëstë „išsikapanojimo' modelio komentarø apžvalgoje, paskelbtoje žurnale Public Administration Review. Joje jis aiškina, kad pa­grindinë inkrementalizmo idëja remiasi kompleksiniø problemø išsprendžiamumo viltimi ir kad jo siekis - naujø ir tobulesniø „išsikapanojimo' bûdø paieška. Tam tikslui jis at­skiria du inkrementalizmo matmenis:

inkrementalizmas kaip politinis menkø (žingsnis po žingsnio) pokyèiø procesas;

inkrementalizmas kaip politikos analizës metodas.

Straipsnyje ginamas „analitinis inkrementalizmas' kaip alternatyva „sinoptinëms', ar­ba „radikalioms', politinës analizës koncepcijoms, ir kaip bûdas atkurti jëgø pusiausvyrà tokioje politinëje bendruomenëje, kur verslo interesai turi galimybiø užimti vyraujanèià padëtá. Anot Lindblomo, yra galimos trys pagrindinës inkrementalistinës analizës formos:

paprasta inkrementalistinë analizë (PIA);

strateginë analizë (SA);

suskaidytas inkrementalizmas (SI).

Paprasta inkrementalistinë analizë (PIA) yra tokia, kuri atsižvelgia vien á tas politines á alternatyvas arba galimybes, kurios tik šiek tiek skiriasi nuo esamos politikos. Kritikai tokià analizæ apkaltintø tuo, jog ji tëra konservatyvios inkrementinës politikos apologija. Lindblomas pripažásta tokio pavojaus galimybæ, taèiau nemano, kad jis realus. Jo nuomone, PIA siûlo naudingà sprendimø priëmimo proceso modelá, ir ji nëra konservatyvaus požiûrio á socialinæ kaità išraiška, nes jà turi „papildyti' politinë filosofija bei kitos.

Strateginë analizë (SA) yra pagrindinë Lindblomo naujovëje 1979m. straipsnyje. Kaip ir jo knyga Politics and Markets, SA gali bûti traktuojama kaip nuolaida kritikams, tokiems kaip Simonas, Droras ir Etzionis. Jis teigia, jog sinoptinë, „nuo šaknø' pradedama politikos analizë paprasèiausiai negalima dël visø tø priežasèiø, kurias nusako Simono „riboto racionalumo' modelis. Todël, užuot siekæ nepasiekiamo sinoptinio idealo ar tenkinæsi „neapgalvota, niurgzlia ir padrika' analize, turime laikytis vidurio pozicijos - naudotis „apgalvotais' metodais, leidžianèiais „supap­rastinti problemas' ir taip siekti geresniø sprendimø. Tarp šiø „apgalvo­tø' metodø yra ir viešosios politikos mokslø árankiai:

mokymasis iš bandymø ir klaidø;

sistemø analizë;

operacijø tyrimas (OT);

tikslinë vadyba (TV) (management by objectives (MBO));

programø vertinimo ir peržiûros technika (PVPT).

Suskaidytas inkrementalizmas (SI) taip pat teikiamas kaip praktinis analitinis meto­das, kurio paskirtis yra ne formalus problemø sisteminimas, o paprastinimas. SI yra ana­litinë strategija, padedanti „fokusuoti ir paprastinti' problemas šiais metodais:

analizë apribojama keliomis žinomomis alternatyvomis;

vertybës ir politikos tikslai siejami su empirine problemø analize;

dëmesys telkiamas veikiau á šalintinas blogybes, o ne á pozityvius tikslus;

mokomasi iš bandymø ir klaidø;

analizuojamas ribotas alternatyvø ir jø padariniø skaièius;

analitinis darbas fragmentuojamas - paskirstomas ávairiems politinio proceso da­lyviams.

3.7. Mišraus skanavimo teorija

Mišrus skanavimas kaip teorija siekia išvengti didžiøjø racionalaus visapusiškumo ir inkrementalizmo teoriniø modeliø problemø. A. Etzionis, šiandien laikomas vienu iš mišraus skanavimo teorijos metodø kûrëjø, pabandë sujungti racionalø utopizmà priimant sprendimus ir inkrementalizmo konservatyvø tendencingumà. Jis atmetë racionalisti­nius modelius, kaip ir inkrementalizmo atstovai, netikëdami jø realumu ir matydami jø normatyviná nepriimtinumà. Idealiu atveju kokybiš­kiems sprendimams priimti reikia itin išsamios informacijos, o jos yra dideli kaštai. Todël sprendimø rengëjai idealiø sprendimø niekada negalës priimti, net jei ir pajëgtø tvarkytis su informacijos masyvais.

A.Etzionis teigia, kad laipsniškumas sprendimø priëmimo procese turi atspindëti neprivilegijuotø sluoksniø interesus, nors taip nedaž­nai bûna. Sudëtingiausi ir svarbiausi politiniai sprendimai negali rem­tis vien inkrementalizmo ambicijomis. Kartu A. Etzionis sutinka, kad apgalvoti, fundamentalûs sprendimai yra reikšmingi ir reikalingi, nes jais remiantis dažnai priimami tolesni sprendimai.

A.Etzionio siûlomas mišraus skanavimo metodas užtikrina aukštesná sprendimø priëmimo lygá, nes èia susiejamos racionalios visapusiškos teorijos detalizuotos informacijø galimybës su inkrementalizmo laips­niška informacijos atranka. Mišraus skanavimo teorijos modeliai gali bûti efektyvûs, sprendimø priëmëjams pasirinkus racionalaus visapu­siškumo teorijos metodus vienais atvejais, o inkrementalizmo metodus - kitais. Mišraus skanavimo metodà galima naudoti pri­klausomai nuo skirtingø sprendimø priëmëjø galimybiø. Kur kas pla­tesnës galimybës sprendimø priëmëjams atsiveria, esant efektyviam ska­navimui, kai skanuojama daugiau tyrimo objektø ir kai skanavimo pro­cesas yra valdomas, programuojamas ir nuoseklus. Tokiu atveju ir priimami dviejø rûšiø - inkrementiniai ir fundamentalûs - sprendimai bus efektyvûs, visuomenë jausis stabiliai, pritars socialinëms naujovëms, bûtinoms sprendžiant socialines problemas.

Kaip matome, mišrø skanavimà galima suprasti kaip išsamø visuo­menëje vykstanèiø procesø monitoringà, teikiantá išsamià informacinæ bazæ sprendimø priëmëjams bei galimybæ išskirti potencialias visuo­menës problemas, kurias galima tirti detaliai, bet laipsniškai. Taigi apibendrinant galima teigti, kad mišraus skanavimo metodas, bûdamas kompromisinis metodas, daugiau apima inkrementinio metodo bruo­žø, taèiau neneigia ir mûsø amžiui bûdingø reikšmingø, staigiø ir fun­damentaliø sprendimø.

Kartu bûtina pažymëti, kad minëtieji sprendimø priëmimo metodai nëra paradigma, jø negalima priimti dogmatiškai. Jais visø pirma gali­ma pasinaudoti kaip metodu, priemone, savitu instrumentarijumi.

4. Sprendimø priëmimo kriterijai

Sprendimø priëmimas gali bûti suprantamas kaip individualus ir kaip kolektyvinis procesas. Pirmuoju atveju akcentuotinas individua­lus veiksmas, padedantis visø pirma pasirinkti alternatyvà. Antruoju atveju sprendimai priimami fokusuojant dëmesá á daugumos, grupës, sociumo dalies veiksmà, nuomonæ ar pozicijà. Individualûs sprendi­mai paprastai priimami žinant ir suprantant individø atsakomybæ už sprendimø pasekmes. Tuo tarpu kolektyviniø sprendimø pasekmiø at­sakomybæ sunku ne tik prognozuoti, numatyti, bet ir prireikus neáma­noma jø nustatyti.

Priimti individualius sprendimus, ypaè politinius sprendimus, le­mia ávairûs veiksniai - kaip balsuoti, už kà pasisakyti atsakingu mo­mentu. Labai sunku nustatyti, kurie iš šiø faktoriø yra lemiami. Politikai, valdžios institucijø vadovai ir valdininkai dažnai savo sprendimus paaiškina ávairiomis priežastimis - politine situacija, tam tikrø po­litiniø jëgø santykiu, politinës kultûros stoka ir kt. Sprendimø priëmi­mo motyvus jie išdësto savo pranešimuose, spaudos konferencijose, kal­bose, memorandumuose, interviu ir kitomis formomis. Teorija vienareikš­miškai nenurodo, kaip objektyviai išsiaiškinti, kurios priežastys, sàlygos ir faktoriai labiausiai veikia konkreèiø sprendimø priëmimà, taèiau sprendimus priimantiems visuomet ir visur tenka tam tikra atsakomybës dalis už priimtø sprendimø kokybæ. Jie jauèia nepaliaujamà dëme­sá, susirûpinimà ir kontrolæ. Tai pakankamai svarbûs veiksniai, sàlygojantys sprendimø priëmimà. Analizuojant sprendimø priëmimo procesà, ypaè svarbu suvokti, kada veikia vieni faktoriai, o kada kiti, dažnai lemiantys ne visà sprendimø priëmimo procesà, bet kurià nors sprendimø fazæ, sprendiminæ situacijà, viso sprendimo kryptingumà, tendencijas, strategines nuostatas. Todël iškyla bûtinumas sureitinguoti sprendimø priëmimo kriterijus pagal moderniø visuomeniø priimtas vertybiø rûšis. I. Andersonas išskiria tokias vertybes kaip par­tinæ priklausomybæ, rinkëjø interesus ir jø valià, visuomenës nuomonæ ir pozicijà, sprendimø taisykles ir kt.

Akcentuojant ávairias politines ir socialines visuomenës jëgas, daranèias átaka sprendimams, kartais per mažai dëmesio skiriama perso­nalinëms sprendimø priëmëjø vertybëms, kurios dažniausiai išreiškia visas visuomenës vertybes. Ir visuomenëje, ir tarp politikø esama skirtingø vertybiniø orientacijø, savitø vertybiniø prieštaravimø, todël ga­na sunku tas vertybes deramai išskirti ir ávardyti, ar nuo jø atsiriboti. Kaip žinia, sprendimus priimantieji, arba vadinamasis politikos elitas, nëra masë, kurià nuolat galima minkyti ir kà nors iš jos lipdyti. Dažniausiai jie vadovaujasi tam tikromis vertybinëmis orientacijomis (ideologija, pasaulëžiûra, moralinës nuostatos), kurios yra lemiamos, sàlygojanèios jø elgsenà priimant sprendimus. Sprendimø priëmëjai, dirb­dami ypatingo politinio spaudimo sàlygomis, privalo išlaikyti savo individualias nuostatas, vertybes, sugebëti jas apginti nesiliaujanèios politinës kovos, diskusijø sàlygomis.

Galima išskirti keletà vertybiø grupiø, lemianèiø sprendimø priëmëjø elgesá. Visø pirma juos priimanèius, ypaè biurokratiniø institucijø darbuotojus, veikia organizacinës vertybës. Administracinës institucijos pasirenka ávairias priemones, siekdamos priversti organizacijos narius priimti organizacines vertybes ir jomis vadovautis. Kai tai pavyksta, in­dividualûs sprendimø priëmëjø veiksmai gali bûti sàlygoti organizacijø siekio ir noro išlikti ir sëkmingai veikti, toliau pleèiant organizacijos vertybiø prioritetà ir poveiká organizacijos viduje ir išorëje.

Kità vertybiø grupæ sudaro profesinës vertybës. Šios vertybës ypaè svarbios, jos skiriasi nuostatomis, kaip turi bûti sprendžiamos proble­mos. Profesionaliai pasirengæ pilieèiai dažniausia vadovaujasi tam tikrø profesijø dominuojanèiomis vertybëmis ir nuostatomis. Tokios vertybës galëtø bûti teisingumo siekimas, ekologine pozicija, moralinës nuostatos ir kt.

Sprendimø rengëjai patiria tiesioginæ jø asmeniniø savybiø átakà. Tai kartais matome, kai kurá nors sprendimà priimantis elito atstovas bando sureikšminti ir pervertinti savo ar kitø fizinius ir kitokius sugebëjimus, reputacijà, socialines pozicijas ir kt. Dažnai susiduriame su sprendimø priëmëjais, besiorientuojanèiais á tiesioginæ materialinæ naudà ar politinius dividendus, populistiná žaismà, siekiant aukštesnës pozicijos ávairiuose reitinguose. Kartu negalima kategoriškai sutikti su raciona­lios visapusiškos teorijos konstruktoriais, teigianèiais, kad politikø, valdininkø elgsenà sàlygoja vien tik asmeninës vertybës ir interesai.

Labai svarbià vertybiø grupæ sudaro politinës vertybës. Sprendimø priëmëjai yra veikiami asmeniniø, profesiniø ir organizaciniø vertybiø. Realizuodami šias vertybes, suprasdami viešuosius interesus ir visuomenës lûkesèius, jie privalo rengti teisingus, bûtinus ir moraliai priimtinus sprendimus, konstruoti ir vykdyti vadinamàjà korektiškà viešàjà politikà. Tai dažnai bûna ganëtinai nepopuliarûs, ar net rizikingi sprendimai, galintys sužlugdyti politiko, valdininko karjerà, susilpninti kurios nors interesø grupës pozicijas.

Visas minëtàsias vertybes tam tikra prasme susumuoja ideologinës vertybës, kurias sudaro seka nuosekliø, logiškø vertybiø ir tikëjimø, kad tos vertybës skatina tobulëti ir siekti efektyvesnës veiklos.

Šiandieniniai sprendimai dažniausiai priimami vadovaujantis dviem pagrindinëmis ideologinëmis doktrinomis - konservatyvizmu ir libe­ralizmu, besiremianèiomis bendromis demokratinëmis nuostatomis ir tradicijomis.

Susipažinus su sprendimø priëmimo procesu galima daryti išvadà, jog kiekvienas autorius išskyria skirtingus akcentus priimant sprendimus. Raipa (2001) savo knygoje analizuoja kas bûdinga sprendimo priëmimams. Racionalumà jis aiškina, kaip visapusiškumo teorijà ir kokie elementai bûdingi racionalumo, inkrementalizmo bei mišraus skenavimo teorijoms.

Parsons analizuoja sprendimø priemimà giliau. Jis aiškina kiekvienà teorija plaèiau. Analizuoja Simono, Linblomo, Laswello, Freudo, Etzionio, Weberio ir kitø autoriø teorijas. Kaip racionalus sprendimø priemimas suprantamas viešojoje politikoje. Simonas teigia, kad sprendimus galima priimti vadybiniu aspektu ir administracine elgsena. Apibendrinta kas riboja žmogiškàjá racionalumà ir kaip padidinti sprendimø priëmimo racionalumà.

5. Biurokratijos vieta ir vaidmuo demokratiškai ágyvendinant sprendimus

Politinius sprendimus priëmus, politiniai projektai tampa ástatymais, nutarimais. Taèiau šioje fazëje bendrasis politikos procesas nesibaigia - dar reikia priimtus politinius sprendimus ágyvendinti. Sprendimø pri­ëmimà tæsiant - ágyvendinant politikoje, tenka sujungti organizacijas, procedûras, technines priemones, t.y. padëti politikos procesui ágyti ad­ministraciniø priemoniø, metodø, nes politiniø sprendimø ágyvendini­mas - tai sudëtingai realizuojamas procesas, juolab kad dažnai sunku atskirti politiniø sprendimø priëmimo fazæ nuo ágyvendinimo.

Modernioje visuomenëje sprendimus ágyvendina ávairios administ­racinës institucijos, jø sistemos. Kompleksinë administraciniø struktû­rø ir administravimo personalo sistema vadinama biurokratija.

Klasikinis supratimas ir speciali mokslinë literatûra paprastai sprendimø priëmimà ir jø ágyvendinimo administravimà pažymi kaip skir­tingos veiklos sferas - viešàjà politikà ir viešàjá administravimà. Profe­sorius F. Goodnowas dar 20 a. pradžioje skirstë valstybës valià á sprendimø priëmimà ir praktiná jø ágyvendinimà, tuo patvirtindamas klasikinius valdžiø padalijimo principus. W. Wilsonas savo pirmajame darbe 1887 m. pažymëjo, kad plati valdžiø veiksmø programa, priimti sprendimai ir potvarkiai savaime dar nëra administravimas. Èia reikia detalaus šiø planø ir sprendimø vykdymo, pasitelkus administ­ravimà. D.Palumbo apibûdina politikos ágyvendinimà kaip politikos proceso sudedamàjà dalá, kur politikø, biurokratø veikla, ávai­rus interesai yra derinami, koordinuojami ir kontroliuojami, realizuojant ávairias programas ir projektus. Plaèiàja prasme sprendimø ágyven­dinimo fazæ sudaro organizacijos pastangos, árodanèios jos sugebëji­mus realizuoti sprendimuose iškeltas idëjas ir nuostatas.

Dažnai dël ávairiø priežasèiø (pasirinktos pozicijos nelankstumo, laiko ir kompetencijos stokos) sprendimus priimantieji nesugeba ar nenori suprasti visuomenës grupiø, pilieèiø interesø, jø tarpusavio santykiø. Administracinës institucijos geriau nei sprendimus priimantys gali ásigilinti á interesø grupiø pozicijas ir priimti papildomus sprendimø ágyvendinimo reguliavimo aktus, normas ar standartus. Tokiomis aplinkybëmis administracinis procesas tampa sprendimø priëmimo tàsa, o administratoriai iš dalies tampa átraukti á politiniø sprendimø priëmimo procesà.

Nors administravimo institucijos yra svarbiausios realizuojant politinius sprendimus, esama daug ir kitø struktûrø, kuriø vaidmuo ágyvendinant sprendimus yra gana reikšmingas. Tai teismai, ávairios vi­suomenës organizacijos, spaudimo grupës ir kt., galinèios tiesiogiai dalyvauti ágyvendinant sprendimus arba veikti, darydamos átakà admi­nistravimo institucijoms.

Biurokratiniø struktûrø ir biurokratinio administravimo personalo organizavimas ágyvendinti sprendimus modernioje visuomenëje yra pripažintas fenomenas, pasižymintis pavydëtinais gyvybingumo aspektais.

Kà reiškia terminas 'biurokratija', ir kuris jos konceptas vartojamas viešajame sektoriuje? Biurokratija yra idëja, daranti didžiausià poveiká viešøjø organizacijø struktûrai ir funkcionavimui šiuo metu. Mûsø tikslas - išsiaiškinti esminius biurokratijos idëjos principus. Be to, mes turime suprasti, kaip tai turi atrodyti praktiškai ir kaip suderinti kritiškà požiûrá á biurokratijos idëjà ir alternatyvius viešojo sektoriaus organizavimo bruožus.

6. Kontrolës ir konsensuso vertybinës orientacijos

Analizuojant valdymo instrumentus, mechanizmus ir metodø mišiná, kurie gali bûti naudojami tam tikroje srityje, pasak teoretikø svarbu atsižvelgti á dviejø vertybiniø orientacijø – kontrolës ir konsensuso santyká (2, p., 473). Etzionis (2001) šiuos terminus apibudina taip:

Kontrolë: geidžiamos socialinës padëties apibrëžimas ir vykstanèiø procesø revizijà, kad sumažëtø realios padëties atotrûkis nuo geidžiamos.

Konsensuso formavimas: procesas, kuriam vykstant socialinio vieneto nariø nuostatos transliuojamos á valdymo centrà, kad sumažëtø jø nesutarimai (2, p.,473).

Vadyba šiuolaikiniame viešojo sektoriaus valdyme yra svarbi ir labiausiai nukreipta á kontrolës stiprinimà. Šia prasme pabrëžiamas “vadybos” bûtinumas, rezultatyvumas, produkto kontrolë, konkurencija, tiekimo vienetø skaidymas, disciplina ir išlaidø mažinimas. Siekiama pilieèiø ir viešøjø tarnybø santyká priartinti prie santykio, kuris vartotojus sieja su rinka.

“Politikos ir administravimo atskyrimas ir su tuo susiæs požiûris, kad viešasis administravimas iš esmës yra toks pat kaip privatusis, leido administracinio valdymo idëjas perkelti á viešojo administravimo mokslà ( 7, p., 91).”

Taèiau viešajame sektoriuje traktuoti paslagø gavëjà kaip pirkëjà parduotuvëje bûtu klaidinga. Sàsaja su “vadyba” ir kontrolës stiprinimas griauna kità svarbu savo aspektà: socialinio, pilietinio ar politinio konsensuso formavimà. Viešosios politikos administravimo efektyviai kontrolei didelia reikšmæ turi pilieèiø santykis su konkrëèios politikos sritimi. Kitaip sakant, viešajai politikai svarbu ne tik ekonomika ir efektyvumas, bet ir pilieèiø dalyvavimas politiniame procese.

Reikia pažymëti, kad konsensusas viešojoje politikoje formuojamas ugdant demokratinius águdžius ir “bendruomeninæ sàmonæ”(2, p., 473). Vis gi viešojoje politikoje didesnis dëmesys skiriamas “bendruomeninës” vietos valdžios lygmens valdymo koncepcijai. Pilieèiø santykis su politiniu procesu daugelyje kitø politikos srièiø, jieškant politinës atsakomybës ir konsensuso, apima valsybinës kontrolës siekius.

6. 1. Vertinimas viešojoje politikoje

Vertinimas, tai racionalaus tyrimo atmaina, galinti turëti átakos tam, kaip apibrëžiamos debatø sàlygos, sprendimo priemimo proceso dalyviai gali juo manipuliuoti, megindami já priskirti savo interesams. Ávertinimas politiniam procesui turi teikti ‘”grižtamojo ryšio informacijà, kuri politikos ir programø kaità. Taèiau kaip pabrëžia Lindblomas, politinis procesas paprasèiausiai nëra šio tipo racionali mašina (1, p., 503). Teoretikai pripažistà, kad vertinimas nëra politikos kaitos variklis.

Taèiau Raipa (2001) teigia, kad programø ir projektø vertinimas yra neatsiejama programø realizavimo dalis, programø uždaviniø ir veiklos juos ágyvendinant indikatorius (8, p., 178). Kvalifikuotas ávairiø srièiø specialistrø vertinimas labai svarbus ir gali turëti didelæ reikšmæ sëkmingø sprendimø priemimui ir ágyvendinimui viešajame sektoriuje.

“ Vertinimas tëra atskiras komponentas platesniame politiniø interesø derinimo ir sprendimø priëmimo procese. Vertintojas panašus á ekspertà liuditojà, teikiantá geriausià informacijà, kurià ámanoma gauti esamomis sàlygomis;…(1, p., 503).”

Pasak Parsons (2001) vertinimas turi pora tarpusavyje susijusiø aspektø:

politikos ir jà sudaranèiø programø vertinimas;

žmoniø, kurie dirba organizacijose, atsakanèiose už politikos ir programø ágyvendinimà, vertinimas.

Toliau autorius vertinimà nagrinëja dviejø vyraujanèiø modeliø kontekste: kaip racionalios analizës formà ir kaip “žmogiškøjø ištekliø” valdymo instrumentà.

Racionalià analizë galima suprasti pagal schemà (priedas2) Politikos ir informacijos ciklas. Šioje diadramoje modifikuotas jo modelis (1, p., 483). Schemoje galima matyti politinio ciklo sàsàjas su vertinanèiàja informacija ir analize. Visi sprendimui átakà turintis veiksniai gali ir turi bûti sukoncentruoti, kad sprendimas bûtø kuo racionalesnis.

Politikos analizæ galima suprasti tiesiogiai, kiek ji naudinga politikos teorijai ir praktikai. Metodologijà kuri naudojama politikos analizëje remiasi ávairiø socialiniø, humanitariniø mokslø pritaikimo galimybëmis.

“Politikos analizæ galima suprasti kaip daugelio žingsniø procesà, kuriame reikia išskirti problemà, šios problemos elementus, ávertinti esamas alternatyvas pagal tam tikrus kriterijus, parengti rekomendacijas bei ágyvendinti pasirinktà alternatyvà (8, p., 178).’’

Apskritai politikos analizës tikslas tai tam tikrø žiniø api viešosios politikos vertybes kûrimas ir kritika, prioritetø iškëlimas bei gautø rezultatø ir žiniø sintezë.

Pasak Raipos (2001) pagrindiniai vertinimo kriterijai politikos analizëje turi buti tokie: efektyvumas, atitikimas, lygybë, atsakomybë, tinkamumas.

Sëkmingam ir tiksliam politiniø programø vertinimui didelæ reikšmæ turi tiksliai ir detaliai suformuluoti programos tikslai ir uždaviniai. Tai leidžia atitinkamai parengti ir vertinimo kriterijus. Tokiø bûdu vertinimo kriterijai tiesiogiai priklauso nuo tikslø, problemos struktûros, šalutiniø programø poveikio. Dažniausiai naudojamos keturios kriterijø rûšys: techninio ágyvendinimo, politinës paramos, ekonominiø ir finansiniø galimybiø bei administracinio veiksmingumo (9, p., 182).

Techniniai ágyvendinimo kriterijai apibrëžia techninius mechanikos, inžinerijos, fizikos ir informatikos srièiø kriterijus. Taèiau šie kriterijai nepakankamai siejami su organizacijos, pilieèiø, interesø grupiø elgsena. Šie kriterijai neužtikrina viešøjø programø efekto.

Ekonominiø ir finansiniø galimybiø kriterijai leidžia išmatuoti programø išlaidas bei askaièiuoti numatomø paslaugø kieká ir kokybæ. Šio kriterijaus vertinimas turi didelæ reikšmæ, kadangi daugelis politikos rûšiø ir viešøjø programø kartu turi ekonominá ir fiskaliná poveiká.

Politinës paramos kriterijai vertina politikos arba programø išvadas, kurios išrekštos kaip turinèios poveiká interesø grupëms, sprendimø rengëjams, pilieèiø sàjungoms, bendruomenës junginiams bei kitoms interesø grupëms. Vertintojai turi gerai suvokti politikos analizës procesà, administravimo galimybës, procedûras, interesø grupiø elgsenà ir motyvacijas.

Administracinio veiksmingumo kriterijai sudaro pagrindà rekomendacijø pateikimui, kaip ágyvendinti viešàsias programas socialiniame ir administravimo kontekste. Šie kriterijai apimà vadovø, administratoriø, personalo kompetencijà, profesianalumà, atskirø struktûrø ágyvendinamà politikà, programos koordinavimà, strateginá planavimà, organizacijos tikslus ir jos veiklos efektyvumà (8, p., 182-183).

Reikia pažimëti, kad politiniø programø vertinimas glaudžiai siejamas su tam tikros politikos, programos tikslais. Taèiau nevisada galima objektyviai ávertinti politikos tikslus, kadangi jie dažnai konfliktuoja tarpusavyje, tai lemia nesuderintos tarp jø suinteresuotø grupiø pozicijos.

Šiuolaikinës visuomenës raidos kontekste, nuolat besikeièianti aplinka reikalauja informacijos naudojimo tobulinimo, nuolatinio politinës programos vertnimo, sugebëjomo laiku reaguoti á pokyèius, vykstanèius tiek artimoje, tiek tolimoje aplinkoje, numatyti juos ir tinkamai pasirengti.

2. Sprendimø priëmimo ágyvendinimas viešojoje politikoje

Politikos sprendimai átraukia á save ávairiø oficialiø asmenø veikimà, kurie ieško bûdo kaip išspræsti atmesti vienà ar kità sprendimà bei surasti politikos alternatyvas. Geriausias bûdas tai ágyvendinti yra ástatymø leidyba ar vykdomosios valdžios leidimai. Tokiu bûdu galima atšaukti ar priimti ávairius politikos sprendimus, kurie svarbûs politikos tæstinumui, ar stabdo politikos tæstinumà. Viešosios politikos sprendimai yra rutininiai, kurie daromi diena iš dienos ir pritaikomi praktikoje. Lemiamas politikos sprendimas dažnai susideda iš skirtingø sprendimø dažnai daromø ne per visà viešosios politikos procesà.

Á politikos ágyvendinimà átraukiamos ir politikos alternatyvos. Laimi ta alternatyva, kuri gauna didesná palaikymà. Politikos formulavimo procesas visada prieina prie sprendimø stadijos. Priimant sprendimus vieni pasiûlymai atmetami, kiti modifikuojami, skirtumus stengiamasi užglaistyti, derybos tai atnaujinamos, tai nutraukiamos, ieškomas kompromisas kitose institucijose ir ávairiose pakopose, kol galø gale priimamas vienintelis sprendimas.

Privatûs individai ir organizacijos taip pat dalyvauja viešosios politikos sprendimø kûrime, spausdami savo parlamento atstovus ir viešuosius atstovus. Demokratinëje valstybëje pagrindinis darbas formuluojant politikos sprendimus yra apibrëžtas ástatymø leidyboje, nes tautos atstovai yra pagrindiniai visuomenës interesø reprezentantai. Dažnai kartojama, kad dauguma ástatymu leidëjø atstovauja daugumai žmoniø. Praktikoje politikos sprendimai daromi ástatymu, dažniausiai turintys ástatymø galià ir privalomi visiems pilieèiams. Sprendimai, daromi tautos atstovø, yra laikomi teisëtais, jeigu atstovai turi tautos ágaliojimus. Ástatymø leidybos teisë yra sunkiai apibrëžiama sàvoka, bet politikos darymui ji turi milžiniškà galià.

Visi vyriausybës sprendimai, jeigu jie paremti ástatymu, yra teisëti, nors visuomenei jie gali ir nepatikti. Be ástatymø negali bûti jokiø viešosios politikos koncepcijø. Politikos ir kiti tyrinëtojai dažnai nesutaria dël politiniø sprendimø formulavimo áskaitant ir studijas apie tai, kaip sprendimai daromi ir kokia yra sprendimø sandara.

Sprendimø priëmimas gali bûti studijuojamas kaip individualus ir kaip kolektyvinis procesas. Sprendimus rengiantys asmenys turi turëti šias elgesio savybes: organizuotumà, profesionalumà, privatumà, politiškumà, ideologijà. Pagal šiuos kriterijus pilieèiai vertina juos.

Dažnai viešosios institucijos bei pareigûnai priiminëdami sprendimus konfrontuoja tarpusavyje. Dažnai tie nesutarimai bûna hierarchinio pobûdžio: tarp seimo ir prezidento, seimo ir vyriausybës. Tai yra normalus procesas, nes atsižvelgiant á politiniø jëgø išsidëstymà parlamente bei prezidento institucijose tokie nesutarimai galimi. Taèiau nesutarimus visada turi reguliuoti Konstitucija ir ástatymai bei šie nesutarimai neturi išeiti už ástatymø ribø. Pagrindiniais viešosios politikos formavimo klausimais yra bûtina pasiekti kompromisà (sutarimà) tarp visø valdžios šakø.

Darbas vyriausybëje ar kitose viešojo administravimo institucijose yra tarnavimas visuomenei ir viešiesiems interesams. Ástatymai apima viešuosius interesus kaip pagrindà administravimo ástaigø veikimui. Priimant sprendimus negalima vadovautis asmeniniais interesais, jeigu tu dirbi valstybinëje tarnyboje. Èia iškyla teisës problema. Bûtent teisës aktai privalo griežtai suvaržyti asmeninës naudos iniciatyvà viešajame sektoriuje.

Taip pat šioje vietoje yra labai svarbi visuomeninë nuomonë, nes galutinis sprendimas (po visø rutininiø sprendimø) yra iškeliamas viešumon ir visuomenë supažindinama su ástatymais ar jø projektais, turi spræsti ar nëra pažeisti viešieji interesai, ar neužprogramuota korupcija viename ar kitame sprendime.

2. 1. Ástatymø leidybos procedûra

Pagal LR Konstitucijos 68 straipsná ástatymø leidybos iniciatyvos teisë Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ turi taip pat Lietuvos Respublikos pilieèiai. 50 tûkstanèiø pilieèiø, turinèiø rinkimø teisæ, gali teikti Seimui ástatymo projektà, ir já Seimas privalo svarstyti.

Lietuvos Respublikos ástatymai, Seimo nutarimai ir kiti Seimo sprendimai priimami Seimo posëdžiuose paprasta (t.y. daugiau kaip pusës) posëdyje dalyvaujanèiø Seimo nariø balsø dauguma, išskyrus specialius Konstitucijos ir Seimo statuto numatytus atvejus. Posëdžio pirmininkas kiekviename posëdyje prieš pirmàjá balsavimà, taip pat prieš balsavimà dël viso ástatymo ar kito teisës akto priëmimo turi patikrinti, kiek Seimo nariø dalyvauja. Jeigu prieš kurá nors balsavimà posëdžio pirmininkas arba kuri nors frakcija nepareikalavo patikrinti, kiek Seimo nariø dalyvauja posëdyje, vëliau dël to abejoniø kelti negalima. Posëdyje dalyvaujanèiø Seimo nariø skaièiumi laikomas paskutinis nustatytasis tame posëdyje.

Ástatymø ir kitø Seimo aktø projektus ir pasiûlymus dël jø leidybos Seimui svarstyti pateikia institucijos bei asmenys, kurie pagal Konstitucijà turi ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ (priedas1). Teikiamà Seimui svarstyti projektà ar pasiûlymà turi pasirašyti jo iniciatoriai. Kai ástatymo projektà Seimui teikia Lietuvos Respublikos pilieèiai Konstitucijos suteikta teise, já pasirašo iniciatoriø ágalioti atstovai, taip pat kartu su projektu pateikiami ástatymo nustatyta tvarka surinkti pilieèiø parašai. Prireikus kartu su ástatymo projektu pateikiamas ástatymo ar nutarimo projektas dël šio ástatymo ágyvendinimo tvarkos.

Visi teikiami ástatymø projektai ir pasiûlymai registruojami Seimo posëdžiø sekretoriato gautø ástatymø projektø ir pasiûlymø rejestre, kuriame nurodomi visi projekto autoriai ir iniciatoriai bei visi jø pateikti dokumentai. Ástatymø ir kitø teisës aktø projektai kartu su aiškinamuoju raštu perduodami Seimo Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai, o prireikus – ir atitinkamoms savivaldybëms ne vëliau kaip per 3 darbo dienas. Dël užregistruoto ástatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisës departamentas ne vëliau kaip per 7 darbo dienas nuo gavimo datos parengia išvadas, ar tas projektas neprieštarauja galiojantiems ástatymams ir ar jis atitinka juridinës technikos taisykles. Jeigu projektas didelis, Seimo kancleris gali kreiptis á Seimo seniûnø sueigà dël šio termino pratæsimo. Jeigu ástatymo projektà teikia Seimo nariai, Respublikos Prezidentas ar pilieèiai, jis siunèiamas Europos teisës departamentui prie Vyriausybës, kuris ne vëliau kaip per 10 darbo dienø nuo gavimo datos parengia išvadas, ar tas projektas atitinka Europos Sàjungos teisæ. Projektà svarstant ir toliau rengiant, Posëdžio sekretoriatui pateikiami ir jis užregistruoja visas naujas projekto redakcijas, pateiktas išvadas, pakeitimus bei papildymus, taip pat pažymi, kas juos pateikë. Apie ástatymo projektà taip pat skelbiama leidiniuose „Seimo kronika“ ir „Valstybës žinios“.

Seimo Pirmininkas neteikia svarstyti Seime ástatymø projektø, jeigu Teisës ir teisëtvarkos komitetas padaro išvadà, kad jie prieštarauja Konstitucijai ir nëra nustatyta tvarka pateikto Konstitucijos pataisø projekto.

Ástatymo projekto iniciatoriai iki svarstymo Seimo posëdyje turi teisæ projektà atšaukti. Apie šá sprendimà jie iš karto raštu praneša Seimo kancleriui, o šis - Seimui.

Pagal Seimo Statutà ástatymo ar kito Seimo akto projektà Seimo posëdyje pateikia projekto iniciatorius arba jo atstovas (Respublikos Prezidento atstovas, Ministras Pirmininkas, Vyriausybës ágaliotas ministras ar viceministras arba pilieèiø atstovas), trumpai (iki 10 minuèiø) apibûdindamas projektà ir atsakydamas á Seimo nariø klausimus (iki 10 minuèiø). Pilieèiø teikiamas ástatymo projektas turi bûti pateiktas Seimo posëdyje ne vëliau kaip per savaitæ po jo áregistravimo Seimo sesijos metu, o áregistravus tarp Seimo sesijø - pirmame kitos sesijos posëdyje.

Dël pateikto ástatymo ar kito Seimo akto projekto Seimas priima vienà iš šiø spendimø:

1) pradëti projekto svarstymo procedûrà;

2) atidëti projekto pateikimo procedûrà ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime;

3) atmesti projektà nurodant motyvus.

Jeigu Seimas nutaria pradëti svarstymo procedûrà, tuomet gali bûti sprendžiama, ar paskelbti šá projektà visuomenei svarstyti. Ástatymø projektai yra skelbiami spaudoje valstybës lëšomis. Visi sprendimai ástatymo projekto pateikimo ir svarstymo Seimo posëdyje metu priimami paprasta balsavusiøjø dauguma, išskyrus sprendimus atmesti projektà ar paskelbti já visuomenei svarstyti, kurie priimami, jeigu juos priëmusi dauguma ne mažesnë kaip 1/4 visø Seimo nariø.

Projekto svarstymo procedûrà sudaro: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Seimo posëdyje ir projekto priëmimas.

 Pagal Seimo statuto 21 skirsná “Ástatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete” šis komitetas yra Seimo paskirtas kaip pagrindinis nagrinëti ástatymo projektà, kurio svarstymo procedûra pradëta, ne vëliau kaip per savaitæ turi savo posëdyje apsvarstyti pasirengimà projektà nagrinëti komitete. Tam komitetas paskiria atsakingus komiteto narius: komiteto išvadø rengëjus (paprastai vienà iš Seimo daugumos, vienà iš Seimo mažumos), numatoma, kokiø ekspertø nuomonës privalo bûti išklausytos, gali bûti paprašyta kitø komitetø ar valstybës institucijø papildomø išvadø, numatoma, iki kada pastabas, pasiûlymus ir pataisas komitetui gali pateikti suinteresuoti asmenys, kada išvadø rengëjai privalo komitetui pateikti pirmàjá išvadø projektà, priimti kiti parengiamieji sprendimai. Asmenys, turintys ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ, pastabas ir pasiûlymus gali pateikti likus ne mažiau kaip 2 valandos iki pagrindinio komiteto posëdžio, kuriame pradedamas svarstyti komiteto išvadø projektas.

Jeigu pagrindinis komitetas nutaria ástatymo projektà gràžinti tobulinti iniciatoriams, asmenys, turintys ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ, pastabas ir pasiûlymus gali pateikti tokia pat tvarka ir dël patobulinto ástatymo projekto. Jeigu komitetas nutaria ástatymo projektà tobulinti, tam gali bûti sudaryta darbo grupë. Visà dël ástatymo projekto gautà medžiagà ávertina bei apibendrina pagrindinis komitetas.

Po Pagrindinio komiteto pasirengimo svarstyti ástatymo projektà prasideda projekto svarstymo klausymai. Po to, kai baigiasi laikas pateikti pastabas ir pasiûlymus dël ástatymo projekto, visos gautos iš suinteresuotø asmenø ir ekspertø pastabos gali bûti svarstomos pagrindinio komiteto klausymuose, kuriuose dalyvauti kvieèiami visi pastabø ir pasiûlymø teikëjai. Klausymus organizuoja komiteto išvadø rengëjai. Svarstymø rezultatai yra fiksuojami išvadø projekte.

Po to, kai klausymuose yra baigiamas suinteresuotø asmenø ir ekspertø pastabø bei pasiûlymø svarstymas, jeigu yra gauta daug pastabø, pasiûlymø ir pataisø iš asmenø, turinèiø ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ, gali bûti skiriami komiteto klausymai, kuriuose yra aptariamos Seimo paskirtø papildomø Seimo komitetø, Seimo nariø, Vyriausybës ir Respublikos Prezidento teikiamos pastabos bei pasiûlymai dël ástatymo projekto. Šias pastabas ir pasiûlymus jø autoriai gali pateikti likus ne mažiau kaip 2 valandoms iki šio komiteto posëdžio.

Po to vyksta ástatymo projekto svarstymas pagrindinio komiteto posëdyje. Ne vëliau kaip likus 3 darbo dienoms iki svarstymo Seimo posëdyje ástatymo projektas ir komiteto išvadø projektas turi bûti apsvarstyti pagrindiniame komitete. Apie tokio svarstymo laikà ir vietà turi bûti viešai pranešta Seimo nariams, Vyriausybei ir Respublikos Prezidento kanceliarijai likus ne mažiau kaip 2 darbo dienoms iki komiteto posëdžio. Tuo paèiu metu Posëdžiø sekretoriatui turi bûti pateiktas pagal svarstymø klausymuose rezultatus komiteto išvadø rengëjø pataisytas ir pasirašytas ástatymo projektas ir komiteto išvadø projektas, kuriame nurodoma, kokios pataisos ir pasiûlymai buvo gauti iš papildomø komitetø, ekspertø, suinteresuotø asmenø bei asmenø, turinèiø ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ, á kurias pastabas ir pasiûlymus yra atsižvelgiama, á kuriuos ne ir kodël, kaip siûloma keisti ástatymo projektà. Á svarstymà pagrindiniame komitete kvieèiami projekto iniciatoriø ir išvadas rengianèiø papildomø komitetø atstovai, komiteto patvirtinti ekspertai, taip pat asmenys, turintys ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ ir pateikæ pataisø dël ástatymo projekto. Komiteto posëdyje jiems turi bûti suteiktas žodis. Á posëdá gali bûti pakviesti ir kitø suinteresuotø valstybës institucijø, savivaldybiø, politiniø partijø ir organizacijø bei visuomeniniø organizacijø atstovai. Posëdžio pirmininko sutikimu jiems gali bûti suteiktas žodis. Jeigu pagrindinis komitetas per nustatytà laikà nespëja išnagrinëti ástatymo projekto, dël termino pratæsimo jis turi kreiptis á Seniûnø sueigà.

Pagrindinis komitetas posëdžio metu priima sprendimus. Svarstymo pagrindiniame komitete metu turi bûti priimtas vienas iš šiø sprendimø, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posëdyje:

1) pritarti iniciatoriø pateiktam arba komiteto patobulintam ástatymo projektui ir komiteto išvadoms;

2) pritarti arba nepritarti ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ turinèiø asmenø pateiktoms pataisoms dël ástatymo projekto;

3) daryti svarstymo komitete pertraukà ir gràžinti ástatymo ir išvadø projektus tobulinti išvadø rengëjams, kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus;

4) paskelbti projektà visuomenei svarstyti;

5) gràžinti projektà iniciatoriams patobulinti;

6) projektà atmesti.

Jeigu pagrindinis komitetas priima sprendimà gràžinti projektà iniciatoriams tobulinti arba projektà atmesti, šis komitetas vis tiek turi pateikti savo išvadas Seimui.

Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir komiteto išvados perduodamas Seimo kanceliarijos Dokumentø skyriui suredaguoti. Suredaguotas projekto tekstas derinamas su jo iniciatoriø bei komitetø atstovais (išvadø rengëjais).

. Pagal Seimo statuto 22 skirsná (9), po pagrindinio komiteto posëdžio prasideda ástatymo projekto svarstymas Seime. Ástatymo projektas ir komiteto išvados išdalijamos Seimo nariams ne vëliau kaip 2 darbo dienos prieš Seimo posëdžio, kuriame svarstomas šis projektas, pradžià. Svarstymo Seimo posëdyje metu aptariamas ástatymo projekto tikslingumas, koncepcija, pagrindinës projekto nuostatos ir principai, taip pat pateikiamos visos pagrindiniame komitete gautos ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ turinèiø asmenø pataisos ir papildymai, taip pat pataisos, kurias dël komiteto patvirtinto ástatymo projekto, likus ne mažiau kaip 24 valandoms iki Seimo posëdžio darbotvarkëje numatyto laiko ástatymo projektà pradëti svarstyti, pateikë Respublikos Prezidentas, Vyriausybë ar Seimo narys. Ástatymo projekto svarstymo Seimo posëdyje metu dël šiø pataisø ir papildymø priimamas Seimo sprendimas. Seimo posëdyje ástatymo projektas svarstomas tokia tvarka:

1) pagrindinio ástatymo projektà nagrinëjanèio komiteto pranešimas, kurio metu pristatomos komiteto išvados apie projekto svarstymo pagrindiniame komitete rezultatus;

2) balsavimas;

3) alternatyviø projektø, jeigu jø yra, iniciatoriø atstovø pranešimai;

4) kitø komitetø papildomi pranešimai;

5) bendroji diskusija ástatymo projekto esminëms nuostatoms aptarti - Vyriausybës, kitø komitetø, frakcijø ir paskirø Seimo nariø kalbos;

6) po bendrosios diskusijos, jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu nepritarti alternatyviam projektui, balsuojama, ar pritarti komiteto sprendimui;

7) taip pat, jeigu to reikalauja Seimo narys, po bendrosios diskusijos balsuojama, ar pritarti pagrindinio komiteto patvirtintam ástatymo projektui;

8) jeigu Seimas nepritaria pagrindinio komiteto pateiktam projektui arba jeigu Seimas nutaria pritarti alternatyviam projektui, kuriam nepritarë pagrindinis komitetas, daroma svarstymo pertrauka Seimo posëdyje ir projektas arba gràžinamas tam paèiam pagrindiniam komitetui tobulinti, arba Seimas gali paskirti kità pagrindiná komitetà ar sudaryti specialià Seimo komisijà ástatymo projektui redaguoti. Ši komisija tokiu atveju atlieka pagrindinio komiteto funkcijas ir dirba pagal tokio komiteto darbo tvarkà;

9) svarstomi ir priimami sprendimai dël ástatymo projekto pataisø ir papildymø, kuriuos svarstymo pagrindiniame komitete metu pateikë ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ turintys asmenys ir kuriems pagrindinis komitetas nepritarë;

10) svarstomi ir priimami sprendimai dël ástatymo projekto pataisø ir papildymø, kuriuos, likus ne mažiau kaip 24 valandoms iki projekto svarstymo Seimo posëdyje, pateikë Respublikos Prezidentas, Vyriausybë arba Seimo narys, jeigu jo teikiamà pataisà ar papildymà Seimo posëdžio metu paremia ne mažiau kaip 10 Seimo nariø.

Po projekto svarstymo yra priimami Seimo sprendimai. Po svarstymo Seimas nusprendžia, ar:

pritarti komiteto patvirtintam ástatymo projektui;

paskelbti projektà visuomenei svarstyti;

gràžinti projektà pagrindiniam komitetui patobulinti;

daryti projekto svarstymo pertraukà;

gràžinti iniciatoriams projektà tobulinti iš esmës;

atmesti projektà ir prireikus pavesti parengti naujà.

Projektø priëmimas. Pagrindinis komitetas Seimui priimti privalo pateikti Seimo kanceliarijos Dokumentø skyriaus iš naujo suredaguotà ástatymo projektà. Seimo kanceliarijos Teisës departamentas taip pat pateikia išvadas dël šio projekto. Projektai šiems skyriams turi bûti perduoti ne vëliau kaip prieš 3 darbo dienas iki jø priëmimo.

Priëmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei išbraukymai, kuriuos, posëdžio metu posëdžio pirmininkui paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo nariø. Visas siûlomas pataisas, papildymus bei išbraukymus dël ástatymo projekto ástatymo leidybos iniciatyvos teisæ turintys asmenys turi áteikti Posëdžiø sekretoriatui ne vëliau kaip prieš 24 valandas iki posëdžio darbotvarkëje numatyto pradëti ástatymo priëmimo procedûrà laiko.

Seimo statuto 156 straipsnis nustato ástatymo projekto priëmimo tvarkà:

1. Priëmimo metu pranešëjas trumpai aptaria gautus papildomus pasiûlymus ir pataisas, nurodydamas jø pateikëjus.

2. Po to balsuojama dël atskirø ástatymo projekto daliø.

3. Tuos straipsnius, dël kuriø nëra jokiø pasiûlymø, galima priimti be balsavimo, jeigu tam neprieštarauja në vienas Seimo narys. Kitais atvejais balsuojama dël kiekvieno straipsnio.

4. Priëmimo metu leidžiama kalbëti tik pateiktø pataisø ir papildymø autoriams.

Ástatymo priëmimo metu siûlymai atmesti projektà nepriimami. Jis laikomas atmestu tada, jeigu negauna reikiamo balsø skaièiaus. Apsvarsèius visus ástatymo projekto straipsnius, balsuojama dël viso ástatymo projekto. Jeigu ástatymo projektas nepriimamas, Seimas gali pavesti projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti naujà projektà.  Jeigu ástatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali bûti siûlomas vël ne anksèiau kaip po 6 mënesiø nuo projekto atmetimo dienos.

 LR Konstitucija skelbia ástatymai Seime priimami laikantis ástatymo nustatytos procedûros. Ástatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo nariø, dalyvaujanèiø posëdyje. Taip pat Lietuvos Respublikos ástatymø nuostatos gali bûti priimamos ir referendumu.

Seimo priimti ástatymai ásigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu paèiais ástatymais nenustatoma vëlesnë ásigaliojimo diena. Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutà pasirašo Seimo Pirmininkas. Šie aktai ásigalioja kità dienà po jø paskelbimo, jeigu paèiais aktais nenustatoma kita ásigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidentas Seimo priimtà ástatymà ne vëliau kaip per dešimt dienø po áteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai gràžina Seimui pakartotinai svarstyti. Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto ástatymo Respublikos Prezidentas negràžina ir nepasirašo, toks ástatymas ásigalioja po to, kai já pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtà ástatymà ar kità aktà ne vëliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio ástatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, ástatymas ásigalioja po to, kai já pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

  Respublikos Prezidento gràžintà ástatymà Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti. Jeigu Respublikos Prezidentas Seimo priimtà ástatymà gràžina Seimui pakartotinai svarstyti, Seimo Pirmininkas apie tai praneša Seimui artimiausiame posëdyje. Ne vëliau kaip kità posëdžiø dienà Seimas balsavimu turi nuspræsti, ar svarstyti gràžintà ástatymà iš naujo, ar laikyti ástatymà nepriimtu. Pastaruoju atveju Seimas gali pavesti vienam iš komitetø parengti naujà ástatymo projektà arba sudaryti tam darbo grupæ. Prieš balsavimà galima kalbëti tik dël balsavimo motyvø (du - “už”, du - “prieš”). Jeigu nusprendžiama gràžintà ástatymà svarstyti iš naujo, tame paèiame posëdyje Seimas turi paskirti svarstymo Seimo posëdyje datà. Šis svarstymas turi ávykti ne vëliau kaip po savaitës.

Gràžinto ástatymo svarstymo Seimo posëdyje metu išklausomi pagrindinio ir papildomø komitetø pranešimai ir rengiama bendroji diskusija. Po svarstymo tame paèiame Seimo posëdyje rengiamas pakartotinai Seimo apsvarstyto ástatymo priëmimas. Taigi gràžintas ástatymas priimamas tokia tvarka:

1. Gràžinto ástatymo priëmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visà ástatymà be pakeitimø.

2. Pakartotinai Seimo apsvarstytas ástatymas laikomas priimtu, jeigu už ástatymà balsavo daugiau kaip pusë.

3. Jeigu ástatymas be pakeitimø nepriimtas, balsuojama, ar priimti ástatymà su visomis Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais.

4. Šiuo atveju pakartotinai apsvarstytas ástatymas laikomas priimtu, jeigu už já balsavo dauguma posëdyje dalyvaujanèiø Seimo nariø, o už konstituciná ástatymà - daugiau kaip pusë visø Seimo nariø. Tokius ástatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vëliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.

Po áteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbtu Lietuvos Respublikos  ástatymo tekstu Seimo statute nustatyta tvarka turi pasirašyti Seimo Pirmininkas arba  jo   pavaduotojas, kad patvirtintø Seimo priimto ástatymo autentiškumà.

Lietuvos Respublikos ástatymai, kurie áteikiami Respublikos Prezidentui pasirašyti  ir  oficialiai  paskelbti, yra registruojami specialioje knygoje, kurioje vëliau  nurodoma jø  pasirašymo bei paskelbimo data arba pažymima apie jø gràžinimà Seimui pakartotinai svarstyti. Lietuvos  Respublikos ástatymo teksto pabaigoje prieš Respublikos Prezidento parašà árašoma: 'Skelbiu šá Lietuvos Respublikos Seimo priimtà ástatymà'.

Ástatymai ir kiti Seimo dokumentai skelbiami ir ásigalioja pagal ástatymà “Dël ástatymø ir kitø teisës aktø skelbimo ir ásigaliojimo tvarkos”. Respublikos Prezidento pasirašyti ástatymai, taip pat Seimo nutarimai išsiunèiami Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Aukšèiausiajam Teismui, valstybës kontrolieriui, o prireikus ir kitø valstybës institucijø vadovams bei savivaldybëms ne vëliau kaip per 3 darbo dienas nuo jø pasirašymo.

LITERATÛRA

1.David Wayne Parsons. Viešoji politika. - Vilnius, Eugrimas, 2001m.

2. J. E. Lane.Viešasis sektorius.- Margi raštai, Vilnius 2001m.

3. R. Tarasevièiûtë, L. Biliûnaitë, G. Bužinskaitë Pranešimas apie Lietuvos socialinës apsaugos sistemà. Socialinës apsaugos ir darbo apsaugos ministerija. - Vilnius 2003.

Strateginiai tikslai [interaktyvus] prieiga per internetà. Žiûrëta [2004 05 11] <https://www..socmin.lt>

Moterø ir vyrø lygiø galimybiø ástatymas,Valstybës žinios, 2000, Nr. VIII-9471.

LR Darbo kodeksas, Valstybës žinios [interaktyvus] prieiga per internetà. 2002,Nr.64-2569. Žiûrëta [2004 04 20]<https://www3.lrs.lt

Denhardt Robert B. Viešøjø organizacijø teorijos. – Algarvë, 2001.

A. Raipa. Viešojo administravimo efektyvumas.- Monografija, Kaunas. Technologija 2001.

Lietuvos Respublikos Seimo statutas. 2003.

LR Konstitucija, Valstybës žinios[interaktyvus] prieigà per internetà 1992, Nr. 33- 1014. Žiûrëta[ 2004 04 26]<https://www3.lrs.lt

R. Jucevièius. Kauno plëtros forumas. Pranešimas konferencijoje. Kaunas šiandien ir rytoj. Vyriausybiniø ir nevyriausybiniø organizacijø bendradarbiavimas formuojant ateities vizijà.” 1999m.

M. Arnavièiûtë, V. Domarkas, D. Gitneitienë. Viešojo sektoriaus institucijø administravimas. – Monografija, Vilnius, 2002.

U. Savickas. “Bendradarbiavimas su nevyriausybinëmis organizacijomis siekiant fondø paramos”[interaktyvus] prieiga per internetà.Žiûrëta [2004 05 06] <https://www.iris.ktu.lt/old/Eorokontaktai/Bendradarbiavimas.doc

R. Šimašius. “Nevyriausybiniø organizacijø aplinkos Lietuvoje apžvalga” [interaktyvus] prieiga per internetà Žiûrëta [2004 05 12] <https://www.lrinka.lt/Pranesim/NVO.phtml

Visuotinë žmogaus teisiø deklaracija…………………