CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Institucinė sąveika administruojant darbo apsaugą

karjeros

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

ĮVADAS

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos nacionalinę politiką svarbi integracija į ES, tarptautinis bendradarbiavimas socialinės apsaugos srityje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dalyvauja rengiant ES Konstitucinės sutarties projekto nuostatas u˛imtumo ir socialinės politikos srityse.

Lietuvai įstojus į ES svarbu derybų pagalbą u˛tikrinti savo piliečiams lygiavertės darbo sąlygas bei socialinės garantijas bet kurioje ES alyje. Tai sudėtingas ir svarbus procesas kuris reikalauja palaipsniui paruoti teisinį pagrindą. Socialinių reikalų ministerija ir kitos valstybės institucijos rengia ir dalyvauja naujų įstatymų projektų procesuose.

Kalbant apie integracijos į ES įtakojamus pokyčius socialinėje sferoje, reikia pastebėti, kad Europos Sąjunga tiesiogiai ir grie˛tai nereglamentuoja savo valstybių- narių socialinės politikos ir jos formavimas bėi plėtra priklauso visų pirma nuo pačių valstybių vyriausybių. Taip yra dėl skirtingų susiklosčiusių socialinės apsaugos politikos tradicijų, o taip pat ir dėl skirtingos valstybių ekonominės padėtie bei isivystimo lygio.

Darbo tikslas ir u˛daviniai: Aprayti ir nustatyti kas įtakoja sprendimų priemimus darbo apsaugos srityje, kaip vykdoma darbo apsaugos politika.

Tyrimo objektas: Lietuvos darbo apsaugos politika sprendimų priėmimo kontekste.

Metodai: Teorinės sprendimų priėmimo med˛iagos ap˛valga. Pagrindinių kriterijų formuojančų Lietuvos darbo apsaugos politiką nustatymas.

Ivaduose: Pateikti ir suformuluoti kriterijus kuriais rementis priimami sprendimai formuojant vieąją politiką Lietuvos darbo apsaugos srityje.

( Aikiai apibrė˛ti Tyrimo rybas)

1. Socialinė darbo apsauga kaip vieosios politikos sritis

Socialinė darbo apsaugos sfera apima daug institucijų, kurių dėka įgyvendinama darbo apsaugos politika. Valstybės vaidmuo svarbiausias reguliuojant ią vieosios politikos srytį.

Visuotinė ˛modaus teisų deklaracija (15) teigia, kad “kiekvienas ˛mogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo.”

ias teisias privalo u˛tikrinti valstybė vykdidama darbo apsaugos politiką.

Socialinė darbo apsauga ir jos tikslai Lietuvoje

Lietuvoje veikia socialinė darbo apsaugos institucijų sistema kuri siekia u˛tikrinti piliečiams plačias teisias darbo srityje. iuolaikinėje rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje socialinės apsaugos ir darbo politikos vaidmuo yra itin svarbus. Lietuvos Respublikoje u˛ socialinės apsaugos ir darbo politiką atsakinga LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Lietuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su vyriausybės ir jai pavald˛iomis institucijomis, savivaldybėmis, socialiniais partneriais, nevyriausybinėmis organizacijomis bei kitomis suinteresuotomis institucijomis įgyvendina labai svarbią kiekvienam ˛mogui funkciją - jo darbo ir socialinę apsaugą. i veikla tampa ypač reikminga rinkos santykiais grįstoje visuomenėje bei integruojantis į Europos Sąjungą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ioje srityje tenka pagrindinis ir labiausiai atsakingas vaidmuo.

Socialinė darbo apsauga Lietuvoje vykdoma institucijų, kurios savo veikloje vadovaujasi strateginiu veiklos planu. Strateginis veiklos planas - dokumentas, kuriame, atsi˛velgiant į aplinkos analizę, apibrė˛iama institucijos misija, tikslai ir programos. Strateginiame veiklos plane apraoma, kaip institucija įgyvendina Vyriausybės strateginius tikslus ir prioritetus, vykdydama programas su turimais biud˛eto asignavimais.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią, su Europos Sąjungos teise suderintą socialinės paramos, socialinio draudimo bei darbo sistemą, stiprinančią alies gyventojų socialinį saugumą. Vadovaudamasi Strateginiu veiklos planu ministerija darbo apsaugos srityje sieka ių strateginių tikslų:

Padėti gyventojams integruotis į darbo rinką ir u˛tikrinti teisingus darbo santykius ir saugias darbo sąlygas.

Siekti efektyvios socialinės paramos bei u˛tikrinti socialiai pa˛eid˛iamų gyventojų grupių socialinę integraciją.

Pasiekti ir ilaikyti socialinio draudimo sistemos subalansuotumą bei pasirengti pensijų reformai, įvedančiai kaupimą pensijų fonduose, tuo pačiu u˛tikrinant dabartinių socialinio draudimo imokų mokėjimo stabilumą (3, p., 6).

Tikslas ,,Padėti gyventojams integruotis į darbo rinką ir u˛tikrinti teisingus darbo santykius ir saugias darbo sąlygas”įgyvendinamas vykdant 5 programas:

Nedarbo ma˛inimas;

Gyvenimo lygio, gyventojų u˛imtumo, socialinio draudimo ir socialinės paramos Lietuvoje moksliniai tyrimai;

Profesinio sveikatos pakenkimo prevencija ir saugos darbe gerinimas;

Garantinio fondo naudojimo programa;

Specialioji socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programa (3, p., 6).

Per 12 nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo sukurta darbo rinkos santykius reguliuojanti įstatyminė bazė bei parengti poįstatyminiai dokumentai.LR Bedarbių rėmimo įstatymas kartu su kitais darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais nustatė Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinės teisės į darbą ir u˛siėmimo pasirinkimo valstybines garantijas.

1.1. Lietuvos darbo politika

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, laikydamasi Stojimo partnerystės nuostatų, kartu su Europos Komisijos u˛imtumo ir socialinių reikalų generaliniu direktoratu parengė bendrą Lietuvos u˛imtumo ir darbo rinkos politikos artimiausio laikotarpio prioritetų įvertinimą.

Lietuvos darbo politika apima kelias susijusias kriptys:

darbo rinka

darbo santykiai

darbuotojų saugą ir sveikatą

moterų ir vyrų lygias galimybės

Europos socialinio fondo paramą Lietuvai (3, p., 7).

Bendrasis Lietuvos u˛imtumo politikos prioritetų įvertinimo dokumentas buvo pasiraytas tarp Europos Komisijos ir LR Vyriausybės 2002m. vasario 12 d. iame dokumente nustatyti suderinti u˛imtumo ir darbo rinkos tikslai, kuriuos būtina pasiekti norint spartinti alies darbo rinkos pakeitimus, toliau tęsti u˛imtumo sistemos pertvarkymą U˛imtumo strategijos tikslams įgyvendinti įstojus į Europos Sąjungą.

Bendrojo vertinimo dokumente yra ap˛velgtos ir įvertintos esminės u˛imtumo problemos, susijusios su tuo, jog būtina pripa˛inti, kad darbo rinka turi atspindėti dinamikos rinkos ekonomikos – bendrosios rinkos dalies - poreikius, ypač ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota (3. p., 7). Antra, turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios lanksčiai darbo rinkai vystytis. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį orientuotą po˛iūrį į pramonės restruktūrizavimą siekiant prisitaikyti prie ˛iniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

Įvertintos darbo rinkos, darbo u˛mokesčio bei mokesčių, ˛mogikųjų iteklių plėtros, lygių galimybių politikos ir apibrė˛tos prioritetinės sritys, kuriose yra būtina pa˛anga ir kurias būtina nuolat stebėti atsi˛velgiant į u˛imtumo politikos per˛iūros nuostatas:

nuolatinės pastangos siekiant sėkmingai įgyvendinti vykdomas vietimo reformas, sutelkiant dėmesį į “nubyrėjimo” i pagrindinių mokykų ma˛inimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikmės didinimą ir nacionalinės mokymosi visą gyvenią strategijos kūrimą bei įgyvendinimą;

darbuotojams palankių darbo u˛mokesčio pokyčių skatinimas remiant kolektyvinio susitarimo sistemą ir įvertinant, ar reikia diferencijuoti minimalų atlyginimą, ypač jauniems ˛monėms;

bedarbio paalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma, siekiant didinti aprėptį, alinti neskatinančius iekoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvų darbo iekojimą, o ne pasyvų paalpų gavimą;

isamus priemonių planas valstybinei įdarbinimo tarnybai reformuoti, įskaitant tarnybos iteklių padidinimą, kad ji galėtų aktyviau dalyvauti bedarbių integravimo procese; aktyvių darbo rinkos programų plėtimas, diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu įdarbinimu susijusias priemones laikinojo įdarbinimo programų ma˛inimo sąskaita;

darbo rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo struktūrų efektyvumo u˛tikrinimas atsi˛velgiant į bendrą nacionalinę regionų socialinės ekonominės plėtros strategiją;

tolesnis lygių galimybių įstatyminės bazės stiprinimas (3, p., 8).

1. 2. Pagrindiniai u˛daviniai socialinės apsaugos ir darbo srityje

Siekdama strateginių tikslų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina iuos u˛davinius:

rengia pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus;

įgyvendina darbo rinkos, darbo rinkos profesinio mokymo, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe, darbo apmokėjimo ir jo garantijų politiką;

įgyvendina valstybinę socialinės paramos bei socialinių garantijų ma˛as pajamas gaunantiems gyventojams politiką;

įgyvendina vaikų, jaunimo, eimos socialinės paramos ir darbo politiką; numato pagrindines neįgaliųjų socialinės integracijos kryptis ir koordinuoja neįgaliųjų socialinės integracijos procesą;

įgyvendina valstybinio socialinio draudimo ir pensijų politiką; analizuoja vykdomą socialinės apsaugos ir darbo, socialinių grupių politiką, jos ekonominį pagrindimą, prognozuoja pagrindinius socialinius rodiklius;

įgyvendina darbo ir socialinę politiką ir pagal kompetenciją moterų ir vyrų lygių galimybių politiką, susijusią su Lietuvos Respublikos integravimusi į Europos Sąjungą;

koordinuoja moterų ir vyrų lygių galimybių politikos įgyvendinimą visose veiklos srityse;

koordinuoja pasirengimą administruoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ˛monių iteklių plėtrai;

koordinuoja trialio socialinių partnerių bendradarbiavimo klausimus ir socialinės politikos įgyvendinimą visose veiklos srityse;

u˛tikrina valstybinio socialinio draudimo, socialinės paramos ir darbo sistemų funkcionavimą, reguliavimą bei tobulinimą (3, p., 6).

Integracijos į ES procesas turi didelę įtaką mūsų alies politikai darbo apsaugos srityje ir socialiniai sferai. Atitinkamai buvo pertvarkyta ir iuo metu tvarkoma įstatyminė bazė. iame procese dalyvauja nema˛ai vyriausybinių institucijų bei organizacijų. Nuo jų glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavyje suderintos vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų bei organizacijų. Nuo jų glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavyje suderintos veiklos, priklauso racionaliai priimamų sprendimų efektyvumas bei sėkmė.

Institucijos įtakojančios darbo apsaugos politiką

Kalbant apie integracijos įtakojamus pokyčius darbo apsaugos sferoje, reikia pastebėti, kad Europos Sąjunga tiesiogiai ir grie˛tai nereglamentuoja savo valstybių narių socialinės politikos ir jos formavimas bei plėtra priklauso visų pirma nuo pačių valstybių vyriausybių. Taip yra dėl skirtingų susiklosčiusiu sosialinės apsaugos politikos tradicijų, o taip pat ir dėl skirtingos valstybių ekonominės padiėties bei isivystymo lygio. Socialinės darbo apsaugos srityje sprendimų priėmimo procese tiesiogiai dalyvauja Valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Valstybės ir vald˛ios institucijos

Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvos Respublikos Seimas (LRS)

Socialinių reikalų ir darbo komitetas

Sveikatos reikalų komitetas

vietimo, mokslo ir kultūros komitetas

Biud˛eto ir finansų komitetas

Europos reikalų komitetas

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija(LRVK)

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Lietuvos Respublikos krato apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos vietimo ir mokslo ministerija

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija

Lietuvos Respublikos ˛emės ūkio ministerija

Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Europos teises departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Vyriausybės atstovai

Lietuvos Respublikos trialės tarybos sekretoriatas

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija

Lietuvos Respublikos ˛emės ūkio ministerija

Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Profesinių sąjungų atstovai

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Jos narių internetinės svetainės:

- Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga

- Lietuvos komercijos ir kooperacijos darbuotojų profesinė sąjunga

- Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga

Lietuvos profesinė sąjunga 'Solidarumas'

Lietuvos darbo federacija

Darbdaviųorganizacijų atstovai

Lietuvos pramonininkų konfederacija

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK)(4).

Darbo apsaugos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas, spartūs regioniniai pokyčiai darbo rinkoje, u˛imtumo ir darbo rinkos politikos akcentų perkėlimas į regioninių (apskričių) ir vietinio lygmenis darbo rinkos institucijoms kelia naujus reikalavimus. Būtina tobulinti jų valdymo struktūrą, susiformavusią dar 1991-1992 metais.

1. 4. NVO ir vieojo administravimo institucijų bendradarbiavimas

Nevyriausybinės organizacijos sukuria ryius tarp valstybės ir piliečių. Tik tuomet, kai valstybė valdoma bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, valstybė valdoma demokratikai.

Pastaruoju metu Trečiasis sektorius tampa labiau profesionalus, nusistovi komunikacinės struktūros, sektorius įgauna formą kaip stiprus vienetas. Tai ypač svarbu turint galvoje vykstančią visuomenės transformaciją, kuomet totalitarinę visuomenę keičia atvira ir demokratinė, nevyriausybinės organizacijos perima nemenką dalį atsakomybės i valstybinės vald˛ios ir stumia ją i savo interesų ir atsakomybės lauko. Ne pelno organizacijos da˛nai jungia vienos profesijos ˛mones ar vienos veiklos rūimi u˛siimančias bendroves. Todėl nevyriausybinių organizacijų visuma vadinama pilietinės visuomenės irdimi ir svarbiu demokratinės valstybės sandaros ramsčiu. Kalbant apie vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų sąveiką, svarbu įvertinti tokias aplinkybes kaip: vald˛ios ir NVO kompetencijos ribas; iuolaikinės vadybos mokslo ir praktikos raidos tendencijas; sąveikos tikslus.

Veiksminga NVO ir vald˛ios institucijų sąveika labai priklauso ir nuo pačių nevyriausybinių organizacijų vienybės ir tarpusavio bendradarbiavimo. Valstybė ir savivaldybė teikia paramą NVO tiek pinigais, tiek patalpomis. Naujoji visuomenės samprata reikalauja itin glaud˛ios abiejų sektorių partnerystės siekiant aikios, apčiuopiamos, kokybikos ir efektyvios veiklos.

Vald˛ios ir NVO bendradarbiavimas gali atneti nema˛ai naudos alies politinio ir ekonominio gyvenimo valdymui. Lietuvoje bendradarbiavimas NVO ir vald˛ios institucijų socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos srityse yra pakankamai aktyvus. Galima paminėti aktyviai darbo apsaugos srityje dalyvaujančias NVO : Profsajungos, Pramonės ir prekybos rūmai, Pramoninkų konfederacija, Darbininkų asociacija. Jos pilnai galėtų realizuoti daugelį sisteminių valdymo funkcijų, tiek visos alies, tiek ir konkrečių regionų mastu. Tačiau atsisakius pagundos dalyvauti sprend˛iant operatyvinius klausimus, perduodant teisę konkrečias problemas spręsti patiems vykdytojams, būtent ir įgyjama reali galimybė pareikalauti tinkamų galutinių rezultatų, tai yra, galimybė kontroliuoti. Tokiu būdu skirtingos visuomenės grupės būtų įtrauktos į alies socio-ekonominių problemų sprendimą (11, p., 13).

Susiklostė keli vyriausybės ir trečiojo sektoriaus santykių pagal paslaugų finansavimą, teikimą bei valdymą, t.y. pagal tai, kas u˛tikrina pasaugų prieinamumą, modeliai ( 12, p., 213-217) :

Vald˛ios dominavimo modelis, kai vald˛ia vaidina svarbiausią vaidmenį tiek finansuojant, tiek kuriant ir teikiant paslaugas.

NVO sektoriaus dominavimo modelis, kur pagrindinis vaidmuo priklauso NVO.

Lygiagretusis modelis, kur ir vald˛ia ir NVO vienodai įtraukti į paslaugų finansavimą ir teikimą, bet kiekvienos sritis yra apibrė˛ta.

Bendradarbiavimo modelis, kai vald˛ia ir NVO sektorius dirba kartu, o ne atskirai. Čia vyriausybė teikia finansavimą, o trečiasis sektorius – paslaugas.

Da˛niausiai yra derinami keli modeliai. Valstybės parama NVO gali reiktis tiesiogiai – teikiant materialinę paramą, ir netiesiogiai – sudarant palankų teisinio reguliavimo klimatą.

Finansinė parama yra svarbus vald˛ios ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimo elementas. Partnerystė turėtų remtis kuo spartesniu NVO įtraukimu į sprendimų priėmimą, taip pat NVO patirtimi formuojant vieojo administravimo institucijų politika, be to, reikėtų atsi˛velgti į tą įtaką, kurią nevyriausybinės organizacijos gali daryti planuojami vald˛ios politikos pokyčiai.

Kalbant apie vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų sąveiką, svarbu įvertinti tokias aplinkybes kaip: vald˛ios ir NVO kompetencijos ribas; iuolaikinės vadybos mokslo ir praktikos raidos tendencijas; sąveikos tikslus ( Juvevičius Praneimas).

Nors tarp NVO ir vald˛ios institucijų egzistuoja bendradarbiavimas, tačiau jis nėra labai nusistovėjęs ir kartais tenka susidurti su NVO nepasitenkinimu, kad jos nepakankamai iklausomos ir į jų pasiūlymus nepakankamai atsi˛velgiama (14).

iandieninėje situacijoje būtina mobilizuotis tiek valstybiniam tiek nevyriausybinių organizacijų sektoriam. Naujoji visuomenės samprata reikalauja itin glaud˛ios abiejų sektorių partnerystės siekiant aikios, apčiuopiamos, kokybikos ir efektyvios veiklos. Argumentų abiejų sektorių partnerystei pakanka. Kokybikam bendradarbiavimui reikalingi ie principai(Savickis Praneimas);

Partnerystė – lygiavertis bendradarbiavimas visose srityse, kuriose visos pusės turi pakankamai kompetencijos, vengiant tarpusavio konkurencijos.
Subsidiarumas – savivaldybės institucijos, kaip stipresnės socialinės struktūros, parama individui ar individų grupėms sprend˛iant savo problemas.
Individo ar individų grupių (organizacijų) teisė ir pareiga nekliudomai spręsti savo problemas. Tuo atveju, kai individas ar individų grupės nėra pakankamai pajėgūs spręsti savo problemas, savivaldybės institucijos, kaip stipresnės socialinės struktūros, teikia papildomą pagalbą, sąlygojančią minėtų individų ar grupių savarankiką veiklą.
Vieumas – abipusis įsipareigojimas teikti informaciją.

Didėjanti trečiojo sektoriaus vaidmuo teikiant paslaugas, ikelia neaikumų dėl vieojo ir NVO sektorių vaidmens, paslaugų srityje, ių sektorių galimybių, atsakomybės, bei atsiskaitomybės. Taip pat lieka neaiki savanorikojo sektoriaus misija sudarant sutartis su vyriausybe. Pagal dydį nevyriausybinis sektorius yra daug ma˛esnis nei vyriausybinis, tačiau dauguma vyriausybių paveda jam teikti kai kurias paslaugas. Tuos aspektu, kai kurios NVO tampa panaios į vald˛ios institucijas. NVO atlika kontrolės indikatorius vaidmenį. Pripa˛įstama, kad nevyriausybinės organizacijos atstovauja valstybės teikiamų arba papildomų paslaugų alternatyvai. Taigi jos gali padėti vyriausybei įvykdyti kai kuriuos įsipareigojimus, tačiau bendra visuomenės gerovė turi likti vyriausybės atsakomybe. Būtent vald˛ia yra atsakinga u˛ tai kad paslaugos būtų prieinamos tiems, kam jų labiausiai reikia.

5. Administravimo struktūra

Valstybines u˛imtumo ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo funkcijas Lietuvoje vykdo dvi viena kitą papildančios valstybinės institucijos - Lietuvos darbo bir˛a (įsteigta 1991 metais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (įsteigta 1992 metais). Tai savarankikos institucijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Svarbiausias Lietuvos darbo bir˛os u˛davinys – u˛tikrinti u˛imtumo valstybines garantijas netekusiems darbo asmenims ir aktyviomis politikos priemonėmis siekti subalansuoti darbo rinką.Lietuvos darbo bir˛a ir jos teritorinės darbo bir˛os, kurių yra 46 visoje Lietuvos teritorijoje, yra valstybės įstaigos.

Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai pavesta vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo, profesinio orientavimo, konsultavimo, koordinavimo ir prie˛iūros bei metodinio vadovavimo funkcijas.

Darbo rinkos būklės bei darbo rinkos politikos priemonių ir paslaugų įgyvendinimo klausimams nagrinėti prie Lietuvos darbo bir˛os bei teritorinių darbo bir˛ų steigiamos visuomeniniais pagrindais veikiančios trialės komisijos. Jos sudaromos i vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų, susivienijimų, asociacijų ir kt.), darbdavių (asociacijų konfederacijų ir kt.) ir valstybės bei savivaldybių institucijų atstovų.

Trialės komisijos prie Lietuvos darbo bir˛os nuostatus bei pavyzdinius trialės komisijos prie teritorinės darbo bir˛os nuostatus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Kiekvienais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija darbo rinkos institucijoms ministro įsakymu nustato tikslus ir u˛davinius. Darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos i U˛imtumo fondo, kuris yra Valstybinio socialinio draudimo fondo dalis. Priklausomai nuo padėties darbo rinkoje i Valstybinio socialinio draudimo fondo kasmet nustatomi atskaitymų į U˛imtumo fondą dyd˛iai procentais- apie 1,5 proc. i patvirtinto 31proc. draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo.

Esama darbo rinkos institucijų sistema ma˛ina galimybes veikti vieningai ir efektyviai, prisidėti prie aktyvesnės u˛imtumo politikos, atitinkančios Europos u˛imtumo strategijos, įgyvendinimo. Planuojamos reformos tikslas yra suderinti darbo rinkos institucijų valdymo struktūrą ir veiklą su naujomis darbo rinkos funkcionavimo sąlygomis bei sukurti reikiamas organizacines sąlygas leid˛iančias prisidėti prie bendro ES u˛imtumo strategijos koordinavimo proceso.

Reformos pagrindiniai u˛daviniai:

modernizuoti teritorines darbo bir˛as, didinti atsakomybę u˛ padėtį darbo rinkoje, galimybes lanksčiau naudoti turimas lėas vietos darbo rinkos problemoms spręsti;

didinti teritorinių darbo bir˛ų teikiamų darbdaviams paslaugų įvairovę, diegti efektyvius darbo metodus ir procedūras, leisiančias geriau aptarnauti iekančius darbo asmenis ;

tobulinti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo ir vykdymo sistemą, gerinti mokymo kokybės prie˛iūrą, darbo rinkos profesinio mokymo , orientavimo, konsultavimo ir informavimo paslaugas;

sudaryti organizacines sąlygas naudotis i ES struktūrinių fondų teikiama parama;

pasirengti bendradarbiauti su ES valstybių valstybinėmis u˛imtumo tarnybomis - keistis su jomis informacija ir patirtimi (4).

Numatoma reformuoti esamą draudimo nuo nedarbo sistemą, ilaikant draudiminį socialinių imokų bedarbiams teikimo principą,tačiau skatinant juos sparčiau siekti u˛imtumo bei didinti jų galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje ir numatant, jog aktyvi darbo rinkos politika būtu finansuojama i Lietuvos Respublikos valstybės biud˛eto.

Siekiami pertvarkymo tikslai yra:

suformuoti finansikai stabilią ir patikimą draudimo nuo nedarbo sistemą, kuri u˛tikrintu apdraustiems ia nedarbo rūimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir iekant naujo darbo;

sudaryti palankesnes sąlygas ilgalaikių bedarbių socialinei apsaugai ir priepensinio am˛iaus bedarbių rėmimui;

sustiprinti imokų pagrįstumo kontrolę ir pagerinti bedarbių motyvaciją aktyviai darbo paiekai.

nedarbo draudimo sistemą suderinti su alyje galiojančia socialinio draudimo sistema, kurios dalis ji yra, taip pat su aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis bei socialinės paramos sistema.

Planuojamas naujas valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos institucijų valdymas, didinamas jų veiklos lankstumas ir atvirumas. Numatoma padidinti visų lygių darbo rinkos institucijų vaidmenį ir koordinacinius gebėjimus, vienijant darbo rinkos partnerius u˛imtumo ir darbo rinkos politikos klausimams spręsti (4).

1. 6. Darbo apsaugos sistemą u˛tikrinančių institucijų funkcijos

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Darbo Kodeksu (6), kitais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais teisės aktais, pagal savo kompetenciją įgyvendina valstybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su kitu ar kitais ministrais tvirtina atitinkamus darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus, nustatydamas jų įsigaliojimo ir taikymo tvarką, atstovauja Lietuvos Respublikos interesams darbuotojų saugos ir sveikatos srityje kitose alyse ir tarptautinėse organizacijose.

Kaip įmonėse laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija. Darbo inspekcija yra valstybinė kontrolės įstaiga, jos funkcijas, teises ir atsakomybę nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas.

2000 m. įkurta atskaitinga Vyriausybei tarp˛inybinė Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija, sudaryta i kiekvienos ministerijos,statistikos departamento ir Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (5).

SADM nuostatuose įtvirtinta nuostata, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija koordinuoja moterų ir vyrų lygių galimybes visose veiklos srityse ir įgyvendina moterų ir vyrų lygias galimybes socialinės apsaugos ir darbo srityse. Institucinis moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo mechanizmas apima kelis tarpusavyje susijusius lygmenis: parlamentinį, vyriausybinį, visuomeninį.

Lietuvos Respublikos trialės tarybos veikla

Lietuvos Respublikos Trialė taryba - tai kaip ekonominių problemų nagrinėjimo ir sprendimų institucija, veikianti nacionaliniu lygiu, sudaryta lygiateisės trialės partnerystės pagrindu i 15 lygiateisių narių, atstovaujančių Vyriausybei, profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijoms. Jos pagrindines funkcijos yra analizuoti socialines, ekonomines ir darbo rinkos problemas, teikti pasiūlymus vyriausybei dėl ių problemų sprendimų; svarstyti įstatymų, kitų teisės aktų, kurie reguliuoja socialinius, ekonominius ir darbo klausimus, projektus bei teikti ivadas dėl jų; analizuoti dviales ir triales partnerystės tobulinimo ir vystymo galimybes; steigti nuolatines ir laikinas triales komisijas svarbiems ar konfliktiniams klausimams spręsti ir kt. Pagrindinė Trialės tarybos veiklos forma yra posėd˛iai, rengiami pačios tarybos paskirtu laiku, pirmininko iniciatyva arba jeigu reikalauja bent po vieną kiekvienos alies atstovą, bet ne rečiau kaip kartą per du mėnesius (3, p., 29).

Socialinės darbo apsaugos įgyvendinimo koordinavimas visose srityse pavestas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.

2. Vieosios politikos procesas

Vieoji politika pagrindinį dėmėsį skyria tam, kaip ikeliamos ir akcentuojamos problemos, kaip jos įtraukiamos į politikos darbotvarkę ( 1, p., 14), kaip vald˛ia naudoja tam tikras strategijas, kodėl pasirenkamas būtent toks problemos sprendimo būdas ir kiek jis turi įtakos vienam ar kitam rezutatui.

is vieosios politikos dėmėsys leid˛ia reikalauti platesnio po˛iūrio į mokslo teikiamas idėjas. Svarbi politinio proceso analizė ir analitinių metodų bei ˛inių panaudojimas pačiame politiniame procese (1, p., 15). Pagal Parsons (2001) galima nagrinėti skirtingas analizės koncepcijas pasinaudojus dvem kategorizacijomis:

Politinio proceso analizė: kaip apibrė˛iamos problemos, nustatoma darbotvarkė, formuluojama politika, priimami sprendimai, kaip jie įgyvendinami ir vertinami;

Analizė politiniame procese: kaip analitiniai metodai, tyrimų rezultatai ir propagandinės priemonės naudojamos apibrė˛iant problemas, priimant sprendimus, juos įgyvendinant ir vertinant (1, p., 15).

Politinio proceso analizė turi svarbią reikmę racionalių sprendimų priemimui. May ir Wildavsky (1, p., 83) aptarė politinį procesą (3 priedas). Nors pateikta schema buvo kritikuojama, vis gi ji leid˛ia parodyti modelį, kurio vadovaujantis galima tyrti vieają politiką. ioje schemoje politikos procesai iskyrstomi į supaprastintas stadijas ir tokių būdu padeda aprėpti politinio proceso įvairovė ir pateikti paprastesne forma. Kiekviena stadija turi savą kontekstą, kuriame galima taikyti skirtingus modelius.

Pripa˛inus vieosios politikos kompleksinę realybę, veikiama skirtingų teorijų, modelių, aikinimų, vertinimų bei ideologijų, reikia pa˛ymėti, kad problemikas yra ne tiek politinis ciklas, kiek mėginimas aprėpti politikos analizėje taikomus arba taikitinus modelius bei koncepcijas.

Vieosios politikos procesai apima platu ˛mogikosios veiklos aspektą, kuriam reikia vald˛ios ir visuomenės reguliavimo, įsikiimo ir vertinimo. Todėl politinio proceso analizė teikia ˛inias apie vieosios politikos formavimą, įgyvendinimą ir kontrolę.

3. Sprendimų rengimas ir priėmimas vieajame administravime

Sprendimų rengimas ir priėmimas vieajame administravime susideda i alternatyvų pasirinkimo galimybių. Sprendimus priimantys vadovaujasi įvairiomis sprendimų priėmimo teorijomis bei modeliais, esant skirtingoms tiek visuomenės, tiek jos elito, t.y. sprendimų priėmėjų, vertybinėms orientacijoms.

Politinius sprendimus sudaro oficialių asmenų ar institucijų veikla, priimant, modifikuojant ar atmetant esamas ir siūlomas politinių veiksmų galimybes.

Da˛nai vieųjų sprendimų priėmimas yra gana sudėtingas, diskutuojama problema yra abejojama iki balsavimo rezultatų apskaičiavimo ir iki sprendimų vieo paskelbimo. Sprendimų pobūdį lemia jėgų balansas tarp konkuruojančių socialinių sluoksnių, interesų grupių. Priklausomai nuo daugelio faktorių, minėtas balansas gali keistis labai sparčiai, nors, valstybės ir visuomenės struktūroms vystantis stabiliai, jis paprastai keičiasi gana lėtai. Tokiu atveju radikalūs politiniai sprendimai nėra da˛nas reikinys, nes politika negali keistis sparčiau nei keičiasi visuomenės jėgų ir struktūrų balansas.

Plačiausiai ˛inomos trys sprendimų priėmimo teorijos, akcentuojančios intelektualinę sprendimų rengėjų veiklą ir procedūrinį aspektą - racionalizmas, inkrementalizmas, mirus skanavimas. Racionalizmas kaip terminas da˛nai suvokiamas kaip racionali visapusika teorija, inkrementalizmas - teorija, kurios pagrindas yra laipsnikumas sprendimų priėmimo procese. Mirus skanavimas suprantamas kaip smulkus detalus analizavimas. Traktuojant ias teorijas, kuriomis galima apibūdinti piliečių ir jų grupių, organizacijų atliekamus sprendimus, jos gali būti suprantamos kaip empirinės. Kai nustatoma, kuriais metodais - priemonėmis ir sąlygomis - jie priimami, tai yra normatyvinių teorijų rūis. Inkrementinių sprendimų priėmimo sistema da˛nai suprieinama su isamesniais ir racionalesniais sprendimų priėmimo būdais. Todėl tarp racionalizmo ir inkrementalizmo įmanomas balansas, t.y. galimybė sujungti geriausius abiejų sprendimų priėmimo metodus į auktesnį lygmenį, vadinamąjį miraus skanavimo metodą.

Minėtieji metodai nepaiso ir neakcentuoja visuomenėje ir tarp sprendimų rengėjų egzistuojančių vertybinių prietaravimų. Sprendimų priėmimo teoretikai da˛nai nevisikai teisingai mano, kad visuomenės vertybės savaime tampa sprendimų priėmėjų vertybėmis. Todėl būtina ianalizuoti ar egzistuojantys normatyviniai sprendimų priėmimo modeliai ir metodai yra besąlygiki ir tinkami būti privalomais.

3.1. Racionalumo: sociologinis ir ekonominis kontekstas

Sprendimų priėmimo analizėje naudojama racionalumo sąvoka apima du aspektus:

Ekonominis racionalumas, kaip suprantamas ekonominėje teritorijoje;

Biurokratinis racionalumas, kaip formuluojamas sociologinėse organizacijų ir pramonės visuomenės teorijose.

Racionalumo vaidmenį vieojoje politikoje analizavo Simonas, Lindblomas, Marchas, Olsenas, Cyertas ir Cohenas. Tačiau prie aptariant jų idėjas būtina nurodyti teorinį jų kontekstą. Pirmiausia racionalumas, kaip jis suprantamas vieosios politikos analizėje, kildinamas i homo economicus modelio. „Ekonominis ˛mogus“ – tai individas, kurio veikla grind˛iama savo naudos iskaičiavimu. Priimdamas sprendimus toks individas pirmiausia įsigyja visą reikiamą informaciją, pagal tą informaciją įvertina skirtingas alternatyvas ir tada pasirenka tą alternatyvą, kuri leid˛ia lengviausiai pasiekti jo tikslus arba patenkinti jo interesus.

Kitas altinis kuriuo besiremdamos formavosi „racionalumo“ koncepcijos, buvo organizacijų analizė. Racionalumas, pirmiausia dėl vokiečių sociologo Maxo Weberio įtakos tapo įtvirtinta tema sprendimų priėmimo analizėje. Pasak Weberio, pagrindinė kapitalizmo tema – jo sugebėjimas skleisti tos rūies instrumentinį racionalumą, kurį simbolizuoja mainos. Organizacinis mainos analogas pramoninėje visuomenėje yra biurokratija. Pramoninė visuomenė, sukurdama, pasak Weberio, „racionalų-teisinį“ autoritetą, kaip efektyviausią valdymo formą, sugriovė „tradicines“ ir „charizmatines“ autoriteto formas.

Tradicinis autoritetas rėmėsi prigimtinės, arba Dievo duotos, galios idėja. Charizmatinis autoritetas įgyjamas dėl unikaliai patrauklių sugebėjimų ir savybių. Abi ios autoriteto formos yra ma˛iau stabilios ir tvirtos u˛ „racionalias-teisines“ autoriteto formas. Racionalus-teisinis autoritetas kyla i sutikimo, įstatymų bei taisyklių ir yra „technikai pranaesnis“. Būtent i kapitalistinėje visuomenėje vyraujanti autoriteto forma buvo svarbiausias biurokratinės organizacijos plėtros veiksnys. Geriausia organizacinė racionalios-teisinės tvarkos forma, anot Weberio, yra biurokratija.

Pokario epochoje racionalumo idėja buvo svarbiausia sprendimų priėmimo teorijos ir praktikos sąvoka. ia sąvoka grind˛iamuose sprendimų priėmimo modeliuose argumentuojama, jog, norėdami suprasti realų sprendimų pasaulį, sprendimą turime traktuoti kaip racionalių procesų rezultatą.

3. 2. Racionalaus visapusikumo teorija

Bene labiausiai sprendimų modeliavime paplitusi racionali visapusika teorija. Ją palaikantys teoretikai akcentuoja ekonominį pagrindą, racionalias asmenybes ir jų priimamų sprendimų racionalų pobūdį, socialinių mokslų - matematikos, psichologijos, sociologijos ir kitų - vaidmenį plėtojant ią teoriją. Racionali visapusika sprendimų priėmimo teorija tinka plėtoti deduktyvinius modelius, kuriais suinteresuoti sprendimų rengėjai. Pagal ios teorijos modelius parengtų sprendimų procedūros siekia maksimizuoti individų ir institucijų tikslų įgyvendinimą. Racionalaus visapusikumo teorijai būdingi ie elementai:

1. Sprendimų rengėjai kontroliuoja politinių problemų atskyrimą, siekiant ilaikyti galimybę jas palyginti.

2. Tikslai, vertybės ir sąlygos sprendimų rengėjų yra apibrė˛tos, iskirtos ir surikiuotos pagal jų svarbą sprendimų priėmimo procesuose.

3. Sprendimus priimant, yra siūlomos ir ibandomos įvairios alternatyvos.

4. Sprendimus priimantiesiems yra ˛inomos visos ivados, gautos priėmus kiekvieną alternatyvą.

5. Kiekviena pasirenkama alternatyva ir po jos padarytos ivados bei rezultatai palyginami su kitomis alternatyvomis.

6. Sprendimus priimantieji turi sugebėti atrinkti alternatyvą ir jos pasekmes, kurios maksimizuoja tikslų, vertybių ir sąlygų įgyvendinimo galimybes.

Įgyvendinus iuos elementus bei procedūras, gali būti gautas racionalus visapusikas sprendimas - optimalus kelias, siekiant įgyvendinti numatytus tikslus, geriausias galimas sprendimas.

ios teorijos kritikai teigia, kad sprendimų rengėjai da˛nai nesugeba įsigilinti į problemų esmę, nepajėgia jų aikiai iskirti. Kai nėra tiksliai identifikuotos problemos, mano Lindblomas, neįmanoma jos formuluoti bei parengti numatomo sprendimo.

Kitas kritiko po˛iūrio į racionalaus visapusikumo teoriją aspektas yra tas, kad i teorija nėra pakankamai realistinė intelektualiniu po˛iūriu, nes perdaug remiasi sprendimų rengėjų potencialiomis galimybėmis. Tai reikia, kad sprendimus priimantieji turi disponuoti pakankamu alternatyvios informacijos kiekiu, spręsdami problemas, sugebėti įvaldyti prognostines technologijas, siekdami tiksliai numatyti ivadas bei palyginti alternatyvių sprendimų galimybių naudingumo koeficientą. ie sugebėjimai analizuoti, intelektualiniai ir informaciniai itekliai naudingi siekiant veikti kuo racionaliau, ivengti įvairių vald˛ios institucijų bei piliečių grupių sukurtų barjerų ir trukdymų, surinkti kuo įvairiapusikesnę informaciją, atlikti sudėtingus apskaičiavimus ir analizę, atmesti nebūtinas alternatyvas, argumentus, o kartais tiesiog absurdikus tvirtinimus, pateikiamus kaip politikos pasirinkimo alternatyvos.

Vertybinis racionalaus visapusikumo teorijos aspektas taip pat ne visada kritikų yra suprantamas ir priimamas. Da˛niausiai argumentuojama tuo, kad sprendimų rengėjai esą nėra pasiruoę palyginti ir pasverti esamų vertybių, asmenines vertybes jie suplaka su visuomeninėmis vertybėmis. I tiesų, racionalistinės prielaidos, kad faktai ir vertybės gali visuomet būti tinkamai atskirti, neda˛nai pasitaiko praktiniame sprendimų rengimo procese. Tai, ˛inoma, nespartina sprendimų priėmimo, ką da˛niau atlieka objektyvios sąlygos, visuomenės ir piliečių pozicija.

Kartu galima pridurti, kad racionalaus visapusikumo teorija neatmeta galimybės siekti tam tikro sprendimus priimančiųjų pozicijų bendro vardiklio, tačiau su tam tikromis ilygomis. Tai sunkiai įmanoma įstatymų leidėjų, teisingumo institucijų, įvairių valdymo įstaigų veikloje.

Simonas: ribotas racionalumas

Herberto Simono darbai yra esminiai sprendimo priėmimo racionalumo analizei. Kaip ir kitų vieosios politikos mokslo „tėvai steigėjai“, tokie kaip Laswellas, Simonas teorizuoja įvairiais lygmenimis kirsdamas skirtingų disciplinų ribas. Pagrindinį dėmesį čia skirsime į du aspektus: į analitinį modelį, jo ikeltą analizuojant administracinę elgseną, ir į vėlesnį „normatyvinį“ modelį, kur sprendimų priėmimas traktuojamas kaip vadyba. Analitiniai ir normatyviniai jo darbo aspektai glaud˛iai siejasi tarpusavyje. Vis dėl to jų neskyrimas sukelia daug painiavos.

Administracinė elgsena. Socialiniuose moksluose vyrauja, viena vertus, ekonomistų siūlomas sprendimo modelis: ˛mogikosios būtybės turi tam tikrų preferencijų pagal kurias homo economicus gali atsirinkti veiksmo alternatyvas; jis disponuoja tobulomis ˛iniomis; jo galia įgyti ir apdoroti ią informaciją yra beribė; ir jis visada gali atsirinkti geriausią alternatyvą. Ekonominis ˛mogus vadovaujasi protu ir ekonominiu iskaičiavimu. Kita vertus, Freudas, Paretas ir Laswellas ˛mogaus veiksmus traktuoja kaip elgseną, nulemtą aistrų, instinktų ir pasąmoninių geismų ir baimių. Atmesdamas ią prieprieą Simonas bando parodyti, kaip gali būti aikinamas sprendimų priėmimas organizacijose nepuolant į vieno kurio nors kratutinumo glėbį. Analizė turi siekti „rasti vietos ir intelektui, ir jausmams“. Jis mėgina parodyti, jog ˛mogikasis elgesys, kad ir nebūdamas racionalus ekonomistų prasme, „savo intencija daugeliu po˛iūriu yra racionalus“. Ikėlęs „riboto racionalumo“ sąvoką jis mėgina apibūdinti tą racionalumą, kuris nėra absoliutus. Pasak Simono, svarbu suprasti, kaip sprendimų priėmimo analizę veikė ios dvi prieingos pozicijos: viena jų rėmėsi visikai nerealistiniu ekonominiu „idealiuoju tipu', o kita - Freudo po˛iūriu į ˛mogikąįą prigimtį. Simono įsitikinimu, i tikrųjų ie du modeliai nepadeda suprasti sprendimų priėmimo realybės. Psichologinio modelio atveju problemos itakos siekia Grahamo Wallaso ir Freudo nesutarimus dėl proto ir iracionalumo vaidmens politikoje. Kaip Simonas rao savo straipsnyje apie ˛mogaus prigimtį politikoje, Lasswellui did˛iausią įtaką padarė Freudas, o Wallasas įkvėpimo sėmėsi i Williamo Jameso:“Lasswellą traukė patologiniai ir pusiau patologiniai atvejai, o Wallasą domino instinktų, emocijų, neinformuotumo vaidmuo normalioje elgsenoje Manau, kad galima tvirtai teigti, jog apskritai ˛monės yra racionalūs; kitaip sakant, jie paprastai elgiasi motyvuotai. Net beprotybės atveju galima kalbėti vos ne apie tam tikrą jos logiką, kurią mėgino atskleisti Freudas. Tačiau kalbėdami ne apie beprotybę, suvokiame, jog beveik visą ˛mogikąją elgseną sudaro tikslingi veiksmai. (1, p.,295, 297)“. Pačiam Simonui artimesnės Jameso ir Wallaso nuostatos, nes jį pirmiausia domina ne patologinė, o toji „normali' elgsena, kuri vyksta organizacijose.

Tad ˛mogikąjį racionalumą riboja:

˛inių ribotumas ir fragmentikumas;

padarinių nenumatomumas, dėl kurio sprendimų priėmėjui tenka kliautis vertinimo galia;

dėmesio ribotumas: problemos turi būti sprend˛iamos serijiniu būdu (po vieną vienu metu), nes sprendimų priėmėjas negali vienu metu aprėpti per daug problemų; vyksta dėmesio poslinkiai nuo vienos vertybės prie kitos;

˛mogikųjų būtybių mokslumo, priklausančio nuo stebėjimo ir konjunikavimo galių, ribotumas;

˛mogikojo proto atminties pajėgumai: vienu metu jis gali mąstyti tik apie nedaugelį dalykų;

˛mogikųjų būtybių įpročiai ir rutinos;

dėmesio trukmės ribotumas;

psichologinės aplinkos primetamos ribos;

inicijuotos elgsenos ir dėmesio kryptingumo inercija;

organizacinė aplinka, apibrė˛ianti pasirinkimo procesų parametrus (1, p., 81-109).

Simonas argumentuoja, jog racionalumas i esmės yrą procedūrinis dalykas, kitaip sakant, jis gali būti traktuojamas kaip toks veiksmų arba veiksmą strategijos rinkimasis, kuris padeda pasiekti u˛sibrė˛tų tikslų. Galima sakyti, jog individas elgiasi racionaliai, jeigu jo elgesys tikslingas arba nukreiptas į tam tikrų vertybių realizavimą. Organizacija gali būti laikoma racionalia, jeigu ji bet kurioje situacijoje siekia realizuoti arba maksimizuoti savo vertybes (1, p., 76). Jeigu ekonominis ˛mogus maksimizuoja savo naudą - renkasi geriausią i turimų alternatyvų, tai jo pusbrolis, kurį vadinsime administraciniu ˛mogumi, siekia patenkinamo (satisficing) sprendimo, ieko veiksmų strategijos, kuri jį tenkintų, būtų „pakankamai gera'. Tad „administracinio ˛mogaus“ sprendimų priėmimą Simonas charakterizuoja kaip veiklą riboto racionalumo pasaulyje, kurią į priekį varo ne tik naudos maksimizavimo, kiek „tenkinimosi“ sumetimai, vadinasi, jis savo sprendimus priima atsi˛velgdamas į visas galimas alternatyvas. Anot Simono pagrindinė organizacijų problema yra egzistuojančių racionalumo apribojimų problema. Svarbiausia, kad tas, kuris dėl tam tikros problemos priima sprendimus i tiesų nėra pajėgus ianalizuoti visos reikiamos informacijos ir visų galimų sprendimo priėmimo alternatyvų.

Spendimų analizei Simonas kelia 2 u˛duotis – teorinę ir praktinę. Teorinio lygmens analizė turi isiaikinti ˛mogikojo racionalumo ribotumus organizaciniuose kontekstuose, o praktiniu po˛iūriu ji turi padėti kurti organizacinę aplinką, kurioje „individas, priimdamas sprendimus, galėtų kuo labiau priartėti prie racionalumo reikalavimų (apibrė˛iamų organizacijos tikslų kategorijomis)“ (Simon, 1957:241).

Vadybinis sprendimų priėmimas. Simonas svarsto klausimą, kaip gali būti tobulinamas sprendimų priėmimas naudojant naujas metodikas bei technologijas. Tai pasiekiama plečiant programuojamų (rutina, standartinės procedūros, kartojamasis sprendimų priėmimas) ir siaurinant neprogramuojamų(naujos problemos, jokios rutinos, jokių standartinių veiklos procedūrų) sprendimų sritį. Naudojantis iomis metodikomis situacija turėtų pagerėti. Racionalumas turi ir gali būti sprendimų priėmimo tikslu. Simonas laikomas optimistinio racionalizmo atstovu. Jo darbuose entuziestingai propaguojamos racionalių technologijų bei kompiuterių naudojimas sprendimų priėmimo procese. Tačiau į optimizmą ataldo jo realizmas. ˇmogaus savanaudikumas, jo nuomone, yra galinga motyvacinė jėga, o protas gali būti tik interesų taikymo ir jų apvietos įrankiu – jis negali konfliktų ispręsti.

Remdamasis naujaisiais tyrimais psichologas Sutherlandas mėgina ginti racionalumą. Pasak Sutherlando, vieųjų ir privačių sprendimų iracionalumas yra da˛nas ir nepaneigiamas faktas, kurio rezultatai gali būti katastrofiki. Iracionalumą nulemia įvairiausios prie˛astys: apmąstymui skiriamo laiko nepakankamumas, ribotas ˛mogikojo proto pajėgumas vienu metu spręsti daugelį problemų ir susidoroti su kompleksikumu, nesinaudojimas racionalaus mąstymo “įrankiais”, ˛mogikųjų būtybių polinkis pasaulį įsivaizduoti pagal savo įnorius, organizacijų struktūros pobūdis. Sutherlandas, kaip ir Simonas siūlo priemonės, kurios gali padėti padidinti sprendimų priėmimo racionalumą:

Nedaryk sprendimų remdamasis pavienio atvejo faktais.

Apgalvok sprendimus prie juos įgyvendindamas ar prie paklusdamas įsakui.

Priimant grupinius sprendimus būtinai iklausyk oponentų argumentus.

Vadovo stilius turi būti demokratinis ir egalitarinis.

Iekok faktų, prietaraujančių įprastiems įsitikinimams ir pripa˛intoms tiesoms.

Susipa˛ink su statistikos pradmenimis.

Sprendimų priėmimas pagal Lindblomą

Lindbomas siekia dviejų tikslų: 1) isiaikinti racionalumo sąvoką (tai buvo ir Simono analizės tikslas); 2) nori pateikti rekomendacijų, kaip patobulinti sprendimų priėmimo procesą. Racionalumo analizės po˛iūriu Lindblomas nedaug skiriasi nuo Simono. Tačiau jo teorijoje yra idėją, jog sprendimų priėmimo procesas gali arba turi būti tobulinamas Simono vadybinio (vieosios politikos mokslų) modelio pagrindu.

Lindblomas yra ne tiek prie pačią analizę, kiek prie ideologiją, jog racionalios. Analizės technologiją gali pakeisti ar atstoti politinio sutarimo ir konsensuso būtinybė. Jo nuomone, “isikapanojimas' (muddling through) yra tas metodas, arba „mokslas', kurį ignoruoja vieosios politikos analitikai. Racionalistams sprendimų priėmimas turi atitikti tam tikrą grie˛tą loginių ˛ingsnių grandinę, ir jį galima tobulinti tobulėjant mūsų ˛inioms bei analitiniams instrumentams. Čia sprendimų priėmimas vaizduojamas kaip tikslų apibrė˛imo, alternatyvų palyginimo ir pasirinkimo procesas. Geras sprendimas yra tas, kuris leid˛ia pasiekti u˛sibrė˛tus tikslus. Lindblomas meta iūkį iam racionalistiniam naujos auniosios politikos projektui teigdamas, jog tariamai iracionalus „isikapanojimo' menas remiasi tam tikra logika. Jis taip pat siekia parodyti, jog racionalizuoto (praturtinto naujais įrankiais bei metodikomis) sprendimų priėmimo proceso idėja paprasčiausiai „neveiktų sprend˛iant sudėtingus vieosios politikos klausimus' (1, p., 81).

Pagrindinė Lindblomo tezė grind˛iama ta pačia prielaida, kuria remiasi Simonas: ˛mogokojo pa˛inimo galimybės yra ribotos, kai priimant sudėtingus sprendimus agentai i principo negali turėti visos reikiamos informacijos, ˛inoti visų padarinių ar įvertinti kiekvienos alternatyvos. Lindblomo įsitikinimu, “nuoseklaus riboto palyginimo” modelyje yra ir aktualesnis, ir realistikesnis iomis “ riboto racionalumo” sąlygomis. Simonas sprend˛ia klausimą, kaip sutvarkyti, susisteminti informaciją, kad būtų galima racionalizuoti sprendimų priėmimo procesą.

Sprendimų priėmimui, kaip “isikapanojimui”, būdingi ie bruo˛ai:

jis vyksta inkrementinių pokyčių metu

Jis numato tarpusavio prisitaikymą ir derėjimąsi

Tam tikras alternatyvas atmeta atsitiktiniu, o ne sisteminiu ar sąmoningu būdu

Politika nėra kuriama visa ir ikart

Ji klostosi inkrementinės kaitos būdu

Ji nėra teorijos produktas

ji pranaesnė u˛ „berg˛d˛ias pretenzijas į nepasiekiamą sistemikumą'.

3. 5. Inkrementalizmo teorija

ios sprendimų teorijos esminiai principai skiriasi nuo racionalaus visapusikumo teorijos tuo, kad i teorija turi kur kas ma˛iau politinių aspektų, o kartu joje labiau akcentuojami sprendimų priėmimo būdai, metodai. Laipsniki sprendimų etapai ar sprendimai yra sudaryti i limituotų esamosios politikos papildymų ar pasikeitimų, da˛niausiai įvertinus juos kaip kiekybinius ar kokybinius.

Inkrementalizmo teorijos studijavimas ir naudojimas da˛niausiai siejamas su Lindblomo vardu. Lindblomo teorinė veikla susijusi su abiem - deskriptyviniu ir normatyviniu - modeliu.

Bandant iskirti esminius inkrementalizmo teorijos bruo˛us, pirmiausia reikėtų pa˛ymėti iuos:

1. Tikslų ir sąlygų atranka bei empirinė veiklos analizė reikalauja siekti jų tarpusavio sąveikos, bendrumo labiau negu skirtumų ar prieprieos vieno kitam.

2. Sprendimų priėmėjams sprend˛iant problemas, rekomenduojama atsi˛velgti ne į visas esamas alternatyvas, o tik į tas, kurios tik kai kuriais po˛ymiais skiriasi nuo esamosios politikos, bet nėra kardinaliai prieingos jai.

3. Kiekvienai alternatyvai skiriama pakankamai dėmesio, tik ją įvertinus kaip 'svarbią' būsimajam sprendimų priėmimui.

4. Tarp sprendimų priėmėjų suma˛ėja konfliktų ir nesibaigiančių diskusijų galimybė, nes inkrementalizmas leid˛ia panaudoti nesuskaičiuojamą daugybę reguliavimo variantų, vadybinių metodų, moderuojant teorinių ir praktinių pozicijų skirtumus.

5. Inkrementalizmo teorija eliminuoja absoliučiai 'teisingus' ir pozityvius sprendimus. Geriausi sprendimai pasiekiami susitarimų, kompromisų pagrindu.

6. Nors laipsnikas sprendimų priėmimo procesas teorikai jau yra pakankamai 'nulifuotas' ir metodų, ir procedūrų po˛iūriu, tačiau tolydus ių procesų tobulinimas (ypač socialinėje sferoje) aktualus visoms (net ir moderniausioms) visuomenėms.

Inkrementalizmas yra gana tipika ir populiari sprendimų priėmimo teorija, kuria vadovaujamasi pliuralistinėje visuomenėje. Politika ir ją realizuojantys sprendimai tampa tarsi mainų ir santykių tarp įvairių interesų grupių produktu. Inkrementalizmas politikai yra pakankamai tikslinga teorija, nes visuomet yra lengviau siekti, iekoti susitarimo, kai diskutuojama tik dėl įvairių politinių problemų modifikavimo elementų, o ne dėl pačios problemos tikslingumo, jos egzistavimo ar būtinumo bei jos esminių elementų, lemiančių problemos pobūdį, turinį. Nors sprendimus priimantys veikia tam tikromis netikrumo ir abejonių dėl būsimų sprendimų pasekmių sąlygomis, laipsniki sprendimai arba sprendimų atskiri elementai suma˛ina netikrumo ir rizikos faktorių įtaką. Inkrementalizmas - pakankamai reali teorija, kadangi priimant sprendimus yra pripa˛įstamos objektyvios aplinkos sąlygos - iteklių, laiko, intelekto ir kili) resursų stoka atliekant iuolaikinę alternatyvių problemos sprendimo galimybių analize.

Patys sprendimų priėmėjai, kaip ir eiliniai piliečiai da˛niausiai vadovaujasi pragmatikais ketinimais, t.y. jie ieko ne tik geriausių, efektyviausių sprendimų, bet siekia būti naudingi visuomenei, atskiroms socialinėms grupėms. Inkrementalizmas kaip teorija stimuliuoja priimti tam tikra prasme limituotus, tačiau praktikus, pritaikomus sprendimus.

Inkrementalizmo kritikai akcentuoja nemenką ios teorijos konservatyvumą, inovacijų stabdymą, perdėtą reagavimą į iorinės aplinkos poveikį. Taip pat pabrė˛iamos inkrementalizmo silpnosios savybės priimant sprendimus kritinėse situacijose. Inkrementalizmas laikomas nepakankamai veiklia ir energinga teorija, galinčia tik paskatinti iekoti alternatyvių sprendimų būdų. Kita grupė kritikų sureikmina inkrementalizmo teorijos vaidmenį, nors, pasak jų, sprendimai da˛niau daromi atsitiktinai, balsuojant ar arbitra˛e. Tačiau inkrementalizmo teorijos reikmės ir galimybių neįvertinti neįmanoma. Demokratinėje visuomenėje inkrementalizmas tampa savotika magika sprendimų priėmimo tobulinimo priemone.

Inkrementalizmo kaip sprendimų priėmimo metodo idėja, siejant ją su supratimo lygmenimis ir pokyčių mastais, buvo plėtojama toliau - papildoma konkretesne suskaidyto inkrementalizmo sąlygomis pliuralistinėse demokratijose vykstančių koordinacijos procesų analize. Knygoje The Intelligence of Democracy (1965) Lindblomas argumentuoja, jog sprendimų priėmimo procesas vyksta kaip sprendimų priėmėjų derybų ir sandorių – tarpusavio prisitaikymo procesas.

Strateginė analizė

Atuntojo deimtmečio pabaigoje Lindblomas, atsi˛velgdamas į Etzionio ir Droro kritiką ir naujai įvertindamas tą pliuralizmo sistemą, kurią dėstė savo ankstesniuose darbuose, modifikavo savo idėjas. 1977 m. Knygoje Politics and Markets jis pripa˛įsta, jog pliuralistinis sprendimų priėmiimas nėra nealikas: ne visi inkrementinės politikos interesai ir dalyviai yra lygūs - kai kurie turi daugiau galios u˛ kitus. Dabar jis pripa˛įsta, jog verslas ir stambjos koorporacijos daro stiprų poveikį politiniam procesui. Tad knygoje i esmės pripa˛įstama kritika, būtent, kad Lindblomo inkrementinio pliuralizmo teorija neatsi˛velgė į galios nelygybės ir politinio proceso alikumo faktus. Modifikuodamas inkrementalizmą Lindblomas ioje knygoje pabrė˛ia politinės analizės vaidmenį kompensuojant pliuralizmo trūkumus. Jis siūlo tarpusavio prisitaikymo procesą papildyti „patobulintais strateginio politikos formavimo elementais' (1, p., 346).

1979 m. iuos argumentus Lindblomas idėstė „isikapanojimo' modelio komentarų ap˛valgoje, paskelbtoje ˛urnale Public Administration Review. Joje jis aikina, kad pagrindinė inkrementalizmo idėja remiasi kompleksinių problemų isprend˛iamumo viltimi ir kad jo siekis - naujų ir tobulesnių „isikapanojimo' būdų paieka. Tam tikslui jis atskiria du inkrementalizmo matmenis:

inkrementalizmas kaip politinis menkų (˛ingsnis po ˛ingsnio) pokyčių procesas;

inkrementalizmas kaip politikos analizės metodas.

Straipsnyje ginamas „analitinis inkrementalizmas' kaip alternatyva „sinoptinėms', arba „radikalioms', politinės analizės koncepcijoms, ir kaip būdas atkurti jėgų pusiausvyrą tokioje politinėje bendruomenėje, kur verslo interesai turi galimybių u˛imti vyraujančią padėtį. Anot Lindblomo, yra galimos trys pagrindinės inkrementalistinės analizės formos:

paprasta inkrementalistinė analizė (PIA);

strateginė analizė (SA);

suskaidytas inkrementalizmas (SI).

Paprasta inkrementalistinė analizė (PIA) yra tokia, kuri atsi˛velgia vien į tas politines į alternatyvas arba galimybes, kurios tik iek tiek skiriasi nuo esamos politikos. Kritikai tokią analizę apkaltintų tuo, jog ji tėra konservatyvios inkrementinės politikos apologija. Lindblomas pripa˛įsta tokio pavojaus galimybę, tačiau nemano, kad jis realus. Jo nuomone, PIA siūlo naudingą sprendimų priėmimo proceso modelį, ir ji nėra konservatyvaus po˛iūrio į socialinę kaitą iraika, nes ją turi „papildyti' politinė filosofija bei kitos.

Strateginė analizė (SA) yra pagrindinė Lindblomo naujovėje 1979m. straipsnyje. Kaip ir jo knyga Politics and Markets, SA gali būti traktuojama kaip nuolaida kritikams, tokiems kaip Simonas, Droras ir Etzionis. Jis teigia, jog sinoptinė, „nuo aknų' pradedama politikos analizė paprasčiausiai negalima dėl visų tų prie˛asčių, kurias nusako Simono „riboto racionalumo' modelis. Todėl, u˛uot siekę nepasiekiamo sinoptinio idealo ar tenkinęsi „neapgalvota, niurgzlia ir padrika' analize, turime laikytis vidurio pozicijos - naudotis „apgalvotais' metodais, leid˛iančiais „supaprastinti problemas' ir taip siekti geresnių sprendimų. Tarp ių „apgalvotų' metodų yra ir vieosios politikos mokslų įrankiai:

mokymasis i bandymų ir klaidų;

sistemų analizė;

operacijų tyrimas (OT);

tikslinė vadyba (TV) (management by objectives (MBO));

programų vertinimo ir per˛iūros technika (PVPT).

Suskaidytas inkrementalizmas (SI) taip pat teikiamas kaip praktinis analitinis metodas, kurio paskirtis yra ne formalus problemų sisteminimas, o paprastinimas. SI yra analitinė strategija, padedanti „fokusuoti ir paprastinti' problemas iais metodais:

analizė apribojama keliomis ˛inomomis alternatyvomis;

vertybės ir politikos tikslai siejami su empirine problemų analize;

dėmesys telkiamas veikiau į alintinas blogybes, o ne į pozityvius tikslus;

mokomasi i bandymų ir klaidų;

analizuojamas ribotas alternatyvų ir jų padarinių skaičius;

analitinis darbas fragmentuojamas - paskirstomas įvairiems politinio proceso dalyviams.

3.7. Miraus skanavimo teorija

Mirus skanavimas kaip teorija siekia ivengti did˛iųjų racionalaus visapusikumo ir inkrementalizmo teorinių modelių problemų. A. Etzionis, iandien laikomas vienu i miraus skanavimo teorijos metodų kūrėjų, pabandė sujungti racionalų utopizmą priimant sprendimus ir inkrementalizmo konservatyvų tendencingumą. Jis atmetė racionalistinius modelius, kaip ir inkrementalizmo atstovai, netikėdami jų realumu ir matydami jų normatyvinį nepriimtinumą. Idealiu atveju kokybikiems sprendimams priimti reikia itin isamios informacijos, o jos yra dideli katai. Todėl sprendimų rengėjai idealių sprendimų niekada negalės priimti, net jei ir pajėgtų tvarkytis su informacijos masyvais.

A.Etzionis teigia, kad laipsnikumas sprendimų priėmimo procese turi atspindėti neprivilegijuotų sluoksnių interesus, nors taip neda˛nai būna. Sudėtingiausi ir svarbiausi politiniai sprendimai negali remtis vien inkrementalizmo ambicijomis. Kartu A. Etzionis sutinka, kad apgalvoti, fundamentalūs sprendimai yra reikmingi ir reikalingi, nes jais remiantis da˛nai priimami tolesni sprendimai.

A.Etzionio siūlomas miraus skanavimo metodas u˛tikrina auktesnį sprendimų priėmimo lygį, nes čia susiejamos racionalios visapusikos teorijos detalizuotos informacijų galimybės su inkrementalizmo laipsnika informacijos atranka. Miraus skanavimo teorijos modeliai gali būti efektyvūs, sprendimų priėmėjams pasirinkus racionalaus visapusikumo teorijos metodus vienais atvejais, o inkrementalizmo metodus - kitais. Miraus skanavimo metodą galima naudoti priklausomai nuo skirtingų sprendimų priėmėjų galimybių. Kur kas platesnės galimybės sprendimų priėmėjams atsiveria, esant efektyviam skanavimui, kai skanuojama daugiau tyrimo objektų ir kai skanavimo procesas yra valdomas, programuojamas ir nuoseklus. Tokiu atveju ir priimami dviejų rūių - inkrementiniai ir fundamentalūs - sprendimai bus efektyvūs, visuomenė jausis stabiliai, pritars socialinėms naujovėms, būtinoms sprend˛iant socialines problemas.

Kaip matome, mirų skanavimą galima suprasti kaip isamų visuomenėje vykstančių procesų monitoringą, teikiantį isamią informacinę bazę sprendimų priėmėjams bei galimybę iskirti potencialias visuomenės problemas, kurias galima tirti detaliai, bet laipsnikai. Taigi apibendrinant galima teigti, kad miraus skanavimo metodas, būdamas kompromisinis metodas, daugiau apima inkrementinio metodo bruo˛ų, tačiau neneigia ir mūsų am˛iui būdingų reikmingų, staigių ir fundamentalių sprendimų.

Kartu būtina pa˛ymėti, kad minėtieji sprendimų priėmimo metodai nėra paradigma, jų negalima priimti dogmatikai. Jais visų pirma galima pasinaudoti kaip metodu, priemone, savitu instrumentarijumi.

4. Sprendimų priėmimo kriterijai

Sprendimų priėmimas gali būti suprantamas kaip individualus ir kaip kolektyvinis procesas. Pirmuoju atveju akcentuotinas individualus veiksmas, padedantis visų pirma pasirinkti alternatyvą. Antruoju atveju sprendimai priimami fokusuojant dėmesį į daugumos, grupės, sociumo dalies veiksmą, nuomonę ar poziciją. Individualūs sprendimai paprastai priimami ˛inant ir suprantant individų atsakomybę u˛ sprendimų pasekmes. Tuo tarpu kolektyvinių sprendimų pasekmių atsakomybę sunku ne tik prognozuoti, numatyti, bet ir prireikus neįmanoma jų nustatyti.

Priimti individualius sprendimus, ypač politinius sprendimus, lemia įvairūs veiksniai - kaip balsuoti, u˛ ką pasisakyti atsakingu momentu. Labai sunku nustatyti, kurie i ių faktorių yra lemiami. Politikai, vald˛ios institucijų vadovai ir valdininkai da˛nai savo sprendimus paaikina įvairiomis prie˛astimis - politine situacija, tam tikrų politinių jėgų santykiu, politinės kultūros stoka ir kt. Sprendimų priėmimo motyvus jie idėsto savo praneimuose, spaudos konferencijose, kalbose, memorandumuose, interviu ir kitomis formomis. Teorija vienareikmikai nenurodo, kaip objektyviai isiaikinti, kurios prie˛astys, sąlygos ir faktoriai labiausiai veikia konkrečių sprendimų priėmimą, tačiau sprendimus priimantiems visuomet ir visur tenka tam tikra atsakomybės dalis u˛ priimtų sprendimų kokybę. Jie jaučia nepaliaujamą dėmesį, susirūpinimą ir kontrolę. Tai pakankamai svarbūs veiksniai, sąlygojantys sprendimų priėmimą. Analizuojant sprendimų priėmimo procesą, ypač svarbu suvokti, kada veikia vieni faktoriai, o kada kiti, da˛nai lemiantys ne visą sprendimų priėmimo procesą, bet kurią nors sprendimų fazę, sprendiminę situaciją, viso sprendimo kryptingumą, tendencijas, strategines nuostatas. Todėl ikyla būtinumas sureitinguoti sprendimų priėmimo kriterijus pagal modernių visuomenių priimtas vertybių rūis. I. Andersonas iskiria tokias vertybes kaip partinę priklausomybę, rinkėjų interesus ir jų valią, visuomenės nuomonę ir poziciją, sprendimų taisykles ir kt.

Akcentuojant įvairias politines ir socialines visuomenės jėgas, darančias įtaka sprendimams, kartais per ma˛ai dėmesio skiriama personalinėms sprendimų priėmėjų vertybėms, kurios da˛niausiai ireikia visas visuomenės vertybes. Ir visuomenėje, ir tarp politikų esama skirtingų vertybinių orientacijų, savitų vertybinių prietaravimų, todėl gana sunku tas vertybes deramai iskirti ir įvardyti, ar nuo jų atsiriboti. Kaip ˛inia, sprendimus priimantieji, arba vadinamasis politikos elitas, nėra masė, kurią nuolat galima minkyti ir ką nors i jos lipdyti. Da˛niausiai jie vadovaujasi tam tikromis vertybinėmis orientacijomis (ideologija, pasaulė˛iūra, moralinės nuostatos), kurios yra lemiamos, sąlygojančios jų elgseną priimant sprendimus. Sprendimų priėmėjai, dirbdami ypatingo politinio spaudimo sąlygomis, privalo ilaikyti savo individualias nuostatas, vertybes, sugebėti jas apginti nesiliaujančios politinės kovos, diskusijų sąlygomis.

Galima iskirti keletą vertybių grupių, lemiančių sprendimų priėmėjų elgesį. Visų pirma juos priimančius, ypač biurokratinių institucijų darbuotojus, veikia organizacinės vertybės. Administracinės institucijos pasirenka įvairias priemones, siekdamos priversti organizacijos narius priimti organizacines vertybes ir jomis vadovautis. Kai tai pavyksta, individualūs sprendimų priėmėjų veiksmai gali būti sąlygoti organizacijų siekio ir noro ilikti ir sėkmingai veikti, toliau plečiant organizacijos vertybių prioritetą ir poveikį organizacijos viduje ir iorėje.

Kitą vertybių grupę sudaro profesinės vertybės. ios vertybės ypač svarbios, jos skiriasi nuostatomis, kaip turi būti sprend˛iamos problemos. Profesionaliai pasirengę piliečiai da˛niausia vadovaujasi tam tikrų profesijų dominuojančiomis vertybėmis ir nuostatomis. Tokios vertybės galėtų būti teisingumo siekimas, ekologine pozicija, moralinės nuostatos ir kt.

Sprendimų rengėjai patiria tiesioginę jų asmeninių savybių įtaką. Tai kartais matome, kai kurį nors sprendimą priimantis elito atstovas bando sureikminti ir pervertinti savo ar kitų fizinius ir kitokius sugebėjimus, reputaciją, socialines pozicijas ir kt. Da˛nai susiduriame su sprendimų priėmėjais, besiorientuojančiais į tiesioginę materialinę naudą ar politinius dividendus, populistinį ˛aismą, siekiant auktesnės pozicijos įvairiuose reitinguose. Kartu negalima kategorikai sutikti su racionalios visapusikos teorijos konstruktoriais, teigiančiais, kad politikų, valdininkų elgseną sąlygoja vien tik asmeninės vertybės ir interesai.

Labai svarbią vertybių grupę sudaro politinės vertybės. Sprendimų priėmėjai yra veikiami asmeninių, profesinių ir organizacinių vertybių. Realizuodami ias vertybes, suprasdami vieuosius interesus ir visuomenės lūkesčius, jie privalo rengti teisingus, būtinus ir moraliai priimtinus sprendimus, konstruoti ir vykdyti vadinamąją korektiką vieąją politiką. Tai da˛nai būna ganėtinai nepopuliarūs, ar net rizikingi sprendimai, galintys su˛lugdyti politiko, valdininko karjerą, susilpninti kurios nors interesų grupės pozicijas.

Visas minėtąsias vertybes tam tikra prasme susumuoja ideologinės vertybės, kurias sudaro seka nuoseklių, logikų vertybių ir tikėjimų, kad tos vertybės skatina tobulėti ir siekti efektyvesnės veiklos.

iandieniniai sprendimai da˛niausiai priimami vadovaujantis dviem pagrindinėmis ideologinėmis doktrinomis - konservatyvizmu ir liberalizmu, besiremiančiomis bendromis demokratinėmis nuostatomis ir tradicijomis.

Susipa˛inus su sprendimų priėmimo procesu galima daryti ivadą, jog kiekvienas autorius iskyria skirtingus akcentus priimant sprendimus. Raipa (2001) savo knygoje analizuoja kas būdinga sprendimo priėmimams. Racionalumą jis aikina, kaip visapusikumo teoriją ir kokie elementai būdingi racionalumo, inkrementalizmo bei miraus skenavimo teorijoms.

Parsons analizuoja sprendimų priemimą giliau. Jis aikina kiekvieną teorija plačiau. Analizuoja Simono, Linblomo, Laswello, Freudo, Etzionio, Weberio ir kitų autorių teorijas. Kaip racionalus sprendimų priemimas suprantamas vieojoje politikoje. Simonas teigia, kad sprendimus galima priimti vadybiniu aspektu ir administracine elgsena. Apibendrinta kas riboja ˛mogikąjį racionalumą ir kaip padidinti sprendimų priėmimo racionalumą.

5. Biurokratijos vieta ir vaidmuo demokratikai įgyvendinant sprendimus

Politinius sprendimus priėmus, politiniai projektai tampa įstatymais, nutarimais. Tačiau ioje fazėje bendrasis politikos procesas nesibaigia - dar reikia priimtus politinius sprendimus įgyvendinti. Sprendimų priėmimą tęsiant - įgyvendinant politikoje, tenka sujungti organizacijas, procedūras, technines priemones, t.y. padėti politikos procesui įgyti administracinių priemonių, metodų, nes politinių sprendimų įgyvendinimas - tai sudėtingai realizuojamas procesas, juolab kad da˛nai sunku atskirti politinių sprendimų priėmimo fazę nuo įgyvendinimo.

Modernioje visuomenėje sprendimus įgyvendina įvairios administracinės institucijos, jų sistemos. Kompleksinė administracinių struktūrų ir administravimo personalo sistema vadinama biurokratija.

Klasikinis supratimas ir speciali mokslinė literatūra paprastai sprendimų priėmimą ir jų įgyvendinimo administravimą pa˛ymi kaip skirtingos veiklos sferas - vieąją politiką ir vieąjį administravimą. Profesorius F. Goodnowas dar 20 a. prad˛ioje skirstė valstybės valią į sprendimų priėmimą ir praktinį jų įgyvendinimą, tuo patvirtindamas klasikinius vald˛ių padalijimo principus. W. Wilsonas savo pirmajame darbe 1887 m. pa˛ymėjo, kad plati vald˛ių veiksmų programa, priimti sprendimai ir potvarkiai savaime dar nėra administravimas. Čia reikia detalaus ių planų ir sprendimų vykdymo, pasitelkus administravimą. D.Palumbo apibūdina politikos įgyvendinimą kaip politikos proceso sudedamąją dalį, kur politikų, biurokratų veikla, įvairus interesai yra derinami, koordinuojami ir kontroliuojami, realizuojant įvairias programas ir projektus. Plačiąja prasme sprendimų įgyvendinimo fazę sudaro organizacijos pastangos, įrodančios jos sugebėjimus realizuoti sprendimuose ikeltas idėjas ir nuostatas.

Da˛nai dėl įvairių prie˛asčių (pasirinktos pozicijos nelankstumo, laiko ir kompetencijos stokos) sprendimus priimantieji nesugeba ar nenori suprasti visuomenės grupių, piliečių interesų, jų tarpusavio santykių. Administracinės institucijos geriau nei sprendimus priimantys gali įsigilinti į interesų grupių pozicijas ir priimti papildomus sprendimų įgyvendinimo reguliavimo aktus, normas ar standartus. Tokiomis aplinkybėmis administracinis procesas tampa sprendimų priėmimo tąsa, o administratoriai i dalies tampa įtraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą.

Nors administravimo institucijos yra svarbiausios realizuojant politinius sprendimus, esama daug ir kitų struktūrų, kurių vaidmuo įgyvendinant sprendimus yra gana reikmingas. Tai teismai, įvairios visuomenės organizacijos, spaudimo grupės ir kt., galinčios tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant sprendimus arba veikti, darydamos įtaką administravimo institucijoms.

Biurokratinių struktūrų ir biurokratinio administravimo personalo organizavimas įgyvendinti sprendimus modernioje visuomenėje yra pripa˛intas fenomenas, pasi˛ymintis pavydėtinais gyvybingumo aspektais.

Ką reikia terminas 'biurokratija', ir kuris jos konceptas vartojamas vieajame sektoriuje? Biurokratija yra idėja, daranti did˛iausią poveikį vieųjų organizacijų struktūrai ir funkcionavimui iuo metu. Mūsų tikslas - isiaikinti esminius biurokratijos idėjos principus. Be to, mes turime suprasti, kaip tai turi atrodyti praktikai ir kaip suderinti kritiką po˛iūrį į biurokratijos idėją ir alternatyvius vieojo sektoriaus organizavimo bruo˛us.

6. Kontrolės ir konsensuso vertybinės orientacijos

Analizuojant valdymo instrumentus, mechanizmus ir metodų miinį, kurie gali būti naudojami tam tikroje srityje, pasak teoretikų svarbu atsi˛velgti į dviejų vertybinių orientacijų – kontrolės ir konsensuso santykį (2, p., 473). Etzionis (2001) iuos terminus apibudina taip:

Kontrolė: geid˛iamos socialinės padėties apibrė˛imas ir vykstančių procesų reviziją, kad suma˛ėtų realios padėties atotrūkis nuo geid˛iamos.

Konsensuso formavimas: procesas, kuriam vykstant socialinio vieneto narių nuostatos transliuojamos į valdymo centrą, kad suma˛ėtų jų nesutarimai (2, p.,473).

Vadyba iuolaikiniame vieojo sektoriaus valdyme yra svarbi ir labiausiai nukreipta į kontrolės stiprinimą. ia prasme pabrė˛iamas “vadybos” būtinumas, rezultatyvumas, produkto kontrolė, konkurencija, tiekimo vienetų skaidymas, disciplina ir ilaidų ma˛inimas. Siekiama piliečių ir vieųjų tarnybų santykį priartinti prie santykio, kuris vartotojus sieja su rinka.

“Politikos ir administravimo atskyrimas ir su tuo susięs po˛iūris, kad vieasis administravimas i esmės yra toks pat kaip privatusis, leido administracinio valdymo idėjas perkelti į vieojo administravimo mokslą ( 7, p., 91).”

Tačiau vieajame sektoriuje traktuoti paslagų gavėją kaip pirkėją parduotuvėje būtu klaidinga. Sąsaja su “vadyba” ir kontrolės stiprinimas griauna kitą svarbu savo aspektą: socialinio, pilietinio ar politinio konsensuso formavimą. Vieosios politikos administravimo efektyviai kontrolei didelia reikmę turi piliečių santykis su konkrėčios politikos sritimi. Kitaip sakant, vieajai politikai svarbu ne tik ekonomika ir efektyvumas, bet ir piliečių dalyvavimas politiniame procese.

Reikia pa˛ymėti, kad konsensusas vieojoje politikoje formuojamas ugdant demokratinius įgud˛ius ir “bendruomeninę sąmonę”(2, p., 473). Vis gi vieojoje politikoje didesnis dėmesys skiriamas “bendruomeninės” vietos vald˛ios lygmens valdymo koncepcijai. Piliečių santykis su politiniu procesu daugelyje kitų politikos sričių, jiekant politinės atsakomybės ir konsensuso, apima valsybinės kontrolės siekius.

6. 1. Vertinimas vieojoje politikoje

Vertinimas, tai racionalaus tyrimo atmaina, galinti turėti įtakos tam, kaip apibrė˛iamos debatų sąlygos, sprendimo priemimo proceso dalyviai gali juo manipuliuoti, megindami jį priskirti savo interesams. Įvertinimas politiniam procesui turi teikti ‘”gri˛tamojo ryio informaciją, kuri politikos ir programų kaitą. Tačiau kaip pabrė˛ia Lindblomas, politinis procesas paprasčiausiai nėra io tipo racionali maina (1, p., 503). Teoretikai pripa˛istą, kad vertinimas nėra politikos kaitos variklis.

Tačiau Raipa (2001) teigia, kad programų ir projektų vertinimas yra neatsiejama programų realizavimo dalis, programų u˛davinių ir veiklos juos įgyvendinant indikatorius (8, p., 178). Kvalifikuotas įvairių sričių specialistrų vertinimas labai svarbus ir gali turėti didelę reikmę sėkmingų sprendimų priemimui ir įgyvendinimui vieajame sektoriuje.

“ Vertinimas tėra atskiras komponentas platesniame politinių interesų derinimo ir sprendimų priėmimo procese. Vertintojas panaus į ekspertą liuditoją, teikiantį geriausią informaciją, kurią įmanoma gauti esamomis sąlygomis;…(1, p., 503).”

Pasak Parsons (2001) vertinimas turi pora tarpusavyje susijusių aspektų:

politikos ir ją sudarančių programų vertinimas;

˛monių, kurie dirba organizacijose, atsakančiose u˛ politikos ir programų įgyvendinimą, vertinimas.

Toliau autorius vertinimą nagrinėja dviejų vyraujančių modelių kontekste: kaip racionalios analizės formą ir kaip “˛mogikųjų iteklių” valdymo instrumentą.

Racionalią analizė galima suprasti pagal schemą (priedas2) Politikos ir informacijos ciklas. ioje diadramoje modifikuotas jo modelis (1, p., 483). Schemoje galima matyti politinio ciklo sąsąjas su vertinančiąja informacija ir analize. Visi sprendimui įtaką turintis veiksniai gali ir turi būti sukoncentruoti, kad sprendimas būtų kuo racionalesnis.

Politikos analizę galima suprasti tiesiogiai, kiek ji naudinga politikos teorijai ir praktikai. Metodologiją kuri naudojama politikos analizėje remiasi įvairių socialinių, humanitarinių mokslų pritaikimo galimybėmis.

“Politikos analizę galima suprasti kaip daugelio ˛ingsnių procesą, kuriame reikia iskirti problemą, ios problemos elementus, įvertinti esamas alternatyvas pagal tam tikrus kriterijus, parengti rekomendacijas bei įgyvendinti pasirinktą alternatyvą (8, p., 178).’’

Apskritai politikos analizės tikslas tai tam tikrų ˛inių api vieosios politikos vertybes kūrimas ir kritika, prioritetų ikėlimas bei gautų rezultatų ir ˛inių sintezė.

Pasak Raipos (2001) pagrindiniai vertinimo kriterijai politikos analizėje turi buti tokie: efektyvumas, atitikimas, lygybė, atsakomybė, tinkamumas.

Sėkmingam ir tiksliam politinių programų vertinimui didelę reikmę turi tiksliai ir detaliai suformuluoti programos tikslai ir u˛daviniai. Tai leid˛ia atitinkamai parengti ir vertinimo kriterijus. Tokių būdu vertinimo kriterijai tiesiogiai priklauso nuo tikslų, problemos struktūros, alutinių programų poveikio. Da˛niausiai naudojamos keturios kriterijų rūys: techninio įgyvendinimo, politinės paramos, ekonominių ir finansinių galimybių bei administracinio veiksmingumo (9, p., 182).

Techniniai įgyvendinimo kriterijai apibrė˛ia techninius mechanikos, in˛inerijos, fizikos ir informatikos sričių kriterijus. Tačiau ie kriterijai nepakankamai siejami su organizacijos, piliečių, interesų grupių elgsena. ie kriterijai neu˛tikrina vieųjų programų efekto.

Ekonominių ir finansinių galimybių kriterijai leid˛ia imatuoti programų ilaidas bei askaičiuoti numatomų paslaugų kiekį ir kokybę. io kriterijaus vertinimas turi didelę reikmę, kadangi daugelis politikos rūių ir vieųjų programų kartu turi ekonominį ir fiskalinį poveikį.

Politinės paramos kriterijai vertina politikos arba programų ivadas, kurios irektos kaip turinčios poveikį interesų grupėms, sprendimų rengėjams, piliečių sąjungoms, bendruomenės junginiams bei kitoms interesų grupėms. Vertintojai turi gerai suvokti politikos analizės procesą, administravimo galimybės, procedūras, interesų grupių elgseną ir motyvacijas.

Administracinio veiksmingumo kriterijai sudaro pagrindą rekomendacijų pateikimui, kaip įgyvendinti vieąsias programas socialiniame ir administravimo kontekste. ie kriterijai apimą vadovų, administratorių, personalo kompetenciją, profesianalumą, atskirų struktūrų įgyvendinamą politiką, programos koordinavimą, strateginį planavimą, organizacijos tikslus ir jos veiklos efektyvumą (8, p., 182-183).

Reikia pa˛imėti, kad politinių programų vertinimas glaud˛iai siejamas su tam tikros politikos, programos tikslais. Tačiau nevisada galima objektyviai įvertinti politikos tikslus, kadangi jie da˛nai konfliktuoja tarpusavyje, tai lemia nesuderintos tarp jų suinteresuotų grupių pozicijos.

iuolaikinės visuomenės raidos kontekste, nuolat besikeičianti aplinka reikalauja informacijos naudojimo tobulinimo, nuolatinio politinės programos vertnimo, sugebėjomo laiku reaguoti į pokyčius, vykstančius tiek artimoje, tiek tolimoje aplinkoje, numatyti juos ir tinkamai pasirengti.

2. Sprendimų priėmimo įgyvendinimas vieojoje politikoje

Politikos sprendimai įtraukia į save įvairių oficialių asmenų veikimą, kurie ieko būdo kaip ispręsti atmesti vieną ar kitą sprendimą bei surasti politikos alternatyvas. Geriausias būdas tai įgyvendinti yra įstatymų leidyba ar vykdomosios vald˛ios leidimai. Tokiu būdu galima ataukti ar priimti įvairius politikos sprendimus, kurie svarbūs politikos tęstinumui, ar stabdo politikos tęstinumą. Vieosios politikos sprendimai yra rutininiai, kurie daromi diena i dienos ir pritaikomi praktikoje. Lemiamas politikos sprendimas da˛nai susideda i skirtingų sprendimų da˛nai daromų ne per visą vieosios politikos procesą.

Į politikos įgyvendinimą įtraukiamos ir politikos alternatyvos. Laimi ta alternatyva, kuri gauna didesnį palaikymą. Politikos formulavimo procesas visada prieina prie sprendimų stadijos. Priimant sprendimus vieni pasiūlymai atmetami, kiti modifikuojami, skirtumus stengiamasi u˛glaistyti, derybos tai atnaujinamos, tai nutraukiamos, iekomas kompromisas kitose institucijose ir įvairiose pakopose, kol galų gale priimamas vienintelis sprendimas.

Privatūs individai ir organizacijos taip pat dalyvauja vieosios politikos sprendimų kūrime, spausdami savo parlamento atstovus ir vieuosius atstovus. Demokratinėje valstybėje pagrindinis darbas formuluojant politikos sprendimus yra apibrė˛tas įstatymų leidyboje, nes tautos atstovai yra pagrindiniai visuomenės interesų reprezentantai. Da˛nai kartojama, kad dauguma įstatymu leidėjų atstovauja daugumai ˛monių. Praktikoje politikos sprendimai daromi įstatymu, da˛niausiai turintys įstatymų galią ir privalomi visiems piliečiams. Sprendimai, daromi tautos atstovų, yra laikomi teisėtais, jeigu atstovai turi tautos įgaliojimus. Įstatymų leidybos teisė yra sunkiai apibrė˛iama sąvoka, bet politikos darymui ji turi mil˛iniką galią.

Visi vyriausybės sprendimai, jeigu jie paremti įstatymu, yra teisėti, nors visuomenei jie gali ir nepatikti. Be įstatymų negali būti jokių vieosios politikos koncepcijų. Politikos ir kiti tyrinėtojai da˛nai nesutaria dėl politinių sprendimų formulavimo įskaitant ir studijas apie tai, kaip sprendimai daromi ir kokia yra sprendimų sandara.

Sprendimų priėmimas gali būti studijuojamas kaip individualus ir kaip kolektyvinis procesas. Sprendimus rengiantys asmenys turi turėti ias elgesio savybes: organizuotumą, profesionalumą, privatumą, politikumą, ideologiją. Pagal iuos kriterijus piliečiai vertina juos.

Da˛nai vieosios institucijos bei pareigūnai priiminėdami sprendimus konfrontuoja tarpusavyje. Da˛nai tie nesutarimai būna hierarchinio pobūd˛io: tarp seimo ir prezidento, seimo ir vyriausybės. Tai yra normalus procesas, nes atsi˛velgiant į politinių jėgų isidėstymą parlamente bei prezidento institucijose tokie nesutarimai galimi. Tačiau nesutarimus visada turi reguliuoti Konstitucija ir įstatymai bei ie nesutarimai neturi ieiti u˛ įstatymų ribų. Pagrindiniais vieosios politikos formavimo klausimais yra būtina pasiekti kompromisą (sutarimą) tarp visų vald˛ios akų.

Darbas vyriausybėje ar kitose vieojo administravimo institucijose yra tarnavimas visuomenei ir vieiesiems interesams. Įstatymai apima vieuosius interesus kaip pagrindą administravimo įstaigų veikimui. Priimant sprendimus negalima vadovautis asmeniniais interesais, jeigu tu dirbi valstybinėje tarnyboje. Čia ikyla teisės problema. Būtent teisės aktai privalo grie˛tai suvar˛yti asmeninės naudos iniciatyvą vieajame sektoriuje.

Taip pat ioje vietoje yra labai svarbi visuomeninė nuomonė, nes galutinis sprendimas (po visų rutininių sprendimų) yra ikeliamas vieumon ir visuomenė supa˛indinama su įstatymais ar jų projektais, turi spręsti ar nėra pa˛eisti vieieji interesai, ar neu˛programuota korupcija viename ar kitame sprendime.

2. 1. Įstatymų leidybos procedūra

Pagal LR Konstitucijos 68 straipsnį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

Lietuvos Respublikos įstatymai, Seimo nutarimai ir kiti Seimo sprendimai priimami Seimo posėd˛iuose paprasta (t.y. daugiau kaip pusės) posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, iskyrus specialius Konstitucijos ir Seimo statuto numatytus atvejus. Posėd˛io pirmininkas kiekviename posėdyje prie pirmąjį balsavimą, taip pat prie balsavimą dėl viso įstatymo ar kito teisės akto priėmimo turi patikrinti, kiek Seimo narių dalyvauja. Jeigu prie kurį nors balsavimą posėd˛io pirmininkas arba kuri nors frakcija nepareikalavo patikrinti, kiek Seimo narių dalyvauja posėdyje, vėliau dėl to abejonių kelti negalima. Posėdyje dalyvaujančių Seimo narių skaičiumi laikomas paskutinis nustatytasis tame posėdyje.

Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui svarstyti pateikia institucijos bei asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (priedas1). Teikiamą Seimui svarstyti projektą ar pasiūlymą turi pasirayti jo iniciatoriai. Kai įstatymo projektą Seimui teikia Lietuvos Respublikos piliečiai Konstitucijos suteikta teise, jį pasirao iniciatorių įgalioti atstovai, taip pat kartu su projektu pateikiami įstatymo nustatyta tvarka surinkti piliečių paraai. Prireikus kartu su įstatymo projektu pateikiamas įstatymo ar nutarimo projektas dėl io įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

Visi teikiami įstatymų projektai ir pasiūlymai registruojami Seimo posėd˛ių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre, kuriame nurodomi visi projekto autoriai ir iniciatoriai bei visi jų pateikti dokumentai. Įstatymų ir kitų teisės aktų projektai kartu su aikinamuoju ratu perduodami Seimo Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai, o prireikus – ir atitinkamoms savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Dėl u˛registruoto įstatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo gavimo datos parengia ivadas, ar tas projektas neprietarauja galiojantiems įstatymams ir ar jis atitinka juridinės technikos taisykles. Jeigu projektas didelis, Seimo kancleris gali kreiptis į Seimo seniūnų sueigą dėl io termino pratęsimo. Jeigu įstatymo projektą teikia Seimo nariai, Respublikos Prezidentas ar piliečiai, jis siunčiamas Europos teisės departamentui prie Vyriausybės, kuris ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos parengia ivadas, ar tas projektas atitinka Europos Sąjungos teisę. Projektą svarstant ir toliau rengiant, Posėd˛io sekretoriatui pateikiami ir jis u˛registruoja visas naujas projekto redakcijas, pateiktas ivadas, pakeitimus bei papildymus, taip pat pa˛ymi, kas juos pateikė. Apie įstatymo projektą taip pat skelbiama leidiniuose „Seimo kronika“ ir „Valstybės ˛inios“.

Seimo Pirmininkas neteikia svarstyti Seime įstatymų projektų, jeigu Teisės ir teisėtvarkos komitetas padaro ivadą, kad jie prietarauja Konstitucijai ir nėra nustatyta tvarka pateikto Konstitucijos pataisų projekto.

Įstatymo projekto iniciatoriai iki svarstymo Seimo posėdyje turi teisę projektą ataukti. Apie į sprendimą jie i karto ratu pranea Seimo kancleriui, o is - Seimui.

Pagal Seimo Statutą įstatymo ar kito Seimo akto projektą Seimo posėdyje pateikia projekto iniciatorius arba jo atstovas (Respublikos Prezidento atstovas, Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras ar viceministras arba piliečių atstovas), trumpai (iki 10 minučių) apibūdindamas projektą ir atsakydamas į Seimo narių klausimus (iki 10 minučių). Piliečių teikiamas įstatymo projektas turi būti pateiktas Seimo posėdyje ne vėliau kaip per savaitę po jo įregistravimo Seimo sesijos metu, o įregistravus tarp Seimo sesijų - pirmame kitos sesijos posėdyje.

Dėl pateikto įstatymo ar kito Seimo akto projekto Seimas priima vieną i ių spendimų:

1) pradėti projekto svarstymo procedūrą;

2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime;

3) atmesti projektą nurodant motyvus.

Jeigu Seimas nutaria pradėti svarstymo procedūrą, tuomet gali būti sprend˛iama, ar paskelbti į projektą visuomenei svarstyti. Įstatymų projektai yra skelbiami spaudoje valstybės lėomis. Visi sprendimai įstatymo projekto pateikimo ir svarstymo Seimo posėdyje metu priimami paprasta balsavusiųjų dauguma, iskyrus sprendimus atmesti projektą ar paskelbti jį visuomenei svarstyti, kurie priimami, jeigu juos priėmusi dauguma ne ma˛esnė kaip 1/4 visų Seimo narių.

Projekto svarstymo procedūrą sudaro: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir projekto priėmimas.

Pagal Seimo statuto 21 skirsnį “Įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete” is komitetas yra Seimo paskirtas kaip pagrindinis nagrinėti įstatymo projektą, kurio svarstymo procedūra pradėta, ne vėliau kaip per savaitę turi savo posėdyje apsvarstyti pasirengimą projektą nagrinėti komitete. Tam komitetas paskiria atsakingus komiteto narius: komiteto ivadų rengėjus (paprastai vieną i Seimo daugumos, vieną i Seimo ma˛umos), numatoma, kokių ekspertų nuomonės privalo būti iklausytos, gali būti paprayta kitų komitetų ar valstybės institucijų papildomų ivadų, numatoma, iki kada pastabas, pasiūlymus ir pataisas komitetui gali pateikti suinteresuoti asmenys, kada ivadų rengėjai privalo komitetui pateikti pirmąjį ivadų projektą, priimti kiti parengiamieji sprendimai. Asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pastabas ir pasiūlymus gali pateikti likus ne ma˛iau kaip 2 valandos iki pagrindinio komiteto posėd˛io, kuriame pradedamas svarstyti komiteto ivadų projektas.

Jeigu pagrindinis komitetas nutaria įstatymo projektą grą˛inti tobulinti iniciatoriams, asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pastabas ir pasiūlymus gali pateikti tokia pat tvarka ir dėl patobulinto įstatymo projekto. Jeigu komitetas nutaria įstatymo projektą tobulinti, tam gali būti sudaryta darbo grupė. Visą dėl įstatymo projekto gautą med˛iagą įvertina bei apibendrina pagrindinis komitetas.

Po Pagrindinio komiteto pasirengimo svarstyti įstatymo projektą prasideda projekto svarstymo klausymai. Po to, kai baigiasi laikas pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl įstatymo projekto, visos gautos i suinteresuotų asmenų ir ekspertų pastabos gali būti svarstomos pagrindinio komiteto klausymuose, kuriuose dalyvauti kviečiami visi pastabų ir pasiūlymų teikėjai. Klausymus organizuoja komiteto ivadų rengėjai. Svarstymų rezultatai yra fiksuojami ivadų projekte.

Po to, kai klausymuose yra baigiamas suinteresuotų asmenų ir ekspertų pastabų bei pasiūlymų svarstymas, jeigu yra gauta daug pastabų, pasiūlymų ir pataisų i asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, gali būti skiriami komiteto klausymai, kuriuose yra aptariamos Seimo paskirtų papildomų Seimo komitetų, Seimo narių, Vyriausybės ir Respublikos Prezidento teikiamos pastabos bei pasiūlymai dėl įstatymo projekto. ias pastabas ir pasiūlymus jų autoriai gali pateikti likus ne ma˛iau kaip 2 valandoms iki io komiteto posėd˛io.

Po to vyksta įstatymo projekto svarstymas pagrindinio komiteto posėdyje. Ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms iki svarstymo Seimo posėdyje įstatymo projektas ir komiteto ivadų projektas turi būti apsvarstyti pagrindiniame komitete. Apie tokio svarstymo laiką ir vietą turi būti vieai praneta Seimo nariams, Vyriausybei ir Respublikos Prezidento kanceliarijai likus ne ma˛iau kaip 2 darbo dienoms iki komiteto posėd˛io. Tuo pačiu metu Posėd˛ių sekretoriatui turi būti pateiktas pagal svarstymų klausymuose rezultatus komiteto ivadų rengėjų pataisytas ir pasiraytas įstatymo projektas ir komiteto ivadų projektas, kuriame nurodoma, kokios pataisos ir pasiūlymai buvo gauti i papildomų komitetų, ekspertų, suinteresuotų asmenų bei asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, į kurias pastabas ir pasiūlymus yra atsi˛velgiama, į kuriuos ne ir kodėl, kaip siūloma keisti įstatymo projektą. Į svarstymą pagrindiniame komitete kviečiami projekto iniciatorių ir ivadas rengiančių papildomų komitetų atstovai, komiteto patvirtinti ekspertai, taip pat asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir pateikę pataisų dėl įstatymo projekto. Komiteto posėdyje jiems turi būti suteiktas ˛odis. Į posėdį gali būti pakviesti ir kitų suinteresuotų valstybės institucijų, savivaldybių, politinių partijų ir organizacijų bei visuomeninių organizacijų atstovai. Posėd˛io pirmininko sutikimu jiems gali būti suteiktas ˛odis. Jeigu pagrindinis komitetas per nustatytą laiką nespėja inagrinėti įstatymo projekto, dėl termino pratęsimo jis turi kreiptis į Seniūnų sueigą.

Pagrindinis komitetas posėd˛io metu priima sprendimus. Svarstymo pagrindiniame komitete metu turi būti priimtas vienas i ių sprendimų, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje:

1) pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto ivadoms;

2) pritarti arba nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms pataisoms dėl įstatymo projekto;

3) daryti svarstymo komitete pertrauką ir grą˛inti įstatymo ir ivadų projektus tobulinti ivadų rengėjams, kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus;

4) paskelbti projektą visuomenei svarstyti;

5) grą˛inti projektą iniciatoriams patobulinti;

6) projektą atmesti.

Jeigu pagrindinis komitetas priima sprendimą grą˛inti projektą iniciatoriams tobulinti arba projektą atmesti, is komitetas vis tiek turi pateikti savo ivadas Seimui.

Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir komiteto ivados perduodamas Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriui suredaguoti. Suredaguotas projekto tekstas derinamas su jo iniciatorių bei komitetų atstovais (ivadų rengėjais).

. Pagal Seimo statuto 22 skirsnį (9), po pagrindinio komiteto posėd˛io prasideda įstatymo projekto svarstymas Seime. Įstatymo projektas ir komiteto ivados idalijamos Seimo nariams ne vėliau kaip 2 darbo dienos prie Seimo posėd˛io, kuriame svarstomas is projektas, prad˛ią. Svarstymo Seimo posėdyje metu aptariamas įstatymo projekto tikslingumas, koncepcija, pagrindinės projekto nuostatos ir principai, taip pat pateikiamos visos pagrindiniame komitete gautos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos ir papildymai, taip pat pataisos, kurias dėl komiteto patvirtinto įstatymo projekto, likus ne ma˛iau kaip 24 valandoms iki Seimo posėd˛io darbotvarkėje numatyto laiko įstatymo projektą pradėti svarstyti, pateikė Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar Seimo narys. Įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje metu dėl ių pataisų ir papildymų priimamas Seimo sprendimas. Seimo posėdyje įstatymo projektas svarstomas tokia tvarka:

1) pagrindinio įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto praneimas, kurio metu pristatomos komiteto ivados apie projekto svarstymo pagrindiniame komitete rezultatus;

2) balsavimas;

3) alternatyvių projektų, jeigu jų yra, iniciatorių atstovų praneimai;

4) kitų komitetų papildomi praneimai;

5) bendroji diskusija įstatymo projekto esminėms nuostatoms aptarti - Vyriausybės, kitų komitetų, frakcijų ir paskirų Seimo narių kalbos;

6) po bendrosios diskusijos, jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu nepritarti alternatyviam projektui, balsuojama, ar pritarti komiteto sprendimui;

7) taip pat, jeigu to reikalauja Seimo narys, po bendrosios diskusijos balsuojama, ar pritarti pagrindinio komiteto patvirtintam įstatymo projektui;

8) jeigu Seimas nepritaria pagrindinio komiteto pateiktam projektui arba jeigu Seimas nutaria pritarti alternatyviam projektui, kuriam nepritarė pagrindinis komitetas, daroma svarstymo pertrauka Seimo posėdyje ir projektas arba grą˛inamas tam pačiam pagrindiniam komitetui tobulinti, arba Seimas gali paskirti kitą pagrindinį komitetą ar sudaryti specialią Seimo komisiją įstatymo projektui redaguoti. i komisija tokiu atveju atlieka pagrindinio komiteto funkcijas ir dirba pagal tokio komiteto darbo tvarką;

9) svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų, kuriuos svarstymo pagrindiniame komitete metu pateikė įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys ir kuriems pagrindinis komitetas nepritarė;

10) svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų, kuriuos, likus ne ma˛iau kaip 24 valandoms iki projekto svarstymo Seimo posėdyje, pateikė Respublikos Prezidentas, Vyriausybė arba Seimo narys, jeigu jo teikiamą pataisą ar papildymą Seimo posėd˛io metu paremia ne ma˛iau kaip 10 Seimo narių.

Po projekto svarstymo yra priimami Seimo sprendimai. Po svarstymo Seimas nusprend˛ia, ar:

pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui;

paskelbti projektą visuomenei svarstyti;

grą˛inti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti;

daryti projekto svarstymo pertrauką;

grą˛inti iniciatoriams projektą tobulinti i esmės;

atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują.

Projektų priėmimas. Pagrindinis komitetas Seimui priimti privalo pateikti Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus i naujo suredaguotą įstatymo projektą. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas taip pat pateikia ivadas dėl io projekto. Projektai iems skyriams turi būti perduoti ne vėliau kaip prie 3 darbo dienas iki jų priėmimo.

Priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei ibraukymai, kuriuos, posėd˛io metu posėd˛io pirmininkui paskelbus, paremia ne ma˛iau kaip 1/5 Seimo narių. Visas siūlomas pataisas, papildymus bei ibraukymus dėl įstatymo projekto įstatymo leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys turi įteikti Posėd˛ių sekretoriatui ne vėliau kaip prie 24 valandas iki posėd˛io darbotvarkėje numatyto pradėti įstatymo priėmimo procedūrą laiko.

Seimo statuto 156 straipsnis nustato įstatymo projekto priėmimo tvarką:

1. Priėmimo metu praneėjas trumpai aptaria gautus papildomus pasiūlymus ir pataisas, nurodydamas jų pateikėjus.

2. Po to balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių.

3. Tuos straipsnius, dėl kurių nėra jokių pasiūlymų, galima priimti be balsavimo, jeigu tam neprietarauja nė vienas Seimo narys. Kitais atvejais balsuojama dėl kiekvieno straipsnio.

4. Priėmimo metu leid˛iama kalbėti tik pateiktų pataisų ir papildymų autoriams.

Įstatymo priėmimo metu siūlymai atmesti projektą nepriimami. Jis laikomas atmestu tada, jeigu negauna reikiamo balsų skaičiaus. Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius, balsuojama dėl viso įstatymo projekto. Jeigu įstatymo projektas nepriimamas, Seimas gali pavesti projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti naują projektą. Jeigu įstatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali būti siūlomas vėl ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo projekto atmetimo dienos.

LR Konstitucija skelbia įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Įstatymai laikomi priimtais, jeigu u˛ juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirao ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą pasirao Seimo Pirmininkas. ie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per deimt dienų po įteikimo arba pasirao ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grą˛ina Seimui pakartotinai svarstyti. Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrą˛ina ir nepasirao, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirao ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirayti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirao ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirao ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

Respublikos Prezidento grą˛intą įstatymą Seimas gali i naujo svarstyti ir priimti. Jeigu Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą grą˛ina Seimui pakartotinai svarstyti, Seimo Pirmininkas apie tai pranea Seimui artimiausiame posėdyje. Ne vėliau kaip kitą posėd˛ių dieną Seimas balsavimu turi nuspręsti, ar svarstyti grą˛intą įstatymą i naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu. Pastaruoju atveju Seimas gali pavesti vienam i komitetų parengti naują įstatymo projektą arba sudaryti tam darbo grupę. Prie balsavimą galima kalbėti tik dėl balsavimo motyvų (du - “u˛”, du - “prie”). Jeigu nusprend˛iama grą˛intą įstatymą svarstyti i naujo, tame pačiame posėdyje Seimas turi paskirti svarstymo Seimo posėdyje datą. is svarstymas turi įvykti ne vėliau kaip po savaitės.

Grą˛into įstatymo svarstymo Seimo posėdyje metu iklausomi pagrindinio ir papildomų komitetų praneimai ir rengiama bendroji diskusija. Po svarstymo tame pačiame Seimo posėdyje rengiamas pakartotinai Seimo apsvarstyto įstatymo priėmimas. Taigi grą˛intas įstatymas priimamas tokia tvarka:

1. Grą˛into įstatymo priėmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be pakeitimų.

2. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu u˛ įstatymą balsavo daugiau kaip pusė.

3. Jeigu įstatymas be pakeitimų nepriimtas, balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais.

4. iuo atveju pakartotinai apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu u˛ jį balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių, o u˛ konstitucinį įstatymą - daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirayti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.

Po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirayti ir oficialiai paskelbtu Lietuvos Respublikos įstatymo tekstu Seimo statute nustatyta tvarka turi pasirayti Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas, kad patvirtintų Seimo priimto įstatymo autentikumą.

Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie įteikiami Respublikos Prezidentui pasirayti ir oficialiai paskelbti, yra registruojami specialioje knygoje, kurioje vėliau nurodoma jų pasiraymo bei paskelbimo data arba pa˛ymima apie jų grą˛inimą Seimui pakartotinai svarstyti. Lietuvos Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prie Respublikos Prezidento paraą įraoma: 'Skelbiu į Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą'.

Įstatymai ir kiti Seimo dokumentai skelbiami ir įsigalioja pagal įstatymą “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”. Respublikos Prezidento pasirayti įstatymai, taip pat Seimo nutarimai isiunčiami Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Aukčiausiajam Teismui, valstybės kontrolieriui, o prireikus ir kitų valstybės institucijų vadovams bei savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jų pasiraymo.

LITERATŪRA

1.David Wayne Parsons. Vieoji politika. - Vilnius, Eugrimas, 2001m.

2. J. E. Lane.Vieasis sektorius.- Margi ratai, Vilnius 2001m.

3. R. Tarasevičiūtė, L. Biliūnaitė, G. Bu˛inskaitė Praneimas apie Lietuvos socialinės apsaugos sistemą. Socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerija. - Vilnius 2003.

Strateginiai tikslai [interaktyvus] prieiga per internetą. ˇiūrėta [2004 05 11] <https://www..socmin.lt>

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas,Valstybės ˛inios, 2000, Nr. VIII-9471.

LR Darbo kodeksas, Valstybės ˛inios [interaktyvus] prieiga per internetą. 2002,Nr.64-2569. ˇiūrėta [2004 04 20]<https://www3.lrs.lt

Denhardt Robert B. Vieųjų organizacijų teorijos. – Algarvė, 2001.

A. Raipa. Vieojo administravimo efektyvumas.- Monografija, Kaunas. Technologija 2001.

Lietuvos Respublikos Seimo statutas. 2003.

LR Konstitucija, Valstybės ˛inios[interaktyvus] prieigą per internetą 1992, Nr. 33- 1014. ˇiūrėta[ 2004 04 26]<https://www3.lrs.lt

R. Jucevičius. Kauno plėtros forumas. Praneimas konferencijoje. Kaunas iandien ir rytoj. Vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas formuojant ateities viziją.” 1999m.

M. Arnavičiūtė, V. Domarkas, D. Gitneitienė. Vieojo sektoriaus institucijų administravimas. – Monografija, Vilnius, 2002.

U. Savickas. “Bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis siekiant fondų paramos”[interaktyvus] prieiga per internetą.ˇiūrėta [2004 05 06] <https://www.iris.ktu.lt/old/Eorokontaktai/Bendradarbiavimas.doc

R. imaius. “Nevyriausybinių organizacijų aplinkos Lietuvoje ap˛valga” [interaktyvus] prieiga per internetą ˇiūrėta [2004 05 12] <https://www.lrinka.lt/Pranesim/NVO.phtml

Visuotinė ˛mogaus teisių deklaracija…………………

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2465
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/269/Institucin-sveika-administruoj15427.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/269/Institucin-sveika-administruoj15427.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/269/Institucin-sveika-administruoj15427.php">Institucinė sąveika administruojant darbo apsaugą</a>

Institucinė sąveika administruojant darbo apsaugą

karjeros

DOCUMENTE SIMILARE

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija(LRVK)

3. Sprendimų rengimas ir priėmimas vieajame administravime

3. 2. Racionalaus visapusikumo teorija

Nedaryk sprendimų remdamasis pavienio atvejo faktais.

Apgalvok sprendimus prie juos įgyvendindamas ar prie paklusdamas įsakui.

Priimant grupinius sprendimus būtinai iklausyk oponentų argumentus.

Vadovo stilius turi būti demokratinis ir egalitarinis.

Iekok faktų, prietaraujančių įprastiems įsitikinimams ir pripa˛intoms tiesoms.

Susipa˛ink su statistikos pradmenimis.

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

3. Sprendimų rengimas ir priėmimas vieajame administravime

3. 2. Racionalaus visapusikumo teorija

Apgalvok sprendimus prie juos įgyvendindamas ar prie paklusdamas įsakui.

Priimant grupinius sprendimus būtinai iklausyk oponentų argumentus.

Iekok faktų, prietaraujančių įprastiems įsitikinimams ir pripa˛intoms tiesoms.