Nedarbo problema ir jo sprendimo būdai

Nedarbo problema ir jo sprendimo būdai

ĮVADAS

Darbo ekonomika, kaip socialinis mokslas, nagrinėja specifinius gamybinius santykius, darbo proces¹, kaip tiksling¹ veikl¹ ir jos rezultatyvum¹, darbo santykius ir jų tobulinim¹ gamybinėse įmonėse, firmose ir kituose kolektyvuose.

Darbo ekomomika glaudžiai susijusi su darbo apmokėjimu, organizavimu ir normavimu, personalo valdymu, mikro- ir makroekonomika, statistika ir kitomis disciplinomis. Pavyzdziui, darbo ekonomika, tirdama darbo organizavimo dėsnius, remiasi konkrečiais statistikos duomenimis,kuriuos renka ir apdoroja statistika. Bendrai pateikiami darbo apmokėjimo organizavimo klausimai rinkos ekonomikos s¹lygomis.

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekź darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukim¹, psichologinį diskomfort¹. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklź ar ekonominės politikos efektyvum¹, nedarbo lygį vertina kaip vien¹ ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomisrai tyrinėja nedarb¹, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politik¹.

Laikui bėgant mokslininkų ppžiūris į nedarb¹ kaip į problem¹ kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. Didžiosios depresijos metu kilźs nedarbas reiškė milžinišk¹ darbo išteklių eikvojima, o k¹ jau kalbėti apie pačių žmonių asmenines bėdas. Todėl neatsitiktinai nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose ir reiškinys, kurio reikėjo išvengti bet kokiais būdais. Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu. Vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas, visiškai kitas, požiūris į nedarb¹. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trump¹ laik¹. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirm¹ kart¹ arba geresnio, palyginti su tuo, kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirgti, jo kurį laik¹ ieško, t.y. būna bedarbiais. Tuo remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistym¹, ir nes¹s opi problema.

Aukštu nedarbu lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės,bet ir Europos S¹jungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt.

Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.

Ekonomikos teorija, išryškinusi kurios nors ekonominės politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti nedarbo problemų sprendimo alternatyvius variantus, o vyriausybei – pasirinkti optimalius sprendimus.

Tarp daugelio ekonominių procesų problemų reikšming¹ viet¹ užima darbas, nes jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialio statuso, pilnavertiškumo pagrindas, šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efekt¹. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba.

Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo s¹lygų ardymas. Jis sukelia ir neekonominiu pobūdžio socialines problemas.

Žmogaus darbas – tai vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, nuo kurio priklauso visų įmonių, firmų ir organizacijų gamybinės veiklos rodikliai. Taigi, darbo organizavimui ir jo ekonominiams klausimams reikia skirti ypating¹ dėmesį visose gamybos grandyse. Darbo ekonomikos svarbumas ypač aktualus rinkos ekonomikos s¹lygomis, vykstant konkurencijai, kovai už rinkos pasidalijim¹, atsirandant nedarbui ir kt.

Lietuva žengia pirmuosius rinkos ekonomikos žingsnius, trūksta teorinių darbo ekonomikos žinių ir praktinės patirties. Ypač to pasigenda specialistai, tiesiogiai dirbantys gamyboje, vadovaujantys didesniam ar mažesniam žmonių kolektyvui.

Darbo rinkoje darbuotojai konkuruoja tarpusavyje, stengdamiesi gauti darbo viet¹ ar geriau apmokam¹ darb¹. Šioje rinkoje konkurencija būtinai susiduria su nedarbu, kaip neišvengiamu reiškiniu rinkos s¹lygomis. Nedarbo lygis svyruoja priklausomai nuo šalies išsivystymo ir darbo rinkos socialinio laipsnio, kuris pasireiškia vyriausybei ir profs¹jungoms aktyviai reguliuojant darbo rinkos procesus, ypač veikiant nedarbo lygį.

Darbo rinkos socializacijos procesas susiduria su daugeliu sprźstinių socialinių ekonominių reiškinių. Vienas jų – tai milžiniški vyriausybės indėliai į darbo rink¹, ne visuomet teikiantys naud¹. Viena vertus, vyriausybė išleidžia didžiules lėšas naujoms darbo vietoms kurti, darbuotojams mokyti, perkvalifikuoti, o antra vertus – nedarbo augim¹ lydi ne k¹ menkesni nuostoliai.

Kiekvienas bedarbis – ne tik milžiniškos išlaidos ir nuostolis, bet ir socialinė psichologinė problema. JAV apskaičiuota, jog nedarbui išaugus 1, valstybinis biudžeto deficitas padidėja 25 mlrd. dol. Kiekvienas bedarbis – ne tik milžinškos išlaidos ir nuostolis, bet ir socialinė psichologinė problema. JAV nedarbui išaugus 1%, žmogžudysčių skaičius padidėja 5,7%, savižudybių – 4,1%, paciantų psichiatrinėse ligoninėse – 3,5%. Lietuvoje panaši padėtis: 1990 m. 100 tūkst. gyventojų užregistruota 25,9 savižudybės, o 1991 m. – jau net 30,4 savižudybės. Per 1992 m. 5 mėn. nusikaltimų skaičius padidėjo beveik 12%, o kriminalinių nusikaltimų užregistruota 13,3% daugiau . Didėjantis nusikalstamumas, savižudybių skaičius, narkomanija – tai ekonominės krizės rezultatas, įtakos turi ir nedarbas.

Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbo lygis smarkiai išaugo Europoje: pavyzdžiui, Vokietijoje 1997 m. pradžioje buvo 12,2 proc. ir viršijo Didžiosios depresijos metų nedarbo lygį. Gana aukštas 1995 m. jis buvo Ispanijoje – 22,7 proc., Suomijoje – 17,0, Italijoje – 11,8, Prancūzijoje – 11,9 proc. ir kt.šalyse.

Lietuvos vyriausybė kovai su nedarbu skiria nemažai lėšų. Lėšos turėtų skatinti tiek ekonominź, tiek psichologinź socialinź pažang¹, mažinti nedarb¹. Išsivysčiusiose šalyse darbo rinkoje ir jai skiriamų indėlių efektyvumas priklauso nuo lėšų ir nedarbo mažėjimo santykio.

Vienas darbo rinkos spelializacij¹ s¹ligojančių reiškinių – darbo rinkos ir švietimo bendradarbiavimo būtinybė. Socialinė rinka turi reaguoti į profesijų pasikeitim¹, įvairių specialybių trūkum¹ ar perteklių. Anglų mokslininkai teigia, kad profesijų plėtra labiau apsprendžia tam tikros vertybės ir tradicijos, o ne rinkos poreikis. Švietimo sistemos ir darbo rinkos bendradarbiavimas leidžia subalansuoti darbo rink¹, patikrinti profesijų reikalingum¹. Lietuvoje šis ryšys dar menkas.   Toliau rengiami specialistai, kurių visiškai užtenkaym¹ ir perkvalifikavim¹ remia nedidelė dalis aukštųjų mokyklų ir kitų mokymo įstaigų.

Antras darbo rinkos socializacijos s¹lygotas reiškinys – infliacija. Kad nedarbas ir infliacija susijź, dar 1958m. nustatė anglų ekonomistas A.Filipsas. Didėjant nedarbui didėja infliacija, ir atvirkščiai. Vyriausybė, reguliuodama nedarbo lygį, veikia infliacij¹.

1966 – 1968 m. Miltonas Frigmenas iškėlė natūralaus nedarbo lygio teorij¹. Jos esmė tokia: kiekvienoje nacionalinėje ekonomikoje egzistuoja optimalus nedarbo lygis, kur tarp darbo ir darbo jėgos rinkos yra pusiausvyra, o infliacija stabili. Jeigu peržengsime optimalaus nedarbo lygio rib¹, infliacija padidės. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenim¹, o aukštas nedarbo lydis sutrikdo procesų eig¹ visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.

Nedarbas ir infliacija auga milžiniškais tempais. Ekonominė krizė pasireiškia visose gyvenimo sferose. Lietuva, žengdama darbo rizikos socializacijos keliu, turėtų atsižvelgti į optimalų nedarbo lygį, kai bus pusiausvyra tarp darbo ir rinkos, o infliacija nedidės. Tik esant 13 nedarbui, bus įmanoma peržengti į kit¹ laikotarpį.

Kiekvienas žmogus, norėdamas gauti pajamų, privalo dirbti. Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikr¹ laik¹, esant įvairiems darbo užmokasčio lygiams, yra darbo pasiūla. Juo didesnis kokios nors profesijos darbo užmokestis, tuo daugiau žmonių renkasi ši¹ profesij¹ ir stengiasi šioje srityje dirbti.

Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Pavyzdžiui, Dž.Keinsas siūlė skirti nedarb¹, atsirandantį laisva valia (savanoriškas nedarbas), ir prievartinį darb¹. Pirmasis yra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmpnių dėl juos napatenkinančio (per žemo) darboužmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos).

Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėjos s¹voka. Darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų amžiaus, darbo jėgai nepriskiriami ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių firmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. Vadinasi, visiškai užimtumas nereiškia, kad visi privalo dirbti. Žmonės, kurie nei dirba, nei aktyviai ieško darbo, nepriskiriami darbo jėgai. Todėl šalies gyventojų skaičius nėra lygus darbo jėgai. Vaikams iki 14 metų amžiaus įstatymais draudžiama darbinė veikla, todėl ši grupė yra tik darbo jėgos potencialas.

Darbo jėga, kaip minėta, tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai.

Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje.

Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1999 m.pabaigoje mūsų šalies gyventojų buvo 3700 tūkstančių. Žinoma apsoliutūs skaičiaimažai k¹ tepasako apie tikruosius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės gali ir nori dirbti, Todėl mokslininkai ir praktikai bando smulkiau analizuoti gyventojų skaičių.

Informacijos šaltiniai apie nedarb¹ atskirose šalyse tap pat gali skirtis: vienose – tai namų ūkių atrankinių tyrimų duomenys, kitose – socialinio draudimo (skaičiaus žmonių, gaunančių nedarbo pašalpas) duomenys, trečiose – oficialios statistikos, ketvirtose – darbo biržos duomenys ir kt.

Lietuvos darbo biržos informacija irgi neparodo tikslaus bedarbių skaičius, kada dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius.Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinź darbo birž¹. Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal Lietuvos darbo biržos duomenis yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų būdu nuststyt¹ nedarbo lygį.

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Pagal TDO metodologij¹ sudaryta gyventojųklasifikacijos schema.

Gyventojų klasifikacijos schema:

Aktyvūs gyventojai Neaktyvūs gyventojai

Užimti gyventojai Bedarbiai a) moksleiviai ir studentai, laikantys

dieninio mokymo įstaigas;

a)      dirbantys už atlyginim¹ a) neturintysdarbo, b) asmenys, gaunantys senatvės,

vis¹ ar nevis¹ darbo laik¹; teikiančio pajamų; lengvatines ar invalidumo pensijas;

b)      laikinai nedirbantys dėl  b) ieškantys darbo; c) namų šeimininkės ir asmenys,

ligos, atostogų; dirbantys c) pasiruošź dirbti. prižiūrintys vaikus;

pagal specialų grafik¹;   d) netekź vilties rasti darbo ir jo

besimokantys, streikuojantys  nebeieškantys;

ir kt.;  e) kiti asmenys, kurie nenori dirbti.

c) dirbantys savarankiškai

Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūl¹ prekių ir paslaugų gamyboje.

Nedarbas yra tada, kai aktyviai darbo ieškantys žmonės negali jo rasti. Esant nedarbui, ištekliai nepanaudojami, negaunama produkcija. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių.

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti.

Nedarbo lygis  - tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokio darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga).

Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu.

Kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.

Nedarbo mastas panašus į vandens basein¹: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotekį (t.y. žmones, gaunančius darb¹). Nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš įvairių šaltinių. Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „basein¹“ intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į bedarbių būrį įsilieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga. Visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, darbo atsisakź arba atleisti laikinai, taip pat išėjź iš jo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjim¹ verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokasčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirm¹ kart¹ – daugiausia dėl baigusiųjų mokyklas.

Nedarbo masto schema:

Įtekėjimas:

Atleisti iš darbo;

Laikinai nedirbantys;

Darbo atsisakź dėl asmeninių motyvų;

Naujai tapź darbo jėga.

Nuotekis:

Naujai priimti į darb¹;

Grįžź į savo ankstesnes darbo vietas;

.Nebepriklausantys darbo jėgai

Nedarbo problemomis užsiima solidžios vyriausybinės įstaigos. Statistikos dapertamentas, pateikdamas įvairius klausimus, pavyzdžiui, kas iš šeimos narių dirba, kas neteko darbo, ar ieško jo, ar neieško ir t.t., ir, naudodamas atrankinių tyrimų būd¹, kas mėnesį apklausia daugelį šalies šeimų.

Visuomeniniuose reiškiniuose, kaip ir gamtoje, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarb¹, reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė. Nedarbo lygio nustatymo paklaidas lemia tokios nedarbo rūšys: visų pirma – tai „prislėgtasis“ nedarbas.

Įsivaizduokime, kad jau ilgokai neturi žmogus darbo. Aktyviai jo kurį laik¹ ieško, apėjo visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas veltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiasi prislėgtas, tad netekź vilties, liaunasi ieškojźs darbo. Todėl naturalu, kad į oficialios statistikos klausim¹, ar ieško darbo, atsakys – ne. Taigi žmogus, kaip aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį, taigi savaime nebus darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupź darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darb¹, sumažina nedarbo lygį. Faktiškasis nedarbo lygis bus mažesnis nei realusis, ir paprastai „prislėgtieji“ sudaro apie 0,1 – 0,5 proc. darbo jėgos.

Kai reikia išlaikyti šeim¹, mokėti už but¹, paslaugas ir pan., tenka ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas „paslėptiniu“ nedarbu. Šis į oficiali¹j¹ statistika neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse „paslėptinio“ nedarbo lygis visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, būna labai įvairios. Galbūt laikinai būti be darbo arba „tarp darbų“ atitinka kai kurių žmonių poreikius, o galbūt apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis.

Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekam¹jį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.

Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas.

Termin¹ tekamasis, arba frikcinis, nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artiniausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmź: darbo rinka funkcionuoja nelankščiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje „tarp darbų“. Vieni darbuotojai keičia darbo vietas dėl šeimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų, dar kiti keičia darbo vietas savanoriškai. Sekantys baigź mokslus, pirm¹ kart¹ ieško darbo, kiti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Sezoniniai darbuotojai – tai dar viena kategorija žmonių; jie nedirbdami praleidžia kelet¹ mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, pardavėjų ar pardavėjų, užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jų nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių.

Pavyzdžiui, pakeisti vien¹ darb¹ į kit¹ užtrunka šiek tiek laiko. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose duomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis.

Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės ankščiau ar vėliau susiranda nauj¹, juos tenkinantį, darb¹ arba grįžta į sen¹jį, kiti išeina iš darbo ar pirm¹ kart¹ prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darb¹, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likź be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.

Manoma, kad tekamasis nedarbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokam¹, labiau kvalifikuot¹ ir produktyvesnį darb¹. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi auga ir realus nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo „ieškojimo“ teorija laiko nedarb¹, ypač laikin¹jį nedarb¹, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, „investuojantys“ į darbo paiešk¹. Jų investicijos kain¹ sudaro pačios paieškos kaina plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirm¹ pasiųlyt¹ darb¹, o investicinos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginim¹ daugelį mėnesių ar metų ateityje.

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kuri¹ s¹lygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų.

Jis atsranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).

Laikui bėgant vartotojų paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savo ruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų paklausa, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuo pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenam¹j¹ viet¹, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms „Iškritź“ iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai taip pat sudaro dabarties struktūrinių bedarbių dalį.

Struktūrinį nedarb¹ sukelia minimalaus darbo užmokesčių įstatymų taikymas; profs¹jungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciacij¹; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikim¹ darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomas darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reiklavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenam¹ja viet¹.

Kadangi struktūrinį nedarb¹ lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu.

Laikinajį nedarb¹ atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgužių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu  „stuktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darb¹, nes jiems reikia arba keisti profesij¹, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenam¹j¹ viet¹. Be to laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia  bendrųjų išlaidų nepakankamumas.

Dėl ūkinės veiklos ciklų pasikeitimų tap pat padidėja nedarbas. Ciklinį nedarb¹ sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, s¹lygojamu paklausos deficito.

Ciklinis nedarbas tiesiogiai susijźs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomik¹ ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento.