Poreikio ir galimybių įsivežti darbo jėg¹ iš kitų ES ir trečiųjų šalių analizė

Migracijos priežastys ir tendencijos Lietuvoje

Lietuvai tapus Europos S¹jungos nare ir pradėjus glaudžiau įsilieti į bendr¹ ekonominź ir socialinź erdvź, įvairūs išoriniai veiksniai pradėjo daryti vis didesnź įtak¹ vidinei ekonominei, socialinei ir politinei šalies aplinkai. Dabartiniai migracijos procesai yra viena iš spartėjančios integracijos pasekmių. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ataskaitoje apie tarptautinź migracij¹ (2007) pabrėžiama, jog emigracijos srautai iš Lietuvos yra didžiausi iš visų ES šalių. Kaip jau minėta, nuo 1990 m. iš Lietuvos emigravo 447 tūkst. šalies gyventojų.

Remiantis Statistikos departamento leidinyje „Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija 2006“ pateiktais duomenimis, 2006 m. apie 70% tiek deklaravusių, tiek nedeklaravusių savo išvykimo emigrantų išvyko ES valstybes nares (Jungtinź Karalystź, Airij¹, Vokietij¹, Ispanij¹). Kas trečias gyventojas išvyko į kitas šalis (JAV, Rusijos Federacij¹ ir kt.). Vertinant deklaravusių išvykim¹ emigrantų pasiskirstym¹, galima pastebėti, kad 2006 m. išvykusių į ES valstybes nares buvo kiek daugiau nei 50%.

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis

64 paveiksle lyginamas išvykim¹ deklaravusių emigrantų ir visų emigrantų struktūrinis pasiskirstymas pagal būsim¹ gyvenam¹j¹ šalį 2006 metais. Lyginant šiuos duomenis, pastebėta, kad visų emigrantų pasiskirstymo pagal būsim¹ imigracijos šalį struktūroje išvykusiųjų į Airij¹ dalis yra didesnė nei deklaravusių išvykim¹ asmenų struktūroje. Pasiskirstymas pagal išvykim¹ į kitas valstybes yra beveik tolygus. Taigi galima daryti prielaid¹, jog daugiausia nedeklaravusių išvykimo emigrantų vyksta į Airij¹.

Remiantis A. Sipavičiene (2006), per pastaruosius 10–15 metų Lietuvoje įvyko keli migracijos srautų, modelių ir strategijų pokyčio etapai. Įvertinus šiuos procesus, galima nustatyti tam tikrus migracijos modelius ir jų pokyčius:

Komercinės migracijos modelis. Pagrindinė šio modelio funkcija – žvalgybinė,  migracijos inicijavimo ir pirminio kapitalo kaupimo priemonė. Tai modelis, dominavźs XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir šiuo metu dažniausiai virtźs kitomis migracijos formomis, t.y. darbo migracija arba emigracija.

Darbo migracijos modelis šiuo metu yra tapźs dominuojančiu, tačiau kintantis, lyginant su pradiniu dabartinių migracijos tendencijų etapu. Trumpalaikė nelegalaus darbo migracija virsta ilgalaike, darbas užsienyje vis dažniau įgauna legalų pobūdį.

Mokslo migracija. Pirminiame dabartinių migracijos tendencijų etape mokslo migracija ne tiek atliko mokymo / kvalifikacijos kėlimo funkcij¹, kiek buvo kanalas patekti į užsienį. Šiuo metu mokslo migracija iš tiesų pradeda atlikti savo tiesioginź funkcij¹ ir tampa žinių ar profesijos siekimo strategija.

Protų nutekėjimas. Šio migracijos modelio mastas ypač didelis ir įgaunantis šiek tiek kitokį pobūdį. Jei anksčiau išvykź kvalifikuoti specialistai dirbo nekvalifikuotus darbus ir ne pagal specialybź, t. y. vyko vadinamasis protų švaistymas, tai šiuo metu daugėja specialistų, kurie išvykź dirba pagal savo turim¹ specializacij¹.

Šeimų susijungimas. Šis modelis pasireiškia laikinai migracijai virstant emigracija, t. y. prie migrantų, įsikūrusių užsienyje, prisijungia kiti šeimos nariai, giminės ar draugai.

Lyginant su sovietinio periodo migracija, šiuo metu migracija tampa viena iš lygiaverčių (ar papildomų) priemonių tenkinant atitinkamo gyvenimo lygio poreikius. Pastebimos trumpėjančios migracijos trukmės tendencijos, bet dažnesnės išvykos į kitas šalis. Pastovi¹ migracij¹ keičia įvairios kitos mobilumo formos. Palaipsniui keičiasi migracijos srautų kryptis iš rytų (buvusios TSRS teritorijos) į vakarus. Taip pat dominuoja šalys, kuriose yra anksčiau įsikūrusios lietuvių bendruomenės (Lenkija, Vokietija, JAV), tačiau trumpalaikės migracijos geografij¹ dažniausia lemia ekonominis interesas.

Remiantis Ekonominės migracijos reguliavimo strategija, ekonominiais motyvais paremt¹ emigracij¹ iš Lietuvos ypač skatina vis dar vienas mažiausių ES (nors ir didėjantis) darbo užmokestis, investavimo, verslo kūrimo ir plėtros trukdžiai, ilgalaikis nedarbas, didelis neoficialus užimtumas, nelanksti švietimo sistema. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis, 2006 m. daugiau nei pusė (63,2%) nedeklaravusių išvykimo asmenų turėjo tiksl¹ dirbti kitoje šalyje. Prieš metus tokių asmenų buvo 81,9%. Daugėja išvykstančių dėl šeimyninių aplinkybių, t. y. išvykstama pas anksčiau emigravusius šeimos narius ar sudarius santuok¹ su užsieniečiu. 2006 m. dėl šios priežasties emigravo 13,8% nedeklaravusių išvykimo asmenų (2005 m. – 8,9%). Didėja išvykstančių mokytis dalis: 2001 m. tokių buvo 3,9%, 2006 m. – 6,6% (žr. 10 lentelź).

1 lentelė

Emigrantai, nedeklaravź išvykimo, pagal išvykimo priežastį 2001–2006 metais

(skaičius tūkstančiais ir procentinė dalis)

Pastaba: lentelė sudaryta autorių, remiantis Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis

Auga išsilavinusių emigrantų dalis. 2006 m. kas penktas emigravźs buvo baigźs aukšt¹j¹ ar aukštesni¹j¹ mokykl¹, o 2001 m. – tik kas devintas. 2006 m. sumažėjo išvykusiųjų, turinčių vidurinį, spec. vidurinį ir pagrindinį išsilavinim¹, skaičius, t. y. jų buvo 2,6 karto mažiau nei 2005 m. (žr. 11 lentelź). Kas šeštas emigravźs gyventojas buvo specialistas (mokytojas, dėstytojas, gydytojas ir pan.), aptarnavimo sferos ar prekybos sektoriaus darbuotojas (pardavėja, kasininkė ir pan.). Kas aštuntas – nekvalifikuotas arba aukštos kvalifikacijos (statybos ar pramonės įmonių) darbininkas (Statistikos departamentas, 2007).

2 lentelė

Emigrantai, nedeklaravź išvykimo, pagal išsilavinim¹ 2001–2006 metais

(skaičius tūkstančiais ir procentinė dalis)

Pastaba: lentelė sudaryta autorių, remiantis Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis

Apibendrinus nedeklaravusių išvykimo asmenų duomenis pagal kvalifikacijos lygmenį, galima teigti, jog iš šalies daugiausia emigruoja kvalifikuoti darbininkai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Pažymėtina, kad jau nuo 2001 metų pastebima išvykstančių kvalifikuotų darbininkų skaičiaus augimo tendencija. Taip pat didėja ir iš Lietuvos išvykstančių žemesnės kvalifikacijos asmenų skaičius. Aukštos kvalifikacijos emigrantų skaičius per vis¹ analizuojam¹ laikotarpį kito netolygiai. Pažymėtina, kad minėtieji duomenys negali būti interpretuojami vienareikšmiškai, nes maždaug pusės visų išvykusių ir nedeklaravusių išvykimo asmenų profesija nėra žinoma. Taip pat nėra duomenų apie deklaravusių išvykim¹ asmenų profesijas (žr. 65 pav.).

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis

Kvalifikuotos darbo jėgos netekimas stabdo verslo plėtr¹, konkurencingumo formavim¹. Be to, kvalifikuotos darbo jėgos išvykimas reiškia, jog valstybės investuotos lėšos į specialistų rengim¹, neatsiperka, t. y. asmenys įgytas žinias panaudoja emigracijoje, tuo prisidėdami prie kitų, o ne juos parengusių valstybių ekonomikos plėtros.

Imigracijos į Lietuv¹ mastai nėra labai dideli. Remiantis Statistikos departamento prie LR Vyriausybės leidinio „Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija 2006“ duomenimis, 2006 m. į Lietuv¹ imigravo 7,7 tūkst. žmonių, arba 1,6 karto daugiau nei 2001 m. Pernai šalyje 1000-iui gyventojų vidutiniškai teko 2,3 imigranto (2001 m. – 1,4). Per pastaruosius šešerius metus imigravo 34,6 tūkst. žmonių. Taigi pastebimi augantys imigraciniai srautai. Pagrindinź imigrantų dalį pastaruosius trejus metus sudaro grįžtantys Lietuvos Respublikos piliečiai. 2006 m. 5,5 tūkst., arba 71,1% imigrantų buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kai 2001 m. – tik 15,2%. Nors grįžtančių Lietuvos Respublikos piliečių daugėja, tačiau lyginant jų skaičių su emigrantų srautais, neigiamas migracijos saldo išlieka pakankamai ženklus. Taigi, remiantis statistiniais duomenimis ir atliktu darbo jėgos poreikio šalies įmonėse tyrimu, emigracija yra viena iš pagrindinių darbo jėgos trūkumo priežasčių.

Migracijos klausimai aktualūs ne tik Lietuvai. Su migracija ir jos pasekmėmis susiduriama ir kitose šalyse, kuriose aktyvūs tiek emigracijos, tiek imigracijos srautai. Išanalizavus minėtas problemas ir pasinaudojus kitų šalių patirtimi, būtų galima tinkamai reguliuoti migracijos srautus, siekiant išvengti neigiamų migracijos padarinių.

Imigracijos, kaip priemonės sprźsti darbo jėgos trūkumo problem¹, taikymo kitose ES šalyse analizė

Europos S¹jungos šalys-narės yra skirtingos pagal ekonominio išsivystymo lygį, kultūrinź ir socialinź aplink¹, todėl skiriasi kiekvienoje jų vykstantys migraciniai procesai. Pastebima, kad migracijos mastai Europos S¹jungoje ypač išaugo XX a. antroje pusėje. Aukštas pragyvenimo lygis, nepalankūs demografiniai pokyčiai (gimstamumo mažėjimas, gyventojų senėjimas) nulėmė tai, jog daugumoje išsivysčiusių Europos S¹jungos šalių-narių suaktyvėjo migracijos procesas ir išaugo imigracijos srautai tiek iš kitų mažiau išsivysčiusių ES šalių-narių, tiek iš trečiųjų (ne ES) šalių. Besivystančioms ES šalims-narėms taip pat būdingas aktyvus migracijos procesas, tačiau vyrauja priešingas – emigracijos – srautas.

Remiantis treči¹ja Europos Komisijos metine ataskaita apie migracijos bei integracijos procesus (2007), 2006 m. sausio mėn. ES gyveno 18,5 mln. imigrantų, t. y. asmenų iš trečiųjų (ne ES) šalių, ir šie asmenys sudarė 3,8% visų Europos S¹jungos gyventojų. Šiuo metu daugiausia imigrantų ES yra iš Turkijos (2,3 mln.), Maroko (1,7 mln.), Albanijos (0,8 mln.) bei Alžyro (0,6 mln.). Dauguma ES šalių pasižymėjo teigiamu migracijos saldo, išskyrus 5 šalis-nares: Olandij¹, Lenkij¹, Estij¹, Latvij¹ ir Lietuv¹. Nuo m. migracijos saldo Europos S¹jungoje svyruoja tarp 1,5-2 mln.

Lietuva, kaip ir kitos naujosios ES šalys-narės, susidūrė su sparčiai išaugusia emigracija ir viena iš neigiamų jos pasekmių – mažėjančiu gyventojų skaičiumi, kuris lemia įvairias darbo rinkos problemas, tarp kurių atskirai paminėtinas darbo jėgos stygius. Imigracija vertinama kaip priemonė, padedanti sprźsti gyventojų skaičiaus mažėjimo ir darbo jėgos trūkumo problemas, bet, kaip parodė kitų ES valstybių patirtis, ji nebūtinai kartu lemia ir tinkam¹ darbo rinkos problemų sprendim¹. Taigi būtina išanalizuoti, kaip minėta priemonė šalyse, kurios pasižymėjo dideliais imigracijos srautais, paveikė darbo rink¹. Analizei pasirinktos Europos šalys, kuriose, lyginant su kitomis ES šalimis, imigrantų skaičius šiuo metu yra vienas didžiausių.

Vokietija. Didžiausi imigracijos srautai Vokietijoje užfiksuoti XX a. antrojoje pusėje. Pirmoji imigracijos banga vyko XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje, kuomet Vokietijoje, sparčiai augant ekonomikai, pradėjo trūkti nekvalifikuotos darbo jėgos. Siekiant patenkinti darbo jėgos poreikį, buvo daugiausia įdarbinami asmenys iš Turkijos, Graikijos, Italijos. Šie asmenys turėjo vadinam¹jį darbuotojo-svečio (vok. Gastarbeiter) status¹. Buvo tikim¹si, kad, sumažėjus nekvalifikuotos darbo jėgos poreikiui, imigrantai grįš į savo šalis, tačiau dauguma iš jų liko Vokietijoje. Dėl šių procesų 1973 m. imigrantų iš užsienio valstybių skaičius Vokietijoje išaugo iki 3,9 mln., t. y. nuo 1,2% iki 6,4% visų šalies gyventojų. 1973 m., prasidėjus Vokietijos ekonomikos lėtėjimo procesams, imigracijos srautai augo ne taip sparčiai, tačiau vyko šeimų susijungimas, t. y. procesas, kai prie seniau atvykusių imigrantų prisijungdavo jų šeimos nariai. Kita ryški imigracijos banga prasidėjo 9 dešimtmetyje. Žlugus TSRS ir griuvus Berlyno sienai, į šalį atvyko daug imigrantų iš buvusių TSRS įtakos zonos šalių bei Azijos. Prasidėjus Jugoslavijos karams 1991–1995 m. į Vokietij¹ atvyko daug asmenų iš buvusių Jugoslavijos šalių. Ši imigracijos banga pasižymėjo netolygiais imigrantų srautais. Nepaisant to, per 1987–2001 m. laikotarpį į Vokietij¹ atvyko daugiau nei 3 mln. imigrantų iš užsienio valstybių, t.y. imigrantai sudarė daugiau nei visų Vokietijos gyventojų. Migracijos bangų pobūdis lėmė, jog šiuo metu Vokietijoje daugiausiai imigrantų yra iš Turkijos, buvusios Jugoslavijos šalių, Azijos, Italijos bei Graikijos (Glitz 2005).

Mokslininkai, analizavź imigracijos poveikį Vokietijos ekonomikai, darbo rinkai, pateikia skirtingus vertinimus, tačiau viename iš naujesnių darbų, Glitz (2005), analizuodamas imigracijos poveikį Vokietijos darbo rinkai, nustatė, jog 1% padidėjźs imigracijos srautas lėmė vietinės darbo jėgos nedarbo lygio augim¹ 0,26% ir vidutinio dieninio darbo užmokesčio mažėjim¹ 0,5%. Didžiausi¹ poveikį imigrantų srautas padarė žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotos darbo jėgos nedarbo lygio augimui. Pabrėžtina, kad aukštos kvalifikacijos darbo jėgai neigiamas imigracijos poveikis nebuvo pastebėtas. Tačiau darbo rinkos pokyčiai nėra vienintelis imigracijos rezultatas – taip pat susiduriama ir su sociokultūrinėmis problemomis, t. y. sudėtinga imigrantų integracija į visuomenź, neigiamu dalies visuomenės požiūriu į imigrantus, tautybės, kaip identiteto veiksnio, praradimu, ir kitomis problemomis.

Prancūzija. Prancūzija visada pasižymėjo ženkliais imigracijos srautais. Ryškus imigracijos srautų suaktyvėjimas buvo pastebimas pasaulinių karų metais ir pokario laikotarpiu, siekiant patenkinti darbo jėgos poreikius. Dauguma imigrantų atvykdavo iš tuometinių (dabar jau buvusių) Prancūzijos kolonijų Afrikoje ir Azijoje. S. Verbosky (1997), tyrusi imigracijos poveikį Prancūzijai, pažymi, kad, skirtingai nei kitose šalyse, kurios susidūrė su didelėmis imigracijos bangomis, Prancūzijoje vyravo ypač ryški imigracijos kryptis „iš pietų į šiaurź“. Ji lėmė atvykėlių tautinź ir rasinź sudėtį – Prancūzijoje daugiausia imigrantų yra būtent iš Afrikos šalių, daugiausia buvusių Prancūzijos kolonijų. Šiuo metu imigrantai sudaro apie 10% visų gyventojų. Prancūzija taip pat išsiskiria kaip šalis, kurioje pagrindinė imigracijos priežastis – šeimų susijungimas, t. y. net du trečdaliai visų imigrantų atvyksta pas jau seniau čia gyvenančius šeimos narius (Murphy 2006).

Prancūzijoje ypač ryškios socialinės problemos, kylančios dėl aukšto imigrantų nedarbo lygio bei neigiamo visuomenės požiūrio į atvykėlius. Dėl šių priežasčių imigrantams ypač sunku integruotis į Prancūzijos visuomenź. Sunkiai vykstantį integracijos proces¹ iliustruoja ir riaušės, kilusios Prancūzijoje 2005 metais, kuriose vadinamieji „antrosios kartos imigrantai“, jau gimź Prancūzijoje (daugiausiai jauni asmenys), reiškė nepasitenkinim¹ „rasistiškai nusiteikusia šalies visuomene“. Pasak S. Verbosky (1997), Prancūzijoje yra įsitvirtinusi nuomonė, jog nedarbingų prancūzų skaičius beveik lygus imigrantų skaičiui, nors ši nuomonė nėra pagrįsta mokslinėmis studijomis.

Jungtinė Karalystė. Būdama stipri ir išsivysčiusi valstybė, pasižyminti palyginti lanksčia ir tinkamai funkcionuojančia darbo rinka, Jungtinė Karalystė buvo ir yra pakankamai patraukli šalis potencialiems imigrantams. Kaip ir kitos šioje darbo dalyje išanalizuotos šalys – Vokietija bei Prancūzija, Jungtinė Karalystė XX a. po II-ojo pasaulinio karo susidūrė su darbo jėgos trūkumu. Ši problema buvo sprendžiama, didinant imigracijos srautus. Į šalį atvyko asmenys iš Lenkijos ir buvusių Jungtinės Karalystės kolonijų (Indijos ir kt.). Augant imigracijos mastams, šalyje stiprėjo rasistinė neapykanta atvykusiems imigrantams, ypač atvykusiems iš buvusių Jungtinės Karalystės kolonijų. Dėl minėtos priežasties bei patiriamo ekonomikos nuosmukio 1972 m. valstybė priėmė teisės aktus, ribojančius imigracijos srautus. Buvo keliami papildomi reikalavimai atvykstantiems į šalį asmenims. Tai šiek tiek sumažino atvykėlių srautus, tačiau imigracijos procesas vyko toliau. XX a. paskutinį dešimtį imigracijos srautai vėl pradėjo ženkliai augti ir ši imigracijos banga dar tźsiasi (Glover ir kt. Minėti procesai lėmė tai, jog šalyje (2001 m. duomenimis) daugiausia imigrantų buvo iš kitų ES šalių (23%), Indijos ir jos kaimyninių šalių (20%), Afrikos žemyno (19%), Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų (11%). Dauguma imigrantų yra susitelkź Londone ir jo priemiesčiuose, t. y. apie 40% visų į Jungtinź Karalystź imigravusių asmenų (Haque ir kt. 2002). Remiantis Jungtinės Karalystės Statistikos Departamento (angl. Office of National Statistics) ataskaita „Migrants from central and eastern Europe: local geographies“ (2007), 2004 m., įvykus Europos S¹jungos plėtrai, suaktyvėjo imigracija į Jungtinź Karalystź iš Centrinės ir Rytų Europos šalių (vadinamųjų A8 šalių). Manoma, kad šį imigracijos sraut¹ lėmė tai, jog Jungtinė Karalystė netaikė apribojimų asmenims iš naujųjų ES šalių-narių, norintiems patekti į Jungtinės Karalystės darbo rink¹. Imigrantų iš A8 šalių regiono pasiskirstymas pagal šalis yra toks: Lenkijai, Lietuvai ir Slovakijai tenka atitinkamai 10,7% ir 10,2% visų iš Rytų ir Centrinės Europos valstybių į Jungtinė Karalystź emigravusių asmenų.

Augant imigracijos srautams, šį dešimtmetį pradėta domėtis, kokį poveikį imigrantai daro šalies ekonominiam ir socialiniam gyvenimui; vykdomi tyrimai, rengiamos studijos, pateikiančios įvairius vertinimus imigracijos poveikio klausimais. Deja, tokio pobūdžio tyrimų kol kas nėra daug. Remiantis R. Haque ir kt. (2002) atlikta analize, imigrantų užimtumo lygis Jungtinėje Karalystėje yra žemesnis nei vietinių gyventojų, atitinkamai esant aukštesniam nedarbo lygiui. Analizuojant skirtingas imigrantų grupes, pastebėta, kad, skirtingai nei kitų etninių grupių atstovų, imigrantų, priklausančių baltaodžių rasei, užimtumo lygis panašus ar aukštesnis nei vietinių gyventojų. Taip pat vyrauja tendencija, jog imigrantų vyrų užimtumo lygis yra aukštesnis nei moterų. Vertinant imigrantus pagal turim¹ kvalifikacij¹, pastebėta, jog tarp Jungtinės Karalystės imigrantų vyrauja arba asmenys, turintys labai aukšt¹ kvalifikacij¹, arba nekvalifikuota darbo jėga. Tiek R. Haque ir kt. (2002), tiek S. Glover ir kt. (2001), remdamiesi savo atliktais tyrimais, teigia, kad Jungtinės Karalystės imigrantų grupės tarpusavyje ženkliai skiriasi pagal įvairias socialines, ekonomines ir kultūrines charakteristikas. Taigi įvertinti bendr¹ imigracijos, kaip reiškinio, poveikį valstybės ekonomikai ir socialinei aplinkai yra sunku.

Nepaisant aukščiau išvardintų apribojimų, C. Dustmann ir kt. (2003) atliko imigracijos poveikio vertinimus Jungtinės Karalystės ekonomikai bei socialinei aplinkai, akcentuodami įtak¹ darbo rinkai. Remiantis šiame darbe pateikiamomis išvadomis, Jungtinės Karalystės darbo rinka nepatiria neigiamo poveikio vietinės darbo jėgos užimtumo ir darbo užmokesčio lygio atžvilgiu, tačiau šios išvados dėl duomenų trūkumo bei migracijos, kaip kompleksinio reiškinio, vertinimo sudėtingumo, negali būti vertinamos vienareikšmiškai. Pažymėtina, kad C. Dustmann ir kt. tyrim¹ sukritikavo R. Rowthorn (2004). Mokslininko teigimu, imigracija neigiamai veikia darbo rink¹, ypač nekvalifikuotos darbo jėgos reikalaujančiose srityse, nes imigrantai išstumia vietinź darbo jėg¹ ir daro įtak¹ darbo užmokesčio lygio mažėjimui.

Kiekvienoje iš analizuotų šalių imigracijos poveikis pradėtas tyrinėti palyginti neseniai, t.y. praėjusio amžiaus pradžioje. Tokių tyrimų poreikis atsirado žymiai išaugus imigracijos srautams ir atsiradus nuomonių įvairovei dėl imigrantų poveikio priimančios šalies ekonomikai, socialinei ir kultūrinei aplinkai. Kiekvienoje iš analizuotų šalių, imigrantai, kaip žmonių visuma, pasižymi skirtingomis savybėmis, todėl skirtingos imigrantų grupės daro skirting¹ poveikį tiek ekonominei, tiek socialinei, tiek kultūrinei aplinkai. Taip pat skiriasi ir imigracijos priežastys kiekvienoje iš ES valstybių. Austrijoje bei Švedijoje, kaip ir Prancūzijoje, pagrindinė imigrantų atvykimo priežastis – šeimų susijungimas. Darbo tikslais imigrantai dažniausiai vyksta į tokias ES šalis, kaip Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija, Portugalija Third Annual Report on Migration and Integration

Visose analizuotose ES valstybėse imigracija buvo panaudota, kaip priemonė darbo jėgos stygiaus problemai sprźsti ekonomikos pakilimo laikotarpiu, tačiau, ekonomikai lėtėjant, buvo susiduriama su augančio nedarbo problema ir mažesniu užimtumo lygiu. Galima daryti prielaid¹, jog imigracija išsprendžia darbo jėgos trūkumo problem¹ esant ekonomikos pakilimui, tačiau, kai ekonomika pradeda stagnuoti ir šalyje mažėja darbo jėgos poreikis, imigrantai sukelia papildomų socialinių problemų. Taip pat pažymėtina, kad imigracija, kaip priemonė darbo jėgos trūkumo problemai sprźsti, efektyvi tik trumpuoju laikotarpiu.

Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ataskaita apie tarptautinź migracij¹ (2007), 2005 metais 13-oje iš 20-ies (65%) Europos šalių vietinių gyventojų užimtumo lygis buvo didesnis nei imigrantų, be to, visose valstybėse, išskyrus Vengrij¹, imigrantų nedarbo lygis buvo aukštesnis nei vietinių gyventojų (žr. 66 pav.). Galima daryti prielaid¹, jog tai atspindi neišnaudojam¹ imigrantų, kaip darbo jėgos potencial¹.

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis OECD ataskaitos apie tarptautinź migracij¹ duomenimis, 2007

Europos Komisijos komunikate „Teisėtos migracijos politikos planas“ (COM (2005) 669 final) taip pat pabrėžiama, kad 54% imigrantų iš Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Viduržemio jūros regionų, turinčių universitetinį laipsnį, gyvena Kanadoje ir JAV, o 87% turinčių žemesnį, nei pradinį, pradinį ar vidurinį išsilavinim¹ gyvena Europoje. Pažymėtina, kad Europos S¹jungos mastu jaučiamas aukštos kvalifikacijos darbo jėgos stygius. Galima daryti prielaid¹, jog daugeliui ES šalių būding¹ žemesnį imigrantų (lyginant su vietiniais gyventojais) užimtumo rodiklį būtų galima paaiškinti neatitikimu tarp darbo jėgos paklausos ir pasiūlos dėl faktinės ir pageidaujamos darbuotojų kvalifikacijos skirtumo.

Būtina pažymėti, kad valstybėse, į kurias emigrantai vyksta darbo tikslais, skirtumas tarp vietinių gyventojų ir imigrantų užimtumo lygio mažesnis; kai kuriais atvejais imigrantų užimtumo lygis netgi viršija atitinkam¹ vietinės darbo jėgos rodiklį. Beveik visoms išanalizuotoms šalims būdingas aukštesnis imigrantų nei vietinių gyventojų nedarbo lygis atspindi imigrantų integracijos į visuomenź problemas, papildom¹ našt¹ valstybei dėl didesnio nedirbančių asmenų skaičiaus.

metais Europos Komisija kartu su 9 ES šalimis-narėmis parengė bandom¹jį projekt¹, kuriame vertinamas imigracijos poveikis Europos visuomenei, t. y. Europos ekonomikai, socialinei ir kultūrinei aplinkai. Imigracijos poveikis ekonomikai vertinamas analizuojant imigracijos įtak¹ šalies darbo rinkai, fiskalinei sistemai, vartojimui bei eksporto-importo tendencijoms. Projekte teigiama, jog daugumoje šalių imigracija nedaro reikšmingos įtakos šalies fiskalinei sistemai, tačiau poveikis darbo rinkai yra vertinamas nevienareikšmiškai. Pastebima, kad visose valstybėse aukštos kvalifikacijos specialistų imigracija teigiamai veikia šalies ekonominį augim¹, o žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų imigrantų poveikis tos pačios kvalifikacijos vietinei darbo jėgai (nedarbo, darbo užmokesčio lygiui) vertinamas neigiamai arba poveikis nepastebimas. Vertinant įtak¹ vartojimui, teigiama, kad imigracija turi ypač žymų poveikį vartojimo įpročiams, vartojimo apimčių augimui, tačiau jos įtaka eksporto-importo tendencijoms nėra pakankamai išanalizuota. Šiame projekte taip pat identifikuojamos problemos (pvz., tinkamų vertinimo rodiklių atranka, imigracijos proceso įvairialypiškumas ir kt.), apsukinančios imigracijos įtakos šalių ekonomikai vertinim¹, todėl projekto rengėjai pažymi, kad reikalinga papildoma gilesnė įvairių ekonomikos sričių analizė.

Minėtame „Teisėtos migracijos politikos plane“ Europos Komisija identifikuoja dar vien¹ svarbų imigracijos aspekt¹. Nors sprendimai dėl ekonominių imigrantų, atvykstančių į ES ieškoti darbo, priėmimo skaičiaus yra valstybių narių atsakomybė, akivaizdu, kad trečiųjų šalių piliečių priėmimas vienoje valstybėje narėje gali paveikti kitas ES šalis ir jų darbo rinkas. Tai tapo ypač aktualu, pradėjus kurti bendr¹ Europos S¹jungos erdvź, kurioje, pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį, vis labiau artėjama prie keturių pagrindinių laisvių (laisvo prekių, paslaugų, kapitalo bei darbo jėgos judėjimo[1]) realizavimo.

Apibendrinant galima teigti, kad migracija yra dinamiškas procesas, kuris daro reikšming¹ įtak¹ ekonominei bei socialinei aplinkai – ne tik šalyje, į kuri¹ imigruojama, bet ir visoje Europos S¹jungoje. Nustačius migracijos srautus, jos priežastis bei pasekmes, galima imtis atitinkamų priemonių, skirtų migracijos įtakai reguliuoti. Efektyvios, subalansuotos migracijos kontrolės priemonės prisidėtų ir prie stabilios ekonominės bei socialinės aplinkos kūrimo.

ES politika migracijos klausimais ir teisinis migracijos reguliavimas

XX a. pabaigoje žymiai išaugź migracijos srautai ir jų įtaka daugeliui Europos S¹jungos šalių-narių suformavo poreikį kurti bendr¹ Europos S¹jungos migracijos politik¹. Pagrindinis jos kūrimo tikslas – sureguliuoti migracijos srautus taip, kad jie atneštų didžiausi¹ naud¹ Europos S¹jungai ir jos šalims narėms, bei sumažinti neigiam¹ migracijos poveikį. Pažymėtina, kad šioje darbo dalyje imigracijos s¹voka vartojama asmenų iš trečiųjų (ne ES) šalių atvykimo į Europos S¹jung¹ kontekste.

Pirmosios gairės bendrai Europos S¹jungos migracijos politikai kurti buvo įvardytos 1999 m. Suomijos Tamperės mieste įvykusiame Europos S¹jungos Vadovų Tarybos susitikime. Jose numatyta, kad bendra ES migracijos politika turėtų:

reguliuoti migracijos srautus taip, kad būtų užtikrintas tinkamas skirtingų (ekonominio ir humanitarinio pobūdžio) migracijos srautų balansas;

užtikrinti, jog asmenų, atvykusių iš trečiųjų (ne ES) šalių, pilietinės teisės ir pareigos būtų kuo labiau panašios į ES šalių piliečių teises ir pareigas;

stiprinti partnerystės pobūdžio ryšius su atvykusių asmenų kilmės šalimis.

Pastebėtina, kad ES migracijos politika yra labiau orientuota į klausimus, susijusius su bendros imigracijos politikos formavimu. Ši¹ kryptį visų pirma lemia tai, kad Europos S¹junga susiduria tokiomis demografinėmis tendencijomis, kaip spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas ir visuomenės senėjimas. Imigracija vertinama kaip demografinių problemų sprendimo priemonė. Kita ne mažiau svarbi priežastis, paskatinusi kurti bendr¹ imigracijos politik¹, yra ta, kad daugelis ES šalių narių susiduria ne su emigracijos, o imigracijos ir jos srautų reguliavimo poreikiu. Europos Komisija pagrindines bendros imigracijos politikos formavimo kryptis numato šiuose dokumentuose:

Komunikate dėl bendros ES imigracijos politikos kūrimo;

Komunikate dėl atvirojo koordinavimo metodo taikymo Bendrijos imigracijos politikai;

Komunikate dėl imigracijos, integracijos ir užimtumo;

Pasiūlyme dėl direktyvos kovojant prieš nelegaliai esančių trečiųjų valstybių piliečių įdarbinim¹;

Žaliojoje knygoje dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu;

Komunikate „Visuotinio požiūrio į migracij¹ taikymas Europos S¹jungos kaimyniniams rytų ir pietryčių regionams“;

Komunikate dėl apykaitinės migracijos ir Europos S¹jungos bei trečiųjų šalių judumo partnerysčių.

2000 metais Europos Komisija parengė komunikat¹ dėl bendros ES imigracijos politikos kūrimo (COM(2000) 757 final). Europos S¹jungos institucijos, šalys-narės bei visuomenė buvo paskatinti dalyvauti aktyviose diskusijose imigracijos politikos kūrimo klausimais. Diskusijose buvo siūloma atkreipti dėmesį į tokius reikšmingus aspektus, kaip Europos ekonomikos plėtros galimybės, demografiniai pokyčiai ateityje, atvykusių asmenų galimybė integruotis visuomenėje, atsižvelgiant į imigrantus priimančios šalies istorinius ir kultūrinius ryšius su imigrantų kilmės šalimis.

Siekdama užtikrinti tinkam¹ informacijos migracijos klausimais sklaid¹ tarp šalių-narių, 2001 m. parengtame komunikate (COM(2001)387 final) Europos komisija pasiūlė taikyti atvirojo koordinavimo metod¹, įgyvendinant ir reguliuojant bendros ES imigracijos politikos formavim¹. Atvirojo koordinavimo metodas – valdymo metodas, taikomas ES viešosios politikos srityse, kur ES institucijos neturi išimtinės arba bendros su ES šalimis narėmis kompetencijos, bet siekia tam tikrų bendrai sutartų ES tikslų ar prioritetų (Nakrošis ir kt. 2007). Formuojant bendr¹ imigracijos politik¹, atvirojo koordinavimo metodas yra paremtas tokia veikimo schema: pasiekus susitarim¹ dėl įgyvendinamų tikslų ir gairių bendros imigracijos politikos kūrimo klausimais, jie turėtų būti įtraukiami nacionalinius veiksmų planus ir reguliariai atnaujinami. 1999–2004 metų laikotarpiu ES, formuodama ir įgyvendindama bendr¹ imigracijos politik¹, kuri remiasi Tamperės susitikime nubrėžtomis gairėmis, priėmė direktyvas, kuriose išsprendė svarbius su trečiųjų šalių piliečiais susijusius klausimus: šeimų susijungimo, Europos S¹jungos nuolatinio gyventojo statuso įgijimo, studentų ir asmenų, atvykusių mokslinių tyrimų tikslais, klausimus.

Kurdama bendr¹ imigracijos politik¹, Europos S¹junga taip pat pabrėžia iš trečiųjų šalių atvykusių asmenų integravimo į visuomenź ir kovos su nelegalia imigracija svarb¹. Taigi Europos S¹junga skiria daug dėmesio ES piliečių visuomeninio švietimo klausimams, stebi šalyse-narėse vykstančius procesus. Europos Komisija parengė nemažai komunikatų, kuriuose atskleidžiamas imigrantų integracijos poreikis, siūlomos priemonės imigracijos sukeltoms problemoms sprźsti ir analizuojama įvairių šalių patirtis. Svarbiausias iš aukščiau minėtų dokumentų – komunikatas dėl imigracijos, integracijos ir užimtumo (COM (2003) 336 final). Europos Vadovų Taryba 2006 m. gruodžio 14–15 d. taip pat priėmė išvadas, kuriose numatyti Komisijos veiksmai, susijź su legalia bei nelegalia imigracija. Be to, planuojama parengti ir pateikti šiuos ES teisės aktų projektus: dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų priėmimo (iki m pabaigos), dėl legaliai esančių darbuotojų migrantų minimalių teisių (iki m pabaigos). Pažymėtina, kad Europos Komisija jau parengė pasiūlym¹ dėl direktyvos, kurios pagrindas kova su nelegaliai esančių trečiųjų valstybių piliečių įdarbinimu (COM(2007) 249 final).

Daugiausia dėmesio ES skiria ekonominės migracijos reguliavimo klausimams. Ekonominė migracija reiškinys, darantis žymi¹ įtak¹ darbo rinkai (ji keičia darbo pasiūlos struktūr¹ ir dydį), todėl būtina jį tinkamai reglamentuoti ir kontroliuoti. Siekiant išsiaiškinti, kaip ES šalyse-narėse reguliuojami su ekonomine migracija susijź klausimai, 2000 m. buvo atlikta lyginamoji studija (Europos Komisija, 2007). Joje nustatyta, kad visose šalyse-narėse ekonominės migracijos klausimai sprendžiami skirtingai, o norintys įsidarbinti asmenys iš trečiųjų šalių susiduria su sudėtingomis procedūromis įvairiose valstybinėse institucijose.

Siekdama suvienodinti procedūras ir palengvinti ekonominių migrantų atvykim¹ į Europos S¹jungos valstybes, metais Europos Komisija pateikė pasiūlym¹ dėl direktyvos, kurioje būtų reglamentuojama ES šalims-narėms bendra ekonominių migrantų atvykimo bei priėmimo tvarka. Šioje direktyvoje buvo numatyta reglamentuoti tokius klausimus:

bendro ekonominių migrantų priėmimo kriterijaus nustatym¹, atsižvelgiant į ES šalių ekonominius poreikius;

tinkamų, aiškių ir skaidrių procedūrų, priimant atvykstančius ekonominius migrantus, užtikrinim¹ valstybės institucijose.

vienodos prašymo formos atvykstantiems ekonominiams migrantams parengim¹;

tinkam¹ ekonominių migrantų teisių pasilikti šalyje, į kuri¹ atvyko, užtikrinim¹;

ES šalių galimybės reaguoti į jų viduje įvykusius ekonominius pokyčius užtikrinim¹.

Minėta direktyva nebuvo patvirtinta dėl ES narių pasipriešinimo, todėl Europos Komisija nusprendė atnaujinti šalių diskusijas bendros imigracijos politikos formavimo tema, akcentuojant atvykstančių asmenų priėmimo taisyklių nustatym¹. Išskirtinis dėmesys imigracijos klausimams skiriamas 2004 metais patvirtintoje Hagos programoje. Joje pabrėžiama tokių pamatinių vertybių, kaip laisvė, saugumas ir teisingumas, stiprinimo reikšmė. Tinkamas bendros migracijos politikos vykdymo bei reguliavimo užtikrinimas vertinamas kaip vienas iš būdų, padedančių siekti Hagos programos įgyvendinimo. Šioje programoje numatytas įgyvendinamų priemonių planas 2005–2010 metams. Patvirtinant šį priemonių plan¹, buvo remiamasi Tamperėje įvykusio Europos S¹jungos Vadovų Tarybos susitikimo metu suformuotomis bendros migracijos politikos gairėmis.

Remiantis šiomis gairėmis, buvo išleista Žalioji knyga dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu (COM(2004) 811 final) ir parengtas teisėtos migracijos politikos planas (COM(2005) 669 final), kuriuose dar kart¹ akcentuojamas bendros imigracijos politikos formavimo ir įgyvendinimo būtinumas bei siūlomos priemonės, padėsiančios pasiekti šį tiksl¹. Egzistuojant nuomonių įvairovei dėl imigracijos poveikio atvykstančius asmenis priimančiai šaliai, Europos Komisija minėtuose dokumentuose pažymi, kad ekonominių migrantų priėmim¹ reglamentuojantys ES teisės aktai turėtų būti suprantami kaip „duodantys pradži¹ teisės aktai“. Pabrėžiama, jog bendra imigracijos politika turėtų būti kuriama ir įgyvendinama, palaipsniui sudarant palankias s¹lygas sklandžiai pereiti nuo nacionalinių prie Bendrijos taisyklių.

Europos S¹junga, formuodama bendr¹ imigracijos politik¹, akcentuoja tam tikras migracijos kryptis, t. y. migracijos kelius. Iki šiol daug dėmesio buvo skiriama Afrikai ir Viduržemio jūros regionui, tačiau 2007 m. Europos komisija parengė komunikat¹ „Visuotinio požiūrio į migracij¹ taikymas Europos S¹jungos kaimyniniams rytų ir pietryčių regionams“, kuriame akcentuojama rytų ir pietryčių regionų kryptis (COM(2007) 247 final). Taip siekiama paskatinti glaudesnį Europos S¹jungos ir šalių, iš kurių atvyksta didžiausi imigrantų srautai, tarpusavio bendradarbiavim¹, atsižvelgiant į specifinius kiekvieno regiono poreikius ir siekiant mažinti nelegalios migracijos srautus.

2007 m. Europos Komisija parengė komunikat¹ „dėl apykaitinės migracijos ir Europos S¹jungos bei trečiųjų šalių judumo partnerysčių“ (COM(2007) 248 final). Apykaitinė migracija suprantama, kaip galimybė vykdyti koki¹ nors veikl¹ (verslo, profesinź, savanorišk¹ ar kt.) savo kilmės šalyje, išsaugant nuolatinź gyvenam¹j¹ viet¹ vienoje iš ES valstybių-narių. Ši priemonė suteiktų asmenims stabilumo garant¹, nes apsisprendźs grįžti į kilmės šalį, asmuo būtų tikras, kad nepraras įgyto statuso ES šalyje-narėje. Tikėtina, kad turėdami alternatyv¹, asmenys lengviau apsisprźs grįžti į kilmės šalį. Šiame komunikate akcentuojama, jog tinkamai pasinaudojus apykaitinės migracijos teikiamomis galimybėmis, būtų galima patenkinti darbo jėgos poreikį ES ir padėti kilmės šalims kiek galima labiau pasinaudoti teigiamais emigracijos aspektais bei sumažinti jos neigiam¹ poveikį ir tuo pačiu metu panaikinti arba sumažinti daugelį nelegalios migracijos paskatų. Apykaitinės migracijos modelis teiktų abipusź naud¹ – tiek šaliai, į kuri¹ asmenys atvyksta, tiek tai, iš kurios išvyksta.

Pažymėtina, kad ne visos ES šalys-narės dalyvauja bendros imigracijos politikos kūrimo ir įgyvendinimo procese. Danija nusišalino nuo Europos Bendrijos steigimo sutarties IV-osios dalies, sprendžiančios imigracijos ir prieglobsčio klausimus, įgyvendinimo. Jungtinė Karalystė ir Airija sprendimus dėl dalyvavimo bendrosios imigracijos politikos formavime ir įgyvendinime priima priklausomai nuo šioje srityje sprendžiamų klausimų, t. y. šiuo metu jos nusišalinusios, tačiau pasilikusios teisź prisijungti.

Europos S¹jungos siekį formuoti ir įgyvendinti bendr¹ migracijos (imigracijos) politik¹ lėmė blogėjanti Europos demografinė padėtis (gimstamumo mažėjimas, populiacijos senėjimas), nevaldomai augantys migracijos, ypač imigracijos, srautai. Daugelyje ES šalių-narių kylančios socialinės problemos taip pat paskatino šios politikos formavim¹. Deja, dėl skirtingų imigracijos procesų ir priežasčių šalyse-narėse, skirtingų kiekvienos ES šalies-narės poreikių bei visuomenės požiūrio, bendr¹ migracijos (imigracijos) politik¹ formuoti yra labai sudėtinga. Remiantis ES pozicija, imigracija laikoma efektyvia priemone, sprendžiant blogėjančios demografinės padėties problemas ir siekiant sušvelninti ateityje dėl to galinčias kilti ekonomines problemas, susijusias su darbo jėgos trūkumu. Daugelyje šalių egzistuojantį mažesnį imigrantų užimtum¹ ir didesnį nedarbo lygį Europos S¹junga vertina kaip nesėkmingos imigrantų integracijos į ES šalių-narių visuomenź rezultat¹. Todėl Europos S¹jungoje ypač pabrėžiama imigrantų integracijos į visuomenź svarb¹. 2007 metai Europos S¹jungoje buvo paskelbti lygių galimybių metais, o 2008 metus planuojama paskelbti tarpkultūrinio dialogo metais.

Lietuvos politika migracijos klausimais ir teisinis migracijos reguliavimas

Viena iš Europos Bendrijos steigimo sutarties suteikiamų laisvių – laisvas darbuotojų judėjimas. Lietuvos piliečiai, kartu būdami ir ES piliečiais, gali laisvai pasirinkti savo darbo ir gyvenam¹j¹ viet¹. Pažymėtina, kad Lietuvai įstojus į ES, senųjų ES valstybių nustatyti pereinamieji terminai, ribojantys darbo jėgos patekim¹ į senųjų ES šalių-narių darbo rinkas, artėja prie pabaigos. Iki 2007 m. lapkričio 1 d. iš 15 senųjų ES šalių-narių patekim¹ į jų darbo rinkas jau nustojo riboti 10 valstybių (Jungtinė Karalystė, Airija, Švedija, Ispanija, Suomija, Graikija, Portugalija, Olandija, Liuksemburgas) (Europos Komisija, 2007). Emigracijos mastai rodo, jog Lietuvos piliečiai aktyviai naudojasi teise laisvai judėti ES ribose.

Migracij¹ bei mobilum¹ ES viduje sunkino ir įvairūs barjerai, susijź su skirtingu teisiniu reglamentavimu tarp ES šalių-narių mokesčių, socialinių garantijų, švietimo sistemų ir kitose srityse. Atlikta ES darbo rinkos politikos analizė parodė, kad minėtieji barjerai yra laipsniškai mažinami, kuriant bendras kvalifikacijų pripažinimo, socialinių garantijų užtikrinimo, dvigubo apmokestinimo išvengimo sistemas. Taigi Lietuva susiduria su kitų ES šalių, galinčių pasiūlyti geresnes ekonomines bei socialines s¹lygas joje gyvenantiems asmenims, konkurencija. Egzistuojant teisei laisvai judėti, vienintelė priemonė kovoti su emigracijos mastais yra kurti Lietuvoje toki¹ ekonominź ir socialinź aplink¹, kuri tenkintų šalies gyventojų poreikius.

Sparčiai emigruojant Lietuvos gyventojams, šalyje susiduriama su darbo jėgos trūkumu. Lietuvoje darbo jėgos trūkumo problemai sprźsti darbdaviai taip pat vis intensyviau pradeda naudotis atvykusių iš trečiųjų (ne ES) šalių darbo jėga. (žr. 11 pav.). Kol kas Lietuvoje šie mastai nėra dideli, tačiau, kaip parodė tyrimo rezultatai, darbdaviai yra linkź sprźsti darbo jėgos trūkumo problem¹ atsivežtine darbo jėga. Todėl būtina iš anksto numatyti tikėtinus pokyčius, kad būtų galima tinkamai sureguliuoti migracijos srautus ir išvengti neigiamo poveikio šalies ekonominei ir socialinei aplinkai tiek dėl imigracijos, tiek dėl emigracijos.

2007 m balandžio 25 d. LR Vyriausybė patvirtino Ekonominės migracijos reguliavimo strategij¹ ir jos įgyvendinimo priemonių 2007–2008 metais plan¹. Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos pagrindinis tikslas – siekti, kad spartaus ekonominio augimo s¹lygomis Lietuvoje nepritrūktų darbo jėgos ir išvengti neigiamų migracijos proceso pasekmių. Strategijoje pateikta SSGG analizė rodo, jog Lietuvai gyventojų skaičiaus mažėjimas reiškia intelektualinio potencialo mažėjim¹, investicijų į žmogiškuosius išteklius praradim¹, technologinės pažangos ir ekonominės plėtros lėtėjim¹ bei darbo jėgos trūkum¹ tam tikruose ūkio sektoriuose.

Atsižvelgiant į minėtus veiksnius, Ekonominės migracijos reguliavimo strategijoje numatyta, kad pusiausvyra darbo rinkoje bus palaikoma, skatinant vidinį darbo jėgos mobilum¹, palaikant ryšius ir susigr¹žinant išvykusius dirbti į užsienio šalis Lietuvos gyventojus. Taip pat numatyta galimybė darbo jėgos poreikį patenkinti pasinaudojant darbo jėga iš trečiųjų (ne ES) šalių. Teigiamai vertintina nuostata, kad darbuotojai iš trečiųjų valstybių Lietuvos darbo rinkoje turi būti pasitelkiami tik tuose sektoriuose, kuriuose identifikuotas vietinės ir kitų ES šalių-narių darbo jėgos trūkumas, ribojantis įmonių veiklos galimybes, ir ribotam darbo sutarčių laikotarpiui, atsižvelgiant į grįžtančios emigravusios vietinės darbo jėgos srautus. Dėl panašios gyventojų socialinės sanklodos, neesminių kultūrinių skirtumų, kalbų mokėjimo, strateginio Lietuvos intereso, susijusio su atitinkamų valstybių europine perspektyva, prioritetinės Lietuvai (po ES valstybių) galėtų būti rytinių ES kaimynių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos), taip pat Pietų Kaukazo valstybių darbo jėgos rinkos.

Siekiant palaikyti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais ir paskatinti jų bendradarbiavim¹ su Lietuva, šiuo metu Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės yra parengźs ilgalaikės valstybės santykių su užsienyje gyvenančiais lietuviais 2008–2020 m. strategijos projekt¹. Šiame strategijos projekte numatyta, jog pagrindinis strateginis tikslas – padėti užsienyje gyvenantiems lietuviams išsaugoti tautinį tapatum¹, ryšius su Lietuva, kultūr¹, kalb¹ bei parengti šiuo metu užsienyje gyvenančius lietuvių kilmės vaikus ateityje grįžti į Lietuv¹, tokiu būdu didinant pasirengim¹ reemigruoti ir reintegruotis į Lietuvos gyvenim¹. Projektas šiuo metu yra svarstomas įvairiose institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose. Aktyviai šios strategijos projekto svarstyme dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenė, kurios netenkina dabartinis strategijos projektas. Bendruomenė teigia, jog projekte nėra atkreipiamas dėmesys į visas pasaulyje esančias lietuvių bendruomenes, neatsižvelgta į daugum¹ emigravusių lietuvių poreikių bei neužtikrintos tinkamos strategijos įgyvendinimo priemonės.

Ekonominės migracijos reguliavimo strategija apima tik vien¹ iš migracijos aspektų – ekonominź migracij¹, tačiau būtina atsižvelgti ir tokius migracijos aspektus, kaip atvykusiųjų integracija, nelegali imigracija, šeimų susijungimas, prieglobsčio suteikimo politika ir kt. Kitų šalių patirtis rodo, jog šie veiksniai taip pat daro poveikį šalies ekonomikai ir socialinei aplinkai, todėl būtina iš anksto numatyti, kokios priemonės bus taikomos kiekvienos imigracijos formos atžvilgiu.

Pagrindinis teisės aktas, reguliuojantis atvykusiųjų teisinź padėtį, – LR Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šiame įstatyme inkorporuotos beveik visos šiuo metu priimtos svarbiausios Europos S¹jungos direktyvos, susijusios su bendros imigracijos politikos įgyvendinimu, išskyrus direktyv¹ 2005/71 dėl konkrečios leidimo trečiųjų šalių piliečiams atvykti mokslinių tyrimų tikslais tvarkos, tačiau jau parengtas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimo projektas. Šiame įstatyme reglamentuojami asmenų, atvykstančių iš ne ES šalių priėmimo, apsigyvenimo ir įdarbinimo klausimai. Remiantis šiuo įstatymu, galima dvejopa asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarka:

pagal darbo sutartį, gavus leidim¹ dirbti Lietuvoje (leidimas dirbti išduodamas iki dvejų metų, jam pasibaigus užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos; toks užsienietis Lietuvoje gali įsidarbinti praėjus 1 mėn. nuo pirmojo leidimo galiojimo pabaigos; leidim¹ dirbti užsienietis privalo gauti iki atvykdamas į Lietuv¹);

asmuo gali būti atsiųstas į Lietuv¹ laikinai dirbti, kai jo nuolatinė darbo vieta yra užsienyje (leidimas dirbti išduodamas vieneriems metams ir gali būti pratźstas dar vieneriems metams; pasibaigus leidimui, šia tvarka asmuo Lietuvoje vėl gali įsidarbinti po 3 mėn.; leidim¹ dirbti užsienietis privalo gauti iki atvykdamas į Lietuv¹) (Malaiškienė 2007).

Detalesnė asmenų iš trečiųjų (ne ES) šalių įdarbinimo tvarka reglamentuojama LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo s¹lygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šiuo įsakymu taip pat patvirtinta aukštos kvalifikacijos asmenų įdarbinimo tvarka, kurioje numatyta, kad įdarbinant aukštos kvalifikacijos darbuotojus iš trečiųjų šalių, leidimas dirbti šiems asmenims išduodamas per trumpesnį laik¹ negu kitiems asmenims.

Atsižvelgiant į augantį darbo jėgos poreikį, šiuo metu Lietuvoje vyksta aktyvi diskusija dėl asmenų iš trečiųjų šalių įsivežimo galimybių ir priemonių, palengvinančių šių asmenų įdarbinim¹. Valstybė taip pat stengiasi reaguoti į darbdavių poreikius, susijusius su atsivežtinės darbo jėgos panaudojimu šalies įmonėse. 2007 m. liepos 4 d. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu buvo patvirtintas profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, s¹rašas pagal ekonominės veiklos rūšis 2007 m. II-ajam pusmečiui. Šiame įsakyme nustatoma, kokių profesijų asmenims gali būti išduodami leidimai darbui Lietuvoje, t. y. nustatoma, kokių profesijų darbuotoju trūksta ir šis trūkumas riboja įmonės veiklos galimybes (Malaiškienė 2007).

Pažymėtina, kad šių teisės aktų nuostatos visu pirma užtikrina, jog darbuotojai iš trečiųjų šalių Lietuvos darbo rinkoje būtų pasitelkiami tik tuose sektoriuose, kuriuose yra identifikuotas vietinės ir kitų Europos S¹jungos šalių-narių darbo jėgos trūkumas, aiškiai ribojantis įmonių veiklos galimybes, ir ribotam darbo sutarčių laikotarpiui, įvertinant grįžtančios emigravusios ir vietinės darbo jėgos srautus. Kartu įtvirtinamas prioritetas aukštos kvalifikacijos asmenims įdarbinti žem¹ kvalifikacij¹ turinčių asmenų atžvilgiu.

Kaip parodė kitų šalių, susidūrusių su gausiais imigracijos srautais, patirtis, būtinas tinkamas imigracijos politikos reguliavimas, nes imigracija, būdama ekonomiškai naudinga trumpuoju laikotarpiu, vėliau gali žymiai pažeisti socialinź aplink¹. Dabartinis Lietuvoje egzistuojantis teisinis reglamentavimas, susijźs su asmenų iš trečiųjų (ne ES) šalių įdarbinimu, vertintinas kaip tinkamas ir užtikrinantis galimybź išvengti neigiamų imigracijos padarinių. Atsižvelgiant į sudėting¹ migracijos, kaip reiškinio, kontrolź, teisinio reglamentavimo pokyčiai, lengvinantys asmenų iš trečiųjų šalių patekim¹ į darbo rink¹, turėtų būti taikomi ypač atsargiai.

Būtina pažymėti, kad Lietuva, kaip ES narė, ir kuriamos bendros imigracijos politikos dalyvė, formuodama šalies migracijos politik¹ turi atsižvelgti į bendras Europos S¹jungos nuostatas. Lietuva tuo pačiu turi stengtis aktyviai dalyvauti formuojant bendr¹ Europos S¹jungos migracijos (imigracijos) politik¹, siekiant, kad ji tenkintų ir Lietuvos interesus.