CATEGORII DOCUMENTE |
Bulgara | Ceha slovaca | Croata | Engleza | Estona | Finlandeza | Franceza |
Germana | Italiana | Letona | Lituaniana | Maghiara | Olandeza | Poloneza |
Sarba | Slovena | Spaniola | Suedeza | Turca | Ucraineana |
DOCUMENTE SIMILARE |
|
VAKARØ EUROPOS VALSTYBIØ POLITINIØ SISTEMØ RAIDA
1. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS POLITINË SISTEMA
Didžioji Britanija (Jungtinë Karalystë) galëtø bûti pavadinta pavyzdine konstitucine monarchija, nes geriausiai derina savo politinëje sistemoje tradicines monarchijos ir vieno iš seniausiø Europoje parlamento institucijas. Jungtinës Karalystës rinkëjai tiesiogiai pagal paprastos daugumos sistemà išrenka 651 Bendruomeniø Rûmø nará, atstovaujantá kiekvienai grafystei. Dauguma Lordø Rûmø nariø yra perai, paveldintys savo vietas. Lordø Rûmai, kaip žinoma, turi veto teisæ visiems ástatymams, išskyrus fiskalines (iždo politikà) ir biudžetà lieèianèias teisës normas. Jungtinë Karalystë gan sëkmingai praktikuoja savo monarchijos sudëtiniø daliø savarankiškumà: Škotija, Šiaurës Airija ir Velsas turi savo valstybës sekretorius, atskiras ástatymø leidybos bei švietimo sistemas.
Konstitucinës monarchijos demokratiškumà nusako ir tai, kad vietinæ valdžià vykdo vienos arba dviejø pakopø administracija – grafysèiø, apygardø arba regioninës tarybos. Yra dar miestø ir parapijø tarybos.
Jungtinë Karalystë Europos Sàjungos nare tapo 1973 m. sausio mën. Net ir esant prieštaravimams tarp Europos Sàjungos šaliø, jos nusprendë panaikinti muitus ir kiekybinius apribojimus prekyboje, sukûrë priimtinas sàlygas darbuotojø kaitai ir kapitalo apyvartai, kartu nustatinëja vidines kainas, importo apribojimus bei žemës ûkio produkcijos subsidijas.
Jungtinës Karalystës ekonominiø ir socialiniø santykiø reguliavime aktyviai dalyvavo valstybë ir jos institucijos. Tai užtikrino gan aukštus ekonominio vystymosi tempus (vidutinis pramonës produkcijos kasmetinis prieaugis sudaro 5 proc.). Pokario leiboristø vyriausybë (iki 1951 m.) užsitikrino visuomenës paramà, spræsdama bûsto ir nedarbo problemas bei nacionalizuodama kai kurias pramonës šakas. Á valstybës rankas perëjo Anglijos bankas, anglies, dujø pramonë, energetika, civilinë aviacija ir geležinkeliai. Pieno pramonë, gaminusi iki 1/5 pramonës produkcijos, irgi buvo nacionalizuota. Visa tai dar daugiau sustiprino valstybæ ir praturtino akcininkus.
Gautas lëšas monopolijos galëjo investuoti á pelningesnes pramonës šakas. Svarbiausia buvo tai, kad valstybë panaudojo jai priklausanèius resursus (bankus ir ámones) ekonomikai reguliuoti. Vyriausybës rankose atsidûrë nuo 30 iki 40 proc. nacionaliniø pajamø. Beveik pusë visø investicijø á pramonæ priklausë vyriausybës institucijoms. Pakito ir išaugo pats valstybës aparatas: atsirado Darbo ministerija, Tiekimo ministerija. Buvo išplësta Prekybos ministerijos, Valstybës iždo kompetencija. Kas be ko – veržliai augo valstybës tarnautojø armija.
Leiboristø ávykdyta pramonës šakø nacionalizacija palietë didelæ dalá dirbanèiøjø ir sumažino jø spaudimà visuomenei. Átampa, konfliktiškumas visuomenëje sumažëjo ir dël to, kad dël nacionalizacijos išaugo uždarbiai bei pagerëjo darbo sàlygos. Anglija susidûrë su “atvirkštiniais streikais”: dël galimo lokauto (gamybos ir darbo vietø mažinimo) darbininkai užimdavo ámones, reikalaudami iš valstybës jø nacionalizacijos. Tradiciškai leiboristø vyriausybë savo užsienio politikoje buvo solidari su JAV, jø (Jungtinës Karalystës ir JAV) sàjungininke tapo viena átakingiausiø Europos valstybiø – Vokietijos Federacinë Respublika.
Kalbant apie vidaus reikalus, reikëtø pažymëti 1948 m. ir 1949 m. reformas. Pirmoji panaikino dvigubà votumà ir turëjo padëti leiboristams laimëti 1951 m. parlamento rinkimus. Dvigubas votumas – tai galimybë kiekvienai dominijai savarankiškai spræsti kas ir kokiomis sàlygomis tampa dominijos pilieèiu. Bet tuo paèiu metu dominijos pilietis buvo pripažástamas visos Sandraugos pilieèiu. Kolonijos, tokiu bûdu, buvo “vienijamos” bendra ištikimybe Anglijos karûnai, bet gavo autonomijà sprendžiant vidines problemas. (Nuo 1931 m. dominijos ir metropolija sudarë sàjungà, gavusià Britanijos nacijø sandraugos pavadinimà. Sandraugos veiklà 1930 m. išnagrinëjo Vestminsterio Aktas, kurá Anglijos parlamentas patvirtino 1931 m. lapkrièio mën.).
Antroji reforma sutrumpino Lordø Rûmø atidedamàjá veto nuo dvejø iki vieneriø metø. Tai reiškë, kad parlamentinëje praktikoje lordai tik vienà kartà galëjo vetuoti ástatymo projektà, priimtà Bendruomeniø Rûmø (po to, kai já priimdavo antrojoje sesijoje, turëjo praeiti ne mažiau kaip 1 metai.). Lordø Rûmø veto jau automatiškai nebegaliojo. Akivaizdus ir demokratijos stiprëjimas: Bendruomeniø Rûmai gavo daugiau ágaliojimø, bet kartu sustiprëjo ir vykdomoji institucija – vyriausybë, nes jos rankose buvo ir ástatymø leidybos iniciatyva, ir paèiø Bendruomenës Rûmø veiklos kontrolë.
Jungtinës Karalystës, tiek valstybës teritorinio darinio, tiek ir visuomenës sudëtis nebuvo vienalytë. Todël Anglijos leiboristø vyriausybë 1968 m. ásteigë Konstitucinæ komisijà ir ápareigojo išnagrinëti Jungtinës Karalystës skirtingø daliø tarpusavio santykius. Komisijai buvo nurodyta, kad ámanomi konstituciniø santykiø pokyèiai jokiu bûdu negali paliesti sosto ir jo prioritetø. Šios komisijos užduotis buvo rasti išeitá dël tam tikros Velso ir Škotijos gyventojø dalies siekiø - autonomijos vientisos valstybës ribose.
1969 m. buvo ávesta rinkimø teisë asmenims, turintiems 18 metø, bet tai nepakeitë rinkimø Jungtinëje Karalystëje esmës : jie neduodavo absoliuèios daugumos parlamente. Nugalëjusi partija formuodavo vyriausybæ, neturëdama parlamente atstovaujanèios daugumos.
Demokratijos stiprinimui ir savotiškam tradicijø “susiaurëjimui” pasitarnavo 1963 m. ástatymas. Jis leido perams atsisakyti paveldimo titulo tam, kad bûti išrinktiems á Bendruomenës Rûmus. Peras galëjo tapti vyriausybës premjeru, kà ir numatë vyriausybës sudarymo procedûra. Bet tolimesni bandymai demokratiškai reformuoti Lordø Rûmus nepavyko.
1970 m. leiboristø vyriausybë, buvusi valdžioje šešerius metus, ryžosi pirmalaikiams rinkimams ir juos pralaimëjo. Á valdžià grážo konservatoriai, o vyriausybæ sudarë bankininkai, pramonininkai, latifundininkai su E. Heath (Hytas) priešakyje. Jos veiksmai sukëlë tam tikrà átampà visuomenëje. 1971 m. buvo priimtas ástatymas, draudžiantis laisvas profesines sàjungas – jos privalëjo registruotis.
Neregistruotos profsàjungos netekdavo juridinio asmens statuso. Be to, buvo uždrausti politiniai ir vadinamieji “neoficialûs” streikai (tai tokie streikai, kurie nebûdavo pripažástami atitinkamø profsàjungø centrø, o jø skaièius buvo gana áspûdingas – iki 95 proc. visø streikø). Ástatymas ápareigojo teismus bausti kaltuosius stambiomis piniginëmis baudomis ir kalëjimu.
Visuomenë, pirmiausia, dirbantieji toká savo teisiø apribojimà sutiko priešiškai. Reakcija buvo gana skausminga, juolab, kad šalies ekonomika buvo patekusi á krizæ, apsunkintà dideliu kapitalo išvežimu á užsiená. Tai buvo kapitalo internacionalizacijos pasekmë - angliškosios monopolijos vis smarkiau reiškësi kaip tarptautinës. Jos 3-4 kartus daugiau gamindavo produkcijos užsienyje, negu paèioje Anglijoje. Keitësi gamybos pobûdis, kuris priklausë nuo ES: Anglija áveždavo iki 70 proc. elektroninës technikos, 50 proc. automobiliø, daugiau kaip 70 proc. šaldytuvø ir pan.
Ádomø žingsná žengë 1974 m. leiboristai: jie sudarë su Anglijos profsàjungomis socialinæ sutartá. Tai reiškë, kad vyriausybë už profsàjungø ásipareigojimà nesipriešinti uždarbiø apribojimams savo ruožtu ásipareigojo pažaboti infliacijà bei skatinti gyventojø užimtumà. Praktikoje buvo pasiektos ádomios socialinës sutarties pasekmës: profsàjungos prarado darbininkø kontrolæ, jie vis dažniau veikdavo savarankiškai.
Šalies politiniame gyvenime leiboristus pakeitë laimëjæ 1979 m. rinkimus konservatoriai, jø lyderë Margaret Thatcher tapo Anglijos premjere. Jos ilgas valdymas pakeitë áprastà Anglijos politinës sistemos veikimà, valstybinio gyvenimo administravimà. Atsakingus sprendimus priiminëdavo ne visi 20 kabineto (vyriausybës) nariai, o pati premjerë bei dar 3-4 žymiausi veikëjai. Tai lyg ir susiaurino vadovaujanèiøjø administratoriø skaièiø. Pasireiškë ir visiškai priešinga administravimo tendencija: vyriausybës nutarimai bei atskirø ministrø sprendimai rengiami ir svarstomi ávairiuose komitetuose, kuriems vadovavo verslo atstovai.
Taigi oficialiai vyriausybë demonstravo nutarimø (sprendimø) priëmimo savotiškà “siaurinimà”, o, antra vertus, palengvino slaptojo mechanizmo, siejanèio verslo žmones su vyriausybe, buvimà, aplenkdama Anglijos tradiciná pasididžiavimà – parlamentà, sprendžiantá pagrindines šalies politines problemas. Komitetø daromas poveikis ir lëmë tai, kad jie tapo sudëtine vyriausybës dalimi.
XX a. pradžioje Anglijos valstybës mechanizmas iš esmës skyrësi nuo Prancûzijos ir Vokietijos valdininkø ir ástaigø skaièiumi. Palyginti su 1914 m., pagrindinës valstybës aparato grandys per 50 metø išaugo net 6 kartus, o valstybës “jëgos” žinybos (policijos, gynybos, teisësaugos) – 8 kartus. Karinës administracijos skaièius padidëjo net 13-15 kartø. Didžiosios Britanijos tautø sandraugà 1949 m. paliko Islandija. Áteisinta dviguba pilietybë: bendroji Anglijos ir dominijos. Vietoje imperijos komisarø Anglija ir Sandraugos šalys susitarë keistis ambasadoriais. Buvo pakeistas ir pats Britanijos tautø Sandraugos pavadinimas á Tautø sandraugà.
Dar vienoje Sandraugos teritorijoje – Kanadoje 1982 m. balandžio mën. buvo priimta Konstitucija, pakeitusi nuo 1867 m. galiojusá Britanijos Šiaurës Amerikos aktà. Bet ir šis pagrindinis ástatymas pripažino Anglijos karalienës aukšèiausiàjà valdžià ir nesuteikë Kvebeko prancûziškai kalbanèiai provincijai lygiø teisiø su Kanados angliškai kalbanèiomis provincijomis. Šiaurës Amerikoje išliko Anglijos ir Prancûzijos neišspræstø politiniø problemø židinys, kuris “žiežirbuoja” iki šiol.
Iš šiuolaikiniø moderniøjø valstybiø tik Anglija neturi rašytinës Konstitucijos. Bet tai nereiškia, kad šioje šalyje neapibrëžtos pilieèiø teisës ir laisvës. Yra net keletas aktø, reglamentuojanèiø asmens nelieèiamybæ: Didžioji laisviø chartija, Teisës peticija, Teisiø bilis. Nors Anglija ir neturi akto, kuriame bûtø išdëstytos visos žmogaus teisës ir laisvës, bet “teisiø ir laisviø katalogo nebuvimas nelaikomas ir konstitucinës teisës trûkumu, net atvirkšèiai : pripažástama, kad galima visa, kas nedraudžiama, o nedraudžiama tiek daug, kad to ir išskaièiuoti neámanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiàs nepagrástà neigimà
ar bent menkinimà to, kas á tà sàrašà nepakliuvo, todël geriau esà apsieiti be katalogo, nei turëti já blogà ar nepilnà” 1.
Valdžios institucijø padëtis Anglijoje yra išskirtinë, nes akivaizdus atotrûkis tarp šalies politinio gyvenimo tikrovës ir prieš daug amžiø formalioje teisëje átvirtintø institucijø, kurios veikia iki šiol.
Didžioji Britanija yra konstitucinë monarchija. Formaliai ji yra valdoma karalienës Elžbietos II, o sostui nuo seno suteikti labai platûs ágaliojimai. Valdyti šalá monarchams padeda konstituciniais aktais ásteigta Slaptoji taryba. Visos valdžios institucijos – ástatymø leidžiamoji (parlamentas), vykdomoji (vyriausybë) ir teismai formaliai gauna valdžià iš monarcho rankø. Bet de facto šalá valdo vyriausybë, o dar tiksliau premjeras T.Blair, kuriam pavaldus net parlamentas. Tas pats angliškasis parlamentas, kuris šiuo atveju geriausiai demonstruoja pavyzdá, kaip vykdomoji valdžia yra ne tik ástatymø leidžiamosios valdžios tæsinys, bet ir jos kûno galia. Slaptoji taryba veikia ir dabar, bet karalienë nevadovauja jai : šios institucijos sudëtá nustato ne ji, o vyriausybës vadovas. Vyriausybës formavimas ir sudëtis tik formaliai priklauso nuo karalienës valios. Tikrovëje premjero–ministro postas ir galios atitenka partijos, gavusios parlamento rinkimuose daugumà Bendruomeniø rûmuose, lyderiui. Premjero padëtis, kompetencija – išimtinë Anglijos politinëje sistemoje. Bûtent jis turi galimybæ paveikti bet kurià šalies politinio gyvenimo sferà, o ne monarchas. Kokios jo galios ? Premjeras yra ne tik vyriausybës vadovas, bet tuo paèiu metu dar ir civilinës tarnybos reikalø ministras, pirmasis Iždo lordas. Jis skiria aukšèiausius šalies valdininkus. Tai reiškia, kad ministrus ir kabineto narius, kuriuos tvirtina karalienë, suranda, charakterizuoja, rekomenduoja premjeras. Jo žinioje yra net anglikonø bažnyèios aukšèiausieji hierarchai, aukšèiausieji teisininkai ir civilinës administracijos valdininkai.
Vyriausybës institucijos sàvoka turi savo ypatumø. Vyriausybë - tai dvi institucijos: pati vyriausybë, jungianti visus ministrus, kurie kartu niekados nesusirenka, ir kabinetas, kurá sudaro apie 20 vyriausybës nariø. Pastarieji vadovauja atskiroms ûkio šakoms. Sunkoka bûtø tokià institucijà vadinti kolegialia. Vyriausybës ir kabineto veikla priklauso tik nuo premjero iniciatyvos gerinant organizaciná darbà bei paèio valstybës aparato veikimo2.
Ástatymus leidžianti valdžia Didžiojoje Britanijoje priklauso parlamentui, kurá sudaro monarchas, Lordø rûmai ir Bendruomeniø rûmai. Praeityje buvæs daugelio parlamentø pradininku Anglijos parlamentas ir jo pagrindinë dalis, Bendruomeniø rûmai, jau seniai neteko buvusios šios valdžios šakos nepriklausomybës sprendžiant valstybës reikalus. Daugelis jo ágaliojimø atiteko ministrø kabinetui, kuris “vairuojamas” partijos kontrolës institucijø.
Lordø rûmai – akivaizdus angliškøjø tradicijø gyvybingumo pavyzdys. Šios tradicijos gali bûti savotišku stabdžiu priimant ástatymus, kuriø projektai jau buvo svarstyti Bendruomeniø rûmuose, nors užregistruota tokiø atvejø nedaug. Buvo bandymø reformuoti šiuos rûmus: leiboristai 1977 m. savo konferencijoje pažadëjo “neatidëliotinai” likviduoti rûmus ir reformuoti parlamentà á veiklø vienø rûmø organà3. Jie ir tada, ir dabar, bûdami valdžioje, savo pažado nevykdë ir nevykdo todël, kad valdanèiosios partijos suinteresuotos Lordø rûmø egzistavimu (be to tai neatitiktø Anglijos tradicijø).
Dvipartinë sistema šalyje savotiškai stabilizuoja parlamento veiklà. Viena iš dviejø partijø – konservatoriø arba leiboristø – turi daugumà Bendruomeniø rûmuose. O vyriausybë, kontroliuodama parlamentinæ daugumà, faktiškai daro átakà parlamento veiklai.
Tai reiškia, kad bet kurio deputato teisëkûros iniciatyva nebus palaikyta, jeigu jai nepritars vyriausybë. Taigi tik vyriausybë turi ástatymø rengimo iniciatyvà, o parlamentas šio proceso beveik nekontroliuoja, kaip ir finansø bei biudžeto politikos, nekalbant jau apie vyriausybës veiklà.
Seniausias Didžiosios Britanijos politinis institutas yra monarchija. Karalius, paveldëjæs sostà, yra valstybës vadovas: 1) vadovauja vykdomajai valdžiai; 2) sudaro dalá ástatymø leidžiamosios valdžios; 3) yra teismø valdžios vadovas; 4) yra ginkluotøjø pajëgø vadas; 5) anglikonø bažnyèios civilinis vadovas. Bet visos šios 5 misijos daugiau teorinës. Vykstant ilgaamžei politinei evoliucijai didžiulë monarchø valdžia buvo smarkiai apribota. Šiandien ji yra nominali. Monarcho ágaliojimus faktiškai vykdo vyriausybë, kurios sprendimams jis beveik neturi átakos.
Monarchija ir Jungtinës Karalystës politinis gyvenimas susijæ ilgaamžiais ryšiais, kurie, nors bûdami nestiprûs, išlieka reikalingi ir bûtini kaip šalies administravimo, socialinio reguliavimo árankis.
2. VOKIETIJOS FEDERACINËS RESPUBLIKOS VALDYMAS
Pokario Vokietijos politinæ raidà stengësi bendrai veikti didžiosios valstybës – Anglija, JAV, Prancûzija ir SSRS. Potsdamo konferencija 1945 m. nutarë pralaimëjusioje Antràjá pasauliná karà Vokietijoje nustatyti laikinà okupaciná režimà ir padalino jà á 4 zonas: rytuose – sovietø, vakarinëje didesnëje šalies dalyje – anglø, amerikieèiø ir prancûzø. Bendru sutarimu buvo nutarta atkurti tokius demokratinës politinës sistemos institutus: vietinæ savivaldà, sàjungø ir susivienijimø, žodžio ir susirinkimø laisvæ. Visos šalies teritorijos valdymà koregavo sàjunginë kontrolës taryba, á kurios sudëtá áëjo dešimties valstybiø – nugalëtojø atstovai.
Bet nuveikti pastebimø darbø kontrolës taryba nesuspëjo. Prasidëjo “šaltasis karas”, kuris ypaè ryškus buvo Vokietijoje. Ji, buvusiø sàjungininkiø pastangomis, pirmiausia buvo suskaldyta á dvi dalis.
Vakarø šalys, besiorientuojanèios á liberalià teisinæ valstybæ, savo kontroliuojamoje teritorijoje 1949 m. gegužës 23 d. ákûrë Vokietijos Federacinæ Respublikà (VFR). Joje 1949 m. rugsëjo 7 d. ásigaliojo (po 3 kariniø gubernatoriø ir žemiø landtagø pritarimo) Pagrindinis ástatymas (Konstitucija, kuri visiškai teisëtai dar vadinama Bonos konstitucija). Pirmoji pokario vokieèiø valstybë tapo “demokratine ir socialine federacine valstybe” su sostine Bona. Sunkiausi išbandymai laukë Berlyno : jis irgi buvo padalintas á 4 sektorius, pavaldžius okupavusiø Vokietijà valstybiø kariniams gubernatoriams.
Kaip savotiškà atsvarà VFR sovietinë administracija 1949 m. spalio 7 d.paskubëjo ákurti dar vienà vokieèiø valstybæ – Vokietijos Demokratinæ Respublikà (VDR).
“Šaltasis karas” neatnešë pergalës në vienam blokui, bet priartino Sovietø Sàjungos žlugimà. Sovietinë imperija neteko priverstiniø sàjungininkiø ir vienos ištikimiausiø savo satelitø – VDR. 1990 m. gegužës 18 d. pagal VFR ir VDR valstybiø sutartá pastarojoje pradëjo laisvai apyvartoje cirkuliuoti VFR pinigai. Pagal antràjà dvišalæ sutartá nuo 1990 m. spalio 3 d. VDR kaip valstybë išnyko iš Europos politinio žemëlapio. Jos teritorija, remiantis VFR Pagrindiniu ástatymu, ásiliejo kaip 5 žemës á Vokietijos Federacinæ Respublikà. Savarankiška žeme tapo ir Berlynas, kuris per 50 metø okupacijos buvo ne kartà blokuojamas, o jo Rytø Vokietijos zona net atitverta betono siena. Berlynu buvo manipuliuojama “šaltojo karo” metu.
VFR politinæ sistemà apibrëžia jau minëta Bonos konstitucija. Vokietijos federalizmas reiškia, kad valstybë – federacija ir kiekviena jos žemë yra savarankiškos ir nepriklausomos. Kiekviena žemiø turi savo parlamentà – landtagà bei vyriausybæ.
Ástatymø leidyba šalyje užsiima federalinis parlamentas, sudarytas iš 2 rûmø. Žemiø interesams atstovauja Aukštesnieji rûmai – Bundesratas (Sàjunginë taryba), kurio narius – ágaliotinius – skiria žemiø vyriausybës.
Žemesnieji rûmai – Bundestagas – yra renkami ketveriems metams pagal sistemà, kuri derina proporciná bei mažoritariná balsavimà : vienà dalá deputatø renka rinkëjai sàlygiškos paprastos daugumos principu, antràjà – pagal partinius sàrašus. Partija, gavusi mažiau kaip 5 proc. rinkëjø balsø, netenka atstovavimo parlamente teisës pagal proporcinæ rinkimø sistemà.
Pagrindinis teisëkûros darbas tenka Bundestagui, bet Bundesratas, kurá formuoja žemës, yra nepriklausomas nuo rinkëjø ir “atsveria” žemøjø rûmø veiklà. Aukštieji rûmai turi ástatymø leidybos iniciatyvos teisæ. Jiems suteikta ir absoliutaus veto teisë sprendžiant Konstitucijos pataisø, šalies teritorijos, finansø, žemiø valdžios kompetencijos klausimus.
Prezidentas, renkamas 5 metø kadencijai pagal Pagrindiná ástatymà, yra valstybës vadovas. Jis teikia Bundestagui tvirtinti vyriausybës vadovo (kanclerio) kandidatûrà. Kancleris bûna jau žinomas – tai partijos, laimëjusios rinkimus á parlamentà, vadovas. Prezidento teisës, jo vaidmuo šalies politiniame gyvenime yra nedidelis. Jo teisës ir vaidmuo nepalyginami mažesnës nei Prancûzijos prezidento.
Tikroji valstybës valdžia koncentruojasi VFR vyriausybëje ir jos vadovo kanclerio rankose. Vyriausybë kontroliuoja visà vykdomàjà valdžià, federacijos nariø – žemiø veiklà. Vyriausybë reguliuoja šalies teisësaugos klausimus, be to, ji turi konstitucines galimybes kontroliuoti ástatymø leidybos procesà.
1951 m. teismø valdžios funkcijos specialiu ástatymu buvo suteiktos VFR Konstituciniam Teismui. Jis turi teisæ aiškinti Pagrindiná ástatymà, taip pat nauju šalies ástatymu konstitucingumà. Ši institucija galutinai sprendžia federacijos ir žemiø ginèus. Konstitucinio Teismo nariai (kaip JAV – Aukšèiausiojo Teismo) skiriami iki gyvos galvos. Galima tvirtinti, kad VFR Konstitucijoje numatytas lankstus pagrindiniø valdžios šakø veikimo, suderinamumo ir tarpusavio kontrolës bei priklausomybës mechanizmas.
Nuo 1952 m. iki 1990 m. VDR taip pat buvo federacinë sandara. 1968 m. VDR Konstitucija suteikë ástatymø leidybos teises Liaudies rûmams – parlamentui, kuris buvo renkamas 5 metams. Tarp sesijø veikë Valstybës taryba, kurios pirmininkas buvo valstybës vadovas. Vykdomoji valdžia priklausë Ministrø Tarybai, atsakingai ir renkamai Liaudies rûmø.
o 1990 m. spalio 3 d. pagal dvišalæ VFR ir VDR sutartá rytinëje Vokietijos dalyje ásigaliojo VFR Konstitucija ir jos politinës sistemos institucijos. Taip buvo galutinai likviduotos Antrojo pasaulinio karo pasekmës Vokietijai, vienai iš didžiøjø Europos valstybiø.
3. PRANCÛZIJOS RESPUBLIKOS POLITINË SISTEMA
Prancûzijos politiniø institucijø atsiradimas ir veikla priklauso nuo liaudies valios. 1945 m. spalio mën. Prancûzijos rinkëjai (18 mln. rinkëjø iš 19 mln. dalyvavusiø balsavime) referendume pasisakë už tai, kad valstybës santvarkà nustatys Steigiamasis susirinkimas ir nauja Konstitucija. Šalies politiniam gyvenimui svarbiausi buvo du klausimai: 1) vieneriø ar dvejø rûmø parlamentas; 2) stiprios prezidento institucijos galios (valdžia).
Steigiamasis susirinkimas suformavo generolo .de Gaulle (Šarlis de Golis) vyriausybæ. 1946 m. spalio mën. buvo priimta Konstitucija ir Prancûzija, pagal galiojanèià tradicijà, tapo IV Respublika. Pirmà kartà á Pagrindiná Prancûzijos ástatymà buvo átrauktos 1789 m. “Žmogaus ir pilieèio teisiø Deklaracijoje” ávardintos žmogaus teisës ir laisvës.
Ástatymø leidyba priklausë dvejø rûmø Nacionaliniam susirinkimui, renkamam 5 metams. Respublikos Taryba, Antrieji parlamento rûmai, turëjo teisæ siûlyti savo pataisas ástatymo projektui, kuriam pritarë Nacionalinis susirinkimas.. Bet Nacionalinis susirinkimas jas galëjo ir atmesti.
Šalies vyriausybë – vykdomosios valdžios institucija – buvo atsakinga tik Nacionaliniam susirinkimui. Bet Ministrø Taryba galëjo prašyti Prezidento parlamento paleidimo. Nacionalinio susirinkimo pirmininkas tapdavo vyriausybës vadovu rinkimø á Nacionaliná susirinkimà laikotarpiui.
Šiandieninë Prancûzija žinoma kaip turinti stiprià prezidento valdžià. 1946 m. Konstitucijoje Prezidento galios nebuvo tokios áspûdingo: já 7 metams rinkdavo abejø parlamento rûmø deputatai. Prezidentas buvo Konstitucijos ápareigotas skirti vyriausybæ, kurios pirmininkas ir ministrai privalëjo gauti preliminarø absoliuèios daugumos Nacionalinio susirinkimo deputatø sutikimà. Prezidentas turëjo malonës teisæ, bet pritarimà turëjo gauti Aukšèiausioje magistratûros taryboje. Tai Konstitucijos nustatyta teisminës valdžios institucija, á kurios sudëtá áëjo Respublikos prezidentas, justicijos ministras, 6 Nacionalinio susirinkimo renkami nariai, 4 teismø atstovai ir kiti.
Prezidentas skelbë ástatymus, galëjo juos gràžinti iš naujo svarstyti, o jeigu neskelbdavo, ši teisë atitekdavo Nacionalinio susirinkimo pirmininkui. (Panaši procedûra galioja ir Lietuvos Respublikos ástatymø leidyboje). Prezidento galios buvo labai suvaržytos jo paties aktø leidyboje, nes juos privalëjo pasirašyti ne tik premjeras, bet ir vienas iš ministrø. Taigi prezidento kompetencija buvo daugiau reprezentacinio pobûdžio.
Prancûzijos Konstitucija teismø sistemoje sprendë principiná uždaviná: teismø institucijos turëjo tapti nepriklausomomis nuo vyriausybës ir nuo Nacionalinio susirinkimo. Bet atsitiko priešingai: Aukšèiausios magistratûros Tarybos ásteigimas – geriausias tokios priklausomybës árodymas.
Konstitucija paliko nors ir tradicinæ, bet nedemokratinæ savivaldos sistemà. Visà valdžià departamentuose (savivaldos institucijose) išlaikë vyriausybës skiriami valdininkai – prefektai.
Laikotarpis iki 1958 m. nebuvo pažymëtas didele pilietine santarve, politiniu stabilumu. 1946 m. Konstitucija turëjo daug priešininkø ir, pirmiausia, kariuomenëje. Bûtent joje “gimë” perversmo idëja : Alžyre ávyko puèas. Tuo pasinaudojo IV Respublikos veikianèios Konstitucijos priešininkai, kurie norëjo jà pakeisti. Nacionalinio susirinkimo dauguma suteikë beveik neribotus valdžios ágaliojimus generolui de Gaulle. Generolas pareikalavo naujos Konstitucijos ir apibrëžë jos pagrindiná turiná. Šalyje tvyrojo átampa ir pilietinio karo grësmë bei baimë, todël per tris savaites buvo išnagrinëtas Konstitucijos projektas, kurá 1958 m. referendumas patvirtino. Tai reiškë, kad Prancûzijoje buvo átvirtinta V Respublikos politinë sistema ir jos institutai, kurie gerokai skyrësi nuo buvusiø. Visose valstybës gyvenimo srityse demokratijos pradai buvo pakeisti “asmens valdžios režimu”, ir tai sustiprino valstybës valdžios mechanizmà, kuriame pagrindiniai valdžios prioritetai priklauso valstybës vadovui – prezidentui.
Nuo 1958 m. prezidentas buvo renkamas visuotiniuose rinkimuose, kaip ir parlamentas. Šià Konstitucijos normà pats de Gaulle paaiškino taip : “mûsø vienas ir tas pats valdžios šaltinis”.
Taigi Respublikos prezidentas atsidûrë valstybës institucijø hierarchijos viršûnëje. Jo formalios teisinës galios yra skirstomos á vykdomas asmeniškai ir á galias, kurioms reikalinga premjero (o kai kada ir atskirø ministrø) kontrasignacija.
Prezidento kompetencijai priklauso Konstitucijos, valstybës institucijø veiklos priežiûra. Jis turi teisæ paleisti Nacionaliná susirinkimà (tam tikromis sàlygomis). Prancûzijos politiniame gyvenime parlamentas bûdavo paleidžiamas, kai prezidentas “paveldëdavo” jam nepalankø, arba net priešiškà parlamentà. F.Mitterand tai darë net du kartus – 1981 ir 1988 metais. Kaip valstybës vadovas jis gali ávesti šalyje ypatingà padëtá.
Ši jo teisë reiškia, kad jo valioje galimybë ávesti tikrà asmeninæ diktatûrà, kuriai esant visos palaikymo priemonës priklauso nuo prezidento.
Be to, prezidentas formuoja visas vykdomosios valdžios grandis. Jis skiria ministrus, aukštesnius valdininkus. Prezidentas – ginkluotøjø pajëgø vadas, aukšèiausiøjø šalies tarybø ir nacionalinio gynybos komiteto pirmininkas. Jis gali ásakyti panaudoti strategines branduolines pajëgas. Valstybës galva pasirašo ir ratifikuoja šalies tarptautines sutartis (išskyrus tas, kurioms reikalingas parlamento pritarimas). 1966 m. asmeninë prezidento .de Gaulle iniciatyva lëmë Prancûzijos išstojimà iš NATO karinës organizacijos.
Prezidento teisminë valdžia – tradicinë : jam Konstitucija suteikia malonës teisæ. Jo padëtá valdžios viršûnëje Konstitucija nustato taip, kad jis yra Prancûzijos nepriklausomybës garantas.
Ágaliojimai, reikalaujantys premjero arba ministrø kontrasignacijos, yra tokie : pirmininkavimas Ministrø Tarybos posëdžiuose ir pasirašymas jos nutarimø; paskyrimas á karines ir civilines pareigas, pasiuntiniø skyrimas á užsienio valstybes, parlamento neeilinæ sesijà prezidentas sušaukia kontrasignuojant ministrams.
Prezidentas turi asmeniniø padëjëjø aparatà, kuriame yra šimtai žmoniø : prezidento kabinetas, generalinis sekretoriatas, karinis štabas. Visø šiø tarnybø bendradarbiai yra asmeniškai skiriami prezidento.
Prezidentas ir vyriausybë sudaro Prancûzijos centrinæ vykdomàjà valdžià. Dažnai prezidento vaidmuo priklauso nuo asmeniniø savybiø, santykiø su Nacionaliniu susirinkimu ir vyriausybe. Vyriausybæ sudaro premjeras, ministrai ir ji yra kolegiali institucija, kurioje išskiriama Ministrø taryba (tai Prancûzijos prezidento pirmininkaujamas ministrø susirinkimas) bei Ministrø kabinetas (premjero vadovaujamas susirinkimas).
Konstitucinius vyriausybës ágaliojimus vykdo Ministrø Taryba, jos sprendimus pasirašo šalies prezidentas.
Skirdamas premjerà, prezidentas turi plaèià pasirinkimo laisvæ. Tai jo asmeninë teisë. Svarbu jam vadovautis pagrindine nuostata –parinktam kandidatui turi pritarti Nacionalinis susirinkimas. Ministrus, premjero teikimu, skiria á postus prezidentas.
Pasitikëjimo faktorius atspindi valstybës valdžios institucijø tarpusavio santykius. Ir todël yra reikšmingas. Jeigu JAV konstitucija griežtai draudžia vienam asmeniui eiti pareigas ir vykdomojoje ir ástatymø leidžiamojoje institucijose, tai Prancûzijos Konstitucija to nedraudžia.
Premjeras koordinuoja ir vadovauja Ministrø Tarybos veiklai. Jis atsakingas už šalies gynybà, “užtikrina ástatymø vykdymà”, leidžia dekretus, kuriø nesvarsto Ministrø Taryba. Prezidento ir premjero bendradarbiavimas lemia vyriausybës bei parlamento darbo sëkmæ.
Parlamentas yra dvejø rûmø: Žemutiniai rûmai – Nacionalinis susirinkimas ir Aukštieji – Senatas. Rûmø darbui vadovauja biuras bei pirmininkai. Senato pirmininkas, esant vakansijai, laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas. Be to, rûmø pirmininkai reglamentuoja parlamento darbà.
Parlamento neeilines sesijas šaukia arba premjeras, arba Nacionalinio susirinkimo dauguma.
Deputatø veikla parlamente organizuojama tradiciškai – pagal politines frakcijas (politines grupes), kuriose turi bûti ne mažiau kaip 20 žmoniø Susirinkime, ir 14 – Senate. Frakcijos skelbia duomenis apie savo politinius tikslus deklaracijose. Parlamente veikia ávairios komisijos (specialiosios ir nuolatinës).
Ministrai laisvai bendrauja su komisijomis, bet vyriausybë tik finansø komisijoms privalo teikti visà dokumentacijà apie šalies finansus.
Deputatai posëdžiauja skirtingose vietose: Nacionalinio susirinkimo rezidencija – Burbonø Rûmai, o Senato – Liuksemburgo. Ir tik bendri posëdžiai (ratifikuojant Konstitucijos pataisas) vyksta Versalyje.
Teisinë Prancûzijos parlamentarø padëtis analogiška kitø šaliø atstovø padëèiai. Bet Prancûzijoje nenumatytas parlamentaro atšaukimas iš aukšèiausio šalies atstovaujamojo organo. Institucijos funkcijos ástatymø leidyboje irgi panašios á kitø šaliø. Teisëkûroje dideles teises turi vyriausybë, bet tam tikrais atvejais parlamentas turi galimybæ pareikšti nepasitikëjimà jà atstatydinti.
Parlamentas turi ir teismø ágaliojimø : skelbia amnestijà bei sudaro teismo institucijas – Respublikos Teismà ir Aukšèiausiuosius Teismo rûmus. Pastarieji gali taikyti impièmentà paèiam prezidentui.
Svarbià vietà valstybës institucijø veikloje užima Konstitucinë taryba, kuri vertina ir prezidento ir parlamento veiklà, sprendžia ávairius ginèus tarp vykdomosios ir ástatymø leidžiamosios institucijø. Valstybës taryba gali anuliuoti vykdomosios valdžios aktus, jeigu jie neatitinka šalies Konstitucijos.
Šie Prancûzijos valdžios institutai, kartu teismai ir prokuratûra užtikrina žmogaus teisiø ir laisviø ágyvendinimà, politinës sistemos funkcionavimà.
Maksimaitis M. (1998). Užsienio teisës istorija. Vilnius: Justicija.- P. 297-298.
Kрылова Н.С. (1981). Английское государство. Москва: Наука. - C. 140-149.
Современные зарубежные конституции (1992). Mосква: Московский юридический институт. - C. 53.
Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare |
Vizualizari: 1399
Importanta:
Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2025 . All rights reserved
Distribuie URL
Adauga cod HTML in site