CATEGORII DOCUMENTE |
Bulgara | Ceha slovaca | Croata | Engleza | Estona | Finlandeza | Franceza |
Germana | Italiana | Letona | Lituaniana | Maghiara | Olandeza | Poloneza |
Sarba | Slovena | Spaniola | Suedeza | Turca | Ucraineana |
DOCUMENTE SIMILARE |
|
AUKŠTAITIJOS NACIONALINIØ VALGIØ PATIEKIMAS
Mitybai bûdingas tradicijø perimamumas mëgstame tuos valgius, kuriuos valgëme vaikystëje, branginame tas tradicijas, kurios áprastos nuo mažø dienø. Taigi lietuviø nacionaliniai valgiai laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusës iki XX a. pirmuosius keturis dešimtmeèius gamino Lietuvos valstieèiai.
Maistas - tai galimybë dalintis ar duoti, jis tarsi altruizmo išraiška, tëvø – vaikams, šeimininkø – lankytojams. Tai svarbiausia, kà motina gali duoti savo vaikui. Todël maistas yra bene geriausias meilës ir saugumo árodymas. Juos mes dalinamës valgydami su kitais žmonëmis.
Aukštaièiø pirkioje susëdus prie stalo šeimininkë ar mergina atneša šaukštus, suëmus á saujà, ir apdeda ant stalo krûvoj, kiekvienas atsirenka “savo”, svetimu šaukštu nevalgo. Šaukštai bûdavo pagaminti iš klevo, liepos, beržo medienos. Kitam paëmus ne savo šaukštà, já atsiimdavo ir duodavo kakton, kartais net šaukštas nutrûkdavo ar perskildavo.
Po to atneša duonà, peilá ir deda ant stalo nuo durø, deda taip, kad jeigu kepalas prariektas, tai prariekimas žiûrëtø išilgai stalo; á duris nugræžtas prariekimas – “duona juokiasi”, gali duona “pro duris išeiti”.Vëliau duonà paduodavo šeimininkui, kuris suraiko. Raiko riekëmis skersai kepalo ir dëlioja aplink stalà pagal susëdusius žmones.
Šeimininkë atneša dubená viralo ir deda ant stalo. Valgo visi iš vieno dubens. Semia visi paeiliui, kiekvienas iš savo krašto. Dubená suvalgius atneša kità, o visa kita palieka pietums. Valgydami nesidairo ir nesilaisto. Kad ne taip nuo šaukšto varvëtø – lašëtø, po šaukštu nešdami á burnà pakiša kàsnelá duonos ant kurio nulašina susidariusius lašus.
Blynai patiekiami su dažiniu. Blynus su dubeniu pastato viduryje stalo, iš jo visi ima rankomis, sudrasko á mažesnius gabalus ir pirštais dažo á dažiná. Blynà iš dažinio išgriebia pirštais, kuriuos nulaižo. Šakuèiø nebûdavo arba, kur bûdavo, tai tik sveèiui.
Bulves duodavo neluptas, tai nusilupdavo kiekvienas už stalo. Bulves taip dažydavo á varškæ ar kitoká dažiná pirštais, ar bulves užsikandæ užsisrëbdavo šaltibaršèiais ar rûgusiu pienu, ar pasukomis (maslionkomis).
Košes kabindavo šaukštais, o seniau prieš 100 metø kabindavo (valgydavo) lopetëlëmis.
Skrylius sudëdavo á dubená arba sietà ir dažydavo su varške.
Prieskienës – tai užbalintos bulviø ar kruopø sriubos supiltos á dubená, valgomos šaukštais.
Bulves valgydami dažydavo su garstyèiomis, ávairiais kitais padažais, avižiniu kisieliumi, silkëmis ir kt.
Prieš 70 – 75 metus Kupiškio apylinkëse pradëta dengti stalus staltiesëmis.
Mësà:kiaulienà ar jautienà, ar avienà dubenyje šeimininkë supjausto, sudrasko á gabalus. Kaulus išnarsto pirštais. Supjaustytà mësà deda viduryje stalo, á dubenio kraštus ápila druskos, ima mësà su pirštais ir valgo su duona.
Saldus pienas, rûgpienis ar prëskas (nugriebtas) pienas supilamas á dubená ir valgomas šaukštais, užkandant duona.
Sviestvarškæ tepa ant duonos pirštu ir užgeria saldžiu pienu.
Apsilankius sveèiui, paruošiami ir ypatingi valgiai – meilë. Prieš kokius 60 metø Kupiškio apylinkëse sveèio meilë buvo sviestas, sûris, pienas arba su lašiniais pakepta kiaušinienë. Retkarèiais jei turëdavo duodavo medaus ar uogienës.
Atvykusi sveèià sodinà už stalo, apdengia staltiese. Valgius atneša lëkštëse, parenka gražesná šaukštà, atriekia duonos ir paprašo valgyti.
Ant Velykø stalo šeimininkës paprastai dëdavo nepjaustytus, ir atpjautus valgius tik tiek, kiek žadama suvalgyti tuo metu.
Lietuvës šeimininkës vaišindavo labai paprastai, bet nuoširdžiai.
Ant lentelës padëdavo duonos kepalà, paguldydavo peilá, atnešdavo dûmais kvepiantá rûkytà kumpá, pastatydavo krienø indelá ir valgyk á sveikatà.
Ant lentelës padëdavo kà tik ištrauktà iš slëgtuvo ilgà ir storà sûrá, medaus indelá pastatydavo ant stalo, iš spintelës ištraukdavo ragaišá ar kvepianèiø bandeliø, arbatos su vyšniø uogiene.
Iki XX a. pradžios valstieèiai valgë mediniais šaukštais iš bendrø indø. Nuo XX a. pradžios imta valgyti iš atskirø moliniø ar emaliuotø dubenëliø.
Maisto patiekimas ir gaminimas yra labai subtilus ir atsakingas dalykas. Turi bûti užtikrintas, kad viskas bûtø laiku ir gerai paruošta.
Kaip žmogus elgiasi prie stalo, kaip jis valgo, kaip geria – matyti jo išsilavinimas, kultûros, etiketo išmanymas.
Vienas iš svetingumo pasireiškimo bûdø – dëmesys sveèiui, paproèiams, užstalio tradicijoms. Tai pakelia susitikimo nuotaikà ir palieka puikius prisiminimus apie namus, kur viešpatauja nuoširdumas ir palankumas sveèiams. Be abejo, tai sustiprina draugiškus santykius, kurie praverèia visose gyvenimo ir veiklos srityse.
Stalo serviravimui vis didesnæ átakà daro minimalizmas, tada sveèiams belieka aikèioti, koks skanus maistas, kaip puikiai serviruotas stalas, kokia šilta aplinka.
Šiandien jei nori á sriubai skirtà lëkštæ ar dubená dëti deserto tai ir dëk. Jis tiks ir salotoms, šaltiems patiekalams, užkandëlëms.
Apskritai ant stalo mažëja peiliø. Nebeaikèiojama ir nelaikoma blogu tonu, jeigu ant stalo nëra didkepsnio ar žuvies peilio.
Viskas daroma, kad žmogui bûtø kuo paprasèiau, nereikëtø sukti galvos, kaip elgtis prie stalo. Žmogus taip pat neturi varžytis serviravimo ámantrybëmis prie stalo, jis neturi jaustis nepatogiai.
Reikia daugiau dëmesio skirti ne patiekalø gausumui, o jø papuošimui bei patiekimui.
Klausimai
Kaip bûdavo dedama duona ant stalo?
Kaip buvo valgomas viralas?
Kaip valgomi blynai su dažiniu?
Kaip patiekiama sviestvarškë?
Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare |
Vizualizari: 969
Importanta:
Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved