BITUMINĖS IR DEGUTINES RIŠANČIOSIOS MEDŽIAGOS BEI GAMINIAI

BITUMINĖS IR DEGUTINES RIŠANČIOSIOS MEDŽIAGOS BEI GAMINIAI

§ 1. BENDROS ŽINIOS

Bituminės ir degutinės rišančiosios medžiagos — tai sudėtingi daugiamolekulinių angliavandenilių ir jų junginių su siera, deguo­nimi ir azotu mišiniai, kurių fizinės-mechaninės savybės žymiai kin­ta, kintant temperatūrai. Bituminės ir degutinės rišančiosios medžia­gos skirstomos į:

bitumines, sudarytas iš naftos bitumų arba naftos ir gamtinių bitumų lydinių; degutinės — akmens anglių ir skalūnų degutu miši­nius arba pikių ir degutinių alyvų lydinius; gudrondegutus, sudary­tus iš produktų, kurie gaunami, oksiduojant akmens anglių pokosto ir naftos gudrono mišinį; deguto-bitumo-polimerų, į kurių sudėtį įei­na naftos bitumai arba akmens anglių deguto medžiagos ir polimerai (įskaitant kaučiuką).

Svarbiausios bituminių ir degutinių medžiagų savybės yra šios: nepralaidumas vandeniui, atsparumas rūgštims, šarmams, agresy­viems skysčiams ir dujoms. Be to, šios medžiagos gerai sulimpa su akmens medžiagomis, mediena, metalais. Kaitinant jos suminkštėja, o atšąlant — greitai kietėja.

Iš bituminių ir degutinių rišančiųjų medžiagų gaminami asfalti­niai skiediniai ir betonai, stogo dangos, hidroizoliacinės ir garo izolia­cinės medžiagos ir gaminiai, hidroizoliacinės, stogo ir kelių mastikos ir emulsijos, stogo ir hidroizoliacinės pastos. Iš jų gaminamos her­metinės medžiagos siūlėms hermetinti ir lakai — antikorozinei meta­lų apsaugai.

§ 2. BITUMAI

Pagal žaliavą bitumai skirstomi į gamtinius ir naftos. Pagal konsistenciją (18°C temperatūroje) jie skirstomi į kietus, pusiau kie­tus ir skystus, o pagal pagrindinę paskirtį — į statybinius, stogo ir kelių.

Gamtinis bitumas — tai organinė juodos arba tamsiai rudos spal­vos medžiaga. Kaitinamas jis palaipsniui minkštėja ir suskystėja, o ataušdamas — kietėja. Vandenyje bitumas netirpsta, bet lengvai tirpsta anglies disulfide, chloroforme, benzole ir, kiek sunkiau, ben­zine. Gamtinio bitumo struktūra ir fizinės-mechaninės, fizinės-che-minės savybės yra artimos naftinių bitumų savybėms (gamtinis bitu­mas atsparesnis atmosferiniams ir cheminiams veiksniams, nes jame nėra parafino ir yra daugiau mineralinių medžiagų).  _s

Grynas gamtinis bitumas retai sutinkamas. JKiek dažniau jis ran­damas bitumo prisigėrusiose (asfaltinėse) uolienose (klintyse, dolo­mituose, smiltainiuose, grunte). Gamtinis bitumas susidarė iš naftos, pakliuvusios j viršutinius žemės plutos sluoksnius, lėtai atsiskiriant iš jos lengvoms ir vidutinėms frakcijoms ', o taip pat vykstant oksi­dacijos ir polimerizacijos procesams.

Gamtinj bitumą galima išskirti, virinant asfaltines uolienas kati­luose arba veikiant jas organiniais tirpikliais. Nepakankamai kietas bitumas oksiduojamas, prapučiant perkaitintais garais arba oru.

Statybinėms medžiagoms gaminti vartojami ir asfaltinių klinčių bei asfaltinių dolomitų milteliai — asfalto milteliai. Asfalto milte­liuose yra 5—8% bitumo; jie vartojami asfaltinei mastikai ir asfalt­betoniui gaminti. Pridėjus asfalto miltelių, gaminiai būna kietesni ir minkštėja aukštesnėje temperatūroje.

Naftos bitumas— tai naftos perdirbimo produktas. Pagal perdir­bimo būdą naftos bitumai yra trijų pagrindinių rūšių: liekamieji gudrorian oksiduotieji ir krekinginiai.

-----Liekamasis gudronas gaunamas, nudistiliavus iš naftos benziną,

žibalą ir žymią dalį alyvinių frakcijų atmosferiniu-vakuuminiu būdu. • Normalioje temperatūroje gudronai yra kietos arba beveik kietos, •tamsios arba tamsiai rudos spalvos medžiagos.

Oksiduotieji bitumai gaunami, prapūtus orą per naftines liekanas (mazutą, gudroną), esant 240—300 °C temperatūrai. Siame procese oro deguonis reaguoja su vandeniliu, ir susidaro vandens garai. Ne­tekdami vandenilio, naftiniai likučiai tirštėja — polimerinasi ir su-tankėja.

Krekinginiai bitumai gaunami, krekinguojant naftą ir naftines alyvas (t. y. skaidant jas aukštoje temperatūroje, siekiant gauti maksimalų benzino kiekį). Prapučiant per šias liekanas orą, gaunami oksiduotieji krekinginiai bitumai.

Pagal kietumą, tąsumą ir minkštėjimo temperatūrą kietieji ir pu­siau kieti bitumai skirstomi į markes (32 lent.).

Bitumo kietumas (pasipriešinimas dalelių perstūmimui) priklauso nuo temperatūros. Žemoje temperatūroje bitumas būna žymiai kie­tesnis, o aukštoje temperatūroje jis suskystėja. Kietumo rodiklis — tai adatos, veikiamos tam tikro dydžio apkrovos, įsmigimo per 5 s gylis (matuojamas dešimtosiomis milimetro dalimis) į 25 arba 0 °C temperatūros bitumą. Bandoma specialiu prietaisu — penetrametnu

Bitumo tąsumas randamas duktilometru, kuriuo baTfdomos (tėtri-piamos) bituminės „aštuoniukės'. Bitumo tąsumo rodikliu yra „aš-

A .A. A.

tuoniukės' pailgėjimas (cm) iki ji nutrūksta. Tempimo greitis — 5- cm/min; bandomų aštuoniukių temperatūra — 25 arba 0 'C.

Bitumo minkštėjimo temperatūra randama prietaisu „Žiedas ir rutuliukas' (13.1 pav., a). Nustatyta, kad bitumo minkštėjimo tem­peratūra atitinka vandens temperatūrą prietaise tuo momentu, kai rutuliukas nusileidžia ant apatinės lentynėlės (137T~pav., c).

Sunkiausiai lydosi BH-V markės bitumas, kurio minkštėjimo tem­peratūra 90 °C. Tuo atveju, kai minkštėjimo temperatūra turi būti aukštesnė, vartojamas rubraksas — naftos bitumo perdirbimo pro-dūktas. Jis gaunamas, oksiduojant 260—300 °C temperatūroje bitumą su šarmų priedu.. Rubrakso minkštėjimo temperatūra^ 135 °C; jis vartojamas šilumai atsparioms hidroizoliacinėms medžiagoms ga­minti.

Tarp aprašytųjų bitumų savybių yra tam tikras ryšys. Kietiesiems bitumams būdinga aukšta minkštėjimo temperatūra ir mažas tąsu­mas. Žemos minkštėjimo temperatūros bitumai yra tąsesni. Svarbios yrk ir šios bitumų savybės: užsidegimo temperatūra, patvarumas vandenyje (priklauso nuo alyvų, dervų ir asfaltenų kiekio bitume), adhezija, atsparumas atmosferiniams veiksniams ir kt. Bitumus sta­tybai reikia parinkti, atsižvelgiant j eksploatacines sąlygas.

Skysti bitumai skirstomi j dvi klases: A klasės — tirštėjančius vidutiniu greičiu, ir B klasės — lėtai tirštėjančius; kiekvienos klasės bitumai dar skirstomi j 6 markes. Skysti bitumai gaunami ne tik perdirbant naftą, bet ir praskiedžiant kietą arba pusiau kietą bitumą skystais naftos produktais.

§ 3. DEGUTAI. SUDĖTINES ORGANINĖS RISANCIOSIOS MEDŽIAGOS

Degutai — tai klampūs, juodos arba tamsiai rudos spalvos, bū­dingo kvapo skysčiai, sudaryti iš angliavandenilių ir jų junginių su siera, azotu ir deguonimi. Degutai gaunami, kondensuojant dujinius produktus, kurie susidaro, irstant organinėms medžiagoms (akmens anglims, durpėms, medienai ir kt.) aukštos temperatūros aplinkoje, kur neprieina oras. Statyboje plačiausiai vartojamas akmens anglių degutas, kuris dažniausiai gaunamas kaip šalutinis produktas, kok-suojant akmens anglis arba gaminant iš jų dujas.

Skaidant akmens anglį, susidaro žaliasis degutas, kuris statybos .reikalams nevartojamas. Jame yra didelis kiekis lakiųjų medžiagų, kurios, net nežymiai pakaitintos (pavyzdžiui, saulės spindulių), išga­ruoja ir todėl pasikeičia deguto savybės (padidėja trapumas). Iš žaliojo deguto atskiriamos lengvosios ir vidutinės alyvos, ir gauna­mas valytas degutas.

Deguto sudėtinės dalys atsiskiria jvairioje temperatūroje: leng­vosios alyvos — iki' 170 °C, vidutinės—170—270 °C; sunkiosios — 270—300 °C ir antraceno alyva — 300—360 °C. Atskyrus alyvas, gau­namas pikis — juodos spalvos, kieta medžiaga. Pikis gaminamas tri­jų rūšių: minkštasis, vidutinis ir pikis, gautas, koksuojant akmens anglis žemoje, t. y. 450—600 °C, temperatūroje. Sie pikiai vieni nuo kitų skiriasi minkštėjimo temperatūra. Pikio minkštėjimo tempera­tūra priklauso nuo alyvų atskyrimo laipsnio: kuo daugiau jame yra alyvų, tuo jis minkštesnis.

Antraceno alyva — tai skysta, žalsvai geltonos spalvos masė; ji pasižymi būdingu kvapu, kurį jai suteikia fenoliai ir sieros junginiai.

Akmens anglių degutas kelių statybai gaunamas, koksuojant ang­lis arba sulydant akmens anglių pikį su alyvomis, arba atskiriantvandenį iš žaliojo deguto. Jie gaminami aštuonių markių: nuo XI-1 iki Jl-8.

Sudėtinis degutas (JXC—JXC8 markių) gaunamas, sulydant pikį su antraceno alyva. Sudėtinis degutas yra pakankamai rišlus, paly­ginti netrapus, mažai suminkštėja nuo saulės spindulių. Jis varto-

• jamas stogo dangos medžiagoms, priklijavimo ir dažymo mastikoms gaminti ir kelių statybai. Keičiant sudėtinių dalių santykį, galima pagaminti įvairaus kietumo ir įvairios minkštėjimo temperatūros su-

: dėtinj degutą (kuo daugiau pikio, tuo kietesnis, trapesnis ir aukš­tesnės minkštėjimo temperatūros yra lydinys). Degutinės medžiagos nepūva, nes jose yra fenolų. Tačiau atvirame ore jos greičiau senėja (padidėja kietumas, trapumas, sutrūkinėja), negu bituminės. Dirbant su degutinėmis medžiagomis, reikia laikytis saugumo technikos tai­syklių.

Skalūnų alyva gaminama, termiškai apdirbant degius skalūnus, neprieinant prie jų orui. Tokiu būdu gaunamos dujos, žemos tempe­ratūros degutas ir puskoksis. Degutas dar skaidomas j benziną, dize-linį kurą ir kt. medžiagas. Likutis (skysta masė) ir vartojamas kaip skalūnų alyva. Pagal savybes šis degutas skirstomas į šešias mar­kes (Cl—C6).

Sudėtinės organinės rišančiosios medžiagos. Iki XX a. vidurio buvo vartojamos arba bituminės, arba degutinės medžiagos. Tačiau, vienos ir kitos medžiagos turi trūkumų: bituminės medžiagos drėg­noje aplinkoje gali pūti (degutinės yra atsparios biologiniams veiks­niams), o degutinės, kaip jau buvo minėta, ore greičiau senėja. To­dėl mūsų šalyje gaminamos sudėtinės, biologiniams veiksniams atsparesnės medžiagos: pikio-bitumo, bitumo-pikio, gudrondegutai, gumos-bitumo, bitumo-polimerų.

Pikio-bitumo ir bitumo-pikio mišiniai gaunami, mechaniškai su­maišant akmens anglių pikį su naftos bitumu. Sie mišiniai biolo­giškai atsparesni už bitumą, o, palyginus su degutu, lėčiau senėja. Tačiau praktiškai ne iš kiekvieno pikio ir ne su bet kokiu bitumu įmanoma pagaminti homogeniškus mišinius (dažnai jie išsisluoks-niuoja). Todėl tokie mišiniai plačiau negaminami.

Gudrondegutai gaminami, oksiduojant aukštesnėje kaip 200 °C temperatūroje pusiau kietus (BH-I, BH-II) bitumus ir antraceninj akmens anglių pokostą (antraceno alyvą). Gautasis produktas yra atsparus biologiniams veiksniams ir jį galima pagaminti reikiamos minkštėjimo temperatūros. Gudrondegutai vartojami stogo dangos ir hidroizoliacijos medžiagoms gaminti.

Gumos-bitumo rišančioji medžiaga gaminama iš bitumo ir gumos (senų padangų ir gumos pramonės atliekų). Guma susmulkinama ir ištirpinama bitume (kaitinant). Pagaminta vienalytė medžiaga už bitumą yra stipresnė, elastingesnė, atsparesnė šalčiui, biologi­niams veiksniams ir lėčiau senėja (lakiosios frakcijos iš bitumo neiš­garuoja, o įeina į brinkstančios gumos sudėtį).§ 4. ASFALTINIS SKIEDINYS IR BETONAS. DEGUTINIS BETONAS

Asfaltiniai skiediniai ir betonai — tai dirbtinės medžiagos, gau­namos, sutankinant specialius mišinius iš bitumo, mineralinių mil­telių ir užpildų — smėlio (skiediniai) ir skaldos arba žvirgždo (beto­nai). Tokie mišiniai vartojami karšti arba šalti. Karšti mišiniai (ne žemesnės kaip 150 °C temperatūros) klojami ant sauso pagrindo, o šalti — ir ant drėgno pagrindo. Salti mišiniai kietėja lėčiau, negu karštieji; jie kietėja, išgaruojant tirpikliui. Asfaltinių mišinių rišan-čioji medžiaga yra bitumo ir mineralinių miltelių (asfaltinių, klin­tinių, dolomitinių) mišinys (asfaltinė mastika); vartojama taip pat ir gamyklose pagaminta asfaltinė mastika, pridedant j ją bitumo. Mineraliniai milteliai turi būti sausi, purūs; pervežant ir laikant juos reikia apsaugoti nuo drėgmės.

Karštasis asfaltinis skiedinys gaminamas iš išlydyto bitumo, sau­sų mineralinių miltelių ir išdžiovinto bei pakaitinto smėlio. Bitumas turi atitikti sukietėjusio skiedinio eksploatacijos sąlygas. Pavyzdžiui, grindims uždarose patalpose galima vartoti asfaltinį skiedinį iš bitu­mo, kurio minkštėjimo temperatūra yra 40 °C, o šaligatviams asfal­tinis skiedinys gaminamas iš bitumo, kurio minkštėjimo temperatū­ra yra žymiai aukštesnė.

Smėlis turi būti sausas ir švarus, iki 5 mm stambumo. Rišančio-sios medžiagos imama 10—-15% daugiau, negu jos reikia užpildų tuštumoms užpildyti. Asfaltinis skiedinys vartojamas pramoninių pastatų grindims, šaligatviams ir kelių su intensyviu judėjimu dan­gai. Asfaltinio skiedinio fiziniai-mechaniniai rodikliai nustatyti tokie: Qt >2200 kg/m³; /?_g„>30 kG/cm² (2,94 MN/ra²) ²; vandens įgeriamu-mas^l,5% (tūrio atžvilgiu).

Karštasis asfaltbetonis gaminamas iš bitumo, mineralinių milte­lių, smėlio ir skaldos. Skalda gali būti iki 15, 25 mm arba iki 40 mm stambumo. Užpildai turi būti iš stiprių ir tankių uolienų, sausi ir švarūs. Betono sudėtis parenkama pagal gatavus receptus arba apskaičiuojama pagal specialią metodiką. Svarbiausios asfalt­betonio savybės yra šios: stiprumas, laidumas vandeniui ir atsparu­mas šalčiui. Labai svarbi savybė yra ir asfaltbetonio stabilumas. Stabilumas bandomas tokia tvarka: 210 kG/cm² slėgiu supresuojamas 5 cm skersmens ritinėlis ir jis prastumiamas per 4,4 cm skersmens žiedą. Aukštos kokybės asfaltbetoniniam ritinėliui prastumti reikia ne mažesnės kaip 900 kg apkrovos.

Karštasis asfaltbetonis gaminamas kilnojamose ir stacionarinėse gamyklose. Bitumas, smėlis ir skalda pakaitinami iki 175 °C, o mil­teliai— iki 105 °C; po to medžiagos dozuojamos, sukraunamos į mai­šytuvą ir sumaišomos.

Dangos pagrindu gali būti akmeninis grindinys, betono arba skal­dos sluoksnis. Kelio danga daroma iš vieno arba dviejų sluoksnių,kurie sutankinami sunkiais volais. Klojamo asfaltbetonio tempera­tūra turi būti ne žemesnė kaip 130 °C. Karštas asfaltbetonis varto­jamas ir labai storam hidroizoliaciniam sluoksniui, grindims ir kt.

Šaltasis asfaltbetonis gaminamas iš naftinio bitumo, mineralinių miltelių, tirpiklio ir užpildų — smėlio ir žvirgždo (arba skaldos). Kaip tirpiklis, vartojamas benzolas, gazolinas³, lakinis benzinas (uaitspi-ritas) ir kt. Pagamintas mišinys vartojamas, esant bet kokiam orui; ant pagrindo jis paskleidžiamas 5—8 cm storio sluoksniu, kuris su­tankinamas lengvu volu. Galutinai sluoksnis sutankėja (per keletą dienų), judant transporto priemonėms. Kietėjimo procesas tęsiasi 20—30 parų. Šaltasis asfaltbetonis pigesnis už karštąjį, tačiau jis ne toks patvarus.

Be aprašytųjų asfaltbetonių, dar vartojamas plūktasis asfaltas — bitumo ir mineralinių priedų mišinys (be užpildų), skirtas nedide­lėms duobutėms kelių dangoje užtaisyti; asfaltinės plokštės — iš as­faltinio skiedinio ir asfaltbetonio pagamintos plokštės grindims ir šaligatviams; spalvotasis asfaltbetonis — asfaltbetonis su pigmentų priedu.

Degutiniai skiediniai ir betonai yra asfalto skiediniams ir asfalt­betoniams analogiškos medžiagos. Ore jie greitai oksiduojasi ir tam­pa trapiais. Palyginus su asfaltbetoniu, jie mažiau atsparūs vande­niui ir šilumai, greičiau nusidėvi, o neigiamoje temperatūroje —■ daugiau deformuojasi. Degutinis betonas vartojamas III kategorijos akeliams ir remonto darbams (už gyvenviečių ribų).

S § 5. STOGO IR HIDROIZOLIACINES MASTIKOS

Stogo ir hidroizoliacinėmis mastikomis vadinamos plastiškos me­džiagos, kurios gaunamos, sumaišant organines rišančiąsias medžia­gas su mineraliniais priedais ir kitokiomis medžiagomis (antisepti­nėmis, plastifikuojančiomis ir kt.). Ruloninėms medžiagoms suklijuoti ir priklijuoti ir hidroizoliacijai vartojamos bituminės, degutinės, de-guto-bitumo, gudrondeguto, bitumo-polimerų, bitumo-gumos ir gud-rondeguto-polimerų mastikos. Bituminės, degutinės ir kompleksinės medžiagos yra rišantieji komponentai, pasižymintieji klijinėmis ir hidroizoliacinėmis savybėmis. Į mastikas dedama priedų, kad jos bū­tų termiškai atsparesnės, ne tokios trapios ir kad mažiau reikėtų rišančiųjų medžiagų. Vartojami miltelių pavidalo priedai (klinčių, dolomitų, kreidos, plytų, talko milteliai, cementas ir kt.) ir pluoštiniai priedai (VII—VIII rūšies asbestas, trumpapluoštė mineralinė vata ir kt.). Galima vartoti smulkių mineralinių ir pluoštinių priedų miši­nį (kombinuotus priedus).

Pagal panaudojimo būdą mastikos skirstomos į karštas ir šaltas. Vartojamos tokios karštąs mastikos: bituminės, įkaitintos iki 160— 180 °C, degutinės ir gudrondeguto — iki 130—150 °C, su polimerų prie-du — iki 70 °C. Šaltos mastikos — tai naftos bitumo tirpalo organi­niame tirpiklyje (benzine, ligroine, uaitspirite, kukersoliniame lake, žalioje naftos alyvoje ir kt.), priedų, antiseptinių medžiagų, o kartais ir specialių priedų mišinys. Šaltos mastikos vartojamos nepakaitin­tos, jeigu aplinkos temperatūra-—iki +5°C; žemesnėje temperatū­roje šaltos mastikos vartojamos pakaitintos iki 60—70 °C.

Pagal paskirtį mastikos skirstomos į priklijavimo, vartojamas ruloninėms medžiagoms suklijuoti ir priklijuoti (stogo dangos ir hidroizoliavimo darbams), stogo-hidroizoliacines, vartojamas berulo-ninei dangai ir hidroizoliacijai, o taip pat ir ruloninėms medžia­goms suklijuoti bei priklijuoti, ir hidroizoliacines asfaltines, vartoja­mas hidroizoliaciniam tinkui arba lietinei hidroizoliacijai.

Karštosios mastikos gaminamos tokių markių: bituminės — MBK-F-55, MBK-r-65, MBK-r-75, MBK-r-85 ir MBK-r-100; bitumo-gumos — MPE-r-n-100, MPE-r-n-1-100; degutinės — MflK-r-50, MAK-r-60, MAK-r-70; gudrondeguto — Mr-r-70.

Šaltosios mastikos gaminamos tokių markių: ibitumo-soliarinės alyvos — MEK-X-60, MBK-X-65 ir MBK-X-75; bitumo-kukersolinės — BJIK-I ir BJIK-II⁴.

Mastikos rūšis (bituminė, degutinė ir t. t.) turi atitikti prikli­juojamųjų ir suklijuojamųjų medžiagų rišančioms medžiagoms. Bi­tuminės ir kompleksinės bituminės mastikos vartojamos bituminėms arba kompleksinėms bituminėms ruloninėms medžiagoms suklijuoti ir priklijuoti, o degutinės — degutinėms.

Mastikos šiluminis atsparumas (nustatomas pagal specialią me­todiką) turi atitikti klimatines sąlygas ir stogo dangos nuolydį. Kai mastikos šiluminis atsparumas per mažas, karštomis dienomis ji išteka iš po ruloninių medžiagų, o kai dangos nuolydis didelis, gali nušliaužti visa danga.

Mastikos gaminamos specialiuose cechuose. Priedai turi būti ne drėgnesni kaip 3—5%. Priklijavimo mastikose turi būti 15—25% pluoštinio priedo. Sudėtinių priedų (50% pluoštinio ir 50% milte­lių) imama .20—30% (mastikoje MEK-r-55) ir 25—35% —kitų mar­kių mastikoms. Mastikoms MEKT-75, 85 ir 100 galima vartoti tik miltelių pavidalo priedus. MBK-F-55 ir 65 mastikoms miltelių pavi­dalo priedus galima vartoti tiktai tuo atveju, kai mastika vartoja­ma labai mažo nuolydžio (iki 2,5%) stogui. Analogiškai vartojami priedai ir degutinėms mastikoms gaminti, kurių dedama tokie kie­kiai: 5—15% pluoštinių, 15—20% sudėtinių; miltelių pavidalo prie­dai vartojami tada, kai labai mažas stogo nuolydis. Gaminant asfal­tinę hidroizoliacinę mastiką, dedama 65—70% miltelių pavidalo ir 15—25% pluoštinių priedų.

Priklijavimo ir stogo-hidroizoliacinė mastika 18±2°C tempera­tūroje turi būti kieta vienalytė medžiaga, be matomų priemaišų irį bitumu nepadengtų dalelių. Sukietėjęs mastikos sluoksnis turi būti ^pakankamai lankstus, [kaitintos mastikos (bituminės — iki 160— i,180°C, o degutinės ir gudrondeguto — iki 130—150°C) turi būti j lengvai užtepamos (šepečiu arba mentele) ant lygaus paviršiaus iki <2 mm storio sluoksniu. Salta mastika 18±2°C temperatūroje turi | į būti slanki, vienalytė ir be matomų priemaišų. Saitas mastikas ypač ;ipatogu vartoti šaltame metų laikotarpyje. Jos kietėja, skiedikliui įsi­skverbiant j pagrindą arba j ruloninę medžiagą bei išgaruojant lakiosioms jos frakcijoms. Vartojant šaltas mastikas, mažiau išeik-vojama rišančiųjų medžiagų, nes šias mastikas galima užtepti plo­nesnių sluoksniu; be to, stogo darbų sezonas yra ilgesnis.

Mastika izolas. Ruloninėms medžiagoms suklijuoti ir priklijuoti (stogo dangos ir hidroizoliavimo darbams), o taip pat beruloninei stogo dangai ir hidroizoliacijai bei siūlėms tarp surenkamųjų pasta­tų plokščių hermetinti vartojama efektyvi karšta ir šalta masttka izolas. Ji gaminama iš gumos-bitumo, kaip rišančiosios medžiagos (gautos, termiškai apdirbant devulkanizuotą gumą), naftos bitumo, o daugeliu atvejų — ir polimerinių medžiagų (poliizobutileno, ku-marono, kanifolijos) bei priedų (antiseptinių, mineralinių ir kt.). Karštosios izolo mastikos gaminamos tokių markių: karšta, horizon­taliems paviršiams — MPE-F-F; siūlėms hermetizuoti — MPB-F-M; vertikaliems paviršiams izoliuoti ■— MPBT-B.

Parketlentės klijuojamos šalta arba karšta bitumine mastika. Karštoji bituminė mastika parketlentėms klijuoti prie betoninio pa­grindo susideda iš naftos bitumo, šlako miltelių, labai smulkaus smėlio, žemos rūšies asbesto, medienos miltų ir trupintų durpių. Karštoji mastika tepama (ne žemesnės kaip 150 °C temperatūros) lygiu, ne storesniu kaip 2 mm sluoksniu. Šaltoji bituminė mastika parketlentėms klijuoti prie betoninio pagrindo susideda iš naftos bitumo, gesintų kalkių, toluolo, benzino ir medžio dervos. Parketui priklijuoti vartojama ir šalta bitumo-molio mastika.

I § 6. BITUMINES IR DEGUTINĖS EMULSIJOS

I BEI PASTOS

Bituminės ir degutinės emulsijos — tai dispersinės sistemos, ku­riose vanduo yra terpė, o disperguotas bitumas arba degutas — fazė. Šios emulsijos gaminamos specialiais maišytuvais; be vandens ir bitumo (deguto), vartojamos ir specialios medžiagos — emulsikliai (sulfitiniai spirito žlaugtai, oleino rūgštis, klijai), kurie padeda su­sidaryti emulsijai ir neleidžia bitumo (deguto) lašeliams koagu-liuoti. Apytikrė emulsijos sudėtis tokia: rišančiųjų medžiagų — apie 50%, emulsiklio — 0,01—5%; vandens — likęs kiekis.

Palyginus su bitumu ir degutu, kurie vartojami išlydyti, emulsijos yra pranašesnės: jos vartojamos šaltos ir jas galima užtepti ant drėgnų paviršių, prie kurių emulsijos gerai prilimpa.

Emulsijos vartojamos hidroizoliaciniam ir garo izoliaciniam sluoksniui padaryti, jomis gruntuojamas hidroizoliacinio sluoksniopagrindas, priklijuojamos ruloninės medžiagos, hidrofobizuojami ga- ' minių paviršiai, sumažinamas sunkiojo betono laidumas vandeniui. Emulsijos suskystinamos vandeniu.

Pastos — tai grietinės konsistencijos, analogiškos sudėties kaip ir emulsijos, medžiagos, kurioms gaminti vartojami kieti emulsikliai: negesintos arba gesintos kalkės, molis, maltas trepelas. Apytikrė bituminių hidroizoliacinių pastų sudėtis tokia: bitumo — 45—55%, vandens ■—38—47%, emulsiklio — 8—12%. Pastos praskiedžiamos vandenių; jos vartojamos vandens ir garo izoliaciniam sluoksniui, izoliuojamam paviršiui gruntuoti, šaltoms mastikoms gaminti.

§ 7. RULONINĖS STOGO DANGOS MEDŽIAGOS

Stogo dangos medžiagos iš organinių rišančiųjų medžiagų gali būti dviejų tipų:

medžiagos, kuriose pagrindas Jjiąrtonas_>__-stiklirii§_ audinys ir kt.) jmirkytas arba jmirkytas ir padengtas organinėmis rišančiosiomis medžiagomis;

medžiagos, kuriose juostinio pagrindo nėra ir kurios gaunamos, kalandrais valcuojant į juostas organinių rišančiųjų medžiagų, už­pildų ir priedų mišinį.

Labiau paplitusios pirmosios grupės medžiagos; antrosios gru­pės medžiagos yra vertingos tais atvejais, kai stogo danga turi būti lankstesnė (ypač žemesnėje temperatūroje).

Ruloninės medžiagos, kurių pagrindas jmirkytas ir padengtas organinės rišančiosios medžiagos sluoksniu ⁵, dar apibarstomas įvai­riu barstalu: talko milteliais, smulkiu žėručiu, smulkiu paprastu, spalvotu arba nuspalvintu 0,5—3 mm stambumo smėliu. Barstalas apsaugo dengiamąjį sluoksnį nuo saulės, šviesos, drėgmės, oro deguonies, dujų ir kitokių žalingų faktorių įtakos. Kuo didesnį pa­viršiaus plotą dengia barstalas, tuo lėčiau senėja ruloninis stogas. Be to, barstalas sumažina degamumą ir neleidžia sulipti juostai, suvyniojant ją į ruloną.

Pagal panaudotą rišančiąją medžiagą ruloninės medžiagos skirs­tomos į bitumines, degutines, deguto-bitumo, gudrondeguto ir bitumo-polimerų. Bituminės medžiagos atsparesnės atmosferiniams veiks­niams (ypač saulės spindulių įtakai), ir stogo danga ilgiau tveria, negu danga iš degutinių medžiagų. Tačiau drėgnoje aplinkoje de-gutinės medžiagos yra patvaresnės (nepūva kartonas), nes degute yra antiseptinių medžiagų (fenolų).

Stogo danga (o kartais ir hidroizoliacinis sluoksnis) dažniausiai daromi iš keleto ruloninės medžiagos sluoksnių, kurie prie pagrindo ir tarpusavyje suklijuojami bitumine (bituminės ruloninės medžia­gos) arba degutine (degutines ruloninės medžiagos) mastikomis. Dangos nuolydis — 7—15°.Daugumai ruloninių medžiagų gaminti vartojamas specialus, is augalinio pluošto, maltų skudurų, makulatūros ir celiuliozės paga-''rnintas kartonas, kuris turi būti stiprus, lankstus ir gerai įgeriatitis organines rišančiąsias medžiagas. Kartonas turi būti ištisas, bė raukšlių ir skylių. Kuo sunkesnis kartonas, tuo jis stipresnis ir dau­giau įgeria bitumo (deguto). Pagal 1 m² kartono mase' gramais Jis ^skirstomas į markes (250—650) i Juostos plotis —^50, 1000 ir 1025 mm. ^L---------—^J

Ruloninės medžiagos, kurių pagrindas yra kartonas, gaminamos pagal tokią technologinę schemą. Kartonas išvyniojamas iš rulono, išdžiovinamas ir traukiamas per išlydytą bitumą (degutą); po to jis praleidžiamas tarp dviejų velenų, kurie išspaudžia bitumo (deguto) perteklių. Jeigu daromas apsauginis sluoksnis, tuomet juosta dar traukiama per kitą vonią, kurioje yra išlydytos sunkiai lydžios orga­ninės medžiagos. Po to karšta juosta apibarstoma karštu barstalu, ataušinama šaldomaisiais cilindrais (pastarieji aušinami vandeniu), supjaustoma mechaninėmis žirklėmis į dalis ir suvyniojama į ru­lonus.

Ruloninei stogo dangai (o kartais ir vandens bei garo izoliacijai) dažniausiai vartojamos tokios ruloninės medžiagos: bituminės — pergaminas ir ruberoidas; degutinės — tolis; deguto-bitumo ruloninės medžiagos ir kt.

Pergaminas (11-350)⁶ — tai stogo dangos ir hidroizoliacinė me­džiaga, gaminama iš stoginio kartono, jį įmirkant (impregnuojant) karštu naftos bitumu (minkštėjimo temperatūra — 40—53 °C). Juos­tos jplotis — 750, 1000 ir 1025 mm; juostos (rulono) plotas — 20±0,5 m². Pergaminas vartojamas daugiasluoksnės stogo dangos apatiniams sluoksniams (klijuojant karšta mastika) ir „klijuotinei' garo izoliacijai.

Ruberoidas⁷ — tai stogo dangai ir hidroizoliacijai vartojama me­džiaga, kuri gaminama iš kartono, jį įmirkant žemos markės bitume, o po to iš abiejų pusių padengiant sunkiai lydomo bitumo ir priedtj (asbesto, talko ir kt.) mišiniu ir apibarstant barstalu. PK-420 ir PK-350 markės ruberoidas iš vienos pusės apibarstytas smulkiais (iki 0,5 mm dydžio) mineraliniais milteliais, o iš kitos — stambiagrūdžiu barstalu; PH-350 markės — iš vienos pusės mineraliniais milteliais, o iš kitos — žėručio žvyneliais; PI1-250 markės ruberoidas — iš abie­jų pusių apibarstytas mineraliniais milteliais ⁸.

Rupus barstalas gali būti paprastas, spalvotas, nudažytas. Pasta­raisiais dviem atvejais gaunamas PU,-420 markės spalvotasis rube­roidas. Ruberoido PK-420 ir PU-350 juostos pakraštys (70—100 mm •pločio juostelė) neapibarstoma (paliekama užleisti ir priklijuoti gre-timai juostai). Juostos plotas: PK-420 — 10±0,5 m²; PH-350 — 15±0,5 m², PIl-250 —20±0,5 m². Piūvyje ruberoidas turi būti juo­das arba juodas su rusvu atspalviu ir jame neturi būti šviesių ne­įmirkusių vietų; ruberoido juosta turi būti ištisa, be skylių ir raukš­lių. Juostos galai ir pakraščiai turi būti lygūs, neįplėšti.

Ruberoidas PK-420, PK-350 ir P^-350 vartojamas daugiasluoks­nės stogo dangos viršutiniam sluoksniui, o PIl-250 markės — tik apatiniams sluoksniams. Prie pagrindo ruberoidas ir sluoksniai tar­pusavyje klijuojami karšta arba šalta bitumine mastika.

Visasąjunginio statybos organizavimo, mechanizavimo ir techni­nės pagalbos mokslinio tyrimo instituto ir Lietuvos TSR Statybos ministerijos „Orgtechstatybos' tresto darbuotojų grupė pasiūlė tech­nologinėje linijoje ruberoido apatinę pusę padengti bituminės masti-kos sluoksniu (ne<750 g/m²). Toks ruberoidas klijuojamas specialia mašina, kurios šildymo įtaisai mastikos sluoksnį išlydo, o kiti įtaisai prispaudžia ruberoidą prie pagrindo. Tokiu ruberoidu greičiau už­dengiami stogai, danga yra geresnės kokybės, o mastikos suvarto­jama mažiau.

Iš ruberoido juostos kartais gaminami JIB-650 irJIB-500⁹ markės lakštai stogo dangai. Lakštų matmenys — 444X333. Tokie lakštai vartojami stogo dangos (ne lėkštesnės kaip 30°) viršutiniam sluoks­niui.

'^ Ruberoidas biologiniams poveikiams yra neatsparus:-..lėkštoje stogo dangoje iFliždaruose hidroizoliacijas sluoksniuose jis pelija, netenka elastingumo ir pradeda praleisti vandenį. Tokioms konstruk­cijoms reikia vartoti biologiškai atsparesnes medžiagas, pagamintas iš deguto-bitumo, gudrondeguto ir deguto.

Stiklo ruberoidas — tai ruloninė stogo dangos ir hidroizoliacinė medžiaga, gaminama, iš abiejų pusių padengiant stiklinį audinį (stiklūną) bitumo, priedų ir antiseptinių medžiagų mišiniu ir api­barstant barstalu. Rulono plotas — 10±0,5 m². Stiklo ruberoidas gaminamas tokių markių: CP-K — stoginis su stambiagrūdžiu bars­talu (stogo dangos viršutiniam sluoksniui); CP-M — stoginis su žė-rutiniu barstalu (stogo dangos viršutiniam sluoksniui); CP-M — hidroizoliacinis su smulkiagrūdžiu barstalu (hidroizoliacijai ir stogo dangos apatiniams sluoksniams). Palyginus su ruberoidine, stogo danga iš stiklo ruberoido yra patvaresnė ir ekonomiškesnė (reikia mažiau sluoksnių).

Deguto-bitumo ruloninė medžiaga /IB-350 gaminama iš stoginio kartono, įmirkant jį deguto produktais ir iš abiejų pusių padengiant bitumu. Juostos plotis — 65—105 cm, o jos plotas 20±0,5 m². De­guto-bitumo medžiagos vartojamos daugiasluoksnei lėkšto stogo dangai, klijuotinei hidroizoliacijai ir garo izoliacijai.

Gudrondeguto medžiagos (PFM) gaminamos iš stoginio kartono, įmirkant jį ir padengiant iš abiejų pusių gudrondegutu. Juostos plotis — 65—105 cm', juostos plotas 10±0,5 m². Gudrondeguto me-džiagos vartojamos daugiasluoksnio lėkšto stogo dangai, klijuotinei garo izoliacijai; jos klijuojamos šalta arba karšta bitumine ir gud-rondeguto mastika.

Ruloninės stogo dangos medžiagos iš stiklinio audinio ir stikli­nio veltinio. Šios medžiagos gaminamos iš stiklinio pluošto audinio arba veltinio, kurie įmirkomi ir padengiami bitumine, bitumo-gumos arba bitumo-polimero mase ir iš vienos arba abiejų pusių apibars­toma barstalu. Juostos (vieno rulono) plotas— 10 m². Stiklinis stogo audinys ir stiklinis stogo veltinis vartojami daugiasluoksnei lėkšto stogo dangai, klijuotinei hidroizoliacijai ir garo izoliacijai; jie pri­klijuojami karšta arba šalta bitumine mastika.

Tolis — tai ruloninė stoginė ir hidroizoliacinė medžiaga, gami­nama iš kartono ir akmens anglių arba skalūnų degutinių produktų. Tolis gali būti be apsauginio ir su apsauginiu sluoksniu.

Tolis be apsauginio sluoksnio — tai degutiniais produktais im­pregnuotas kartonas; gaminamas dviejų tipų: paklojamasis (stogo dangos), TK-350 markės¹⁰, skirtas stogo dangos apatiniams sluoks­niams bei garo izoliacijai ir hidroizoliacinis, TT-350 markės '. Pasta­rasis yra stipresnis tempiant ir jmirkytas sunkiai besilydančiu degutu.

Tolis su apsauginiu sluoksniu taip pat gaminamas dviejų tipų: tolis, apibarstytas kvarciniu smėliu, TFI-350 markės ¹² (vartojamas apatiniams ir viršutiniams stogo dangos sluoksniams) ir tolis su rupiu barstalu, TBK-420 ir TBK-350 markės, kuris vartojamas tiktai viršutiniam daugiasluoksnės stogo dangos sluoksniui. TFI-350 mar­kės toliui gaminti (kartonui įmirkyti ir padengti) vartojami vienodų savybių degutiniai produktai; stambiagrūdžio tolio apsauginiam sluoksniui vartojami sunkiau lydomi degutiniai produktai ir mine­ralinis užpildas (analogiškai ruberoidui). Tolis klijuojamas karš­tomis degutinėmis mastikomis.

§ 8. RULONINES HIDROIZOLIACINĖS MEDŽIAGOS

Pergaminą, ruberoidą ir stoginį tolį netikslinga vartoti hidroizo-^: liacijai, nes jų pagrindas (kartonas) labai drėgnomis sąlygomis ' gali supūti. Be to, šios medžiagos yra palyginti nepakankamai .elastingos ir stiprios. Šiuo metu hidroizoliacijai vartojamos specia­lios ruloninės medžiagos: hidroizolis, folgoizolis, stikloizolis, sun-' kusis stiklo ruberoidas ir valcuotos medžiagos, kuriose iš viso nėra ■' pagrindo — ruloninis izolis, brizolis ir kt.

Hidroizoliu vadinama ruloninė medžiaga, gaunama, įmirkant asbesto arba asbesto-celiuliozės kartoną naftos bitumu, kurio minkš-tėjimo temperatūra — ne žemesnė kaip +50 °C. Pagal kokybę hid­roizolis skirstomas į markes FH-1 ir FH-2 (FH-1 markės hidroizoliokokybė aukštesnė); juostos plotis — 95±0,5 cm; juostos ilgis — 20±0,4 m. Hidroizolis vartojamas požeminėms konstrukcijoms ir metaliniams vamzdžiams izoliuoti, taip pat ir lėkšto stogo dangai (priklijuojamas karšta bitumine mastika).

Bitumuota folija (folijos izolas)¹³ — tai dvisluoksnė ruloninė me­džiaga, kurią sudaro plona, lygi arba rifliuota (rievėta) folija ir ant jos apatinės pusės esantis apsauginis modifikuotas bitumo-gumos, kaip rišančiosios medžiagos, sluoksnis. Folijos ir apsauginio sluoks­nio storis priklauso nuo bitumuotos folijos paskirties bei statinių klasės ir gali būti toks: folijos — 0,1—0,3 mm, bitumo-gumos sluoks­nio — 0,8—4 mm. Bitumuotos folijos geroji pusė nudažoma atmosfe­riniams veiksniams atspariais lakais arba dažais. Bitumuota folija yra lanksti, nelaidi vandeniui, ilgaamžė medžiaga. Ji vartojama siūlėms hermetinti (tarp sieninių plokščių), stogo dangai, hidroizo-liacijai ir garo izoliacijai.

Stiklo izolas — tai ruloninė hidroizoliacinė ir stogo dangos me­džiaga, gaminama, iš abiejų pusių padengiant stiklapluoštinį audinį bitumo-gumos mase.

Sunkusis stiklo ruberoidas¹⁴ — tai ruloninė hidroizoliacinė me­džiaga, gaunama, padengiant atsparų biologiniams veiksniams šta-pelinį ¹⁵ stiklinį tinklą bitumine mase. Juostos storis — 4 mm; 1 m² juostos masė— 4 kg.

Ruloninis izolas — tai hidroizoliacinė ir stogo dangos medžiaga. Jis gaminamas iš gumos-bitumo, kaip rišančiosios medžiagos, plasti-fikatorių, asbesto ir antiseptiko. Juostos plotis — 1 m, ilgis — iki 10 m, o storis — 2 mm. Ruloninis izolas vartojamas klijuotinei hidro-izoliacijai ir lėkštam stogui dengti (klijuojamas izolo mastika arba karšta bitumine mastika).

Brizolas — tai ruloninė (be pagrindo) medžiaga, gaminama iš su­kapotos gumos, rubrakso arba BH-IV markės naftos bitumo, užpildo (asbesto) ir plastifikatorių. Juostos plotis — 0,4—0,45 m, storis — iki 2 mm; rulono plotas — iki 25 m². Brizolas vartojamas požeminių metalinių vamzdynų antikorozinei apsaugai.

Pastaruoju metu pradedamos vartoti naujos ruloninės hidroizo-liacinės medžiagos: FMH ir MHF markės — iš gudrondeguto ir kau­čiuko, FMFI markės — iš bitumo (BH-IV arba BH-V), poliizobutile-no ir fenolio-formaldehido bei pluoštinio ir miltelių pavidalo užpildo. Šios medžiagos gaminamos valcavimo ir kalandravimo būdu. Jos yra elastingos neigiamoje temperatūroje ir ilgaamžės; vartojamos požeminei hidroizoliacijai, lėkštiems stogams.

Hidroizoliacinės asfaltinės plokštės skirstomos į armuotas ir ne--armuotas. Pirmosios gaminamos, padengiant metalinį tinklelį arba stiklinį audinį karšta hidroizoliacinė mastika arba smėliniu asfalt-betoniu. Antrosios gaminamos iš tokių pat medžiagų, presuojant

mišinį formose. Šios plokštės vartojamos klijuotinei hidroizoliacijai. Hidroizoliacinės plėvelės skirstomos į dvi grupes: pagamintas tik

iš polimerų ir plėvelės, kurios gaminamos iš polimerinių medžiagų,

bitumų, akmens anglių degutu ir užpildų.

Polietileninė plėvelė gaminama iš polietileno ekstruzijos būdu ir ; ištempiant pneumatiniu būdu. Plėvelės storis—-0,04—0,2 mm. Ji ^vartojama klijuotinei hidroizoliacijai, statomų pastatų apsaugai nuo j kritulių, metalinių vamzdynų antikorozinei apsaugai ir kt. Plėvelė įklijuojama gudrondeguto arba polimerine mastika. Gaminamos plė-Pvelės ir su klijiniu sluoksniu. Si plėvelė palyginti greitai senėja,

ypač veikiama saulės šviesos. Hidroizoliacijai galima vartoti ir poli-

vinilchloridines, ir poliizobutilenines plėveles.

§ 9. HERMETIZUOJANČIOS MEDŽIAGOS

Hermetizuojančiomis medžiagomis (hermetikais) hermetinamos siūlės tarp surenkamųjų pastatų elementų (pavyzdžiui, tarp sieninių plokščių). Tokie hermetikai apsaugo patalpas nuo vandens, sniego ir vėjo prasiskverbimo. Kai prasiskverbia vanduo, plokštės tampa lai-desnės šilumai, suvirinimo siūlės greičiau rūdija ir genda vidinė apdaila. Vadinasi, hermetikai turi būti drėgmei, garams ir dujoms nelaidžios medžiagos.

Kintant temperatūrai, kinta plokščių, o kartu siūlių matmenys. Vadinasi, hermetikai teigiamoje ir neigiamoje temperatūroje turi būti elastiškos, siūlių sandarumą užtikrinančios medžiagos. Jos turi būti atsparios ir atmosferiniams veiksniams.

Siūlėms hermetinti vartojami elastingi tarpikliai ir hermetizuo­jančios mastikos. Tarpikliai į siūles įdedami suspausti, o mastikos į siūles įspaudžiamos suspaustu oru; mastikos turi būti atsparios šilumai ir gerų adhezinių savybių.

Hermetikai gaminami iš bitumo-gumos kompozicijų ir polime­rinių medžiagų. Elastiški hermetikai gaminami įvairios konfigūra­cijos, akytų ir monolitinių juostų arba virvės pavidalo. Atsižvelgiant į reikalavimus, šie tarpikliai įstatomi „sausai' arba su specialiomis klijinėmis mastikomis. Mūsų šalyje plačiausiai vartojami tokie elas­tingieji hermetikai: poroizolas, hernitas •— FI, poliuretaniniai, kaučiu-kiniai intarpai ir kt.

Poroizolas gaminamas, vulkanizuojant dujų pripildytą gumą, modifikuotą naftiniais distiliatais (pradinė žaliava — senų padangų trupiniai). Poroizolas gali,'būti su atviromis poromis (M markės) arba padengtas monolitine plėvele (n markės). M markės poroizolas, prieš įspaudžiant į siūlę, suspaudžiamas ir į siūlę įdedamas kartu su šalta izolo mastika. n markės poroizolo apsauginė plėvelė yra at­spari ozonui. Todėl juo galima hermetinti išorines siūles (nevarto­jant mastikos). Skerspiūvio diametras (kraštinė)—-30, 40, 50 ir 60 mm. Hernitas n — tai akytas, 20, 40 arba 60 mm skersmens, pilkai rusvos spalvos, labai elastingas guminis tarpiklis, kurio paviršius padengtas orui ir vanįeniui nelaidžia plėvele. Jis gaminamas iš poli-chlorpreninio kaučiuko (nairito), užpildų ir minkštiklių. Tarpiklių ilgis — 3 m; jų tūrio masė — 300—600 kg/m³. Hernito savybės ne­pakinta nuo +70 iki —40 °C temperatūros intervale; hermetiškumas užtikrinamas, suspaudžiant tarpiklį siūlėje 30—40% pradinio tūrio. Hernitu hermetinamos išorinių sieninių plokščių vertikalios ir hori­zontalios siūlės.

Gaminami dar tokie tarpikliai: yjin ¹⁶ — sandarinimo tarpiklinės juostos (porolonas) iš putų poliuretano, kaučiuko juostos yJIK ir kt. Poliuretaniniai sandarinimo tarpikliai gaminami stačiakampio skers-piūvio, 1,0 cm pločio, 0,8 cm storio ir 200 cm ilgio. Sie tarpikliai būna dviejų markių: A — su užteptais vienoje pusėje klijais, kurie padengti popieriumi arba sintetine plėvele ir B-—be klijų. Jais sandarinami langai.

Mastikos pavidalo hermetikais galima užpildyti įvairios konfigū­racijos siūles, siūles su nuokrypomis nuo projektinio dydžio, kaver­nas ir kitokius defektus. Jomis galima gerai užpildyti vertikalių ir horizontalių siūlių sankirtas. Mastikos gerai prilimpa prie betono ir jų adhezinės savybės nepakinta teigiamoje ir neigiamoje tempera­tūroje. Siūlėms hermetinti vartojama izolo mastika F-M (jos sudėtis aprašyta šio skyriaus § 5), mastika yM-40 (juoda) ir yMC-50 (šviesi).

Poliizobutileninės mastikos yM-40 ir yMC-50 gaminamos, sumai­šant stambiamolekulinį poliizobutileną, gumos tirpalą ir užpildus. Šios mastikos yra plastiškos, nekietėja, gerai prilimpa prie betono, metalų ir kitokių medžiagų paviršiaus; jos absoliučiai nelaidžios ga­rui, orui ir beveik neįgeria vandens. Mastikos yM-40 ir yMC-50 vartojamos stambiaplokščių pastatų horizontalioms ir vertikalioms siūlėms hermetinti. Jų eksploatacinė temperatūra — nuo +80 iki —60 °C. Paruošta mastika tiekiama statinėse. Ja užpildomos stikla-plastinės ampulės; ampulės su mastika pakaitinamos iki 50—60 ^CC, po to mastika suspaustu oru įspaudžiama į siūles.

Tiokolinės mastikos (FC-1 ir y-30M markės — juodos spalvos; yT-32 — baltos spalvos) paruošiamos iš polisulfidinio kaučiuko — tiokolio, kuris vulkanizuojančių agentų įtakoje tampa netirpia, j gu­mą panašia medžiaga. Tiokolinėms mastikoms būdingos geros adhe­zinės savybės, atsparumas atmosferiniams veiksniams ir ozonui, di­delis elastiškumas (iki —45 °C). šios mastikos ant švaraus sauso paviršiaus užtepamos teptuku arba mentele (atsižvelgiant į kon-sistenciją, kuri reguliuojama skiedikliu).§ 10. BITUMINIŲ IR DEGUTINIŲ MEDŽIAGŲ BEI GAMINIŲ PERVEŽIMAS IR LAIKYMAS

Kieti bitumai transportuojami medinėse statinėse, faneriniuose ir metalo-faneros būgnuose, popieriniuose maišuose arba be taros; jie pakraunami į atvirus arba dengtus vagonus. Sie bitumai laikomi uždaruose sandėliuose arba pastogėje.

Pusiau kieti bitumai (kelių, stoginis EHK-2), akmens anglių bei skalūniniai degutai ir skystas pikis transportuojami metalinėse arba medinėse statinėse, konteineriuose, autocisternose, geležinkelių cis­ternose (kuriose yra kaitintuvas šioms medžiagoms suskystinti). Taroje atvežtos medžiagos laikomos uždaruose sandėliuose arba pa­stogėje, o atvežtos cisternose — specialiose dengtose saugyklose.

Skysti bitumai ir degutai pervežami statinėse ir cisternose (ku­riose yra kaitintuvai).

Kietas pikis ir rubraksas pervežami be taros, dengtuose arba at­viruose vagonuose; jie laikomi atviroje aikštelėje arba pastogėje. Įvairių markių organinės rišančiosios medžiagos laikomos atskirai.

Emulsijos transportuojamos statinėse, cisternose ir laikomos ne žemesnėje kaip 0 °C temperatūroje. Tara turi būti švari, nes kai ku­rios medžiagos stimuliuoja koaguliaciją.

Pastoms ir šaltoms mastikoms būtina hermetiška tara.

Visos ruloninės ir pagalbinės medžiagos gamykloje turi būti ati­tinkamai supakuotos, kad jos negestų, neužsiterštų, neveiktų jų at­mosferiniai veiksniai. Pervežant šias medžiagas reikia apsaugoti nuo saulės, lietaus, sniego ir smūgių.

Ruloninės medžiagos su kartoniniu arba kitokiu pagrindu perve­žamos ir laikomos vertikalioje padėtyje, ne daugiau kaip dviem eilė­mis (pagal aukštį). Viršuje galima dar krauti vieną eilę horizontalių rulonų. 750 mm ilgio rulonus galima sukrauti trimis eilėmis (pagal aukštį). Ruloninės medžiagos be kartoninio pagrindo pervežamos ir laikomos horizontalioje padėtyje, sukrautos ne daugiau kaip 5 ei­lėmis.

Lakštinės medžiagos supakuojamos į ryšulius (po 41—68 lakš­tus), kurie laikomi horizontalioje padėtyje (ne daugiau kaip 4 eilės).

Akytieji hermetikai supakuojami po 10 vienetų į ryšulius ir į po­pierinę tarą. Pervežant ir laikant, negalima ant jų dėti sunkių me­džiagų.

Organinės rišančiosios medžiagos ir gaminiai iš jų yra lengvai degūs. Atsižvelgiant j tai, sandėliai įrengiami pagal atitinkamas priešgaisrines taisykles.