KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

POLITOLOGIJOS KATEDRA

Politinių partijų veikla Lietuvos nepriklausomybės atstatymo laikotarpiu

ĮVADAS

Iš istorinių faktų žinome, kad Lietuvos valstybė per vis¹ savo gyvavimo laikotarpį pajuto ir pergalės skonį ir pralaimėjimo kartėlį. Turima omenyje, tai kad nuo 13 amžiaus susikūrusi Lietuva žengė į Vakarų istorij¹, kaip didžiausia valstybė, kas kart didindama savo teritorijas į rytus. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuv¹ valdė pagonių kunigaikščiai. Atėjus į valdži¹ krikščioniškiesiems valdovams, Lietuvos galia ėmė silpti. Ir Lietuvos valstybė, kaip tokia nebeegzistavo nuo 1795 metų.

Lietuva savo valstybingum¹ atgavo tik 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrimui didžiulį vaidmenį suvaidino politinės partijos.

Darbo tikslas yra pažvelgti, kaip pirmosios politinės partijos veikė atstatant Lietuvos nepriklausomybź, k¹ jos sugebėjo padaryti, kad Lietuva būtų nepriklausoma.

Darbo uždaviniai: pažvelgti į politinių partijų susikūrim¹, išsiaiškinti kokie buvo jų tikslai. Paanalizuoti politinių partijų veikl¹ Lietuvos Taryboje. Pažiūrėti kaip partijos kūrė Lietuvos valstybź. Išsiaiškinti koki¹ viet¹ partijos turėjo Steigiamajame seime.

Darbe buvo naudojamasi Petrausko knyga “Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas”. Politinių partijų istorija tarpukario laikotarpiu aiškiai išdėstyta knygoje “Polinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla”. Taip pat buvo naudojamasi ir “Lietuvos politinės partijos ir partinės sitemos”. Šioje knygoje taip pat rašoma apie tarpukario politinių partijų veikl¹.

I. PIRMOSIOS POLITINĖS PARTIJOS IR JŲ VEIKLA

Prieš pradedant nagrinėti politinių partijų veikl¹ XX a. pradžioje, visų pirma reikėtų apibrėžti, pači¹ partijos s¹vok¹. Taigi, “partij¹ reikėtų apibrėžti kaip formali¹ organizacij¹, kuri siekia įtakos valstybėje, dažnai bando užimti postus valdžioje, atstovauja “agreguotus” interesus bei juos išreiška savo veikla.” (4; p. 177) Pagrindinis politinių partijų tikslas – valstybinių reikalų tvarkymas, arba kitaip tariant, vadovavimas valstybei. Todėl galime sakyti, kad partija yra laisvanoriškas susivienijimas, siekiantis paimti valdži¹ valstybėje. (5; p. 23-25)

Šiuolaikinė politika yra neįsivaizduojama be partijų. Partijos yra politinės demokratijos kūdikis. Masinės partijos kaip politikos variklis iškilo tik po Didžiosios Prancūzijosrevoliucijos. Pirmosios klasikinės masinės partijos susiformavo JAV (Demokratų 1828 m., Respublikonų 1854 m.) ir Anglijoje (Konservatorių – 1832 m., Liberalų – 1867 m.). (4; p. 175)

Lietuvos politinės partijos, kaip ir daugiapartinė sistema, nėra istorinė naujovė. Pirmosios partijos Lietuvoje susikūrė XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje (Socialdemokratų partija 1896 m., Demokratų partija 1902 m., o 1905 m. – Krikščionių demokratų) arba tuo pat metu kaip kitose Baltijos ir Rytų Centrinės Europos valstybėse.

Šios partijos atsirado XIX a. pabaigoje kaip skirtingos ideologinės tautinio atgimimo judėjimo srovės. Specifinis XIX a. lietuviškojo atgimimo bruožas buvo slapta periodinė spauda, kaip tautinio identiteto ugdymo priemonė, tad ir politinės ideologijos reiškėsi per šį lietuviškumo atgaivinimo kanal¹. (2; p. 13).

1. Lietuvos demokratų partija.

Lietuvos demokratų partija veikė 1902-1920 metais. Šios partijos pradžia laikomas “Varpo” ir “Ūkininko” artimesnių bendradarbių slaptas suvažiavimas, įvykźs 1902 m. spalio 17 d. Dabikinės dvare Šiaulių apskrityje. Jos steigėjai buvo K. Grinius, P. Višinskis, J. Vileišis, J. Šaulys, J. Bartkevičius, Pr. Mašiotas, A. Avižonis, J. Biliūnas, A. Smetona ir kt. Tai žymūs kultūros, mokslo, visuomenės veikėjai. Įvairiu metu partijoje buvo du iš trijų būsimi Lietuvos Prezidentai. Komisija programos projekt¹ paskelbė 1902 m. “Varpo” 12 numeryje. Programoje reikalaujama etnografinės Lietuvos autonomijos. Galutinis LDP tikslas – nepriklausomybė. Tautiniai reikalavimai – lietuvių kalbos išlaikymas, jaunimo auklėjimas. Lietuvių kalba privalo turėti laisv¹ lotyniškomis raidėmis spaud¹, viešose vietose ir įstaigose vartojama lietuvių kalba, dokumentai ir raštai rašomi lietuviškai. (2; p. 183)

1903 m. rugpjūčio 15-16 d. Vilniuje J. Vileišio bute įvyko antrasis Lietuvių demokratų partijos suvažiavimas. Jame dalyvavo 17 narių ir 4 svečiai. Parengta partijos programa dėl nuomonių skirtumo kai kuriais klausimais galutinai nebuvo priimta. Buvo paskelbtos trys pagrindinės gairės: nepriklausomybė, partijos bazė – politiniai kultūriniai reikalavimai, tikslo pasiekimas galimas tik kovos būdu. Trečias partijos suvažiavimas įvyko 1904 metais Aleksandravo dvare (prie Šiaulių). 1905 metais įvyko keli suvažiavimai. Viename iš jų priimta nauja partijos programa.. J¹ rengė P. Višinskis, J. Vileišis, K. Grinius. Partijos idealas – “laisva, niekam nepriklausanti demokratiška Lietuvos Respublika su teisingu turtų padalijimu, suvienyta su kaimyniškomis demokratiškomis valstijomis federacijos ryšiais. Artimesnis partijos tikslas – plati demokratiška etnografiškos Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties”. 1905-1906 metų įvykiuose LDP dalyvavo gana aktyviai: leido atsišaukimus, spaud¹, agitavo. Jos parengtus atsišaukimus pasirašydavo nemažai ūkininkų. LDP aktyviai dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Čia jai atstovavo A. Smetona, P. Višinskis ir kt. 1906 metais per Valstybės Dūmos rinkimus kai kurios LDP kuopos paskelbė savo reikalavimus: visų pirma rinkimų, savivaldos, tautinės mokyklos, žemės bei kitais klausimais. Keletas LDP narių buvo išrinkti į Valstybės Dūm¹. Pamažu, griežtėjant Rusijos imperijos tvarkai, LDP veikla susiaurėjo. (2; p. 183 - 184)

1912 metų vasar¹ Vilniuje J. Vileišio bute įvyko LDP konferencija, kurioje dalyvavo nemažai studentų. Nutarta iš naujo peržiūrėti partijos program¹. A. Rimkos parengta programa su nežymiomis pataisomis buvo priimta LDP suvažiavime Vilniuje 1914 metų vasar¹. Pirmojo pasaulinio karo metais daugelis veikėjų pasitraukė į Rusij¹ ir ten veikė socialistų liaudininkų vardu. J. Vileišis ir J. Šaulys 1917 metų rugsėjo mėnesį buvo išrinkti į Lietuvos Taryb¹ ir su kitais nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės akt¹. Formaliai LDP baigė savo veikl¹ 1920 m. gegužės 15 d., nes rinkimuose dalyvavo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir valstiečių s¹jungos vardais. (2; p. 184).

2. Lietuvos krikščionių demokratų partija.

Paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje krikščioniškoji (katalikiškoji) ideologinė srovė konsolidavosi apie nelegalius laikraščius “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” – žinomas trumpesniu pavadinimu “Apžvalga” (1890 – 1896 m.) – ir “Tėvynės sargas” (1896 – 1904 m.). bei daugiau intelektualams skirta “Žinyčia”. “Apžvalga” atstovavo radikaliajam antirusiškajam ir karingajam katalikiškajam sparnui, o “Tėvynės sargas” buvo nuosaikiųjų katalikų kunigų mėnraštis, paskatinźs pirmųjų politinių krikščionių demokratų grupių atsiradim¹ 1904 metais. (2; p. 14l.)

Lietuvių krikščioniškosios demokratijos atsiradimas yra natūralus Europoje vykusių politinių procesų padarinys. (2; p. 193)

Skirtingos politinės ideologijos susiskaidė Lietuvos šviesuomenź į liberali¹j¹, socialistinź ir krikščionišk¹j¹. Pastaroji ilgesnį laik¹ dirbo ne tiek politinių permainų, kiek katalikybės gynimo srityje ir todėl iš pradžių neskubėjo fiksuoti parijos su tradicine naryste ir struktūromis, likdama labiau socialiniu bei politiniu judėjimu. (2; p. 193)

Minėta priežastis lėmė ir tai, kad prie krikščioniškosios demokratijos ištakų buvo ne grynieji politikai, o kunigai ir Katalikų bažnyčios hierarchai. Vyskupas Motiejus Valančius turėjo apgalvot¹ socialinės veiklos program¹ ir j¹ sėkmingai vykdė. Vienas svarbiausių jos tikslų buvo s¹mininti Lietuvos žmones, mokant juos atsispirti nutautinimui ir nukatalikinimui, mokant kurti ir ginti sav¹j¹ gerovź. Valančiaus mokymas ir veikla lėmė, kad Lietuva, kurioje buvo spaudos draudimas, tapo vienu raštingiausių Rusijos imperijos regionų. (2; p. 193)

Lietuvos krikščionių demokratų s¹jūdžio kūrimosi etapas iš esmės baigėsi 1904 metais, kai paskelbta pirmoji krikščionių demokratų programa. Jos autoriai – J. Mačiulis-Maironis, vysk. P. Bučys ir A. Jakštas-Dambrauskas. Programoje numatyta, kad krikščionys demokratai sieks autonomijos Lietuvai jos etnografinėse ribose. Manyta, jog Lietuvos autonomija galima tik tuomet, kai pačioje Rusijoje bus daugiau demokratijos turinti sistema. Parlamente krikščionių demokratų atstovai turės rūpintis tautų lygiateisiškumo, socialinės lygybės ir tikėjimo reikalais. Krikščionys demokratai ketino siekti, kad Rusijos valdymas remtųsi konstitucija ir demokratija, atstovai būtų renkami visuotiniu slaptu balsavimu. (2; p. 194)

Krikščionių demokratų veikla buvo siekiama Lietuvos politinius ir ekonominius klausimus sprźsti teisiniu demokratiniu būdu, remiantis kad ir netobula teisine sistema. Nesiūlyta imtis jokių smurto veiksmų – valdžios grobimo, prievartinės nacionalizacijos ir panašiai. (2; p. 195)

Krikščionių demokratų atstovai 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. P. Bučys buvo išrinktas į Seimo vadovybź. Krikščionių demokratų grupė Didžiajame Vilniaus seime nulėmė ne vieno balsavimo rezultatus. Seimo nutarimai – reikalauti autonomijos, neleisti vyrų į Rusijos kariuomenź, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas ir panašiai. (2; p. 195)

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, krikščionys demokratai patvirtino nauj¹ veiklos program¹. Partijoje kilo diskusija: ar remti Rusij¹, ar kaip tik skatinti tautiečius suktis Vokietijos pusėn. Buvo nevienodai prognozuojama, kuri šalis, laimėjusi kar¹, duotų Lietuvai didesnź laisvź. Iškilus Lietuvos okupacijos grėsmei, krikščionys demokratai nutarė dirbti ir Lietuvoje, ir tarp pasitraukusiųjų į Rusij¹ tautiečių. (2; p. 195)

Rusijoje Lietuvos krikščionys demokratai susiorganizavo gana greitai. Atsirado net du partijos centro komitetai. Pirmajam – Sankt Peterburge – vadovavo kun. J.Vailokaitis, antrajam – Voroneže – kun. M. Krupavičius. (2; p. 195)

Bene reikšmingiausias politinis karo metų įvykis buvo vadinamasis Petrapilio seimas, posėdžiavźs 1917 m. gegužės 27 – birželio 3 d. Seime krikščionys demokratai sudarė stipri¹ grupuotź, kuri rėmė Lietuvos nepriklausomybės koncepcij¹ ir, pasipriešinusi socialistų siūlomai revoliucijos idėjai, laimėjo balsavim¹ už atitinkam¹ rezoliucij¹. (2; p. 196)

Vokiečių okupuotoje Lietuvoje krikščionys demokratai sugebėjo išlikti kaip politinė struktūra, o 1917 m. rugsėjo 18-22 d. įvykusioje Vilniaus konferencijoje sustiprino savo pozicijas. Į dvidešimties asmenų Valstybės Taryb¹ išrinkti net 8 krikščionys demokratai. Iškart po konferencijos Lietuvos teritorijoje veikiančios partijos Centro komiteto pirmininku buvo išrinktas A. Stulginskis. Vasario 16 – osios akto signatarais tapo K. Bizauskas, P. Dovydaitis, vysk. J. Staugaitis, A. Stulginskis, kun. K. Šaulys, J. Vailokaitis. (2; p. 196)

1918 m. lapkričio 20 d. surengta jungtinė konferencija. Šioje konferencijoje iš esmės buvo priimtos dvi programos: viena – radikali – tam atvejui, jei krikščionys demokratai patektų į valdži¹, antra – jei situacija staiga pablogėtų. Iš esmės buvo vykdyta pirmoji programa, numačiusi ypač radikali¹ žemės reform¹. (2; p. 196)

1918 metais sudarytoje pirmojoje laikinojoje vyriausybėje krikščionių demokratų nebuvo. Šiuo nestabiliu laikotarpiu, siekiant išsaugoti šalį, stengtasi vengti pernelyg didelių ginčų, o ne ginti partijų ambicijas. A. Voldemaro vadovaujama vyriausybė gyvavo neilgai; tų pačių metų gruodžio 26 d. suformuota nauja vyriausybė į kuri¹ įėjo ir krikščionys demokratai. 1919 metais suformuotam kabinetui jau vadovavo krikščionis demokratas P. Dovydaitis. Nors pastaroji gyvavo neilgai, praktiškai nuo 1919 metų, krikščionys demokratai ėmė vadovauti Lietuvai. (2; p. 196)

Krikščionių demokratų politinė linija netrukdė, o kai kuriais atvejais ir stimuliavo kūrimasi grupių, kurios reprezentavo ir gynė specifines visuomenės dalies interesus, tačiau laikėsi krikščioniškosios demokratijos principų, tad patraukė į ši¹ pusź daugiau rinkėjų. 1919 metais įsikūrė darbininkų interesams atstovaujanti Darbo federacija, Ūkininkų s¹junga. Jos dalyvavo rinkimuose atskirais s¹rašais, tačiau visada priklausė krikščionių demokratų blokui. (2; p. 196 - 197)

Steigiamojo seimo rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-16 d. krikščionių demokratų blokas gavo Seime 59 iš 112 vietų (Krikščionių demokratų partija – 25, Ūkininkų s¹junga – 18, Darbo federacija – 16). Laikinuoju Prezidentu tapo A. Stulginskis, sudaryta ir Konstitucinė komisija, kuriai pirmininkavo A. Tumėnas. Krikščionys demokratai stengėsi sukurti plači¹ koalicij¹, tad birželio 23 d. sudarytai vyriausybei vadovavo liaudininkų lyderis K. Grinius ir vyriausybė buvo koalicinė. Ji išsilaikė iki 1922 metų pradžios, kai buvo patvirtinta kita – E. Galvanausko vadovaujama vyriausybė. Išlaikyti koalicij¹ buvo labai sunku, vis dėlto valdžios sistema dirbo, ir įstatymų leidimo srityje nuveikta nemažai. (2; p. 197).

3. Lietuvos socialdemokratų partija.

Lietuviškoji socialdemokratų partija buvo įkurta ir pirmoji LSDP programa priimta 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje. Steigiamajame susirinkime dalyvavo 15 žmonių: A. Domaševičius, dr. A. Suknelevičius, F. Dzeržinskis, K. Kasperovičius, K. Zalevskis. Svečių teisėmis dalyvavo varpininkai dr. Grinius, dr. S. Matulaitis ir dr. J. Bagdonas. Susirinkimas įvyko nelegaliai A. Domaševičiaus bute. Vilniuje atsirado alternatyva lenkų, žydų ir rusų socialdemokratams – Lietuviškoji socialdemokratų partija su savo programa, siekiančia atkurti nepriklausom¹ demokratinź Lietuvos respublik¹, savanoriškai įeinanči¹ į federacij¹ su kaimynais – lenkais, gudais, latviais ir ukrainiečiais. Program¹ parašė A. Bomaševičius ir A. Moravskis, remdamiesi Antrojo Internacionalo nuostatomis bei vokiečių (Eufurto), austrų ir lenkų (PPS) socialdemokratų programomis. (2; p. 235)

Pirmasis laikraštis “Lietuvos darbininkas” (NR. 1) pasirodė 1896 metais lenkų ir lietuvių kalbomis (Nr. 2 – 1898 m., o Nr. 3 – 1899 m.). Beveik visus straipsnius rašė abu įkūrėjai. A. Moravskiui išvykus užsienin, o A. Domaševičių su kitais LSDP nariais suėmus (1899 m.), LSDP vair¹ į savo rankas perėmė į Vilnių atvykź V.Sirutavičius, S. Kairys ir A. Janulaitis. Jie ir parengė LSDP partij¹ 1905 metų Didžiajam Vilniaus seimui. 1905 m. į LSDP priimta “Draugo” organizacija (su V. Mickevičiumi-Kapsuku). Susiformavo “autonomistų” ir “federalistų” pozicijos. Po Lietuv¹ buvo išplatintas “Lietuvos socialdemokratų partijos manifestas”, padarźs didelź įtak¹ žmonių nuostatoms atkurti Lietuvos valstibingum¹, patiems tvarkyti savo krašto gyvenim¹. Ši veikla nulėmė, kad Didžiajame Vilniaus seime S. Kairys, atstovaujantis LSDP, tapo pagrindiniu vicepirmininku – dr. J. Basanavičiaus pavaduotoju, pasukusiu Seimo darb¹ principine kryptimi: atkurti Lietuvos valstybingum¹ su Seimu Vilniuje. (2; p. 235)

Vėliau socialdemokratai F. Dzeržinskis, V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis, P. Eidukevičius, įtikėjź pasaulietine bolševikine revoliucija ir norėdami j¹ vykdyti kartu su Rusijos proletariatu, perėjo į Rusijos socialdemokratinź darbininkų (bolševikų) partij¹. Išdavź nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ideal¹, jie pasirinko revoliucinį visuomenės raidos keli¹, kurį Europos socialdemokratai pasmerkė dar 1876 metais. (2; p. 235)

1917 m. rugpjūčio 18-22 d. LSDP dalyvavo Lietuvių konferencijoje. S. Kairys ir M. Biržiška buvo Lietuvos Tarybos nariai. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas buvo priimtas tokio turinio, kokį siūlė socialdemokratų atstovai. 1919 m. spalio 3 d. partijos veikla legalizuota. Steigiamajame seime buvo 12 LSDP atstovų, jie sudarė socialdemokratų frakcij¹.

LSDP svarbiausi laikraščiai ir žurnalai: “Lietuvos darbininkas” (1896-1899), “Esho žycia Robotniczego” (1897-1898), “Darbininkų balsas” (1901-1906). Taip pat ėjo “Echo” (1906), “Skardas” (1907), “Žarija” (1907-1908), “Visuomenė” (1910-1911), “Socialdemokratas” (1919-1933). (2; p. 236).

4. “Varpininkai”.

Liberaliajam sparnui atstovavo nelegalūs laikraščiai: “Aušra” (1883 – 1886), “Varpas” (1889 – 1905), “Ūkininkas” (1890 – 1905) bei apie juos susitelkusi liberali pasaulietinė inteligentija. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais liberalinis arba vadinamasis “varpininkų” sparnas politiškai diferencijavosi ir jo pagrindu susikūrė net kelios politinės organizacijos. Svarbiausi varpininkų s¹jūdžio politiniai įpėdiniai buvo vėlesnių laikų žymūs krašto politikos veikėjai: K. Grinius, A. Smetona, J. Šaulys, J. Vileišis ir kiti. Liberaliosios srovės ir varpininkų sparno atstovai taip pat dalyvavo Socialdemokratų, Tautos pažangos, Santaros, Socialistų liaudininkų, Demokratų partijų ir Valstiečių s¹jungos kūrimo darbuose bei veikloje. (2; p. 14).

II. LIETUVA IKI 1918 M. VASARIO MĖN.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir nepriklausomybės paskelbimo 1918 metų vasario mėnesį išvakarėse didžiausi¹ įtak¹ visuomenėje turėjo Krikščionių demokratų, Socialistų liaudininkų, Socialdemokratų, Tautos pažangos partijos bei valstiečių s¹junga (2; p. 13)

Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. ir 1905 m. revoliucijos Rusijoje prasidėjo naujas politinių organizacijų augimo etapas Lietuvoje. Lietuviškos spaudos atgavimas suteikė galimybes besiformuojančioms politinėms grupėms ir partijoms bendrauti su visuomene gimt¹ja kalba per periodinius leidinius, nors krašte liko carinė cenzūra. (2; p. 14)

1905 m. gruodžio mėn. dr. J. Basanavičiaus iniciatyva sušauktas Didysis Vilniaus seimas, kurio darbe dalyvavo apie 2000 įvairių partijų ir visuomenės sluoksnių atstovų. Didydis Vilniaus seimas pareikalavo autonomijos Lietuvai, ragino krašto gyventojus nemokėti mokesčių Rusijos adminstracijai, įtvirtinti lietuvių kalb¹ mokymo ir valstybinėse įstaigose. 1905 m. oficiali¹ veikl¹ pradėjo Lietuvos valstiečių s¹junga (LVS) ir Krikščionių demokratų partija (LKDP). (2; p. 14-15)

1907 – 1914 m. laikotarpis tarp Rusijos revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo buvo palankus įvairaus pobūdžio visuomeninių draugijų bei naujų periodinių leidinių steigimui. Pastarieji, viešai nepalaikydami konkrečios partijos, orientavosi į skirtingas politines ideologijas: “Šaltinis”, “Vadovas” – į krikščionišk¹j¹ demokratij¹, “Viltis” – tautiškum¹, “Varpas” – liberalizm¹ ir pan. Lietuvos partijų raidos s¹lygos pasikeitė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. 1915 m. rudenį Vokietija okupavo Lietuv¹. Karinė vokiečių administracija griežtai kontroliavo visuomeninź krašto veikl¹. Dėl šios priežasties, taip pat dėl to, kad nemaža lietuvių inteligentijos dalis pasitraukė į Rusij¹, politinės organizacijos veikė per kelet¹ skirtingų centrų: Lietuvoje (Vilniaus inteligentų kuopa), Rusijoje (dauguma Lietuvos partijų), Šveicarijoje (1916 m. per Lietuvių informacijos biuro konferencijas), JAV (per lietuvių bendruomenės organizacijas). (2; p. 15)

Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalė, V. Lenino sukurta tarybinio nacionalinio valstybingumo teorija, revoliucinė situacija Lietuvoje, Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare sudarė socialines bei politines prielaidas Lietuvos nacionaliniam valstybingumui atkurti. Tarybų Rusijos vyriausybės nacionalinė politika, įgavusi teisinź išraišk¹, pirmuosiuose konstituciniuose aktuose, tapo teisine anksčiau carizmo jung¹ kentusių tautų valstybingumo sukūrimo prielaida. (1; p. 3.)

Šios priežastys (1917 m. revoliucijų banga Rusijoje ir Vokietijos karinis pralaimėjimas) atvėrė potencialias perspektyvas atgauti Lietuvos nepriklausomybź. Iki tol LKDP ir LDP paskelbė naujas programas, kuriose įrašė Lietuvos demokratinės respublikos sukūrimo tiksl¹, tautininkai susitelkė į Tautos pažangos partij¹, nuosaikieji demokratai įkūrė Demokratinź tautos laisvės santar¹, žinom¹ trumpesniu Santaros partijos pavadinimu, o socialdemokratų partija galutinai atsiribojo nuo komunistinio sparno. (psl. 15) 1917 metų pavasarį Vokietija modifikavo Lietuvos okupacijos politik¹, pasiūlydama krašto politiniams veikėjams sudaryti patikėtinių taryb¹. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. vadinamoji Vilniaus konferencija sudarė 20 asmenų Lietuvos Taryb¹, kurioje dalyvavo visų pagrindinių politinių srovių atstovai: krikščionys demokratai, demokratai, tautininkai, socialdemokratai, socialistai liaudininkai bei keli partijoms nepriklausantys visuomenės veikėjai. Lietuvos Tarybos sudarymas atsižvelgiant į partinź priklausomybź rodo, kad krašto partijos buvo pakankamai susiformavusios. (2; p. 16)

1. Vasario 16 –osios aktas

1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akt¹ suformulavo socialdemokratinio ir liberaliojo Lietuvos Tarybos sparnų atstovai: M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis. Šis aktas ne tik skelbė Lietuvos nepriklausomybź, bet ir padėjo įveikti Tarybos kairiojo ir dešiniojo sparnų nesutarimus. (2; p. 16)

Valstybės steigiamasis aktas – tai oficialus dokumentas, teisiškai įformintas ir fiksuojantis naujos valstybės – suverenaus tarptautinių santykių subjekto – sukūrim¹. Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas buvo Vokietijos okupacijos objektas ir nepriklausomybės deklaravimas neturėjo jokių teisinių pasekmių. Lietuvos Respublikoje šis Tarybos nutarimas buvo vertinamas kaip nepriklausomybės deklaracija, nors 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo priimtoje rezoliucijoje dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo apie jį nebuvo užsiminta. (1; p.34.)

Nors 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimas ir nereiškė, jog sukuriama valstybė, tačiau jo priėmimas rodo, kad dalis lietuvių politikų vis atkakliau siekė atkurti nepriklausom¹ valstybź; lietuvių tautai, ilg¹ laik¹ neturėjusiai valstybingumo ir kentusiai nacionalinź priespaud¹, tai buvo neabejotinai pažangus reiškinys, (1; p. 35.) nes ji pareiškė kursianti valstybź.

Prieštaringi 1918 m. vasario 16 d. nutarimo vertinimai atsirado iš esmės dėl to, kad nebuvo aptartas diskusijos objektas, t. y. šis dokumentas buvo vertinamas remiantis skirtingais kriterijais (moraliniais arba teisiniais) neretai pamirštant istorinį konkretum¹. Lietuvos nepriklausomybė oficialiai buvo deklaruota ne vien¹, o tris kartus: 1917 m. gruodžio 11 d., 1918 m. vasario 16 d. ir 1920 m. gegužės 15 d. Tačiau ne deklaracijos lemia valstybės sukūrim¹, bet konkreti veikla, be to, ir palanki tarptautinė situacija. Lietuvos tarybos veikl¹ iki 1918 m. lapkričio mėnesio sunku apibūdinti kaip koving¹ ir savarankišk¹, nes ji, neturėdama realios jėgos, nesiėmė ir negalėjo imtis priemonių krašto valdymui perimti į savo rankas ir okupacinei administracijai bei Vokietijos kariuomenei iš Lietuvos pašalinti. Lietuvos valstybės kūrimas prasidėjo 1918 m. lapkričio mėnesį ir tźsėsi ligi 1919 m. liepos mėnesio. Taigi, moraliniu požiūriu vertinant 1918 m. vasario 16 d. akt¹, galima pritarti K. Račkauskui, kad tai virškonstitucinis dokumetas, kuriam jokia konstitucija ar įstatymas negali prieštarauti. Negalima nesutikti ir su Z. Ivinskio teiginais, kad žiūrint į vasario 16 d. akt¹ teisiniu požiūriu, reikia pasakyti, jog paskelbus Lietuv¹ nepriklausoma, kada krašte dar šeimininkavo vis¹ valdži¹ turįs okupantas, Lietuvos valstybės formaliai dar nebuvo. Valstybė galėjo atsirasti tik tada, kai iš lietuvių tautos gyvenamosios teritorijos pasitraukė svetimos jėgos. Lietuvos valstybė tad faktiškai buvo įkurta laikotarpyje nuo 1918 m. lapkričio mėn iki 1919 m. liepos mėn. O 1919 m. liepos mėn. galas buvo užbaigiamoji valstybės kūrimo data, nes tada iš Lietuvos išsikraustė paskutiniai vokiečių okupacijos likučiai. (1; p. 35-36.)

1918 m. pabaigoje – 1919 m. pirmojoje pusėje, kuriantis Lietuvos valstybei, nepriklausomybės deklaracija nebuvo priimta, nors dėl susiklosčiusių aplinkybių okupacijos laikotarpiu priimtos deklaracijos nebuvo realizuotos. Tuo metu, kai kitos besikuriančios valstybės – Lenkija (1918 m. lapkričio 11 d.), Čekoslovakija (1918 m. spalio 28 d.), Latvija (1918 m. lapkričio 18 d.) deklaravo apie nepriklausomų valstybių sukūrim¹, Lietuvos Taryba buvo santūresnė, nes Vokietijos kariuomenė dar tebebuvo Lietuvoje ir išlaikė valdži¹ savo rankose. (1; p. 36)

Dešinieji Lietuvos Tarybos lyderiai derybose su Vokietija, kai krašt¹ dar tebekontroliavo okupacinė administracija, buvo priversti žadėti ilgalaikź Lietuvos ir Vokietijos s¹jung¹. Kairysis ir liberalusis Tarybos sparnai ši¹ dešiniųjų politik¹ įvertino kaip Lietuvos aneksijos įteisinim¹. Tačiau Nepriklausomybės aktas bent trumpam laikui sutaikė politines sroves Lietuvos Taryboje. Politinis konfliktas Taryboje įsiliepsnojo 1918 metų vasaros pradžioje, kai A. Smetonos šalininkai pritarė konstitucinės monarchijos įvedimui Lietuvoje, pakviečiant į monarcho sost¹ Viurtembergo kunigaikštį Vilhelm¹ fon Urich¹. Kairieji ir liberalai siūlė valstybės valdymo form¹ nustatyti Steigiamajame seime: jie nesutiko su Tarybos sprendimu dėl konstitucinės monarchijos ir pasitraukė iš jos veiklos. Dėl to dešinioji dauguma į Lietuvos Taryb¹ koptavo penkis naujus dešiniuosius politikus: J. Alekn¹, E. Draugelį, J. Purickį, A. Voldemar¹ ir M. Yč¹. (2; p. 16)

2. Politinės partijos valstybės kūrime

Vokietijos kapituliavimas 1918 metų lapkričio mėn. reiškė posūkį į Lietuvos nepriklausomybź de facto. 1918 m. lapkričio pradžioje Lietuvos Taryba priėmė pamatinius laikinosios konstitucijos dėsnius, pagal kuriuos suformavo aukščiausias šalies valdžios institucijas: Valstybės Taryb¹, Valstybės Tarybos Prezidium¹ ir Ministrų kabinet¹, o nutarim¹ kviesti karaliumi V. fon Urich¹ atšaukė. (2; p. 16)

Partinė politika neabejotinai buvo svarbus Lietuvos Tarybos veiklos sudedamasis elementas. 1918 metų rudenį Taryb¹ sudarė po 9 Krikščionių demokratų ir Tautos pažangos partijų atstovus, po vien¹ Santaros ir Socialistų liaudininkų demokratų atstov¹ bei 4 nepartiniai. 1918 m. lapkričio mėn. Lietuvos Valstybės Tarybos (LVT) pirmininku išrenkamas A. Smetona – Tautos pažangos partijos narys. Ministrų kabinet¹ formavo irgi šios partijos atstovas – A. Voldemaras. Pirmasis Lietuvos Ministrų kabinetas formaliai buvo vadinamas nepartiniu, nes dėl politinių nesutarimų į jį neįėjo krikščionys demokratai, tuomet įtakingiausia visuomenėje partija; jame vyravo Tautos pažangos nariai. (2; p. 16 – 17)

Besikuriančiai Lietuvos valstybei naujais iššūkiais 1918 m. pabaigoje tapo revoliucinis judėjimas ir Sovietų valdžios paskelbimas Pietryčių Lietuvoje bei karinė Rusijos intervencija. Šiuo laikotarpiu bendromis liberalių partijų pastangomis buvo suformuota antroji Lietuvos valstybės vyriausybė, vadovaujama M. Sleževičiaus, Socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) lyderio. Koaliciniame Ministrų kabinete santykinai tolygiai buvo atstovaujamos svarbiausios krašto partijos: krikščionys demokratai, socialdemokratai, socialistai laiudininkai, Santara, Tautos pažanga ir etinės mažumos (žydai ir baltarusiai). Tačiau Lietuvos Valstybės Taryboje tebevyravo dešinieji. (2; p. 17)

Netolygus politinių jėgų išsidėstymas Ministrų kabinete ir Lietuvos Valstybės Taryboje kėlė nuolatinź įtamp¹ tarp svarbiausių jaunos valstybės valdžios centrų. Be įstatymų leidybos įgaliojimų, Lietuvos Valstybės Taryboje papildomai veikė trijų asmenų Prezidiumas, kuriam buvo suteiktos vykdomosios valdžios galios, pažeidžiančios Ministrų kabineto autonomij¹. (2; p. 17)

Dėl valdžios centrų tarpusavio prieštaravimų, partinių nesutarimų 1919 m. kovo mėnesį M. Sleževičiaus kabinetas atsistatydino, o naujasis – Pr. Dovydaičio (Krikščionių demokratų partija) – dėl netolygaus partijų atstovavimo jame (daugum¹ sudarė Tautos pažangos partijos nariai) tebuvo laikina išeitis siekiant išvengti valdžios krizės. (2; p. 17)

1919 m. kovo – balandžio mėnesiais LSLDP, LSDP, LKDP, Tautos pažangos ir Santaros partijų bei nepartiniai atstovai įkūrė tarppartinź komisij¹, kuri pasiūlė Lietuvos Tarybos Prezidium¹ pakeisti Lietuvos Prezidento institucija ir patvirtinti ne mažiau nei pusės metų laikotarpiui nauj¹, ketvirt¹ iš eilės Ministrų kabinet¹. Pirmuoju valstybės Prezidentu buvo išrinktas A. Smetona, o Ministru pirmininku vėl tapo M. Sleževičius, kurio kabinete po du ministrų postus pasidalijo LKDP, LSDP ir nepartiniai, trys ministrų “kėdės” teko Tautos pažangai ir viena – Santaros partijai. Papildomai du Tautos pažangos atstovai: A. Voldemaras ir M. Yčas, kaip įgaliotieji ministrai dirbo užsienyje. (2; p. 17)

Lietuvos valstybės kovos su revoliuciniu judėjimu, Lenkijos ir Rusijos intervencija, ginkluotomis gaujomis (Bermonto gaujomis) prislopino partinius nesutarimus 1919 m. pavasarį ir vasar¹. Tačiau jau rudens pradžioje, stabilizavusis krašto vidaus ir tarptautinei padėčiai, partiniai kivirčai vėl užvaldė Lietuvos Valstybės Taryb¹ ir Ministrų kabinet¹. Penktame “nepartiniame” E. Galvanausko, kabinete dauguma atiteko Tautos pažangos ir LKD partijoms. Naujajame kabinete Tautos pažangos partijai nepavyko įgyti kiekybinės persvaros, nors ji inspiravo ankstesnės M. Sleževičiaus vyriausybės krizź. Be to, E. Galvanausko kabinet¹ pasyviai rėmė LKDP, nesiimdama atsakomybės už jo veikl¹. (2; p.17 - 18)

Politinį stabilum¹ šalyje galėjo sustiprinti tik Steigiamojo seimo, sutvirtinančio konstitucinius valstybės pamatus ir turinčio visų piliečių mandat¹, rinkimai. Jo rinkimų įstatymas, priimtas 1919 m. spalio 30 d., įteisino proporcinź sistem¹, o rinkimus buvo numatyta surengti 1920 m. balandžio 14-16 d. (2; p. 18)

III. PARTIJŲ VIETA STEIGIAMAJAME SEIME

Partijų varžybų dėl 112 Steigiamojo seimo vietų baigtis daug priklausė nuo jų organizacinės ir ideologinės brandos. Šių rinkimų rezultatai parodė, kad didžiausi¹ įtak¹ agrarinėje ir katalikiškoje Lietuvos visuomenėje turėjo Krikščionių demokratų blokas, gavźs Seime 59 vietas; jį sudarė LKDP (24 vietos), Ūkininkų s¹jungos (20) ir Darbo federacijos (15) atstovai. (2; p. 18)

Steigiamojo seimo rinkimuose pagrindinis LKDP konkurentas buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių s¹jungos arba vadinamasis liaudininkų blokas. Jam Steigiamajame seime atstovavo 29 nariai: LSLDP – 9 ir LVS – 20. Šių politinių organizacijos ištakos siejasi su 1902 m. įkurta Lietuvos demokratų partija. Pirmojo pasaulinio karo metais dalis LDP veikėjų emigravo į Rusij¹ ir ten 1917 m. įsteigė Lietuvos socialistų liaudininkų partij¹. Vėliau nuo jos atskilźs dešinysis sparnas sukūrė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partij¹. (2; p. 19)

1918 m. pabaigoje LSLDP atnaujino savo veikl¹ Lietuvoje, įtraukdami į j¹ LDP likučius. Kartu LSLDP skatino LVS įsteigim¹ 1919 m. balandžio mėn. tačiau prieš Steigiamojo Seimo rinkimus LSLDP ir LVS nesugebėjo susijungti į vien¹ organizacij¹. (2; p. 19)

Trečioji pagal įtak¹ politinė jėga parlamentinės respublikos laikotarpiu (1919 – 1926 m.) buvo Lietuvos socialdemokratų partija. Pirmojo pasaulinio karo metais ši seniausia Lietuvos partija suskilo į dvi tarpusavyje priešiškus blokus: komunistinį, kuris su Sovietų Rusijos pagalba 1918 – 1919 m. bandė Lietuvoje sukurti Sovietų valdžios institucijas, ir socialdemokratinį, kurio atstovai – S. Kairys, M. Biržiška – ne tik aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybingumo kūrime, bet ir tapo svarbiausio nepriklausomybės simbolio – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto iniciatoriais ir signatarais. (2; p. 19)

LSDP skilimas ir besikuriančios Lietuvos valstybės pasipriešinimas bolševikinei Rusijai gerokai susilpnino potenciali¹ socialdemokratų įtak¹ šalyje. LSDP reorganizavosi 1919 m. rudenį, t.y. šiek tiek vėliau nei pagrindiniai politiniai varžovai – LKDP ir valstiečiai liaudininkai. Steigiamojo seimo rinkimuose LSDP gavo 13% rinkėjų balsų ir 13 vietų. (2; p. 19-20)

Steigiamojo seimo rinkimai didžiausi¹ staigmen¹ pateikė Tautos pažangos partijai, kurios ištakos irgi buvo dešiniajame Demokratų partijos sparne. Rusijos emigracijoje tautininkai – J. Tumas. L. Noreika, J. Kubilius, A. Voldemaras – 1916m. įkūrė Tautos pažangos partij¹. Vokiečių okupuotoje Lietuvoje likusi tautininkų dalis 1917 m. savo atstovus delegavo į Lietuvos Taryb¹. A. Smetona , kaip tautos pažangos narys, buvo vienas įtakingiausių Lietuvos Tarybos veikėjų, o ši partija iki Steigiamojo seimo rinkimų beveik visose Ministrų kabinetuose turėjo santykinź savo atstovų persvar¹. Aktyvi Tautos pažangos partijos kova dėl valdžios aukščiausiuose jos lygiuose 1918 – 1919 metais sutrukdė jai pasirengti Steigiamojo seimo rinkimams. Ši partija iki rinkimų beveik neturėjo skyrių Lietuvos provincijoje, politinź agitacij¹ vykdė per savaitraštį “Tauta” ir savo lyderių paskaitas visuomenei. Steigiamojo seimo rinkimuose Tautos pažangos partija gavo tik 1,7% balsų , kurių nepakako net vienai Seimo nario vietai. (2; p. 20)

Steigiamojo seimo rinkimus laimėjź krikščionys demokratai nesiryžo sudaryti vienpartinės vyriausybės, o pasiūlė plačios koalicijos variant¹. Valstiečiai liaudininkai po neilgų svyravimų apsisprendė dalyvauti koalicinėje vyriausybėje, nors prieš j¹ pasisakė LSDP. Naujos vyriausybės Ministru pirmininku buvo paskirtas K. Grinius, valstiečių liaudininkų atstovas; J. Purickiui ir K. Bizauskui – krikščionių demokratų atstovams atiteko užsienio reikalų ir švietimo ministrų postai, o R. Skipitis – Santaros partijos narys – tapo vidaus reikalų ministru. Šioje vyriausybėje net trys ministrai buvo nepartiniai: J. Aleksa, V. Karoblis, E. Galvanauskas. Koalicinź vyriausybź Steigiamajame seime rėmė krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai, nors svarbiausi seimo postai atiteko LKDP: J. Stulginskis buvo išrinktas jo pirmininku ir Lietuvos Respublikos Prezidentu, o konstitucinei komisijai vadovavo A. Tumėnas. (2; p. 20)

IŠVADOS

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia Lietuvai reikšminga tuo, kad tuo laikotarpiu atsirado ir kūrėsi pirmosios politinės partijos. Ypač politinių partijų daugėjo po lietuviškos spaudos cenzūros panaikinimo. Būtent politinės partijos ir kūrėsi apie spausdinamus leidinius.

Politinės partijos besiformuodamos, tuo pačiu ir žengdavo prie Lietuvos vastybingumo paskelbimo. Didelį vaidmenį tiek partijoms, tiek ir valstybingumo atgavimui, turėjo Didysis Vilniaus seimas, kuriame lietuviai prabilo apie Lietuvos autonomij¹.

Palankios s¹lygos atkurti Lietuvos valstybź buvo suteiktos 1917 m. kai Rusij¹ išgyveno revoliucij¹ ir atėjus į valdži¹ Leninui, buvo paskelbta apie savanorišk¹ tautų apsisprendim¹, kuriant naujas valstybes. Beto Vokietijos pralaimėjimas irgi turėjo nemaž¹ reikšmź lietuviams paskelbti apie savo nepriklausomybź nuo kitų valstybių, nes buvo pralaimėjusi kar¹ ir reikšti pretenzijų nelabai ir galėjo. Todėl toleravo Lietuvos veiksmus.

Politinės partijos, nors ir konfliktuodamos tarpusavyje, visgi sugebėjo priimti svarbius sprendimus Lietuvos valstybei. Tai parodo, koks tikras buvo noras būti savarankiškiems. Tai parodo, kad lietuviai jau visiškai buvo pasirengź tokiam svarbiam žingsniui. Ir svarbiausia, kad skirtingi interesai neužgožė bendro jų visų tikslo – turėti savarankišk¹ Lietuvos valstybź. Tačiau tai nereiškia, kad sutapo visų politinių partijų nepriklausomybės pasiekimo būdai.

Didžiausi¹ įtak¹ valstybei turėjo Krikščionių demokratų partija, Lietuvos darbo partija bei socialdemokratų partija. Tai ir parodė rinkimai į Steigiam¹jį seim¹. Būtent šių partijų atstovai dalyvavo visuose pagrindiniuose valstybės kūrimo organuose.

Politinių partijų nariai dalyvavo svarbiausiuose Lietuvos valstybės institucijose. Būtent politinių partijų nariai dalyvavo pasirašant Nepriklausomybės akt¹, taip pat veikė Valstybės Taryboje ir jos organuose, bei formuojant vyriausybes. Ne visi buvo partiniai, tačiau didžioji dauguma priklausė kuriai nors partijai.

LITERATŪRA

1. Petrauskas Z. 1989. Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimas. Vilnius.

2. Polinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla. 1996. Vilnius.

3. Lietuvos politinės partijos ir partinės sitemos. Pima knyga. 1997. Vilnius.

4. Šiuolaikinė valstybė. 1999. Kaunas. Technologija.

5. Valstybės pagrindai. Pirmoji dalis. 1996. Kaunas.