Viešosios politikos problemos analizė

Viešosios politikos namų darbas

Viešosios politikos problemos analizė

Viešumas apima tą žmogiškosios veiklos aspektą, kuriam, manoma, reikia valdžios arba visuomenės reguliavimo. Viešoji politika pasireiškia sveikatos apsaugoje, transporto srityje, švietime, socialinėje politikoje, ekonominėje politikoje, urbanistikoje. Viešosios politikos problemų analizė apima daug disciplinų: politikos mokslus, politinę filosofiją, ekonomiką, sociologiją, vadybą, teisę ir kitus. Remdamasis teisės aktas, žiniasklaidos pranešimais ir kitais šaltiniais norėčiau pabandyti išanalizuoti specifinį atvejį - vartotojų teisių apsaugą bei su tuom susijusias problemas Lietuvoje. Visi vartojame prekes ir naudojamės paslaugomis, tad tai išties aktuali tema. Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimas, švietimas šiais klausimais – prioritetinis tikslas. „Vartotojai – tai mes visi. Jie yra didžiausia ekonominė grupė, daranti įtaką ir veikiama beveik kiekvieno ekonominio sprendimo viešąjame ar privačiąjame sektoriuose. Deja, jie yra vienintelė svarbi grupė, kurios nuomonė dažnai negirdima.“ -  savo 1962 m. kovo 15 dienos deklaracijoje pristatytoje JAV Kongresui, nurodė prezidentas J.F.Kennedy.

Lietuvoje vykdomos vartotojų politikos tikslas - užtikrinti lygias galimybes vartotojui, kartu su gamintoju bei paslaugos tiekėju, naudotis rinkos teikiama nauda. Tačiau šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes būti lygiateisiu rinkos partneriu gali tik išprusę vartotojai, kurių interesai yra efektyviai atstovaujami

Vartotojų teises ginančių valstybės institucijų veiklą Lietuvoje koordinuoja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos taryba. Ji vienu savo veiklos prioritetų laiko siekį sukurti Lietuvoje, aukštus Europos Sąjungos standartus atitinkančią, vartotojų teisių apsaugos sistemą.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarybos veiklos strategijoje įtvirtinta nuostata sukurti efektyvią valstybinę vartotojų teisių gynimo institucinę sistemą. Vykdant šias funkcijas patvirtinta nauja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarybos valdymo struktūra, tobulinami darbuotojų administraciniai gebėjimai, stiprinamas bendradarbiavimas su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarybos atstovai apskrityse, bendradarbiaudami su Vyriausybės atstovais, apskričių viršininkų administracijomis, savivaldybėmis, seniūnijomis, valstybės rinkos priežiūros institucijų padaliniais padeda nuosekliai įgyvendinti vartotojų teisių apsaugos politiką ir ginti vartotojų teises.
Prieš aštuonerius metus (2000m.) įkurta Valstybinė vartotojų teisių apsaugos taryba dirba remdamasi Europos Sąjungos reikalavimais ir vykdydama jai priskirtas funkcijas siekia ir sieks, kad kiekvienas vartotojas, kur jis begyventų kaime ar mieste žinotų, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos taryba bei jos koordinavimo srityje esančios valstybės institucijos padės išspręsti jam kaip vartotojui iškilusias problemas. Tačiau šis problemos apibrėžimo įgyvendinimas neturi kristi vien institucinei priežiūrai.

Vartotojų teisių gynimas priklauso ne tik nuo įstaymų, instrukcijų ir institucijų veiklos, bet ir nuo pačių vartotojų išprusimo bei aktyvumo. Jie dėl savo pažeistų teisių gali kreiptis į pardavėjus, paslaugų tiekėjus, valstybines institucijas, visuomenines organizacijas bei teismus.

Įsigijęs nekokybišką prekę, vartotojas visų pirma turėtų kreiptis į pardavėją, tos prekybos įmonės, kurioje ją įsigijo. Jei pardavėjas nesutinka su vartotoju, kad prekė yra nekokybiška, pastarasis turi teisę kreiptis į valstybės institucijas: Valstybinę maisto produktų ir veterinarijos tarnybą, Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, Valstybinę vartotojų teisių apsugos tarnybą. Nevalstybinė institucija, kuri siekia ginti vartotojų interesus, šviesti juos – Lietuvos vartotojų institutas.

Vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimas priklauso ir nuo pačių vartotojų aktyvumo. Viena iš pagrindinių vartotojų teisių yra švietimas. Dažnas vartotojas nežino, kokias jis turi teises, kur reikia kreiptis, jei jos buvo pažeistos. Todėl vartotojų švietimas turėtų parasidėti jau mokyklos suole. Jau šiandien iškyla plačios vartotojų švietimo programos būtinybė. Ji turi būti tinkamai finansauojama, kad būtų galima kuo geriau informuoti Lietuvos vartotojus apie jų teises ir galimybę jomis naudotis. Naujame Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo projekte daug dėmesio yra skiriama vartotojų viešam interesui ginti ir jiems šviesti. Siekiant daugiau suteikti informacijos visuomenei, numatoma įsteigti vartotojų švietimo centrą.

Vartotojų teisę į informaciją bei jos turinį reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. 4 d. Visuose šiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas išankstinės informacijos sąrašas. Vartotojų teisių gynimo įstatymo 4 straipsnis numato, kad valstybės, savivaldybių institucijos, įstaigos ir visuomeninės vartotojų teisių gynimo organizacijos, nurodytos šio įstatymo 11 skirsnyje, ir kitos institucijos, kurių veikla susijusi ir su vartotojų teisių apsauga:

rengia ir įgyvendina vartotojų švietimo bei mokymo programas;

rengia ir leidžia specialius leidinius vartotojų teisių įgyvendinimo ir gynimo klausimais, kitais būdais supažindina vartotojus su jų teisėmis.

Vartotojai turi teisę gauti išsamią informaciją apie perkamą ar naudojamą prekę ar paslaugą. Kiekvienas pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo suteikti kuo išsamesnę informaciją apie pardavėją arba paslaugų tiekėją (turi būti pateikta informacija apie tiekėjo tapatybę, o jei sudaroma sutartis reikalauja išankstinio apmokėjimo – ir tiekėjo adresas Informacija apie prekes ir paslaugas bei jų pardavimo sąlygas rinkoje turi būti teisinga, išsami, tiksli ir aiški. Ji turi būti suteikta, kol vartotojas įsigyja ar naudoja prekę ar paslaugą (iki sutarties sudarymo, paslaugos teikėjas arba pardavėjas privalo vartotojui suteikti informaciją apie vartotojo teisę atsisakyti nuo sutarties). Visa informacija apie prekes bei paslaugas vartotojams turi būti pateikta raštu valstybine (lietuvių) kalba, išskyrus atvejus, kai prekių ir paslaugų vartojimo būdai yra tradiciškai žinomi. Prekės pardavimo kaina, standartinio vieneto kaina ir teikiamų paslaugų kaina turi būti aiškiai įskaitoma, lengvai suprantama. Jeigu tam tikros paslaugos galutinės kainos, t. y. kainos, į kurią įskaitomi visi mokesčiai, nurodyti neįmanoma, paslaugos teikėjas privalo nurodyti papildomą informaciją, kaip nustatoma galutinė paslaugos kaina. Jeigu prekės pardavėjas ar paslaugos teikėjas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Valstybinę ne maisto produktų inspekciją arba į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Minėti Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat įtvirtina reikalavimą, kad pareiga įrodyti, kad aukščiau išvardinta informacija buvo raštu pateikta vartotojui tenka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina galimybės pardavėjui ar paslaugų teikėjui pateikti minėtą informaciją “kitokia ilgalaike forma”, o taip pat nėra išaiškinta ir termino “žodžiu” prasmė.

Kita svarbi vartotojų teisių apsaugos kryptis - vartotojo ekonominių interesų apsauga, susijusi su klaidinančia reklama, neteisingu kainų žymėjimu, nesąžiningomis sutarčių sąlygomis, vartojamojo kredito suteikimo sąlygomis ir kt.

Šią sritį reglamentuojančios ES direktyvos paprastai vartotojams suteikia teisę ginti savo interesus tais atvejais, kai juos pažeidžia gaminius ar paslaugas teikiančios įmonės. Ekonominiai vartotojų interesai gali būti pažeidžiami įvairiose srityse, susijusiose su sutartiniais ryšiais tarp vartotojo ir prekę ar paslaugą teikiančios įmonės. Tai apima prekių pardavimą, naudojantis ryšio priemonėmis, išnešiojamąją prekybą, kelionių agentūrų teikiamas paslaugas ir kt.

Sutartiniai santykiai tarp vartotojų ir verslo įmonių vartotojui suteikia teisinį pagrindą su įmone kilusius nesutarimus spręsti teismine tvarka. Vartotojų teisės gali būti ginamos dviem pagrindiniais būdais: šią funkciją atlieka tam tikros valstybės institucijos arba tai paliekama pačių vartotojų (visuomeninių vartotojų organizacijų) kompetencijai. Paprastai ES šalyse taikomas mišrus vartotojų teisių gynimo modelis. Akivaizdu, kad visuomeninės vartotojų organizacijos sugebės efektyviai ginti vartotojų teises tik gaudamos pakankamą valstybės finansinę paramą.

Svarbus, tačiau Lietuvoje dar tik vystomas, aspektas yra pačių gamintojų atsakomybė vartotojams, nes net ir geriausia teisinio reguliavimo ir kontrolės sistema neveikia, nenustačius aiškios rinkos dalyvių atsakomybės už nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Visa atsakomybė už rinkai pateikto produkto saugą (atitikimą privalomiesiems saugos reikalavimams) tenka gamintojui. Vartotojui įrodžius, kad nesaugus produktas padarė žalą jo sveikatai ar turtui, gamintojas privalo šią žalą kompensuoti. Tais atvejais, kai nesaugaus produkto gamintojas negali būti nustatytas, vartotojui padarytą žalą privalo kompensuoti produkto importuotojas ar pardavėjas. ES gamintojo atsakomybei nustatytas dešimties metų nuo produkto pateikimo rinkai senaties terminas. Gamintojas yra atsakingas už nesaugaus gaminio sukeltą mirtį ar padarytą neigiamą poveikį vartotojo sveikatai ar turtui (minimali išmokama kompensacija už vartotojo turtui padarytą žalą - 500 eurų). Tačiau ES šalims narėms palikta teisė pačioms nusistatyti nacionalinius reikalavimus, todėl Lietuvos eksportuotojams patartina iš anksto išsiaiškinti nacionalinius vienos ar kitos ES šalies reikalavimus šioje srityje.

ES šalyse nustatytos didelės kompensacijos už žalą, kurią vartotojams padarė nesaugūs produktai, gali sužlugdyti net stambias ir stabiliai dirbančias įmones. Todėl ES įmonės, ypač gaminančios padidėjusios rizikos produktus (medikamentus, medicinos prietaisus ir pan.), paprastai draudimo kompanijose apdraudžia su gaminamų produktų sauga susijusią riziką. Paprastai direktyvos numato šalių narių teises ir pareigas, įgyvendinant konkrečias ES teisės nuostatas, tačiau neapibrėžia sankcijų, kurios padėtų užtikrinti efektyvų Bendrijos teisės įgyvendinimą. Ši sritis paliekama ES šalių narių nuožiūrai. Todėl gamintojams, importuotojams ir pardavėjams taikomų nuobaudų dydis, jų pobūdis bei taikymo praktika priklauso nuo kiekvienos šalies teisės tradicijų ir gali labai skirtis.  

Viešoji politika užsiima tomis sritimis, kurios įvardytos kaip viešosios (šiuo atveju išskirkime patį vartotoją) yra priešinamos su privačiom sritim (šiuo atveju – gamintojai ir paslaugų tiekėjai). Ši mezoanalizė, kurioje išskiriami problemos apibrėžimo, darbotvarkės sudarymo, sprendimo priėmimo ir įgyvendinimo procesų ryšiai, tik patvirtina, kad vartotojų teisių gynimas yra viena iš svarbiausių valstybės ekonominės ir socialinės politikos sričių.

Literatūros sąrašas:

• Lietuvos Nacionalinės Vartotojų Federacijos Interneto svetainė:   www.consum.org
• Valstybinė Vartotojų Teisių Apsaugos Tarnyba:   www.vartotojoteises.lt
• Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas, Žin., 1994 Nr. 94-1833; 2000, Nr. 85-2581.
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šeštoji knyga, Žin., 2000, Nr. 74-2262.
• Algis Krupavičius, Viešosios politikos analizės pagrindai. KTU. 2005