LR TEISĖS AKTŲ REGLAMENTUOJANČIŲ SOCIALINĘ APSAUGĄ APŽVALGA. SOCIALINĖS GEROVĖS VALSTYBIŲ MODELIAI IR JŲ YPATUMAI. SOCIALINĖS POLITIKOS PAGRINDINĖS TENDENCIJOS EUROPOJE.

LR TEISĖS AKTŲ REGLAMENTUOJANČIŲ SOCIALINĘ APSAUGĄ APŽVALGA. SOCIALINĖS GEROVĖS VALSTYBIŲ MODELIAI IR JŲ YPATUMAI. SOCIALINĖS POLITIKOS PAGRINDINĖS TENDENCIJOS EUROPOJE.

Lietuvoje soc. apsauga taikoma visiems asmenims nepriklausomai nuo jų lyties. Pagrindinės teisės į socialinę apsaugą garantuojamos LR Konstitucijoje - numato piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais; garantuoja teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju; numato socialinę paramą šeimoms. Socialinė apsauga – tai įvairialypė sritis.  Išskirtinos 3 pagrindinės strateginės kryptys, kuriomis yra dirbama, siekiant kiekvieno žmogaus socialinės gerovės.

1. Visiško užimtumo ir teisingų darbo santykių užtikrinimas, tinkamų darbo sąlygų sudarymas.
2. Socialinio draudimo sistemos plėtra.
3. Skurdo bei socialinės atskirties įveikimas ir socialinės paramos plėtra.

Socialinė apsauga - visapusiška socialinės apsaugos sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomų pajamų nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti

Teisės aktai reglamentuojantys Lietuvos socialinės apsaugos sistemą:

LR Įstatymai; LRV Nutarimai; Konstitucija, Darbo Kodeksas, Konvencijos, Europos socialinė Chartija.

LR teisės aktus  galima suskirstyti pagal apimamas srytis, tai;

Socialinę paramą reglamentuojantys teisės aktai apima socialines paslaugas, piniginę paramą ir šalpa daiktais. Socialinių paslaugų pagrindų įstatymas. Socialinių paslaugų rūšis ir socialinių paslaugų tipus klasifikuoja „Socialinių paslaugų katalogas“(2005). „LR Valstybinis socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas“(1990) reguliuoja valstybinio socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemą sudaro:

a)      privalomas (valstybinis) socialinis draudimas;

b)      socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa (parama) iš valstybės lėšų.

Teisinį pagrindą socialinių paslaugų sistemos organizavimui sudaro „Socialinių paslaugų įstatymo paskirtis - nustatyti LR teikiamų socialinių paslaugų rūšis, šių paslaugų organizavimo, teikimo bei gavimo sąlygas, socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius, socialinių paslaugų finansavimo principus. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas. „Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas“(1996)- nustato pagrindines vaiko teises, laisves bei pareigas, šių teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo svarbiausias garantijas.

Socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai apima socialinio draudimo sistemą, teises, skyrimo, teikimo ir kitas sąlygas „LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas“ (1991).

Valstybinio socialinio draudimo sistemą sudaro SADM, Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie SADM, teritoriniai skyriai ir kitos valdybai pavaldžios įstaigos („Sodra“), Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), Lietuvos darbo birža prie SADM, Valstybinė ligonių kasa prie SAM, pensijų kaupimo bendrovės bei „Sodros“ klientai – draudėjai, apdraustieji ir išmokų gavėjai. Nuo 2005m. įsigaliojęs „LR nedarbo socialinio draudimo įstatymas“ suformulavo finansiškai stabilią draudimo nuo nedarbo sistemą. „LR Valstybinių socialinių pensijų įstatymas“(2005) nustato teises gauti draudimo pensiją, reikalavimus, teikimo ir vykdymo principus. Šalpos (socialinių) pensijų įstatymai. „Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ”(2000)- nurodo asmenis draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jos skyrimo ir kitas sąlygas. LR išmokų vaikams įstatymas (2004 m.). Šio įstatymo paskirtis – nustatyti išmokų vaikams rūšis, jų dydžius, asmenų, turinčių teisę gauti išmokas, kategorijas, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą.

Darbo sistemą reglamentuojantys teisės aktai apima; darbo santykius, teises į darbo pasirinkimą, tobulinimosi galimybes, kvalifikacijos kėlimą. „LR Darbo kodeksas“(2002) reglamentuoja darbo santykius, susijusius su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. „LR bedarbių rėmimo įstatymas“(1990) nustato LR piliečių konstitucinės teisės į darbą ir užsiėmimo pasirinkimo valstybines garantijas. Gyventojų pajamų garantijų įstatymas. Pagrindinis teisinis dokumentas reglamentuojantis profesinį mokymą – „Profesinio mokymo įstatymas, jis nustatė LR profesinio mokymo sistemos sandarą bei valdymą. Kurį 2004 metais papildė “Mokymosi visą gyvenimą strategija“.

Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos (2003 m.) tikslas – pasiekti politinį susitarimą dėl vaiko gerovę lemiančių vertybių, nuostatų ir numatyti vaiko gerovės įgyvendinimo gaires.

Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos tikslas – nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, adaptacijos ir reabilitacijos, kurių metu jie vėl integruojami į visuomenės gyvenimą ir jiems sudaromos galimybės gyventi savarankiškai, sistemos tobulinimas.

Lietuvos skurdo mažinimo strategija. Sumažinti skurstančių skaičių, vykdyti skurdo prevenciją. Buvo aptarta tik nedidelė dalis teisinių dokumentų reglamentuojančių LR socialinę apsaugą, tačiau šie teisiniai dokumentai sudaro pagrindą soc. apsaugos sistemoje. Atsižvlegiant į juos sudaromas įvairios programos susijusios su soc. apsauga.

Socialinės gerovės modeliai

Skandinaviškasis valstybinių paslaugų modelis – ypač stiprus ir vieningas modelis, jo veikimo principai be socialinio draudimo apima ir soc.paslaugas; daugybė paslaugų vaikams ir pagyvenusiems žmonėms; soc.paslaugų tarnybos sudaro išplėtota administracinį vienetą, pvz. vaikams nuo 3-6 nėra atskirų priešmokyklinių įstaigų; moterų užimtumas mokamame darbe yra labiausiai paplitęs pasaulyje; savyvaldybės užima centrinę padėtį finansuojant bei planuojant paslaugas,   mažai komercinių paslaugų.

Anglų-saksiškas modelis – ypač ryškus komercinių paslaugų vaidmuo; minimalios paslaugos v. taikomos tik probleminiais atvėjais; valstybė aktyviai siekia išlaikyti žemą paslaugų lygį; soc.paslaugos skirtos tik žmonėms turintiems mažai pajamų.

Tradicinis namų globos modelis – mažai moterų sudaro darbi jėgą, tačiau dauguma jų dirba pilna darbo dieną; soc.paslaugos yra menkos, išskyrus priešmokyklines įstaigas; modelio formavimą įtakoja galinga bažnyčios padėtis bei silpna ekonomika; globos sistemos kuriamos neformaliojoje arba juodojoje rinkoje.

Olandų-vokečių subsidarumo modelis – daugelis moterų dirba pilna darbo dieną, nedidelis skaičius moterų, auginančių mažus vaikus; religinės ir politinės organizacijos yra centrinės paslaugų teikėjos; sveikatos draudimas yra svarbus paslaugų finansuotojas; svarbios paslaugos pagyvenusiems žmonėms, vaikų dienos globos bei priešmokyklinės paslaugos yra ribotos.

Belgų-prancuzų politikos modelis - motinos, auginančios mažus vaikus dirba pilna darbo dieną; stipria orientacija į šeimos politiką iliustroja dienos globos mąstai bei tai, kad priešmokyklinės paslaugos vaikams yra visapusiškiausios ES; paslaugos pagyvenusiems žmonėms yra vidutinio lygio; finansavimo sistema įvairi, draudimas bei pašalpos yra susietos su paslaugų pagyvenusiems žmonėms finansavimu.

Socialinė politika tai valstybės vykdomas žmonių bei visuomenės grupių pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas, siekiant soc.teisingumo ir lygybės. Socialinės politikos tikslai priklauso nuo šalies politinės orientacijos. Vakarų Europos šalyse pastarąjį dešimtmetį tapo aktualūs Socialinės politikos reformos klausimai. Sparčiai didėjant valstybinio socialinio draudimo išlaidoms, pajamos reikalingos šioms išmokoms mokėti taip sparčiai nedidėja. Europos šalyse diskutuojama apie valstybinio socialinio draudimo, o ypatingai apie pensijų reformą.

Mes dažnai analizuojame Skandinavijos valstybes visuose gyvenimo lygmenyse, nes jos mūsų netolimos kaimynės. Išsivysčiusiose Skandinavijos valstybėse socialinė apsauga apima daugelį gyvenimo sričių – ne tik socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos ir išlaikymo politiką, sveikatos apsaugą, darbo aplinkos klausimus.

Atskirų Europos šalių socialinės politikos sistemos atspindi konkrečias tradicijas, socialinę pažangą ir kultūros paveldą.

Kalbant apie Europos socialinės politikos tendencijas, verta kalbėti apie ES. Socialinės politikos tikslai:
- Užimtumo didinimas(nedarbo mažinimas).

- Geresnės gyvenimo ir darbo sąlygos (gyvenimo kokybės didinimas),
- Socialinės garantijos (pažeidžiamoms grupėms),
- Žmogiškųjų išteklių plėtra,
- Socialinės atskirties (skurdo) įveikimas,
- Ekonominė ir socialinė sanglauda.

ES socialinės politikos modeliai

ES įsteigimo metu šešiose šalyse dominavo Bismarko modelis. Soc.pašalpos ir apsauga buvo grindžiamos soc.draudimu

70-ųjų m. pradžioje ES plėtros metų į Sąjungą buvo priimta Danija, po to D. Britanija ir Airija, kurių soc.politika buvo grindžiama Beveridžio modeliu. Soc.politikos principas – garantuoti bazinį soc.gerovės bei sveikatos apsaugos lygį.

Su Tacher atėjimu į valdžią D. Britanijoje pradėtas įgyvendinti amerikinio tipo liberalusis modelis.

ES 80-is įtraukęs pietų Europos šalis įnešė naują elementą–soc.senų žmonių ir vaikų gerovę pirmiausia užtikrino šeima.

ES plėtros 90-iais m. ES politiką paveikė Šiaurės šalyse egzistuojantis universalumo principas.

Pagrindiniai socialinės politikos modeliai:

Liberalusis. Teikia pirmenybę rinkai. Liberali gerovės valstybė garantuoja tik minimalią paramą savo piliečiams. Individas skatinamas dalyvauti rinkoje ir pasirūpinti pragyvenimo šaltiniais, garantuoti sau didžiausią dalį gerovės. Valstybė stengiasi tik sušvelninti skurdo, nelygybės, nedarbo problemas nedidelėmis išmokomis. Didžiojoje Britanijoje.

Socialdemokratinis (universalusis, pagrįstas stipriu valstybės vaidmeniu reguliuojant visus socialinius santykius). Didelį vaidmenį skiria valstybei. Pašalpas reguliuoja ir moka valstybė. Kiekvienas pilietis turi vienodas teises gauti valstybės teikiamas paslaugas, neatsižvelgiant į lytį, rasę, šeimyninę padėtį. Danija, Norvegija ir Švedija daugiausia dėmesio skiria tokioms priemonėms, kuriomis į darbo rinką galėtų patekti ta gyventojų dalis, kuri labiausiai socialiai pažeidžiama. Skandinavijos šalyse pensijinio amžiaus sulaukusiems žmonėms mokamos didelės pensijos.

Konservatyvusis (pagrįstas moralinėmis-etinėmis tradicijoms, ypač pagarba šeimos institucijai). Modeliui būdingas įsipareigojimas socialiai apsaugoti šeimą remiantis tradicijomis. Socialinė parama teikiama tuomet, kai šeima nepajėgia susitvarkyti su problemomis. Socialinio draudimo įvairovė atitinka skirtingų klasių ir nevienodą statusą visuomenėje turinčių šeimų ir kitų socialinių grupių teisę į skirtingas socialines išmokas ir paslaugas. Šis modelis – tai lyg liberalaus ir socialdemokratinio modelių vidurkis. Pavyzdys gali būti Vokietija, Austrija.

Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: darbo politika (darbo užimtumas, darbo santykiai, darbo sąlygų apmokėjimas) ir socialine apsauga: privalomas valstybinis socialinis draudimas (pensijų draudimas, lygos ir motinystės draudimas) ir socialinė parama (neįgalūs žmonės, vaikų ir jaunimo soc.parama, šeima, pagyvevę žmonės).