NUOSTATŲ Į REIŠKINIUS : MEILĘ, DRAUGYSTĘ, DALYKINĮ BENDRAVIMĄ, MATAVIMAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS PSICHOLOGIJOS KATEDRA









NUOSTATŲ Į REIŠKINIUS : MEILĘ, DRAUGYSTĘ, DALYKINĮ BENDRAVIMĄ, MATAVIMAS Tyrimas

Teorinis įvadas

“Nuostata” - tai žmogaus parengtis parengtis, arba predispozicija, specifiniu būdu atsakyti į tam tikrus poveikius. Jos būna daiktų, reiškinių, situacijų, žmonių atžvilgiu. Jų turinys ir sąmoningumo lygiai labai įvairūs, todėl kartais nelengva atskirti jas nuo kitų asmenybės savybių. Amerikiečių psichologas M. Šerifas nuostatų apibrėžimą papildė tokiais požymiais:

Nuostatos yra išmoktos, o ne įgimtos savybės;

Nuostatos yra pakankamai pastovios savybės;

Nuostatos yra susijusios su poreikiais.

Jos glaudžiai siejasi su įsitikinimais ir nuomonėmis. Įsitikinimas yra tam tikrų teiginių pripažinimas teisingais, o nuomonės yra nelabai konkretūs įsitikinimai. Psichologijoje į nuomones galima žvelgti kaip į nestiprias ir nelabai stabilias nuostatas.

Nuostatos supaprastina aplinkos pažinimą ir palengvina individų ir grupių adaptaciją ir veiklą. Jos gali būti ir klaidingos.

Kaip anksčiau jau buvo paminėta, nuostatos nėra įgimtos asmenybės savybės. Jas įgyja ir keičia asmenybė, apibendrindama pažinimo ir praktinę patirtį. Nuostatomis tampa tie parengties būdai, kurie padeda asmenybei greičiau orientuotis ir prisitaikyti prie aplinkos. Jos formuojasi praktinio patyrimo, mėgdžiojimo, identifikavimo, mokymo ir auklėjimo būdais. Nuostatos taipogi yra dinamiškos savybės. Vienos atsiranda, kitos nyksta. Nuostatų pasikeitimui būtini tam tikri duomenys - argumentai ir jų prielaidos. Pasikeitimas priklauso ir nuo formavimo metodų, ir nuo ankstesnių asmenybės savybių. Visą pasikeitimo mechanizmą paaiškina L. Festingerio “kognityvinio disonanso” teorija. Nustatyta, kad nuostatos geriau įsitvirtina ir viena ar kita kryptimi keičiasi, kai individas savo patirtimi patikrina vieną ar kitą argumentą ir pritaiko juos praktikoje.

Nuostatos apima ir stereotipus. “Stereotipas” - sudėtinga nuostata, kurią sudaro tam tikrų reiškinių schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai įvertinimai. Stereotipai liečia ne tik žmones, bet ir elgsenos formas, dorovinius įvertinimus, politines pažiūras ir kt. Skiriami trys stereotipų komponentai:

kognityvinis arba racionalusis;

vaizdinis;

emocinis.

Susiformavę stereotipai, kaip ir kitos nuostatos, palengvina bendravimą, supaprastina elgseną. Žmogui nereikia eikvoti daug energijos įvertinant paprastas situacijas. Veikiant pagal stereotipus taip pat yra galimos klaidos. Pastebėta, kad įvairios žmonių grupės linkusios pervertinti savo stereotipus.

Vertybės taip pat gali būti nuostatomis. “Vertybės” - sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms. Jos formuojasi asmeninės patirties keliu, suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinkos objektais. Tai priklauso ne tik nuo asmenybės iniciatyvos. Pavyzdžiui, suaugusieji perduoda vertybinius teiginius ir vaizdinius naujajai kartai ja mokydami, auklėdami.

Yra trijų rūšių vertybės:

poreikius tenkinantys objektai;

priemonės vertybiniams objektams pasiekti;

sąlygos vertybiniams objektams pasiekti bet kokiomis salygomis.

Vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis, kai atsiranda tų vertybių siekimas. “Vertybinės orientacijos” - sudėtinės asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo siekimas. Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu.

Vertybinės orientacijos yra labiau nutolusios nuo poreikių, nes jos siejasi per vertybines mintis ir vaizdinius. Atskirų asmenų vertybinės orientacijos yra perimamos iš tos kultūros visuomenės, kuriai individai ar grupės priklauso.

Tyrimo analizė

Šio tyrimo tikslas - nustatyti prasmę, kurią žmonėms turi supantys daiktai ar reiškiniai. Atliekant nuostatų į reiškinius: meilė, draugystė, dalykinis bendravimas, matavimą, naudojama metodika - semantinis diferencialas. Matuojant nuostatas į kiekvieną reiškinį, naudojamos bipoliarinės skalės. Kiekvienam reiškiniui naudojamos 7 skalės, kurias apibūdina būdvardžių poros. Tyrimui atlikti apklausiama 10 žmonių, pateikiant jiems anketas, prieš tai supažindinus su instrukcija. Apibendrinus visų apklaustųjų atsakymus, gauta suvestinė skalė ( žr. 1 pav.), kurioje atsispidi vidurkiai.



Suvestinė skalė

BLOGAS  GERAS

NENAUDINGAS NAUDINGAS

SILPNAS STIPRUS

PATRAUKLUS NEPATRAUKLUS

PASYVUS AKTYVUS

NEPASTOVUS PASTOVUS

TRUMPALAIKIS  ILGALAIKIS

Dalykiniai santykiai

Meilė

Draugystė

1. pav.

Išvados:

Anketa buvo pateikta jauniems žmonėms. Apklaustųjų amžiaus vidurkis - 21 metai. Pagal aukščiau pateikta suvestinę skalę matome, kad jauni žmonės labiausiai vertina draugystę, paskui seka meilė ir galiausiai dalykiniai santykiai. Kadangi apklaustųjų amžius beveik vienodas, tai negalima palyginti, kaip šiuos reiškinius ( meilę, draugystę ir dalykinius santykius ) vertina skirtingos amžiaus grupės. Taip pat negalime lyginti ir atskirų socialinių grupių nuomones, kadangi visi apklaustieji yra studentai. Anketą užpildė 3 vaikinai ir 7 merginos, todėl dabar aš pasistengsiu paieškoti nuomonių skirtumų tarp skirtingų lyčių respondentų.

Pasižiūrėjus į auksčiau pateiktą suvestinę skalę matome, kad labiausiai yra vertinama draugystė, paskiau - meilė, ir galiausiai dalykiniai santykiai.

Tiek vaikinai, tiek merginos draugystę vertina labai teigiamai. Jų nuomone - tai labai geras reiškinys, tačiau vaikinams draugystė labiau trumpalaikis, labiau pasyvus reiškinys, negu merginoms. Merginos yra daug pastovesnės ir aktyvesnės. Panašiai yra verrtinamas ir meilės reiškinys: abiejų lyčių respondentams - tai geras, vienodai patrauklus, tačiau vaikinams vėl meilės reiškinys labiau trumpalaikis, jie labiau bijo bet kokių ilgalaikių santykių arba įsipareigojimų. Lyginant dalykinių santykių apklausos rezultatus, pastebima, kad abiejų lyčių respondentai pažymi, kad dalykiniai santykiai yra geras ir naudingas reiškinys, tačiau tai yra trumpalaikis, nelabai patrauklus ir nepastovus reiškinys.

Naudota literatūra:

1. A. Jacikevičius. Žmonių grupių socialinė psichologija, 1995m.

2. A. Suslavičius. Socialinės psichologijos paskaitos, 1976m.