RENGINIŲ ORGANIZAVIMO YPATUMAI. SCENARINIŲ PLANŲ RENGIMAS.

RENGINIŲ ORGANIZAVIMO YPATUMAI. SCENARINIŲ PLANŲ RENGIMAS.

ŠIUOLAIKINIŲ TECHNOLOGIJŲ ĮTAKOS NETRADICINĖS MENINĖS RAIŠKOS FORMOS.

Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje teigiama, kad neformaliojo vaikų švietimo tikslas yra per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, sugebantį tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius.

Papildomas ugdymas padeda vaikui plėtoti gabumus, ugdyti interesus, tenkinti saviraiškos poreikį.

Papildoma veikla skatina asmenybės vystymąsi ir įtakoja vaiko socializaciją. Tačiau nepakanka vien tik žinoti teigiamą papildomo ugdymo įtaką asmenybei, reikia išmanyti papildomo ugdymo, o taip pat ir renginių organizavimo ypatumus.

Organizuotas laisvalaikis, kaip teigia L. Jovaiša, – tai mokytojo tvarkoma popamokinė veikla, atsižvelgiant į auklėtinių pomėgius, polinkius ir interesus, tai noras įpratinti vaikus naudingai sau ir visuomenei leisti savo, nuo tiesioginių pareigų atliekamą laiką. Organizuojant laisvalaikį būtina žinoti pagrindinius reikalavimus ir principus. Pasak Kvieskienės, papildomas ugdymas turi remtis 3 pagrindiniais principais: 1) Lygių galimybių – siekia įtvirtinti visų vaikų galimybes tobulinti savo gebėjimus. 2) Aktyvumo – procesą organizuoti taip, kad ugdytiniai būtų aktyvūs, dalyvautų visuose etapuose ir formose. 3) Labilumo – papildoma veikla turi būti organizuojama taip,kad kiekvienas žmogus panorėjęs keisti veiklos pobūdį, galėtų įsitraukti į kitą veiklą įpusėjus ar net baigiantis. Jovaiša siūlo atkreipti dėmesį į tikslus, metodus, formą, turinį ir renginio struktūrą, kurią sudaro 3 pagrindinės dalys: įžanga, temos nagrinėjimas ir baigiamoji dalis. A. Paulavičiūtė siūlo atsižvelgti į šiuos renginio organizavimo komponentus: temą, idėją, formą ir medžiagą. Šiuos visus renginio ar veiklos dėmenis vienija bendras aspektas – būtina atsižvelgti į vaiko amžiaus ypatybes, kurios atspindi poreikius, gebėjimus ir tobulėjimo galimybes. Autorė pabrėžia idėjos svarbą, kadangi idėja yra esminis renginio momentas kuris lemia jo visuomeninę reikšmę ir vertę,jo humaniškąjį vaidmenį. Idėja–tai, kas lieka žiūrovo sieloje, tai ką jis išsineša savyje po renginio. Pagrindines renginio formos: 1) žodinės: aptarimai, disputai, etiniai pokalbiai; 2) vaizdinės: parodos, muziejai; 3) praktinės: dienos, išvykos, kelionės, konkursai, kūrybiniai žaidimai, popietės, rytmečiai, spartakiados, šventės, tradicijos, vakarai, vakaronės, viktorinos.

Organizuojant bet kurį renginį, būtina parašyti scenarijų, kuris sudaro renginio veiksmo pagrindą. Scenarijus – renginio planas, siužeto išdėstymas. 3 pagrindines scenarijų rūšis: 1) literatūrinius; 2) literatūrinius - režisūrinius; 3) režisūrinius. Dažniausiai praktikoje naudojamas literatūrinis – režisūrinis scenarijus, kuris vadinamas tiesiog scenarijumi .

Kiekvienas scenarijus turi turėti temą, idėją ir medžiagą (apie ką bus renginys). Rašant scenarijų būtina remtis pagrindiniais kompozicijos dėsniais ir išlaikyti struktūrą: 1. dalis – ekspozicija; 2. veiksmo užuomazga; 3. veiksmo vystymasis; 4. kulminacija; 5. atomazga. Kadangi bet kokio renginio sukūrimas priklauso nuo pasirenkamos temos ir idėjos, o scenarijus ir yra pagrindinės temos atskleidimas dramaturginėmis, režisūrinėmis, meninėmis ir kt. priemonėmis, todėl jei pagrindinė mintis nekonkreti, scenarijus bus pasmerktas nesėkmei.

Vadinasi, kad renginys pavyktų, būtų palankiai įvertintas, šiltai priimtas, taip pat veiktų teigiamai ugdytinį, jo socializaciją ir tolesnį pilnavertį funkcionavimą, jį reikia gerai organizuoti, nes renginio lygį išreiškia ne tik jo meninė pusė, bet ir tai, kaip jis buvo organizuotas, kaip pasireiškė organizatorių išmonė, jų triūsas ir atsakomybė.

Vizualiniai menai – regėjimu suvokiamos XX a. antrosios pusės meno šakos ir rūšys. Joms priskiriamos tradicinės vaizduojamosios dailės šakos (tapyba, grafika, skulptūra), avangardinės dailės rūšys (akcija, kūno menas, žemės menas, instaliacija) bei naujomis techninėmis priemonėmis pagrįstos meno rūšys (meninė fotografija, videomenas, kompiuterinis menas-kompiuterinė grafika).

Fotografija vaizdų išsaugojimo technologija, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. XX a. fotografija prieinama ir profesionalui, ir mėgėjams.  Pagal funkcijas fotografija skirstoma į:

- mokslinę dokumentinę (pažintinė paskirtis); - meninę fotografiją (estetinė paskirtis)

- reportažinę (istorinio momento fiksavimo paskirtis); - taikomąją (reklaminė paskirtis);

Lotynų kalboje ,,video' reiškia ,,matau'. Techninis terminas - vaizdo perdavimas, įrašymas, elektromagnetinis impulsas. Menas neapsiribojamas vieta tik įrašytais vaizdais.Jie transformuojami, montuojami, įvairiai ir įdomiai demonstruojami. Videomenas susideda iš kelių pagrindinių dimensijų: vaizdo, garso, laiko trukmės, kadruotės, rakurso, veiksmo, spalvų, tempo ir ritmo. Jei fotografija yra įamžintas ir sustabdytas laikas, tai videomeno vaizdai užfiksuoti laike.

Kompiuterinė grafika - vaizduojamojo skaičiavimo sritis, kur kompiuteriai panaudojami kurti grafinius vaizdus, imituojančius realų pasaulį. Šiuo metu kompiuterinės grafikos mokslas taikomas įvairiose srityse, trimačių vaizdų generavime realiu laiku. Tačiau pagrindinė šio mokslo paskirtis - vaizdi, statinė išvestis kompiuteriniuose įrenginiuose.

Akcija (veiksmas), postmodernistinė meno rūšis; tiesioginis meninės kūrybos proceso perteikimas teatrinėmis priemonėmis reginiu, vyksmu, garsu, įvairiomis medžiagomis. Terminas naudojamas nuo 1960.

Hepeningas – įvykis, kombinuojantis vizualinius menus, rastus daiktus, teatrinę improvizaciją, muziką ir apimantis reikšmių įvairovę, chaosą ir publikos reakciją, kuri neretai gali įtakoti veiksmo eigą.  Hepeningas – tai staigi situacija be siužetinės linijos.

Performansas (įvykdymas, vaidinimas), postmodernistinio meno rūšis: iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė – paties menininko kūnas. Performansai paprastai atliekami dailės galerijoje, fiksuojami fotografijos, video priemonėmis.

Dažnai vyksta pagal griežtą scenarijų nedalyvaujant publikai.

Kūno menas - postmodernistinio meno rūšis, susijusi su hepeningu, akcija, konceptualiuju menu. Žmogaus (dažniausiai Dailininko arba jo asistento) kūnas tampa menine priemone konceptualumui perteikti. Kūno meno terminas pradėtas naudoti 1967. Kūno menas  - tai tapyba ant nuogo kūno.

Žemės menas postmodernistinės dailės kryptis. Susiformavo kaip priešprieša parodų ir galerijų dailei.  Kūriniai sukurti dirbtinai formuojant natūralius reljefo plotus. Kiekvienas žmogaus veiklos pėdsakas gamtoje išreiškia žmogaus ir gamtos santykį ir gali būti traktuojamas kaip meninė kūryba.