SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KAIP MOKSLO SAMPRATA. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS OBJEKTAS, RYŠYS SU KITAIS MOKASLAIS. SOC. PED. ISTORINĖ RAIDA. SOC.DARBO IR SOC. PEDAGOGIKOS LYGINAMASIS ASPEKTAS.

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KAIP MOKSLO SAMPRATA. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS OBJEKTAS, RYŠYS SU KITAIS MOKASLAIS. SOC. PED. ISTORINĖ RAIDA. SOC.DARBO IR SOC. PEDAGOGIKOS LYGINAMASIS ASPEKTAS.

Socialinis (lot. Socialis – bendras, visuotinis) sutelkia visa, kas yra susiję su visuomeniniu žmonių gyvenimu, skirtingomis jų bendravimo ir tarpusavio sąveikos formomis. Pedagogika – mokslas apie augančios kartos ugdymą bei lavinimą. Socialinė pedagogika – pedagogikos mokslo šaka, ugdymo ir lavinimo procesuose išskirianti reiškinius, susijusius su vaiko įtraukimu į bendrą visuomeninį gyvenimą. (I.Leliųgienė). Socialinė pedagogika socialinių mokslų šaka, nagrinėjanti vaikų gerovės raidą ir socialinį ugdymą, jų sėkmingos socialializacijos proceso organizavimą bei valdymą mikrosociume ir makrosociume (G. Kvieskienė).

Socialinės pedagogikos objektas – vaikas, o tyrinėjimo sritis – vaiko socializacijos dėsningumai. (I.Leliųgienė)

Socialinės pedagogikos objektas –žmogaus – aplinkos sąveika yra sudėtingas ir reikalauja kompleksinio požiūrio sprendžiant socialinei pedagogikai kylančius klausimus. (Vaitkevičius)

Socialinės pedagogikos paskirtis – mažinti socialinius konfliktus tarp žmogaus, jų grupės ir visuomenės ir garantuoti, kad vykstant socialiniams pakitimams, nekiltų konfliktai.

Socialinės pedagogikos ryšiai su kitais mokslais:

Pedagogika

Filosofija – nurodo bendrą ugdymo kryptį, kurią pasirenka soc.pedagogika žmogaus ugdymo problemoms spręsti.

Sociologija – soc.ped. naudoja sociologinių tyrimų metodus.

Psichologija – tiria psichinių bei socialinių veiksnių sąveikos dėsnius, psichinius ypatumus.

Biologija – naudoja biologijos mokslų duomenis apie žmogaus vystymosi kitimus.

Menai (dailė, muzika, literatūra) – žmogus meno priemonėmis atskleidžia savo jausmus, vidinius pergyvenimus.

Visuomenės mokslai, istorija.

Socialinės pedagogikos terminą XIX am. Viduryje pasiūlė vokėčių pedagogai A. Dystervegas ir K.Mageras „soc.ped. kai diskusijos apie vaiko ugdymą objektas“, nors jau Antikos mąstytojai Demokritas, Platonas, Aristotelis mokslo problemas siejo su visos žmonijos ir atskiro žmogaus gyvenimu. Antikos žmogaus mąstytojas jau buvo teorinis, rėmėsi logika. Ugdymo problemas jie glaudžiai siejo su realiu visiomenės gyvenimu ir gamta. Viduramžiais susiformavo naujas mąstymo stilius – jis jau turėjo praeiti. Religija kontroliavo visas visuomeninio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo sritis, ypač mokslą ir švietimą. Žmogus kaip asmenybė buvo vertinamas pagal gebėjimą įsilieti į visuomenę, vaidinti jam skirta socialinį vaidmenį ar aukotis dievui. Renesansas iškėlė žmogų kaip didžiausią vertybę. Kėlė mintį, kad mokykla turi rengti mokinius žmogiškajam gyvenimui. Mokykloje ir visuomenėje reikalauta atsisakyti vergiško klusnumo, panaikinti fizines bausmes, keisti mokymo metodus. Buržuazinėje   visuomenėje mokykla sudaro visuomenės pagrindą, tad ją rūpintis turi valstybė. Ž.Ž.Ruso pasisako už laisvąjį ugdymą, be prievartos; rengti žmogų reikia ne gamtai, ne visuomenei, o pačiam sau. Manė, kad visuomenę galima pakeisti švietimu. Ugdymo tiklslas – suformuoti žmogų, o ne pilietį. Svarbu vaidmenį į socialinės pedagogikos teoriją įnešė rusų pedagogas A. Makarenko – visą savo pedagoginę veiklą grindęs visuomenine pedagogika. Socialinė pedagogika kaip savarankiška teorija paplito tik XX am.

Soc.ped. pradininkų Lietuvoje laikome J. Vaitkevičių, kuris savo habilitaciniame darbe nagrinėjo mokinių pažintinių galių raidos priklausomybę nuo socialinės aplinkos, o monografijoje „Socialinės pedagogikos pagrindai“ aptarė soc. ugdymo problemas šalyje. Pirmieji pedagogai, pradėję Lietuvoje vykdyti soc.ped. funkcijas, atsirado tik 1989-1991 m. laikotarpiu. Jie neturėjo kvalifikacinio laipsnio ir darbo patirties, bet daug dėmesio skyrė delinkventiškų vaikų, asocialių šeimų socialinei reabilitacijai, jų elgesio pozityviam pokyčiams.

Socialinė pedagogika ir socialinis darbas.

Panašumai: kultūrinės – istorinės požiūrio į žmogų tradicijos; praktinės veiklos sritys; objektas.

Skirtumai : soc.darbas – socialinės gyventojų apsaugos srityje; soc.ped. - ugdymo sistemoje;

Soc.darbas – sociologija; soc.ped. – pedagogika;

Soc.darbas – klientas; soc.ped. – ugdytinis.