SOCIALIZACIJOS SAMPRATA. POZITYVIOJI SOCIALIZACIJA.

SOCIALIZACIJOS SAMPRATA. POZITYVIOJI SOCIALIZACIJA.

Socializacija - tai žmogaus vystimasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį. Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio. Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Socializavimasis - asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas, žmogaus vystimasis, sąveikaujant su aplinka, kuris prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese. Ji vyksta įtakojama įvairiausių aplinkybių. Nuo sėkmingo šio proceso įgyvendinimo priklauso kiek asmenybė sugebės realizuoti savo gabumus, tikslus, kiek socialiai subręs, bus naudinga visuomenei ir sukurs sau palankias sąlygas gyvenimiškai veiklai. „Socializacija – tai procesas, kurio metu asmuo, perimdamas visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, tampa tos visuomenės nariu“.

Skiriami du socializacijos tipai

Pirminė (socializacija vaikystėje); perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieniniame gyvenime. Vaiko socializaciją galima vadinti pirminę socializaciją. Pirminė socializacija galima tik tada kai asmuo turi visavertę šeimą arba globėjus ir procese gali pakankamai dalyvauti kiti socializacijos institutai, kurių dėka asmuo tampa visaverčiu visuomenės nariu, ikimokyklinės institucijos, mokykla, neformaliojo ugdymo institucijos, NVO. Šis procesas priklauso nuo tėvų – jų socialinės kilmės, išsilavinimo, puoselėjamų vertybių, supratimo apie vaikų auklėjimą. Šiuolaikinėje visuomenėje pirminė vaikų socializacija jau senokai peržengė vien tik šeimos ribas, persikėlė į mokyklas, bendraamžių grupes, prie televizorių ir kompiuterių ekranų.

Antrinė (suaugusiųjų). Šį socializacija susieta su daug vaidmenų, kurių žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje.

Antrinė socializacija siejama su to asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos soc. grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pvz., visuomenės komunikavimo priemonės. Antrinė soc.nėra taip glaudžiai susijusi su socializacijos institutais, nes suaugęs žmogus gali rinktis, jo aplinką įsitraukia daugiau subjektų.

Skiriami penki pagrindiniai socializacijos institutai:

Šeima – pirmasis ir pagrindinis socializacijos institutas, kuris padeda asmens raidos pagrindus.

Mokykla – suteikia ne tik formalų sistemingą lavinimą, bet supažindina su neformaliomis taisyklėmis, nuostatomis.

Bendraamžių grupės – suteikia erdvę, kurioje asmuo gali  būti nepriklausomas nuo suaugusių, patyrimo bendraujant su kitais sau lygiais, suteikia neformalią informaciją apie madas, seksą ir kt.

Darbovietė – profesijos įgijimas, įgūdžių išsiugdymas, kvalifikacijos kėlimas ir kt.

Visuomenės informavimo priemonės – atlieka teigiamą vaidmenį, tam tikrų žinių objektyvios informacijos perdavimas, negatyvų vaidmenį (prievartos, smurto) perteikimas, kuris apsunkina individo socializaciją.

Pozityvioji socializacija - tai pozityvių veiksmų politika, kuria remdamiesi tam tikri asmenys ar jų grupės koreguoja socializacijos subjekto elgseną, siekdami įtvirtinti kultūros pozityviuosius komponentus ir sudaryti užkardą visuomenei nepriimtinų šios kultūros elementų pasekmėms.

Socializacijos požiūriu vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Pozityvi vaikų socializacija priklauso nuo vidinių, su vaiko asmeninėmis savybėmis susijusių veiksnių, ir nuo išorinių, socialinių institucinių veiksnių.

Socialinio pedagogo profesinės veiklos paskirtis – vaiko socialinės gerovės siekis, negatyviosios socializacijos ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui reikalingu socialinių paslaugų teikimas, sudarant prielaidas sėkmingai vaiko socializacijai. Pozityviosios socializacijos kontekste esminė socialinio pedagogo veiklos sritis – JT vaiko teisių konvencijos bei valstybės įstatymais numatytų vaiko teisių realizavimo priežiūra. Socialinių pedagogų partneriais regionuose – vaikų teisių apsaugos tarnybos.

Socialinis pedagogas – asmuo, įgyjęs soc.pedagogo išsilavinimą ir pasirengęsdirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas, tai yra sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosios prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas.

Socialinės raidos pozityviosios socializacijos principai.

Produktyvumas -būtina taikyti papildomas pozityviosios socializ-jos programas, teikti intensyvią soc.ped. pagalbą.

Lygybė - vaikai privalo turėti lygias galimybes pasirinkti antrines socializacijos institucijas.

Pozityvus skatinimas rizikos grupės vaikai privalo gauti papildomą reguliarią socialinę pedagoginę paramą.

Paskutinis didesnių galimybių suteikimas–dalyvauti programoje,kurti ir atsakyti už mokyklos, bendruomenės gyvenimą.

Tolydumas –integruoti neįgalius vaikus, resocializuoti nusikalstančius, rizikos grupei priklausančius vaikus.

Nesėkmingos socializacijos priežastis: protinis atsilikimas, taip pat nuolat besikeičiantys „reikšmingi kiti“ (vaiką gali auginti iš etninės ar subvisuomenės pasamdyta auklė); prieštaravimai tarp pirminės ir antrinės socializacijos (vaikas ima suvokti, kad jo tėvų pasaulis priklauso žemesniųjų klasių pasauliui ir vaikas ima keisti savo tapatybę).