UGDYTINIŲ PAŽINIMO METODAI, JŲ TAIKYMO SOC.PEDAG. DARBE GALIMYBĖS IR YPATUMAI.

UGDYTINIŲ PAŽINIMO METODAI, JŲ TAIKYMO SOC.PEDAG. DARBE GALIMYBĖS IR YPATUMAI.

Šiandien ugdytinis ir ugdytojas yra nuolat besikeičiančioje, sudėtingoje visuomenėje. Norint kuo geriau ir visapusiškai pažinti ugdytinį bei padėti jam sėkmingai tobulėti, ugdytojas, soc.pedagogas turi gerai žinoti ne tik ugdytinių amžiaus tarpsnius, jų individualias savybes, gebėjimus, interesus, bet ir daugelį psichinių savybių – dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo, darbingumo, mokslumo lygį, t.p. yra reikšmingi ugdytinių temperamento, charakterio bruožai. Ugdytojas, soc.pedagogas, norėdamas sėkmingai dirbti, turi gerai pažinti ugdytinio socialinę, kultūrinę padėtį, gerai pažinti jo šeimą. Socialinis pedagogas savo praktikoje ugdytinių pažinimui taiko įvairius būdus ir metodus, į jų grupę įeina: stebėjimas ir savistaba, eksperimentas, pokalbis, autobiografinis metodas, anketa, testai.

Vienas iš universaliausių duomenų rinkimo metodų – stebėjimas. Šis metodas įgalina stebėti ugdymą natūraliomis sąlygomis: ugdytinių veiklą klasėje, po pamokų, laisvalaikiu. Stebėjimo objektas – ugdytinių išorinis elgesys, jų veikla, pasisakymai įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis (dirbant, mokantis, žaidžiant). Stebėjimas gali būti natūralus – gali būti tiesioginis (tikslingai organizuotos veiklos bei elgesio suvokimas) ir netiesioginis (asmenybės pažinimas stebint ne veiklą ir elgesį, bet veiklos rezultatus: ugdytinių rašiniai, piešiniai). Pagrindinis asmenybės veiklos bei elgesio diagnozės ir prognozės metodas yra sistemingas stebėjimas. Mokyklos darbo sąlygomis stebėjimas yra ne tik patogiausias, bet ir vienas informatyviausių tyrimo metodų.

Eksperimentas – tai psichinių reiškinių tyrimas darant aktyvų poveikį, tikslingai sudarant ir keičiant sąlygas.

Išskiriamos dvi pagrindinės eksperimento rūšys – laboratorinis, natūralus (psichologinis – pedagoginis eksperimentas, kuriame psichologinė užduotis siejama su mokymo ir auklėjimo užduotimi). Norint ištirti natūraliomis sąlygomis retai pasireiškiančias asmens ar jo elgesio ypatybes, reikėtų labai ilgai stebėti arba šių ypatybių natūraliu stebėjimu atskleisti būtų išvis neįmanoma. Tada naudojamas eksperimentas, kuriame tyrėjas užima aktyvesnę poziciją. Skiriamas natūralus eksperimentas – planingas tikslingai sudarytos situacijos stebėjimas (tiriamajam nežinant, keičiamos natūralios aplinkos sąlygos, tikintis, kad pasireikš tam tikros tiriamojo asmens ypatybės); laboratorinis eksperimentas – kai mokslininkas registruoja kontroliuojamoje aplinkoje esančių žmonių reakcijas į specifines sąlygas ar poveikius. Eksperimentinis tyrimas gali įtikinamiau nei kito pobūdžio tyrimas atskleisti priežastis ir padarinius, taip pat pateikti žinių, kurios leistų numatyti įvykius ir juos valdyti, tačiau kartais eksperimento metodu negalima pasiekti rezultatų.

Ugdytiniams pažinti plačiai naudojamos anketos. Anketa – toks tyrimo metodas, kai apie tiriamąjį sprendžiama iš jo atsakymų į raštu pateiktus klausimus. Anketa nėra tiesioginis tyrimas – ji yra tik tarpinis metodas tarp stebėjimo ir eksperimento. Anketos padeda ištirti ne tik požiūrius ir nuostatas, bet ir apskritai sąmonės statusą. Jomis galima nustatyti ir socialinę asmenybės būklę, visuomenės struktūrą, visuomenės sudėtį pagal amžių, lytį. Naudojamos 2 anketų rūšys: apžvalginės (siekiama apžvelgti visą norimą klausimą, aprėpiamas visas tiriamasis modelis) ir skalinės ( sudaryta taip, kad galima būtų tiriamąją savybę matuoti taškais). Anketinė apklausa – tai struktūrinė respondentų apklausos procedūra, paprastai atliekama, naudojant spausdintus klausimynus, kurie pateikiami didelėms tiriamosioms grupėms. Anketines apklausas skirsto į trumpalaikes ir ilgalaikes. Trumpalaikės (momentinės) anketinės apklausos negali aiškiai apibūdinti pokyčių, kurie galėjo įvykti. Ilgalaikės anketinės apklausos būdu duomenys gaunami iš tų pačių ar panašių tiriamųjų grupių per tam tikrą laikotarpį ir todėl gali atskleisti nuomonės ir būklės pokyčius.

Ugdymo procese dažnai naudojamas dar vienas pažinimo metodas – testai. Testai yra didaktiniai ir psichologiniai. Mokymo rezultatams tirti naudingi didaktiniai testai, jų turinį sudaro įvairių mokymo dalykų užduotys, reikalaujančios parinkti vieną ar kelis pasiūlytus atsakymus. Visus testus galime skirti į dvi dideles grupes: į informacinius ir standartinius. Standartizuoti sudaryti taip, kad visi mokiniai gauna vienodas užduotis, vienodą užduočių skaičių, skiriamas tas pats atlikimo laikas, numatomas vienodas vertinimas. Jų tikslas yra nustatyti palyginamąjį mokinių pažangumo lygį. Informaciniai testai naudojami atskiro mokinio pažangumui tirti, ir jie neatitinka tų reikalavimų, kurie keliami standartiniams testams. Testais vertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Testai gali būti naudojami tiriamųjų atrankai, atrenkami žmonės, turintys tam tikrų psichologinių savybių (gabūs vaikai, asmenys su psichikos sutrikimais). Testas – tai standartinės užduotys, iš kurių atlikimo pagal tam tikrus kriterijus galime įvertinti žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį, atmintį, mąstymą, poreikius, psichinę sveikatą).

Asmenybės diagnozei, jos veiklos ir elgesio prognozei didelę reikšmę turi asmenybės praeitis. Patikimiausias informatorius apie praeitį yra pats asmuo. Biografija bus pilnesnė, išsamesnė ir psichologiškai vertingesnė, jeigu jos autorius parašys ne tiktai gyvenimo faktus, bet ir savo santykius su tais faktais, požiūrį į juos, išdėstys, kas jam buvo sunku, kas lengva, kokių turėjo rūpesčių, problemų, kokia kaina jis yra ko nors pasiekęs.  Biografinis metodas gali būti naudingas ne tik charakterizuojant asmenybę, bet ir profesinėje atrankoje. Tai gana patikimas rodiklis charakterizuojant asmenybę, bet reikia nepamiršti, kad patikimumo rodiklis priklauso nuo asmenybės bendravimo pobūdžio.

Pokalbio metodas naudojamas siekiant tiesioginio kontakto bei pažinties su pačiu mokiniu ir rinkti kitą medžiagą, padedančią pažinti mokinį. Konkrečiu atveju taikydamas pokalbio metodą socialinis pedagogas atlieka dvi pagrindines funkcijas – diagnostinę ir prognostinę. Pokalbis turi tris etapus:1) pradžią; 2) vidurį, arba darbo kartu, etapą; 3) pabaigą. Kiekvienas etapas turi skirtingus dėmesio taškus ir užduotis, kurios yra tarsi maži problemos sprendimo žingsniai: įvertinimas, planavimas, veiksmas, vertinimas ir užbaigimas. Sėkmingą šių problemos sprendimo etapų įgyvendinimą lemia tinkamas diagnostinės ir prognostinės funkcijų atlikimas pokalbio metu.