Almanachas - Almanacho turinys

Almanachą sudarė Tomas Bruzgelevičius

Almanachas

Almanacho turinys

R.Nugaraitė „Pasaulis skyla į keturias dalis“

I.Baravskaja, miniatiūra

K.Bartoševičiutė „Šiluma“

D.Marcinkevičiūtė, miniatiūra

L.Logminas, miniatiūra

K.Aidukonis „Gitara“

K.Jarmala, miniatiūra

E.Kazlauskas „O tas keistas jausmas – meilė“

K.Bartoševičius, miniatiūra

Meilė

Pasaulis skyla į keturias dalis

Pasaulis skyla į keturias dalis, 

Tos dalys skyla į dar šešias mintis,

Tos mintys-skuba pas tave,

Pranešti liūdną žinią šią.

Norėjau pasakyt,

Kad man sunku tave palikt,

Bet negaliu daugiau kentėt,

Man reik tavęs išsižadėt…L

Rasa Nugaraitė

O tas keistas jausmas – meilė

Meilė yra didelis ir labai gražus jausmas,

Ne kiekvienas ją sugeba surasti,

Ne kiekvienas ją sugeba išsaugoti ir gerbti,

O dažniausiai būna, kad tika meilė taip ir lieka nerasta

Be jos žmogus būna nepilnavertis,

Nesijaučia laimingas,

O kartais naktimis net verkia iš skausmo,

Iš tuštumos širdyje, kurią turėtų užpildyti meilė.

Tikra meilė žmogaus gyvenime pasitaiko tik kartą.

Ji gali būti iš pirmo žvilgsnio,

Gali būti ir sena, bet nerūdijanti

Gali būti ir atsitiktinė, likimo duota.

Tad mieli viso pasaulio žmonės,

Saugokit ir branginkit savo meiles,

Nes jos jūsų gyvenime yra vienintelės.

Erikas Kazlauskas

Šiluma

Šaltą žiemos vakarą,

Einant gatve,

Aš norėčiau, kad tu

Būtum šalia.

Aš norėčiau matyti,

Tavo šviesias akis.

Prisiglausti prie tavęs,

Ir stipriai apkabint.

Aš norėčiau pajusti

Šilumą ir meilę Tavo,

Nes kartu aš noriu eiti

Iki kito kelio galo  Kristina Bartoševičiūtė

Miniatiūra

Įėjus į kambarį, mane užplūsta svajingos mintys apie senus laikus.

Džiovintų svarainių kompotas man primena ilgus ir žvarbius rudens vakarus

su močiute prie židinio. Supamoji kėdė, man primena nebaigtas skaityti pasakas.

Dabar šis kambarys apleistas ir daugiau niekada močiutė nesisups

kėdėje ir neskaitys man pasakų.

Karolis Bartoševičius

Miniatiūra

Drebančiomis rankomis atsiverčiu sąsiuvinį, per tą laiką man į galvą šauna gausybė minčių Gal pagaliau gavau 10?! Aš juk mokiausi visą naktį! Gal pagaliau mama nebepriekaištaus man? Ir štai man liko tik žvilgtelėti. Užsimerkiu, sekundėle palaukiu ir Ir štai sąsiuvinyje stūkso eilinis raudonas ketvertas. Aplinkui pasidaro tamsu ir aš jau nebematau nieko išskyrus tą nelemtą pažymį. Man zvimbia ausyse Aš jaučiu kaip mano išraudusiais žandais byra dirginančios ašaros, bet aš nenoriu verkti! Čia gi ne pasaulio pabaiga Kad ir kaip nenorėčiau juodos mintys vis vieną nepalieka manęs Aš jau įsivaizduoju, kaip susirauks tėvai ir pradės mane peikti

Ieva Baravskaja

Miniatiūra

Žvilgsnis sustojo ties nuotrauka, joje aš ir dvi mano draugės – geriausios draugės. Kodėl sako geriausia draugė ar draugas? Argi geriausias gali b ti tik vienas? Jei mane pastatytų tarp jų dviejų, taip kaip stoviu nuotraukoj, bet pasakytų išsirinkti vieną? Ką daryčiau? Negalėčiau išsirinkti vienos Mes tokios skirtingos, bet kartu ir tokios panašios! Mums gera, įdomu, linksma kai mes kartu. Kaip būtų gerai, jei mes, po daug metų galėtumėme taip pat - kartu nusifotografuoti.

Darija Marcinkevičiūtė

Miniatiūra

Tamsi vieta, kurios kampe, matau aš žmogų, panašų į save, jo akys žiūri žemyn jos daugiau nebepakils, viršaus nebeišvys, ir man baisu to, kas laukia rytoj. Vėl ta pati diena ji tokia pilka kaip niekada, galbūt eisiu keliu ir suklupsiu tamsoj, daugiau nepakilsiu neberasiu pagalbos rankos . Aš vis nardau ir nerandu sau vietos beribėj erdvėje leisk man išvysti šviesą tunelio gale. Staiga senas žmogus kampe, pradėjo verkti kaip maumukas medyje. Pakėliau, aš galvą tamsoje ir pamačiau šviesą aukštai danguje. Pradėjau bėgti, lėkti, bet kritau, nusiritau. Ryte pabudęs nebesupratau kas per vaiduoklis buvo tam sapne? Tačiau žinau: tai tik visa ko pradžia

Laurynas Logminas

Miniatiūra

Ta pati laukymė, įsprausta tarp miškų. Mano nuolatinis palydovas didelis melsvas šuo pastatęs ausis bėga šalia. Žolė aukšta ir drėgna, prie sidabrinės zomšos batų bando prikibti jos žydros sėklos. Vėjo čia nebūna, metaliniai medžių lapai sukasi į mano pusę, sekdami kiekvieną žingsnį. Temsta. Pamiškėje blausiai sušvinta grybai, ant kurių tupia dideli naktiniai drugiai. Truputį baugu visada, bet aš nešu laiškus. Paštininko čia niekas nedrįsta liesti. Kol nepasuksiu į mišką ar neperbrisiu upelio, tekančio palei kairiojo miško kraštą. Kada nors aš, aišku, tai padarysiu, nes taip numatoma bet kuriame siužete. Bet kol kas rytais pabudęs skubiai įsijungiu žinias. Žinios būna geros ar blogos įvairios, bet esu tikras, kad jos prasideda tuose laiškuose.

Karolis Jarmala

Gitara

Groju gitara aš vienas

Tik nėra kas manęs klauso

Kaip gaila kad neišgirs manęs niekas

Nes noriu išlieti savo skausmą.

Groju savo sukurtą dainą

Skamba žodžiai ir stygos iš širdies gelmių

Daina man primena laikus kai buvau vaikas

Ir grodavau gitara su draugu.

Karolis Aidukonis